tekstai.lt

Violeta Šoblinskaitė Aleksa. Apsakymas. Gedėtojas

Violeta Šoblinskaitė
Violeta Šoblinskaitė
       Tadas atsibunda, kaip jau pratęs, penktą. Gal kiek po penkių.

       Naktinės užuolaidos prorėžoje nematyti nė menkiausios brėkšmos.

       Ko norėti? Spalio vidurys. Viena tik paguoda, kad lauke tyku lyg Dievo ausy. O vakar kas dėjosi? Siaubas! Toks vėjas daužėsi, negalėjai apsiklausyti. Net kadugį iš žemės išdaužė – su visomis šaknimis.

       Išlakus buvo kadugys, gerokai jau trobos stogą praaugęs, vešlus. Šakos nuo pačios apačios kaip tik rūtos žalios, labai patogu Verbų sekmadienį šakelę nusilaužti. Atsidarai trobos duris, pasuki už kampo nusišvilpti – ir jau turi verbą, ir jokio tau rūpesčio. Atrodė, visuomet taip bus. Visuomet, kol tik Tadui verbos reikės. Bet įsisuko šiaurys, įsismagino – ir supūtė medį kaip kokią menkiausią viksvą.

       Benadą irgi bus vėjas supūtęs, juk dar drūtas buvo.

       Aišku, kad vėjas kaltas. Tik ne tas, vakarykštis, atnešęs iš tolybių labai sunkų lietų su šlapdriba, bet ankstesnis, dar rugsėjo pradžios, dar bulviakasio vėjas. Sušilo, matyt, žmogelis prikastus maišus betampydamas, supluko, atsilapojo... O vakare, kai bulvės jau buvo pastogėn sumugintos, galgi nė burnelės į savo sveikatą nekilstelėjo. Veikiausiai kad ne, juk nagas. Baisus nagas, tas Benadas. Krapštysis, būdavo, parduotuvėje nelyginant boba: „Man, Stasele, ketvirtuką duonutės baltos, su saulėgrąžomis, raikytos... Pigesnių makaronų pakutį ir saldainių – tų, kur rūgštesni, – pačiulpti... Gal dar silkę kokią...“

       Visados tik šitaip. Ir kad tau, kaip tikras vyras, alaus ar baltos! Kur jau!

       Būtų Benadas kaiminis, nekeltų Tadui jokios nuostabos. Kad jau neperka, matyt, pats krūmuose išsisunkia. Bet juk ne kaiminis Gedvilų Benadas, amžiną jam atilsį. Visai ne kaiminis – nuo amžių miestelio viduryje, parduotuvės pašonėje gyveno. Kai krautuvė šitaip arti, pirkis kad ir penkis šešis butelius – rankų nenutrauks, kol namo pareisi. Tačiau Benadas nepirkdavo. Nei viešai, nei slapčia. Tado neapmulkinsi, neapmausi, jis prie parduotuvės kaip prikaltas, viską mato.

       Tadas rytą atsikelia, užsikuria krosnį, kaičia bulves, tas mažikes, kad turėtų ką vakare vištoms patrupinti, ožkai po barzda pakišti. Šalia didžiojo puodo stato mažuliuką – su lašinio spirgeliu, su morka, kopūstlapiu ar burokėliu ir, žinoma, svogūno galva – jau nebe vištoms, jau sau. Irgi vakarui. O paskui – į tvartelį. Paukščiams – miežių, kaušą vandens, ožkai – šieno gniūžtę. Ožkos dabar jau nė melžti nebereikia, užtrūkusi, tad jokios gaišaties.

       Kol iš tvarto pareina, troboje tvarka kaip bažnyčioje: kiaulbulvės gerai apšutusios, troškinys kvepia iš pasiutimo... Ir vandens prišilę. Galima praustis, skustis, o tuomet jau – ant dviračio. Be dviračio Tadui gyventi būtų riesta. Vasarą, kai sausa, dar pusė bėdos, galima ir ne viešu keliu, galima tiesiai drožti, per laukus, lazdele pasiramsčiuojant. Bet jau rudenį – galas. Visus patogius takučius vandenys užmerkia. Žemė čia tokia – gavo lietaus, palieka gyva tešla. Pėsčias eidamas klamposi iki juosmens murkšlotas. Va tam ir dviratis. Kad žvyrkeliu. Kad sausai. Lankstas? Užtat kojos sausos. Ir batai švarutėlaičiai. Vyrui batai svarbūs. Žvilgėti turi, net labai. Kad nežvairuotų miestelio bobos. Prie asfalto ir šaligatvių pratusios, kur tau nežvairuos, jeigu įvirstumei į jų „pakajus“ dumblinas.

       Kita vertus, dviratis ne vien kojoms patogus. Rankoms irgi. Pėsčias bene tu daug ką iš tokios tolybės namo parvilktumei? O Tadas niekados negrįžta tuščias. Turi iš priekio ant dviračio rėmo kietai prisitaisęs tokį krepšį, talpų, patogų, dangčiu užvožiamą ir netgi maža spynele užrakinamą. Namų, kad ir visai dienai išeidamas, niekados nerakina, tiktai duris šluotgaliu iš lauko paspiria: geram žmogui – ženklas, kad nieko nėr, o blogam... Blogas vis vien įeis vidun, jeigu tik panorės. Nuo blogo rakink kad ir devyniom spynom...

