tekstai.lt

Leonardas Gutauskas. Trumpoji proza
Leonardas Gutauskas
Leonardas Gutauskas
Šunų dainos

                                                                                        Romualdui G.

 

       Esu miško kirtėjo „družbanto“ Kiestos šuva, vardu Pilkis, Pilkio sūnus, kiemsargio ir veislinio terjero mišrūnas, graži auksinio plauko mano barzdelė – įtikinamas įrodymas, jog turiu ir mėlyno kraujo, tad ne su visais kaimo šunimis sutariu, gal būčiau netgi skriaudžiamas ir apkramtytas, bet iš terjero paveldėtos iltys tuos šunėkus pastato į vietą ir, gavę į kailį, jie skuodžia, net vieškelis dulka.

       Kadangi mano ponas, girtuoklis Kiesta, nelaiko jokio gyvulio, tai, galima sakyti, gyvenu laisvas nuo bet kokių ūkio įsipareigojimų. Kiti šunys pasikeisdami kas dvi dienos gano kaimo bandą, o aš prižiūriu miško zuikius, kad klusniai muštų kelmo būgnelį ir susikibę šoktų kadrilį – palik juos vienus, tai kaipmat sulįs į moterų daržus kopūstauti. Esu laisvas, bet, prisipažinsiu, neturiu net padoresnės būdos, tas šiferio lapas, atremtas į baigiančio sugriūti tvarto rąstelius, tėra ubagiška prieglauda nuo lietaus, karštą vasaros dieną tame urve tvanku kaip pečiuj, o žiemą net ūsai apledėja, tad vasaromis glaudžiuos senos slyvos pavėsyje, o žiemą taikaus kuo dažniau įsmukti į kambarį.

       Esu laibas, ilgomis kojomis, tad kaimo šunys mane pravardžiuoja „žebroku“ nuo lenkiško žodžio „żebra“, mūsų kalba būtų šonkauliai. Nesistebėkit, kad moku lenkiškai, menkas šios kalbos žinias paveldėjau iš protėvio Pilkio, kuris kaime gyveno tais laikais, kai čia šeimininkavo lenkų kareiviai. O šonkaulius po mano šonų oda tikrai nesunku suskaičiuoti, bet toks mano liesumas lengvai paaiškinamas. Iš Kiestos ir jo mėgstančios arielką žmonelės negaunu net nusususio kaulo, nes jie patys, retai kada išsiverdantys mėsgalį, taip apčiulpia kaulelius, kad jie tinka tik vinims kalti, o ne alkiui numalšinti. Tad rytais apeinu kaimynų sąšlavynus ir, susikovęs su trimis katinais, badmiriaujančiais kaip aš, pasirenku duonos plutelių, žuvų ašakėlių, bulvių lupenų ir taip numarinu kirminą. Būna, aišku, ir švenčių, bet jos retos, nes šiandien ir zuikiai gudresni, vaikaisi visą dieną ir grįžti tuščiomis, o jeigu medžioklė pavyksta, tai grobio nenešu į namus, kur Kiesta kaipmat atimtų zuikį, ne, puotauju tiesiog miške ant minkštų kerpių, vieną kitą žarnigalį pametėju ir varnui Krankui, nes ir jis antrą šimtą metų gyvena pusbadžiu – man negaila kąsnio. Viso zuikio, suprantama, išsyk nesudoroju – gal plyštų pilvas ir išsiskėstų šonkauliai – užkasu slaptoje vietelėje, kad kitą dieną šventę pratęsčiau. Bet, kaip sakiau, šventės retos, o badmiriauti tenka kasdien.

       Suprantu, kad toks mano gyvenimas nebūtų vertas plunksnos, jei ne vienas įvykis, kuris išgarsino mane visoje plačioje šilų apylinkėje, mat čia gandas kaip aidas smagiai pasklinda, pasiekdamas Čepkelių raistą, tad apie mano žygį sužinojo net pokurčiai kurtiniai.

       Kadangi mano ponui ir poniai, gerai įgėrus, dažnai tenka užmigti ant stalo padėjus galvas ir neuždarius laukujų durų, tai dažnai apsilankau kambary ir nusnūstu po stalu ir, jei ne bjauriai dvokiančios nuorūkos, arielkos balos, neplautų kojų ir klynų smarvė, tai šios valandėlės būtų pačios maloniausios. Čia reikėtų įterpti, kad mano ponai – dideli balių mėgėjai. Tereikia Kiestai už miško darbus gauti kelis litus ir jis sėdas ant to savo išklerusio cypiančio dviračio, ir sparčiai mindamas, ant kupros užsimetęs kuprinikę, nutolsta vieškeliu maisto parduotuvės pusėn, ir po valandos grįžta laimingas su penkiais šešiais alaus buteliais. Tuomet, atsinešus iš Mackės arielkos, sustačius alų ant stalo lentų, peiliu atidarius kvapniąsias konserves ir susikvietus sėbrus, prasideda balius, skamba stiklinaitės, skelbiami tostai už „laisvų Lietuvų“ ir po valandėlės pasigirsta nedarnios girtų dainos, nuo kurių ausys plyšta. Ir garsiausiai spiegia Kiestos moteriškė – iš bedantės burnos ji leidžia tokius

aršius, aukštus garsus, kad pajuntu, kaip skyla musių nutūpti langų stiklai, ir akivaizdu, kad jai iš visos kompanijos čia linksmiausia. Aš neišvaromas iš kambario, sykiais koks linksmų plaučių vyrelis pakiša po stalu stiklinę alaus, suprask, vaišinkis, Pilki, bet aš nusuku nosį – mėgstančių išgerti šunų man dar neteko sutikti, kaip tarp žmonių – negeriančių. Nepamirškite, kad mes, šunys, turime kone šimtą kartų geresnę uoslę už dažnai sloguojančius dvikojus mūsų šeimininkus, tad galite įsivaizduoti, kaip man riečia nosį nuo tų kerzinių batų, neplautų kojų, klynų, nuorūkų ir arielkos dvoko, bet aš su tais kvapais jau seniai susitaikiau, kaip žmonės sako, nuo lemties nepabėgsi, teko tau Kiesta ir jo boba, tai ir kentėk dantis sukandęs. Ir dar sakoma, kad žmogus prie gero greitai įpranta, o aš pridurčiau – šuva dar greičiau. Guliu po stalu, surenku iš pražiotų burnų iškritusius menkės gabalėlius, vieną kitą nebaigtą kramtyti kilkulytę, kartais po stalu Kiesta pakiša savo didelę ranką ir pirštu pakaso man paausius, o juk tai yra vienas didžiausių šuns gyvenimo malonumų. Bet kaip visa pasaulyje laikina, taip laikina ir šuns laimė.

       Kartą Kiesta, jau labai stipriai paėmęs, vos bepastovintis ant ilgų kojų, pakilo nuo stalo ir nuėjo į virtuvikę atsinešti kito butelio ir konservių, eidamas užkliuvo už mano ištiestos užpakalinės letenos. Aš tuo metu, regis, sapnavau aplink kelmą šokančius zuikius ir staiga pajutau skaudų spyrį į šonkaulius. Kiestos batą pažinau iš karto, tad tik tyliai suinkščiau, o sveti mam būčiau žaibiškai iltis suvaręs. Kitas šuva, gavęs tokį negailestingą smūgį, suklustų ir pamąstytų, ar tai nereiškia, kad tu, šunie, savo ponui esi niekas, tuščia vieta, ir tik painiojies po kojom? Bet aš nesusimąsčiau, tik susiriečiau po stalu, kad kuo mažiau ploto užimčiau ir pamaži vėl užsnūdau, mat šunis labai migdo kvailos žmonių kalbos apie vieną ir tą patį: kiek išgėrėm aną vakarą ir kiek išgersim rytoj, gavę algas, o jeigu prie to pliurpimo pridėsime Kiestos žmonos kvailą kikenimą „kchi kchi kchi“ iš kiekvieno pasakyto žodžio, tai nenuostabu, kad po valandėlės vėl užsnūdau.

       Štai nuo šios akimirkos ir prasideda tikrasis mano pasakojimas, nes ankstesnis amsėjimas tebuvo įžanga.

       Pirmiausia pajutau stiprią žibalo smarvę ir nespėjau pramerkti akių, kai Kiesta iš blešankėlės kliūstelėjo to aršaus skysčio man po uodega, atsiprašant, tiesiai ant šiknos skylės. Nespėjau net pašokti, kaip mano ponas pakišo degantį degtuką. Būčiau žmogus, tai tikrai būčiau surikęs gelbėėėėėkit! Pajutau svylant kailį, tad nieko nelaukdamas šoviau pro atvertas duris – būtų uždarytos, tai būčiau su visais lango stiklais kieman išgarmėjęs – ir, kiek įkerta letenos, tiesiu taikymu per daržus ir gėlynus nukūriau link Alvydo prūdo, kad, pamerkęs pasturgalį, užgesinčiau tą baisią liepsną. Skuodžiau, kaip čigono botago šventinamas, vis atsigręždamas pasižiūrėti, ar labai tie dūmai iš užpakalio rūksta. Ir visą kelią iki balos girdėjau Kiestos ir jo draugužių juoką kaip kokį griausmą, nuo kurio mano plaukai piestu stojos. Bet aukščiausią juoko natą buvo paėmus Kiestos boba, tarsi ją kas buku peiliu skerstų, – net springdama kvatojosi! Ir tai mane, prisipažinsiu, labiausiai įžeidė, tad, tupėdamas prie sodželkos, mąsčiau: likti pas miško kirtėją ar patraukt į kitą kaimą ir pamėgint susirast gailestingesnį šeimininką. Gal būčiau taip ir pasielgęs, tačiau įžeista šuns garbė ir sukilęs įtūžis man pakuždėjo kitą išeitį.

       Iki pusiaunakčio sukviečiau visus kaimo šunis į būrį ir, pažadėjęs skanią vakarienę su menke tomate ir kilke aliejuje, įkalbėjau šunų kariauną staigiu antpuoliu užgrobti Kiestos namą ir taip išgąsdint girtuoklių šutvę, kad jie sulįstų po stalu! Šunims, kurių kiekvienas per daugelį metų buvo sukaupęs daug nuoskaudų, patyręs baisų pažeminimą ir ne kartą slapta griežęs ant savo pono dantį, žadėdamas, pasitaikius progai, atsiteisti, mano mintis labai patiko, tad ilgai negaišdami visu pulku nuskuodėm į Kiestos pirkią.

       Mūsų antpuolis buvo toks staigus ir netikėtas, kad ne vienas iš miško kirtėjų šutvės prileido į kelnes. Aš, žinoma, įlėkiau pirmas! Metę stiklines ir šakutes su menkės kąsniais, visi vyreliai žaibu sulindo po plačiu ir ilgu Kiestos stalu, ir boba paskui vyrus – pamatėm, kaip jai iki pažastų užsivertė sijono padurkai. Tuomet aš didžiu balsu sulojau: „Keturkojai kariai, ant suolų!“ Ir visi šunys susėdo, o aš pats – stalo gale ant Kiestos kėdės.

       Sėdim, vaišinamės, aptariam svarbiausius kaimo reikalus, užgriebiam ir šilus, spėliodami, ar šiais metais padaugėjo zuikynų, kas be ko, pasiginčijam dėl dienos, kada Aliūtės kalė Mirta kels veseilę – jinai mūsų žygyje nedalyvavo, nes tokie staigūs antpuoliai ne silpnosios lyties ilgai nosiai. Kai kas iš stiklinių sriūbtelėjo alaus, tad nenuostabu, kad po valandėlės suskambo šunų dainos! Ir jos buvo tikrai darnesnės už girtų smirdalių bliovimą.

       Po stalu lindintys „družbantai“ tylėjo kaip pelės po šluota.

       Po kurio laiko aš sukaukšėjau iltimis, duodamas ženklą nutilti, ir, atsistojęs ant užpakalinių letenų, paėmiau žodį. Tariau: „Bičiuliai, žmogus mus tik dėl akių vadina geriausiu savo draugu, o pats tik laukia progos mums ant šiknos skylės užpilti žibalo ir, negana to, dar pakišti degtuką!“ Atsivedėjęs spyriau po stalu susirietusiam Kiestai į šonkaulius ir paleidau aštrią čiurkšlę, matyt, tiesiai į akį, nes jis nesavu balsu sukriokė: kaire akia nieko nematau! O aš kaip niekur nieko tęsiau: „Ši mėnesėta naktis tebūna mūsų išsivadavimo iš dvikojų engėjų priespaudos pradžia, nes tuoj mes užgrobsime žmonių namus ir tvartus, o pačius engėjus sugrūsim į ankštas būdas, tegu savo kailiais pajunta, ką reiškia gyventi vasaros karštyje ir žiemos šaltyje, neduosim valgyt, kad suprastų, kaip sunku ištverti ilgą badmiriavimą, karves ganysim pasikeisdami kas antrą dieną, vakarais jas melšim, mušim sviestą, spausim sūrius, plaksim grietinę ir greitai užmiršim skurdaus gyvenimo metus, žiemą, prieš Kalėdas, pasiskersim paršą, Mackės garde stovi riebus kuilys, vien jo pautai ko verti! Prasidės tikras, mūsų garbės vertas gyvenimėlis, tai kaip, bičiuliai, – paklausiau, – ar sutinkat su mano mintimi?“

       Ir ką jūs manot, iš viso pulko tik to paties Mackės Reksas, pokvailis šunėkas, pritarė mano minčiai, o kiti, nežinia kodėl, nuliūdo, nuleido ilgas nosis, suglaudė ausis ir vienas po kito pasitraukė iš Kiestos namo. Girdėjau, kaip skuodžia kiekvienas į savo pono kiemą ir, subarškinęs grandinę, bildėdamas įsigrūda į būdą.

        „Ką gi, – pasakiau Reksui, – matyt, dar per anksti tokias drąsias mintis skleisti, mūsų kaimo šunėkai seniai įprato prie bizūno ir laisvės vėjo net sapnuose nejaučia. Gaila, bet teks ir mudviem, Reksai, ištikimasai kary, šios minties atsisakyti, nes jaučiu, kad visi kaimo šunys stos kaip vienas savo ponų pusėn ir mudu jų niekaip neįveiksim. Tai pabaikim menkę tomate, išlaižykim blešankėles ir palikim šiuos namus, nežadinkim girtuoklėlių – testa³ pamiega…

       Reksas, vos išgirdęs mano patarimą, nieko nelaukęs šovė pro duris, net neatsisveikinęs, o juk turėjo nujausti, kad daugiau niekada nepasimatysime. O man, vienam likus, buvo kilus negera mintis dar kartą stipriai įspirti Kiestai į šonkaulius, jau buvau ir užpakalinę leteną pakėlęs, bet staiga supratau, kad buvo šiuose namuose ir gražių dienelių, kai lydėdavau savo poną prie upės ar į tolimas grybaules, negertų, tai būtų galima pasilikti, o dabar, šunie, pasakiau sau, nebūk tikras, kad, kokį vakarą nusilakęs, Kiesta ir vėl neužpils žibalo ir nepadegs. Ir jau išeidamas stabtelėjau ant slenksčio, kad paskutinį kartą pasižiūrėčiau į iš pastalės kyšančias Kiestos kojas, į knarkiančią jo pačiutę, ir, nubraukęs šunišką ašarą, visam laikui apleidau savo vaikystės namus, į kuriuos kadaise buvau atneštas kašike vos dviejų savaičių amžiaus ir kur užaugau ir, galima sakyti, pasenau. Išėjau supratęs, kad laiko nesugrąžinsi – jis, kaip tos gervės rudenį, nuplasnojo padebesiais ir girgždėdamas išnyko mirgančių žvaigždžių  D u b u r y…

 

 

Vėgėlė

 

       Išvažiavo vos praaušus. Taip anksti neįpratęs keltis berniukas snūduriavo ir nematė, kaip ant telegrafo laidų tupėjęs žalvarnis, sulaukęs, kol vežimas prisiartins, perskrenda per kelis stulpus į priekį ir laukia atvažiuojančiųjų, kad dar kartą pasisveikintų ir palydėtų.

