tekstai.lt

Eglė Sakalauskaitė. Apsakymas. Uogelė
Eglė Sakalauskaitė
Eglė Sakalauskaitė







...Noriu vesti, nusižudyti arba užsiprenumeruoti L‘illustration.

Beviltiškas poelgis, ar ne?..

A. Camus

 

       Kartą vienas skaitytojas (jų, prisipažinsiu, turiu nedaug) manęs paklausė, koks įvykis, atsitikimas ar akimirkos įspūdis paliko liūdniausius prisiminimus mano gyvenime. Sutrikau. Paprastai tarp skaitytojų klubo narių yra nerašytas susitarimas – apie asmeninį gyvenimą nekalbėti!

       Buvo rudens vakaras, anksti leidosi saulė, nušviesdama senamiesčio gatveles auksine šviesa, karčiai kvepėjo žemė, klojama nukritusių lapų, iš vyninės plaukė tylūs seno pianino garsai, kažkuriame balkone suskardeno saksofono trelės ir tuoj, tarsi susigėdusios, nutrūko, po dienos kamščių gatves gaubė lyg permatoma migla, smogo ir dulkių debesėliai. Tą vakarą leidykla, prieš metus išleidusi mano pirmąją knygutę, kavinėje surengė skaitytojų klubo narių susitikimą su vadinamaisiais jaunaisiais rašytojais. Jaučiausi keistokai, keli skaitytojai tiesiog maniakiškai klausinėjo to, ko mielai jų pačių būčiau paklaususi, gilinosi į kažkokias mistines, pagoniškas mano kūrybos šaknis, traukė iš mažo kaip delnas romaniūkščio neaiškius psichoanalizės ir tautosakos motyvus. Bandžiau diskusiją atsargiai pakreipti universalesnių literatūrinių barų link: aptarėme šiuolaikinius mūsų šalies rašytojus, vėliau netyčia nukrypome į rusų psichologinį realizmą, paskui – Tarkovskio filmų analizė, vėliau – įspūdžiai apie prancūzų impresionistų tapybą (mes buvome

susėdę apie staliukus, sustumtus į centrą, tad aplinkiniams atrodėme it studentų ir dėstytojų kompanija, gyvai aptarianti kolokviumo klausimus), o kai arbatos namai ėmė ruoštis darbo pabaigai, buvome jau viduramžių epochoje, žavėjomės Abeliaro ir Eloyzos meilės istorija. Skaitytojai čiauškėjo nesustodami, virė gyvas pokalbis, aš pasijutau taip gerai, tarytum bendraučiau su keliomis draugėmis filologėmis prie vyno taurės vidurvasarį. Tada – prieš atsisveikinant – ir buvo užduotas klausimas, į kurį atsakymo tuomet dar neturėjau.

       Dabar, prabėgus keleriems metams, žinau, ką galėčiau papasakoti tam žmogui, kurio nei vardo, nei veido jau nebeprisimenu.

       Paskutinį birželio sekmadienį po alinančios ir įkyrėjusios egzaminų sesijos karštinės į garažą išnešiau nereikalingas šūsnis konspektų, atsivariau voratinkliais per žiemą apaugusį dviratį, susitvarkiau kambarį, kuris buvo pavirtęs ne tik mokslų, bet ir dulkių šventove, neskubėdama išsimaudžiau karštoje vonioje, apsivilkau suknelę ir, lėtai susivarsčiusi basučių dirželius (mano „mokslinė“ apranga – vėžlio kiauto akiniai ir džinsai su marškinėliais – gulėjo spintos tamsybėse), pasivaikščiodama nuėjau į vakarines mišias – nusikaltau ir Dievui, ir žmonėms, visą mėnesį būdama užsidariusi tarp keturių sienų! Jaučiausi pakylėta, pavargusi, rami ir nesudrumsčiama – baigėsi dar vienas svarbus gyvenimo etapas, atėjo vasara, o aš gyva, gyva...

       Vėl daug rašysiu, prisiekinėjau sau, naktimis ir dienomis, ir daug keliausiu, po platųjį pasaulį ir po mūsų mažytę šalį, ir labai pavargsiu, pavargsiu taip, kad kiekviena stotelė prie garuojančio plento ar kaimo žvyrkelio, kiekvienas suoliukas ar paupys, kuriame atsidarysiu arbatos termosą ir sausainių pakelį (tobulo atokvėpio valandėlės), ir kiekvienas skveras, fontanas, kuriame braidysiu, kiekviena vyninė kuriame nors miestelyje, visi bažnyčių bokštai, spindintys tolimiausiuose mūsų šalies kampeliuose (juose paprastai metus ar dvejus, sukandę dantis, vargonininkavo Naujalis, Čiurlionis ir kiti genijai, kurių nevykusios skulptūros dabar puošia šventorius), visi parkeliai su vietinių liaudies meistrų drožybos šedevrais taps man brangiausiais namais. Kiekvienas žmogus, šyptelėjęs parduotuvėje prie daržovių ar alaus, pyptelėjęs iš seno džipo ar tiesiog, pjaudamas žolę, įdėmiau pažvelgęs ir pasisveikinęs, kad ir pakelės arkliaganys, iššiepęs pajuodusius dantis ir šaldęs

