tekstai.lt

Antanas Andrijauskas. Jurgos Ivanauskaitės klajonės Rytų pasaulio platybėse
Jurga Ivanauskaitė
Jurga Ivanauskaitė

Rašytojos studijų metai ir fenomeno ištakos

 

       Šis tekstas skirtas Jurgos Ivanauskaitės asmenybės ir kūrybos fenomenui aptarti. Pagrindinis dėmesys sutelkiamas į Jurgos jaunystės metus, kūrybinių interesų sklaidą, orientalistines ir nomadologines jos gyvenimo bei kūrybos tendencijas, kovą už pavergtų tautų teises. Jos kūrybos populiarumo negalima paaiškinti vien tik masinį vartotoją hipnotizuojančiais rytietiškais klajonių knygų egzotizmais, užslėptų erotinių žmogaus gyvenimo pusių atskleidimu ir ezoterinių žinių srautu. Kad suvoktume magišką šios asmenybės ir kūrybos patrauklumą, reikia kalbėti ne tiek apie egzotiškus simbolius, bitnikų, feminizmo, postmodernistinio orientalizmo ar kitų pastaraisiais XX a. dešimtmečiais išsiskleidusių sąjūdžių apraiškas, bet ir apie amžinus žmogaus būties dalykus. Tuomet paaiškės, kad pro išorinių kaukių maskaradą ir per daugybę egzotiškų, keistai tarpusavyje derančių ekstravagantiškų detalių Jurgos kūryboje skleidžiasi egzistencinės išliekamosios vertės dalykai, ryškėja humanistinei postmodernizmo kultūros krypčiai būdinga universalių bendražmogiškų vertybių paieška.

       J. Ivanauskaitės darbai mūsų kultūros erdvėje jau įsitvirtino, todėl svarbu, kad ateities kartoms išliktų kuo daugiau ją pažinojusių žmonių liudijimų. Paprašytas pasidalyti prisiminimais apie Jurgą ir pateikti apmąstymus apie jos nueitą kelią, santykius su Rytų tautų kultūros tradicijomis, mintimis grįžtu į kelių dešimtmečių senumo įvykius, sklaidau senų užrašų puslapius, kuriuose įvairiomis progomis užrašydavau kilusias mintis, pastabas, kurios atgaivina praeities įspūdžius ir vaizdus. Suradau paskiras dėl įvairių priežasčių kupiūruotas dalis iš tekstų apie jos kūrybą, įvairius į jai skirtą aplanką sudėtus lapelius su anksčiau užrašytomis mintimis, kurias dabar mėginu surikiuoti, kad neišnyktų Jurgos paveikslo autentiškumas.

       Jurgą pažinojau per ketvirtį amžiaus – nuo jos studijų Vilniaus dailės institute pradžios ir šis bendravimas nenutrūko iki jos Išėjimo. Su dvasiškai artimais mokiniais mus neretai sieja panašus ryšys kaip ir su savo vaikais: skausmingai išgyveni dėl jų gyvenimo kelyje iškylančių sunkumų, bijai, kad jų nepalaužtų drastiški mūsų istorijos sukrėtimai, neretai nuožmaus gyvenimo virsmai, džiaugiesi jų laimėjimais. Mane su Jurga daug metų siejo ypatinga dvasinė giminystė ir bendri interesai, ji panašiai mąstė, buvo toje pačioje Rytų ir kitas neeuropines kultūras gerbiančių žmonių pusėje, bendravo su mano artimais mokiniais ir bičiuliais. Šilti dėstytojo ir auklėtinės santykiai ilgainiui nepastebimai transformavosi į kolegiškus. Vėliau, jau dirbdama žurnaliste, ji konsultuodavosi įvairiais klausimais: dėl interviu, aktualesnių problemų, temų, autorių. Prasidėjus naujam Jurgos klajonių Rytų pasaulio bekraštybėse etapui, rašydavau jai rekomendacijas, susitikdavome įvairiuose kultūriniuose renginiuose, konferencijose, svarbesnių jos ir mano knygų pristatymuose. Rečiau Jurgą matydavau paskutiniais gyvenimo metais, kai ji, kamuojama progresuojančios ligos, užsisklendė nuo pasaulio. Tuomet bendraudavome beveik vien telefonu.

