tekstai.lt

Aidas Marčėnas. Lyrika.
Aidas Marčėnas „Literatūrinėje Panevėžio žiemoje 2009“. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Aidas Marčėnas „Literatūrinėje Panevėžio žiemoje 2009“. Benedikto Januševičiaus nuotrauka







 

                                          daiktas liūdnasis

                                          esu rankose tavo,

                                          menamas kloune

                                          Iš dievų taupyklės cirko

 

 

              I

 

       Įžūlus juokdary, šitas tavo kuproto

       varpelio balsas sugrąžina mane į esybę.

       Kad sulaukčiau senatvės, neprireikė didelio proto,

       kaip ir visų kitų jaunystėj godotų savybių.

 

       Mano pasaulio gal tiek, kiek telpa dabar į šviesą

       nuo blėstančio laužo. Kitkas jau tik atrodo.

       Ačiū tau, kad juokauji, rėždamas savo tiesą.

       Kuri, kaip kibirkštis paskutinė,

                                                         senatvėj yra paguoda.

 

 

              II

 

       Užvakar šėlo audra. Mudu seniai nebebijom

       audrų. Tiesą sakant, niekada labai nebijojom.

       Kraupesni, kaip juokeisi, liūdintys ir su lelijom.

       Neramiausia – kai nežinai, kas atjoja.

 

       Išgyvenom. Ką ten žaibai ir griaustiniai,

       gal tik iš pirmo žvilgsnio siaubingos dejonės,

       kiaurai veriančios aimanos. Mūsų tėvynėj

       demonų, aišku, yra,

                                       tik jie labiau žmonės.

 

 

              III

 

       Plyšta širdis, kai pagalvoju, kas užgyventa.

       Kas atrodė vertinga – seniai nutekėjo vamzdžiais.

       Jaunimo vis dar yra, bet jiems nebėra nieko švento.

       Guodžia, kad taip tęsiasi amžių amžiais

 

       civilizacija, pasiskolinta iš graikų arba etruskų.

       Karalystė! Kur spjausi, užtaikysi ant kokio sero.

       Dar mylimiausia dukra, kuri mane myli kaip druską,

       kurios perteklius organizme

                                                    nežada nieko gero.

 

 

              IV

 

       Kai savęs, savo ego, visko, ką dar turi, norėtųs

       atsikratyt, pasitraukti, išvengti derybų dramos –

       prasideda įstriži, begaliniai lietūs,

       ištęstos ir pritemdytos panoramos.

 

       Ir rūdijančiuos šarvuos jei kam ir gera gyventi,

       tai apsimetant, merdint, be laiko trūnijant – sumojus:

       tas, kuris valdė pasaulius – bejėgis ir baigia nusenti.

       Todėl – tragiškas. Įdomus.

                                                  Pagrindinis herojus.

 

 

              V

 

       Esu ganėtinai senas. Tačiau

       ne toks senas, kad nesuprasčiau,

       ką padariau, ką jaučiau.

       Neperdėkim, raščiau –

       nesu ypatingas daltonikas.

       Nors viskas labai nespalvota,

       niūru. Visgi – ne kronikos.

       Neplanuota,

                           neišgalvota.

 

 

              VI

 

       Tokią tamsą sukurti galėjo nebent neregys.

       Kartais liepsna pašokus dar praplečia mūsų ratą.

       Ko dar tikėtis? Grumstas, akmuo, kadagys...

       Toliau neįžvelgia akis, Dievas mato,

       nedaug beliko jėgų. Ir likusios veik išsekę.

       Tris paras iš eilės nepaliaujamai lijo ir lijo.

       Lapė, kuri kiaurą dieną mus sekė,

       laukia, jaučiu, tamsoj toj,

                                                Anapusijoj.

 

 

              VII

 

       Nedidelė mano Britanija, kartais dingojas –

       tiek, kiek manęs. Absoliuti bejėgystė,

       prastai veikiančią galvą sunkiai laikančios kojos,

       nors dėsniai, manyčiau, tie patys kiekvienoje karalystėj.

