tekstai.lt

Lidija Šimkutė. Eilėraščiai. Koptų šviesa

Lidija Šimkutė
Lidija Šimkutė

 

 

 

 

 

 

 

 

 

                                           A+A Christian Loidliui

 

       APLEISTAS KIEMAS

       su bevaisiu medžiu

       priglaudė tavo kūną

 

       lango šukės

       išbarstyti užrašai

       saugos tos nakties paslaptį

 

       vasaros įgaus liūdesio skonį

 

       gal kokioje nuošalioje vietoje

       netikėtai užtiksiu šešėlį

       nešantį tavo šviesą

 

 

       BEFORMIS VĖJAS

       išskaptavo veidą

       kurio randai saugo

                  paslaptį

 

 

       ŽODŽIAI ATVERIA ŽAIZDAS

       paskęstu ašaroje

 

       TAU GULINT

       kieme

       žvaigždės nušvietė

       šventyklą iš sniego

       baltumo lizantemų

 

       kas atsitiko tą naktį

 

       kai stiklo dūžis įrėmino

       mano sudrumsto miego kontūrus

       per pilko skausmo tankmę

       Vereinsgassės kieme

 

       toje šaltoj nakty

       daugiabučio namo

       sienos saugojo tave

 

       žvakės išdygo iš žemės

       kai aušra išvydo

       tavo kraujo lašus

       ant sniego

 

 

       AŠAROMIS

       seku tavo veido

       kontūrus

 

       klausausi

       nesugrįžtančio

       balso

 

 

       RAUDOS RŪBAIS

       apsisiautusi einu Prater gatve

       tarp švytinčių žvakių

       Morton Feldmano „Koptų šviesa“

       šlama tarp medžių

 

       nustebusi sustoju

       priešais tavo atvaizdą

       pakibusį sankryžos lentoje

 

       lėtai eini link manęs

       su rožėm baltom, lelijom juodom

       besisukančios karuselės

       išrauda likimą

 

       tirpstantis vaškas krenta

       ant apsnigto kelio

       muzika skleidžia ramybę

       sniegas uždengia žodžių liekanas

       ištaręs mano vardą

       kaišai rožes plaukuose

       lelijas prie kojų

 

       liūdna be paukščių giesmės

 

 

       SPALVA NUMIRĖ

       po sniegu

 

       tebeieškau

       tavo formos

 

       paliečiu akmenį

 

       jaučiu lapo

       ir gėlės drebulį

 

 

GAL TAI SAPNAS

tik sapnas, atbudus paaiškės, kad nesi miręs, tai blogas sapnas, tolimų šnabždesių sapnas, pereina mane drebulys, ašaros uždengia žodžius, klajoju naktimis, nueinu naktin, gilion naktin, laikas tąsosi ir sukasi, belaikėje, išėjęs iš laiko, širdgėla persmelkia kaulus, vėl perskaitau žinią, vėl, nesibaigianti minčių tvora, ašaros užtvindo naktį,  daugelį naktų, inkščiu su tolimais vilkais, negali būti tiesa, nors mano kaulai žino tiesą, tyloje, iš tylos, kalbuosi su pagalve pro ašaras,  grumiuosi su sienomis, dingsta sienos, lieka tik šešėliai, balti šešėliai, tik naktis, perskeliu erdvę,  žvelgiu į žvaigždes, kaip man surasti žodžius, tinkamus žodžius, jokių žodžių, tik tyla, gal tai tik sapnas, veidrodis lenkiasi, minutės plevena, girdžiu tavo balsą, rožių ir dulkių balsą, saulės ir ledo balsą, be balso

 

prisiminimai audžiasi nugarkaulio žvilgsny, mintys spygliuojasi, prislėgtos žodžių, be žodžių, žodžiuose, kol jie mane suras nakties laumės juostoj, ašaroja plunksna, tai sapnas, joks sapnas, viskas yra tik sapnas

 

       LYJA

       jokios atminties

       pilki debesys

       klajojantys debesys

 

       vien tik debesys

 

 

       VANDENYNO ATODŪSIS

       uždengia uolas druska

 

       švyturys

       stebi paukščius

       dangaus paslaptyje

 

       debesys aprimo po

       šimtmečių klajojimo

       tavo paskutinis skrydis

       kreida nupiešė baltas

       bures nakties danguje

 

 

       VERDA VANDUO

       samovare

       prie knygų

 

       Gouldo Bachas

       pakelia dulkes

       įeina į sienų plyšius

 

       žodžiai liejasi fugon

       mūsų lūpos kalbėjo tiesą

 

       atsiveria langas

       vaikai žaidžia

       kieme

 

       snūduriavome

       kaip vynas jūros kriauklėse

 

       Brandenburg groja

       geriu arbatą

       galvodama apie aguonas

 

                      prisimenu

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr.3 (kovas)