       Pamenu Jurgą nuo studijų Vilniaus Dailės institute antrojo kurso. Tuomet tai buvo prestižinė Lietuvos aukštoji mokykla, kurioje mokėsi pasišventę dailei jauni žmonės. Jų nebuvo daug. Negausių studentų ir dėstytojų bendravimas anuomet buvo glaudesnis nei dabar, kai jų skaičius išaugo daugybę kartų. Pirmas žmogaus įspūdis man, kaip ir dzen pasaulėžiūros šalininkams, nepaprastai svarbus, kadangi pirmą kartą įdėmiai pažvelgęs į nepažįstamą neretai išvysti esminius dalykus, kurie vėliau, kasdieniame bendravime, tarsi išblunka ir pasislepia antrame plane.

       Taip su Jurga pirmą kartą tiesiogiai susidūriau per Estetikos būrelio renginį. Tuomet ji pasirodė imli grožiui, svajinga, užsisklendusi savo hermetiškame išgyvenimų pasaulyje ir kiek išsiblaškiusi studentė. Spontaniškos emocingos reakcijos į kitiems nepastebimus dalykus, savitos aprangos detalės pabrėždavo jos kitoniškumą. Jau tuomet buvo regimos užuomazgos savitos asmenybės su turtingu vidiniu pasauliu, aiškiai išreikštais humanitariniais bei meniniais polinkiais. Žinių troškimu, entuziazmu, intelektualiniu potencialu, imlumu žinioms ji išsiskyrė iš aplinkos. Toks įspūdis susidarė per mano vadovaujamus Estetikos būrelio ir Algimanto Švėgždos Studentų mokslinės draugijos renginius (jie dažnai buvo bendri), konferencijas, parodų aptarimus, retus seminarus, egzaminus, rašto darbus, kuriuose studentai atsiskleidžia netikėtomis ypatybėmis. Atrodė, kad ją, kaip ir daugelį individualybių, institute slėgė dėstymo rutina, tuomet gyvavę ideologiniai suvaržymai ir akademiniai dailės uždaviniai, kuriems elitinių M. K. Čiurlionio ir Kauno meno mokyklų auklėtiniai po septynerių mokslo metų tose mokyklose jausdavo pasibodėjimą, netgi alergiją.

       Jurga buvo maištinga, kritiškai mąstanti studentė, domėjosi įvairiais humanitariniais mokslais, kvazimokslinėmis sritimis, ezoteriniais dalykais, orientalis-tinėmis temomis, entuziastingai dalyvavo estetikos būrelio veikloje. Jos kriticizmas buvo sveikas, ji pasižymėjo lakia vaizduote, sumaniomis įžvalgomis, platesne erudicija nei bendraamžių. Ypač tai atsiskleisdavo pokalbių temoms pasukus netikėta kryptimi. Ji jautriau nei kiti reaguodavo, kai tos temos turėdavo socialinį ar nonkonformistinį atspalvį; gyvai įsitraukdavo į polemiką, neretai įsiplieksdavo, aistringai replikuodavo, vertindama buvo linkusi į kraštutinumus, tačiau vėliau šie jos bruožai sušvelnėjo.

       Į humanitarinį išsilavinimą ji žvelgė itin atsakingai. Jau tuomet Jurga nesitenkino mokymo programomis, siekė į pasaulį žvelgti plačiau. Dažniausiai domėjosi ne tiesioginiu studijų objektu, o tarsi „užbėgdama į priekį“ visai kitais, neretai tolimais dalykais, pavyzdžiui, ikikolumbinėmis Amerikos ar kitomis archajiškomis Artimųjų Rytų kultūromis, analitine psichologija, siurrealizmu, egzotizmo ir orientalizmo tendencijomis dailėje, ją traukė tai, kas buvo iracionalu. Susidarydavo įspūdis, kad ji gyvena alternatyviame savo svajų ir nestandartinių interesų pasaulyje. Aistringa gyvenimo meilė, pažinimo alkis, išskirtinis dėmesys mįslingiems, netgi mistinį atspalvį turintiems reiškiniams nuolatos ją stūmė į priekį, skatino skverbtis į reiškinių esmę ir tobulėti.