       Bagažinės spynutė – dėl miestelio vaikų. Nebūtų dangčio, nebūtų spynelės, kaipmat ištampytų vaikai Tado pirkinius. O užrakinai – rami galva. Nei alaus butelaitis iš tolo šviečia, nei duona permirks, jeigu lietus.

       Duonos Tadas visados tykoja pats pirmasis, vos tik atveža. Jis labai brangina tas kelias akimirkas: kol perka, uosdamas šiltą rūgštelėjusį kvapą, kol nešasi kepaliuką, tvirtai prie krūtinės prisispaudęs iki dviračio, kol patogiai guldo į krepšį, kol rakina. Mat duona jam saldžiai primena vaikystės namus, kai tebebuvo gyva močiutė. Mama duonos jau nebekepdavo – nebuvo iš ko, ir laiko trūko. Kolchozas prarydavo visą amžinatilsį motinos laiką. O štai močiutė... Balta skarelė, standžiai apveržusi viršugalvį, languota prijuostė, iki alkūnių atraitotos rankovės... Tikri burtai prie duonkubilio! Baltų močiutės dilbių švytavimas Tado atmintyje – geriausias įrodymas, kad žmonių šiuose kraštuose ir iki kolchozų gyventa. Ir sėta, ir pjauta. Ir duona kepta. Kiekvieną savaitę. Šeštadieniais. Kad šventos dienos išvakarėse namai gardžiai pakviptų: Dievui – garbė, o žmogui – skalsa.

       Jau po bažnyčios, jau prie pietų stalo susėdus, tėvas prariekdavo pirmą tos savaitės kepalą. Su kryželiu per juodo pilvo vidurį. Papentukas – visuomet Tadui. Plutos daugiau. Stora traški pluta – pats tas jauniems aštriems Tado dantims. Gerus dantis kitados Tadas turėjo. Tikrus bebro kaltus. Būtų galėjęs drebules žemėn leisti, kaip ir tie darbūs žvėriukai prie Geluonos... Drebulių neleisdavo. Betgi kokį riešuto kevalą triaukštelėti – kodėl jau ne? Dabar, žinoma, gailu, kad jaunas toks kvailas ir netoliaregis buvo. Tačiau jauni visi begalviai. Jauniems atrodė, atrodo ir  visados  atrodys, kad da-bartis neturi pabaigos. O juk turi! Visa kas per laiką pakinta. Susidėvi. Sveikata. Valdžia. Netgi pinigas.

       Klebonėlis, per kiekvienas šventas mišias tokius gražius pamokslus sakantis, teisus: reikia gyvą kalną metų ant kukšteros susikrauti, kad suvoktų žmogus tokią aiškią, bet vis dėlto sunkiai atsiveriančią tiesą – net ir trumputis mirksnis gali tapti amžinojo kitimo įrankiu Dievo rankoje! Imk vakarykštę vėtrą... Vienas gūsis – ir guli storiausias kadugys ant žemės priplotas. O kerojo panamy nuo kadų kadės!

       Ką ten senas vargšas kadugys. Benadas ar neišvirto? Išvirto.

       Sudievu, Benadukai, jau padėjai šaukštą! Rūdys tavo šaukštas nebenaudojamas, o juk ar ne kokiais trejais už mane jaunesnis buvai? Nebe valgytojas, nebe mynėjas šiandien tu, Benadai. Ir nesvarbu, kad kitą kartą labai greitas pašiepti būdavai: „Ir kur tau to alaus tiek lenda?“

       Ogi lenda! Sulenda. Sukliuka į vidų be menkiausio vargo. Ir butelis, ir du. Kada kokia nuotaika. Kada ką valgęs būni... Ir pašvilpaukim dabar, Benadukai, kas sau: tu, nors nerūkei negėrei, jau tuojau būsi iš rajono centro parvežtas, šešiom pušinėm lentom aptaisytas, o aš, Armonų Tadas, nors vakar vakare visai nemenkai alaus primaukęs, minu sau miestelin, dviratį apžergęs. Juokinga, ką?

 

       Tadas žino, Benado parapijos namuose nešarvos. Namuose guldys. Tokia, girdi, paskutinioji velionio valia buvusi. Vakar parduotuvėje Tadas gerai girdėjo amžinatilsio dukterį beputojančią: „Jau tie seni įnoringi, jau įnoringi! Be menkiausios logikos. Juk salėje ir gražiau, ir patogiau. Ne! Netinka jam salė! O kad man šitiek rūpesčio – nė motais! Žolę kieme apipjauk, visas namų kerčias išgramdyk, suolus ir kėdes iš kaimynų susiskolink...“

       Stasė irgi gera: „Tai jau, tai jau... Nabaštikui ramybė, o gyvam – gyvas vargas!“

       Ar nebūtų galėjusi Benado dukters, tos nelaimingos miesčionės, sugėdinti: namus kuopti derėjo, kol tėvas gyvas buvo, ne dabar?

