tekstai.lt

Robertas Keturakis. Kad Ji būtų, nes Ji yra

Robertas Keturakis
Robertas Keturakis
       Žmogaus atmintyje slypi vienas paslaptingiausių klodų – girdėti ir užmiršti balsai.

       Tai nėra koks nors balsų panteonas, kokios nors apleistos balsų kapinės, kur užklysta pralekiantis paukštis ar kažkur skubantis žmogus. Susipynusios alyvų šakos, erškėtrožių tankumynai, samanoti klevų kamienai, ilga, švelni šešėlių žolė, pasvirę kryžiai, speigų iškilnoti ir suskaldyti antkapiai, nuotraukos kamputis už balzgano nelyg žėrutis stiklo, įspausto į žemės spalvos betoną – visa tai balsų pavidalai. Kaip gerai, kad jiems atsirado niekam (kol kas) netrukdantis užkampis štai ten, už nuverstos akmeninės tvoros, kur buldozeris išvertė geltonus kaulelius. Juos, batais sustūmę ant kastuvų, atnešė ir užrausė toje alyvų ir erškėtrožių tankynėje, kur girdžiu tylų šnabždesį, prislopintą verksmą, žvakių spragsėjimą, skardinio vainiko dūzgesį, įsismarkavus rudens lietui.

       Manau, kad čia ir prasideda vidinis sielos pokalbis su savimi balsu arba be balso, vis aiškiau ir aiškiau suvokiant, kas priartėja prie mūsų ir ošia sukeldamas nerimastį, jei niekaip neįminsi – iš kur visa tai, kas tai, kodėl tai? Ir tyliai iškyla raminantis žinojimas, kad ne viskas praeina be žymių mūsų gelmėse.

       Mane kartais pabudina žodžiai: Lietuva, suteik stiprybės neišduoti laisvės. Išgirstu juos taip aiškiai, tarytum tasai, kuris ištarė, stovi galvūgalyje. Atsimerkiu, pakeliu galvą. Lango keturkampyje tamsa retesnė – iš viršaus naktis apgaubiama vos įžvelgiamo švytėjimo. Žvaigždžių šviesa? Ir toje vos įžvelgiamoje pusiaušviesoje tolstantis balsas, duslėjantis. Tamsos, sienų, debesų, sunerimusios atminties užgulami garsai. Negirdžiu jokio įspėjimo, gal tik prašymą – atsišaukti.

       Bet kaip man atsišaukti? Ir vos šmėsteli toks nerimas, balsas ima pamažu blėsti, kol lieka (galimas dalykas) ne tik įsitempianti atmintis, bet ir skaudi sielos siekiamybė.

       Tikriausiai buvo ne viena akimirka, leidusi (suteikusi galimybę) atsiliepti, sulaikyti, priartinti – ką? Likimiškai reikšmingus įvykius, per kuriuos gali ne tik įžvalgiau aprėpti istoriją (tiesiogiai dalyvauti istorijoje), bet ir išeiti už jos ribų?

       Bet aš nenoriu išeiti už istorijos ribų į metafizinį beribiškumą. Užtektų pastangų sulaikyti viską kiek galima ilgiau toje tamsoje, gaubiamoje vos įžvelgiamo švytėjimo.

       Tačiau, regis, akimirka prarasta, žodžiai nesuprasti, ir tai, kas glūdi už atminties, gal jau ir už suvokiamos istorijos ribų, niekados manęs nepasieks, pakeisdami daug ką supaprastinantį kasdieniškumą. Viską sunaikino nuovargis, abejingumas viskam, kam reikalinga įtampa ir pasiaukojimas. O gal – vien žmogiškiausias padorumas? Viską sunaikino rambėjanti siela, atbunkanti atsakomybė už didesnius, nei jauki buitis, dalykus. Ir netikėjimas, kad vis dar esi nepakeičiamas likiminių sprendimų dalyvis, kad yra kažkoks tolesnis ir aukštesnis įsikūnijimas.

