Daiva Povilaitienė PROTOEVALNGELIJA       Daiva Povilaitienė. PROTOEVANGELIJA. – Kaunas: Infodizainas, 2009. – 132 p.

 

       Kai autoriai darosi nuspėjami, poezija monotoniška ir proziška, o didžiuosius poetus seka nemažai epigonų, džiugu sulaukti naujo vardo ir kūrybos, dar galinčios stebinti. Pernai poezijos knyga „Protoevangelija“ debiutavo kaunietė Daiva Povilaitienė (jos pirmieji tekstai kaip ženklas pasirodė 2009 m. „Poezijos pavasario“ almanache). Poezijos rinkinys iliustruotas pačios autorės darbais, ant ketvirtojo knygos viršelio teigiama: „Minties dizainas / gali tapti tobulu perregimybės ženklu / pasirink kuria puse.“

 

       Nors pirmoji knyga turėtų liudyti kūrybos pradžią, D. Povilaitienės tekstai byloja brandą, išugdytą poetinės kalbos jauseną ir nepaprastą gebėjimą valdyti žodžių semantinį asociatyvinį lauką – kurti minties dizainą. Tiesa, prie siužetiškumo ar lengvo lyrizmo pripratusiam skaitytojui D. Povilaitienės poeziją suvokti (iškoduoti) bus komplikuota, nes tekstai beveik neturi ryšio su tikrove ir jos daiktais, jie perkelti į kitą, kalbos, dimensiją, kur skaidomos ir pildomos reikšmės ar žaidžiama skambesiu. Poezija kuriama iš nuostabos („Tiesiog iš nuostabos / Šypsnys kilsteli raštą it baltinius“, p. 28), su „karališku pamišimo ženklu“, pasiduodant kūrėjo inercijai, instinktui, vaizduotei, laisvam kodavimui ir barbarybei rašyti kitaip.

       Iš pirmo žvilgsnio knygos pavadinimas galėtų pasirodyti principingas, apeliuojantis į proto galias ar į evangelijos tiesas, tačiau pavadinimas veikiau reiškia pirmykštę, pirmapradę žinią (gr. prōtos – pirmas). Pavyzdžiui, religinėje literatūroje žinoma Jokūbo Protoevangelija (apokrifas), o plačiąja prasme protoevangelija reikštų pirminę dar neužrašytą naujieną: „pirmapradis užplūsta kelia baimę vilioja atskilęs priešingas veiksmas tankmę išplėšia priverčia prabilti išsilenkti atminties lukštą net sapnas tampa egoistiniu motyvu siekiančiu pakeisti savo kryptį“ (p. 125).

       Eilėraštis čia – sudėtinga struktūra, turinti specifinę kalbą, kuri nukreipta į save pačią, todėl iškyla komunikacijos su skaitytoju problema, pavojus nuklysti per toli, prarasti bet kokį sąryšį su žymimaisiais. Šiuo požiūriu D. Povilaitienės kūrybą galima pavadinti hermetiška. Hermetizmo sąvoka poezijoje ketvirtąjį dešimtmetį buvo pritaikyta ezoteriškai, tamsiai ir mįslingai italų lyrikai. nors iš pradžių turėjo neigiamą reikšmę, ilgainiui sąvoka prigijo moderniai poezijai. Povilaitienės kūrybai tiktų postmodernaus hermetizmo apibūdinimas, ypač Jacques’o Derrida mąstymai apie poeziją kaip apie neišsemiamą prasmių šaltinį, apie absoliutaus eilėraščio neįmanomybę, nes tekste visuomet atsiras prasmės perkėlimo, atidėjimo, skirtumo, sulaikymo ar sudūrimo galimybė. Tokioms galimybėms autorė pasitelkia brūkšnius (r_ašmenų r_elegija), žodžių perkėlimus į kitą eilutę, paronimus (aimanoje samanoje, kanarėlių kamarėlių, kalendoriai dori), naujadarus (duobšerdis, ramuniauti, raktažymės, siellapis, erdvėsėklis, sienlesys), kablelių atsisakymą, nors yra eilėraščių ir su skyrybos ženklais. Įmanu iš teksto paimti bet kokį fragmentą, jį sutrumpinti arba jungti su kitu ir atverti naujas prasmes. Interpretacijoms ribų nėra, vaizduotei – taip pat. Tekstai išlieti lyg (pa)sąmonės srautas, tačiau įtaigiai valdomas – lyg raštas įleistas į tuštumą, žybčiojantis judesius, koduojantis ir sakralizuojantis erdvę, kurioje įmanoma ant vinių pakabinti rūką (p. 40) ar berankiui nubrėžti rankos mosto liniją (p. 32). Nors eilėraščiai sudėtingi, bet, keista, lengvai perskaitomi, lyg jie būtų autorės šypsnio iškvėpimas: „lengvai išplaukia vienareikšmiškumas kitu žodžiu – čia šypteliu – judesio in-stink---tas“ (p. 32).