       Vežime pririštas luotas dungsi į drangas, bet Akunio Obuolmušis, dar jaunas, ketverių metų arklys, traukia lengvai, tarsi tas sunkus ąžuolinis laivas jam nė motais. Sykiais net ristele pabėgėdamas ir papirsčiodamas senu visų arklių papročiu.

       Vargas prasidėjo privažiavus keltą. Gyvulys, dar niekada ant kelto lentų nekėlęs kanopos, nenorėjo žengt nuo tiltelio, tėvui teko išlipt iš vežimo ir suėmus už pavadžio, pamaži, vis kalbinant, įvesti arklį į siūbuojantį laivą. Aplink turėklų stulpą apvyniojęs vadeles, tėvas patikrino, ar neatsileido luotą laikančios virvės.

       Keltininkas, sentikis Jemeljanas, stiprus, plačiapetis vyras raudona susivėlusia barzda, traukiantis storą plieninį lyną kaip kokį siūlą, paklausė: „Tai kur važiuoji, Juozai?“ Išgirdęs, kad žvejai traukia į tolimus Žuvinčius, šyptelėjo ir pasakė: „Navatnas tu žmogus, Juozai, dar nemačiau, kad kas vežtų laivą į tokią tolybę, argi miestelio ežere maža žuvies? Kaipgi tu tokį sunkumą

vandenin nuleisi, o paskui atgal vežiman įkelsi, ar pagalvojai?“ Tėvas ramiu balsu paaiškino: „O aš, Jemeljanai, nevešiu luoto atgal. Turiu naują valtį, o šita gelda jau baigia supūt, paliksiu ją Žuvinčiuos, ten mamos tėvas prieš šimtą metų ją iš ąžuolo išskaptavo, tai tegu Žuvinčių aky ir nueis dugnan.“ Tokie tėvo žodžiai, ypač – „šita gelda“, skaudžiai palietė berniuko širdį ir jis vos laikėsi nepravirkęs. Argi ne pats tėvas dar aną savaitę gyrė luotą, kad jo sparnai dar tvirti ir gerai žmogų ant vandenio laiko, o dabar – gelda. Jis tėvo vietoj parsivežtų luotelį į namus ir kluone užkeltų ant ožių, kad po stogu sausas stovėtų. Tačiau tėvui nieko nepasakė, žinojo, koks tvirtas jo būdas:

nusprendė – kaip kirviu nukirto, net nebandyk perkalbėt.

       Taip mąstė vaikas, sėdėdamas ant aukštos vežimo pasostės, mąstė ir stebėjo, kaip Obuolmušio akis žvairuoja į stiprią sūkuringą upės tėkmę; karvė kelte tikriausiai stovėtų rami ir snaustų atrajodama, o arklys – baikštus padaras. Šyvis, būdavo, net pakelės akmenio išsigąsta, puola į šoną, žiūrėk, kad aukšto šieno vežimo neapverstų, gaila Šyvio, nebūtų tėvas čigonams pardavęs, tai dabar savas arklys luotą vežtų, ne skolintas.

       Pagaliau keltas bumbteli į kito kranto tiltelį, ir tėvas už pavadžio išveda arklį ant kietos žemės. Obuolmušis trypteli tarsi tikrindamas, ar po kanopomis tvirtas pamatas, ir linksmai sužvengia, matyt, džiaugdamasis, kad baigėsi tas pavojingas siūbavimas ir išnyko putoti sūkuriai.

       Žuvinčius pasiekė po vidurdienio. Stovėdamas ant aukšto kalno, tėvas apžvelgė plačią apylinkę, saulėj tvaskančią ežerėlio akį ir paklausė: „Nu, tai ar gražu, Tomuk? Čia gimė ir augo tavo mieliausia senelė Marija. Gal nežinojai, kad jos mergautinė pavardė Vėgėlytė?“ – „Nežinojau“, – tyliu balsu atsakė berniukas, o pats žvalgėsi, bene pamatys miestelio bažnyčios bokštus. Ranką

padėjęs ant vaiko peties, tėvas pasakė: „Einam, parodysiu, kur senio Vėgėlės namas stovėjo.“ Tarp senų, pakrypusių, išdžiūvusių obelų riogsojo keli dideli apsamanoję akmenys ir vaikui nebuvo lengva patikėti, kad čia kadaise buvo jo senelės gimtasis namas, – tokia nyki jam pasirodė ta dilgėlių prižėlus duobė.

        „Pasivaikščiok, – tarė tėvas, – kol atrišiu luotą ir atbulas apsuksiu vežimą, kad pastumtas luotas pats savo svoriu nučiuožtų į pakalnę, pasidairyk, gal surasi kokią seną geležėlę ar carską varioką, senis buvo daug visokių geležių prikaupęs.“

       Luotas, tarsi nematomo kapitono vairuojamas, tik čiūžžžžžžžžt žemyn ir įneria į ežerėlio pakrantės švendrus, tėvui belieka tik giliau į vandenį pastūmėti. Atsinešęs iš vežimo maišą su tinklu, irklą ir baidymo kartį, jis liepia berniukui lipti į luotą ir atsisėsti kitame gale ant suolelio, tuomet atsispiria ir žvejai atsiduria akies vidury.

       Tėvas tinklą metė iki pavakarių ir nutaręs, jog vieno maišo užteks – bus dar rytoj pusdienis, – nusiyrė į krantą. Tvirtindamas užrištą maišą prie ajerų, negarsiai kalbėjo: „Vandeny lynai ilgiau išgyvens, tegu maiše panardo, čia ūdrų nėr, nepragrauš skylės…“

       Iš vežimo tėvas atsinešė dvi gūnias ir maišioką šieno, tuomet pririnko sausų šakalių ir netoli vandens, ant aukštumėlės, sukūrė laužą. Abu pavakarieniavo. Danguje jau žiebėsi pirmosios žvaigždės, dar neryškios, kaip tolumoje plevenančios žvakių ugnelės. Berniukas atpažino virš miško apvirtusius Grigo Ratus, kuriuos kartą rodė vyresnė sesuo. Kitą sekmadienį – jos vestuvės, o atrodo, dar vakar abu lakstė į Kūlį žemuogių ar prie Cedrono riešutų…

       Tėvas paklausė: „Ar jau gulsi?“ – „Dar pasėdėsiu“, – atsakė berniukas. Matė, kaip, ant vienos gūnios atsigulęs, kita užsiklojęs, po galva pasikišęs šieno maišelį, tėvas užmigo ir po minutės jau knarkė, sakytum, namuose, savo lovoj, o ne po šaltom žvaigždėm ant ežero kranto. Pasėdės valandėlę, palauks, kol šakaliai sudegs, ir priguls šalia tėvo, – gūnios jau bus sušildytos.

       Sėdėjo apsikabinęs kelius ir žiūrėjo į ežerą. Pačiu vandens akies viduriu bėgo mėnulio takas, švendrų siena atrodė užmigus, tik retkarčiais pliaukštelėdavo iššokusi žuvis ir bangelių raibuliai nušvisdavo mėnesienos šviesoje.

       Atsigręžė pasižiūrėti, kaip laikosi Akunio Obuolmušis. Arklys blyškiai švytėjo ant kalno, šalia juodų vežimo drangų. „Protingas gyvulys, – pagalvojo, – niekur neina, nenutolsta, kad svetimoj vietoj koks žvėris neužpultų.“

       Nepajuto, kaip akių vokai nusviro, galva tapo sunki kaip pilnas žuvų maišas, prigulė ant šono, prisitraukė kelius ir…

       Ir tuomet išvydo: iš ežero brenda senis, bet vandenį skiria ne rankos, o žuvies plaukmenys, ir iš smakro styro toks ūsas, panašus į vėgėlės barzdą. Išsigando ir jau norėjo pažadinti tėvą, bet senis staiga prabyla: „Nebijok, Tomuk, aš tavo senelės Marijos tėvas Karolis Vėgėlė. Pamačiau ugnį, tai ateinu pasišildyt, ar priimsi?“ Per miegus vaikas tyliai sukužda: „Sėskis, seneli, ugnis dar karšta, vandeny turbūt sušalai, o kur tavo rankos?“ – „Ogi va“, – rodo senis. Ir iš tikrųjų, žuvies plaukmenys prapuolė, o senis didelėmis plaštakomis iš švendrų ištraukia suodiną katilėlį, pasemia vandens, atsineša prie ugnies ir atsitūpęs klausia: „Ar mėgsti, Tomuk, virtus vėžius?“ – „Net labai, – atsako berniukas, – mes su Akunio Petriuku ant varlių Riešėj pasigaunam, tik aš negaliu varlėm skūrelių lupt, tai visada lupa Petriukas, jis už mane metais vyresnis, rudenį eis į antrą klasę. O iš kur, seneli, tų vėžių paimsi, argi jie ežere gyvena, pas mus – tai tik upelėj.“

       Senis pakrutina barzdos ūsą ir taria: „Argi negirdėjai, vaike, kad vėžys – didžiausias vėgėlių skanėstas? Iš upelės vėžiai į ežerą pakyla ir pasilieka. Pažvelk, atsinešiau maišelį plačiažnyplių vėžių, tai gal mudu, ilgai negaišdami, juos ir virkim.“ Ir tikrai senis iš po skverno išsitraukia maišelį – vėžiai tik šiugžda, poteriauna, – ir iškrato juos į katiliuką su vandeniu, kuris stebuklingai virš ugnies jau kunkuliuoja. Vaikas ir vėl klausia: „O iš kur tu, seneli, paimsi druskos? Be jos vėžių mėsa neskani kaip malka.“ – „Aš, – atsako senis, – visko turiu, tiek metų gyvendamas visokio gero prikaupiau, štai, pažvelk, argi čia ne druska?“ Ir berniukas mato, kaip senis iš ilgo durtinio kišenės išsitraukia švarų balto lino ryšulėlį ir, atrišęs mazgelį, supila į vandenį mėnesienoj net blizgančią druską. Bet ir tai vaiko nestebina, nes savo akimis regėjo, kaip žuvies sparnai pavirto į žmogaus rankas.

       Vėžiai verda, rausta, o senis prisikemša molinę pypkę ir, spragtelėjęs nagu į nagą, išskelia žiežirbą, kuria ir užsidega tabokę. Išpūtęs dūmą, pasižiūri į aukštą kalną, į lygų vandens veidrodį, į mėnulio taką, pasiklauso nakties garsų ir tyliai klausia: „Ar yra, Tomuk, kur pasauly gražesnė vieta? Aš tokios tikrai nežinau, čia gimiau, čia pasenau, čia mano duktė, tavo senelė Marija, jaunamartės amžiaus sulaukė, čia savo Mortą palaidojau, tik graudu, kad šiandien jos kapelio per sužėlusius žolynus nerastum.“ Vaikui pasirodo, kad senis tarsi nejučia delnu nusibraukia žalią ašarą.

       Po valandėlės senis Vėgėlė ilgu pirštu pamaišo vėžius, sučepsi storom žuvies lūpom, apsilaižo ir paklausia: „O Juozo ar nežadinsim? Gal ir jis norėtų kelis vėžius išlukštenti?“ – „Kad jis vėžių nevalgo, – sako berniukas, – aš tų vabalų burnon neimsiu, sako, tegu miega, nuo pietų lig vakaro tinklą metęs pavargo, o rytoj nuo ankstaus ryto ir vėl reikės ta sunkia kartimi mojuoti, tegu knarkia.“

       Senis didžiule sauja semia iš katiliuko vėžius ir deda ant žolės. Berniukas mato, kad jo pirštai padengti smulkiais sidabriniais žvyneliais, kaip kokio pasakų vandenio, ir veidas pamažu keičia spalvą, darosi žalesnis, vaikui baugu, bet suvokia, kad senis Vėgėlė, senelės tėvas, tikrai savo proanūkiui nieko pikta daryti negalės, o senis klausia: „Ar penkių užteks?“ – „Man, – atsako berniukas, – ir trijų gana, kol švariai išlukštensiu, iščiulpsiu, tai ir naktis pasibaigs.“ Paima vėžį, nulaužia žnyplę, apkramto jos pakraščius, išlupa rausvą mėsytę ir įsidėjęs į burną kramto – skonis ne blogesnis kaip namuose virto vėžio, ir druskos – kaip tik. Kramto neskubėdamas, pasigardžiuodamas, o Vėgėlė pasemia sauja kelis vėžius ir įsimetęs į plačiai pražiotus žabtus net nekramtęs su visais šarvais praryja, nusišluosto durtinio rankove lūpas ir vėl semia. Vaikas vos vieną ir pusę vėžio suspėjo įveikti, o katilėlis jau tuščias. Senis nuima jį nuo ugnies ir apvertęs rodo, kad tikrai tuščias iki paties dugno. „Gaila, – pasako, – kad nepririnkau daugiau, likau alkanas, nedažnai man tenka katiliuke ant laužo vėžių išsivirti, mat ugnele, kurią nagu įskeliu, galiu tik pypkės tabokę užsikurti, laužui ji per menka, bet man, vaike, jau metas ežeran, matai, už kalno jau aušta, o mano akys saulės šviesos bijo.“ Tik dabar vaikas pamato, kokios mažos, pilkos ir spigios kaip adatos smaigalys senio Vėgėlės akytės – visai kaip tikros menkės.