       Tačiau kur tau ką Stasė sakys! Stasei reikia būti labai delikačiai. Stasė juk ne vien parduotuvę „laiko“, bet ir svetainę prie tos parduotuvės, kurioje visi labai laukiami, ypač po laidotuvių. Iš kelių snarglėtų piemenų, arba kad ir senių, sulendančių bokalų pakilnoti, daug tau naudos? Katino ašaros! Kas kita, moderniškai tariant, gedulingi pietūs. Žmonių kalba – šermenys. Sueina visi nuvargę, nusiplūkę, dažniausiai jau vien tik apie tolimus kilometrus iki namų begalvojantys... Paraikei tokiems parduotuvės lentynoje kiek užsigulėjusio vyniotinio ar kokio lenkiško pašteto, sukrėtei į lėkštes porą kibiriukų silkės, dar marinuotų agurkų stiklainį nuvožei, raugintų kopūstėlių aliejumi apipylei – kuo ne šaltų užkandžių stalas? Karštieji – irgi ne problema. Kepsniai juk šaldyklėje. Kada jau išmušti – tik savo valandos laukia! Užsisakė kas nors „gedulinius“, ištraukei kepsnius, palaikei per naktį, kad atitirptų, – ir keptuvėn. Bulves košei suskusti – va tiek to rūpesčio ir belieka. Juoba ne pati Stasė tas bulves skuta. Adolfina!

       Juk dėl tų kelių mėgėjų vakarais bokalus kilnoti niekas Adolfinos svetainėje nelaikytų. Bulvėms skusti Adolfina! Kepsniams čirškinti! Stalui baltai padengti ir dviragei žvakidei viduryje to stalo pastatyti. O tuomet, kai juodas kaspinas išilgai balto stalo patiesiamas, kai šalia silkių, mišrainių ir vynų su brendžiais į žvakidę atremtas ima šviesiau už staltiesę švytėti giliai žemėn užkastojo portretas ir kai uždegamos žvakės, – geltonos, ilgos, bažnytinės, – va tuomet prie durų staktos jau ir Staselė, plunksnas papūtusi kaip tikra višta perekšlė: „Pavargot, išalkot, brangieji... Maloniai prašom!“

       Šiaip, negali sakyt, mikli bobelė. Ir su kepsniais visus greitai apšoka, ir ašakas ar kauliukus nuo stalo akimirksniu kaip tikra višta nulesa, kad vaizdo negadintų, ir našlystės kančią patyrusius gedėtojus meiliai apglosto. Dar malonesnė, kai jau laikas už pietus atsiskaityti: „Na, ką? Pasimeldėt, pagiedojot? Išlaižėt visas lėkšteles, žalia petražole ir pomidoro skiltele papuoštas, kad nebūtų nė menkiausio mėselės vytulio matyti, stikliukėlį lyg uogą prarijot? Viskas gerai? Tuomet jau prašom: atsirokuokime, atsiskaitykim, atsiteiskim... Brangiai neimsiu. Negi čia iš savų brangiai lupsi? Kokius tris kailius nunersiu – ir bus gana, ar ne?! Cha cha cha!“

       Stasei vėl prireikia Adolfinos tik tada, kai užmokestis gražiai sušlama į puikią prorėžą tarp dviejų moliūgėlių, tokių jau drūtų, tokių iškilių, kad kone gurklį remiančių. Adolfina – grindims po visko išplauti! Dėl to, kad perpus lieknesnė. Vyro akims patrauklesnė. Nes dar tebežydi, nors jau irgi metuose. Betgi žydi Adolfina, nelyginant šalnos nepakąstas jurginas, ir ką tu jai!

 

       Sukikena Tadas ant dviračio: tai bent pavyko jam Staselės portretas! Ir sparčiai mina toliau per ilgąjį Sengeluonės slėnį.

       O ko nekikenti? Ko čia nosį nukabinus važiuoti? Juk vakarykštės darganos, kai vėtra nuo dviračio vertė, nė ženklo, oras tykus ir nešalta. Pakelės spalvos aplinkui nė kiek nenublankusios: raudonuoja klevai aukštumėlėje palei pušyną, tebežvilga ryto akyje tartum skaidriausiu sidabru nulietos storosios paupio drebulės, žaliuoja lyg niekur nieko berželiai... O dar sako žmonės: jeigu berželiai ligi spalio vidurio lapų nenumetę, greito sniego nelauk. Iki pačių Kalėdų sniego nebus, sako. Ir tikėk... Beržai visa pakele žali kaip žalias jaunimėlis, o šešėliuose palei žvyrkelį – sniegas baltuoja. Nė nemano vakarykštė šlapdriba ištirpti. Ko tau tirps, kad anksti? Dar tik aštuonios. Gal kelios po aštuonių. Bet Tadas mina iš pasiutimo, kad tik nepavėluotų. Tuo pačiu pirkimu paims ne vien duonos. Degtukai baigėsi, druskos beveik nebėr... Gal dar žuvies reikėtų, šaldytos? Menkės... Jau pasiilgo Tadas žuvienės. Galėtų, žinoma, Geluonoje susimeškerioti kokią lydeką, bet kad to laiko visai nėra. Et, verčiau nusipirks... Alaus irgi. Vakarui. Kad greičiau miegas suimtų, kai vištos jau bus ant laktų, o keršoji ožka prie grandies paliaus brazdėti, baltą barzdą kratyti, kreivus ragelius į tvarto sieną kasyti.