       Jurga buvo bręstančios Atgimimo ideologijos ir kultūrinio gyvenimo laisvėjimo vaisius. Ji kaip asmenybė formavosi tuomet, kai Lietuvoje papūtė gaivesni vėjai, ryškėjo atvirumas pasauliui. Tuomet, per Lietuvą nuvilnijus postmodernistinio orientalizmo bangai, daugelio nepatenkintų sovietine tikrove žvilgsniai krypo į Rytus, vyko Rytų–Vakarų konferencijos, institucializavosi ir kūrėsi įvairios neformalios draugijos ir sąjūdžiai. Jurga tuomet daug blaškėsi, griebdavosi įvairiausių dalykų, keitė interesų sferas, ieškojo savęs įvairiose srityse. Dailės institute besimokančios Jurgos negalėjo neveikti septintąjį ir aštuntąjį dešimtmetį menininkų terpėje išryškėjusi alternatyvių mąstymo, kūrybos būdų paieška. Ją skatino maištingumu garsėjusiame institute viešpatavusi ir autoritetingų profesorių palaikoma laisvamanybė, tarp pažangesnių dėstytojų ir aktyvesnių studentų vyravusios antitarybinės bei bohemiškos nuostatos, įvairių undergroundo kultūros reiškinių išplitimas, auganti bitlomanijos, bitnikų, hipių ideologija, naujausių Vakarų dailės, muzikos albumų ir įvairių samizdato filosofinės, religinės, teosofinės, orientalistinės literatūros cirkuliavimas, kuris tuomet daug rūpesčių kėlė ideologinėms bei represinėms struktūroms.

       Dailės institute tuomet kaip jokioje kitoje aukštojoje Lietuvos mokykloje atsivėrė properša tarp oficialios ideologijos ir pažangiausių dėstytojų bei studentų pasaulėžiūrinių nuostatų. Neatsitiktinai kaip tik čia įsiplieskė daug metų užsitęsusi dramatiška pažangiausių profesorių ir dėstytojų kova su ideologiniais partinių organų apribojimais. Dailės institutas tada kunkuliavo aistromis ir buvo vienas pagrindinių intelektinės rezistencijos centrų, kuriame formavosi opozicinės nepriklausomybės atgimimo ir Sąjūdžio kontūrai. Šioje maištingoje terpėje formavosi ir individualistės Jurgos pasaulėžiūra.

       Ji spontaniškai veržėsi iš sovietinės ideologijos bei akademinės rutinos apribojimų, ieškojo sričių, kuriose galėtų laisviau reikštis, kadangi jau vaikystėje šeimoje regėjo įvairius kūrybinės raiškos kelius. Pamenu, kad dar studijuojančią antrame ar trečiame kurse Jurgą ir tapybos besimokiusį Algį Skačkauską rekomendavau poetui Marcelijui Martinaičiui, kuris Rašytojų sąjungoje ir Vilniaus universitete kuravo jaunuosius rašytojus, pakviesti į kūrybinę jaunųjų literatų vasaros stovyklą prie Merkio Puvočiuose.

       Studijų Vilniaus dailės institute laikais Jurgos asmenybėje stiprėjęs gaivališkas maištas prieš dogmiškas akademinio gyvenimo, mąstymo normas kilo ne tik iš hipių ir bitnikų ideologijos anarchistinių nuostatų (toks įspūdis kartais gali susidaryti), o daugiau iš jos pačios galingos biologinės energijos, siekio suvaldyti savo ego, aistras. Jau tuomet išryškėjo meniškos asmenybės poreikis surasti priešnuodžių ar pastatyti kliūtis, kurios apsaugotų nuo prievartos, nukreiptos prieš jauno kūrėjo individualybę. Ji buvo rami ir pakanti studentė tik tol, kol nebūdavo kėsinamasi į jos laisvę. Kai tik pajusdavo spaudimą, iškart atvirai protestuodavo, maištaudavo. Suvokdama šią esminę savo problemą, kuri periodiškai sukeldavo krizes, siekdavo kiek galima atsiriboti nuo jai nemalonios aplinkos, nes jautė, kad tik taip galima išsaugoti savastį nuo šiurkštaus išorinio pasaulio spaudimo bei destruktyvių konfliktų. Šios asmeniškos psichologinės problemos skatino vėliau domėtis analitine Carlo Gustavo Jungo psichologija, kuri buvo papildomas veiksnys, sustiprinęs orientalistines kūrybos tendencijas. Didžiulį poveikį jai, kaip ir A. Švėgždai, turėjo Vilniuje vykusios ir didžiulio intelektualų bei menininkų susidomėjimo sulaukusios Rytų–Vakarų kultūrų sąveikai skirtos mokslinės konferencijos, į kurias suplaukdavo daug garsių orientalistų.