       Pagaliau senis pakyla, paima katiliuką ir taria: „Sugrįžęs į namus mano dukrai, savo senelei Marijai, pasakyk, kad jos tėvas Karolis Vėgėlė vis dar gyvas ir laikosi ežere tarp vėgėlių, o tėvui gali ir nepasakot, kaip su seniu ant laužo vėžius virei – vis tiek nepatikės, nu, tai lik sveikas, berneli…“

       Berniukas mato, kaip senis lėtai brenda į ežerą, ilgas žalsvai pilkos spalvos jo drabužis pasidengia smulkiais blizgiais žvyneliais, o rankos su kiekvienu grybšniu keičiasi į žuvies sparnus…

       Nubudo, prasitrynė akis, laužo vietoje – tik pilkų pelenų kauburėlis, vanduo lygus kaip lietaus nuplautas lango stiklas, iš nendryno sklinda didžio sios krakšlės giesmelė, tėvas, nešdamasis gūnias ir šieno maišelį, kyla į kalną. Ir ūmai šalia laužavietės pamato balto lino skepetą, suvokia, kad senis

bus ją užmiršęs, ir pats savęs paklausia: „Tai į ką gi jis susibers druską, jei skepeta liko ant kranto?“

       Jau sėsdamas į vežimą vaikas dar kartą pažvelgia į ežerą – bene iš vandens išlįs senio Vėgėlės galva, tačiau ežero paviršius vėjo supamas mirga, akina – neką įžiūrėsi…

       Be luoto vežimas toks lengvas, tai Akunio Obuolmušis lekia ristele, vis išleisdamas dūką. Matyt, nuo rasotos žolės, kurios per naktį bus prisišlamštęs, jam pučia didelį pilvą. Paskutinį kartą atsigręžė. Žuvinčių ežerėlis atrodė toks mažytis, kaip tas Petriuko apvalus stiklas, kuriuo galima surinkti saulės spindulius ir uždegti sausas samanas. Net sunku patikėti, kad tokioj mažoj vandens aky gyvena senis Vėgėlė tokiais plačiais žuvies sparnais ir ilgu ūsu.

       Apie nakties nutikimą tėvui neprasitaria, bet senelei Marijai kokį vakarą, kai ji savo kamaroj riš tuos vaistingųjų žolynėlių ryšuliukus, giedodama amžinai tą pačią giesmę, gal ir atskleis teisybę: jos tėvas, Karolis Vėgėlė, vis dar gyvas, tik dabar gyvena Žuvinčių ežere ir yra vėgėlių karalius.

       Ir tik viena mintis dar ilgai neduos berniukui ramybės: kodėl jis tą rytą nepasiėmė šalia laužo pelenų bolavusios senio skepetos…

 

 

Portretas

 

       Amžius: seniui galėtum duoti penkiasdešimt, bet nedaug suklystum taręs, kad jis jau septyniasdešimties, nes nuo taburetės keliasi į stalą remdamasis rankomis, padūsaudamas, tarsi visa jam būtų įsiėdę iki gyvo kaulo.

       Akys: siauros, šviesiai pilkos su juodais krisleliais, tarsi išblukusios, arba prineštos dulkių pernykščio sniego, o gal ir lauko žolių žiedadulkių, nebijančios žvelgti tiesiai į vidudienio saulę; naktį matančios gal aštriau nei dieną.

       Veidas: sakytum, pridengtas tankiu voratinkliu, bet tai tik daugybė skersų, išilgų ir įstrižų raukšlelių, tarp kurių tūno viso gyvenimo suodžiai; nuo kairės akies iki apatinio žandikaulio – randas, gal peilio, o gal ir dalgio palikta žymė, iš jos matyti, kad jaunystėje vyras buvo pasiutęs ir greitas kibt į atlapus; skruostai įkritę, apžėlę žilai rausvais šeriais; ausys kaip varnalėšų lapai, seniui kramtant jos kruta; didelė kumpa nosis, kažkada sulaužyta, tad pakrypus į dešinę, viena šnervė bemaž suplota ir orą traukia švokšdama; kakta palei plaukų kraštą – balta, lyg atgremžta žaliu šarmu.

       Kaklas: ilgas kaip kalakuto, tik juodai rudas, tarytum apvyniotas niekada nevelėta skara, numegzta iš storų vilnonių siūlų – tokios gilios raukšlės; Adomo obuolys kriaušės dydžio, šokinėjantis it motoro stūmoklis, ypač seniui geriant vandenį tiesiai iš kibiro.

       Pečiai: atrodo, kad ant jų uždėti naščiai, pridengti senu, sulopytu, gal dar prieškario laikų švarku. Pro duris senis žengia skersas ir vis vien dažnai savo kaulą trenkia į staktą.

       Kupra: gimęs tiesus ir sveikas, ją prigyveno prieš dvidešimt metų taisydamas tvarto stogą – paslydęs dėjosi ant nugaros į kietą molį ir atsigaivalojęs pakilo jau su tuo kauburiu, tad šiandien galima pagalvoti, kad po švarku pakištas kažkoks kampuotas kietas daiktas; kuprą amžinai niežti, todėl senis kaip kuilys dažnai trinasi į namo kampą ar į atšlaime džiūstančios blindės kamieną – tada jo lūpos čepsi iš malonumo.

       Rankos: labai ilgos, siekia kelius, šeriuoti pirštai išklaipyti, panašūs į šaknis, vis dėlto jais žmogus geba sugraibyti ant aslos nukritusį degtuką, siūdamas prie kelnių lopą – adatą, ir pakelti netyčia ant miestelio grindinio kieno nors pamestą kapeiką.

       Kojos: išlinkusios į šalis nuo šakumo, tad kuprius žergloja krypuodamas į šonus; pėdos nei meškos letenos, jei ne amžinų kaliošų paliktos žymės sniege ar smėlyje, tai nesuprastum, kad praeita žmogaus; kẽliais, tarsi kalvės žnyplėmis, senis sugniaužia kuilį ir dviem peilio judesiais išrėžia pautus. Netoliese pasimaišęs veterinorius juos būtinai išsikeptų, bet žmogėnas mėsgalius

numeta šuniui; išleisdamas orą, senis sudrebina nedidelių langų stiklus, o nuo obels šakų nukrinta sniegas, ypač jeigu užmiega gerai įgėręs. Kuprius guli tik ant šono neaukštoje, paties susikaltoje lovoje ant maišine drobe aptrauktų šiaudų, užsikloja iš senų skudurų susiūtu, nežinia, iš kokios

geraširdės davatkėlės gautu apklotu, galvą padėjęs ant pajuodusios, šieno prikimštos pagalvės. Visada su kepure. Skiautinys trumpokas, tad nuo pasaulio pradžios nemazgotų kojų pirštai styro kaip vėžio žnyplės ir per miegus kruta, sakytum, senis sapnuotų, kad stengiasi sugriebti upelio žvirgždais sprunkantį gružlį ar eitų siauru lieptu į dangų, pirštų čiuptuvais kas žingsnis

tikrindamas lentos kraštą.

       Šalia lovos ant kone visiškai nusišėrusio lapino kailio snaudžia šuva, vardu Arganas, vokiečių aviganio ir kiemsargio mišrūnas. Senis šį didžiulį padarą vadina savo angelu sargu, nes jis du kartus aklai nusigėrusį savo šeimininką yra ištraukęs iš plonu ledu užtrauktos upės įlankos ir iš pilno

vandens pakelės griovio. Ši juodakailė sulaukėjus būtybė visada miega tik vieną akį primerkus. Senųjų raštų mėgėjui galėtum priminti senovės airių sagą, kurioje veršio dydžio šuva, vardu Juodasis iš Machos, iš senosios Airijos sostinės, buvo vertas tūkstančio jaučių ir dukart tiek telyčių. Skaitęs šią sagą turėtų prisiminti, kaip Juodasis iš Machos įsikirto dantimis į priešo vežėčių ieną ir nepaleido jos net tada, kai buvo perkirstas kovos kirviu, – taip ir nulėkė laukais kone pasiutę žirgai, vis pašnairuodami į juodą žvėries galvą, tarsi suaugusią su ienos medžiu…

       Nors senio Arganas gal net vienos telyčaitės nevertas, bet, baisiais dantimis įsikirtęs į sprunkančio lapino koją, paleidžia ją tik gražiai, mandagiai, švelniai kupriaus prašomas. Kitaip nei šautuvo vamzdžiu, nei peiliu tų žandikaulių neatrakinsi. Senio švelnumo pamalonintas, jis pats paleidžia perkąstą, tik ant odos skiaučių besilaikančią ugniaplaukio koją.

       Miestelio žmonės kupriaus vengia. Jis ir nelinkęs į jokias artimas bičiulystes. Tuos kelis žodžius jis pasako šuniui, matyt, kad neužmirštų žmonių kalbos. Tiesa, lovos galvūgalyje po apmusijusiu stiklu kaba senutės nuotrauka, prieš kurią jis retkarčiais atsiklaupia ir graudžiu balsu maldauja: „Mámu, mámu, dovanok!“ Už ką jis prašo atleidimo, nežino net jo angelas sargas.

Čia galėtume tik spėlioti. Gal už tai, kad taip žiauriai geria, kad viską pra gėrė, net paskutinius, dar gerus amžiną atilsį tėvo kailinius, tą vienintelį padorų drabužį, motinos paliktus patalus, dar iš dvaro laikų užsilikusį veidrodį (senio tėvas dvare tarnavęs ūkvedžiu), audimo stovus, karvę, vežimą –

arklį prapylė dar motinai gyvai esant. O gal prašo dovanoti už tai, kad šaudo miegančius zuikius?

       Dar turėtume paminėti tą, į jokį kitą nepanašų, senio kambario kvapą: degtinės, vyno, žvėrių kailių, neplautų, prirūgusių indų, svogūnų, silkės, suplėkusių šiaudų dvelksmo ir pelėsio kvapų mišinį, nuo kurio užėjusiam žmogui atima ne tik uoslę, bet ir amą, ir svečias stengiasi pokalbį pratęsti kieme. Bet kuprius savo sulaužyta nosimi, matyt, nieko neužuodžia, nes jeigu užuostų,

tai Arganą varytų šalin, kai šuva, lapės žarnų prisirijęs, nesivaržydamas naikina paskutinius kiek švaresnio oro likučius. Galėtume pajuokauti: du, vienas kitą puikiai suprantantys senberniai bezdaliai…

       Dar neišaušus senis nusikabina nuo sienos vienavamzdį, iš šėpos stalčiaus į švarko kišenes susipila šovinius ir išeina. Šuva net nepajuda – supranta, kad šį rytą kupriui jo pagalbos neprireiks, nes miegantis zuikis – tai ne per krūmynus skuodžiantis ugninis lapinas.

       Krypuodamas su šautuvu ant peties senis pasuka link akmenimis nusėtos lomelės ties upelio vingiu. Eina tarsi nieko neieškodamas, nekraipydamas galvos, tik vienomis žlibėmis sekdamas menkiausią aukštų smilgų judesį. Kaimo žmogui tokia vieta – tik bekraštis akmenynas, bet ne medžiokliui.

       Saulė kyla iš už kalvos, lyg iš kalvės žaizdro palengva traukiama pasaga, spigina akis, ir atrodo, kad ne tik zuikio neįžiūrėsi, bet ir už akmens užkliuvęs dėsi kakta į riedulį. Tačiau, kaip minėta, senio akys saulės nebijo, tik laksto į visas puses ir stebi akmenyną.

       Zuikiai, žinoma, dūksta, šokinėja, kelmų būgnelius muša naktį, o švintant suminga. Spalva panašūs į lauko akmenis, jie taikosi prie jų priglusti, su jais susilieti, kad vanagas ar juodvarnis nepastebėtų. Miega jie atmerktomis akimis, bet nieko nemato.

       O kuprius žirglioja per tuos riedulynus, sakytum, žingsniais nuotolį tarp akmenų matuodamas, su tuo savo vienavamzdžiu tikrai panašus į matininką. Ir staiga zuikis tik šast! Šautuvas prie peties! Niekada negaišta prisitaikydamas – priglaudė buožę prie šeriuoto skruosto ir nuspaudė gaiduką!

Kiek kartų šauna, tiek zuikių patiesia – tuščiai nėra nei vieno šovinio paleidęs. O kaip jis tuos žvairius nuo akmenų atskiria – paslaptis. Gal tais visa reginčiais siaurais akių plyšeliais zuikio akis pamato – juk akmenys be akių. Gal priešais saulę pilkuojančius auksuojančius zuikio kailio plaukelius įžiūri – neaišku.

       Susirinkęs – kitaip ir nepasakysi – tris keturis zuikius, kuprius patraukia į namus. Arganas net nepažvelgia į numestus ant aslos žvėrelius surištomis ausimis. Neverti jo šuniško dėmesio. Tiesa, jei senis nuvirsta ant lovos snūstelt, tai prieina, pakelia koją ir į išvirtusią žvairio žlibę įšvirkščia aštrią, sūrią čiurkšlę, kad pagaliau tie baltuojantys veizolai užsimerktų.

       Zuikius senis parduoda vaistininkui, klebono gaspadinei ir kolchozo pirmininkui, kuris dažnai kelia triukšmingus balius, svečius iš miesto pamalonindamas žvėriena. Gautus pinigus senis prageria. Vienas, jei neskaičiuotume šalia baro stalelio gulinčio šunies, su kuriuo kuprius ir persimeta vienu kitu žodžiu. Tiesa, pinigus pralaka ne visus, už mažesnę dalį įsigyja parako,

šratų – jeigu tingi pats jų atsilieti – ir kapsulių, kamščius išsikerta iš senų veltinių. Šovinius užsitaiso sutemus, nedegdamas žibalinės lempos, nes, kaip sakyta, tamsoj mato gal dar geriau nei dieną.

       Lapių ir lapinų senis nešaudo – šratai kailį gadina. Tai Argano tarnyba. Kupriui tik reikia jį nusivesti prie aukštų upės skardžių, kur kas dvidešimt žingsnių vis lapės urvas, ir paliept: ieškok! Lapei iššokus iš olos, šuva jos jau nepaleis, vysis tol, kol perkąs tą ploną užpakalinės kojos kaulą. Viena lapė – ir gana. Iš to galima suprasti, kad senis lapes taupo ir gaudo tik tada, kai gauna užsakymą iš miesto, nes klebono gaspadinė jau su lapės apykakle paltą papuošus, pirmininkienė net lapių kailinukus pasisiuvus, vaistininkienė visą lapę su stiklinėmis akimis ant kaklo užsisegus. Bet daugiausia pirkėjų mieste, nors ten už lapių kailiukus gali gauti didelę baudą. Kartais vilkšunis neištvėręs tyliai naktį išslysta iš kambario ir po kelių valandų grįžta su lapinu dantyse, priekine koja praveria niekada nerakinamas namelio duris ir, priėjęs prie lovos, suinkščia, tarsi sakydamas: štai, pavijau, nustvėriau ir parnešiau. Senis nepyksta už tokį šuns stropumą, atsisėda lovoj ir glosto plačią vilkšunio galvą, ir tas švelnumas atleidžia surakintus žvėries žandikaulius. Iš vokiško šalmo – kulkos skylė užkišta skuduru – atsigėręs vandens, šuva nueina į savo guolį ir susisuka į kamuolį – darbas atliktas, galima nakties dalį ir snūstelt. O kuprius keliasi, įžiebia lempą, susiranda peilį ir nešasi grobį į kluoną, kuriame nerasi ne tik šieno ar šiaudų, bet ir pelės. Mat šį pastatą senis laiko tik dėl jo plačių lygių durų – greitai pamatysime, kam jos skirtos.