       Ožka – senmergių, senbernių ir našlių gyvulys. Ji žmogaus sveikatą taupo, nes pašaro tiek tesuėda, kiek du triušiai. Ožkai nereikia šieno vežimais vežti. Pavasariop, jeigu jau bėda, ožką galima ir pušies šakele pamaloninti. Dar jeigu duonos riekę duosi, tuojau bus pieno – kaip iš geros čiurkšlės. Tadas čiurkšle kol kas nesiskundžia. Kairės kojos sąnarys kartais užsikerta, tas tiesa, bet čiurkšlė dirba puikiai. Kaip jaunystėje.

       Ir duonos Tadas, ačiū Dievui, turi. Negi vienas pats kasdien perkamą kepalą suvalgys? Pabrangusi dabar duona... O kas jau nepabrangę? Kita vertus, juk nereikia norėti, kad keliolika kapeikų kainuotų, kaip kitados. Laikai pasikeitė, valdžia... Pinigai – irgi. Tai kaip tau nesikeis duonos kaina?

       Gaila, amžinatilsį tėvas lito įvedimo nebesulaukė...

       Lietuvos savanoris, Giedraičių mūšio dalyvis, būtų gal lengviau atsidusęs mirdamas: sugrįžo pagaliau visa, už ką jis, jaunas narsus būdamas, ryžosi galvelę guldyti!

       Laimė, nė vienai Giedraičių mūšio kulkai Tado tėvo galvos neprireikė. Būtų prireikę, nebūtų Tado, nemintų jis šiandien taip gerai nusiteikęs, į pakelės klevus ir berželius pasidairydamas miestelin, jau ir už tėvą vyresnis, ar tik ne trejais metais jaunesnio Gedvilų Benado pagedėti.

       Nei draugai su Benadu buvo, nei ką. Iš kur draugystė, kai vienas – mokytojas, nesvarbu, kad jau pensininkas, o kitas – tepaluotas traktorininkas, nors dabar jau irgi pats sau ponas, penkių vištų ir keršos ožkos karalius?

       Tadui mokslai niekados labai nerūpėjo. Septynias, tiesa, baigė. Ėjo iki tų septynių iš Pageluonio kasdien pėsčias, prievarta. Ir traktorininku išsimokino prievarta. Pabandyk tu prie sovietų nesimokyti, nesidarbuoti, oho! Į „durnyną“ tave tuojau! Arba į cypę. Ne dabarties laikai! Dabar visa kas – aukštyn kojomis. Atsisakei ūkininkauti – te tau pinigų! Ir nemenkai dar. Prisikeltų amžinatilsį tėvas iš kapų, pro kuriuos Tadas kaip tik dabar važiuoja, antrąsyk numirtų: sovietai, kaip sakoma, „po šautuvu“ visus darban vijo, o Europos Sąjunga tūkstančius moka už tai, kad nieko nedirbtumei!

       Grąžino valstybei tėvų senelių žemę ne per seniausiai ir Tadas. Kam jam, vienam pačiam, šitiek hektarų? Atidavė atgal – ir gyvena dabar kaip inkstas taukuose: išmokos – unijoje, kas mėnesį – pensija. Ko bereikia? Va tik ožkos atsisakyti vis dar negalėtų. Ir tų penkių vištų su raibu gaidžiu kaip karvedžiu.

       Bet jokių karvių, kiaulių. Net šuns Tadas nelaiko. Po to, kai mirė mama, o netrukus ir Citra pastipo, jis nebeieškojo šuniuko, nors buvo netgi siūlančių. Paupys, pamiškė – kam Tadui šuva? Skalys ir skalys po langais. Juk į Pageluonį ir šernas atitursena nukritusių obuolių pasirankioti, ir stirnaitė atstraksi, ir zuikelis... Turėk šunį – būsi kiauras naktis be miego. Dar nervų ligą, neduokdie, įsivarysi bekrūpčiodamas: gal jau koks vagis pas tave sėlina ar galvažudys? Ne, ką šuva, tai verčiau geras giedorius gaidys, kurio balsas toks skardus, kad paryčio tyloje net iki paties miestelio ataidi...

       Amžinatilsį tėvas Tado apsisprendimo gyvulių nebelaikyti ir didesnę žemės dalį valdžiai grąžinti veikiausiai nepagirtų. Senasis Armonas nesitaškytų nuosavybe. Labai taupus buvo. Taupus, darbus ir nevienadienis. Po tų karų ties Giedraičiais į tėviškę sugrįžęs ir Tado mamą vedęs, ne vien save, ne vien jauną žmoną prie darbo, bet ir litą prie lito spaudė. Suspaudė ar ne dešimt tūkstančių. Ketino už Nemuno palivarką pirktis. Būtų jau buvęs Tadas ne paprastas Tadas, o dvarininkutis. Laimė, tėvukas nespėjo: atėjo rusas, šmakšt rublį panosėn – ir amen visiems jūsų litams! Pabuvot kieti drūti? Ir gana! Dabar pabūkit bent kiek ubagais!

       Pasiginčysi tu su ruskiu? Nepasiginčysi.

       Kita vertus, viskas tik į gera. Juk drūtam kietam – Sibiras, visokios ten kalmukų, „girgizų“ stepės... O štai ubagui – dovanų dovana: laimė dirbti! Ne sibiruose. Ne stepėse. Namie! Nesvarbu, kad nebe tavo laukai, kad kolchozo. Svarbu – tie patys, kuriuos tavo seneliai proseniai kruvinai numindė ir kuriuos tu pats nuo mažystės – kaip tas šuniukas, reikia nereikia koją kilnojantis, – kiaurai numaižiojai.

