tekstai.lt

Alfredas Guščius. Avino išspirtas (Vytautas Girdzijauskas. „Trylika tekstų apie vieną gyvenimą“, 2009)

Vytautas Girdzijauskas TRYLIKA TEKSTŲ APIE VIENĄ GYVENIMĄ
Vytautas Girdzijauskas TRYLIKA TEKSTŲ APIE VIENĄ GYVENIMĄ
       Vytautas Girdzijauskas. TRYLIKA TEKSTŲ APIE VIENĄ GYVENIMĄ. – Vilnius: Naujoji Romuva, 2009. – 272 p.

 

       Dabartinės prozos panoramoje matomą vietą užima autobiografinio žanro kūriniai. Tai daugiausia atsiminimai, apmąstymai, dienoraščiai. Į tokios prozos kontekstą skverbiasi ir Vytauto Girdzijausko „Palangos dienoraštis“ (2004) bei 2009 m. leidyklos „Naujoji Romuva“ gražiai išleista esė knyga „Trylika tekstų apie vieną gyvenimą“. Pirmosios knygos pirmame dienoraščio įraše autorius bando pasiaiškinti, kodėl jis rašo ir kam. „Gal dėl Henriko Antano, kuris štai iš kaladėlių pilį stato. Dėl jo, dėl vienintelio skaitytojo. Antai Alfonsas Nyka-Niliūnas savo dienoraštyje <...> poetams, ašarojantiems dėl nuolat mažėjančių jų knygų tiražų, mesteli frazę: man pakaktų ir dešimties, kurie mane suprastų, ir būčiau jiems reikalingas.“

        „Palangos dienoraštis“ tikriausiai surinko ištikimųjų skaitytojų dešimtuką. Aš irgi jį skaičiau, bet jau po „Trylikos tekstų...“, norėdamas pasitikrinti Gintaro Beresnevičiaus žodžius, minimus joje ir teigiamai atsiliepiančius apie tą pajūrio dienoraštį. Žymus religijotyrininkas ir eseistas neapsiriko – dienoraštis tikrai nenuobodus. V. Girdzijauskui sekasi laviruoti ties subjektyvumų, asmeniškumų ir pilietinių, politinių, kultūrinių bendrumų sankryža. Temų kaitaliojimas neerzina, nes jų registrų kaitą V. Girdzijauskas motyvuoja ironiška, o neretai ir autoironiška pasakojimo gaida, žaismingu ir gana žodingu stiliumi.

        „Trylikoje tekstų...“ V. Girdzijauskas išsikėlė žymiai sudėtingesnį meninį uždavinį – nesitenkinti tik kai kurių gyvenimo epizodų dienoraštiniu fiksavimu, bet pateikti visuminį savo biografijos paveikslą. Visą savo gyvenimą nuo gimimo 1930 m. Bulzgeniškių kaime Jurbarko rajone iki pat šių dienų jis sudėjo į trylika esė. Atliktas didelis medžiagos komponavimo darbas ir tai padaryta remiantis meniniais atrankos principais. harmonizuodamas gausią ir dramatišką fabulą, V. Girdzijauskas subtiliai taiko astronominius laiko ir erdvės simbolius – Zodiako ženklus, senovės graikų mitų pabaisą Gorgoną Medūzą. Į savo gyvenimą autorius žvelgia iš kosminio aukščio, iš mitinio laiko perspektyvos. Tokios pastangos sėkmingos – pasakotojo instancija įgauna dinaminio lankstumo, universalumo, jo balsas susidvejina, atsiranda staigių, bet motyvuotų perėjimų iš kalbėjimo pirmuoju asmeniu į antrąjį ir trečiąjį. chronologinio laiko slinkties rėmai išlieka, bet jų viduje autorius kuria lanksčias askirų esė kompozicijas. Pasakojimas iš esamojo laiko lengvai nukeliamas į praeitį, arba nukreipiamas ateitin, buitinės bei socialinės vaizduojamojo gyvenimo realijos netikėtai papildomos autentiškomis literatūrinėmis digresijomis. Toks laiko ir erdvės formavimas būdingas meninei prozai, todėl daugelį knygos esė (ypač pirmąsias keturias) skaitai kaip įtaigias noveles.