       Jurga dvasiškai brendo greitai ir studijų VDI pabaigoje labiau pasitikėjo savimi, periodikoje publikavo pirmuosius savo tekstus. Tuomet ji pradėjo skleistis kaip savita asmenybė su turtingu dvasiniu pasauliu, apdovanota vitališka energija, įvairiausiais gabumais, o tai ją dažnai vertė blaškytis, ieškoti įvairių saviraiškos būdų bei kelių. Savojo įtvirtinimas jai visuomet buvo labai svarbus. Kartais ji sukurdavo apie save romantinio paslaptingumo aureolę, jos mįslingumas ir kerintis žavesys buvo neatsiejamos prigimties dalys. Kita vertus, ji buvo ezoterinių polinkių asmenybė, įsitraukusi į jai artimų grupių interesus; įvairiais gyvenimo tarpsniais bei įvairiose aplinkose ji atsiskleisdavo vis kitomis savo ypatybėmis. Kai kurias savo asmenybės puses ir gyvenimiškas pozicijas ji demonstruodavo atvirai, o kitas, kurios siejosi su vidiniais išgyvenimais, kruopščiai slėpė net nuo artimų žmonių, nemėgo jų afišuoti.

       Kitas svarbus jos bruožas buvo per kraštus besiliejantis gaivališkas kūrybiškumas, nuolatinė kova tarp aistrų, norų, dvasios polėkių ir slegiančios, apribojančios pareigos jausmo. Galinga biologinė energija, kosminius mastus įgavęs geismas, stichiškumas ir kūrybiškumas – tai kertinės Jurgos fenomeno sąvokos. Siekdama išsilaisvinti nuo stiprių vidinių įtampų, Jurga balansavo tarp kraštutinumų, tačiau nuolat troško tobulėti. Ją traukė įvairios grožio ir subtilaus estetiškumo apraiškos, ji spontaniškai ieškojo harmoningos aplinkos, kuri suderintų jos maištingą sielą, nemėgo grubumo, smurto. Iš čia plaukė būdingas užaštrintas teisingumo jausmas, silpnesnių, engiamų, skriaudžiamų palaikymas. Jos maištingoje sieloje buvo labai stiprus gėrio ir harmonijos įtvirtinimo siekis.

       Antra vertus, Jurga buvo laisva, nepriklausoma ir nepasiduodanti asmenybė. Jai buvo visiškai svetimas kapituliacijos jausmas, taip pat ir mūsų tautą luošinanti baudžiauninko psichologija, ji nebijojo eiti prieš srovę, drąsiai ir su atšiauriu išdidumu priimdavo likimo smūgius. Taigi ji buvo savarankiška, atkakli, nepasiduodanti išorinėms įtakoms, gamtos apdovanota ištvermingumu ir stipria valia, gebanti praktiškai įgyvendinti savo siekius, planus bei idėjas.

       Ir pagaliau neatsiejamos Jurgos savasties dalys buvo pareigos jausmas ir darbštumas, ji mylėjo darbą, šiuo požiūriu buvo tiesiog fanatiška ir ištverminga, galėjo dirbti iki visiško jėgų išsekimo. „Visada, – rašė ji, – buvau fanatiška darboholikė, nė dienos negalėdavau ištverti nieko neveikdama, dusau nuo savo pačios idėjų, kurioms reikėtų bent penkiasdešimties klonuotų mano antrininkų.“ Atkaklumas, entuziazmas, įžvalgumas, darbštumas ir gebėjimas greitai perprasti bei apibendrinti ją dominusių reiškinių esmę buvo jos talentą derinantys charakterio bruožai. Jurgos atsidavimas ją apėmusiai idėjai, o vėliau ir kūrybai kartais peržengdavo sveiko proto ribas, ypač kai ji, degdama sumanymais, užsisklęsdavo nuo pasaulio ir užmiršdavo daugelį elementariausių gyvenimo dalykų, tiesiog priartėdama prie susinaikinimo slenksčio.

       Nors Jurga, remdamasi daoizmo filosofija, apmąsto žmogaus būties virsmus, pasitelkdama vandens metaforas teigia, kad žmogus yra tarsi tekanti upė, nuolatos keičiasi, tačiau savo programinėmis gyvenimo nuostatomis jau tuomet buvo stabili ir kryptinga. Visgi kita savo puse ji buvo permaininga, siekė atskleisti naujas asmenybės galimybes, patirti nepažįstamus gyvenimo reiškinius. Todėl buvo itin sudėtinga, įvairialypė, maištingo ir nonkonformistinio charakterio asmenybė. Ji aistringai gynė savo pažiūras, užsidegdavo naujomis idėjomis ir drąsiai keisdavo savo sumanymus, kūrybinių interesų kryptis. Tiesa, iškilus būtinybei, sugebėdavo lanksčiai prisitaikyti prie gyvenimo sąlygų. Todėl su ja bendravę įvairių socialinių sluoksnių žmonės piešia skirtingus jos portretus, kurie stulbina nepanašumu.