alų upėje, – kiekvienas gyvas padaras, pažįstamas ir svetimas, taps artimas, savas ir mielas... O tada ateis ruduo, vėl prasidės darbai, bet aš daugiau nebedejuosiu, nevadinsiu savęs vovere amžiname rate, kontempliuojančia sizifišką akmens ridenimą, ir žodžiai „absurdiška“, „nuobodu“, „įkyrėję“, „šleikštu“ daugiau nebeišsprūs iš mano lūpų.

       Taip mąsčiau tą paskutinį birželio sekmadienį įeidama į vėsią bažnyčią taip nerūpestingai, tarytum būčiau plaštakė, vėjo šuoras, lengvas debesėlis. Choralininkai jau giedojo Introitus. Jų rami vienbalsė monodija – ataidėdama ir vėl nutildama – it dūmas raitėsi paskliautėse. Lėtai priėjau prie

arčiausiai stovėjusio suolo ir pasikabinau rankinę. Bažnyčia buvo pustuštė, mišias aukojo jaunas šviesiaplaukis kunigas, pas kurį prieš Velykas (o gal Vėlines?) buvau išpažinties. Neprisimenu, kiek sveikamarijų tuomet man liepė sukalbėti, nes per visą išpažintį mudu diskutavom ne apie mano baisiąsias nuodėmes, bet apie Aurelijaus Augustino sielos didybės koncepciją... Kartą tas pat buvo, kai vidury išpažinties prakalbau apie evoliucijos teoriją, šventųjų gyvenimus – niekaip negalėjau suprasti, už ką Uršulė, Britanijos karaliaus duktė, pakeliui į Romą nužudyta pagonio sužadėtinio, buvo pa skelbta šventąja. Nors ir retai nueidavau į bažnyčią, galima sakyti, tik prieš didžiąsias šventes, bet po ilgų diskusijų neišsakytų nuodėmių naštos beveik nejausdavau.

       Mišios buvo jau beveik įpusėjusios, kai pastebėjau ant to paties suolo sėdintį seną žmogų. Tai buvo žilaplaukis, praplikęs vyras, apsiavęs juodus batus, apsimovęs tamsiai žalias kelnes, juodu švarku, senais raginiais akiniais; ant suolo atkaltės čežėjo maišelis, kuriuo vyras buvo apvyniojęs skėtį. Galbūt tas maišelio čežėjimas, nederantis prie dieviškų choralo balsų pustuštėje bažnyčioje, ir pažadino mane iš ramaus svaigulio ir kontempliacijos, – tas paprastas šiurėjimas, toks buitinis, turginis garsas, kurį išgirsti, kai vynioja parduotuvėje varškę ar sveria meduolius, ar neša šiukšles į konteinerį, dabar retsykiais sudrumsdavo mano sielos rimtį ir versdavo dirsčioti į jo skleidėją.

Vyras į mane nė karto nebuvo atsisukęs, jo žalias skėtis, kurį jis tai vyniodavo į maišelį, tai padėdavo ant suolo, buvo senas ir sudriskęs.

       Ir tuomet, galbūt jau trečią kartą atsigręžusi į suolo draugą, pažinau jį; lengvas virpulys perbėgo mano kūnu. Iš vyriškio plačios kaktos, kumpos nosies, kietai sučiauptų lūpų, iš lėtų, kiek neužtikrintų judesių, iš senų raginių akinių, net ir iš to skėčio pažinau. To paties skėčio, kurį pasiskolinusi, dar maža mergaitė būdama, kartu su seneliais vieną birželio popietę lašnojant lietui ėjau kalvarijas. Šio seno žmogaus (man ir dabar kartais atrodo, kad šis vyras buvo pražilęs dar prieš man gimstant: nuo vaikystės senelių draugijoje jį prisimenu jau bąlančiais plaukais, susiraukšlėjusia rankų oda, jis keistokai kosčiodavo, kai sakydavo kalbą, sveikinimą, raginimą) pavardė buvo

Uogelė. Taip, tai buvo pati nuostabiausia pavardė, kokią tik girdėjau!.. Neprisimenu, kad šį vyrą kas nors būtų vadinęs kitaip, žmonės sakydavo: „Uogelė organizuoja Blaivininkų sąjungos suvažiavimą“; „Pasak Uogelės, valančiukų vėliavoje turėtų plevėsuoti ne tik ąžuolo lapas, bet ir kryžiaus ženklas“; „Uogelė sekmadienį kviečia į savo sodybą, bus vakaronė, vaišės – suneštinės“

ir panašiai.