       Sąlyginį bei mitinį matmenį knygos kompozicijai autorius panaudoja ne atsitiktinai. Mat V. Girdzijauskas savo gyvenimą mums pateikia kaip Lemties išprovokuotą, kaip rūstų ir neteisingą. Gimęs balandžio 19 dieną po Avino ženklu, jis buvo ne maloniai jo sutiktas, bet gana įžūlokai „išspirtas“. Štai kokia stilistine maniera V. Girdzijauskas rašo apie savo pasirodymą žemėje:

 

       Ir dar akivaizdus faktas, kad to laikotarpio ženklas buvo ir tebėra Ugnis, arba Avinas. Tai jis tą vaikelį, apie kurį ir ketiname pasakoti, savo kieta kanopa išspyrė iš jaukios ir šiltos užuoglaudos, kurioje buvo viskuo aprūpintas ir nuo visokio blogio apsaugotas, į nelabai jaukią ir nelabai svetingą balandžio vidurio naktį prieš pat Velykas, regis, Didįjį Penktadienį. O išspyręs garsiai subliuvo: „Gyvuliuok! Kapanokis ir spardykis nebodamas nieko“, ir nušuoliavo kažkur pietų link, panarinęs sprandą ir atstatęs ragus. Apie ugnį, įsižiebusią kažkur giliai to vaikelio viduje, nė žodeliu neužsiminė. Ko gero, tikrosios ugnies jame nė nebūta, tik kibirkštėlė, tik menkutis dagtelis ar titnaginio akmens skeveldrėlė, laukianti skiltuvo ir to, kuris atsivėdėjęs trenks iš viso vieko, kad net akyse sužaižaruos, o ugninės kibirkštys pasipils į visas puses. Bet tai bus vėliau, daug vėliau, ir ženklas danguje tada bus kitas, bene Ožiaragio. O tuo metu išspirtas vaikelis, pajutęs nelabai svetingų pavasarinių vėjų šėlsmą, lyg smaugiamas praplyšo:

       – Nenoriu! Man čia nėra gerai, nėra saugu! (p. 12–13).

 

       Kaip matote, autorius užsimoja epiškai, naudojasi mitologiniais įvaizdžiais, asociacijomis, bet antikinio tragizmo nesiekia, į pagrindinio knygos herojaus pasirodymą šiame atšiauriame pasaulyje, į jo vaikystę, tėvus, į pradinį, o vėliau ir į progimnazinį bei gimnazinį mokslą žvelgia su lengva ironija. Tačiau į citatoje esančias užuominas apie kanopas, skiltuvą, žiežirbas, apie vaikelio ateity laukiančią grėsmę reikia atkreipti dėmesį, kadangi knygos siužete jos sudaro pagrindinį teminį leitmotyvą.

       Kas gi atsitiko tam vaikeliui ateityje, po tuo lemtinguoju Avino ženklu? Tai bus atskleista tik dešimtame knygos skyriuje „Ožiaragio šokis“, bet daug kas paaiškės ir ketvirtame – „Vėžio žingsnis“. V. Girdzijausko gyvenimas susiklostė tikrai nestandartiškai. Didžioji jo laiko upė nutekėjo aišku kokia vaga – sovietinės Lietuvos. Septintojo dešimtmečio lietuvių vidinio monologo romane buvo vaizduojamas herojus su „įskilusia sąmone“. V. Girdzijauskas taip pat turi „įskilusią biografiją“, kaip jis pats rašo, – likimo ant kaktos įspaustą Kaino ženklą. Dramatiškiausia jo gyvenimo istorijoje tai, kad ir tą įskilimą ar lūžį jo biografijoje, ir tą nelemtą ženklą likimas įrašė prieš jo paties valią. V. Girdzijauskas nebuvo nei tikras tarybinės santvarkos disidentas, nei jos griovėjas, buvo tiktai pažangus, veiklus, gabus, iš kaimo kilęs jaunuolis (kaip ir kiti penki jo jaunesni broliai). Jis veržėsi į mokslą, meną, paveldėjo stiprius, vitališkus tėvų, senelių genus, turėjo visus duomenis pasiekti tokių pat profesinių aukštumų, kaip ir knygoje itin raiškiai nupieštas jo dėdė, biologijos mokslų profesorius akademikas Vytautas Girdzijauskas (skyrius „Medžiaginukai“).