       Ir tada atsiranda žinojimas, kas greitai įvyks – turėtų būti paskutinis šaukimas, – išgirsiu balsą, nubusiu, atpažinsiu savo vardą, ir bus nustumta sunki užuolaida. Iškart pamatysiu tris siluetus už palaikių, kažkokiom nuoliekom užgriozdintų sandėlių ar garažų, apšviestų tirštu geltoniu, bliaukiančiu iš lempos, svirduliuojančios tarp vaiduokliškų šakų. Tas, kurį jausiu kaip save patį, kaip savo brolį ar seserį, svirs susiėmęs rankomis galvą, pro pirštus sunksis juodas tąsus skystis, skausmo laukas vis didės ir sunkės, smelkdamasis iki paširdžių, slėgdamas, neleisdamas kvėpuoti, ir pro mano švokščiantį alsavimą plūstelės šiurpios baimės šaltis. Du, tamsesni už gūdžiausią juodumą, atsisuks jau atsipalaidavę po mirtino smūgio, tuo pat metu su žvėrišku smalsumu sekdami aukos agoniją, ir vienas pro dantis iškoš: tave kol kas dar paliksime.

       Ir tada nubusiu, atpažinsiu savo vardą, atsimerksiu, pamatysiu Mamos veidą, susikaupusį ir ryžtingą, tuo pat metu šviečiantį tyliu gerumu. Jau išvakarėse man pasakė, kad abu turėsime keltis anksti – Ji vyks į Marijampolės kalėjimą, kur atsidūrė mokykloje čekistų suimta sesuo. Atsitiktinai pro kalėjimą slinkęs tolimas Mamos giminaitis papasakojo, kaip sesuo ištrūko prie pat kalėjimo vartų, kaip bėgo Kęstučio gatve (po daugelio metų sesuo pasakė: bėgau namo), kaip ją, mergaitę, mokinukę, čekistai daužė ir vilko už plaukų atgal, o ji vis bandė delneliais užsidengti kruviną veidą, gindamasi nuo įniršusių persekiotojų smūgių –

       Pašoku. Žibalinė lempa šviečia ant stalo pusiau prisuktu knatu. Šalia jos, ant melsvos baltais žirniukais skarutės, guli Mamos pasas, sena nubrizgusi piniginė (jos segtukas sugedęs, todėl Mamos perrišta juodu batų raišteliu), puskepalis duonos, gurvolis sviesto, delno dydžio sūris ir mažutė rudais kolenkoro viršeliais maldaknygė, dovanota kunigo Krupavičiaus, kada jis klebonavo Garliavoje ir vadovavo parapijos pavasarininkams.

       Mama apsirengusi šilčiausiais drabužiais, kokius tik galima surasti pokario skurde, ypač skaudžiame didelės šeimynos pasaulyje. Jos šešėlis siūbuoja ant sienos, lūžta prie lubų, toks juodas grėsmingas šešėlis, greta jo išstypsta mano, juokingai perkrypęs ir mostaguojantis ilgomis rankomis, padedant lauktuves seseriai suvynioti į drobelės skiautes. Viską surišame ta melsva baltais žirniukais skarele. Mama sėdasi ant masyvios, Braziūkų dailidės sumeistrautos, taburetės, vilnonėmis kojinėmis aptrauktas pėdas apsuka TIESOS pageltusiais lapais, per jėgą įspraudžia į kerzinius aulinius. Abu tylim, retsykiais žvilgtelėdami į vienas kitą. Mamos veidas man atrodo rūstokas, tikriausiai jos mintys jau kryžkelėje už miestelio, kur reikės laukti kokios nors pravažiuojančios mašinos, gal net rusų kareivių studabekerio. Ten susirinks būrelis, kuriame daugiausia bus moterų – joms kažkiek saugiau tuose nuožmaus laiko sūkuriuose nei vyrams, ypač jaunesniems, virš kurių dienąnakt plūko įtarinėjimų debesis ir lydi taikiklio spyglys.

       Į šimtasiūlės vidines kišenes – tokie stropiai prisiūti šeroko lapai – Mama įsideda piniginę, kišenės viršų prignybia dideliu žiogeliu (tada sakydavom – grafke), kiton įspraudžia pasą, kažkokias rusiškas spravkes, TIESOS numerį su Stalino portretu pirmame puslapyje (skaitysiu laukdama, sako Mama). Man atrodo, kad Ji turėtų nusišypsoti po tokio paaiškinimo, tačiau Jos veidas vis dar rūstus, akys liūdnos.