       Paskui, kai kolchozai bent kiek prakuto, jau ir dovanos darbo žmogui žmoniškesnės paliko. Te tau, Armonai, premiją, te gairelę, te fotografiją garbės lentoje... O gal kokį nemokamą kelialapį į sanatoriją Druskininkuose? Arba kad ir Jaltoje... Bene čia blogai – sanatorija?

       Vien tiktai amžinatilsį motina nuolatos aimanuodavo: „Rankų kojų nebejaučiu per tuos prakeiktus kolchozo veršius!“

       O tėvas niekados nėra aiktelėjęs. Ėjo ir ėjo – nelyginant prieškarinis šveicariškas laikrodis. Su kirviu, su šakėmis, su dalgiu naguose – kad ir kur pašauktas, visas jaunystės svajones apie palivarkėlį už Nemuno iš galvos išmetęs. Ėjo, kulniavo, bėgte bėgo, kol galiausiai sustojo. Vietoje. Be daktarų, be vaistų, be vartymosi ant patalo. Sugenda juk ir tie šveicariški, dar prieškariniai laikrodžiai...

       Per anksti tėvui buvo sustoti. Labai per anksti. Juk nespėjo nė būsimosios marčios pažinti... Bet gal ir gerai. Būtų Genę pažinęs, vartytųsi neramus karste: netaupi mūsų jaunoji, padraika, pajuodėlė...

Tadui ne kas kita, o Genės juodumas labiausiai ir krito į akį. Visos apylinkių mergos – paprasčiausios mergos... Tik viena Genė – nelyginant čigonėlė. Paskui jau, žinoma, išlindo yla iš maišo: čigonėlės gražumas – čigonės ir charakteris! Bet paskui. O iš pradžių...

 

       Tadas, buvusią žmoną atsiminęs, nė nebemato, kad jau miestelis, jau mokykla, jau paštas... Jau štai ir parduotuvė! O prie parduotuvės – „duoninė“ mašina stovi!

       Tik tada, kai susibaudžia iš savotiško graudulio nosyje susimušusį snarglį į žemę trenkti, Tadas supranta: negerai! Juk ne vėjo nusvilintos šunramunės aplinkui. Ant pasišiaušusių šunramunių, ant gysločių ir takažolių gali, žmogus, kiek panorėjęs snargliuotis. O ant šaligatvio – bene gražu? Juk palei parduotuvę žemė tokiomis dailiomis trinkelėmis grįsta... Pilkšvomis ir rožinėmis – kaip tik jauno paršelio užpakalis... Ne, kur šitaip švaru, nedera lyg paskutiniam nevėkšlai darkytis. Dar supykins širdį Adolfinai, kai pavarys ją Stasė šaligatvio blizginti... Todėl švariąja ranka Tadas ilgokai kuičia savo palaidinės kišenes, kol susiranda nosinę. Kai susitvarko, jau žengia į „Maisto prekes“, nors jam ir neramu: ar tik nebus šiandien susivėlinęs, ar nebus jo duonelė jau visai atvėsusi?

       Laimė, viskas gerai. Duonos kepaliukas dar drungnas, o ir alus nė kiek neprarūgęs, kaip gana dažnai pasitaiko vidurvasarį, kai Stasės šaldytuvai „sustreikuoja“.

 

       Duoną ir alų užrakinęs dviračio krepšyje, Tadas neskubėdamas išpeša iš tamsiai mėlyno pakelio cigaretę ir užsirūko. Ne kažin kas jau iš Tado rūkymo. Tik retsykiais dūmą papučia. Labai retsykiais. Niekados namie, visados miestelyje. Kai reikia ilgokai ko nors palaukti.

       Kiek lūkuriuos šiandien, Tadas nežino. Bet sulauks. Tik iš pradžių dar nuvažiuos į kitą parduotuvę, į vadinamąsias „ūkines“. Ten Tadas perka žvakių. Pačių pigiųjų. Bet visada dvi, kaip ir priklauso. Tuščiomis į „pagrabą“ eiti – ne Tado būdui. Gėlių jis niekam neneša. Gėlės – moteriškių žaislas. Žvakės kur kas solidžiau atrodo. Nesvarbu, kad pigios. Svarbu, ar iškilmingai tu jas prie šviežiai supilto kapo uždegi. Tadas tą daro labai iškilmingai, oriai. Kas turi akis, mato. Ir neburba vėliau ant Armonų Tado, kad nekviestas atslinko prie Adolfinos padengto stalo su juodu kaspinu per staltiesės vidurį. Ir neburbės. Nes Tadas, labai geras budėtojas ir nepailstantis maldų vedlys, visų, nors ir nekviestas, vis dėlto yra labai laukiamas. Kokia jau budynė be Tado? Niekai!

       Ne kažin kas būtų ir Gedvilų Benadui, jeigu Tadas prie jo karsto karštai nepasimelstų. Vienatinė duktė, miesčionkėlė, juoba tie keli dorai neapsiplunksnavę vaikaičiai juk žalio supratimo neturi, kokias maldas dera prie velionio kalbėti. Popieriniai katalikai! Nė bažnyčioje rytoj nežinos, kada stovėt, o kada jau būtina ir atsiklaupti... Bet kiemą, nieko neprikiši, gražiai susitvarkę. Vienu žaibu. Žolė nupjauta, lapai sugrėbstyti... Pasirodo, kai labai reikia, ir miesto ponaitukai atsimena, kad žemelė be žmogaus rankos prikišimo pasišiaušia. Ypač rudenį.