       Pripažįstant Jurgos prigimties ir talento savitumą, pirmiausia reikėtų atkreipti dėmesį į jos kūrybinės energetikos kupiną biologinį potencialą, iš kurio kilo prigimtinis ryžtas, entuziazmas, atkaklumas, leidęs įgyvendinti svajones bei užsibrėžtus tikslus. Tačiau ji niekuomet nesitenkino savo pasiekimais, kritiškai, o neretai ir atsainiai žvelgė į tai, kas padaryta, nuolat siekė tobulėti ir iki gyvenimo pabaigos išliko imli naujovėms, išsaugojo sąmonės atvirumą. O apie jos nepaprastą įžvalgumą, mokėjimą fiksuoti kitiems neregimas išorinio pasaulio detales ir gebėjimą patirti jautriausius sąmonės ir pasąmonės judesius reikėtų kalbėti atskirai.

       Jurga turėjo puikią intuiciją, žaibiškai suvokdavo reiškinio esmę, atskirdavo tikrus dalykus nuo netikrų, pajusdavo stiprius simpatijos ar antipatijos jausmus, žinojo savo vertę ir siekė bendrauti tik su patikimais ir kilniais, turtingos dvasios žmonėmis. Bet užmezgusi tikrus santykius netausodavo savęs ir to paties reikalaudavo iš kitų. Jos elgesyje keistai susipindavo nuoširdus dėmesys, susirūpinimas ir santūrumas bei sunkiai žodžiais nusakomas užsisklendimas savyje. Polinkis į rizikingus dalykus, kritines situacijas, egzaltaciją lėmė tai, kad ji neretai prisirišdavo prie jautrių, emocionaliai pažeidžiamų žmonių, ją domino ryškios, nestandartinės, taip pat psichologiškai traumuotos asmenybės. Giliai ir emocionaliai išgyvendavo išdavystes, pasikeitusį jai brangių žmonių santykį, bijodama prarasti artimus žmones.

       Alternatyvus svajų pasaulis tokiai spontaniškai natūrai, kokia studijų metais buvo Jurga, reikalavo sublimacijos, kuri natūraliau išsiliejo literatūrinėmis formomis nei kruopštaus pedantiško darbo reikalaujančia kameriška grafika. Nenuostabu, kad, ilgainiui įsitraukusi į ją užvaldžiusį ir tapusį artimesniu rašymo procesą, suaugo su juo kaip su intymesne savo kūrybinės raiškos sritimi, kuri dailę nustūmė į antrą vietą. Šiuo požiūriu Jurga lietuvių kultūroje ir Dailės instituto istorijoje nėra išimtis; įdėmiau paanalizavę mūsų rašytojų biografijas surasite ne vieną sėkmingos migracijos iš dailės į kitas kūrybinės raiškos sritis pavyzdį.

       Mokymasis M. K Čiurlionio meno mokykloje, o vėliau profesionalios dailės studijos tuo metu vienoje geriausių Vilniaus dailės instituto Grafikos katedroje neabejotinai buvo svarbus asmenybės formavimosi veiksnys. Vaizduojamosios dailės patirtis įtvirtino Jurgos kontempliacijos ir apibendrinimo sugebėjimus, išugdė kiekvienos srities menininkui svarbų darnos jausmą, išmokė įvairių komponavimo įmantrybių. Iš čia kilo jos kūrybai būdingas vizualumas, erdviškumas, kontrastiškų dramatinių siužetinių linijų, efektų, išraiškingų detalių sureikšminimas. Visa tai jos meninei kalbai suteikė bruožų, nebūdingų kitiems lietuvių rašytojams, kurių dauguma į literatūrą atėjo iš filologinių studijų.

