*
kalba saugo ir gina
pasakau: gryčia asla stalas
nežinau ką daryti su durimis
ar jas uždaryti ar laikyti atdaras
uždarytos saugiau
atidarytos šaukia išeiti
vilioja nustebti
išsigąsti sušukti
galbūt grįžti
neperžengus tamsios priemenės
kalboje ir tikrovėje
2008
*
tais metais? tais metais paparčiai
lapojo bedieviškai sparčiai
bijojau (prisipažįstu)
kad tik per anksti nepražystų
kad lig šv. Jono nakties
iškęstų – paskui jau vis tiek
2008
*
balti balti suplėšyti o! sudriskę
naktį virš šviečiančio miesto
o! jie nieko neprimena
juodas dangus prasišviečia
pro baltus debesis prasišviečia
bet juodas tik tiek
2008
*
į kambarį, kur viskas tave liečia
jau lyg į savo irštvą įeini:
palubėje lemputė blausiai šviečia,
knyga ant stalo – taigi, gyveni.
tad šūkteli nedrąsiai: ei, palėpe!
paskui pasitaisai: ei, kambary!
taip pašauktas, jisai mane apglėbia:
ir aš tave, ir tu mane turi.
2008
*
auga kažkas
lyg manyje
lyg tam krūme už lango
kur mažoji tvėrinėja
dūzgia ropščiasi lando
ieško kažko
pagalvoji gal tikslo
ar verta ieškot
tikslą kažkas ištiko:
guli mažas kojeles
užvertęs:
sules koks paukštis sules
vis tiek jau bevertis?
2009
*
Tokį didelį rudenį, tokį geltoną
krinta lapas nuvargęs (o gal duodamas toną),
atverdamas liepų ir topolių murziną dangų:
Maestro ruduo nepaleidžia batutos iš rankų.
Crescendo: užgriūna lapų gausa.
Ir finalas: apsinuoginusi tamsa.
2009
*
įsiremi į stalą ir įsmeigi akis
į lipnią rudenio ir lango tamsą:
gal žvilgsnis pakylės, supras, gal sulaikys
šios vasaros – o gal visatos – tąsą?
tuštumoje, kuri sutemus sutirštėja,
užtraukia tartum ledas, ir aketės nėra.
…lyg žuvys buvo mintys priartėję,
lyg skimbtelėjo dievo gitara
2009
*
Mirusios kalbos palieka graudžius griuvėsius.
Atvertęs juos, seną gyvenimo kvapą randi,
užuodi šešėlius, degėsius, puvėsius,
klausą nudegina muzika – skurdi ir graudi.
Lyg paukščiai, lyg senprūsių vėlės apgieda
savastį savo, išrautą ugnimi ir krauju.
Istorija užsidengia veidą – gal kartais jai gėda.
Gal kartais gėda ir mums, neužstojusiems jų…
2009
*
Kaip žaizdą savy ją nešiojuos,
didžiuojuos, keikiu, myliu,
nes jos smiltyse ir šilojuos
jau tūkstantis metų guliu.
Sakykite, daug tai ar maža
ant savo gimtų krantų
nukristi į seną peizažą
akmeniu arba grumstu?
1972–2009
Ironiškai žiūrint
tie ratai tarytum nesisuko
kažkokie keisti atrodė – lyg penkiakampiai
bet vis tiek užvažiavo
nusistūmėm supuolę
nubildėjo kažkur už kalno
už kalnelio
kurį nelengva būdavo suarti:
atverti įkalnėn velėną
kaip kokį knygos apie Lietuvą lapą
o jis užsiverčia vis ir užsiverčia
kol netolies vėl subilda tie keisti ratai
viena tik paguoda
kad ratai buvo prasti
andai pastumti bildėjo ir nubildėjo
nors ir šiandien dar girdėt jų bildesys
neteptų ašų cypimas (tarp kitko to kalnelio
jau niekas nebearia
tiek ten jo ir liko)
bet kai tik pamatau jį
nežinau kodėl vis pagalvoju
sunkiai ir vis apie Lietuvą
to dar betrūko
o keistų ratų bildesys
tai nutolsta tai priartėja
velniaižin kas ten juos stumdo
2010
Šįvakar
šįvakar dangus juodut juodutėlis
nelengva būtų eiti į jį
netgi baisu
dažnai tokiais vakarais
žmogus ir paklysta:
mãno kad eina į dangų
o patenka į pragarą
kol apsižiūri kol išsiaiškina
praeina ir pragaras ir dangus
net ir žmogus praeina
besiklausinėdamas
besiaiškindamas
bet aš negaliu kai toks
juodut juodutėlis
žiūri pro langą taryt klausdamas kelio
neagresyviai žiūri bet vis tiek
nesiryžtu atsakyti
kad ir aš nežinau
nežinau net kas žino
2009
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 3 (kovas)