Palydos

 

       Kai kam saulėlydžio palydoms būtina jūra, kitiems – didelis laukas, dantytos miško viršūnės ir t. t. Mes tai darėme ant apleisto dangoraižio stogo. Susėdę ratu ant aptrupėjusių betono plokščių ir net nekalbėdami – stiprus vėjas neleido net prasižiot.

       Saulės kamuolys artėjo prie stalininių namų ir greitai seno. Žilos nukarusios sruogos kaip inkarai tempė žemyn, kur kiek prarūgusį raudoną diską stiklinėmis išsidalijo, suspėję atsirast laiku ir vietoj. Ir mums neliko.

       Bet neišnyko noras išsiveržti iš šios niekieno zonos ar bent priartėti prie krašto. Labiausiai paveikti vaikščiojo stogo briauna, balansuodami virš 22-jų aukštų kiaurymės. Ji naikino savisaugos inkstinktą ir tarsi artino prie saulės slegiamos laisvės.

       Du iš mūsų pajuto šią laisvę, bet tik kelias sekundes – kol atsitrenkė į žemę.

Saulėtekis atkeliaudavo iš senų lūšnų kvartalo, kurį po dešimtmečio paskelbė urbanistiniu paminklu.

 

 

Tramplynas

 

       Kartais – dėl įvairių priežasčių – taip traukia užsikasti po žemėmis. Bet neverta akėti dievo lankų. Užtenka nusileisti į Bičistaną – šiluminėmis trasomis ir kitomis komunikacijomis nutįsusį po raukšlėtu miesto veidu.

       Čia liepsnoja aborigenų laužai ir baltuoja žiurkių apdoroti užmirštųjų kaulai. Neatskiriama peizažo dalis – nedidelės barikados. Tai daiktai, pasitraukę iš normaliųjų pasaulio. Šios barikados ne visad apsaugo nuo daugybos lentelių išminties. Bet aborigenai sugeba išlikti ir klaidose, net sumuoja jas, dažniausiai gaudami pirminį skaičių, kuris dalijasi tik pats iš savęs ir iš vieneto.

       Čia daug vietos pasistatyti tramplyną ir išnerti pro miesto akis. Jos ir taip beveik nenaudojamos. Bet vis dar apgauna, kai žongliruoja šviesa plyštančiame regos lauke.

 

 

Žaidimas

 

       Nuleido mašinos padangas. Iškart abi. Kad nebūtų per daug gerai. Kad persmelktų nervingas vėjas ir kamščiatraukiais pašalintų iš galvos sudžiūvusio obuolio sėklas, kaip būsimą nesąmonių derlių.

       Dar ne dabar, pagalvojo, ir šiukšlėmis užblokavo smegenis.

       O po pusvalandžio reikėjo laidoti draugą, kuris nusižudė visai be fantazijos. Prisiminė, kaip velionis, sėdėdamas ant vartų skersinio, tabalavo kojomis ir pirštu spriegė nuorūką dievui į akį. Ir šis leido žaisti. Čia ir anapus. Bet tikriausiai apgavo.

       Sudėjo padangas vieną ant kitos ir sviedė akmenį tarsi kamuolį į šitą urną ar krepšį. Ir įmetė už jų nenutrūkstantį žaidimą.

 

 

Pagrobtas mėnulis

 

       Kadangi mėnesienos takas buvo laikinai užimtas, nuvedė ją į pigią kavinę. Užsisakė tik kavos, o kai ką stipresnio gurkšnojo iš po skverno.

       Greitai pradėjo belstis euforija ir atsėlino noras nekaltai pajuokauti – pvz., susprogdinti prišlapintą prezervatyvą ir taip pademonstruoti postmodernistinės kultūros prasmės funkciją. Kaip tik tada likimo draugė nulingavo į damų kambarį.

       Be jos fono pasijuto pernelyg apnuogintas. Lyg tarakonas ant balto stalo. Nemokantis tiesiai nukeliauti iš taško A į tašką B. Nes kelrodžių nedaug – tik dėmės arčiau krašto.

