Benedikto Januševičiaus nuotrauka

Jėzus iš Nazareto

 

       Jonas (Lars Holger) Gardellis (g. 1963 m.) – garsus šiuolaikinis švedų rašytojas, dainininkas, komikas, dramaturgas. Būsimasis rašytojas augo psichologų šeimoje, priklausė baptistų bendruomenei. Religija nuo vaikystės formavo jo pažiūras. Paauglystėje skaudžiai išgyveno tėvų skyrybas, suartėjo su homoseksualais. Norėjo tapti aktoriumi, bet atsisakė tos minties, sužinojęs, kad yra penkišimtasis kandidatas bandomajam „Hamleto“ monologui. Kartu su draugais atidarė meno galeriją, pasiryžęs tapti menininku. Pradėjo rašyti noveles, eilėraščius. 1979 m. debiutavo poezijos rinkiniu. Yra parašęs apie dešimt romanų, kelias pjeses, kino scenarijų, pastatęs TV filmų. Jo kūryba apdovanota įvairiomis premijomis.

       Tikėjimas – dažna J. Gardellio kūrybos tema. Biblija yra svarbiausias jo įkvėpimo šaltinis. 2003 m. pasirodžiusi jo esė knyga „Apie Dievą“ sukėlė įvairių diskusijų ir vertinimų. 2007 m., nepaisant kai kurių teologų protestų, rašytojui buvo suteiktas Lundo universiteto teologijos daktaro laipsnis.

       Esė knyga „Apie Jėzų“ išėjo 2009 m. ir jau išversta į keliolika kalbų.

 

 

       „Nėra kilnesnio vardo kaip Jėzus, visoj žemėj gražesnio nerasi! Tau išganymo nesuteiks joks kitas vardas, tik jo!“

       Giedodavome kaip sugebėdami: senelė, jau pavargusiu balsu, motina, mano brolis, sesuo ir aš.

       Melsdavomės kiekvieną sekmadienio priešpietę stiklinėj senelės verandoj. Senelė sėdėdavo apsivilkus dailia, tamsiai raudona suknia, ant kelių laikydama Bibliją, paskaitydavo kokią vietą iš Evangelijos. Kartą mano sesuo žaidė kekso trupiniais, likusiais ant stalo vaškytinės. Brolis norėjo atsistojęs ant kėdės išleist prie lango zirziančią musę, bet motina ištiesė ranką ir jį sulaikė. Paskui mes sukalbėjome „Tėve Mūsų“ ir pagiedojome porą psalmių: „Jis atvėrė Perlų vartus“ ir „Jie ateis iš Rytų ir Vakarų“.

       Po maldų galėjom eit į lauką, maudytis.

       Toks paprastas ir aiškus buvo mūsų tikėjimas.

       Jėzus yra atsakymas. Taip sakydavome mano vaikystės baptistų bendruomenės sueigose. Jėzus buvo atsakymas – kokio nors klausimo iš tikrųjų mums net nekildavo.

       Iš pradžių viskas buvo aišku. Kaip tas veidrodinis ežero paviršius kaime pas senelę, kai švintant išsmukdavau iš namų ir bėgdavau per rasotą žolę į pakrantę – skubėdavau išsimaudyti, kol namiškiai dar miega.

       Tamsus eglynas, dangus, tekanti rugpjūčio saulė – viskas atsispindėjo vandenyje. Ežeras, regis, jungė visą pasaulį. Vandens paviršius ramus. Nesujauktas.

       Pasaulis atrodė vientisas.

       Jėzus buvo mūsų atsakymas. Viskas buvo be galo paprasta.

       Jo tunika visada žydra arba mėlyna, kaip ir akys. Ilgi plaukai ir barzda tamsiai geltoni, oda šviesi, gaivi, šypsena švelni, draugiška, dantys lygūs, balti.

       Jėzus mylėjo mane. Mylėjo ir kitus vaikus. Jis mylėjo visus, išskyrus, žinoma, tuos fariziejus, angių išperas, bjaurius nedorėlius.

       Nebuvo stebuklo, kurio jis nesugebėtų padaryti, tad nesuprantama, kodėl ne visi, buvę aplink jį, ne iš karto suvokė, kad jis yra Dievo sūnus. Dar labiau keista – jam gimus giedojo pasirodę pulkai angelų, kuriuos iš tiesų turėjo matyti visas Betliejus, o kai jis mirė ant kryžiaus, užtemo saulė, sudrebėjo žemė, per pusę perplyšo šventyklos uždanga, mirusieji prisikėlė ir vaikščiojo gatvėmis – kaip galima to nepastebėti?

       Juk „nėra kilnesnio vardo kaip Jėzus, visoj žemėj gražesnio nerasi!“ – taip giedodavome stiklinėj verandoj.

       Vienatinis Dievo sūnus nužengė (1) į žemę, kad mirtų už mūsų nuodėmes, jeigu mes patikėsime tuo, būsime išgelbėti, o jeigu ne – beviltiškai pralaimėsime ir kaltinsime patys save.

       Jėzus myli vaikus, bet jeigu vaikai netrokšta jo meilės, jis nubaus juos amžių amžiams.

 

       Jėzus iš tikrųjų nesivadino Jėzumi.

       Tai graikiškas jo hebrajiško vardo Ješua variantas, Ješua savo ruožtu tėra Jehošua trumpinys, arba, kaip mes sakytume: Jošua (2).

       Jošua iš Nazareto.

       Pavadintas kaip ir tas izraelitų karvedys, kuris daugelį amžių vedė savuosius į Dievo jiems pažadėtąjį kraštą, Dievo karalystę.

       Mūsų įsivaizduojamas Jėzus mažai panašus į Jošua iš Nazareto, tą žydą, kuris taip neilgai, ne kelerius metus, o greičiausiai keletą mėnesių veikė Palestinoje.

       Simbolinis mūsų Jėzus yra Pasaulio Išganytojas, jo gimimas toks reikšmingas, jog net ženklina mūsų eros metų skaičiavimo pradžią. Žydų pamokslininkas Ješua (arba Jošua), apie kurį ir bus kalbama knygoje, gimė maždaug ketveriais metais anksčiau.

       Jau čia mūsų įsivaizduojamas Jėzus ima skirtis nuo to, galėjusio būti istoriniu.

       Dabar istorinis Ješua pasmerktas įvairiausiems nesutapimams, jis tarytum lieka šešėlyje Jėzaus Kristaus, Dievo vienatinio sūnaus, kuris numirė už mūsų nuodėmes ir vieną dieną triumfuodamas ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti, tasai Jėzus Kristus mūsų, baptistų, bažnyčioje buvo neginčijamas atsakymas į visus klausimus.

 

       Jėzus, siųsdamas savo mokinius skelbti Dievo karalystės, aiškiai nurodo, ką jiems reikėtų pasiimti. Iš tikrųjų jiems neleidžiama nieko turėti, tik eiti iš vienos vietos į kitą ir skleisti žinią apie artėjančią Dievo karalystę.

 

       Neįsigykite nei aukso, nei sidabro, nei variokų savo kapšams prikimšti; nei kelionmaišio, nei dvejų marškinių, nei kurpių, nei lazdos, nes darbininkas vertas savo valgio.

       Atėję į kokį nors miestą ar kaimą, susiieškokite vertą žmogų ir apsistokite pas jį, kol išvyksite (3).

 

       Taigi jie turi keliauti basi, be pinigų, atsarginių drabužių, nepasiėmę netgi lazdos apsiginti nuo plėšikų ar žvėrių.

       Paulius savo Laiške korintiečiams taip pat nurodo šį Jėzaus įsakymą: „Taip ir Viešpats yra patvarkęs, kad Evangelijos skelbėjai gyventų iš Evangelijos“ (4).

       Niekur nerašoma, kad Jėzus ar jo mokiniai būtų užsidirbę pragyvenimui. Priešingai, jis liepia tiems, kurie nori sekti paskui jį, viską palikti.

       Lukas pasakoja, kaip įvairios moterys šelpia tą būrį pinigais, keletą kartų mini, kaip Jėzus ir jo mokiniai vakarieniauja pas nepažįstamus užeigos šeimininkus.

