tekstai.lt

Angelė Jasevičienė. Kai literatūra virsta politika (Jonas Mikelinskas. „Dinozauro ausyje“, 2009)

Jonas Mikelinskas DINOZAURO AUSYJE
Jonas Mikelinskas DINOZAURO AUSYJE
       Jonas Mikelinskas. DINOZAURO AUSYJE. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 254 p.

 

       Garbaus amžiaus rašytojas Jonas Mikelinskas (1922) – vienas produktyviausių prozininkų. Vardyti jo nuopelnus ir per ilgus metus parašytas knygas būtų sudėtinga, nes sąrašas išeitų tikrai stulbinantis. Šįkart pažvelkime į naujausią autoriaus išleistą knygą „Dinozauro ausyje“ (2009), kurią sudaro apsakymų rinktinė ir eseistinė apysaka.

       Nuoširdžiai prisipažinsiu, kalbėti apie literatūros „veterano“ kūrinius yra kur kas didesnė atsakomybė, negu pešioti vos pradedančiojo rašyti naujoko romaniūkštį. Todėl negaliu nepritarti prieš kelerius metus išsakytoms Gitanos Gugevičiūtės mintims, kad „daugelio vyresniosios kartos rašytojų kūryba yra būtent taip – pagarbiai (iš pagarbos) – pripažįstama, vengiant kritikuoti ir veltis į ginčus, nes gali būti apšauktas amoraliu postmoderno kosmopolitu. Vyresnioji karta, kitaip nei jaunoji, yra vieninga ir bet kokį „replikantą“ pasiryžusi greitai pasodinti į vietą“. Deja, esu jaunosios, todėl galbūt naivios ir nesubrendusios kartos atstovė, kuri literatūroje ieško nebe tradicijų tęstinumo, polemikos su autoritetais, politikavimo, o tiesiog... skaitymo malonumo.

       Sovietizacija, komunizmas, partizanai, stribai, tremtiniai, fašistai, holokaustas mums – J. Mikelinsko nesuprastiems postmodernizmo vaikams – tėra tik kadaise girdėtos ir mašinaliai išmoktos sąvokos. Mes to neišgyvenome, nepajutome širdim ir krauju, todėl mūsų santykis su praeitimi niekada nebus intymus, geriausiu atveju – pagarbus.

       Šiuolaikinei kultūrai ir postmodernizmui, pasak autoriaus, „nieko gero nėra ir nebuvo vakar, o viskas prasideda čia ir dabar“ (p. 222). Autorius priekaištauja jaunimui, nesuprantančiam „senienos“, gyvenančiam savais idealais ir tikslais. Ir tuose žodžiuose slypi ne tik širdgėla, bet kone pagieža, kad tie, kuriems pasisekė gimti keliais dešimtmečiais vėliau, gyvena geriau nei vyresnioji karta. Juntama didžiulė priešprieša: praeitis idealizuojama ir kartu smerkiama. Autorius gana kategoriškai teigia, kad jaunimui „nieko gero nebuvo vakar“, tačiau ar kas gero buvo praeityje pačiam J. Mikelinskui? Skaitant autobiografinę jo apysaką susidaro įspūdis, kad praeities demonai niekur neišnyko, tik persikėlė į autoriaus dabartį, kad ir toliau jį kankintų. Taigi, nieko gera nei „vakar“, nei „šiandien“. Komunizmą pakeitė kapitalizmas, bet žmogui nepalankios abi ideologijos. Nebent kaip nors pasikeistų pats žmogus.

       Apysakoje atsiveria vyresniosios kartos žmogaus drama, nesugebėjimas susitaikyti su laiko permainomis, prisitaikyti prie naujos visuomenės. „O pensininkas tapo atpirkimo ožiu, iždo skylių lopytoju. Ir to dar negana – sistemingai diegiama mintis, kad ir dėl visų negerovių kalti tie besočiai pensininkai, kurių skaičius nesulaikomai auga, o juos išlaikančių dirbančiųjų vis mažėja. Žodžiu, pensininkas pasidarė nebe žmogus, o tik išlaikytinis, marazmatikas, parazitas, pūzras“ (p. 223). Skaityti tokius žodžius visiems „nepensininkams“ tikrai nesmagu, kažkaip jautiesi kaltas be kaltės. Tuo labiau, kad valstybės „iždo skylių lopytoju“, deja, yra ta saujelė taip J. Mikelinsko pliekiamų dirbančiųjų...