       Po valandos pasigirdo nepatenkintų piliečių protestai – moteris užsidarė vyrų tualete ir neišeina. Vis dėlto pavyko išlaisvinti ant unitazo užmigusią bendrakeleivę (taupydamas skaitytojų laiką, neaiškinsiu kaip).

       Jie neturėjo kur eiti, todėl atsistojo į eilę prie mėnesienos tako. Dar nežinodami, kad mėnulį jau pagrobė šviečiantys inkubatoriai.

 

 

Driblingas

 

       Buvo kryptingas žmogus – profesijas keitė kaip moteris: aktorius, klubo vedėjas, žurnalistas, mikro verslininkas, teisininkas. Sandūras tarp šių atkarpų (ir ne tik) užpildydavo totaliniais užgėrimais. Darė tai gražiai – su įkvėpimu.

       Atsimenu, atėjo alkoholiniam vidurkely – ir negėrė iškart. Sakė, turi prisiskiepyti. Prasikrapštė nosį – laukė, kol lašantis kraujas sumažins spaudimą ir „kūno negerumą”. Ir kliedėjo apie kažkokias psichologines chimeras.

       Paskutinį kartą užsikabino žiemą. Pasistatė palapinę ant anglių krūvos ir pasikvietė prostitutę (yra tokių neišlepusių Žvėryne).

       Atėjo pavasaris. Paukščiai pradėjo grįžti į Lietuvą. Jis prisiminė dukras, kurios dainuoja ne blogiau nei sparnuočiai. Bet nebeliko jėgų viską kartoti. Ir tęsti. Ir suprasti, kad tik tęsi. Dantim išskrosti juoką ir klijuoti jį prie ausų. Ir driblinguoti dar vieną kėlinį su tuštuma.

       Tą kartą tai suprato ir širdis.

 

 

Raktas

 

       Šis barmenas prisistatydavo kaip Pederastų partijos pirmininkas. Nuolatiniams klientams išduodavo šalia smilkstančius saugumiečius. Artimiausiems draugams surengdavo išbandymą. Uždarydavo belangiame kambarėlyje, kur stelažuose iki pat lubų švietė aibė butelių. Visi nekalti – neatkimšti. Šis vaizdas degino akis ir tirpdė valią. Ypač ji sušlubuodavo, kai eksperimentinis triušis sužinodavo, kad darbą turi atlikti vietoje – išsinešti negalima.

       Sunkiausiai sekėsi šviesios atminties alkoholio didmeistriui (paraleliai ir poetui). Godžiai pradėjo tuštinti kažkokį butelį, bet staiga sustojo ir pravirko kaip karvė, negalinti atrajoti.

       Pasikeisdami nešėme jį namo, kaip simbolį kažko trapaus ir dūžtančio. Barmenas ėjo paskutinis ir laistė ant šaligatvio brangų viskį. Tebūnie tai jo pėdsakas literatūroje, murmėjo po nosimi. Šį pėdsaką papildė ir pamestas batas.

       Barmenas taip pat tapo simboliu – nelaimingos meilės. Jį papjovė meilužis. Kol buvo dar gyvas, vis žadėjo pradurti savo šešėlį. Jam tai buvo gražu ir visai nepragmatiška. Kaip raktas į tuščiavidurę jūrą. (Štai sėdi su draugais ant kranto ir matai, kaip grįžta bangos, žuvys.)

 

 

Apsinuoginimas

 

       Už džiaugsmo dozę žadėjo jam parodyt sielos skylę. Suminkštėjusiais kraštais, kad būtų patogiau išsiurbt jausmus.

       Ir ėjo jau į vonią atlikti apsinuoginimo akto, o potekstėje – nusipraust. Ir lenkė patyrimo lanką, nors nežinojo, kur paleisti strėlę. Kaip suvaldyt šlubas mintis, kai klibinkščiuoja iš galvos į širdį, tačiau iki dangaus vis tiek toli.