       Uogelė buvo tikras lietuvis, tikras vyras, tikras patriotas. Nesu mačiusi žmogaus, dirbančio daugiau visuomeninių darbų, nei mano senelių draugas. Jis, pensininkas, vadovavo Blaivininkų sąjungai (Sąjūdžio metais tai buvo gan svarbi politinė ir kultūrinė jėga), organizavo piketus ir demonstracijas prie Seimo rūmų (tuomet, kai buvo svarstomi įstatymų dėl alkoholio ir tabako

reklamos pakeitimai), remdavo valančiukų sąskrydžius ir stovyklas, redagavo jų laikraštį, įkūrė tautinių dainų ir šokių ansamblį „Atgaja“ (o gal „Versmė“?), kuriame dainavo ir mano seneliai. Tačiau iš tiesų Uogelė buvo tikrų tikriausias istorikas, daugelį metų tyrinėjęs Vidurio Lietuvos dvarų kultūrą, sovietiniais laikais keliavęs po griaunamas dvarvietes, fotografavęs inventorių, pastatų ansamblius, parkus, rašęs monografijas, kurių jokia valstybinė leidykla nenorėjo leisti (tačiau dabar Uogelės rankraščiai neretai pasitarnauja rengiant tiek privačių, tiek valstybės remiamų dvarų rekonstrukcijų planus, nors už tai, žinoma, jam niekas pinigų nemoka). Uogelė, dirbęs

Vidurio Lietuvos krašto muziejuose, savo sodyboje įkūrė Žalčių muziejų po atviru dangumi. Tuomet jis buvo dar jaunas istorikas, susižavėjęs pagonybės simboliais, piliakalniais, paslaptingais ženklais, įspaustais akmenyse, senovinėmis girnomis, žalčių ir arkliukų figūrėlėmis, išraitytomis kaip saulutės spinduliai liaudies meistrų kryžiuose, ant stogų viršūnių senose sodybose... Uogelė pusę amžiaus tempė į savo namus akmenis, riedulius, girnas, krikštus, dievadirbių skulptūrėles, kubilus, nepailsdamas keliaudavo po gūdžiausius šalies kaimus, užrašinėdavo pasakas, istorijas apie žalčio ir žmogaus draugystę, prietarus, papročius ir apeigas, kurios nyko kartu su paskutiniais mirštančiais senoliais. Jo sodyba ilgainiui tapo panaši į pasakų parką su tvenkiniu, kuriame augo baltosios lelijos. Tarp riedulių ir girnų gyveno ir keli žalčiai. Jie kasryt atšliauždavę palakti pieno iš „dubenėlių“ akmenyse, kuriuos Uogelė buvo radęs kažkokiuose šabakštynuose ir manė, kad jiems –

daugiau nei tūkstantis metų.

       Kartą, būdama mokinė, per vasaros atostogas su seneliais keliavau po Lietuvą žiguliu. Dzūkijoje aplankę giminių kapus ir vienkiemius, pasukome į Pažaislio vienuolyną, po to – į atlaidus prie Kryžių kalno (nuo tos dienos savaitę besitęsianti kelionė man jau pradėjo įkyrėti), į Žemaičių Kalvariją, kol galų gale apsigręžėme ir atvykome į Upytę, kurios prieigose ir stovėjo žymioji Uogelės Žalčių sodyba. Apsivilkusi gera trikotažine suknele, nuvarginta tiek vasaros karščių, tiek kasdienių maudynių pakelės upėse ir ežeruose, per savaitę kelionėje spėjusi perskaityti Stendalio „Parmos vienuolyną“, burbėdama išlipau iš žigulio prie dar vieno kvanktelėjusio senelių draugo

namų. Tačiau šie namai, paskutinė ilgos mūsų kelionės stotelė, paliko man giliausią įspūdį... Prisiklausiusi Uogelės ir jo žmonos pasakojimų, prisidainavusi liaudies dainų, prisikirtusi virtų bulvių su rūgpieniu, pradėjau tapyti Žalčių sodybos vidury tyvuliuojantį tvenkinį – svajojau pavirsti undine, lelijos žiedu, na gerai, gal net bjauriai žalsva žaltiene ir čia apsigyventi. Atrodė, ne tik girnos ir ypatingieji akmenys, kurių „dubenėliuose“ telkšojo mažos balutės, prikritusios jazminų žiedų, ne tik medinės žalčių galvutės, kurios kaip tikros kyšojo kiekvienoje sodybos kertėje, ne tik krikštų laukelis, jaukiai boluojantis mėnesienoje, bet ir saulė čia kitaip spindėjo, ir naktį žvaigždės