       Atrodo, kad visa technikos pažanga autoriui kelia vien pasipiktinimą: jam nereikia automobilio (nors senutė motina apysakoje norėtų, kad sūnus ją į kapelius nuvežtų), jis nepakenčia televizoriaus. „Televizorius – mūsų laikų Neronas. Argi ne jis uždega ir nusiaubia žmonių protus ir mintis? Ir vien taip, kad galėtų pasidžiaugti savo žvilgsnio hipnoze ir išmintim. Televizorius yra per amžius kurtų papročių ir tradicijų vėžys, mirtis ir duobkasys. Televizorių mėgsta žiūrėti tik amoralūs politikai ir potencialūs savižudžiai“ (p. 232). Taigi visiškai nekalta kambario kampe stovinti dėžė apsakyme tampa kone atomine bomba. Nors iš tikrųjų tai – tik elementariausias informacijos šaltinis. Teisingai pasakė Hipokratas – „tik dozė vaistą paverčia nuodu“. Ar gyvenimo reiškiniai mus nuodys, ar gydys, pasirinkti turi kiekvienas individualiai.

       Kaltinti kitus (pavienius asmenis, kultūras, ideologijas) – visada lengviausia. Keista tik tai, kad autorius savo knygoje simpatizuoja vokiečiams, o komunistus – smerkia. „Ir ne tik žudė, bet ir baisiausiai kankino [komunistai – A. J.]: prievartavo moteris, nukirsdavo seniams galvas, nukryžiuodavo <...>. Vokiečiai jiems nusikaltusį žmogų nušaudavo ir... baigtas kriukis. O va šitie ten siautėjo pikčiau, negu vandalai“ (p. 90). Mano galva, abi šios diktatūros, – tiek fašizmas, tiek komunizmas, – yra vienodai siaubingos ir neteisios. Suprantama, autorius nukentėjo nuo sovietinės valdžios ir jos pakalikų (vos nebuvo pašalintas iš Rašytojų sąjungos, keliolika metų jo darbai nebuvo spausdinami, rašomi „į stalčių“), tačiau juk panašūs dalykai vyko ir pokario Vokietijoje. Nė viena valdžia nemėgsta prieštaraujančiųjų, nesvarbu, kaip ji vadinasi.

       Apysakoje vaizdžiai aprašomi sovietinės valdžios persekiojimai, užsakomoji žmogžudystė, rankraščių išvogimas, herojaus baimė, kad su juo bus negailestingai susidorota. Nuo iškilusių problemų pagrindinis apysakos veikėjas slepiasi motinos namuose, „Klėtelėje prie kapelių“ (p. 53), kuri tampa sakralia, globojančia ir saugančia erdve. Senutė motina, jos rūpestingumas, vien senojo kaimo žmogui būdingas įgimtas gerumas ir kartu skvarbus protas tampa užuovėja nuo visų gyvenimo negandų. Gamtos prieglobstyje pasakotojas panyra į apmąstymus bei savo gyvenimo refleksijas, sprendžia ne tik politinius, bet ir amžinuosius būties klausimus.

       Vidiniai monologai – stiprioji apysakos pusė, žavinti minties užbaigtumu, prasmingumu. „Čia atgaudavai prarastą dvasinę pusiausvyrą ir sutvirtindavai pašlijusį tikėjimą, jog niekas tau nepadės, jeigu neišmoksi padėti pats sau. Padėti net ir atsidūrus prie išsiveržusio ugnikalnio. Stiprus tas, kuris randa atramą ne kituose, o pats savyje“ (p. 10).

       Skaitai nuostabias, sentencijomis virstančias rašytojo mintis, ir supranti, kiek šiame žmoguje slypi sielos grožio, humanizmo. J. Mikelinskui už bet kokias sistemas ir diktatūras svarbesnis žmogus, jo gyvenimo prasmė, moralinės bei krikščioniškos vertybės. Visa tai, kas autoriui svarbiausia, kuo gyventa, tikėta, įrašyta apsakymų eilutėse ir tarp jų.