       Yra duomenų, liudijančių, kad Jėzus taip ir gyveno, kaip mokė, neturėjo nei namų, nei kitokio turto, priklausė nuo kitų geraširdiškumo. Arba kaip Jėzus sako:

 

       Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti (5).

 

       Gimtajame Nazareto mieste Jėzus buvo dailidė. Evangelijose vartojamas graikiškas žodis tekton veikiau reiškia „medžio apdirbėją, darbininką“, tai labai menkai tesusiję su tikro dailidės, brangių baldų staliaus, amatu, kurį galbūt priskiriame Jėzui. Tyrinėtojai nėra vieningi dėl to, kokį statusą tektonas turėjo palestiniečių visuomenėje. Kai kurie linkę priskirti medžio apdirbėją žemesnei vidurinei klasei, kiti tyrinėtojai teigia, jog tektonas ėjo po žemės neturinčių žemdirbių ir buvo vos vienu laipteliu aukščiau vargetų. dar vienas faktas: žodis tektonas randamas keiksmažodžių rinkiniuose – aukštesnio luomo žmonės juo apibūdindavo tamsią prastuomenę.

       Tamsi prastuomenė?

       Tačiau juk Evangelijoje pagal Luką pasakyta, kad Jėzus moka skaityti! Nazareto sinagogoje jis skaito iš Izaijo knygos apie tai, kaip aklieji praregi, paralyžiuotieji ima vaikščioti, o vargdieniai sulaukia geros naujienos.

       Talmude (6) rašoma, kad Palestinoje palyginti anksti kilo judėjimas, kuris krašte įkūrė mokyklas, vadinamąsias bet ha-sefer, kad jose vaikai (berniukai) būtų mokomi skaityti; visa bėda, kad ankstyviausias Talmude nurodytas šaltinis, aprašantis tą veiklą, yra pora šimtmečių vėlesnis negu Jėzaus laikai, daugelis tyrinėtojų abejoja tais duomenimis, ypač Simeonu ben Šetahu, minėtų laikų švietimo vadovu, nes apie jį gana anksti buvo sukurta įvairiausių legendų. Kitas garsus Palestinos mokyklų reformatorius, vyriausiasis kunigas Jošua ben Gamala, pradėjo darbuotis tik tada, kai Jėzus buvo jau suaugęs vyras.

       Tad nėra aišku, ar Nazarete, kai Jėzus augo, apskritai buvo kokia nors mokykla.

       Apskaičiuota, kad Jėzaus laikais maždaug 95–97 proc. Palestinos gyventojų nemokėjo skaityti.

       Nesupraskite manęs klaidingai. Nenorėčiau teigti, kad Jėzus nemokėjo skaityti. Visai įmanoma, kad jis, nepaisant žemos savo kilmės, vis dėlto skaitė, ypač jeigu Juozapas ir Marija buvo pamaldūs, o tai gana tikėtina, ir jeigu Jėzus buvo jų pirmagimis, tačiau šito mes nežinome.

       O jeigu jis neskaitė?

       Ar mus piktintų tai, kad Dievo Sūnus – analfabetas? Tačiau įsivaizduokime, kad Jėzus nemokėjo skaityti. Tarkim, jis buvo didesnis vargšas, negu esame įpratę tikėti, kad jo kilmė – kur kas paprastesnė.

       Krikščionybės didieji mokytojai yra pats Jėzus ir Paulius.

       Kuo juodu skiriasi?

       Paulius mokėjo skaityti ir rašyti.

       Jis nemažai parašė.

       Neraštingas religinis vadovas priverstas pačiu savo gyvenimu parodyti, kaip kitiems derėtų gyventi ir kaip – numirti.

       Jėzus – paprastas medžio apdirbėjas, palikęs namus ir tapęs klajojančiu žiniuoniu. Kalbėdamas apie vargšus ir atstumtuosius, jis turi galvoje ne vien kitus, bet ir save.

       Toks amatininkas kaip Jėzus – arba jo tėvas Juozapas – retai teuždirbdavo daugiau nei paprastas padienis, tokiai didelei šeimai kaip Jėzaus to atlygio toli gražu nepakako.

       Mes nežinome, kada Juozapas mirė. Žinome tik tiek, kad jo nebebuvo tarp gyvųjų, kai Jėzus pradėjo savo veiklą.

       Jeigu Marija anksti tapo našle, o jos vaikai – našlaičiais, šeimai tai galėjo reikšti ekonominę katastrofą. Kai Biblijoje vardijami bejėgiai vargšai ir nelaimingieji, kuriems reikia pagalbos, visada minimos našlės ir našlaičiai: „Užstokite našlaitį, ginkite našlės bylą“ (7). Pranašas Izaijas rašo apie tuos, kurie turėdami valdžią „užkerta skurdžiams kelią į teismą, varžo vargdienių teises mano tautoje, paversdami našles savo grobiu ir našlaičius – savo laimikiu!“ (8) Izaijas čia pateikia ne poetinį vaizdą, o realų našlių ir našlaičių gyvenimo sąlygų atpasakojimą.

       Antikos laikais ne tik Palestinoje absoliuti žemdirbių dauguma gyveno arti arba net žemiau bado ribos (9). Dirbamos žemės sklypeliai buvo maži, bet koks nederlius turėdavo katastrofiškų padarinių, be to, žemdirbius vargino dideli mokesčiai, dažnai jie taip įsiskolindavo, kad net prarasdavo žemę. Trumpai sakant, dauguma gyventojų jautė nuolatinę žlugimo grėsmę. Į tuos varguolius Jėzus ir kreipiasi žodžiais: „per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite“ (10).

       Viltis, kurią Jėzus jiems teikia, yra Dievo karalystė, ten bus patenkinti visi jų poreikiai: „Jūs pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta“ (11).

       Anaiptol nedaugeliui užtekdavo maisto esamai dienai, ne kiekvienas galėjo numalšinti troškulį, prisidengti kūną drabužiu.

       Dažnai evangelijose rašoma, kad vargingieji vaikščioja pliki ar skarmaluoti. Drabužis buvo vertybė, tad jį dėvintis rizikavo būti apiplėštas ir užmuštas. Iš to, kiek turi tunikų – vieną ar dvi, – galima atskirti, ar esi vargšas, ar visiškas skurdžius. Žmonės abi tunikas dažnai nešiodavo kartu, vieną ant kitos. Kai Jonas Krikštytojas liepia tiems, kas turi dvi tunikas, atiduoti vieną nieko neturinčiam (12), tas raginimas atrodo beveik provokuojantis. Jonas Krikštytojas reikalauja, kad varguolis atsisakytų net ir to nedidelio skirtumo, tos smulkmenos, skiriančios jį nuo visiško vargetos.

        „Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė. Palaiminti, kurie dabar alkstate, nes būsite pasotinti“ (13). Šitaip kalbėjo Jėzus, anot Evangelijos pagal Luką.

       Sąvoka „neturtingas“ išreiškiama graikišku žodžiu ptōchos, šiuo žodžiu nusakomi ne apskritai neturtingi, o išvis vargetos, kurie ničnieko neturi.

       Gal net būtų įdomiau, jeigu pats Jėzus būtų toks neturtingas kaip ir tie skurdžiai, kuriems pamokslaudavo?

       Greičiausiai jis buvo vienas iš jų.

       Užuot kalbėję apie įsivaizduojamą Jėzų Kristų, pasirinkime kitą, tikėtiną, Jėzų, tą, kuris buvo pasmerktas likti šešėlyje. Šis Jėzus mums turi kelti klausimus, o ne teikti atsakymus.

 

       Paprastas, neturtingas vyras, toks kaip Jėzus, dažniausiai maitinosi duona, alyvuogėmis, alyvų aliejumi ir vynu. Troškintos pupos, kokios nors daržovės, riešutai ir vaisiai, sūdyta žuvis, o mėsa – tik per šventes. Daugelio žmonių, gyvenusių Jėzaus laikais, griaučiai rodo geležies ir baltymų trūkumą, keturiasdešimtmečių kaukolėse dažnai likę tik keli dantys, o kartais – nė vieno.