ryškesnės švietė. Oras buvo prisigėręs kažkokios nuostabios paslapties ir ramybės. Paskutinį mūsų viešnagės vakarą klykdama parbėgau nuo tvenkinio ir paklausiau Uogelės, kodėl jie savo nuostabiame sode neišgaudo žalčių, kurių per daug priviso. Juk čia muziejus, ne zoologijos sodas, šlykštėdamasi tariau. Uogelė man šiltai atsakė, kad žalčiai yra šventi. Kad jų gaudyti ir žudyti negalima. „Seniau žmonės trobose juos laikydavo, jie iš vaikų dubenio pieną lakdavo... vaikai mediniais šaukštais žalčiams per galvutes daužydavo, kai šie per daug išdrąsėdavo!“ Uogelės žmona juokdamasi pridūrė: „Užmušęs žaltį, žmogus netekdavo savo gyvenimo laimės. O mes tą laimę norim prisivilioti.“

       Kai tapau panele ir atvažiuodavau pas senelius tik per didžiąsias šventes, labai retai tenueidavau į jų ansamblio koncertėlius (supraskite, tuo metu man rūpėjo didingesni užsiėmimai nei liaudies meno, valančiukų veiklos ar bažnyčių istorijų tyrinėjimas), tad ir apie savo herojų Uogelę ilgai nieko nebuvau girdėjusi. Baigiau mokyklą, pradėjau studijuoti (seneliai vis seno… pardavę sodą, jie vis dar kovojo už blaivios Lietuvos ateitį, auklėjo jaunąją valančiukų kartą ir suko suktinį, nors ir sulėtėjusiais judesiais, jų baigiančiame išmirti ansambliukyje), ir štai vieną vasarą, kai kartu su draugais beviltiškai tinginiavau pajūryje, man kaip perkūnas iš giedro dangaus trenkė į galvą mintis parašyti mažą romaniūkštį, kurį po metų išleido viena leidykla. Spėkite, ko tada man prireikė?.. Ogi Uogelės sukauptos pagoniškų pa sakų apie žaltį bibliotekos!.. Nieko nelaukusi, iš pajūrio nudūmiau į Vidurio Lietuvą, į Upytę.

       Nevarginsiu brangiųjų skaitytojų ilgu pasakojimu, kokias nuostabias dienas praleidau Žalčių sodyboje, kurioje kiekvienas augalas, kiekvienas daiktelis buvo surizgęs su visata, graikiškuoju cosmos, eudemonija, ir žmogus buvo visumos, savito perregimo tyrumo, prasmės dalis, kuri gamtos ir žmogaus sukurtame prieglobstyje atsvėrė šiek tiek absurdo, informacinio šlamšto, populiariosios kultūros šiukšlių, postmoderno destrukcinių kliedesių, kurių tuo laiku, kaip ir kiekvienas jaunas žmogus, per daug buvau įsileidusi į savo protą ir sielą. Pamenu, Uogelės tomis dienomis nebuvo namie, jis kartu su kitais blaivininkais (žinoma, ir mano nepailstančiu seneliu) tolimame Lietuvos kaimelyje rentė lauko tualetus, ruošė vietą valančiukų vasaros stovyklai. Sodyboje mane vaišingai priėmė jo žmona. Mudvi kelias dienas knisomės po Uogelės mašinraščius ir rankraščius jo bibliotekoje, ant subraižyto riešutmedžio stalo rašiau kai kurių veikalų konspektus ir dariau fotokopijas (vėliau jų man neprireikė, nes rašiau romaną, o ne mokslinę studiją), klausėmės senų magnetofono juostelių įrašų, vakarais, kai atslūgdavo dienos kaitra, pjaudavome žolę, ravėdavome darželius ir genėdavome rožynus, po to, klausydamosi Klasikos programos, virdavome pienišką sriubą ir valgydavome sūrį su medumi užsigerdamos mėtų arbata. Mano išvažiavimo išvakarėse atsidarėme obuolių vyno butelaitį ir dar kartą susėdome pavėsinėje, apaugusioje laukiniais vijokliais. Ir tą vakarą senoji moteris (ji buvo nužengusi tarsi iš pasakų knygelės: žilais plaukais, susuktais į storą kuodelį, smulkiomis raukšlelėmis, išvagojusiomis baltą veidą, gyvomis mėlynomis

akimis – jos buvo tokios didelės, kad nejučiomis pagalvojau, jog jaunystėje moteris tikriausiai buvo gražuolė, – apsirengusi paprasta drobine suknele, ji kalbėjo taisyklingai, nors kartais išsprūsdavo vienas kitas tarmiškas žodis) papasakojo jos ir Uogelės meilės istoriją…