       Ant kažkada kalvio nukaltos vinies pakabina žibalinę, prapjauna užpakalines lapino kojas tarp kaulo ir sausgyslės, prakiša virvę ir grobį pakaria po sija. Paskui vienu patraukimu per lapino pilvą išverčia žarnų duknas ir atsargiais judesiais atskiria kailį nuo pamėlusio laibo žvėries kūno – pasirodo, tik ugnies spalvos plaukai mums buvo sukūrę puošnų, pasipūtusį vaizdinį, o be kailio žvėrelis atrodo beveik toks pat liesas kaip ir nuluptas zuikis. Ilgiausiai senis krapštosi prie akių, mat reikia taip aprėžti odą, kad skylės tiktų stiklinėms akims įstatyti. Jis pats to darbo nemoka, bet yra toks maistra miestely, kuris kolchozo pirmininko sumedžiotiems vanagams, tetervinams, antims, kurapkoms ir net karveliams uldukams įdėjo stiklines akis, visiems paukščiams skirtingas, kaip gyvas, tik nieko nematančias.

       Po valandėlės Arganas snukio galu praveria kluono duris ir neskubėdamas imasi žarnokų, žino šuva, kad porą savaičių gaus sukapotos lapienės davinį. O senis tarsi kokią brangenybę atsargiai neša kailį prie minėtų plačių lygiomis lentomis kluono durų ir, išplėtojęs, išlyginęs, mažomis vinutėmis prikala.

       Kaba lapino kailis, sakytum, auksinė argonautų vilna ir tik siauri kraujo apvadai, bėgantys aplink visą kailį, primena, kad dabar ne senųjų graikų mitologijos laikai, o pokaris, vos keleri metai po tos dienos, kai traukdamiesi vokiečiai susprogdino bažnyčios bokštą ir medinį tiltą per upę. Ir net kaimo vaikas, jeigu jis netyčia pamato tą iškėtotą, prikaltą kailį, supranta, jog nepraliedami kraujo žmonės gyventi jau nebemoka ir kaži ar kada išmoks…

 

 

Kaucynės su kuiliu

 

       Mūs kaimynas Vaclas, jau senas žmogus, septyniasdešimtį baigįs, rėplina keturpėsčia po tvarto mėšlų ilgais nagais insitvėrįs į to dideliausio paršo vuodegų ir nesavu balsu rėkia: Dzisiau, – tai mano vardas, – susmildamas negaišk, šakėm jį, šakėm, snukin, šakėm, o meitelys apsigręžia ir geltonais dantim tik grybšt už Vaclo blauzdos, ir jau tąso po gilų mėšlynų, seniai sakiau: Vaclai, kap tu gali savo paršus tokion marmalynėn laikyc, dar prigers kokių nakcį, tep pašposijau, o pats jau stveriu keturdantes šakes ir prišokįs taikaus ar snukin, ar kakton tarp ausų, šonan dūrk nedūrįs – nepajaus, lašiniai per du delnus, ir užaugyk tu man tokį, aš jau pernai sakiau: Vaclai, gana, kap tu tokį vežiman inkelsi, jo nei pavarysi, nei pastumsi, nei patempsi, tokis baisus sunkumas, bet Vaclas neklausė, o Agota vis pylė ir pylė kombikormų ir dar su miltais ar griežčių patarkavus, būdavo, supils lovin, atsistos tarpudury ir žiūro, kap tas žabtais lapnoja, srebia, vuodegų iš malonumo

tik raito, sukinėja, tep ir išsipūtė kap veršinga karvė. O Vaclas nesavu balsu rėkia: durk, ko gaišci, smeik, Dzisiau, užmuš, gelbėk. Aš ir tep taikaus, ir kitap, ir vis nepatogu smeigc, ale visgi pristaikiau ir pyliau staciai snukin, tik sužviegė kap garvežys Pariečės stotelėj, bet senio kojų palaido, dabar in mani pristojo, išrovė man iš rankų kotų ir su šakėm vidury snukio vaikos, gerai, kad an aukšto gardo strikolių užšokau, būtų sudraskįs, o Agota stovi tarpudury, kudakuoja kap višta, sijonus kiloja ir šaukia: Jėzau Marija, suės žmogų, suės, Dzisiau, vilk Vaclų kieman, suės, o kap aš ištempsu, kad mani pacį kuilys vaikos net pasišokėdamas ant užpakalinių, taikos pasiekc, ilcimi perverc, ir man ne juokas, nustvertų, tai būt bėda, aš žmogelis mažas, kūdas, tai mani kap skudurinį lėlį užtąsyt, galvų atkųst, tai nelipu, bijau už savi, paršas ne mano, nenoru už svecimų žūc, ir nežnau, kap ty aš paslydau, cik jaucu, kad meitelio ilcys šonan sminga, dabar jau aš rėkiu: Vaclai, gelbėk, aš tau padėjau, dar ir tu man padėk, kaimynai, ne svecimi, o Vaclas, dužas senis, gal apie du metrus aukščio, rankos ilgos kap ienos, sciprus, jis dar cik po ženatvės savo Agotų ant rankų per Merkį pernešdavo, ty, kur Žydo sala, kap mes vadom, Dzilgynėn, ty ne tep gilu, vis žvirgždai, neuždumblėjy, tai aš ir cikiuos, kad jis mani išgelbės, ir cikrai, matau, kap jis baslį iš gardo išlupa ir užsimojįs staciai kuilio kakton, tep ir suklupo ant priekinių kojų, o paskui virto ant šono, Agota nesavu balsu rėkia:Vaclai, kam tu paršalį užmušei, ciek auginau, šėriau, maniau, bus rublio atcidėc paminklu, o tu kap galvažudzys užmušei, cylėk, užriko Vaclas, ir užsimojo dzidzeliausiu delnu ant moteriškės, toj cik pritūpė iš baimės, gal net, atsiprašant, palaido, balta kap drobė, paskui, paraudus nuog išgąscio, tep ir atsisėdo tarpudury, o Vaclas arcyn ir šaukia: ar tu neisi pirkion, gyvate, tadu jinai atsistoja ir paskėlus sijonus lakia pirkion, bet nuo slankscio akmenio atsigrįžus ir vėl savo: užmušei, nebėr mano paršalio, galvažudziai jūs, ne žmonės,Vaclas pagraso kumsciu ir toj inlanda gonkuosa.

       O kaucynės su kuiliu prasdėjo ramiai, kap visadu manėm invarysim gardan ir užkelsim vežiman, bet paskui suspratom, kad tokį meitelį užkelc raiktų gal šešių vyrų, o iš kur tu jų paimsì, vieni miškan družbantais darbuja, pušalaites laidzia, kici laukuosa aria, dar kici šienauna, o ciej, kur pas par duotuvį sėdzi, cinginiai, ir laukia gal kas kokį rublį duos, pernakc gėrį, labai trokšta, šitų nė nebandzyk prašyc – neis, mat jiej po mėšlų nebraidzios, o pačių šiknos mėnasį nemazgotos, tai prisvaisė cinginių, ir vyrai jau po kariuomenei, iki šaukimo tai dar buvo vienas kitas godnas bernaicis, paprašai kų pagelbėc, tai neatsisako, ale sugrįžį tai jau visai paslaido, kas apsiženijįs, tai žmonų muša, jei toj neduoda ant alaus rublio, kici bastos kap ubagai iš kampo in kampų, tai, žūrėk, susciksi juos Merkinėn prie parduotuvės su kitais miestelio draugeliais cinginiais, tai Varėnon traukinio stocin, pamato, tai tuoj puola kap vilkai, Dzisiau, gelbėk, trokštam, duok rublį ar dar geriau tris, o aš, kad ir mažas, silpnas, laibų kojų, ale jaigu jau nustaikau ir užvažiuoju skruostan, tai výrelis ir virsta atatupsta kap pašautas, smãgių rankų turu, tai jiem špigų panosėn, o jiej bijos manį, nepristoja, cik nuskeikia ir nuveina savais keliais. Taigi būtúm iš anksto pagalvojį, tai kol dar meitelýs ramus gardzi stovėj, būtúm panciais kojas supynį, tvirtai, kad cik iš vietos vos ne vos pajudėt, dar virvį ant kaklo užmetį, cik tadu vartus atkėlį, nepagalvojom, ne pirmas kartas paršų supirkimo punktan vežc, manėm, sustvarkysim, ir visas vargas per Agotos graibštumą, jai vis maža, vis negana, ir laukų, ir pievų, ir miško, pamato, kad moteros parsneša mėlynių, tai kap akis uždegus jau ir lakia raistan su dzviem kašikais, vienus partįsia ir vėl raistan, ir Vaclas panašus in žmonų, ir jam vis negana, dar lig rusui užainanc laikė du arklius, penkias karves, pirkių apsižanijįs išstrajino kap palocių, ilgų, juodais dažais nuteplioj, jei koki vaikai inlanda sodan obuolukų pasiskinc, tai laksto ir lazdu grūmoja, bet Agotų labai mylėj, pirko, ko cik ji norėj, atvažuoja Merkinės žydas su visokiom cackom bobiškom, tai Agota pirma ir cik varto skaras, rausias, kad cik gerasnį daiktų nugriebc, kiek ji visokių suknių turėj, kiek gėlėtų bliuzkų ir sciklinių karolių, dar jau nieko neraikia, pasenus, susraukšlėjus, suskūprinus, ale anksciau jai mes visi buvom prasci, biedni, Vaclas tai net kontrabandų su lenkų užgrobtu krantu varė, druskų ir arielkų šmugliavojo, buvo lenkų net nuplaktas, ale išsipirko, o jo Juoza, jau prieg ruso, pirmais metais turėj mergų anan krantan, tai Vaclas žmogui nelaido čaikelės imc, tai tas jau lapkricį, pašalus, brisdavo sulig pažascimi, iš vakaro nubranda, rytì sugrįžta, peršalo žmogelis, dabar kažkur sanatorijon džiovų gydos, tep ir liko senu bernu, Agota su Vaclu nelaido tos mergos imc, per biedna, mažažamio duktė, žaurus buvo, amžinų atilsį, ir Agota jau kapinyne su visais savo turtais, niekam neteko, vienų Juozų turėj ir tų prieg mircies privarė, ne kartų Juoza grasinos tėvų ir motkų Merkin nuskandzyc, gal tep cik šposijo, ale išgers ir grieža dancim: nekencu, nekencu tų gyvatių, baisu, kai sūnus tep apie gimtus tėvus kalba, mūs krašti kitos tokios šeimos gal ir nebuvo, bet aš, ponùle, nuvažavau šonan, žadėjau apie kaucynes su kuiliu papasakoc, o užgriebiau net lenkų laikus. Tų rytų atajo in mani Vaclas ir sako: Dzisiau, ainam, padėsi paršų vežiman inkelc, kap neisi, jei kaimynas prašo, aš ir nuvėjau, būtau žinojįs, kap visa išais, būtau apsimetįs, kad sergu, šonan dzieglys insimetė, negalėsiu nieko pakelc, nebus iš manį naudos, ale kaimynas, duoda arklaicį malkos parsivežc ar bulbaites iš lauko svirnan, tai ir nuvėjau paklaũsįs. Dabar pasakysiu, kap mes tų kuilį, neromytų, vežiman grūdom, Vaclas veterinoriu nelaido romyc, mat ir iš jo naudos nemaža ištraukė, vaislė gera, stambus gyvulys, kol dar nebuvo tokis nutukįs, tai užlaidzia ant kiaulės, valandų trina, nemažiau dzvidešimc paršelių kiaulė atsivesdavo, ale vėliau ėmė kiaulas mygt prieg žamės ar prieg tvarto šiaudų, priais iš užpakalio, pakiš po šiknu ilgų šnipų, pakels kartų kitų ir cik užšoks, kiaulė ir prasmenga mėšli sulig pilvu, neatlaiko tokio svorio, tai žmonės jau nevedė in Vaclų, tadu Agota dar sciprau pradėjo šarc, o aš sakiau: Vaclai, sustok, nesustojo, tai va kap išaj, vos meitelýs nesuėdė savo geradario. Paklausiáu kaimyno, nuvėjom tvartan, aš sakau: Vaclai, nieko nebus, neinveiksim, o jis sako: aš žinau, kų darau, atdarysiu durelas ir pats išais, cik tu, Dzisiau, iš užpakalio vytelì nesciprai sušarsi, ais kap dzidelýs, ale man vis vien neaišku, tokio paršo dar nebuvau regėjįs, man baisu, ilcys net lūpų pakėlį, riestos, aštrios, perbrauks per blauzdų ir tadu gydzyk mėnasį ar du, dar gerai jai gyja, o jai ne, jai užkrėcimas, kiaulė nešvarus gyvulys, pas mus kiaulių nemazgoja, o toks veterinorius, dabar jo nėra, Perlojon laikos, tai pasakojo, kad Vokietijon kiaulas prausia kap žmogų ir tvãrti mėšlo nepamacysi, visur, sako, išcamantuota, iš gumos palaidzia vandenio srovį, ir paršas – kap cik gimįs, švarus, mūs kiaulėm tokia prausykla nepaciktų, kiaulai ar meiteliui cik duok daugiau mėšlo, voliojas kriuksi pacinka tokios maudzynės, ale ir šernai purvo duobėsa voliojas, veterinorius aiškino, kad tep šernai visokius guzus išsigydo, aš ty nežnau, ale žmogus mokytas, geriau išmano, bet grįžkim Vaclo tvartan, nespėjo jis vartėlių praverc, meitelýs ir puolė, kici sako, kad gyvulys savo smercies nejauca, o aš galvoju, kad dar kap jauca, vežau anais metais ir aš du paršus punktan, pakol mišku, tai buvo ramūs, ale kai išvažavau plentan ir pasmatė punkto žardziai, tai nepacikėsi, žmogeli, pradėj žviegc, trankycis, strikolius graužc, tai paskubinau arklį ir kap cik suspėjau, aš punkto kieman, o paršai iš gardo žamėn ir lakia kur akys mato, ale kur tu nulėksi, kad visa taritorija aptverta ir vartai užkelcì, o jau ant svarscyklių tempiami tai visai pasiuto, kandziojas, aštriom nagom taikos kirsc priėmėjui, bet jis žmogus cekavas, su gyvuliais inpratįs, tai sako: kiaulės labai jaucia, kad ant smercies atvežtos, tai aš dar ir sakau: Vaclo meitelýs jautė, kad išmušė jo valanda, pasakiau seniui, ale jis cik nusispjovė ir sako: kiba tu, Dzisiau, durnas, mat vìsa turėj būc pagal jo teisybį, kito žmogaus niekadu nepaklaũsė, taigi nespėjo gardo vartėlių atkelc, kuilys ir puolė kap žvėris, Vaclas dar bandė atšokc, ale mėšlo gilu, kaliošai inklimpį, tai kol ištraukė, meitelýs jau ant jo, ale kap sakiau, gerai, kad visa gerai baigės, pylė basliu stačiai kakton tarp ausų, meitelýs kap alektros kliudzytas klupo ant priekinių kojaitių ir virto ant šono, guli, ausys kap lopetos, o iš šakių dantų paliktų skylių kraujai plūsta, tai ir Vaclų suėmė baimė, negyvo punktas nepriims, vežkis, kur išmanai, aš žiūrau, kad viena akis sumirksėj ir ausies galas krustelėj, tai sakau: Vaclai, gyvas, tokio meitelio basliu neužmušì, jam tris kulkas kakton suvaryk, ir tai dar neaišku, ar klups, virs ant šono, tu jį cik priglušinai, pamãtįs, kad teisybį sakau, nusispjovė, priajo ir du kartus spyrė šonan, kuilys kriuktelėj ir jau bando stotis, aš sakau: Vaclai, kol ne vėlu suriškim kojas, atnešk pancių, ir priekines, ir užpakalines, ir dar pančius tarpusavi intempkim, o ant kaklo virvį užverkim, su tokiu žvėrimi menkas juokas, žūrėk, kap jis tau blauzdų išarė, raiks Agotai ne vienų savaitį slaugyc, Vaclas pagalvoj, paskasė paausį ir sako: tavo teisybė, Dzisiau, raikia supancioc, atnešė kelis pancius ir virvį, padarėm, kap sakiau, tai kuilys stovi ir jauca, kad negali kojų placiai pražergc, sužviegė porą kartų, ale kažkap liūdnai, nusiminįs, gal suprato, kad baigės jo dzienelės, per tų laikų ir krau jai apstojo, sukrešėj, sakau: Vaclai, tu kraujus nušluoscyk, neveši gi punktan kruvino, vedėjas nei už kų nepriims, o jei ir suciks, tai pamacysi, kap perpus numuš kainų. Vaclas ir dar paklaũsė, sugraibė šluoscį ir pamirkįs kibiran nubraukė kraujus, let už ausų pakasė, meitelys cik sumirksėj kap dėkui