       Kaip po vokais išskleist neigimo dvasią, kai akligatviai vyzdžius prikausto tik prie sankryžų. Kad išsiplėstų jie (lyg po dozės), mėgindami aprėpti dievo išmaldą, kuri iš lėto išsivaikšto skirtingomis kryptimis.

       Tačiau sueina kada nors į vieną tašką. Bet jau kitam pasauly. Kurį sužeist turėtų džiaugsmas.

 

 

Pakvietimas

 

       Atėjo liūdni laikai – nuolat turi pinigų – nespėji išmėtyt viskam, kas nesveika. O ta liekana atima laisvę. Nebeleidžia paskambinti draugui, kuris mirė prieš penkmetį, bet dar nori būti atrandamas.

       Esi tarsi masalas, jaukas visiems tvarkdariams. Jų klaidingam galvojimui, kad tu dar neprarastas.

       Lyg pakvietimas į dar vieną teismą (po paskutinio), kur siunčia laimę – kaip žirnį – ratu ir svaigsta nuo galimybės (tikriausiai jau nulinės) nukrypt. Ir išteisina, nes obuoliai nebeauga ant medžių, nes pažįsti tuos, kurie ateis po tavęs. Apgirtę nuo gyvenimo epitetų.

       Nes telpi į nuotrauką šalia būsimo kapo.

 

 

Arka

 

       Tą vasarą dirbo gelbėtoju pajūrio mieste. Dažniausiai linksniuodavo svetimo prakaito ir euforijos mišinį, bet gėrė tik vyną – pakilti aukščiau trukdė karštis ir nuolat skęstantys kurortiniai pingvinai.

       Bergždžiai vylėsi, kad vangiai slenkanti saulė uždegs vieną dieną išėjimo kontūrus. Kažkur kitur. Gal net į Šiaurės ašigalį, kad pakeliui sukietėtų ir nukristų sunešioti sparnai. Kalorijų perteklių atiduos į ledą įšalusiai moteriai. Kad neplūduriuotų ilgai – iškart eitų į dugną. Kitas kalorijas įprasmins degindamas vėliavas ant ledo lyties. Ir t. t.

       Popietė niekuo nesiskyrė nuo kitų – preferansą žaidė kalnų ereliai, bendražygiai tvarkė kažkokias lenkes gelbėjimo stotyje, o jūroje pradėjo skęsti moteris. Klasikiniu krauliu nuplaukė iki sumo meistrės. Bet neišgelbėjo – atjungti besiblaškančią moterį trukdė apsauginiai jos lašinių žiedai. Vis dėlto paviršiuje ji kankinosi trumpiau.

       Į krantą grįžo tarsi pro gėdos arką. Buvo totališkai kaltas – dabar ir visada. Tačiau netyčia smilktelėjo: gal tai degančių išėjimo kontūrų prieangis?

 

 

Susitikimas

 

       Buvo sunkiai nusakomo amžiaus – tarp 30-ies ir 60-ies. Mėgo rengtis Kalėdų eglutės stiliumi. Tačiau netausojo ant jos sukartų žaisliukų. Galėjo gatvėje bet kurį nusisegti ir mesti į garbų pilietį. Ir palydėti daikto skrydį erotišku žvilgsniu. O tada pasislėpdavo už kampo ir laiminga kikeno. Tarsi atlikusi pareigą.

       Nesibrangino. Už litą mielai kėlė sijoną, o kelnaičių niekad nenešiojo. Kažkur perskaitė, kad Sicilijoj jas mūvi tik prostitutės. Pusę surinktų pinigų aukojo beglobėms katėms.

       Kartą parsivedėm ją į bendrabutį. Iš ten jau savaitę nesugebėjo išeiti 80-metis dailininkas – ieškojo mūzos. Pamatęs viešnią, nustėro. Nedelsdamas puolė vaišinti degtine. Net kojines pastatė už lovos ir užsivilko nudryžusį švarką.