       Suprantama, ne dėl amžinatilsį Benado ramybės visos šitos gyvųjų pastangos, visas dukters ir jos vaikų su marčiomis bei žentais išlietas prakaitas. Ir ne dėl kaimynų akių. Kaimynų tu niekaip neapgausi, bobele. Jie juk matė, kokius „didelius“ darbus tu čia nudirbdavai, vos kartą ar du per metus seną tėvą aplankydama. Visas tavo triūsas – dėl tokių miesčionių kaip ir tu pati, Virgute. Juk sulėks rytoj lyg varnai – lakuotos mašinikės, vos pavelkami vainikai... Ir puikuosis ant kaspinų tikrai ne Benado, o tiktai Virgutės vertė: mūsų mielos bendradarbės, mūsų mielos kaimynės tėveliui – ir taip toliau...

       Vainikai, krepšeliai – juk jie ne mirusiajam. Gėlės – visada gyviesiems. Niekas Tado neįtikins, kad yra kitaip. Gėlės – gedulo suspaustoms širdims. Gal – kad mažiau graužtųsi?

       Gedvilo Virgutė ne kažin kiek susigraužusi – plika akimi matyti. Čia net ir įdėmaus Tado žvilgsnio nereikia. O Tadas įdėmus. Labai. Jam per budynę ir laidotuves rūpi menkiausias niekas: kaip velionė ar velionis atrodo, kas apie ką šiušasi, kuždasi, kas velionio intencija išpažinties eina ir švenčiausiąjį priima... Gal čia tokia profesinė Tado liga? Kaip, sakykime, vibracinė – mechanizatorių?

       Tačiau Tadas – ne „stukačius“. Ir ne palaidliežuvis koks nors. Jis ne iš tų, kurie vėpso ir klauso ausis pastatę, o paskui dūlina per miestelį niekus pliurpdami, be menkiausio reikalo žmones apšnekėdami... jeigu Tadas jau ir pasakoja kam nors savo įspūdžius, tai nebent ožkai. Vakare. Melždamas. O kai nemelžia, kai užtrūkusi, tuomet šiaip sau – tarpuragę kasinėdamas. Vienas Keršutės ragas tiesus, kitas kažkoks užlūžęs. Kone į ausį vargšelei lenda. Reikėtų nupjauti... Bet kuo tu, žmogau, gyvos ožkos ragą nurėši? Juk namuose nėra nė įrankio, kuris kaulą imtų. Ragas tau – ne sūris, ne duona. Ragui gal kokio specialaus pjūkliuko reikėtų. Kokios nors mažytės „huzkvarnos“. Kad greitai. Žybt – ir nėra! Su ožka nepasiterliosi – pasimuistys ir, žiūrėk, ne ragas tavo saujoje, tik ožkos galva po kojomis pasiritusi, sukruvintą barzdą krato, akimis kaip lėkštėm tave prie tvartelio sienos kala: „Kodėl tu, Tadai, man šitaip, nelyginant tetrarchas Erodas Jonui Krikštytojui?“

       Jau gal ir šypsotųsi Tadas, savo ožkos balsą mintyse išgirdęs, gal net sukikentų garsiai, bet laiku susizgrimba ne tvarte esąs, o prie tiesaus kaip styga Gedvilų Benado bebudįs. Todėl tik tyliai krunkšteli, tartum skaudžią vyrišką ašarą nurydamas, išsitraukia nosinę, apžiūri, ar švariąja puse iš kišeniuko išlupta, įsitikina, kad taip, o tada jau ir prie akių glaudžia. Iš pradžių dešinę akį nusausina, paskui, žinoma, ir kairę. Galima oriai gedėti Benado toliau. Ir melstis. Karštai, kantriai.

       Ko jau ko, bet kantrybės Tadas turi. Iki kaklo – ir dar virš.

       Ar negėrė savo kartybių taurės iki dugno, kai pasiuto čigonėlė Genė su visokiausiais „revizoriais“ per naktis daužytis? Kitas vyras būtų tokiai padraikai visas juodąsias kudlas nurovęs, visus baltuosius dantis išbirbinęs, šonkaulius suskaičiavęs… O Tadas vien galva kinksėjo: „Suprantu, suprantu – kooperatyvas, prekės, deficitai, bruto ir neto, debetas ir kreditas… Suprantu, suprantu…“

       Net kai Genė vienam revizoriui tokia jau patogi pasirodė, kad šis panoro į rajoną išsivežti – jau, kaip sakoma, „suvisam“, jau nebe Armonienę, o tikrą revizorienę, – ar labai Tadas spyriojosi?

        „Vežkis, kad tau labiau reikia, – leido. – Vaikų neprimeistravau, tai kaip ir nesugadinta dar… Vežkis! Nebereikės – parveši. Ar bent jau bilietui duosi, kad pati parvažiuotų...“

       Ir išsivežė durnelis! Gal kokį pusmetį nulaikė... O paskui sukilo čigoniškas Genės kraujas, ištrūko iš miestiško lizdelio. Iškeitė šiltą tupyklą dviejų kambarių bute į būdelę vidury Kazachstano platybių. Nors kas ten žino, gal tame Kazachstane, tuose Genės plėšiniuos, nė būdelių nebuvo? Gal tūpdavo Genė už atrajojančio kupranugario ir varydavo?