       Žmonės baigdavo savo gyvenimą ten, kur gimė. Kraustymasis į kitą vietą buvo pavojingas. Į tolimesnę kelionę žmonės leisdavosi būriais. Su visa šeima ar gimine, kartais šliedavosi prie kokio nors karavano, turėjusio ginkluotus sargybinius. Evangelijose kai kur paminėta, kad Jėzaus palyda buvo ginkluota.

       Gyvenimas buvo sunkus. Žmonės mirdavo jauni. Nedaugelis sulaukdavo dvidešimt penkerių. Mes norėtume matyti Jėzų dar jauną vyrą, bet, pradėjęs savo veiklą maždaug trisdešimties, jis buvo pergyvenęs daugelį kitų.

       Mes mieliau įsivaizduojame švelnią, malonią Jėzaus šypseną.

       Teks prisiminti ir tai, kad toji šypsena galėjo būti bedantė – toks būtų daug tikresnis vaizdas.

 

       Savo mokiniams jis įsakmiai draudžia bendrauti su pagonimis: „Nenuklyskite pas pagonis ir neužsukite į samariečių (14) miestus. Verčiau lankykite pražuvusias Izraelio namų avis“ (15). Kitoj vietoj jis atsisako padėti kanaanietei atstumiančiais žodžiais: „Aš esu siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis“ (16).

       Kitaip tariant, atrodo, jog Jėzus nė nemanė, kad jo mokymas galėtų pasiekti ir ne žydus. Mokymas buvo skirtas net ne visiems žydams, o tik tiems „pražuvėliams“, kurie nebuvo sąjungoj su tikruoju Dievu. Jis svajojo apie tokią Viešpaties dieną, kai Jahvė atkurs nukariautą Izraelį ir surinks išsklaidytas dvylika genčių, kurias valdys ir teis jo mokiniai.

       Jėzaus geroji žinia nebuvo skirta nei mano senelei, nei mamai, nei broliui, seseriai ar man, kas sekmadienį besimeldžiantiems stiklinėje verandoje prie Bergslageno ežero ir šlovinantiems jo vardą. Mes nepriklausėme Izraeliui, vienintelei Viešpaties išrinktai tautai.

       Ne mums jis buvo siųstas.

 

 

 

Tu pats tai sakai

 

       Ką mes tikrai žinome apie istorinį Jėzų? Iš tiesų – nedaug. Jis buvo vienas iš daugelio lyderių, kurie veikė chaotiško pirmojo šimtmečio Palestinoje. Vienas tų pranašų, kurie akimirkai iškilo, klaidingai skelbdami sparčiai artėjančią Viešpaties nužengimo dieną, ir netrukus pradingo istorijos vandenų gelmėse. Iš tiesų žinome apie Jėzų tiek nedaug, kad jis, remiantis žydų istoriku Juozapu Flavijumi, beveik rizikuoja tapti tarsi istorijos išnaša, keliomis trumpomis eilutėmis, ne daugiau. Po neilgo savo veiklos laikotarpio retai gyvenamuose Galilėjos kaimuose gydantis žiniuonis ir pranašas iš kalnų kaimelio Nazareto romėnų vyresnybės sprendimu buvo nukryžiuotas Jeruzalėje.

       Tačiau Jėzaus biografijų yra tokia daugybė, kad jos tapo atskiru literatūros žanru. Jėzaus tyrinėtojų – begalė, beveik visi jie tarpusavy nesutaria.

       Galima tvirtinti, kad apie istorinį Jėzų yra žinoma labai nedaug, kiekvienas tyrinėtojas, rašytojas priverstas spėlioti, daryti prielaidas, kad įstengtų sukurti įtikimą ir vientisą Jėzaus paveikslą. Vandens uolėtuose tarpekliuose tiek daug, o juos jungiantys tiltai labai netvirti. Jie pastatyti iš popieriaus.

       Mes daug ko negalime žinoti. O tai, ko nežinome, priversti užpildyti tuo, kuo tikime.

       Kai nuošaly stovėdamas pradedi gilintis į kitų parašytus darbus, netrukus pastebi: nė vienas tų geranoriškų mokytų vyrų, pasiryžusių būti objektyviais, neįstengia atsiriboti nuo savęs. Priklausomai nuo to, ar rašantysis yra katalikas, protestantas, žydas ar marksistas, – ir Jėzus tampa šiek tiek labiau katalikas, protestantas, žydas ar marksistas.

       Panašiai kaip suvenyrų krautuvėlėse priešais Petro baziliką Romoje – gali nusipirkti Jėzaus paveikslėlių, kuriuose Išganytojas yra šviesaus, rusvo ar tamsaus gymio, pagal tikinčiojo skonį ir būdą.

       To neįmanoma išvengti.

       Apie istorinį Jėzų mes žinome taip mažai, jog tenka griebtis prielaidų, spėlionių, tikimybių, o jas nuspalvina kiekvienas tyrinėtojas ar rašytojas.

       Tai pasakytina ne tik apie šių dienų teologus. Visi, kada nors rašę apie Jėzų, darė tai norėdami įtikinti savo skaitytojus. Taip sakoma apie apaštalą Paulių ir apie tuos nežinomus kūrėjus, kurie pagal tradiciją ilgainiui buvo pavadinti „Morkumi“, „Matu“, „Luku“ ir „Jonu“.

       Evangelijoje pagal Joną kūrėjas atvirai pasako, jog tai, ką jis užrašė, „yra surašyti, kad tikėtume, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus“ (17).

 

       Visi, kada nors rašę apie Jėzų, turėjo agendą. Čia kalbu ir apie save, ir savo knygą „Apie Jėzų“.

       Mano uždavinys buvo parašyti kiek tik įmanoma objektyviau, aš labai stengiausi, kad knygos tekste neliktų manęs.

       Man tai nepavyko. Toks uždavinys pasirodė neįmanomas, o gal – nepageidautinas.

       Ir aš neįstengiu atsiriboti nuo to, kas esu, nors visa širdim norėčiau, kad toks Jėzus būtų.

       Nepamirškite to.

       Aš esu tikintis.

       Ar tai mano silpnybė, ar tvirtybė, nelygu kaip į tai pažiūrėsi. Taip pat norėčiau, kad skaitytojas matytų tam tikras sąsajas. Baptistų bendruomenės, kuriai kadaise priklausiau, pastorius iškėlęs pirštą kartais sakydavo: „Netikėkite viskuo, ką sakau!“

 

       Mums reiktų atskirti, ką istorinis Jėzus galėjo pasakyti žmonėms ir ką jis prisikėlęs bylojo tikintiesiems vizijose, apreiškimuose ir sapnuose; viena yra, ką Jėzus kalbėjo gyvendamas savo žemiškąjį gyvenimą, ir visai kita, kas buvo pridėta per pirmąjį šimtmetį po jo mirties ir galimo prisikėlimo.

       Evangelijos, kaip ir Senojo Testamento tekstai, teigia vaizduojančios praėjusių laikų įvykius, sykiu jos pasakoja ir apie tą laiką, kai buvo rašomos. Evangelistai stengiasi išsaugoti „tikrą“ Jėzaus tradiciją, tačiau leidžia Jėzui kalbėti ištisus dešimtmečius savo bendruomenės nariams, tik apaštalas Paulius mėgino atskirti Jėzaus mokymą nuo to, ką pats apie tai manė.

       Dar šiandien daugelis žmonių mano, kad Jėzus kalba taip, kaip parašyta – pažodžiui. Jiems net atrodo, kad girdi paties Jėzaus balsą, kuris perduoda tam tikras paslaptis; per šimtmečius taip yra nutikę ne vienam krikščionybės ieškotojui. Esu gavęs knygų, laiškų, juos siunčia žmonės, cituojantys Jėzaus, o ne kieno nors kito, jiems padiktuotus žodžius. Dažniausiai tai trumpos žinutės, kurias Jėzus esą liepęs perduoti man per laiško autorių; kartą net gavau visą „Evangeliją pagal Jėzų“, žinomą Vienintelę ir Tikrą buvusių įvykių versiją.