       Jau neprisimenu, apie ką jie kalbėjo, – perteiksiu įspūdį. Jis persikūnijo į mirusių draugų vėles ir barstė ant stalo (tarp butelių) citatas apie ateitį. Pakvietė ją į griaučius praeities tarsi į pagalbinę klasę. Atrodė, kažkas gims (ne tik pagirios), pakerėtas asimetriško santykio. Ir įleis amžinybėn, kur puolę angelai lyg Ikaro pasekėjai – pakaruokliai – draugiškai mojuoja rankom.

 

 

Laikinoji ugnis

 

       Padėjo morką ant stalo ir supjaustė į tris dalis – dievui, tėvynei ir savo šuniui. Po to viską sumaišė ir sumalė, norėdamas pakelti į tragifaršo lygį. Ir atsigulė ant bėgių pailsėt. (Tarsi lauktų vilties, kuri ateis su akiniais nuo saulės. Apvaisins skylių koloniją aukščio matuokliais ir pojūčius išprievartaus vardan nematomos vaivorykštės.)

       Tačiau nesusitaikė su likimu. Iškvietė visas savo moteris – pusantro metro ūgio, sveriančias apie 40 kg (jos neužstojo saulės) – ir sustatė statmenai į šiaurę. Lyg pleištą į šiltų jausmų apleistą teritoriją, kurią dar galima suremontuot be brėžinių.

       O pats liko budėti. Priklaupė ant dešinio kelio. Ir užsidegė cigaretę. Ji neužgeso ir tada, kai traukinys nubloškė nuorūką šimtą metrų į pietus. Tačiau nepradegino naujo tunelio, nesulydė kūno į antkapį. Tiesiog laikinai smilko, pavaduodama amžinąją ugnį nežinomam keleiviui.

 

 

Sklaida

 

       Kai esi išblaškytas apžiojamais kąsniais ir vėl sudėliotas į karstą. Kai kūną nuomojanti siela gyvena jame ubago teisėmis. Rūdys krenta nuo varžtų ir jie, nors retai, bet atsisuka. Siela veržias į laisvę pro nosį, ausis. Ir kutena išlindusius plaukus, ir ant asfalto lašnoja. Rangosi tarp supriešintų nuorodų ir tįsta toliau nei velniop. Atspindi chaoso paribį tarsi švilpiančią skylę.

       Ir pažadina dar nepastojusią iškamšą, kuri nori taip pat atsitikti. Flirtuot su ugnimi iš tolo. Ir permiegoti su dangum.

        (Arba: kai pajėgi ištiest rankas į priekį ir jausti oro svorį. Ir dreba pirštai, išsekinti lopšinės merdintiems. Ir lengvas vėjo gūsis molekules išbarsto be iliuzijos pratęst.)

 

 

Gimtadienis

 

       Pakvietė į gimtadienį, nors su ja tryniausi vos kelias dienas. Beveik už visą algą nusipirkau Chanel Nr. 5 ir nuėjau. Šventės scenarijus nebuvo labai išradingas – prieš akis visą laiką mirgėjo moterys, vyrai ir piktnaudžiavo. Ir labai isteriškai rūkė – cigaretes ir žolę. Na, bent jau nereikėjo sėdėti prie stalo ir gilintis į prabundančio hemorojaus signalus.

       Vėliau figūros šmėkščiojo vis greičiau, o ugnies lašų stipriai sumažėjo. Dar spėjau pamatyti, kaip kažkas išgėrė mano Chanel Nr. 5 – be užkandos.

       Turbūt neverta paprastų dalykų priimti sudėtingai. Tarsi siurbtum iš atmosferos lakius fluidus ir vis kaitaliotum jų vietą smegenyse. Taip tik artėji prie peizažo karikatūros. Šios minties išvystyti nespėjau – buvau apvemtas. Nuo šiol tuo pačiu kampu atsimušančios aplinkos skeveldros pasidarė sunkiai nuspėjamos. Tai gręžėsi iki pat odos, o kartais nuslysdavo į burną. Klijavosi prie konstatuojančio teksto ir trukdė būti nepastebimam.

       Išgelbėjo šeimininkė – aplaistė savo ašarom ir seilėm. Ir padarė vėl nematomu. Abu ieškojom manęs ir tai suartino.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 4 (balandis)