sakydamas, kiaulės labai protingos, veterinorius pasakojo, kad cirkan jos visa išmoksta, o karvės net nebandzyk, nieko nebus, aš ty nežnau, jokian cirkan nebuvįs, ale mokytas žmogus sako, raikia cikėc, viskų sutvarkį, jau ruošiamės vežiman varyc, ale kuilys nė iš vietos, cik nuo to dzideliausio svorio giliau šūdan smenga, jau kone pilvų siekia, matau, kad Vaclų vėl nervai suima, apsdairė, surado lazdų ir kad ims duoc per kuprų, per šonus, per kinkas, duoda ir siunta: aš tavi, šėtonų, pamokysiu, tu man ca neišsidirbinėsi, aš sakau: nemušk, nepadės, geriau pakiškim kartelas ir kelkim, gal kiek ištrauksim, tadu tu stverk už virvės ir trauk, o aš iš užpakalio stumsiu, pakišom kartelas ir abu vienu kartu keliam, jauciam, kad pamažu pasduoda, o kuilys žūro tom raudonom akim in mus ir cyli, tadu metėm karcis ir Vaclas už virvės, aš už vuodegos ir bandom, ale nė iš vietos, sakau: sakiau, Vaclai, kad gyvulys jauca peilį, kaži ar kas mumi išais, ar cik neraikės daugiau vyrų šaukcis, o jis cik nusispjovė ir suriko: aš jam duosiu daugiau vyrų, kad jis nesulaukt, kad aš pinigus laistau, už dzyką girtuokliai neis, bandom, Dzisiau, sarmata, kad du vyrai paršo vežiman neinvaro, sužinos žmonės, tai iš sarmatos nebus kur akių dėc, imam, aš trauksiu, o tu stumk. Bandom dar kartų ir, kų manai, matom, kad meitelýs pamaži kelia kojų, kitų, tai mes dar sciprau, išlupom iš mėšlų ir jau mumi langviau, jau paršas arciau durų, sakau: Vaclai, pririšk ir ainam vežimo, aš pakinkysiu, o tu sudėk lantas, ale ieškok kuo ilgesnių, ba, staciai padėjį, jo niekap neužvarysim. Kap raikalas pasiruošį, jau varom, ale matom, kad arklys cik kraipo galvų, žvairu akiu žūro in kuilį ir nerimsta, tuoj žangs tolyn nuog durų, sakau: Vaclai, testà Agota ataina ir už žąslų palaiko, kad nejudėt,Vaclas dzidziu balsu jau rėkia: Agota, akšį, palaikyk arklį, kad nejudėt, vienų kartų pašaukė, Agotos nė kvapo, antrų, ir vėl nėr, nesrodo, tai neapsikentįs nuvėjo pirkion ir atsivedė po nosim burbėdamas: mes ca vargstam, dusinamės, žvėris kojas kramto, o jinai ant laškos druni, galvų po padušku paskišus. Agota prie arklio inpratus, laukų aranc vadzioja, tai nesbijo, aukšta moteriškė, ilgom rankom, tai suėmė už žąslų ir arklys, jų pažinįs, nusramino. Kų ca ilgai pasakoc, per vargus užstūmėm meitelį vežiman, uždarėm gardan ir Vaclas klausia: Dzisiau, ar važuosi su manimi, dzviesa vis geriau, jai kokia bėda. Nenorėjau Merkinėn grūscis, ale kaimynas prašo, nevažuosi, kai kitų roz neduos arklio malkai parsivežc, sakau: gerai, važuosiu, cik Onai pasakysiu, nuaik, sako, cik ilgai negaišk, tadu in Agotų: Agota, indėk lašinių ir duonos, kaži ar lig vakaro suspėsim. Aš nuvėjau in namus, pasakiau Onai, kad su Vaclu išvažuoju, per tų laikų Agota suruošė paviržio ir išvažavom. Sėdzim an lantos ir vis atsisukam pažūrėc, kap tas meitelýs, ar vis dar ramus, o tas nuvirtįs ant šono puca sau dūdon, aš sakau: Vaclai, matai, kap nusramino, sustaikė su savo daliu, suprato, kad supanciotom kojom nepabėgsi, iš vežimo neiššoksi, tep privažavom in plentų, o ty jau koks puskilometris ligi punkto, kartų atsigrįžįs pažūrėc, kap paršas laikos, pamatiau, kad jo šonai ir nugara mėlynais lopais išmušta, sakau Vaclui: pažūrėk, Vaclai, kokie plėmai ant meitelio šonų ir kupros, tas atsisuko ir net aiktelėj, iškart suprato, kad punkcì bus bėdos, vedėjas  klaus, nuog ko šiciej lopai, tai aš sakau: Vaclai, jei klaus, kap ca acicikį, tai sakyk, kad labai kasės, trynės in gardo strikolius, nuog to ir ciej plėmai, Vaclas klausia: sakai, pacikės? O aš aiškinu: pamatįs, koks meitelýs dzidelys, supras, kad galės gerai uždirbc, tai ir priims, cik gali kainų numušc, nežnau, po kiek dar už kilogramų duoda, anais metais tai po tris su kapeikom, gal šiais ir daugiaus, aš ty žinau? O Vaclas sako: klausiau pas Svirnelį, sakė, kad po keturis, tadu paklausė: Dzisiau, kap tau rodos, ar paršas trauks tris šimtus? Aš sakau: kad gal net tris su puse, aš tokio meitelio, prispažinsiu, dar nematįs, ca vien lašinių bus apie du šimtus, Vaclas sako: jei sumokės, gausi, Dzisiau, ir tu, neliksiu skolon, be tavį būtau prapuolįs, neraikia, sakau, Vaclai, man tavo rublių, aš kaimynu pamačijau, ne dėl pinigų, ir cik dabar pamatau, koki mes su seniu šūdzini, nuog kojų sulig kaklui, o Vaclo tai net kakta mėšlu kap šašais apėjus, tai sakau:Vaclai, ar ca nebus kokio vandenio, balos ar šalcinio? Jis sako: bus, pas pacį punktų teka Stangė, o kam tau vanduo, acigerc nori? Sakau: ne acigerc, o šūdus bent kiek nusmazgoc, Vaclas apžūrinėj savi ir po nosim burba: gerai sakai, neapsižūrėjom, raikėj namuosa nusprausc, su muilu, kap aš šūdzinais pirštais pieštukų laikysiu, kai raikės parašų ant popierių padėc, ir Agota gera kūtvėla, matė, kad mėšlai ant visų rūbų ir ant rankų, ale cylėj, gyvatė, aš žinau, ca už tai, kad aš paršų basliu atvanojau, pacikėk, Dzisiau, mani dar ilgai jinai grauš, ilgai, nežūrės, kad pinigo parvežiau, ės gyvų, jinai tų paršų mylėj labiau už karvį, už arklį. O aš klausaus ir galvoju: ir už Juozų, jei vertė žmogų žiemų per Merkį brisc, ale nepasakiau, kad ir Vaclas savo kumelį mylėj labiau už sūnų, dar inkišo sanatorijon ir kaži ar kadu aplanko, jau pasakojau, ponuli, kap jis, tėvui uždraudus paimc čaikelį, brisdavo pas savo mergų kiton pusėn, baisu pagalvoc, kų žmogus jautė, tokia jau čiudna Vaclo šaima, bagoci, ale nežnau, ar laimingi. Sustojį prieg Stangės upelės, rovėm maurùs ir grandėm rankas, rūbus, Vaclas gerai patrina ir klausia: kap, Dzisiau, ar nuploviau? O aš matau prie ausies priskretusį mėšlų ir jam parodau, tas vėl trina, o tuomsyk iš supirkimo punkto jau ciej gyvulių balsai ataina, karvės baubia, kiaulės žviegia, veršiai let springsta baubodami, ir kų manai, ar mūs meitelýs neišgirs? Išgirdo, šoko ant kojų, šerius pastatė, pakėlė šnipų ir kad pradės baisiu balsu žviegc, let ausis mumi užgulė, sakau Vaclui: Vaclai, užteks, apsigramdėm ir gana, ar nematai, kad tavo kuilys jau siunta, ar pagalvoji, kas bus, jeigu išlauš gardų ir iššoks? Visi tavo rubliai prapuls meitelio šiknon. Vaclas apsdairė ir puolė vežiman, sušėrė kumelaitei, išvairavo in plentų ir po penkiasdešimties žingsnių insuko punkto kelalin, invažiavom, tai žmonės suėj ir stebis, kokis tai mėlynais šonais meitelýs vežiman, aš sakau: Vaclai, ar nepamiršai, kų sakysi? Sakysiu, kad in gardo strikolius kasydavos, tai ir pamėlynau, o tos skylės snukin, tai pats kniso mėšlų ir pataikė an šakių, cik nežnau, Dzisiau, kap raikės an svarscyklių užtįsc, gal padės vyrai?

       Jau mano pasaka, ponùli, baigta, nėr apie kų daugiau kalbėc, gal tik pridėsiu kelis žodzius: ka´inų vedėjas visgi numušė, būtų Vaclas daugiau tūkstančio gavįs, ale paėmė vos penkis šimtus, bus jam pamoka, kad neraikia lig tokio žvėries paršų augyc, pasiekė pusantro šimto, ir vežk, nei tau raikės šakėm badzyc, nei basliu švencyc, nei kojos žolynų komprasais gydzyc…

 

 

Zuikiai

 

       Sakykit, Vitai, ar tikrai Mačiulis šakėm Juliaus Vilką subadė? „Cikrai, výreli, cikrai, aš ty nematiau, ale kici matė, kap užsiutįs badzė ir badzė kap ne kokį gyvų padarų, o šiaudų kūlį, žmonės sako, kad tos šakės tep ir guli numestos pas tvartų nenumazgotos, kraujai prikepį, pajuodzį, baisus daiktas, kad tep žmogus daryt, mūs krašci nebuvo girdzėc, kad šuva nor būt pasiutįs ar koks labai aršus, ale tas Juliaus Vilkas žmogaus protų turėj, pasakys Julius, Vilkas, sėsk, tas ir sėdas pas kojų, pasakys, aik, tas jau ir aina, kur Julius liepė aic, jis buvo mūs kaimo visų šunų galva, jo visi bijoj, ale jis nepjaudavo, cik apžergia ant nugaros pargriuvusį ir laiko, tas guli lapaites suglaudzįs, cik vuodegų vizgina prisgeryc norėdamas, jis Juliui žiemų iš miško ir zuikių parnešdavo, atneša ir paguldo pas slankscį, o jei kokios kalės veseilia, tai kici šunes let prisarcyc bijoj, pajoja ant kalės, kai toj prigula, tai ir Vilkas šalimais, guli galvų iškėlįs, dairos, ar koks kitas šuva nebando arcincis, jei arcinas, tai atsistoja, parodo ilcis, ir anas dumia miškan ar už griovio, Julius ir Bronia tam šuniui nieko negailėj, geresnį kąsnį numesdavo, mat anais metais Vilkas cikrų vilkų nuog tvarto nuvarė, buvo labai sniego gilu, tai tas vilkas iš miško ir ataj in tvartų avelas užuodzįs, Julius savo Vilko niekadu prie būdos nerišo, jis praainancių žmonių nekliudzydavo, jai koks kaimynas priaina prieg vartėlių, tai Vilkas du kartus suloja, kad Julius išait iš pirkios, suprask, žmogus atajo, ir tadu gali sau drąsiai aic per kiemų, jis nekliudzis, cik seks akimi, kad atėjįs ko bloga Juliui nepadaryt, žmogaus proto buvo šuva, dzidelys kap cikras vilkas, cik be kulnierio aplink kaklų, miško vilkai šviesesnio plauko ir su auksiniu kulnierium, anksciau, tuoj po karo, tai va ty, ant to kalnėlio, būdavo, stovi penkiesa ir žūro in kaimų, žmonės tadu daug avių laikė, pas mus ca niekadu nebuvo kolkozų nei tarybinių ūkių, ca visųčės cik miškų ūkis, tai žmonės daugiaus gyvulių laikė, anksciau kas rytų vasaros čėsi pas kryžių susrenka trisdešimcis karvių ir veršis kelių metų, laikėm ir skerdzių, o prie jo dar piemenį, sutrimituoja tuoj avino ragu ir skubykitės, moteros, ba aš nelauksiu, tai vilkų buvo, ojojoj, žiemų tai let kelių pastodavo, mani pacį buvo perėmį ty pas Versminį, siuntė mani moteros Marcinkonysa grabnyčių žvakių parsvežc, o pasnigį buvo sulig langais, laikiau arklį, vadėm Gneduku, sciprus buvo gyvulys, privažavau in ažarų, tuoj suksiu kairėn, ogi žūrau, ant tako vilkas sėdzi, dzidelys su tuoj kulnierium aplink kaklų, aš ir tep, ir kitap, iššokįs pabarškinu botagu pušalaitėn, parėkaunu, o jis sėdzi ir nei iš vietos, gerai, galvoju, kad vienas, o jei trys ar keturi – smercis, ir baigta, atsistoj ir arcinas in mani, jau dairaus kur šakotesnės pušalės, maniau, inlipsiu, o Gneduku kap bus, tep tebūna, nor žinojau, kad jis moka užpakalinėm kanopom kirsc, nežnau, kap būtų tos grabnyčios žvakės man pasbaigį, ale matau, kad nuo kalnėlio Petruko rogės laidzias, tai manau, jau bus gerai, dzviesa vis kap nor tų vilkų nuvysim, cik jis nelaukė, pamatė, kad dar vienas vyras arcinas, tai cik šoko ir prapuolė tarpu apsnigtų ėglių, vėliau mes su Petruku nuvėjom pažūrėc, tai, bratule, per visų vyro delnų Juliaus Vilkas už tuos, miškinius, mažesnis, ale neaišku, jai suskautų, katras nugalėt, gaila tokio šunies, Juliaus Bronia balsu raudoj, tep gailėj…“