       Šiandienių mediumų perteikti Jėzaus žodžiai sudaro šizofrenijos įspūdį. jis (Jėzus) esą skelbia seksualinę laisvę, prisipažįsta, kad ir pats buvo vedęs ir susilaukęs vaikų su Marija iš Magdalos (18), jis atseit ragina mane kaip griežtas moralistas skaityti prastai parašytas Oswaldo J. Smitho brošiūras, tokias kaip „Išganytas ar pražuvęs“ (19), mat jos man padėtų įveikti kai kurias mano ydas.

       Tokie mūsų laikų Jėzaus mediumai ir pranašai savotiškai atskleidžia ir pirmojo šimtmečio krikščionių perspektyvą; mums vis dėlto derėtų gana skeptiškai skaityti Jėzaus žodžius, apreikštus įvairiems krikščionybės ieškotojams po Jėzaus prisikėlimo.

       Daug kas yra tapę vyro iš Nazareto ruporu.

       Netikėkit viskuo, ką jie sako!

 

       Anksčiau iškėliau klausimą, ką mes iš tikrųjų žinom apie istorinį Jėzų, ir atsakiau, kad labai nedaug.

       Tai ne visa tiesa.

 

       Mokslininkai, norėdami atskirti tai, kas galbūt susiję su istoriniu Jėzumi ir kas ankstyvosios krikščionybės pridėta, nubrėžė keletą kriterijų, mažiausiai du jų turi pasitvirtinti, kad kokį nors dalyką galėtume laikyti autentišku.

       Remiantis šiuo metodu galime teigti, kad Jėzų supo grupelė mokinių, kurie buvo vadinami „dvylika“, arba kad jis įkūrė tam tikrą ritualą, tarkim, vakarienę, ir taip toliau.

       Svarbiausias kriterijus – bet koks faktas apie Jėzų, arba Jėzaus žodis, turi būti užrašytas bent dviejuose nesusijusiuose šaltiniuose, pavyzdžiui, kad jis darė stebuklus ir buvo nukryžiuotas.

       Kitas kriterijus – Jėzus veikia ar kalba tai, kas nesutampa su bažnyčios mokymu arba jį bent kiek trikdo. Būdingiausias tokio kriterijaus pavyzdys – Jėzaus krikštas. Kodėl krikščionys sugalvojo krikštą, nuskaistinusį nuodėmių neturintį Mokytoją ir iš dalies pavertusį Jono Krikštytojo mokiniu?

       Tarp kitko, galima pastebėti, kaip nepatogūs ir trikdantys Jėzaus žodžiai vėliau yra redaguojami ir švelninami, kad geriau tiktų bažnyčiai.

       Kitas, artimas šitokiam vertinimo matui, yra skirtybės kriterijus, kai Jėzui priskiriami tokie žodžiai, kurie nesutampa nei su ano meto žydiškais papročiais, nei su pirmųjų krikščionių bažnyčia. Kaip pavyzdį čia galime paminėti, kad Jėzus draudžia skyrybas (20).

       Taip pat verta palyginti evangelijų kalbą su aramėjų – gimtąja Jėzaus kalba. Jei žodžiai, puikiai skambantys graikiškai, išvertus atgal, į aramėjų, jau nebeskamba, galima manyti, kad istorinis Jėzus tikriausiai taip nebūtų pasakęs.

       Prie Jėzaus galima artėti ir iš sociologinio taško. Kaip atrodė jį supusi visuomenė? Ką sako tas faktas, kad jis kilęs iš retai gyvenamos vietovės, gimęs Galilėjos provincijoj, kad jo kilmė paprasta? Ko mes galime pasimokyti iš atsiradusių sektų, judėjimų ir grupių? Arba, kaip mes galime vaizduotis Jėzų, lygindami jį su kitais charizmatiniais lyderiais?

       Tenka atsižvelgti į dar vieną kliūtį: mums prieinami šaltiniai atsirado daug vėliau ir daug toliau nuo to laiko, vietos ir žmonių, kurie ten vaizduojami.

       Seniausi išlikę krikščioniški tekstai parašyti Pauliaus, šis žmogus niekada nebuvo sutikęs istorinio Jėzaus, negana to, Paulius nesidomėjo istorinio Jėzaus gyvenimu ar jo mokymu – visuose Pauliaus laiškuose kalbama apie nukryžiuotą ir prisikėlusį Kristų (21).

       Tiksliau – pirmieji krikščioniškų tekstų šaltiniai labiau rūpinosi Mūsų Įsivaizduojamu Kristumi, o ne istoriniu Jėzumi.

       Paulius rašė laiškus, jis laukė Kristaus atėjimo bet kurią dieną, tad jam visiškai nerūpėjo rašyti būsimosioms kartoms šimtams metų į priekį.

       Gal dėl to pirmieji krikščioniški tekstai persmelkti Jėzaus laukimo. Svarbiausioji naujiena žmonijai – netrukus prasidėsianti žemėj Dievo karalystė. Nėra būsimųjų kartų, kurioms reiktų palikti rašytinius tekstus. Pasakojimai apie Jėzaus žodžius ir darbus būdavo perduodami iš lūpų į lūpas.

       Tačiau laikui bėgant, kai nukryžiuotas ir prisikėlęs Kristus vis negrįžo į žemę, kaip žadėjęs, buvo pradėta užrašinėti tai, ką žmonės manė, kad prisimena iš jo skelbiamo mokymo.

       Atsirado Jėzaus bylojimų rinkiniai, perduodami iš rankų į rankas.

       Pasakojimai apie stebuklus, palyginimai, legendos plėtėsi, vystėsi, plito po įvairias Jėzumi tikinčias bendruomenes, prieš pat arba tuoj po žydų karo, apie 70 metus, kai buvo sugriauta Antroji Šventykla, mums nežinomas kūrėjas, tikriausiai Romoje, sudarė evangeliją, kuri vėliau buvo pavadinta Morkaus vardu.

       Tekstas pasklido po krikščioniškas bendruomenes, jis buvo naudojamas sykiu su Jėzaus bylojimų rinkiniu, kurį tyrinėtojai, neturėdami analogo, pavadino „Q“, tie tekstai ir tapo pagrindu kitiems dviem, taip pat nežinomiems autoriams, kai šie, būdami skirtingose vietose ir nepriklausydami vienas nuo kito, surašė tai, ką mes šiandien žinome kaip Mato ir Luko evangelijas (22).

       Naujajame Testamente taip pat yra Evangelija pagal Joną, parašyta dar vėliau ir akivaizdžiai besiskirianti nuo kitų trijų.

       Svarbu pabrėžti, kad niekas nežino, kaip iš tikrųjų tie evangelijų kūrėjai vadinosi. Jos buvo priskirtos Morkui, Matui ir Jonui tik apie 150 m. e. m. (mūsų eros metus). Taigi Jono evangelijos neparašė Jėzaus mokinys Jonas, o Morkaus – Petro talkininkas Morkus. Tai nėra gyvų liudytojų pasakojimai, tai tekstai, sudaryti ir redaguoti pagal įvairias Jėzaus išpažinėjų tradicijas (23).

       Šiuo atveju gal ir nederėtų kalbėti vien apie tekstus. juk panašūs „tekstai“ antikos laikais paprastai būdavo skaitomi garsiai, perteikiami žodžiu, diskutuojami, pamokslaujami. Būtų klaidinga įsivaizduoti evangelistus tarsi kokius vienišus genijus, palinkusius savo celėse prie rašomų tekstų ritinių. Tai galėjo būti grupinio darbo rezultatas: keliaujantys pamokslininkai, kurie perduodavo girdėtus pasakojimus, rašto žinovai, kopijuojantys tekstus, formavo ir gilino evangelijų prasmę.

       Esama ir kitų evangelijų, jos remiasi ne tomis tradicijomis, kurios suformavo Biblijos evangelijas. Bent jau viena jų, Tomo evangelija, daugelio tyrinėtojų nuomone, turi istorinio Jėzaus (24) pėdsakų.