       Bet juk šiandien visi gerai žinome, kokių paradoksų šalis buvo „didžioji mūsų Tėvynė – Tarybų Sąjunga“. Aukomis buvo tapę daugybė žmonių, auka tapo ir V. Girdzijauskas. Daug prirašyta apie tai, kaip sovietinis saugumas „išradinėjo“ santvarkos priešus, kaip juos persekiojo, gaudė, tardė, baudė... V. Girdzijausko knygos puslapiai, skirti šiai temai (skyriai „Vėžio žingsnis“, „Būti tėvu netinkamas“), manyčiau, yra vieni įspūdingiausių visoje lietuvių šios tematikos memuaristikoje. Jie įdomūs, saviti ir savo faktologija (pavyzdžiui, „šarlatano“ Kazimiero Skebėros vaidmuo autoriaus dramoje, iš tremties grįžusio, taigi jau pažymėto Kaino ženklu, darbo paieškos, vizitas pas Juozą Baltušį, priverstinis humanitaro virtimas technokratu, problemos Skaičiavimo mašinų gamykloje, sunkumai tapti rašytoju ir pan.), tačiau jie dar įdomesni psichologiniu aspektu. V. Girdzijauskas originaliai pavaizduoja aplinkybių ir asmenybės sąryšį. Vieniems tarybiniams piliečiams tas sąryšis buvo patogus, kitiems – dramatiškas.

       V. Girdzijauskas nesitaikstė su tomis aplinkybėmis, kurias jam primetė sovietinė valdžia, tuo labiau jis nesitaiksto su tomis, kurias jam „prikergė“ jau savoji, demokratine ir nepriklausoma vadinama, valstybė. Štai čia ir yra didysis V. Girdzijausko gyvenimo paradoksas, arba absurdas.

       Dar palyginti gana sutramdytu tonu aprašęs sovietinio saugumo asmenybės prievartavimo mechaniką, antroje knygos dalyje („Skorpionas“, „Ožiaragio šokis“, „Tvarka bus, teisingumo – ne“) V. Girdzijauskas jau nebeištveria ir duoda valią gana galingam savo balsui (ne veltui, pasirodo, mokėsi dainavimo, traukė arijas, dainas Valstybinės filharmonijos, „Varpo“ ir kituose meno kolektyvuose). Kalba, intonacija, ritmika, visos meninės priemonės tose esė kunkuliuoja, verda, sproginėja. Tai – jau nebe ironiškas ar autoironiškas, bet satyrinis, groteskinis kalbėjimo būdas, senovėje vadintas „diatribe“, norint išreikšti savo kritiką, įtūžį, protestą. Įtūžti V. Girdzijauskas turėjo dėl ko: jo padorūs seneliai, tėvai, šviesūs giminaičiai kentėjo karo ir pokario negandas, buvo represuotas ne tik pats Vytautas, bet ir jo brolis Petras, o Tėvynė paskelbia jį nedorėliu (bendradarbiavusiu su KGB). paskelbia konkretūs tėvynainiai, į kuriuos ir nutaikytos piktos rašytojo filipikos. Galima suvokti ir metaforiškai – tam Avinui, kuris 1930 m. „išspyrė“ Vytautą į rūstų pasaulį, jis dabar su kaupu atsilygina.