       Ta istorija su zuikiais – taip kaime vadina triušius – įdomiai baigėsi. Julius apskundė Mačiulį teismui, buvo ir liudytojų, kurie matė, kaip Mackė šakėm kelis kartus Vilką smeigė ir negyvą išmetė už vartų šalia vieškelio, nepaslėpė, nors būtų paslėpęs, tai ir įrodymų pritrūktų. Julius užkasė šunį tik po to, kai iš Varėnos atvažiavo kažkoks tarnautojas, užsirašė Vilko žūties aplinkybes ir pažadėjo, kad byla bus pradėta, nes kas čia būtų, jei kaimynai šakėmis imtų vienas kito šunis smaigstyti. Mačiulis teisme aiškino, jog dūrė tik dėl to, kad šuva jo vaikų zuikius sudraskė, neva išlaužė narvelius ir visus suplėšė. „Matiau, kap vaikai ir žmona rauda, tai širdzį suėmė kap raplėm, apsdairiau pagalio, ale neradau, tai stvėrau šakes, tas šuva cikras vilkas, su tokiu ne juokas, aš, ponas teisėjas, nekaltas, tegu nelaiko palaido šunies, kodėl mano ir kitų žmonių prie būdos pririšci, o jo laksto, kur cik jam pacinka.“ Pasakoja, kad nuo suolo pakilęs Julius ir surikęs: „Meluoji, Macke, visų šunes palaidzi, inpratį nuog senovės karves ganyc, jiej in žmogų ar gyvulį nepristos, gerau pastrauks šonan, meluoji, o tavo pacies šuva anais metais miesto žmogui blauzdon inkando, kai tas sustojo pas tavo žmonų kelio paklausc, jau tadu turėjai teisman aic, ale pastaikė geras žmogus, tai neskundė, būtum baudų sumokėjįs, tai nebūtum mano Vilko šakėm badįs, o tuos zuikius, tai jis, ponas teisėjas, pats papjovė ir suvalgė, ne vienas matė, kap lauko virtuvėlėn puodzi jiej virė, viena moteris va, šita, Janulionienė Katrė, buvo užajus, tai, sako, užuodziau, kad ne višta ir ne kiauliena verda, tokis svecimas kvapas, anksciau negirdėtas, o tai buvo, ponas teisėjas, zuikiai, jei mano Vilkas būt sudraskįs, tai argi šunies papjautų gyvulėlį virt? Ne, cikrai nevirt, ale pats papjovė, kad galėt mani apkalcyc, kad mano Vilkas juos papjovįs, ir Janulionienė pacvircino, kad lauko virtuvėlėj puodzi virus zuikiena, nes nei višta, nei kiaulė verdama tep nesmirdzi.“

       Taip pamažu išaiškėjo visa teisybė. Kažkas įskundė, kad Mačiulis pirkioj ant plytos samagoną varo ir pardavinėja. Gal iš pavydo, kad Mackė gerai uždirba iš tos naminės, o gal įskundė Puvočių ir Mardasavo girtuoklėliai, vidurnaktį pritrūkę gėralo, nuėję pas Mackę ir negavę – aišku, prašė į skolą, žadėdami pardavę grybus grąžint, bet Mačiulis žinojęs, kad matys litus kaip savo ausis, tai išvaręs juos ir dar lazda pamojavęs. Kas įskundė ir šiandien neaišku, bet Mackė kažkodėl įtarė Juliaus Bronią, neva pas ją buvo atvažiavęs policininkas ir ilgokai pirkioj sėdėjo, bet apie ką gi vyras galėjo su, pasak Mackės, „durna boba tep ilgai kalbėc“, aišku, tik apie jo bravarėlį, nors jis tik savo reikalams retkarčiais išsiverdąs kelis litrus girininkui ar svečiui pavaišint, niekada nepardavinėjęs, jis žinąs, kad yra žmonių, kurie prie Ūlos Ožkabalin rimtą bravarą įsitaisę, malkų iš anksto prisiruošę, anie tai tikrai dėl pinigų verda, o jis niekada nei lito negavęs. Buvo atlikta krata ir paaiškėjo, kad Mačiulio lauko virtuvėlėj ne tik tikras bravaras įrengtas, bet ir nemažai produkcijos didelėse plastikinėse statinėse sukaupta, kilo įtarimas, ar jis kam nors dideliais kiekiais neparduoda, kažkas užsako šimtą litrų, tai virtuvės kaminas dieną naktį rūksta, ir liudytojai patvirtino, kad rūksta, o žmogus negali dieną naktį kūrent, kad ir kiaulėms jovalą virdamas. Be to, kluone po šiaudais buvo aptiktos kelios paruošto raugo statinės, taigi bauda buvo labai didelė, o aparatas sunaikintas, statinės sušaudytos kieme. Mačiulis teisme bandęs teisėją sugraudinti: „Mano vaikai anų vasarų Trakiškėsa pas Marcelį pamatė tuos zuikius ir labai užsinorėj jų, tai aš ir nupirkau, kad vaikai žaistų, tokie gražūs, balci kap sniegas, o akys raudonos, sukaliau būdų, inrangiau iš cinklo narvus ir jiej ty gyveno, vaikai žolės prirovį atneša, o kai palaidzi kieman palakscyc, tai šokinėja, vienas kitų gainiojas, vaikai iš paskos, linksmiau su tais zuikiais buvo, o dar nieko neliko, tuščia būda, vaikai po šiai dzienai rauda, kap aš būtau galėjįs juos pats pjauc, man peilis iš nagų iškrist, ir žmona nikdij nelaistų, aš, ponas teisėjas, cikrai nekaltas.“ O Julius kirto kaip reikalas: „Atais, Macke, žiema, ir visa bus aišku, ar cik tavo moteriškė baltų zuikių kailiu nebus palto apsiuvus, kų tadu pasakysi.“ Sako, Mačiulis po tokių aštrių ir, matyt, taiklių žodžių susigūžė ir daugiau nekalbėjo. Žmonės nutarė, kad taip ir bus, reikėtų, kad valdžia patikrintų, ar svirne nekaba nudirbti kailiai, tada visa ir atsistos į savo vietas. O kad Juliaus Bronia būtų Mackę įskundus, niekas netikėjo, ji niekada nesikišo ne į savo šeimos reikalus, šeimą tai tvarkė puikiai, penki vaikai užauginti, visi turi darbus, mašinėles, kiti ir namus Varėnon pasistatę, bet apie svetimus jinai niekada nė žodžio neprasitars. Pavasarį degė miškas, gesino trys ugniagesių komandos, išrausė griovius, išdegė dešimt arų gražių pušų, žmonės kalba, kad kažkas padegė, net įtaria vieną girtuoklėlį, kuris be cigaretės „CCCP“ ant atvipusios lūpos nė žingsnio nežengia, jo išmėtytų nuorūkų pilni miško takai, o Bronia, paklausta, kaip jai atrodo, ar čia padegimas, ar šiaip nuo stiklo šukės užsidegė, nuleido akis ir tyliu balsu pasakė: „Aš ty nežnau, nematiau, tai ir nežnau, matiau dūmus, ale dar toli nuog kaimo, tai grįžau virtuvėlėn prieg puodų.“ Paklausta, ar neskambino į Varėną, atsakė: „Ar man ty galvon, ne mano kieman degė.“ O kaip tik Mackės moteris, vadinama Pakišale, matyt, ne šiaip sau dėl gražumo, žmonės kalba, kad ne vieną degtindarį įskundus, mat konkurencija. Bronia sako: „Man ty ciej zuikiai nei galvon, anei vuodegon nerūpėj, aš tokių raudonom akim nelaikytau ir jų kailiu palto neapsiūtau, nor mano Julius siuvėjas…“

       Žodžiu, Mačiulis sumokėjo didelę baudą ir turėjo atlyginti Juliui už šunį. Nuo to karto tarp kaimynų tvyro bauginanti tyla, tarsi prieš audrą, prieš nelaimę, nes, žmonių nuomone, Mackė taip visko nepaliks, jis nepratęs pralaimėt, visada turi būti jo viršus, o ir Pakišalė labai arši, kai jos šuva įkando miesto žmogui, sustojusiam pasiklaust kelio, į blauzdą, tai jinai šuns net nesudraudė, o tas tik eina ratu aplink keleivį ir vis ausis suglaudęs taikos vėl stvert, ir nei karto nesulojo. Ne veltui sakoma, kad lojantis šuva nekanda, stveria tyleniai, pasalūnai, bailiai, prilekia kaip strėlės ir grybšt už kulno ar blauzdos, ir bėga, skuodžia niekšeliai kiek įkabindami. Pasakytume, visai kaip žmonės.

       Po kiek laiko Julius pasakojo: „Girdzim, kad kažkas aplink pirkių baladojas, duris klibina, pas langus trinas, aš stvėriau savo lazdų riešucinį ir pakilįs iš laškos stoviu prieg durų, laukiu, žinau, kad ty Mackė, ale pasbrazdzino, paburbuliau po nosim ir nuvej šalin, o buvo aiškus mėnasis, tai gerai matės, žūrau pro langų, ogi kuprius su ilgeliausiu lencūgu rankon in vartelius aina, būtau duris acidarįs ir nor susarmacijįs, ale Bronia nelaido, sako, neskišk, duok durnam kelių, nieko jis mumi nepadaris, cik pagūzdzyc atajo, ba tokis žvėris gali numušc lanciūgu…“

       Šis nakties įvykis taip pat plačiai aptarinėjamas, nes žmonėms net nejauku, kad jų kaime toks žiaurus žmogus gyvena. Bet nieko nesiima, niekam nepasiskundžia, tarsi susitaikę su likimu. Tik tarpusavyje pakalba: „Ko no rėc iš tokio invalido, an viso svieto pikto, anais laikais raudonų vėliavų prieg namo iškeldavo, dar – Lietuvos, o užancy graiciausia gyvatį slapia…“

       Prabilus apie zuikius, Julius apsidairo ir pasako: „Ko norėc iš tokio žmogaus, jis ir prieg ruso arielkų varė, ne kartų milicija jo bravarų su visom gelažinėm bačkom ir su variniais vamzdziais išvartė, sušaudzė, baudų uždėj, ale nešvarų rublį inpratįs imc, po kiek laiko ir vėl už seno imdavos, tep ir dar, nor Lietuva laisva, parduotuvėn cik rinkis, visko yra, ir vynelio, ir geros degcinės, ko žmogaus širdzis geidzia, jis ir grybų punktų laikė, tai visadu žmones apsverdavo, turėj tokias neteisingas svarscyklas, žmogus atnešė tris kilogramus grybų, o jis rašo, kad du, ir sumoka cik už du, prieg apgavystės inpratįs ir dar nepaskeitįs, aš ty jo nesbijau, ale iš tokio žvėries gali visko laukc, tai laikau namuosa storų lazdų, ba toj mano riešucinė lazdelė tai cik varnam baidzyc, turiu rimtų ginklų, jei cik kišis, tai aš jau nepažūrėsiu, kad kuprotas, aš jam tų jo kuprų išciesysiu, tegu cik pabando, cik Vilko ligi šiol gaila, tokio šunies daugiau neturėsiu, jo protas buvo kap žmogaus, kici prieš jį durni, jis lodavo cik tadu, kadu buvo rimtas raikalas, cigonų labai nemylėj, tuos tai lydzėdavo let iki Trakiškių, nesbijoj jis anei botago, anei cigonkų keiksmo, jam buvo svarbu cigonus pamokyc, kad po mūs kaimų nesvalkiotų, po kiemus cigonkos nesbadziotų, vištų nevogt, žmonių neapgaudzinėt, jis in tuos Mackės zuikius nė akies kraštu nepažūrėj, o žuvo nuo baisių žaizdų, mano Vilko kraujai ant šakių dantų Mackei bus pragari parodzyci, kad atmint, kokių skriaudų gyvas būdamas kaimynu padarė, o aš po kacilu, jei ty ir man pristaikis būc, dar dzidesnių pliauskų padėsiu karšciausio vyšnios medzio, kad kap raikalas verdanciam vandeny pavirt – gal supras, už kų jam tokia bausmė paskirta…“

 

 

O Dzilgynėn kukavo gegutė

 

       Frontas traukėsi Gardino pusėn. Rusai apsikasė aname Merkio krante, vokiečiai šiapus, dar neseniai Lenkijai priklausiusioje pietryčių Lietuvos žemėje. Tratėjo kulkosvaidžiai, vėjas iš kito kranto atnešdavo keiksmus ir įsakymų nuotrupas, o virš bulvių duobių, kuriose slėpėsi šeimos, kranksėjo irzlūs vokiški žodžiai ir tas staigus kaip akmuo į langą halt! halt! Užskrisdavo lėktuvai, plerpiantys kaip Mačiulio kuliamoji.

       Po žeme nuo žvakės šviesos ant smėlio sienų ir medinių lubų virpėjo šešėliai, berniuko motina kalbėjo litanijas, jis pats vartė seną elementorių, tėvas, glostydamas ir tildydamas šunį, žiūrėjo į viršų ir įtemptai klausėsi.

       Tą rytą šuva, ant pirmo stačių kopėtėlių skersinio uždėjęs priekines letenas, staiga amtelėjo, atsigręžė į tėvą, tarsi norėdamas pranešti, kad laikas atkelti dangtį, nes sunkūs žingsniai nutolo negrįžtamai, galima kopt į viršų ir traukti į namus.