 

       Nori taikos – ruoškis, kaip sakoma, karui.

       Kariauti pradėjęs – mąstyk, kaip išgyvensi taiką:

       korupcija, nuosmukis, žiniasklaida be komentarų...

       Karaliumi vainikuotis lengviau, nei juo būti.

                                                                               Nedaug kas įtaiko.

 

 

              VIII

 

       Gyvenimas, sėlinęs gan lėtai,

       po trisdešimties ima greitėti.

       Ir to, kas sutverta, turėta, matai –

       neįmanoma suturėti

       kai jau nuo skardžio rities ir valia

       čia dangaus, čia dar žemės sumišus

       stveriasi, griebia, galų gale –

       tuščia jųjų,

       mašnelę atrišus.

 

 

              IX

 

       Kada pilių netenki, kada paskutinis tarnas

       gali aprėkti, o visas pasaulis tyli

       tyla mirtina, kurioje džiugina netgi varnos –

       pats tampi panašus į pilį:

 

       gynybinis tiltas pakeltas, kuorai atgrasūs,

       vartai aklinai užsklęsti. Ir į uolą

       sąmonė stingsta, sukaupusi visą drąsą,

       idant nesigintų.

                                Ypač jei niekas nepuola.

 

 

              X

 

       Mirtis – tai laisvė. Laisvė – tai idilė.

       Man laisvės visad buvo negana.

       Stipriau už laisvę myli Gonerilė.

       Gyvybę atiduotų Regana.

 

       Artėja, seni, artinas. Tikiuosi,

       kad tai įvyks nesitikint, staiga,

       lyg ištara Kordelijos brangiosios:

       jus myliu tiek,

                               kiek liepia pareiga.

 

 

              XI

 

       Dzin dzilin, dzin dzilin – kaip atasvara proto bukumui,

       pykčiui, pagiežai ir nuomonei išankstinei.

       Jei liepsnoja ugnis, neišvengiamai draikosi dūmai.

       Jeigu sostas yra, atsiras ir karaliaus šikinė.

 

       Trivialūs juokai. O paguodžia apžlibusią širdį,

       apmalšina skausmus. Ir pavargusią sielą užkloja

       banalybių migla, pro kurią ausys veik nebegirdi,

       kaip kažkur naktyje

                                        snūduriavusi lapė suloja.

 

 

              XII

 

       Ramsti, karaliaus šešėli, pavaldiny

       paskutinis! Tarp blindžių ir dirsių,

       kai valdovu mane vis dar pavadini –

       juo tampu. Nuo kuklumo nemirsiu –

 

       ir gerai, juokdary. Nors nepamenu, ar

       ką valdžiau. Tik likimas pašėlęs

       atnešė prie smilkstančio laužo. Dabar

       esu čia. Ką gi.

                              Tavo šešėlis.

 

 

              XIII

 

       Durk į akį! Vis tiek neatspėsi – kuris

       iš mudviejų juokdarys, kas karaliui

       dera. Realybėn pro jokias duris

       nebetelpa mirę juokeliai,

 

       suplėkę įsakymai, mistika.

       Kiek beridentum – krenta tik šitas XIII.

       Jau ne tragedija. Ne statistika

       dar. Lyrika

                          karalyrika.

 

              XIV

 

       Neregys orientuotųs lengviau. Dar įmatančiam velias

       tikra, netikra. Nebent pakartoti skirta

       per amžius nugrotą motyvą. Naktinis drugelis

       lėkė į laužo mėnulį. Į kylančią žvaigždę pavirto.

 

       Spragsėjimas žeidžia. Bet greitai, viliuosi, įvilks tą

       ėdrų sąžinės vikšrą į vargano miego lėlytę

       metamorfozių dievukas Morfėjas. Laužas susmilksta.

       Dangų krečia drugys. Žvaigždėmis,

                                                                     žvaigždėmis ima lyti.

 

 

              XV

 

       Ar gyvenimą susapnavau, ar sapnuoju dabartės?

       Gal nuaustas tesu iš varpelių sujudinto oro?

