tekstai.lt

Valdemaras Kukulas. Eilėraščiai

Valdemaras Kukulas. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Valdemaras Kukulas. Benedikto Januševičiaus nuotrauka

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

       *

 

       Nieko nėra, kas mirtų

       Ar būtų mirę. Durpyne

       Durpių seniai nėra, o bruknės

       Raudonuoja, nors mirk patsai.

       Ir tada supranti: po durpynu

       Driekias tikrieji miškai.

 

       Tavo kaulai labiau sudūlės

       Ten nei čia. Kas naktį

       Tu kalbiesi su motina, tėvu.

       O sakyk, ar kalbėjais

       Taip gyvai su gyvais jais? Niekas

       Neišlieka ilgiau negu kraujas.

 

       Kraujo balsas jungia ne žmones.

       Šitas ežeras mirtų be šitos

       Miško laukymės, o šitas

       Vilkas be mano stirnos. Mano, –

       Sakau ir žinau, kad tai mano.

 

 

       *

 

       Akmens ant akmens neliks,

       Bet išliks neapykanta. Rožės

       Nesiglaus viena prie kitos, bet išliks

       Mūsų meilė. Nebūsim čia, eisim

       Ten, kur pėdsakų jokių nelieka,

       Kur nėra jokios meilės nei pykčio.

 

       Neapykanta mintanti meilė tikra

       Kaip vanduo. Akmens ant akmens

       Neliks, bet šaltinis upe pavirs,

       Krūmo gaisras – ryto žara. Nėra

       Mūsų žemėje mūsų, nėra

       Jokio pėdsako, kad kada buvom.

 

       Užtat šitos grotos lietaus

       Yra amžinos. Amžinos buvo

       Iki šiol pilnaties ir delčios vienutės

       Ir palatos. Tačiau kaliniai, ligoniai

       Jose negyvens. Akmens

       Neliks ant akmens. Jau neliko.

 

       Akmens ant akmens neliks,

       Tačiau kerštas išliks, o ypač

       Kerštas mylinčių, ergo, mylėjusių.

       Rožės pavirs nuodais, o aukso

       Žiedas virs kilpa. Bet nieko

       Tai nereiškia jau nesantiems.

                                 Buvusiems.

 

 

              *

 

       Kasdieną būk pasirengęs

       Nusikalsti: niekada nežinai,

       Ką iškrės tavo mintys, instinktas

       Netiesos ir tiesos, negali

       Numatyti, kaip elgsis net tavo

       Paprasčiausia naminė katė.

 

       Kadaise matei mušamą

       Vyrą stoty ir lig šiol negali

       Atsipeikėt. O juk užmuštum

       Aną mušusį vien todėl,

       Kad dabar pats negalėtum sušerti

       Net politikui. Netgi tam.

 

       Naktimis gerai įsiklausyki

       Į save: kiek pavidalų tavyje

       Jau dešimtmečius sėdi tavo

       Vienutėse ir konclageriuose.

       Niekada nežinai, kada jie

       Išsilaisvins ir ims maištauti.

       Visada būk pasirengęs

       Kautis su savimi ir savo

       Angelais ir demonais. Aišku,

       Kad pirmiausia su angelais. Nes visi

       Nusikaltimai kilo ir kils

       Iš padarytų nusikaltimų.

 

 

              *

 

       Mūsų ateitis vien žolė.

       Žolė po daugiaaukščiais, mašinų

       Stovėjimo aikštelėm, po avarijų

       Ir žmogžudysčių vietom. Bet žolė.

       Skirtingo plauko ir skirtingų

       Spalvų, tačiau žolė. Ji ateitis.

 

       Civilizacija yra žolė.

       Žolė virš mūsų kaulų, kapinynų,

       Geležies ir sidabro amžių, šiukšlynų

       Vakardienos ir šiandienos, bet žolė –

       Skirtingo vaistingumo, nuodingumo

       Ir amžinumo. Tačiau ji aiški.

 

       Toks Mandelštamas nesakė „žolė“.

       Sakė „žolytė“. Bet Mandelštamo nebuvo.

       Jis bus tik tada, kai jį susikursim,

       Kai susikursim praeitį, kurios nėra,

       Ir joje apsigyvensim. Štai tada

       Mus ir užaugs, ir užklos ne žolė, bet žolytė.

 

 

              *

 

       Šaka, bet lapija neišsprogs.

       Ir nieko nebus: nakties nei dienos

       Belapėje girioje. Niekada

       Toks tuščias ir skambantis dar nebuvau

       Bežodėj laukymėje. Pelenai

       Užkrinta. Nereiks net barstytis.