       Tai buvo pasakojimas, vertas plunksnos, ir tikrai talentingesnės nei vargšė kreivoka manoji. Važiuodama iš Upytės namo, vis mąsčiau, ką vakar senoji moteris pasakojo, gal kiek pagražindama, gal ką ir nuo savęs pridurdama. Dar ilgai prisimindavau tą graudžią, mielą ir romantišką istoriją apie jauną merginą, Dumbliabudžio miestelio pradinių klasių mokytoją, kurią buvo pamilęs

mokyklos direktorius, jaunas vyras, vėliau užkariavęs jos širdį ir ranką (tapęs sužadėtiniu). Tai buvo didelė meilė, gilūs jausmai rišo jaunuolius, vyras sekmadieniais savo nauja volga veždavosi brangiąją į koncertus sostinės filharmonijoje, apipildavo saldainiais (deficitine preke!) mylimosios

tėvus ir mažesnius brolius, seseris, jie abu Dumbliabudžio miestelyje subūrė saviveiklos teatrą, rengdavo muzikinius ir literatūrinius vakarus, žodžiu, kurstė šviesų žiburį tamsoje. Miestelėnai tikėjo, kad ši pora išties susilauks Dievo palaimos. Atvykėliai sužadėtiniai ketino po vestuvių įsikurti miestely ir iš savo kuklios pedagogų algos pradėjo statytis mūrinį namuką tarp karstinių

ežeriukų, kurie buvo nusėję visas Dumbliabudžio apylinkes, ruoštis vestuvėms. Jau buvo paskelbti pirmi užsakai bažnyčioje, kai jaunoji sužadėtinė pajuto besilaukianti. Staiga ši istorija daro keistoką, psichologiškai tarsi nemotyvuotą vingį: po mėnesio moteris glaudžiasi jau kitame miestelyje,

Upytėje, dirba kitoje mokykloje… Išsiskyrusi su sužadėtiniu (taip ir nesupratau, ar ji pabėgo, ar jos būsimas vyras ją išvarė…), jaunoji mokytoja buvo pražuvusi mergina, kurios pilve augo nesantuokinis vaikas (anuomet žmonės būtų sakę bjauriau, pirštais badę). Tačiau netikėtai į sceną išėjo ne kas kitas, o… mano nepailstantis herojus Uogelė!.. Tuo laiku jis, senberniams būdingo kvaitulio ir užsispyrimo pagautas, kaip tik buvo pradėjęs tampyti į savo sodybą visokius riedulius, girnas ir dubenėtus akmenis su žalčių, runų ir Grįžulo Ratų žvaigždyno įspaudais, dirbo Upytės krašto muziejuje, lakstė po baigiamus nugriauti dvarus, maištaujančia dvasia rašė vieną savo inventorizacijos veikalų, kuriuos vėliau spausdinti atsisakydavo visos valstybinės leidyklos, ir liūdna mėlynų akių mergina, susimąsčiusi vaikštanti į mokyklą, liejanti ašaras ant bažnyčios klauptų, išbalusi sėdinti ambulatorijos laukiamajame, patraukė šauniojo Uogelės dėmesį. Jiedu buvo vos keletą kartų susitikę, kai Uogelė iš moters lūpų išgirdo jos istoriją ir… pasipiršo. Jiedu susituokė, veikiai gimė mergaitė, kurią, pasak motinos, vyras mylėjo kaip savą. Prabėgus keleriems metams, Uogelė, žmonos padedamas, baigė tvarkyti Žalčių sodybą, mynė valstybinių leidyklų slenksčius norėdamas išleisti savo istorinę studiją, o Upytės mokykloje dirbanti moteris buvo paskirta į direktorės pareigas. Jaunai šeimai pamečiui gimė du sūnūs. „Tai pati laimingiausia

istorija, kokią tik teko girdėti! – sušukau ir paklausiau: – Bet kas jums sutrukdė ištekėti už mergaitės tėvo, jūsų sužadėtinio? Pamilote Uogelę? Kodėl jis pasiryžo jus vesti? Ar vėliau, kai susipykdavote, vyras neprimindavo jūsų „nuodėmės“? Ar jis jums buvo geras?“ Uogelės žmona paslaptingai tylėjo. „Gyvenimas yra paprastesnis, nei kartais tau atrodo, vaikeli“, – pasakė kitą rytmetį mane išlydėdama. Daugiau šios moters nebemačiau.