       Tai kokio kipšo reikėjo iš Lietuvos į tuos plėšinius Genei plėštis? Nepatiko rajono centre, galėjo į Pageluonį sugrįžti. Kupranugarių čia nėra, bet sijonui pakelti – vietos jau tikrai sočiai. Kad ir panamėje, po kadugiu...

 

       Net krūpteli Tadas: o kadugio Pageluony taigi nebėr! Paguldė kadugį vakarykštis šiaurys – su visom šaknim išplėšė...

       Ir subarkši į grindis – labai skaudžiai ir garsiai! – kaduginė lazda, išsprūdusi Tadui iš nagų. Negerai. Negražu. Gėda doram gedėtojui taip nekorektiškai elgtis...

       Tadas lenkiasi, sugraibo lazdą, tuo pačiu pasilenkimu dar ir savo batus kritiška akimi nužvelgia (švarutėlaičiai!) ir jau pakyla nuo suolo, prieina prie Benado dukters, spaudžia jai ranką, paklausia, kelintą rytoj Mišios, ir kuo maloniausiai atsisveikina: „Iki rytojaus, tamsta, iki rytojaus...“

       Ir visai nesvarbu, kokia diena bus rytoj – maloni kaip šiandien ar bjauri kaip vakar, – Tadas atsikels anksti, greitai apeis paukščius ir ožką, paskui nusipraus ir nusiskus, o tuomet jau – ant dviračio ir miestelin. Iš pradžių – į bažnyčią, vėliau – kapų kalnelin, paskiausiai – prie Adolfinos padengto stalo. Nepabosta jam Adolfinos kepsniai! Štai Stasės „šaltųjų“ jis niekada net nepaliečia, bet Adolfinos kepsnį sukerta pasigardžiuodamas, nors retą savaitę lieka jo neragavęs – mūsų miesteliuose šiais laikais vis dar yra kam mirti!

       Vis dar!

       Va rytoj – Benadui bažnyčios varpai, poryt gal jau ir Kezių Domuko senolei... Tadas žino. Tadui Stasė į ausį pašnibždėjo. Juk Kezių marti jau buvo pas Staselę atlėkusi pasitarti. Juk daktarė Gruodienė senajai vos vieną parą bedavė...

       O, daktarės Gruodienės nepaimsi! Ji tikrai puikiai nuspėja, kada žmogus jau nurims! Patyrusi specialistė, ne kokia nors jauniklė papliauška. Dabartiniai jaunikliai, kurie gabesni, visi užsieniuose, o kurie čia pasilieka, tiek ir težino, kaip tau brangiausius vaistus įbrukti. Reikia nereikia. Vaistų pramonės pakalikai! Neduokdie, tokiems į nagus pakliūti. Gruodienė – kas kita. Gruodienė dorai gydo. Bet kai giltinėlė žmogaus galvūgalyje atsistoja, tuomet jau ir ji bejėgė. artimiesiems tiesiai šviesiai pasakoma: ruoškitės!

       Kezių Domukui jau ir pasakė.

       Kai tik Domukas paguldys savo senolę ant lentos, Tadas tuojau nusipirks „ūkinėse“ dvi žvakes – ir kaip čia buvęs! Pasėdės liūdnas prie karsto, rūpestingai pavedžios maldas, pareikš užuojautą – Domukui ir marčiai... Ir, žinoma, pasirūpins savo lazdą patogiau pastatyti, kad nekraičiotų, nebarkšėtų – juk tikra gėda doram gedėtojui šitaip bjauriai prie velionio triukšmauti!

       Oi, kas ten žino, kas ten žino: gal Kezių senolė jau kaip tik dabar, jau šią valandėlę, paskutinį kartą atsidūsėjo? Gal jau siunčia savo dūšelę dievopi? Gal vertėtų už ją bent trejus poterius sumesti? Ir „Viešpaties angelą“, ir kitką... Juoba ir kapinaitės Tadui iš kairės!

       Ir lipa Tadas nuo dviračio, pasitikrina, ar gerai laikosi lazda, prisegta prie išilginio rėmo, persižegnoja, vėl apžergia dviratį, o tada jau – pirmyn. Balsu meldžiasi. Galėtume sakyti, gana garsiai. Veikiausiai, kad drąsiau būtų kapinaičių klevams palei pušyną raudonuoti, kad netirtėtų vakaro akyje tartum skaidriausiu sidabru nulietos storosios paupio drebulės, kad žaliuotų lyg niekur nieko berželiai... Juk saulė jau užkritusi už pušyno ir joks laukų medelis negali žinoti, kas jo ankstyvose spalio sutemose laukia...

       Bepigu Tadui, kuris štai, greičio pavarą persijungęs, jau į dešinę, jau kalnelin mina! Bepigu kiekvienam, kurio planai ir ketinimai aiškūs.

       Tadas mina pedalus žvaliai, lyg ne septyniasdešimtmetis, skubinasi. Nesvarbu, kad ne taip seniai sukirto gražiosios Adolfinos kepsnį. Adolfinos kepsniukas gardus, negali skųstis! Bet nesotus... O juk namuose – puikiausias troškinys, lauro lapeliu ir kvapniaisiais pipirais pagardintas, dviračio bagažinėje – šalto alaus butelaičiai... Tadas jau žino, ką šį vakarą papasakos savo Keršutei, minkštą jos tarpuragį kasydamas, ir gaidžiui giedoriui, kurio balsas toks skardus, kad rytais Tadą net iki miestelio ribų iš Pageluonio atsiveja...