       Po kelių dienų pasirodė rusai. Dulkėtos pilotės ant pakaušių, vienas kitas su šalmu, eina po tris išsirikiavę, automatus atkišę, dairosi. Ir ūmai iš miškelio skersai per vieškelį pasileidžia du vokiečiai, susikūprinę, plikom galvom, be ginklų, paklydę, pasimetę, tokie vargani kaip Trakiškių skerdžius Am šiejus, atrodė, įduotum į rankas botagą, tai ir neatskirtum. Visa stebėdamas, Tamošuko tėvas nusprendžia: „Dar vakar vokiecys buvo išdidus, užrietįs nosį, vaiksčiojo kap povas šokoladų ciulpdamas, lūpini armonikėli grajydamas, po kaklu gelažinis kryžius už drąsų, o dar – skarmalai an pecių ir basos suskruvinį kojos.“ Išgirdęs trumpas šūvių serijas, šalia tėvo stovintis, už tvoros strikolių užsiglaudęs vaikas suklysta, pamanęs, jog tai genys kala į sausą pušį kitoj vieškelio pusėj ant kalnelio. O vokiečiai stabteli, atsuka veidus tarsi nustebę ir bando kelti rankas, tačiau po akimirkos griūva į vieškelio dulkes. Kareiviai prieina, batais apverčia nušautuosius ir Tamošuko tėvui įsako: „Zakopaj!“

       Kai kareiviai nutolsta į kitą kaimo galą, tėvas su Jankos Alvydu pasiima po kastuvą ir, panėšėję kelis šimtus žingsnių į mišką, pakasa vokiečius šalia keliuko po aukštomis pušaitėmis – pakluso kareivių įsakymui…

       Trečią paklydėlį nukirto gal po savaitės rugių lauke, kaimo pakrašty. Žmonės matė lauko viduriu sunkiai brendantį vokietį, brido tarsi per tamsų, drumzliną vandenį prieš srovę, o ne per siūbuojančius rugius, nors pageltusios varpos jau siekė krūtinę. Slinko vis sustodamas, įsiklausydamas, tikriausiai keliavo pirkių pusėn, arčiau žmonių, arčiau išmaldos duonos…

       Ir staiga „Mat’! Mat’!“ ir automatų traškesys. Žmonės dar spėja pamatyt aukštyn išmestas rankas ir vokietis prapuola. Pasigirsta įsakmūs, nors nepikti, žodžiai: „Naidite gada i zaroite!

       Surado gal už pusšimčio žingsnių nuo javų pakraščio. Gulėjo aukštielninkas, akys atmerktos ir nustebusios, rūbai nudriskę, purvini, be antpečių, be pilotės, be šalmo, be šautuvo, basas – beginklis nušautas toli nuo Vaterlando, svetimoje žemėje, kaip prieš kelerius metus būdavo nušaunami pasidavę rusų belaisviai. Akis už akį, kulka už kulką. Švino lašas už kraujo lašą. Ir šitą bedalį vyrai pakasė šalia anų dviejų. Kauburį per kelerius metus užklojo žaliosios samanos ir pilkosios kerpės, išdygo trys kadagiai, išsiplėtė žemuogių salelė, pražydo, sunoko uogos, tik niekas jų neskynė, nors augo šalia kelio į miško gilumą. Tamošuko bičiulis Adolpėlis pasakė, jog tai visai ne uogos, o vokiečių kraujo lašai. Suvalgęs pavirsi negyvu vokiečiu, arba nusinuodysi, lyg raudono musiomirio pakramtęs.

       O dabar pažvelkim į pakluonę – ką gi tie du berniukai ten kala, ką meistrauja, užsiglaudę už Adolpėlio tėvo maisternios? Priėję arčiau pamatysim du nedidelius švariai nuskustų juodalksnio šakelių kryžiukus ir suprasim, kad baigiamas surišti trečias. Neklausim, kam šie šventi ženklai skirti, tik labai suabejosim, kad jie ilgai išsilaikytų susmeigti į samanas, nes jos greitos paslėpti bet kokį kelmą ar nukirstą šaką.

        „Tamošuk, klausia Adolpa, ar aisim bombų? Petrė ganė Dzilgynėn, tai matė vienų, su sparneliais, tai ar aisim?“

        „Kad nežnau, man raikia žabus sukapoc, matei, kokis an skiedryno kalnas, lig vakarui kaži ar suspėsiu, gal cik rytoj?“

        „O tu, Tamošuk, duok tėvu pažadų ryt nuog ryto žagarus sutvarkyc, sakyk, ir Adolpa žadėjo padėc, dzviesa mes tų krūvų kap miltus sumalsim, nu kap?“

        „Kad gal ne, jau antrų savaitį tėvulis kartoja ir gerumu, ir piktumu, o aš vis nerandu laisvo laiko, pats žinai, kokia jo kantrybė, ale jeigu jinai pasbaigs, tai kentės mano šikna, ne tavo, o sužinojįs, kad dėl bombų metiau malkas, cikrai skūrų nulups, tai gal aš neisiu, aik vienas, kad jau tep nagai svyla, negali dzienelės palūkėc, cik radis nepradėk vienas an kelmo ardzyc, nešk štabinin, kitųdzien dzviesa sutvarkysim, būt gerai, kad ir tu neitai, man paširdziuos kažko tep neramu, kažkų negera jauca širdzis, gerau stok ir padavinėk žagarus, abu raptum tų kalnų inveiksim, galėsi mani pakeisc, aš padavinėsiu, tu kaposi, tai kap, ar liksi?“

        „Ne, Tamošuk, man šųdzien duota laisvė, tėvulis prieg varstoto kuicias, mažam Juliuku vygį daro, liepė po ranku nesmaišyc, pasakė, lėk in Tamošukų, judu susrasit darbo, paimkit bradzinį ir mėgykit upelėn vėgėlį invaryc, nu, tai aš jau aisiu, pažadu vienas neardzyc, kų radis nešiu štabinin, nor aš Petri necikiu, gal jinai ty kokį senų batų matė, o pasrodzė sviedzinio sparneliai, ir tep jos liežuvis graitas meluoc, ale nuaisiu, gal dzykiai bus kokį snariadų išknisį, kų manai, gal kokį vienų ir apciksiu, bernai sakė, Pavinkšnėn matį pulkus ūsinių žamiau Jankos lankelės, sakė, cik tu, Adolpa, surask sviedzinį, tai bus žuvies, samciais samsim, visiem užteks, o tu, Tamošuk, žūrėk, kad žagarus lig vakarui visus alei vieno sukapotai…“

       Kapoja berniukas, vis užmesdamas akį į saulę, ji dabar kaip tik virš Dzilgynės eglyno kaba – Adolpai bus šviesu po eglėm ieškot. Kapoja piktas ant tų stangrių žabų, kurių krūva bemaž nemažta, o dar tas kirvis, – pabandyk iš kulbės ištraukt…

       Nesakytum, kad sprogimas būtų buvęs labai baisus, ne, tik šiaip toks duslus gilus pačios žemės atsidūsėjimas „aaaaacccchhhh“ Dzilgynės pusėj, garso aidas atsitrenkė į kirvio geležį, slystelėjo ir, susmegęs į skiedryno puvėsius, užgeso. Bet sykiu ir Tamošuko širdis prasmego skradžiai žemės gelmių, kad toje tamsybėje ne taip smarkiai skaudėtų…

       Būtų metęs kirvį ir skuodęs Dzilgynėn, bet kojos nutirpo, klupsčiai sulinko, tad susmuko ant skiedrų ir pjuvenų kalno ir užsidengė delnais akis. Po kelių minučių pakilo, tarsi pažadintas iš dienos miego, skausmas vėl siūbtelėjo į paširdžius, tas sukaupęs paskutines galias nusvyravo prie tėvo stoliarnės ir ašarotu balsu sušnabždėjo: „Aaaaadolpėėėliis…“ Tik vardą tegalėjo ištarti, bet po mirksnio jau abu skubėjo į eglyną, lenkdami Adolpos motinos slenkstį, kad ji nepaklaustų: „Kur tep lakiat, kap akis išdegį?“

        „Palaisk! palaisk!“ – šaukė, bet tėvas nepaleido, delnu pridengęs sūnaus akis, glaudė, kad vaikas nematytų, kas liko iš jo mylimiausio vienintelio bičiulio drabužėlių, glaudė paskubomis svarstydamas, jog karstas būtinai turės stovėt užkaltas, kad budynių naktį moterys ir motina nealptų. Glaudė sūnų, ramino be žodžių, šiurkščiu delnu glostydamas šiaudinius vaiko plaukus, mintyse bandydamas aptikti bent menkiausią tokios baisios neteisybės paaiškinimą, bet lūpos tegalėjo šnabždėti „Dzievo valia, Dzievo valia“, ir giliai širdy buvo laimingas, kad rytą liepė Tamošukui sukapot žabų kalną…

       Parvestas į namus, vaikas išsirovė iš tėvo glėbio šaukdamas „Tai per jus! per jus!“, stvėrė storesnį pagalį ir daužė tas plonas, susipynusias šakas, tarsi gyvačių raizginį, aklą mazgą, kad jo neliktų nė menkiausio nuodingo žvynelio…

       Prašomas, netgi liepiamas nueiti pas Adolpos motiną ir pasakyti kelis paguodos žodžius, sušnabždėjo: „Neisu.“ Atsisakė ne vaiko protas, ne sąžinė, o širdis, niekaip negalinti susitaikyti su mylimiausio draugo netektimi. Nenuėjo, tik užsidaręs kamaroj savais žodžiais meldėsi ir prašė Dievą, kad pasi imtų Adolpėlį pas save, nes ten, aukštybėse, nėra tamsių eglynų ir medžiai niekada nenudžiūsta, kad pavirstų juoda žagarų krūva, ir joks sparnuotas minosvaidžio sviedinys nepasiekia švytinčių tolių…

       Ir laidotuvių dieną nėjo su visais, glaudėsi už akmeninės kapinyno tvoros, jusdamas deginantį kaltės jausmą. Pravirkus bičiulio motinai, užsispaudė ausis, kad negirdėtų, vis dar negalėdamas susitaikyti su netektimi, suprasdamas, kad jau niekada niekada niekada nekeliaus saulei tekant prie upės abu kaip vienas vienu žingsniu su ilgais lazdyno meškerykočiais su lininėm terbikėm per pečius abu pasiraitoję kelnes kad nuo ryto rasos nepermirktų jų apačia vienu alsavimu neišskiriamu ištikimu iki pasaulio pabaigos…

       Tik kai laidotuvininkai išėjo iš kapinyno, moterys išvedė klumpančią motiną, jis priėjo prie smėlio kauburio ir krito kniūpsčias ant žemės…

       O Dzilgynėn kukavo gegutė.

 

 

Spąstai

 

       Į šilų kaimą veda du keliai. Vienas, platesnis, vietomis pažvyruotas, tiesus, bėga pro kryžkelę su neseniai statytu, labai aukštu juodo medžio kryžiumi, kurį puošia vaško spalvos Marijos koplytėlė. Antrasis, retai važinėjamas, darantis mišku nemažą lankstą, senasis kaimo kelias. Tai juo Akstino Kastantos Monikutė kas rytą nuveda karvę prie kryžiaus ir perduoda skerdžiui Amšiejui su piemeniu, kurie surinktą galvijų bandą nusivaro arba Dzilgynėn prie Žydo salos, arba Ūlostakon, o kartais net Ožnugarin, kur paūliais labai aukšta ir sodri žolė ir pilna žalčių, bet karvės jų nesibaido. Tik vakarais raguočiai patys randa kelią, kiekvienas į savo kiemą, žingsniuoja paspartinę žingsnį, nes žino, kad namuose laukia miltais paskanintas drungno vandens kibiras. Šią valandą visas kaimas pakvimpa pienu.

       Siauresnis kelelis tarp dviejų Jankos tvorų, skiriantis pirkią su sodu nuo tvarto, svirno, kluono ir malkinės, eina stačiai į Kastantos sodybą. Juo važiuojama į šilus malkų, į balas šieno, į tolimus tarpumiškio laukelius aparti bulvių, pataisyti tvorų ir kaliausių, kurios, tiesą pasakius, laukinėms kiaulėms dzykiams nedaro jokio įspūdžio – avižos dažnai lieka sužiaumotos kaip tik aplink tą baidyklę.

       Tas kasdienis gražios žalmargės su balta žvaigžde kaktoje ir su dideliausiu tešmeniu lingavimas patvoriu jau seniai gadina Jankos kraują ir ardo paskutinius nervus, nes paties beragė menka karvutė duoda dvigubai mažiau pieno, o juk iš jo pagrindinė nauda. Jankai net sunku žiūrėt, kaip kaimynas persikreipęs tįsia prie pienvežio pilną bidoną, kai jo paties lengvas, sakytum, pustuštis. Ir riebumas kitas. Jo Nastė plaka plaka muštuvėj ir vis nesuplaka, o Monika tik prisėda, ir sviestas – padarytas. Ta akivaizdi neteisybė neleidžia Jankai ramiai miegoti. Jis pluša nuo saulės patekėjimo iki tamsos ir vis tiek jo pirkia prastesnė, seniai nusilupus, o Kastantos naujai nudažyta, mat priima vasarai ant kambario Kauno daktarą, tas ir suveža visa, ko tik kaimynas paprašo: ir vaistų visokiausių, ir nuog ramato, ir nuog strėnų skausmo, ir nuog nervų, ir nereikia Monikai ant galvos varnalėšos lapo dėtis kaip jo Nastutei. Nėra žemėj teisybės. Jis pluša, o tas tinginys sėdi pas langą ir poteriauja. Visas kaimas žino Kastantos posakį: „Tu, Monikute, pamelžk karvį, atnešk malkų plytai, o aš už tavi pasmelsiu.“ Ir Monika, maža moterytė, apvalaus, vaikiško veido klusniai vykdo vyro įsakymus, to dvimetrio jaučio, to tinginio. Paklausta, kodėl jinai duodas taip engiama, atsako: „Aš savo Ka³stulį laikau dėl gražumo.“ Gal ji ir teisi, nes jos Akstinas tikrai neprastas žmogus, aukštas, pilvotas kaip klebonas, petingas, raudonais veidais, garbuotais šviesiais plaukais ir riestais ūseliais, ne vietinis, o atėjęs užkuriom iš Randamonių, jo ir kalba kitokia, kaip Druskininkuose. Ir nepasakytum, kad jis kietos širdies, ne, jo šuva visada paėdęs, katinui jis pats įpila Monikos pamelžto pieno, tik kad labai lėtas, lėtos galvos, išsiruoš prie upės žuvaut rytą, tai po pietų gal ir nueis, jei spės žilką prie meškerykočio pririšt. Nors Janka įsitikinęs, jog čia kalta ne lėta galva, o tinginystė, iš jos ir visas lėtumas. Žmonės sako: „Jei sustari su Kastanta važuoc septintų valandų malkų, tai gali nesiskubyc, ba atais po aštuntos ir tai dar marškinių kelnėsna nesuskišįs.“ Lėtas žmogus gal ne iš piktos valios. Bet Jankai tas kaimyno lėtumas jau ne pirmus metus ėda sveikatą, ir dar to jaučio įprotis einant, kad ir būdelėn, švilpaut sau po nosim, tad gali suprast, jog jam niekas nerūpi, visko jam gana, gyvena kaip miško paukštis be rūpesčių, tik pinigus būsimam paminklui taupydamas – rublį prie rublio, kapeiką prie kapeikos, o ir Monika neką geresnė, šykšti kaip ragana, paprašo, kad koks žmogus, grįždamas autobusėliu iš Varėnos, aliejaus atvežtų, tai niekaip neduos rublio, tik kiaušinių ar sviesto, mat nekainuoja, pati pasigamina, o rublis reikia uždirbt, o kaip uždirbsi, jei pasenai ir miško sodint jau negali anei meškauogių lapelių raut, lieka tik pienas, ačiū Dievui, nors jo užtenka – kibiras iš ryto ir antras vakare. O dar tas lietus, vos tik jo Nastė prisiruošia skaras velėt ir padžiauna, tuoj ir pila kaip iš baleikos, o Monika pamerkė kelias drapanas, ir saulė jau išlindo iš debesies – gali džiovyt, moteriške, aš ligi vakarui pašildysiu, kad švariai išdžiūtų.