       Esti šiokių tokių panašumų su Rasos Čergelienės ar Skaidriaus Kandratavičiaus kūryba, tačiau, priešingai nei pastarųjų, D. Povilaitienės eilėraščiai neatrodo dirbtini ir plokšti, jie lyg stichiškai, su kūrėjo nirtuliu („kūrėjo nirtulys pakeičia sakralizuojamąją prigimtį“, p. 58) išlieta matrica, arba tai, kas yra anapus matricos („teiginys kitoje metadalelės pusėje visada yra teisingas“, p. 20). Autorės mintys žybsi asociacijų trajektorijomis, kone matematinėmis formuluotėmis („kintant atskaitos pradžiai ir masteliui susikuria laikiškumo gumurai pjūvis pastovi nežinoma paklaida iš lenktyniaujančios katastrofos dėžės“, p. 8). Vaizdinius jungia labai nežymus, gal net nepastebimas instinktyvus prasmės siūlelis, apgaubtas metaforų ir aliteracijų žaismo („Ožkelės išsirikiuoja pagal amžių vandenyno dugne“, p. 30; „dvylika jazminų lapelių sujudinsiu, plaukelius jais iššukuosiu“, p. 35; „evangelistas arbatžolės lapelis“, p. 40; „švytuoklės draiskanos švelniarankėje šeberkštyje žebenkštinės šaknys...“, p. 45). Kartais jungiamąja grandimi arba atpažinimo ženklu yra taikliai pasirinktas eilėraščio pavadinimas.

       Tokia poezija intriguoja, nes iš skaitytojo reikalauja perskaitymo rakto – kūrybos filosofijos – ieškojimo (šiuo atžvilgiu imponuoja bendrumas Gražinai Cieškaitei, nors tai skirtingos filosofijos). Vienas suvokimo raktų galėtų būti Platono olos alegorija ar sušiuolaikinta Jeano Baudrillard’o simuliakrų teorija (olos principas ryškus, pvz., Jono Jackevičiaus poezijoje). Jeigu remtumėmės Platonu, sakytume, kad siela pažįsta idėjas iš anapusinio (ankstesnio) gyvenimo. Siela, apsigyvenusi kūne, jas pamiršta, todėl pažinimas ir mokymasis yra prisiminimas („po atminties oda aikteli išmintys“, p. 55). Visi daiktai yra tikrosios tikrovės iliuzija, daiktai, kurie suvokiami juslėmis ir pažįstami protu, o natūralių daiktų šešėliai yra tarsi matematiniai objektai („bitės korio ideali geometrija“, „rutuliai – mėnulių rėmeliai“). Tai, kas skatina veržtis į tikrosios būties pasaulį ir pažadina idėjų ilgesį, Platonas vadino erosu – žinių grožio siekimu. D. Povilaitienės tekstuose olos koncepcijos aliuzijų ne viena („į erdvinį tunelį / klaidžioja žmonės / gera ir niekada rytoj“, p. 23; „dalijasi perregimumu anapus gundymo šešėlio išnara idealus / sutinka tapti žmogaus pažinimo priešprieša“, p. 52). Nesvetimas jai ir per netikėtas metaforas atsiskleidžiantis subtilus grožio jautimas („šiuo metu žvelgiu į nuostabų pasaulį“, p. 125; „kokios gražios tavo alsavimo muselės žuvelėms šventė“, p. 27), stebėjimasis ir filosofiniai klausimai, kreipiantys į universumą (pvz., kodėl priartėję tampa begaliniu?). Raštas įpareigoja minčių ir patirties (intertekstų) savitai archeologijai. Nors „raštas šalinasi dualaus pasaulio“, varijuojama šiapusybės ir anapusybės sąvokomis, egzistenciniu dualumu (metafizika) iki perregimybės, iki universalių prasmių. Eilėraščiuose atsispindi istorijos ženklai, simboliai (pvz., dažnas skaičius šeši: „Tokia ramybė, kad gali net prakeikti amžiną, kad gali krauju išžiesti šešis nepabudusius dievus“, p. 28). Nėra socialumo, anei konkrečios tikrovės, tačiau kuriama hipererdvė nėra statiška, joje vyksta procesai ir liejasi emocijos („ir pravirkt gali / kad net tampi nematomu“, p. 31).

       Referentiškumo atsisakymas suartina su simuliakrų teorija, pagal ją simuliacija ženklais pakeičia pačią tikrovę. Sukuriama hipertikrovė, kurioje kalba tampa skaitmeniniu kodavimu, nepavaldžiu referentiškumui ir prasmei, o hipertikrovės neįmanoma iššifruoti tikroviškumo ženklais. Todėl D. Povilaitienės tekstai nepasiduoda logiškam eilėraščio supratimui, įmanoma kliautis tik instinktais ir pažinimo pagunda, traukiančia prie kūniškumo ir tikrųjų daiktų – jų vis dėlto kai kur pasirodo, dažniausiai kaip eilėraščio užsklanda sugrįžus į realybę: „pasaulis dar beveik tobulas / Rytas. Miesto centras. Tingi saulė. / – Dievinu kakavą ir... pandas“ („Rytinis kodas“).

       Tai kitokia poezija, ardanti iki atomų ir perkurianti sąmonėje nusistovėjusius vaizdinius, arba kelianti iš atminties, drumsčianti kasdienybės ir nuobodulio estetiką, sužadinanti kūrybinį instinktą. Poezija lyg žaidimas, pranokstantis patį žaidimą („moters kalbėjimas iki vienalytės beprotybės šešėlio gylio“, p. 33). Vargu, ar D. Povilaitienė turės daug skaitytojų, nes skaitytoją reikia prisijaukinti, tačiau masalo netrūksta, ypač tokiais simpatiškais kvietimais: „Čiobreli / tu mano mielas čiobreli / rausvoje kojinaitėje“ (p. 41). Autorę tiesiog norėtųsi pasveikinti su svariu debiutu ir tarti jos pačios žodžiais:

 

– Sveikinu – jūs ką tik sukūrėte

Nežinia iš kur iššoko žindomas

žalvarinis arkliukas

Šyptelėjau...

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 3 (kovas)