 

       Staiga Tadas krūpteli, net jo dviratis susvyruoja, nors krūpčioti lyg ir nebūtų dėl ko – jau matyti nuo žvyrkelio vingio dar amžinatilsį tėvo sodinto sodo medžiai, jau kyšo viršum obelų Tado namų kaminas... Bet pasivaidena Tadui šviesa trobos lange. Šviečia, nors tu ką! Negi būtų pamiršęs išvažiuodamas elektrą išjungti?

       Kuo namai arčiau, tuo neramiau Tadui: šviesa languose plieskia kaip per vestuves, o ir durys iš vidaus užbrauktos! Na čiagi dabar?!

 

       Kai Tadui, lyg ne namo parsiradusiam, lyg pas kaimyną prisibraižiusiam, pagaliau atveriamos jo paties trobos durys, žmogus atrodo toks suglumęs, kad nei bėk, nei rėk. Greitas būtų dirbtiniais žandikauliais paspringti: tarpduryje – Genė!

       Nebe tokia jau čigonė kaip anksčiau, tačiau Genė! Kapokite Tadą į gabalus – jinai!

       – Tai kur dabar trankaisi iki nakties, ką? Kur tave velnias nešioja, šmiki tu vienas?

       Tadas mikt mikt: buvo girdėjęs Genę jau devynis kartus iš tų nelemtųjų plėšinių sugrįžusią, dar kelis vyrus nugyvenusią, vėl rajono centre įsikūrusią... Bet kad Genė – Pageluony?! Kad jo gimtojoj troboj?! Ir dar šitokia karinga?!

       Matai, kaip negalima sau leisti jokių kvailų minčių turėti?!

       O Tadas juk leido… Kiaurą dieną Genė jam iš galvos neišėjo. Kaip tik šiandien. Ne vakar, ne užvakar, ne prieš kelerius metus...

       – Ar taip ir stovėsi ant slenksčio išsižiojęs? Aš čia galuojuosi, visus stalčius išgriozdžiau, spintas suplukusi išverčiau, o tu...

       – Ko – stalčiuose? Ko tau mano spintose, Gene?

       – Dokumentų, ko! Ir pinigų! Be dokumentų ir pinigų negi palaidosi?

       – Ir ką tu susibaudei laidoti, Gene?

       – Tave, mulki tu vienas! Pasakė žmonės – ir atlėkiau.

       – Mane?!

       – Žmonės pasakė... Pamaniau sau: vienas kaip pirštas... Negi padoru būtų, kad svetimi tavimi pasirūpintų? Ne tokia mano širdis...

       – Svetimi, sakai? O gal tu man labai sava, ką?

       – Sava nesava, bet Armonienė... Susigrąžinau tavo pavardę, Tadai. Kai nutariau su jokiais vyrais daugiau reikalų nebeturėti ir susigrąžinau. Graži pavardė...

       – Graži, sakai?

       – Graži.

       – Ir dabar tu jau vėl man sava, ar ne, Gene?

       – Juk Armonas tebesi, jei neklystu?

       – Neklysti, Gene, – linktelėjo Tadas. – O kad neklysti, tai še tau už visus mano skaistybės metus!

       Ir kad jau pils „savajai“ čigonėlei nuo dviračio rėmo atsegta kadugine lazda!

       Taip rėžė per strėnas, kad iš miestietiškų sijonų tik dulkės parūko.

       O paskui – dar kartą! Ir dar, ir dar – kur pakliuvo: per kuprą, per pakinklius, per dažytą ševeliūrą... Tegul įsitikina, ragana, Tadą gyvut gyvutėlį tebesantį. Švariais batais. Naujutėlaite palaidine. Ir netgi apyšvarė nosinė tos palaidinės kišenėje.

       Tegul nesvaigsta, kad Tadas jau šaltas kaip ledas... Kad jam nė dokumentų, nė pinigų nebereikia...

 

       Tik tuomet, kai Genė, rusiškais keiksmais tratėdama – nelyginant koks kalašnikovas! – laukan išvirto, kai aimanuodama nukreivojo per sodą link žvyrkelio, Tadas pasijuto uždusęs, privargęs. Tad neskubėdamas atsirakino bagažinukę, įtaisytą ant dviračio, įsinešė trobon duoną, atsikimšo alaus...

       – Į sveikatą, Tadai, – garsiai pasakė. Pats sau. Ir atsisėdo ant žemo krėslelio palei krosnies mūriuką.

       Ožka nepabėgs... Ožkos pakasyti ir dienos naujienų jai papasakoti Tadas nueis vėliau. Juk ožkos – kantrūs padarai. Ypač tos, kurias augina senberniai arba vienišiai.

       O kadugį panamėje Tadas atsodins. Būtinai atsodins. Pavasarį. Ištaikys kurią laisvą nuo budynių dieną, nueis į mišką, išsikas ir parsineš. Tegul auga Pageluonyje kadugys! Be kadugio, orą po langais dezinfekuojančio, kokia sodyba?

 

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 3 (kovas)