       Kai buvo užrašinėjami krikščioniškieji tekstai, bažnyčia jau nebebuvo toks judėjimas, kuriam, anot Luko, „viskas buvo bendra“, jeigu taip iš tiesų kada nors buvo. Įvairios frakcijos, bendruomenės nesutarė, kieno aiškinimas pirmesnis ar pranašesnis, tai atsispindi ne tik keturiose evangelijose, kurios pateko į Naująjį Testamentą, bet ir tuose tekstuose, kurie dėl įvairių priežasčių niekada nebuvo kanonizuoti.

       Reiktų nepamiršti, kad kiekvienas tekstas pirmiausia liudija to rato ar bendruomenės, kuriai evangelistas priklausė, tikėjimą ir menkai teperteikia aprašomąjį Jėzaus laikotarpį.

       Tie tekstai, tas Jėzaus paveikslas, pavaizduoti įvykiai ir perteikti pamokslai buvo sukurti nuo tikrųjų įvykių praėjus maždaug keturiasdešimčiai septyniasdešimčiai ar dar daugiau metų. Įsidėmėkime: tekstai parašyti graikiškai – kalba, kurios Jėzus tikriausiai nemokėjo, – jie skirti aplink Viduržemio jūrą įsikūrusioms bendruomenėms, o jų nariai dažniausiai nežydai, tikinčiųjų žinios apie žydiškąją Palestiną, jos papročius ir tradicijas būdavo labai ribotos (25).

       Kaip Jėzus kalbėjo savo amžininkams, žydams, taip kiekvienas evangelistas rašė tam laikotarpiui, kuriame gyveno ir su juo buvo susijęs.

       Kai buvo rašomos evangelijos, krikščionių bažnyčia jau buvo pradėjusi tolti nuo žydiškų ištakų, tai liudija patys tekstai, tačiau istorinis Jėzus niekada neišsižadėjo žydiško savo konteksto.

       Vertėtų prisiminti ir tai, kad krikščionybė – „verstinė“ religija. Iš aramėjų – į graikų. Iš žydiško mąstymo – į helenistinį pasaulį.

       Taigi evangelijos yra parašytos žmonių, kurie nematė Palestinos. Jie niekada nesilankė ten, kur Jėzus gyveno ir veikė.

       Pavyzdžiui, Lukas aprašo, kaip Jėzus Nazareto sinagogoje garsiai skaito iš Izaijo knygos, tačiau nėra jokių archeologinių įrodymų, kad Jėzaus laikais Nazarete buvo toks pastatas. Pačios seniausios Nazareto sinagogos, kaip mes ją suprantame, liekanos – trečiojo šimtmečio po Jėzaus mirties.

       Žodis „sinagoga“ iš tikrųjų reiškia susitikimų, susibūrimų vietą, tai neprivalo būti specialus pastatas. Sinagoga galėjo būti ir sandėlis, pavyzdžiui, turguje, arba vidinis didesnio namo kiemas, dar kokia nors vieta, kur žmonės galėdavo rinktis.

       Evangelijoje pagal Luką teigiama, kad Nazarete buvo sinagogos pastatas, bet tai toli gražu nėra patvirtinta (26).

       Kad būtų visiškai aišku: aš nesakau, kad Jėzaus laikais nebuvo sinagogos kaip ypatingo pastato. Tik linkęs manyti, kad mes dabar to nežinom, o Lukas tuo labiau to nežinojo.

       Jis niekada ten nebuvo.

       Ir negalėjo žinoti.

       Lukas rašo, kad Jėzus skaitė Raštą iš ritinio, tačiau nėra žinoma, ar tuo laiku tokiam mažam kaime kaip Nazaretas galėjo būti Rašto ritinių.

       Jeigu ir buvo, tai jie parašyti hebrajiškai, o Jėzus kalbėjo aramėjų kalba.

       Neaišku ir tai, ar Jėzus mokėjo skaityti.

       Savo pasakojimo pabaigoje Lukas vaizduoja, kaip įsiaudrinę žmonės mėgina Jėzų nužudyti – nustumti nuo šalia kaimo esančio kalno pakriūtės (27).

       Tokio stataus kalno ten veikiausiai niekada nebuvo.

       Čia būtų galima tęsti ir toliau.

       Kartoju: Lukas niekada ten nebuvo ir negalėjo žinoti. Evangelijos nėra Jėzų mačiusiųjų liudijimai! Tai yra tekstai, kuriais siekiama, kad mes tikėtume taip, kaip tikėjo juos rašiusieji.

       Evangelijų taip pat nederėtų skaityti kaip kokių biografijų, chronologiškai vaizduojančių Jėzaus veiklą ar jo pasakytas kalbas. Tarp jo krikšto ir paskutinės savaitės Jeruzalėje nėra jokios laiko sekos, nebent tik tokia, kokią sukūrė pats evangelistas. Evangelijose rasime frazių „Paskui Jėzus su mokiniais keliavo į Pilypo Cezarėjos kaimus“ arba „Iš ten jie pasuko į Galilėją“ – tokios nuorodos tėra glaistas, kurį rašantysis panaudodavo savo nuožiūra, jis neatskleidžia, kokia tvarka ir kokioje vietoje kas nors buvo pasakyta.

       Nenorėčiau teigti, kad Jėzus nėra sakęs to, kas parašyta evangelijose. Išminties mokytojas, nurodantis kelią pas Dievą, per savo pamokslus, žinoma, kartodavo palyginimus, aforizmus ir gyvenimo taisykles. Mokinys (talmidas), reikia manyti, išmokdavo atmintinai mokytojo žodžius. Mokinys turėdavo klausytis (ir įsidėmėti), ką jo mokytojas sako, studijuoti (ir imituoti), ką mokytojas daro.

       Talmidas jausdavo didelę gėdą, jeigu užmiršdavo bent vieną mokytojo žodį. Sunku patikėti, kad Jėzaus mokiniai būtų prastai įsiminę savo Mokytojo kalbas, kurios po jo mirties buvo pavadintos Keliu. Ypač jeigu Jėzus buvo ne vienas iš daugelio, o vienintelis mokytojas, kuriuo jie tikėjo.


       O jūs nesivadinkite ‚rabi‘, nes turite vienintelį Mokytoją, o jūs visi esate broliai... Taip pat nesivadinkite mokytojais, nes jūsų vienintelis Mokytojas yra Kristus (28).

 

       Todėl yra pagrindo manyti, kad daugelis Jėzui priskirtinų žodžių yra pasakyti istorinio Jėzaus (29).

       Kai koks nors kunigas ar pastorius, tyrinėtojas, mokslininkas arba rašytojas (kaip aš) neabejodamas kalba apie Jėzų ir tampa jo ruporu, prisiminkite, kad yra dalykų, kurių mes nežinome – netikėkite viskuo, ką mes sakome!

       Kiekvienas turėtume savarankiškai formuluoti klausimus ir ieškoti atsakymų.

       Tokia žmogaus laisvė ir jo atsakomybė.

 

       Kaip atrodytų trumpa Jėzaus gyvenimo santrauka? Retai gyvenamų vietų pranašas, veikęs Romos imperijos užkampy ilgiausiai trejus metus ir nukryžiuotas kaip nusikaltėlis.

       Po jo mirties visą šimtmetį aplinkinis pasaulis žinojo apie prastai vertinamą sektą, kuri garbino jį ir jo vardui atminti vadino save krikščionimis (30).

       Istoriko Juozapo Flavijaus dviejuose storuose žydų istorijos tomuose Jėzus paminėtas du kartus. Vieną kartą prabėgom, kaip Jokūbo brolis, kitą kartą – šiek tiek plačiau, bet vis tiek daug trumpiau ir ne taip reikšmingai kaip Jonas Krikštytojas.

       Pirmame epizode pasakojama apie romėnų prokuratoriaus Festuso mirtį. Nesulaukęs jo įpėdinio, žydų vyriausiasis kunigas Ananusas savavaldžiaudamas liepia nubausti myriop keletą savo tautiečių, tarp jų – Jokūbą, „Jėzaus, vadinamo Mesiju, brolį“.

       Jokūbas – įprastas vardas. Todėl tą Jokūbą reikėjo išskirti kaip labiau žinomo Jėzaus brolį, kadangi Jėzus nebuvo garsus, teko ir jį išsamiau apibrėžti: „vadinamo Mesiju“.