       Įsiėdusius klausimus reikia išnarplioti, tartis,

       kas čia tavo, kas mano, vienaip ar kitaip, nieko doro

 

       tiek sapnuoti tave, kai ir pats tavo sapno suręstas.

       Tau ar man tuos turtus, tas septynias dienas iškukavo

       išprotėjus gegutė? Šią bylą tegali išspręsti...

       Pats žinai, kas tegali. Bet vis dėlto –

                                                                       mano ar tavo?

 

 

              XVI

 

       Kai tamsoj nebelieka daiktų, kai nebespragsi laužas –

       dar stipriau susispaudžia ir mūsų pasaulis dvivietis.

       Aidžiai spengia tyla. Siela šarvuos beviltiškai daužos.

       Tuomet gaila savęs. Ir tavęs. Nors nėra ko gailėtis.

 

       Nes tylos spengime aidi tuščias ir linksmas motyvas,

       kad mano gyvenimas ilgas, bedruskis ir baigtas –

       tai ne mano gyvenimas. Gyvas esi ar negyvas –

       jokio skirtumo tavo gyvenimui.

                                                          Galimas daiktas.

 

 

              XVII

 

       Ilgai gyvenant tenka daug ištverti.

       Kiek pamenu, save apgaudinėjam,

       kad vis didesnę pridėtinę vertę

       įgyja atmintis,

                              tačiau silpnėja

 

       balsų balsai; dar galime išgirsti,

       bet ką jie šnabžda – spėk, nes nesigirdi.

       Gal – mūsų galvą slibinui nukirsti?

       Ir sugrąžint tėvynei mūsų širdį.

 

 

              XVIII

 

       Jei akys nebemato, tenka kliautis

       kvapais. Kvapai mus įkvepia, kaip sakė

       Kordelija, brangi dukrelė. Liaukis

       kvėpuot jos vardą.

                                       Druskų pilnos akys.

 

       Išės akis, verkšlenti neįgudus.

       Kur būta sodų – plyti žemės žaizdos.

       Kvapai, manau, mus įkvepia, kad mudu

       į tuštumą iškvėptume po vaizdą.

 

              XIX

 

       Vis daugiau pelenų. Rytuose neišvengiamai brėkšta.

       Mudviem labiau įprasta permanentinio gaisro pašvaistė.

       Anksčiau ten būta kalnų, dabar kažkaip lėkšta.

       Galiausiai ir kalnus brangūs žentai iššvaistė.

 

       Esam suma, atvirkščiai proporcinga atstumui prailgusio kelio.

       Išdalijęs gyvenimo karalystę supranti, kad nebuvo ką duoti.

       Alsuoti – kaip migdamas ištarė šitas ironijos ir varpelio

       meistras. Kol veiks

                                         įkyri jo vaizduotė.

 

 

              XX

 

       Dzinguliukų karaliau, svarstymuos, kad sutvėrei

       mane ne menkiau, nei tikėjimas arba žygiai,

       net ir aklai užsimerkę išvysime prasmę ir gėrio

       stokojantį grožį – štai springsta, dvėsuoja nelygiai

     

       pėdosna neįtaikantis, nuolat tramdomais rimais

       įsakinėti tepratęs, nesugebantis paprašyti

       ritmas gyvenimo, grįsto rimtais įtarimais,

       kad mes esam tiesiog,

                                               tiesiog esame parašyti.

 

 

              XXI

 

       Visa, kas kliudė judėti, rodosi, buvo pašalinta.

       Nepasigendi dar tik kūno sunkaus, patiklaus, o

       sunkiausia vilkti su savimi susisukusį talentą.

       Ypač kai numanai, kad tas talentas tau nepriklauso.

 

       Snausk, miegok, juokdary, ištikimoji pusele.

       Ganėtinai pavargsti, atnašaudamas gyvą mintį.

       Karalystėj, kur gyvybės nedaug, gyva gelia,

       kur gyvi tik ir būna gyvi,

                                               kai gerai suvaidinti.

      

        2009 08 04–12

 

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 4 (balandis)