 

       Žvėris neiššoks iš alsios

       Blausos. Ir paukščiai čiulbės ir ulbės

       Tiktai praeities aušroje.

       Ir nieko nebus. Ir neteks prasmės

       Medžioklė ir peilis. Neteks prasmės

       Ir žmogus. Kas jis be medžioklės?

 

       Ėjimas dangun ašmenim

       Kalavijo ar peilio. Atgal

       Kelio nebuvo, nėra ir nebus.

       Medžiai, žolynai ir upės išdžius

       Šešėly dangoraižių, ir niekada

       Niekam jau neskambės aleliuja.

 

       Šaka neišsprogs, ir stiebai

       Neišleis atžalų, ir nieko nebus:

       Dievas mirė ir neprisikels,

       Žemė mirė ir nebesisuks

       Apie saulę ir mus, ir tie mes

       Nebegrįšim, nes nėr kur sugrįžti.

 

 

              *

 

       Ką dar prisiminti galėčiau,

       Kas būtų svarbu? Tolimos dainos

       Vestuvių, kuriose nedalyvauju, agrastų

       Žydėjime, kuriame dalyvauju

       Pro langą užuosdamas jį, kelias

       Pro langą į kapines. Amžinas.

 

       Svarbiausia – tolimos dainos,

       Kurių jau nepakartosi vaikams,

       Siūbavimas jų, liūliavimas kaip žydėjimas

       Javų ar agrastų. Tai dainų kelias

       Į kapines amžinas. Jų nepakartosi

       Jokiais eilėraščiais. Jokia mirtim.

 

       Visa kita, ką dar prisimenu,

       Pilka ir nuobodu. Taip nuobodu,

       Kad iš nuobodžio to galima austi

       Moderniausias pynes, gobeleną

       Moderniausią, ir niekas nedrįstų

       Pavadint mus vaikais nuobodybės.

 

 

              *

 

       Kokie gražūs paukščiai! Tikriausiai

       Tai suopiai, kurių aš nepažįstu.

       Koks netikėtas džiaugsmas! Tikriausiai

       Tai laimė, kurios taip pat nepažįstu,

       Tik žinau, kad ji atsiranda

       Visiškai tuščioje erdvėje tarp žmogaus

       Ir žmogaus, tarp žmogaus ir paukščio.

 

       Kaip smagu šitaip gyventi: nežinant

       Nei paukščių, nei medžių vardų, negalvojant,

       Kaip pavadint savo būsenas: skausmas

       Dažnai vertingesnis už džiaugsmą, už laimę –

       Ilgesys, liūdesys vertingesnis, bet tu

       Nežinai viso šito, todėl ir gali

       Tart pasauliui: esu tavyje.

 

       Jei ne grotos kalbos, pasakyčiau:

       Aš tyliu tuos paukščius, aš tyliu

       Šitą tylą, ištirpęs joje, aš neliudiju

       Šio pasaulio, savęs nesakau, neišduodu,

       Nes nėra ką išduoti. Tie paukščiai plasnoja

       Be sparnų ir be garso. Svarbiausia,

       Kad visai be vardų, o gyvybės

       Turi gal net daugiau, negu tu.

 

 

              *

 

                                           A. Verbai

 

       Nieko neprigyvenau. Randą ant šėmo

       Dangaus. Dvi raides ant viešųjų

       Tualetų durų. Blogiau dar. Nieko

       Neprigyvenau, net mirties normalios, be smurto.

 

       Raktas visad po kilimėliu prie durų:

       Eikit. Įeikit, neškit iš namų knygas, patalynę.

       Nieko nereikia man. Palikit tik viltį,

       Kad nieko ir neprigyvensiu. Vaikų nei anūkų.

 

       Viskas baigsis su manimi. Komedijos, dramos

       Paprastai turi autorius. Mano Kūrėjas

       Taip sumanė, kad aš turiu gimt ir mirti

       Už save. Ir neskyrė man jokių lapkričio sodų.

 

       Po manęs liks dykynė: balsas užkimęs

       Ir keiksmažodžiai. Ir nežinia dar, kiek amžių

       Reiks dykynei tai užsodinti. Nieko o nieko

       Neužgyvenau ir nepalikau. Keikitės patys.

 

       Keikitės savo kalba, nes žmonių keiksmažodžiai

       Nueina su manimi. Randas ant šėmo

       Dangaus jums primins, kad esat tik raidės

       Ant durų viešų tualetų. Ir viskas.

 

       Nieko neprigyvenau. Net atminimo.

       Net prakeiksmo. Nieko neliko. Draugai

       Seniai su manimi. Bent jau priešų

       Būčiau turėjęs: ilga atmintis jų, atauganti...

 

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 3 (kovas)