       Tik tiek. Jėzus, pavadintas Mesiju, tėra detalė, intarpas pastraipoje apie mums nežinomą vyriausiąjį kunigą Ananusą.

       Apie tą Jėzų ir mėginsime susidaryti platesnį vaizdą.

 

       Antrasis epizodas šiek tiek išsamesnis, jį galima rasti Juozapo Flavijaus knygoje „Žydų karas“, kuris baigėsi 70 metais Jeruzalės žlugimu. Krikščionys vėliau tą tekstą pataisė, kad jis labiau tiktų pasaulio išganytojui, prirašė porą frazių: „Jis buvo Mesijas“ ir „Trečią dieną jis apsireiškė jiems gyvas“. Pašalinus vėliau prirašytus krikščionių priedus, pirmykštis tekstas skambėtų maždaug taip:


       Tuo laiku iškilo Jėzus, žmogus, daręs neįtikėtinus dalykus, jis buvo mokytojas tiems, kurie su džiaugsmu priimdavo jo tiesą. Jis įgijo pasekėjų ir žydų, ir graikų. Kai Pilotas, sulaukęs mūsų valdančių vyrų skundų, nubaudė jį nukryžiuoti, jo nenustojo mylėti tie, kurie anksčiau mylėjo jį. Iki šios dienos čia tebegyvuoja krikščionių grupės (pasivadinusios jo vardu).

Š

       Štai ir viskas. Nieko daugiau.

       Prie mūsų artinasi Jėzus, tiesus, skvarbiu žvilgsniu, šviesia barzda ir ilgais garbanotais plaukais. Jis kalba, suburia mus, patraukia. Tolumoj matom kitą esybę, pranykstančią amžių šešėliuose, tai neaukštas, kresnas, tamsaus gymio vyras, per anksti pasenęs nuo skurdo ir klajonių. Tas vyras atstumia mus, jo tikslas – ne mes. Jis mūsų nesuburtų. Mes jam nereikalingi, ne dėl mūsų jis buvo atėjęs.

 

       Kiek yra žinoma, pats jis neteigė, kad yra Dievas.

       Tai būtų buvusi užgauli, šventvagiška mintis, tokia erzinanti, kad visi būtų nuo jo nusigręžę.

       Ne, jis netvirtino esąs Viešpats Dievas, tačiau turėjo dieviškų savybių, gebėjimų ir Dvasią. Jis buvo suradęs kelią, kuris galėjo nuvesti jį patį ir kitus į Dievo karalystę.

       Jėzus nevadino savęs „Dievo sūnumi“ arba „Mesiju“, kaip tai darė pirmoji krikščionių bažnyčia. Jėzus dažniausiai vadindavo save „Žmogaus sūnumi“, tačiau jau pirmojoj Bažnyčioj šis terminas kažkodėl neprigijo. Niekur nebuvo išpažįstamas tikėjimas „Žmogaus sūnumi“, apie jį nerasime nei himnų, nei tikėjimo išpažinimų. Su Jėzumi pradingsta ir „Žmogaus sūnus“, ir jo skelbta „Dievo karalystė“, apie kurią dar kalbėsime.

       Laikui bėgant Jėzaus pasekėjai ims tikėti, kad jis – Dievo siųstas pažadėtasis Mesijas (31), dar vėliau jie patikės, kad jis gerokai didesnis, jis yra patsai Viešpats Dievas.

       Nuo amžių pradžios Dievui buvo žinomas jo vardas, o jo nužengimas į žemę – paslaptinga ir šventa Dievo žinia. Apie tai kalbėjo Raštai ir pranašai, jis buvo Įstatymo ir pranašų pažadų išsipildymas.

       Iš kelrodžio Jėzus tapo pačiu Keliu.

       Iš žinios skleidėjo virto pačia Žinia.

       Pranašas, skelbęs, kad visi – nekalti, pamokslavęs, kad Dievo karalystėn pateks ir nuodėmingieji, pavirto kosminiu teisėju, kurio uždavinys – teisti ir nuteisti.

       Taigi, kas buvo tasai Jėzus iš Nazareto?

       Kaip jis pavirto Kristumi? Ar Kristus apskritai susijęs su istoriniu Jėzumi?

       Mes žinome, kad Jėzus buvo sutapatintas su Mesiju, taip tvirtai sujungtas, kad jį jau galima buvo išskirti iš visų kitų Jėzaus amžininkų: „Jėzus, vadinamas Mesiju“, kaip rašo Juozapas Flavijus. Praėjus porai dešimtmečių po jo mirties, buvo surastas graikiškas atitikmuo Mesijui – Kristus – kaip antras vardas. Jėzus Kristus.

       Arba tiesiog Kristus.

       Jau Pauliaus laiškuose Kristus – tarsi tai būtų pats vardas – dažnai pakeičia Jėzaus vardą.

       Paprastas nesusipratimas: atseit Jėzaus laikais daug kas pretendavo į Mesijo vardą, žydų tauta seniai jau laukė Dovydo giminės palikuonio, todėl ne vienas jautėsi pašauktas siekti šio titulo.

       Tačiau taip nebuvo. Remiantis to laikotarpio faktais, nežinomas joks kitas pretendentas į Mesijo vardą.

       Tik Jėzus.

       Tas, kurį vadino Mesiju.

       Ankstesnėje savo knygoje „Apie Dievą“ mėginau pavaizduoti, kaip tai, ką mes vadiname Dievu, išsirutuliojo iš daugybės kitų dievų paveikslų ir vaizdinių, kuriuos Artimuosiuose Rytuose gyvenusios tautos susikūrė per daugelį tūkstantmečių. Šios knygos tikslas – papasakoti apie Jėzų, žydų pranašą ir mokytoją, kuris trumpai ir audringai darbavosi pirmojo šimtmečio pradžioje tarp atkaklių, bet nesutariančių žydų, – parodyti, kaip judėjimas, atsiradęs po Jėzaus mirties, išsivystė ir tapo tuo, ką šiandien vadiname krikščionybe.

 

       Nėra jokių įrodymų, kad Jėzus ketino sukurti religiją. Jis niekada nesakė: „Garbinkite mane!“ Jis visada kalbėjo: „Sekite paskui mane!“

       Sekite paskui mane! Darykite, kaip aš darau! Laikykitės kelio!

       Evangelijose Jėzus nepretenduoja būti dievišku (32), tuo labiau netvirtina esąs Dievo sūnus tiesiogine to žodžio prasme. Jėzus, žinoma, vadindavo Dievą abba, „tėvu“, bet sykiu ragino visus žiūrėti į Viešpatį kaip į jų tėvą.

       Jėzaus laikais „Dievo sūnus“ nebuvo jau toks ypatingas garbės titulas. Daugelyje šalių, pavyzdžiui, Egipte, Babilonijoje ir Sirijoje, buvo dievų ir deivių, kurios pagimdydavo arba įsivaikindavo karalių kaip savo sūnų. Net romėnų imperatorius tituluodavo save Dievo sūnumi, o žydai juk buvo Dievo išrinktoji tauta, taigi visi – Dievo sūnūs.

       Tačiau būti Dievo sūnumi kosminėje misterijoje – jau visai kas kita, nes Dievas turėtų leisti, kad gimtų fizinis sūnus. Čia jau ne pažadėtasis Mesijas, kuris buvo įsivaizduojamas kaip paprastas žmogus, nors ir Dievo išrinktas.

       Derėtų pabrėžti, jog nuomonė, kad Jėzus esąs ne tik pažadėtasis Mesijas, bet dar ir Dievo sūnus, atsirado tik šimtmečiams bėgant, tačiau dar nereiškia, kad tokia nuomonė nėra teisinga.

       O jeigu iš tiesų Jėzus buvo ne tik šventasis, ne tik pamokslininkas ir pranašas, bet unikali Dievo apraiška mūsų žemėje?

       Žydų pamokslininkas, vos tik pradėjęs savo veiklą ir nespėjęs plačiau išgarsėti, suimamas ir paskubom nukryžiuojamas. Iš pirmo žvilgsnio tai neatrodytų keista. Romėnai nukryžiuodavo tūkstančius žmonių.

       Ar šis nukryžiavimas tapo istorijos posūkiu?