       Pažadinu seserį, kad, mums išėjus, dviem kabliais užsikabintų duris ir valandėlę palauktų mano beldimo sugrįžus. Sesuo linkčioja papurusią galvelę, pusmiegiu sumurma – lauksiu ir, mums jau užveriant duris, užpučia lempą. Kieme pasitinka šaltas žiemrytys ir tamsa. Nė žiburio aplinkui, nė šuns amsėjimo, tik medžių šakose švilpiantis vėjas, sausledžio traškesys po kojomis ir mudviejų duslūs žingsniai vieškelio link. Mama eina pirmoji spėriu žingsniu, po kiek laiko, jau pasiekus prūskapines, atsisuka. Grįžk, sako Ji, iki plento netoli, niekas man nepastos kelio, turėčiau Dievui padedant grįžti naktį, vėlai. Jei pasimatymą skirs kitą dieną, parsirasiu vėliau. Teta Čibirkienė ateis pamelžti karvę, o tu pašerk, pagirdyk, paršeliui jovalo kibiras priemenėje po suolu, užpilk prieš paduodamas karštu vandeniu. Ir miežių kubilaitis ant suolo – paberk saują kitą vištoms, kubilaitį vėl uždenk lentom ir prislėk akmeniu, kad nešeimininkautų žiurkės.

       Nusimovus pirštinę, Ji švelniai paliečia mano veidą, pirštai šalti, raminantys, tylūs. Paskui Ji peržegnoja mane – skuosk namo! Ir nueina neatsisukdama. Kurį laiką matau Jos mažutį siluetą, girdžiu retsykiais dūžtančio sausledžio čežėjimą, ir vėl lieka tik vėjo švilpesys medžiuose, žiemryčio genama debesų vilkstinė – apsipratusios tamsoje akys juos seka nelyg apšviestus mėnesienos.

       Tarytum kažkieno stumtelėtas, peršoku griovį, patraukiu prie prūskapinių – tamsuoja medžių siena, boluoja alyvų sąžalyno pašaknėse sniego lopai. Sustoju, įsiklausau, pritupiu, įtempiu žvilgsnį – nė dvasios. Pasuku kairiau, kur stūkso du augaloti klevai, ir pamatau juos – boluoja marškiniai, sniego juosta prie gyvatvorės, numestos dvi sukryžiuotos lentos. Prieinu, pasilenkiu – visi keturi be veidų, virš pečių gūdi tamsa, tarsi ten gulėtų tamsesnis už naktį šešėlis. Rankos nustumtos žemyn, tarytum laiko tarpkojuos įkaltus kuolus. Ištraukiu juo, nusviedžiu už gyvatvorės. Atnešu keturis lustus sniego, išdėlioju ant tų tamsesnių už naktį šešėlių. Bandau sukalbėti maldą, bet neatsimenu nė vieno žodžio, todėl vien kartoju: Viešpatie... Viešpatie... Viešpatie...

       Ryt poryt stribai juos nuvilks į vežimus ir, nugabenę į ištremtų Sibiran sudegintas sodybas, sugrūs į apleistus šulinius.

       Tada aš nežinojau teiginio, kad, be tikėjimo, nieko nėra amžino. Aš tik jaučiau, kad mano atmintis privalo išsaugoti šitos tamsos gūdastį, sužinoti nužudytųjų vardus, kaip ir vardus žmogžudžių, kad niekas nevirstų praeitimi, šalikelėje nusėdusiomis praėjusio gyvenimo dulkėmis.

       Tiktai šitaip išlieka istorijos suvokiamumas.

       Tik šitaip aštrėja istorijos paveikumas, net kaktomuša susidūrus su nuomone, jog nėra klaidingo ar teisingo žinojimo, klaidingos ar teisingos atminties.

       Nes tai, kas šiandien pravartu, rytoj gali virsti nieku.

       Bet dar yra tiesos troškimas, kuris svarbus ne tik man, bet ir visai mano kartai, visai mano genčiai.

       Niekas niekada šito troškimo iš manęs neatims.

       Mama grįžo naktį. Budėjau nedegdamas lempos prie lango kelaičio pusėje. Mačiau, kaip Jinai išlipa iš sunkvežimio, padėkoja vairuotojui ir pro buvusius rimoriaus Otto namus patraukia šniūrkelio pakraščiu namo. Nuvargus, niekados niekuo nesiskundžianti, dėl visų mūsų, už visus gyvenanti Mama –

       Ji šmėsteli pro langą, šoku priemenėn, atkabinu duris. Įžengia lydima žvarbaus vėjo, ūžesio medžių šakose ir atšiauraus šlapdribos kvapo. Paklausia, ar viskas gerai, padeda ant suolo iki špygutės sumažėjusį ryšulėlį, stumteli prie dar šiltos krosnies sienelės taburetę ir, abu delnus priglausdama prie drungnų plytų, tiesiog susmunka. Kol nutraukiu batus, tyli, vien girdžiu sunkų alsavimą. Krosnyje dar gyvos žarijos, užmetu keletą beržinių pliauskų, ugnis tuojau pat apsivynioja spragsinčią tošį. Užkaičiu vandens arbatai.