       Prabėgo dar keleri metai. Draugavau su vienu šauniu vaikinu ir, įpusėjus mano studijoms, jis pasipiršo. Keleriais metais vyresnis už mane, jau dirbo, buvau beprotiškai jį įsimylėjusi (iš prigimties esu santūri, net šalta mergina, tad žmogus, šitaip mane uždegęs, mano giliu įsitikinimu, tikrai turėjo tapti šiuo tuo daugiau nei draugu), ir, ant bevardžio piršto pajutusi vėsų baltąjį auksą, negalvodama sutikau būti jo žmona. Mudu kartu praleidome nuostabius sužadėtuvių metus: vasarą keliavome po Europą, baidarėmis apiplaukėme ir dviračiais apvažiavome pusę Lietuvos, kelias savaites kiūtojome Pažaislio vienuolyne (jis skaitė nuotykių romanus, aš rašiau naują romaną), aplankėme senelius jų sodyboje, naktimis skaičiuodavome žvaigždes (ir ne tik), vakarais gerdavome vyną ir, susėdę ant apžėlusio siauruko bėgių, skaitydavome poeziją... Kai atėjo nauji mokslo metai, vėl kibau į studijas, nekantriai laukdavau savaitgalių, susitikdavau išrinktąjį, ir mes vėl kur nors važiuodavome – į dvarus, mažus miestelius, parkus ir sodus šalia medinių bažnyčių, jose išbandydavome vargonus, užeidavome į klebonijas, gydyklas, mineralinių vandenų sanatorijas, muziejus, į draugų susitikimus ir vakarėlius, nukeliaudavome į giminaičių mirties metines ir gimtadienius, vaikų krikštynas ir draugų vestuves... Pavasarį pradėjau rašyti pakvietimus, siūdintis

baltą šilkinę suknelę, nusipirkome vestuvinius žiedus, susiradome kaimo sodybą, kurioje šėlsim laimingiausią savo gyvenimo dieną, rezervavome santuokos sakramento datą Šventosios Uršulės bažnyčioje ir paprašėme vieno choro vadovo (ak, kaip jis maištavo prieš tokią idėją!), kad per

būsimą ceremoniją padiriguotų S. Rachmaninovo Ave Maria. Tą nuostabų pavasarį mudu išsinuomojome mažą butuką senamiestyje, jo laiptai ir stogelis buvo apaugę vijokliais, aš ant palangių pradėjau auginti orchidėjas ir bazi likus. Piršliais pakvietėm senus mūsų šeimos draugus, surinkom pamergių ir pabrolių svitą, man atėjo sesija, slinko lėtai, bet pirmąkart taip lengvai ir

sėkmingai, o artėjančių vestuvių įsivaizduojamas šurmulys žadėjo puikų, saulėtą gyvenimą...

       Vieną birželio sekmadienį mudu buvome trumpam užlėkę pas mano tėvus (atrodo, tuomet paskubom įteikiau tėčiui nupiepusią rožę, pasveikinau Tėvo dienos proga), mama mus pamaitino savo firmine pomidorų sriuba su aitriaisiais pipirais, ir kai aš srėbiau ugnies skonio viralą, tėtis pasakė, kad Uogelės (mano jau užmiršto ir apleisto herojaus) šeimoje atsitiko nelaimė. „Du jo sūnūs prieš mėnesį žuvo, pateko į autoavariją.“ Netekau žado. Tėtis sakė, kad Uogelės sūnūs buvo išsilavinę, vienas dėstytojavo universitete, kitas buvo kažkoks biotechnologijų mokslų daktaras. „O kaip dukra? Juk Uogelė dar ir dukrą turėjo?“ – nekantraudama paklausiau. Turėjo, bet ji, dar paauglė būdama, nuskendusi jūroje. „Tai kaip dabar Uogelė gyvena? Vargšė jo žmona...“ – prisiminusi senutę švytinčiom mėlynom akim, kone verkiau. „Jo žmona mirė, – nustebęs tarė tėtis, – juk seneliai prieš metus tau skambino, kvietė į laidotuves. Vėžys.“

       Išėjau iš tėvų namų nejausdama žemės po kojomis. Tą vakarą nieko negalėjau imtis, visi daiktai krito iš rankų. Sužadėtinis, supratingai palikęs mane vieną prie savo orchidėjų ir vijoklių, išėjo susitikti su draugais. Tą naktį jis negrįžo. Pirmąkart negrįžo namo. Mano meilė, mano laimė tą naktį

pamiršo, kad turi mane ir mūsų namus!.. Visą naktį prakaito pilama blaškiausi po antklode, o paryčiais pajutau salsvą alkoholio tvaiką prie skruosto. Mudu pradėjome pyktis. Kitą naktį aš negrįžau namo, bet jis man atleido. Paskui jam ėmė skambinti kažkokios merginos. Ėmiau jo nekęsti. Vieną vakarą kartu su senu vaikystės draugu nuėjau į koncertą filharmonijoje ir grįžau

vėlai naktį, tačiau mano sužadėtinis parėjo dar vėliau. Jaučiau, kad mano – kaip ir Uogelės – gyvenimas staiga pradėjo byrėti į šipulius.

       Dar po kelių dienų mudu su sužadėtiniu atšaukėme vestuves ir išsiskyrėme. Grįžau gyventi pas tėvus (buvau studentė, vadinasi, nieko neuždirbau, vadinasi, nuolatos gyvenau iš kieno nors nelemtos malonės!..). Po savaitės patyriau persileidimą ir, visus pasiuntusi velniop, iš savo paskutinių santaupų išvykau pailsėti į pigiausius Egėjo jūros pakrančių viešbutukus ir paplūdimius.