       Gal šito žmogaus mirtis tebuvo ypatingi Dievo burtai, kad žmonija susitaikytų, kad būtų atvertas kelias į dangų, o tas žmogus vieną dieną sugrįžtų į žemę su visa Dievo galia ir didybe, su visais angelais ir įkurtų čia Dievo karalystę?

       Koks buvo Dievo sumanymas, kad jis leido kaip tik šitam žmogui prisikelti iš mirusių? O prisikėlęs, gal jis iš tiesų buvo lyg antrasis Adomas, prieš Adomo ir Ievos nusidėjimą, kai dar nebuvo mirties?

       Galėtume klausti ir taip: jeigu Dievas prisivertė atleisti žmonėms už jų nuodėmes ir nusikaltimus, kuriuos pats leido, kam reikėjo tokio painaus ir sudėtingo būdo? O gal Dievas buvo priverstas paklusti kažkokiam Kosminiam Įstatymui, kurio mes dar nesuvokiam?

       Bet jeigu Jėzus iš Nazareto buvo pirmas, kuris numiręs prisikėlė nauju pavidalu, jeigu Dievas leido jam nugalėti mirtį, ar to nepakanka? Ar mums būtina, kad jis dar būtų vienatinis Dievo sūnus?

       Argi mums, kaip Jėzui, nėra pažadėta, kad prisikelsime? Argi mes nesivadiname Dievo vaikais?

       Jėzus niekada netvirtino, kad tos dieviškos galios, kuriomis jis pasižymėjo, buvo skirtos tik jam vienam.

       Priešingai, jis ragina ir kitus būti stipriais savo tikėjimu ir daryti stebuklus. Kai Jėzus ateina ežero vandens paviršiumi, persigandę mokiniai ima šaukti, kad tai šmėkla, tada Jėzus liepia Petrui išlipti iš valties ir pačiam šitaip eiti. Jis siunčia savo mokinius, kad šie gydytų ligonius, atleistų nuodėmes ir išvarinėtų piktąsias dvasias.

       Ne tik jis. Bet ir kiekvienas iš mūsų.

       Jėzus niekada nesakė: „Garbinkite mane!“

       Jis tik kalbėjo: „Eik paskui mane! Daryk, kaip aš darau!“

 

       Savo šalyje aš skaitau paskaitas apie Dievo pavidalus Senajame Testamente. Kartą po paskaitos pilnoje Harplingės bažnyčioje vienas dvylikametis pakėlė ranką ir paklausė: „Kas išrado Dievą?“

       Puikus klausimas. Atsakiau, kad net neandartaliečiai prieš du šimtus penkiasdešimt tūkstančių metų jau turėjo tam tikrų vaizdinių. Kitaip tariant, žmonės visur ir visais laikais kažką jautė virš savęs, ką galėtume apibūdinti kaip Dievą, jie įvairiais būdais tai mėgino nusakyti žodžiais.

       Jeigu Dievas yra išrastas, o toks jis galbūt ir yra, tai jis, kaip koks rato išradimas, kurį žmonės, nepriklausomai vienas nuo kito, yra išradę skirtingose pasaulio dalyse.

       Esama tyrinėtojų, manančių, kad jie yra aptikę smegenų tašką, kuris sukuria religinius vaizdinius ir išgyvenimus.

       Šį tašką stimuliuojant, galima pajusti dieviškumą, patirti išgyvenimai primena religinį pojūtį. Tikima, kad taip galima išvysti Jėzų, Budą, Alachą ar Švenčiausiąją Mariją, priklausomai nuo žmogaus kultūrinės aplinkos.

       Anot kai kurių mokslininkų, meilė – tai cheminė hormonų reakcija, taip ir Dievo pojūtį galima būtų supaprastinti iki savotiškos fiziologinės reakcijos, kuri atsiranda atitinkamai stimuliuojant tam tikrą smegenų tašką.

       Žinoma, gali būti ir šitaip.

       O gal kažkas iš tikrųjų mums šaukia iš visatos, kažkas kužda mumyse mūsų vardą. Gal mums vertėtų priglausti prie žemės ausį, kad išgirstume jo žingsnius.

       Gal kažkas artėja, o gal tolsta nuo mūsų? Ar ilgai dar dvejosime prieš imdamiesi tyrinėti tų žingsnių kilmės.

       Mes esame laisvi, galime ieškoti – negana to, mes privalome ieškoti.

       Negalime būti vien tik paviršius. Mes privalome turėti gilumą.

       Tą gelmę reikia patiems susikurti.

       Suklumpame. Patiriame nesėkmę. Anksčiau ar vėliau kiekvienas išgyvename nesėkmę. Krentame lyg į bedugnę, arba ką nors ten bandome nusviesti, o iš tikrųjų šitaip neriame į save.

       Kiekvienas turėtume patys kelti klausimus ir teikti atsakymus. Kiekvienas turime gilinti tą gelmę, kad galėtume joje pasinerti. Niekas už mus to nepadarys.

       Nei pamokslininkas, nei pastorius, nei koks nors guru – gatavų atsakymų nėra kaip kokio maisto mūsų šaldytuve. Pasišildei mikrobangėje ir manai, kad savo jau esi padaręs. Mes patys turime save formuoti.

       Pilotas klausia atvesto Jėzaus: „Ar tu esi žydų karalius?“

       Jėzus atsako: „Taip yra, kaip sakai“ (33).

       Gal taip ir yra. Tai mes privalome pasakyti, kas yra Jėzus, kas yra Dievas, kokie mes patys esame.

       Dievas vis dar kantriai tebelaukia mūsų, galbūt jis yra visur, niekad nepavargstantis? Gal jis tai daro visai nesistengdamas? Jis šaukia mus, o mums tereikia atsiliepti.

       Kai kurie ieško Dievo. Kiti sako, kad šitaip ieško patys savęs.

       Ieškant vieno, tikriausiai neįmanoma nesurasti kito.

       Taigi, kas išrado Dievą? Ko gero, kiekvienas pats sau privalome jį susirasti.

       Šiandien jau esame naujajame amžiuje, dabar daug kas yra pasikeitę. Senas mokyklinis atlasas. Žemėlapiai seniai nebetinkami. Ankstesnieji atsakymai klaidingi. Net ir pačius klausimus reikia formuluoti iš naujo.

       Stovim kaip tos moterys Velykų rytą saulei tekant, stovime prie kapo, akmuo, dengęs angą, nustumtas į šalį, kapo angoje mus pasitinka jaunas vyras baltais drabužiais, mes išsigąstame, o tas vyras mums sako: „Nenusigąskite. Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazariečio. Jis prisikėlė, jo čia nebėra.“

       Kapas tuščias. Akmuo nustumtas. Tai, ko ieškome, nėra ten, kur manėme esant.

       Privalome ieškoti kur nors kitur.

       Turime patys suformuluoti atsakymą.

        „Pilotas paklausė jį: „Ar tu esi žydų karalius?“

       Jis atsakė: „Taip yra, kaip sakai.“

       Tuo tarpu aukštieji kunigai visaip jį skundė. Tad Pilotas vėl klausė Jėzų: „Tu nieko neatsakai? Žiūrėk, kokiais dideliais dalykais jie tave kaltina.“

       Bet Jėzus daugiau nebeatsakinėjo...“ (34)

 

______________________________________

 

       (1) Jėzaus nužengimas į žemę, o paskui jo žengimas į dangų vyko mums nebepriimtinoje aplinkoje: žemė plokščia, stovinti ant keturių stulpų. Apačioje – požemis, virš jos – dangus tarytum skėtis, prie jo pritvirtintos žvaigždės, anapus išskleisto dangaus gyvena Dievas, dangus kartais prasiveria, ir Dievas, angelai, o šiuo atveju – ir Dievo sūnus, – gali nužengti į žemę ir sugrįžti atgal.

       (2) Graikiškas Iesous vartojamas ir kaip Jošua, ir kaip Jėzus. Šis vardas Jėzaus laikais buvo toks dažnas, jog tekdavo pridurti papildomą žodį, kad žinotum, apie kurį žmogų kalbama. Jėzus „iš Nazareto“, arba „Mesijas“, šitaip Jėzų galima buvo išskirti iš kitų bendravardžių. Nuo antrojo šimtmečio žydai jau beveik nebekrikštijo vaikų Jėzaus vardu. Tada šis vardas jau buvo tvirtai susijęs su tuo Jėzumi, kurį mes linkę sieti su šiuo vardu.