       Nėra pasauly teisybės. Gali neieškot – vis viena nesurasi. Ne kartą buvo Janka su Kastanta susiėmęs, užsimojęs basliu, bet Kastanta tik nusijuokia, iškelia didžiulį kumštį ir ramiai pasako: „Let nemėgyk, Janka, priplosiu kap šūdvabalį.“ Nori nenori, tenka nusileist. Neaišku, kokia draugystė sieja Kastantą su girininku, bet malkų į kiemą patys miško darbininkai atveža ir iškrauna, o jam tenka pačiam po raistus braidyti, ieškot padžiūvusio berželio ar pušelaitės, pačiam nupjaut, pačiam vežiman sukraut ir tais smėlynais parsivežt. Nėra teisybės, dėl jos nebuvimo ir miegas nesaldus. Tad guli šalia savo Nastės ir kuria planus, kaip tą Kastantos sėkmę sumažint, kad taip nesipūstų ir nešvilpautų šikt eidamas. Vaikšto galvą užvertęs, pasisūpuodamas, neskuba, žino, kad Monika visa padarys, net mėšlo iš tvarto pats į laukus neveža ir nekrauna, samdo Kiestą, tą girtuoklį, už butelį, rublio juk neduos – rublis paminklui. Monika sako: „O kas mumi pastacys, jei nedavė Dzievas vaikų, o giminės visi išmirį, raikia an paminklo taupyc.“ Kartą neapsikentęs Janka tiesiai šviesiai Kastantai į akis išpylė: „Padegsiu, kad tavo ca nei kvapo nelikt, galėsi keliauc savo Randamonysa, atajai in žantus be kelnių, tai ir išaisi nuogas, sulauksi bėdos.“ Bet Kastanta tik mostelėjo plačiu delnu, tarsi uodą nuvydamas, ir, ant kulno apsigręžęs, švilpaudamas nulingavo link savo vartų, atkėlė vienu pirštu – jo ir vartai geresni, ant geležinių vyrių, nereikia nuo žemės atkelt, patys prasiveria, ir kabliukas pritaisytas, geležinis, jam su pagaliu užremt negarbė – priėjo prie šunies, paglostė, pašaukė Moniką, kad atneštų kaulų, nes dubenėlis tuščias, ir žengė per slenkstį prie savo maldaknygės. Janka žino, kad Kastanta paims nuo lentynos akinius, užsidės ant nosies, atsisės prie stalo, atsivers maldų knygą ir pradės bumbėt, vis persižegnodamas ir vis pažvelgdamas į kiemą, ar Monikutė nesėdi be darbo. Jankai tą kartą net akyse aptemo – paimtų kirvį ir kirstų, bet žinojo, kad nepaims, argi jis žmogžudys, teko ir vėl nusileisti.

       Pats su savo Naste dažnai pasiginčijantis, kartais net užsimojantis, negali ramiai gyvent, žinodamas, kad Kastanta ir Monika sugyvena kaip du karveliai ant pušies šakos, jie net vakarienę iš vieno bliūdo valgo, pats matė pro langą, sėdi vienas priešais kitą ir semia šaukštais, o sriuba varva ant stalo į abi puses, sakytum, neturi lėkščių ar dubenėlių, bet turi, pilnos lentynos, tik jiems, matai, iš vieno smagiau, draugiškiau.

       Janka vis labiau įsitikina, kad reikia kažko imtis, nes jau ir jo moteriškei tas Monikos veidų raudonis baigia sveikatą suėst, ir jis žino kodėl. Apie tokį vyrą kaip Kastanta ne tik Nastė pasvajoja, net kaimo mergos bando miške užkalbint ir sugundyt, jis pats matė, kaip aną vasarą viena iš Paūlių merga žuvaujančiam Kastantai nuogą šikną rodė, tiesa, iš kito kranto, bet juk toje vietoje negilu, manė, kad vyras susigundys ir perbris, tik kad Kastantai svetimos visai nerūpi, jam vienos Monikaitės gana, gal ir per daug, o ji jauna buvo greita ir su lenkų kareiviais pasivolioti, vėliau ir su rusų, ir su miškiniais palaikė draugystę, apsimetus, kad uogas renka, Kastantai, matos, ir vienos Monikaitės per daug, tokį tinginį būtų nelengva ir jaunesnei išjudinti, o Monika jau sensta, gal jiems jau nieko ir nereikia, nors Kastanta dar kaip ąžuolas tvirtas, gyvena sau kaip du varnai ir nieko jiems netrūksta, o jam, Jankai, reikia tris vaikus, dvi dukras ir bernaitį aprūpint, vien už butus Varėnoj kiek jis paršų pridavė, kiek veršių, ir visa kaip balon – nei dėkingumo, nei pagalbos, kai reikia rugius ar avižas suvežt, jų neprisišauksi, tik per bulviakasį suvažiuoja ir po tris maišus pasiima. Nėra teisybės. Arba Kastantai viena teisybė, rožynais išklota, ir kita jam, vargo pelei ir jo Nastutei, ėglio spygliais nubarstyta. Monikos ir vištos geriau kiaušinius deda, bet koks miesto žmogus užeis paklaust, gal turi, tai iš kamaros kaipmat atneša kaupiną kašiką, „rinkis, ponuli“, o ir sūrių pasigamina, ir sviesto kalnus, čia be velnio pagalbos tikrai neapsieinama, nors pats Kastanta ir meldžias dieną vakarą, sutemus pro langą matyt, kaip jis, žvakę užsidegęs, maldaknygę atsivertęs, baladoja tuos poterius, o Monikaitė vis dirba, siūlus vynioja ar ką mezga, greičiausiai savo Ka³stulei naują megztinį, o kad jam kada Nastė būtų nors kojines žiemai numezgus, ginasi, sako, kad pirštai neklauso, gal ir neklauso, reumato išsukioti, o Monika, kelius skarom apsirišus, klupsčiais daržus apeina ir jos rankos vis dar kaip jaunamartės. Nėra teisybės ir niekur jos nerasi, jeigu pats už uodegos nesugriebsi.

       Tą metro gylio ir dviejų ilgio duobę Janka pradėjo kast jau gerai sutemus, kai Kastantos pirkios lange užgeso šviesa, o miega jie kaip užmušti. Kartą atvažiavo eigulys, dar tik saulė buvo už miško nusileidus, beldė į duris, į langus, šaukė balsu, bet nei Kastanta, nei Monika jo neišgirdo. Taip ir išvažiavo žmogus paprašęs perduot žinią, kad rytoj ateitų į girininkiją, nes jam paskirta malkų ir reikia popierius pasirašyt. Monikaitė tai, aišku, nuo darbų pa vargus, bet nuo ko tas tinginys pavargsta, nuo poterių ar nuo to švilpavimo, gal nuo žiūrėjimo, kaip Monikutė keliais po daržus rėplinėja? Kastanta savo lovoj kaip opšrus urve knarkia, net tvoros dreba.

       Kasė šnopuodamas ir keikdamas kaimyną už tai, kad privertė nakties vidury žemę rausti, iškastą pieską vežimaičiu miškan vežioti, bet kitaip to tinginio baltarankio nepamokysi. Baigęs kasti, nešė žabus, klojo ir skersai, ir išilgai, kol uždengė duobę, po to rovė miške samanas, vėl klojo, paskui smėliu visa užbėrė ir pamėtė kelis akmenukus, kad kelelis iš Kastantos kiemo atrodytų toks kaip visad. Baigęs žabangų statybą, net nenusiprausęs, kuo greičiau įlindo į lovą ir ėmė laukti Monikaitės riksmo, kai ji pamatys savo žalmargę duobėj koją nusilaužusią. Nastutė kažką per miegus sumurmėjo, apsivertė ant kito šono ir užknarkė, gal ir vėl sapnuodama tą nutrūkusį sapną, kai juodvi su Monikaite, dar panos, Čepkeliuos spalgenas renka, Monika priverčia uogų skarą ir užsimetus neša sausesnėn salon, o ji renka renka ir skara vis tuščia, aplink gyvatės tik šmižinėja, taikosi rankon kirst, supranta per sapną, kad Monikos jai niekaip neaplenkt, kaip ir Pariečės miškuose tuos meškauogių lapelius raunant, tad per miegus sako: Monikut, kur tep skubinies, saulė dar aukštai, suspėsi, prisrausi, bet Monikos tik skarelė kirtimuose švystelna ir išnyksta tarp žemų pušelaičių ir ėglių. Tiesia ranką norėdama Monikaitę už sijono nustvert, kad taip neskubėtų tų lapelių raut, bet niekaip nepasiekia, tik mykia per miegus, dejuoja. Janka net užpyksta: „Ar tu gulėsi ramiai, ko ca dūsauni, aš pavargįs, laisk miegoc.“ O pats žino, kad nesumerks akių, kol neišgirs to Monikos riksmo, tik tada jau ramus galės užmigti, kad kuo vėliau atsikeltų. Palauks, kol Kastantos karvė kaip reikiant šlumštels duobėn ir gal, duos Dievas, nusilauš ne tik koją, bet ir kaklą į šakas persiplėš, ir atvažiavęs dviračiu veterinorius Varabiejus pasakys, kad nėra vilties gyvulį išgydyt, tik vežt skerdyklon, tad teks Kastantai atsisveikint su pieno kibirais ir sviesto kalnais, teks pirkt telyčią ir prašyt, kad jo veršis prieitų, nes aplink tokio gero tikrai nėra, jis, aišku, sutiks ir išleis veršį iš gardo, kad tas pats nulėktų pro pravirus Kastantos kiemo vartus ir užgultų mūkiančią telyčią, duobė jau bus užkasta, tai ir pavojaus nebus, kad jautis koją nusilauš.

       Laukė Monikos riksmo, bet taip ir nesulaukė, nepajuto, kaip užmigo teisuolio miegu, atlikęs tai, ką seniai reikėjo atlikti, tik vis delsęs, nes bijojęs nuodėmės.

       Pašoko nuo baisaus moters šauksmo, tik suprato, kad rėkia ne Monika, o lyg jo Nastė. Sėdi lovoj negalėdamas suprast, kas čia daros, o už langų jau gerai prašvitę, laikas Monikai savo žalmargę prie kryžiaus varyt, nespės, tai skerdžius nelauks, teks gyvulį tvarte šienu šert, o tai taipgi nuostolis, kai pievose ir pamiškėse tokia aukšta sodri žolė, ir pieno bus mažiau, ir ne tokio riebaus.

       Staiga, tarsi tik dabar jam būtų tapę aišku, kad iš tikrųjų rėkia Nastė, ir ne šiaip sau ant savo karvės, o šaukia, kaip dar nebuvo šaukus, spiegia kaip pjaunama. Pašoka iš lovos ir puola prie lango. Ir tai, ką pamato, trenkia į pačius paširdžius, ir dar užverčia sunkiu juodu akmeniu. Trina pirštais akis, negalėdamas patikėti, kad pas duobę klūpo jo Nastutė, raunasi plaukus ir kelia į dangų rankas. Reiks, nori nenori, eiti prie žabangų, o žadėjo atsikelt prieš pietus, ilgai praustis prie bliūdo, gal net priešais ant vasaros virtuvės sienos pakabintą veidrodžio šukę nusiskusti šerius, bet ūmai supranta, kad įvyko nelaimė, tad įsispiria į kaliošus ir skubiu žingsniu patraukia tuo siauru keleliu link duobės ir eidamas mato, kaip subėgusios kaimynės vandeniu šlaksto gulinčią jo Nastę.

       Aštrus pralaimėjimo dyglys dūrė į širdį, aptemo akys, kai pro miglą išvydo šalia Kastantos tvoros stovinčią jo žalmargę sveiką ir dar gražesnę nei kitais rytais. Kastanta laiko už rago ir delnu glosto Baltuolės kaklą. Šalia kaip kurapka stovi Monikaitė, o jo Nastutė bunda iš nuomario ir tyliai dejuoja: „Jonai, mūs veršis kojų nuslaužė, Jėzus Marija, tai Kastantos darbas, cik jo vieno, cik jo.“ Dejuoja tikėdamasi, kad jos Janka žaibu prišoks prie Kastantos ir suplėšys į skutus. Bet Janka stovi šalia duobės įsmeigęs akis į kruviną veršį, tarp duobės žagarų bandantį atsistoti ir vis virstantį ant šono, stovi ir tyli. Ir tylėdamas, tarsi pats būtų žemėm užbertas, girdi Kastantos žodžius: „Žinau, Jonai, kur jis lėkė, vakar vakari mūs Baltuolė jaucio užsimanė, rietė vuodegų, baubė, ale kur aš nakciu jų vesiu, maniau, kad tu jau miegci, tai ir nesbeldziau, maniau, iš ryto Jonas savo veršį užlais, o dar – po veršio, raikės pjauc.“

       Nepajuto, kaip susmuko ant kelio smėlio ir, užsidengęs delnais akis, graudžiai pravirko. Kūkčioja, pečiai virpa ir smunka dar arčiau žemės, kad visai nugriūtų, išsitiestų ir sustingtų.

       Paskutiniai žodžiai, kuriuos prieš prarasdamas sąmonę išgirdo, buvo Baublio Alvydo: „Tai prisdzirbai, Jonai, tai net labai…“

       Atsibudęs ir atsisėdęs į dulkes tarsi koks Merkinės ubagas ėmė galvoti, kaip viską baigus geruoju, kad Kastanta nesiskųstų ir nereikėtų teisman eiti. O tie iš anksto sugalvoti žodžiai „Aš nieko nežnau, nematiau, miegojau lig vienuoliktai, gal tu mano karvei duobį kasei“ išgaravo, ir kažkoks lengvumas, kaip ryto gaiva, plūstelėjo į Jankos širdį. Dabar jis norėjo tik vieno: kad Kastanta ir Monika kuo greičiau užmirštų šį rytą, o veršį jis ir taip jau ruošėsi vežt supirktuvėn, dabar paskers namuose, gal dar geriau – bus žiemai ne vien lašinių, ir Nastutė turės ką iškept Kalėdoms, gal atvažiuos vaikai, tai nebus sarmata, kad ant stalo nėra gero kepsnio.

       Jokių skundų – nei iš Kastantos, nei iš Jankos pusės – nebuvo, tik kaimas nusprendė, jog tai Dievo bausmė Jonui už tai, kad kaimyno karvei bloga linkėjo. Teko Jankai su Kastanta taikytis ir prašyt atleidimo, o Kastanta patapšnojo Jonui per petį ir ramiu balsu pasakė: „Aš už tavi, Jonai, pasmelsiu, kad velnias daugiau negundzyt, o duobį užkasim kartu, cik gal kitųdzien, man čėsas Baltuolį in jaucį vesc, sako, Zervynosa yra neblogos vaislės, trimecis…“

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 4 (balandis)