       Mus tikrino visą kelią – Mauručiuos ir Skriaudžiuose, Ąžuolų Būdoj ir Būdviečiuose, tyliai ima pasakoti Mama. Išnaršydavo ryšulėlius, drabužius. Tris moteris ir vyrą Skriaudžiuose suėmė. Prievarta ir žiaurumas, kad tu būtum matęs, kokios jų akys... ir kruvinos geležies kvapas nuo jų šinielių ir rankų...

       Ta eilė žmonių, laukiančių perduoti maistą ar gauti pasimatymą, vaikeli, tie vyrai ir moterys, susiglaudę lyg avelės zujant vilkams, ta kapų tyla, tie geležiniai virbai languose, tie čekistai ilgais šinieliais suledėjusiom akim, tos ilgos valandos stingstant kūnui ir dvasiai... Stengiausi priešintis didėjančiam siaubui malda ir dar kažkuo, vaikeli, ko nemoku nusakyti.

       Ją į pasimatymo kambarį įvedė taip netikėtai, kad kelias akimirkas buvau lyg amą praradusi. Čia aš, mama, pasakė mūsų nabagėlė, ta pačia suknute, kurią vilkėjo mokykloje. Klausinėja, rydama ašaras pasakoja, o tie, stebintys mudvi, vis praneša, kiek dar liko laiko kalbėtis. Tokiais balsais, vaikeli, greičiausiai bus žmonėms skelbiama, kiek akimirkų svietui liko iki sūdnos dienos. Prieš pat pabaigą nabagė pro grotas kažką man metė, stvėriau ir užkišau už atraitoto rankogalio. Riksmas, purtymas, drabužių draskymas – kur padėjai?! Lyg aniuolo pašnabždėta – ištraukiu iš kišenės tokią apkramtytą žiauberėlę, kuri liko nuo kelionėje kramtytos riekelės. Griebė, sutrupino, išstūmė mane koridoriun, šlykščiais keiksmais palydėjo iki sargybinio, o tas išgrūdo laukan –

       Mama iš užančio ištraukia drobelės gniužulėlį ir paprašo uždegti lempą. Išvyniotame gniužulėlyje – rožančius. Imk, sako Mama, priglausk prie lūpų... Laikau ant delno sesers mums siunčiamą žinią ir sopulingosios bei garbingosios dalių karoliukuose pastebiu raideles. Pasisuku arčiau šviesos: Lietuva, suteik stiprybės neišduoti laisvės.

       Tas sesers testamentas man iškyla sunkią svyravimų ar sutrikimo akimirką. Pro skaudžiai bėgančią širdį išgirstu sieninio laikrodžio tiksėjimą, vėją, sklaidantį už lango vynuogės lapus, tolimą mašinos signalą. Ir tada dar giliau sielon sminga maudžiantis kaltės jausmas, kiaurai smelkianti gėda ir bejėgiškumas. Atleiskit, šnabždu, jei galite – atleiskit –

       Ir pradedu suprasti, kad kartais mane pasiekiantys balsai lydėjo prosenelius, senelį, mano tėvą... Per juos paveldėjau būtinybę žengti žūtbūtinį žingsnį ir pasiekti tuos, kuriuos išnešė į šviesą slaptingoji jų esatis.

       Išnešė, kad Ji būtų.

       Išnešė, nes Ji yra.

       Žinau, kad tikrai laisvai Lietuvai manęs nereikės laidoti: būsiu tik tas balsas ir daugiau niekas – nei eilėraštis, nei kapas, nei žolė, nei paukštis –

       Mirdama Mama mane palaimino ir paprašė: įdėk tą rožantėlį su tyliausios maldos žodžiais į karstą.

       Taip ir padariau paskutinę budėjimo naktį.

       Kad Ji būtų.

       Nes Ji yra.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 3 (kovas)