       Mano akimis žvelgiant, tikrą kūrėją pirmiausia formuoja originalios kūrybingos asmenybės potencialas, gebėjimas atsiriboti nuo neesminių išorinės būties formų, sutelkti ir tikslingai plėtoti savo kūrybines galias. Nemažiau svarbus gebėjimas regėti kitiems neregimas spalvas, girdėti kitiems negirdimus garsus, taip pat atkaklus ir sistemingas darbas tobulinant savo profesinius įgūdžius. Minėtos savybės, atsiskleidusios jau menininkės jaunystėje, ir padėjo jai tapti unikaliu mūsų kultūrinio gyvenimo reiškiniu.

       Noras išreikšti savo unikalias patirtis bei išgyvenimus literatūrine kalba yra visai suprantamas, kadangi vaizduojamoji dailė, nors ir spalvinga bei reljefiška, ne visuomet pajėgi perteikti tai, ką menininkė patyrė savo kelionėse, kupinose daugybės naujų įspūdžių, garsų, kvapų, bendravimo patirčių.

       Įdėmiau pažvelgę į ankstyvosios Jurgos kūrybos ištakas galime konstatuoti, kad studijų VDI tarpsnyje, kurį sąlygiškai pavadintume „užslėptuoju“, bundantį menininkės dėmesį literatūrinės saviraiškos formoms užgožė vaizduojamoji dailė. Tačiau vis aktyviau besiskleidžiančios literatūrinės intencijos, intuityvi literatūrinės saviraiškos formų paieška, kūrybinių jėgų ir gyvenimo įspūdžių kaupimas jau buvo prasidėjęs. Žurnalistinis darbas, kurio Jurga ėmėsi po dailės studijų, buvo svarbus profesinių rašymo įgūdžių formavimosi veiksnys, nes jai ši veikla padėjo natūraliai, neprievartaujant prigimties, artėti prie literatūros pasaulio žmonėms būdingų interesų, perimti meninės raiškos priemonių įvairovę, plėsti literatūrinių pažinčių ir bendravimo ratą.

 

Rytų pasaulio atradimas

 

       Jurga buvo įvairiapusė asmenybė su nuolatos besikeičiančiais ir neretai sunkiai suderinamais interesais. Apdovanota įvairiais sugebėjimais, galėjo pasukti bet kuria kryptimi, todėl ilgai blaškėsi, ieškojo savo kelio. Jaunystėje ji troško kitokio pasaulio, kitokios vertybių sistemos ir savo idealą rado abstrakčiai romantizuotuose Rytuose. Jai artimi romantinės pasaulėjautos bruožai: tragiškas atotrūkis tarp idealo ir tikrovės, grožio kultas, išskirtinis dėmesys egzotikai, subjektyvių emocinių būsenų, išgyvenimų aprašinėjimas, įvairių meno rūšių ir formų pynimas. Tai skatino ir romantinei tradicijai būdingą domėjimąsi mįslingomis Rytų kultūromis ir ezoterinėmis praktikomis. Iš čia kyla stiprus ne tik Rytų, bet ir apskritai pasaulinės kultūros ilgesys, noras pažinti jos įvairovę bei spalvas.

       Romantinė Jurgos Rytų nostalgija buvo paveikta pirmiausia postmodernistinio orientalizmo bangos, nuvilnijusios per Lietuvą aštuntajame dešimtmetyje ir devintojo pradžioje, taip pat oficialiai ideologijai alternatyvių autentiškų būties ir kūrybos formų paieškos. Jurgą veikė Vilniaus dailės akademijos dėstytojų pasakojimai ir knygos apie daugelio didžių Vakarų menininkų piligrimystes, jų bėgimą iš nepakančios aplinkos ir prarastojo rojaus ieškojimus egzotiškuose Rytų kraštuose. Ten natūralios gamtos prieglobstyje ir ji tikėjosi surasti kitokią dvasinę bendriją su žmonėmis, gyvenančiais natūralų gyvenimą. Romantinė klajonių manija ir su ja susijusi Rytų nostalgija tuomet buvo paveikusi daugelį Lietuvos intelektualų bei menininkų, kuriems įtaką darė bitnikų ir hipių ideologija. „Niekas taip neatpalaiduoja ir neišlaisvina žmogaus kaip kelionė, išsiveržimas iš senos aplinkos ir naujų vietų magija, – rašė ji. – Keliaudami mes ne tik pažįstame pasaulį, atrandame dar nematytas šalis, bet ir atveriame slapčiausius savo sielos kampelius.“