       (3) Evangelija pagal Matą 10, 9–11. Toks Jėzaus nurodymas minimas trijose evangelijose. Morkaus evangelijoje, pačioje seniausioje, Jėzus leidžia savo pasiuntiniams turėti ir kurpes, ir lazdą.

       (4) Pirmasis laiškas korintiečiams 9, 14.

       (5) Mt 8, 20. Benamystę čia galima suprasti ir simboliškai, nes gyvavo tradicija, kad Išmintis, kurią Jėzus personifikuoja, nusakoma kaip neturinti namų.

       (6) Talmudas – raštų rinkinys, iki smulkmenų reglamentuojantis žydų gyvenimą. Tai rašto žinovų aiškinimai apie Torą. Talmudas pradėtas sudarinėti mūsų eros laikais, autoritetai, kuriais remiamasi Talmude, gyveno iki 500-ųjų m. e. m. Yra ir babilonietiškas, ir palestinietiškas talmudai.

       (7) Izaijo knyga 1, 17.

       (8) Iz 10, 2.

       (9) Padėtis dideliuose miestuose buvo šiek tiek geresnė. Ten žmonės, kad nekiltų socialinių neramumų, būdavo aprūpinami duona.

       (10) Mt 6, 25.

       (11) Mt 6, 33.

       (12) Evangelija pagal Luką 3, 11.

       (13) Lk 6, 20–21. Beje, Matas yra padaręs įdomų šios teksto vietos pakeitimą. Čia Jėzus nesako „Palaiminti jūs, vargdieniai“, o „Palaiminti dvasingieji vargdieniai“. Ne – „Palaiminti, kurie dabar alksta“, o – „Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisybės“ (Mt 5, 3, 6; kursyvas autoriaus). Jėzus, pagal Luką, kalba apie konkretų, fizinį skurdą, o Matas paverčia jį dvasiniu dalyku.

       (14) Samariečiai buvo žydams gimininga tauta, garbinanti savitą Jahvę, žydai niekino juos, stengėsi išvengti bet kokių ryšių.

        (15) Mt 10, 5–6.

        (16) Mt 15, 24.

        (17) Evangelija pagal Joną 20, 31.

        (18) Šis teiginys pastaraisiais metais gana įprastas. Tai joks Dano Browno išradimas „Da Vinčio kode“.

        (19) Šioje brošiūroje, beje, aiškinama, kaip visus mylintis Išganytojas Paskutinio Teismo dieną gali pavirsti nepermaldaujamu, negailestingu teisėju:

        „Nusikaltėlį būtų užkliudęs automobilis, bet vienas vyras prišokęs išgelbėjo jį. Po kurio laiko tas pats nusikaltėlis stojo prieš teismą už šiurkštų naują nusikaltimą. O teisėjas pasirodo besąs jį išgelbėjęs vyras. Nusikaltėlis ėmė maldauti, kad jo pasigailėtų.

       – Tąsyk aš buvau gelbėtojas. Dabar esu teisėjas, – atsakė šis.

       Nusikaltėlis buvo nuteistas pagal įstatymą.“

        (20) Šis kriterijus naudojamas rečiau, galbūt dėl to, kad pabrėžia Jėzų, besiskiriantį nuo savo amžininkų, tačiau dabar esti nuomonių, kad jis nebūtinai toks buvo.

        (21) Iš Pauliaus laiškų matyti, kad jis yra susipažinęs su Jėzaus mokymu, bent jau žino vieną kitą Jėzaus pasakymą ar darbą. Kai kurių tyrinėtojų nuomone, Paulius nedaug rašė apie Jėzaus „mokymą“, nes manė, kad bendruomenės jau žino, ką joms reikia žinoti. Toks argumentas atrodo keistokas, turbūt nerastume pastoriaus, pamokslininko, įsitikinusio, kad jo bendruomenės narių žinios apie Jėzų yra išsamios, nors evangelijos skelbiamos tikintiesiems kiekvieną savaitę per šimtmečių šimtmečius.

        (22) Tekstas „Q“ (iš vok. ž. „Quelle“ – „šaltinis“) nesurastas, tai tyrinėtojų konstrukcija, sukurta remiantis tuo, kad, be Morkaus evangelijos, Lukas ir Matas, matyt, turėjo dar vieną bendrą šaltinį. Morkaus evangelijoje nėra tų žodžių, kurie cituojami abiejose vėlesnėse evangelijose. Dėl „Q“ teorijos vyrauja beveik vieninga nuomonė, nors ir pasitaiko ją atmetančių tyrinėtojų.

        (23) Čia neketinama teigti, kad evangelijose nėra dalykų, kurie kadaise nebūtų buvę pagrįsti gyvųjų liudytojų pasakojimais.

        (24) Tai viena didžiausių tyrinėtojų nesantaikos temų, panašiai kaip ir Petro evangelijos apokrifų data.

        (25) Anot įprastos teorijos, Morkaus evangelija buvo parašyta persekiojamoms bendruomenėms Romoje (alternatyva – Sirija arba Palestina), Mato evangelija sukurta Antiochijoje, ketvirtame pagal dydį Romos imperijos mieste, Luko – Graikijoje arba Mažojoje Azijoje, o Jono – Efese arba Sirijoje. Manoma, kad Matas rašė žydų komunitetui, kai kam atrodo, kad – ir Jonas, jo Evangelijoje daug neapykantos „žydams“, ji galėjo būti skirta „žydiškam ratui“.

        (26) Jeruzalės šventykla ir jos kunigų klanai tebebuvo religijos centras, o sinagoga – žydų bendruomenės susibūrimų vieta, ten vykdavo vestuvės, pasitarimai, apipjaustymo apeigos, buvo skaitomi ir šventieji raštai. Tikėtina, kad Galilėjoje, kur vyravo neigiamas požiūris į šventyklą Jeruzalėj, sinagoga buvo svarbesnė negu Judėjoje. Kai šventykla buvo sugriauta, sinagogos reikšmė ypač sustiprėjo, ir ne tik tarp išblaškytų žydų, sinagoga tapo žmonių susitikimų vieta tikrąja to žodžio prasme.

        (27) Luko pasakojimas prieštarauja ir tam, kas keletą kartų yra nutikę Pauliui. Žr., pvz., Apaštalų darbai, 13, 14–52 ir 17, 1–9.

        (28) Mt 23, 8; 23, 10.

        (29) Ar žodinės tradicijos buvo tiksliai perduodamos – dėl to, kaip ir dėl daugelio kitų dalykų, nuomonės nesutampa.

        (30) Žodis „Kristus“ buvo suprantamas kaip asmenvardis, iš tikrųjų tai žodžio „Mesijas“, „pateptasis“, graikiškas vertimas.

        (31) Neįrodyta, bet įmanoma, kad Jėzus, dar gyvas būdamas, bent kelių mokinių buvo laikomas Mesiju. Romėnų valdžia tikriausiai taip ir suprato, nes Jėzus buvo nukryžiuotas kaip „Žydų karalius“, šio titulo krikščionių bažnyčia niekada nevartojo, tad vargu ar galėjo jį sugalvoti. „Nėra visiškai tikra, bet įmanoma“, – tokią prielaidą darau dėl to, kad yra nemažai įrodymų, jog prisikėlęs Jėzus buvo suprastas kaip Mesijas, tačiau vos vienas kitas – kad žemiškas Jėzus tokiu save laikė.

        (32) Išskyrus Evangeliją pagal Joną. Tačiau tik nedaugelis tyrinėtojų mano, kad ten paminėti Jėzaus žodžiai yra autentiški.

        (33) Evangelija pagal Morkų 15, 2.

        (34) Mk 15, 2–5.

 

       Versta iš:

       Jonas Gardell. Om Jesus. Stockholm: Norstedts, 2009

 

       Iš švedų k. vertė Zita Mažeikaitė

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 4 (balandis)