Grįžusi išlaikiau paskutinius dėl ligos atidėtus egzaminus, išsivaliau savo vaikystės kambarį tėvų bute, iš garažo išsivariau dviratį, aplipusį voratinkliais. Išsimaudžiau karštoje vonioje, apsivilkau gražiausią suknelę ir patraukiau ten, kur dar tikėjausi rasti kažką, ką seniai užmiršau, ir kas dar

galėjo būti paskutinė susitaikymo ir ramybės viltis suniokotame, kaip tuomet galvojau, mano gyvenime.

       Vėl daug rašysiu, prisiekinėjau sau braukdama ašaras, naktimis ir dienomis, parašysiu daug puslapių ir kaip Beatričė, keliaudama per Dangų ir Pragarą, per tą Skaistyklą, kurią tik aš pati susikursiu ar sugalvosiu savo herojams, tapsiu deive, lemiančia jų likimą, ir niekas nebus nepelnytai nuskriaustas ar neteisingai įžeistas, kiekvienas mano novelės ar apsakymo veikėjas bus globojamas šiltų mano rankų, lengvų minčių, ir tas pasaulis, kaip sakydavo Uogelės žmona, nebus sudėtingas, nebus jame absurdo, nevilties ir tuštybės, jis bus lengvas it perregima vakaro migla, nusileidusi ant

senamiesčio bokštų ir terasų, jis bus paprastas it laukinio vijoklio ūglys, jis bus geras ir be nuodėmės!.. Ir daug keliausiu tiek po platųjį pasaulį, tiek po mūsų mažytę šalį, pavargsiu kaip šuo, kuris lekuoja kelio dulkėse, pavargsiu taip, kad kiekviena stotelė prie garuojančio plento ar kaimo žvyrkelio, kiekvienas suoliukas ar paupys, kuriame atsidarysiu arbatos termosą ir sausainių pakelį, bus man tobulo atokvėpio, ramios laimės vieta, kur prasidės tikrasis gyvenimas, kurio nebegaubs jokio svetimo šešėlis, jokio mylimo apkabinimas, jokia kita prasmė, tik manoji, tik mano vienos drąsa ir skausmas būti ir nesustoti, iki galo, iki galo išragauti kartybių taurę, iki dugno, ir niekaip kitaip... Kiekvienas skveras, fontanas, kuriame braidysiu, kiekviena kavinė bet kuriame miestelyje, visi bažnyčių bokštai, kuriuos pamatysiu mindama dviratį kalvotu vieškeliu, visi parkeliai su keistomis skulptūrėlėmis taps man brangiausiais namais. Kiekvienas žmogus, it sugėrovas šyptelėjęs parduotuvėje prie alaus ar vyno lentynų, pyptelėjęs iš seno džipo ar tiesiog pjaudamas žolę savo sodyboje gūdžiose Vidurio Lietuvos platybėse, įdėmiau pažvelgęs ir pasisveikinęs, kad ir pakelės arkliaganys, iššiepęs pajuodusius dantis ir šaldęs alų upėje, kiekvienas gyvas padaras, pažįstamas ir svetimas, taps artimas, savas ir mielas... Su kiekvienu pasisveikinsiu, kiekvienam

šyptelsiu ar linktelsiu galvą – šiuose veiksmuose slypės pats paprasčiausias apsikeitimas tuo visuotiniu džiaugsmu, kurį mums teikia laimė čia būti ir gyventi per amžių amžius... O tada ateis ruduo, vėl prasidės darbai ir mokslai, į kuriuos kibsiu kaip išbadėjusi vilkė; kiekvienas rytmetys,

nušvitęs rudens spalvomis, apšerkšnijęs žiemos ledine tamsa ar vėl suspindėjęs srūvančiais polaidžio vandenimis, atneš tik bundančios dienos džiaugsmą, ilgesį to, kas dar neįvyko, atneš ne trapią akimirkos laimę, bet gyvą žinojimą, kad visur ir viskas yra prisigėrę prasmės ir gyvybės...

       Taip mąsčiau šį paskutinį birželio sekmadienį, šį vienintelį ir neapsakomą vakarą, kai man atsivėrė mano laisvė kaip brangiausia dovana, kaip geriausia gyvenimo privilegija; įėjau į vėsią bažnyčią taip nerūpestingai, tarytum būčiau vėjo šuoras, lengvas debesėlis. Choralininkai jau baigė giedoti Introitus. Jų rami vienbalsė monodija – ataidėdama ir vėl nutildama – it dūmas raitėsi paskliautėse. Lėtai priėjau prie suolo Apaštalų pusėje ir ant jo numečiau rankinę. Bažnyčia buvo pustuštė, mišias aukojo jaunas šviesiaplaukis kunigas, pas kurį prieš Velykas (o gal Vėlines?) buvau išpažinties. Klapčiukai smilkė altorių, zakristijonas kosčiojo (matyt, nuo liturginių smilkalų jam paūmėdavo astma), visi klaupėmės ir mušėmės į krūtines už savo kaltybes didžiąsias, paskui vėl stojomės, klausėmės Dievo žodžio, Šventojo Rašto aiškinimo ir choralo antifonų...