       Konstitucijos, Žmogaus teisių nepaisymo, liustracijos absurdo priežastis V. Girdzijauskas sieja su laukinio kapitalizmo, globalizmo, oligarchų saujelės įsigalėjimu. Net sąjūdinį tautos atgimimą jis piešia kaip svaigų ir naivų sapną, – kai patriotai šūkavo, skendo ekstazėje ir sapnavo laisvę, nepriklausomybę, tuo pat metu apsukruoliai, pragmatikai „švarino“ ir pustė Lietuvos gamyklas, įmones, kolūkius, miškus. Net „maišai banknotų, surinktų per didžiuosius mitingus Vilniuje“, iškeliavo nežinia kur („Skorpionas“).

       Skeptiškas patosas paskutiniame knygos rašinyje „Čia būti“ nėra tik deklaratyvus; blankiau su rašytojo kūryba tesusipažinusį gali nustebinti jo erudicija, intelektas. Čia V. Girdzijauskas pasireiškia jau kaip solidus skeptiškas mąstytojas, pranašaujantis saulėlydį ne tik kultūrai, bet ir visai žmonijai. Tačiau futurologinį straipsnį autorius užbaigia optimistine gaidele:

 

       Nereikėtų panikuoti ir tada, kai tenka rinkti šiukšles ir išiminėti minas, įmontuotas į ateities pamatus praeities puspročių. <...> Stiprybės teikia kita nuostata: šitaip būti neprivalo. Nors Gamta ir nėra ta geroji tetulė, nemokamai dalinanti savo dovanas, bet ji nėra ir priešas, kuris visais būdais stengtųsi pakenkti ar net pražudyti kad ir ne visai tobulus savo kūrinius. Esu įsitikinęs, kad jos įsčiose snaudžiančios jėgos nėra vien negatyvios, jos taip pat vaduojasi iš amžių bėgyje tvyrojusio sąstingio. Būti čia, vadinasi, vienytis su jomis ir nenuilstamai ruošti dirvą globalaus Proto išlaisvinimui (p. 263).

 

       V. Girdzijausko patosas ir humanistinė mintis giluminiu būdu susisieja su individualiu autoriaus likimu, su patirtais paradoksais ir absurdais. Autorius tariasi savąjį protą jau išlaisvinęs – nuo dogmų, paradoksų, absurdų, nuo tarnavimo materijai. Dabar, anot jo, eilė laisvėti ir protėti tiems, kuriems ir metaforiškai, ir publicistiškai adresuojama kritika bei satyrinės „anatemos“. V. Girdzijauskas – moralinis maksimalistas, todėl klausia:

       Įmanomas ar neįmanomas kitoks būvis, kitoks mąstymas, kitoks tarpusavio bendravimas? Kitoks žmogus? Radikaliai pasikeitusios sandaros ir sąmonės? Ne iš dangaus nukritusios, o savo pačių rankų ir išminties suraizgytos. Kliedesiai tai ar realios perspektyvos, kurių pradmenis dabar ir čia galime aptikti?

 

       To jis klausia esė „Pasaulio pilietis“, kurioje džiaugiasi kardiochirurgo Jurgio Brėdikio literatūriniu talentu, jo humanizmu, moksline brolio Stasio karjera, kraštiečio Albino Stoškaus puikia knyga apie Vadžgirį, kritiko ir leidėjo Valentino Sventicko, prozininkų Vytauto Martinkaus, Eugenijaus Ignatavičiaus supratingumu, visų Rašytojų sąjungos leidyklos kolegų draugiškumu. Gal, sakau, tas „kitoks būvis“ ir „kitoks bendravimas“ slypi kaip tik čia? Šiltuose, draugiškuose asmenybių ryšiuose?

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 3 (kovas)