tekstai.lt

Justinas Marcinkevičius. Iš natūros

Justinas Marcinkevičius. Regimanto Tamošaičio nuotrauka
Justinas Marcinkevičius. Regimanto Tamošaičio nuotrauka

 

 

             *

 

       kalba saugo ir gina

       pasakau: gryčia asla stalas

       nežinau ką daryti su durimis

       ar jas uždaryti ar laikyti atdaras

       uždarytos saugiau

       atidarytos šaukia išeiti

       vilioja nustebti

       išsigąsti sušukti

       galbūt grįžti

       neperžengus tamsios priemenės

       kalboje ir tikrovėje

 

       2008

 

 

              *

 

       tais metais? tais metais paparčiai

       lapojo bedieviškai sparčiai

       bijojau (prisipažįstu)

       kad tik per anksti nepražystų

       kad lig šv. Jono nakties

       iškęstų – paskui jau vis tiek

 

       2008

 

 

              *

 

       balti balti suplėšyti o! sudriskę

       naktį virš šviečiančio miesto

       o! jie nieko neprimena

       juodas dangus prasišviečia

       pro baltus debesis prasišviečia

       bet juodas tik tiek

 

       2008

 

 

              *

 

       į kambarį, kur viskas tave liečia

       jau lyg į savo irštvą įeini:

       palubėje lemputė blausiai šviečia,

       knyga ant stalo – taigi, gyveni.

 

       tad šūkteli nedrąsiai: ei, palėpe!

       paskui pasitaisai: ei, kambary!

       taip pašauktas, jisai mane apglėbia:

       ir aš tave, ir tu mane turi.

 

       2008

 

 

              *

 

       auga kažkas

                     lyg manyje

       lyg tam krūme už lango

       kur mažoji tvėrinėja

       dūzgia ropščiasi lando

 

       ieško kažko

                     pagalvoji gal tikslo

       ar verta ieškot

       tikslą kažkas ištiko:

 

       guli mažas kojeles

       užvertęs:

       sules koks paukštis sules

       vis tiek jau bevertis?

 

       2009

 

 

              *

 

       Tokį didelį rudenį, tokį geltoną

       krinta lapas nuvargęs (o gal duodamas toną),

       atverdamas liepų ir topolių murziną dangų:

       Maestro ruduo nepaleidžia batutos iš rankų.

       Crescendo: užgriūna lapų gausa.

       Ir finalas: apsinuoginusi tamsa.

 

       2009

 

 

              *

 

       įsiremi į stalą ir įsmeigi akis

       į lipnią rudenio ir lango tamsą:

       gal žvilgsnis pakylės, supras, gal sulaikys

       šios vasaros – o gal visatos – tąsą?

 

       tuštumoje, kuri sutemus sutirštėja,

       užtraukia tartum ledas, ir aketės nėra.

       …lyg žuvys buvo mintys priartėję,

       lyg skimbtelėjo dievo gitara

 

       2009

 

 

              *

 

       Mirusios kalbos palieka graudžius griuvėsius.

       Atvertęs juos, seną gyvenimo kvapą randi,

       užuodi šešėlius, degėsius, puvėsius,

       klausą nudegina muzika – skurdi ir graudi.

 

       Lyg paukščiai, lyg senprūsių vėlės apgieda

       savastį savo, išrautą ugnimi ir krauju.

       Istorija užsidengia veidą – gal kartais jai gėda.

       Gal kartais gėda ir mums, neužstojusiems jų…

 

       2009

 

 

              *

 

       Kaip žaizdą savy ją nešiojuos,

       didžiuojuos, keikiu, myliu,

       nes jos smiltyse ir šilojuos

       jau tūkstantis metų guliu.

 

       Sakykite, daug tai ar maža

       ant savo gimtų krantų

       nukristi į seną peizažą

       akmeniu arba grumstu?

 

       1972–2009

 

 

 

       Ironiškai žiūrint

 

       tie ratai tarytum nesisuko

       kažkokie keisti atrodė – lyg penkiakampiai

 

       bet vis tiek užvažiavo

       nusistūmėm supuolę

       nubildėjo kažkur už kalno

       už kalnelio

       kurį nelengva būdavo suarti:

       atverti įkalnėn velėną

       kaip kokį knygos apie Lietuvą lapą

       o jis užsiverčia vis ir užsiverčia

       kol netolies vėl subilda tie keisti ratai

       viena tik paguoda

       kad ratai buvo prasti

       andai pastumti bildėjo ir nubildėjo

       nors ir šiandien dar girdėt jų bildesys

       neteptų ašų cypimas (tarp kitko to kalnelio

       jau niekas nebearia

       tiek ten jo ir liko)

       bet kai tik pamatau jį

       nežinau kodėl vis pagalvoju

       sunkiai ir vis apie Lietuvą

       to dar betrūko

 

       o keistų ratų bildesys

       tai nutolsta tai priartėja

       velniaižin kas ten juos stumdo

 

       2010

 

 

 

       Šįvakar

 

       šįvakar dangus juodut juodutėlis

       nelengva būtų eiti į jį

                                   netgi baisu

       dažnai tokiais vakarais

                                   žmogus ir paklysta:

       mãno kad eina į dangų

                                   o patenka į pragarą

       kol apsižiūri kol išsiaiškina

       praeina ir pragaras ir dangus

       net ir žmogus praeina

                                   besiklausinėdamas

                                   besiaiškindamas

 

       bet aš negaliu kai toks

                                   juodut juodutėlis

       žiūri pro langą taryt klausdamas kelio

       neagresyviai žiūri bet vis tiek

                                   nesiryžtu atsakyti

       kad ir aš nežinau

       nežinau net kas žino

 

       2009

 

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 3 (kovas)