       Mišios buvo jau beveik įpusėjusios, kai pastebėjau ant to paties suolo sėdintį seną žmogų. Tai buvo žilaplaukis, praplikęs vyras, apsiavęs juodus batus, apsimovęs tamsiai žalias kelnes, juodu švarku, senais raginiais akiniais; ant suolo atkaltės čežėjo maišelis, kuriuo vyras buvo apvyniojęs skėtį. Galbūt tas maišelio čežėjimas, nederantis prie dieviškų choralo balsų pustuštėje bažnyčioje, ir pažadino mane iš ramaus svaigulio ir kontempliacijos – tas paprastas šiurėjimas, toks buitinis, kasdienis garsas, kurį išgirsti, kai vynioja parduotuvėje duoną ar sveria sausainius, ar neša šiukšles į konteinerį, dabar retsykiais sudrumsdavo mano sąmonę ir versdavo atsigręžti į tylos drumstėją. Vyras į mane nė karto nebuvo atsisukęs, jo žalias skėtis, kurį jis tai vyniodavo į maišelį, tai padėdavo ant suolo, buvo senas ir sudriskęs.

       Ir tuomet, galbūt jau trečią kartą atsigręžusi į suolo draugą, pažinau jį, ir lengvas virpulys perbėgo mano kūnu. Iš vyriškio plačios kaktos, išvagotos horizontaliomis raukšlėmis, žalsvų ir pavandenijusių akių, iš kumpos, išdidžios it romėnų senatoriaus nosies, kietai sučiauptų lūpų, iš lėtų, kiek neužtikrintų judesių, drebančių nuo senatvės rankų, iš senų raginių akinių, net ir iš žaliojo skėčio pažinau. To paties skėčio, kurį pasiskolinusi, dar maža mergaitė būdama, kartu su seneliais kadaise lašnojant lietui ėjau kalvarijas.

       Uogelė man tuomet sakė, kad Kryžiaus kelias einamas meldžiantis ir prašant Dievo išpildyti kokį nors didelį ir svarbų norą. „Dieve, padėk man užaugti geru žmogumi“, – prisimenu, prašydavau, kai buvau pradinukė. „Dieve, prašau, palaimink mano brandos egzaminus“, „Dieve, padėk įstoti“, „Mergele Marija, suteik laimę sutikti mylimą žmogų“, – vėliau melsdavau. Uogelė, atrodė, įdėmiai klausė mišių, tačiau jo rankos vis čežino maišelį. Ir kodėl jis skėtį nešioja maišelyje? Iš kur kilo šis įprotis?.. Gal kadaise jis, jaunas vyras, per mišias bijodavo aplašinti šalia klūpančių mergaičių sijonus ir basutes?.. Gal jį šitaip vynioti skėtį, spėliojau, išmokė žmona, gal ji manė, kad įvynioto daikto užuomarša vyras nepaliks autobusų stotyse, valančiukų stovyklose, mitinguose prie Seimo rūmų ar bažnyčiose?.. O gal tas skėčio nešiojimasis maišelyje – tai tik bandymas sukurti šiokią tokią tvarką, harmoniją, mažą prasmę savo išdegusiame, išdraskytame pasaulyje, kuriame

visi daiktai turi ypatingą vertę ir privalo būti saugomi? Išorinė tvarka sukuria dvasinę pusiausvyrą?.. Išorinė tvarka leidžia išvengti vidinės beprotybės?..

       Mišios ėjo į pabaigą. Mes buvome palaiminti, choras džiaugsmingai užgiedojo paskutinę giesmę – Salve Regina. Giedojau kartu su visais. Uogelė persižegnojo ir lėtai patraukė durų link.

       Kada vėl jį pamatysiu? Norėjau pulti, apkabinti jį, pažvelgti jam į akis ir paklausti, kaip jis išgyveno visa tai, norėjau it iš šaltinio versmės atsigerti jo ramybės, stoiškumo, jo tikėjimo. Norėjau šaukti iš liūdesio ir kartėlio!..

       Tačiau likau stovėti vietoje. Žmonės lėtai slinko iš bažnyčios, zakristijonas gesino žvakes, į navas tvino vakaro šešėliai. Po valandėlės prie manęs pribėgo dvi mano draugės, giedojusios chore, ir mes kartu nuėjome į kavinę valgyti ledų.

 

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 4 (balandis)