       Orientalizmas Lietuvoje, kaip ir visoje sovietinėje imperijoje, septintąjį ir devintąjį dešimtmetį tapo svarbia opoziciškumo ir nusišalinimo nuo marksistinės ideologijos apraiška. Tuomet intelektualų ir menininkų susidomėjimas Rytų tautų filosofija, religijomis, menu tapo populiarėjančiu bėgimo nuo niūrios bei nepriimtinos tikrovės būdu. Per tarptautinius bibliotekų mainus ir samizdato kanalus buvo gaunama ir sparčiai tiražuojama marga vakarietiškos bei rusiškos kilmės orientalistinė literatūra. Tai buvo Alano Wattso, Daisetsu Teitaro Suzukio, Reginaldo Horace Blytho, Makoto Uedos, Ananda Coomaraswamio ir kitų autorių knygų srautas, iš kurio autentiškumu išsiskyrė buriatų budologo B. Dandarono (1914–1974; artimas Vosyliaus Sezemano draugas, praleidęs kartu daug metų sovietiniuose konclageriuose) rusų kalba samizdato būdu išleista knyga „Budisto mintys“. Tuomet daugelio jaunų gyvenimo prasmės ieškančių lietuvių intelektualų, dailininkų bei rašytojų Rytų pasaulio ir budistinės kultūros pažinimo keliai nusidriekė į tolimą Buriatiją – tvirčiausią budizmo sovietinėje imperijoje citadelę. Buriatijoje viešpatavusios budizmo formos ir žmonių gyvenimo būdas buvo artimos toms, kurios šimtmečiais gyvavo Tibete. Dar nuo studijų Maskvos universitete laikų, kai pats domėjausi orientalistinėmis temomis, daug vasarų praleisdavau Buriatijoje ir puikiai pažinojau šį reto grožio kraštą bei jo žmones. Kadangi nuo 1979 m. vadovavau Lietuvos orientalistų asociacijos veiklai ir turėjau plačių ryšių su įvairiais sovietinės imperijos orientalistikos centrais, keliaujantiems į budistines šventyklas, vienuolynus padėdavau rekomendacijomis ir detaliais tokiose kelionėse į nepažįstamus kraštus praverčiančiais paaiškinimais, patarimais. Ši daugelio lietuvių iš Kauno, Vilniaus, Šiaulių piligrimystės į Rytus ir sudėtingų jų santykių su saugumo organais istorija šiandien, išskyrus pačius kelionių dalyvius, yra nežinoma ir reikalauja išsamesnių tyrinėjimų.

       Jurgą tuomet vis labiau veikė orientalistinės įtakos, kurios teikė vilčių apie Pažadėtąją žemę ir tą amžiams prarastą laiką, kai pasaulis buvo vientisas. Pirmasis „palikęs įspūdį“ jos susitikimas su Rytais ir budistine kultūra, kaip ir daugeliui to meto lietuvių intelektualų bei menininkų, jai buvo Buriatija. Užbaikalės bekraščių miškų ir kalnagūbrių platybėse ji tikriausiai pirmą kartą pajuto dar neišnykusią pirmapradę žmogaus ir jį supančio gamtos pasaulio vienovę, gebėjimą gėrėtis gamtos grožiu, būties pilnatve, galėjo valandų valandas kontempliuoti kalnus, debesis ar žvaigždėtą dangų.

       Anot pačios Jurgos, ši kelionė buvo spontaniška, ji vyko „ieškoti pati savęs“ ir norėjo rasti tyrą, nesuterštą erdvę, kurioje galėtų pradėti visiškai naują gyvenimą. „Kelionę į Rytus, – teigia ji, – pradėjau nuo Buriatijos“. Dabar lieka tik spėlioti, kaip būtų susiklostęs Jurgos gyvenimas, jei lemtis nebūtų jos pastūmėjusi kelionei į Buriatiją, kurios įstabaus grožio kraštovaizdžiai, šventyklos ir neįprastos kalnų virtinės, stepių lygumos, bendravimas su vietos gyventojais audrino meninės prigimties vaizduotę. Jautri įspūdžiams Jurga tuomet pirmą kartą tiesiogiai susidūrė su savita budistine kultūra, religija, gyvenimo būdu, kitaip mąstančiais ir kitaip gyvenančiais žmonėmis. Šis šuolis į Rytus jos sąmonėje ir intelektualinėje biografijoje paliko gilų rėžį. Pamenu, kaip sugrįžusi ji su užsidegimu pasakojo šios kelionės įspūdžius: apie išvystos gamtos grožį, lankymąsi budistiniuose dacanuose, pokalbius su budizmo adeptais, dalyvavimą tūkstančių žmonių apsupto Tibeto budistų vadovo Dalai Lamos paskaitoje.