       Melancholiško grožio ir graudulio kupinas apsakymas „Fašistės, arba „Liūdnas valsas“ (p. 195), kuriame vaizduojamas buvusių trijų tremtinių, pagyvenusių moterų, pasisėdėjimas drauge vėlų vakarą, po draugės laidotuvių. Trijulė mintimis grįžta į praeitį, aprauda jaunystės dienas, paženklintas kruvinu kovos dėl tėvynės laisvės antspaudu. Neišsakytas, neišverktas skausmas glūdi giliai paslėptas sielos užkaboriuose, tarsi pavojingas gyvybei pūlinys, laukiantis savo dienos sprogti. Moterys, papildydamos ir pratęsdamos viena kitos žodžius, skambant dusliems Sibelijaus „Liūdno valso“ akordams, deklamuoja Vinco Mykolaičio-Putino „Vivos plango. Mortuos voco“. Eilės, tarsi gyvas, kadaise už laisvę pralietas jų artimųjų kraujas, gaivalingu srautu liejasi bekraštėse nakties platybėse, guosdamos ir ramindamos, suteikdamos sielai atgaivą. Tos pačios eilės, už kurias prieš daugelį metų veikėjos buvo taip negailestingai nubaustos... Tai – palaužtų, išniekintų, nelaimingų, bet likusių ištikimų sau, savo principams, idealams ir vertybėms, moterų laisvės himnas.

       J. Mikelinskas kuria stiprios dvasios veikėjų paveikslus. Tai ir senasis mokytojas, lesinantis paukštelius Pilies gatvėje („Paukščių lesintojas, arba Meilė laisvei“), ir didvyriškai partizaninėje kovoje žuvusi Stanislova Musžinytė („Musmušytė“), ir sūnų poetą palaidojusi motina („Poeto motina“). Prie sūnaus kapo ištarti draugo žodžiai nuskamba kaip pagrindinė, visus apsakymus vienijanti, mintis: „Dvasingumo! Amžinų vertybių ilgesio! Pasiaukojimo! Štai ko mums trūksta darbe, kūryboje ir visame gyvenime!“ (p. 137). Rodos, tie žodžiai sklinda iš paties J. Mikelinsko lūpų, nes šis žmogus savo gyvenimo pamatus klojo ne pataikavimu, nuolankumu, prisitaikymu, o amžinosiomis vertybėmis.

       J. Mikelinską laiko autoritetu daugybė jo plunksnos brolių, brandžių rašytojų. „Jonas Mikelinskas man didis moralinis autoritetas, savitas mąstytojas ir menininkas, kurio žmogiškas balsas stiprus ir subtilus; žavi rašytojo erudicija ir vidinė inteligencija, tiesos ir laisvės troškimas, sielos pragiedruliai“, – viename straipsnyje rašė poetas ir prozininkas Arvydas Genys. Panašių panegirikų galima rasti apsčiai, todėl rašytojas galėtų būti truputį kuklesnis ir negirti pats savęs. Apsakyme „Abu labu tokiu, arba Atleisk jam, Viešpatie!“ randame Jeronimo Tučo autoriaus adresu siunčiamas liaupses: „Įrodei, kad ir šiais bailių ir infuzorijų laikais, kai net žmonių išrinkta valdžia susirūpinusi tik savo kišene ir kailiu, dar atsiranda nepriklausomai mąstančių žmonių“ (p. 179).

       Panegirika V. Mikelinskas nepiktnaudžiauja, jo apsakymuose gausu sveikos ironijos ir autoironijos. Deja, ją užgožia sarkazmas tiek buvusiai, tiek esamai valdžiai, todėl meninę knygos vertę nustelbia politiniai motyvai. Šiukštu, nesinorėtų, kad vieno garbingiausio Lietuvos prozininko darbai iš dvasingumo kupinos literatūros virstų politizuotais skaitiniais... Pritariu žurnalistui Rimvydui Valatkai, vienoje publicistinėje laidoje karštai teigusiam, kad kiekvienas žmogus turi daryti tai, ką geriausiai moka. Rašytojo – tautos šauklio – darbas kur kas kilnesnis už braškančio valdžios rato kritikavimą.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 3 (kovas)