       Ji mėgo natūralios gamtos prieglobstį, paslaptingą nakties atmosferą, mėnesieną ir žvaigždėtą tamsų dangų. Gamtos grožis ją harmonizuodavo, suteikdavo dvasinės energijos. Po pirmosios kelionės į Buriatiją jį daug kalbėdavo apie šios šalies kraštovaizdžio, kalnų, upių neįprastumą, naktinio dangaus magišką žavesį, kurį siejo su būties pilnatvės jausmu, tokiomis sąvokomis kaip „amžinybė“ ir „begalybė“. Jai tai buvo visai kitas kraštas, kita kultūra ir ji suprato, kad nuo šiol ją visuomet trauks kraštai, kur mažai civilizacijos, kur laukinė gamta, o ne išlaižytas komfortas. Pagrindinis šios kelionės į budistinės kultūros pasaulį laimėjimas – tai galiu tikrai paliudyti, nes su Jurga daug šia tema kalbėjome, – buvo gyvenimo nuostatų keitimasis, vadavimasis iš daugeliui uždaroje erdvėje gyvenančių žmonių mąstymo ribotumo, pasaulėžiūros stereotipų, vidinės laisvės svarbos suvokimas. Čia ji gavo stiprių paskatų domėtis Tibeto kultūra; tai vėliau, subyrėjus imperijai, pastūmės ją dar toliau į Rytus, vers ieškoti vis naujų nepažįstamų pasaulių, svaiginančių horizontų su atsiveriančiomis panoraminėmis erdvėmis.

       Buriatija jai buvo ne tik įstabaus grožio, bet ir unikalus budistinės kultūros kraštas, kurio vienuolynų centrai amžiais palaikė glaudžius ryšius su Tibetu. Tai ji sužinojo lankydamasi budistiniuose dacanuose, bendraudama su vienuoliais, domėdamasi tuomet labai madingais budistinio kulto objektais – tibetietiškos kilmės skulptūrėlėmis, įvairiais ritualiniais indais, kurių šiame krašte buvo daug. Buriatų piligrimai šimtmečiais vykdavo į Lhasos vienuolynus, todėl Buriatijoje Tibeto kultūra buvo labiau žinoma ir dvasiškai artimesnė nei kituose regionuose. Netgi į pirmąsias pažintines carinės Rusijos mokslininkų ekspedicijas, skirtas užsisklendusio nuo pasaulio Tibeto kultūrai tyrinėti, būdavo siunčiami buriatų kilmės mokslininkai, kurie atvykdavo į šią šalį kaip budistai piligrimai, neišsiskirdami iš kitų maldininkų.

       Grįžusi iš Buriatijos, Jurga vis labiau domėjosi Tibeto kultūra, ieškojo apie ją informacijos, knygų ir bet kokios lektūros, kurios tuomet Lietuvoje buvo ne tiek daug. Orientalistų studijose Tibetas, nepalaikantis ryšių su Vakarais, daug metų buvo traktuojamas ne tik kaip egzotiška, tačiau ir mokslinio pažinimo požiūriu itin svarbi šalis. Jos vienuolynų bibliotekose mokslininkai tikėjosi aptikti Indijoje karų ir kolonizacijos sunaikintų archajiškų budistinės kultūros formų, rasti seniausių sanskritiškų tekstų originalų arba tibetietiškų jų vertimų, kurie padėtų atkurti neišlikusius sanskritiškus originalus.

       Vakaruose seniai sklandė legendos apie atokiuose budistiniuose Tibeto vienuolynuose sukauptas gausias sanskritiškų rankraščių kolekcijas. Todėl kelionė į šią šalį buvo daugelio Rytų kultūros mylėtojų ir mokslininkų svajonių objektas, apaugęs romantiniais mitais ir legendomis. Anot patikimų rašytinių šaltinių, Odoricas de Pordemone buvo pirmasis europietis, kuris 1328 m. apsilankė ir kiek laiko gyveno šios šalies sostinėje Lhasoje. Paskui buvo ilga pauzė iki 1624 m., kai portugalų jėzuitas Andrade ir keli kiti misionieriai šioje šalyje apsilankė pakeliui į Kiniją. Vėliau 1715 m. italų jėzuitas misionierius Desideri per Kašmirą, Ladaką atkeliavo į Lhasą ir čia praleido penkiolika metų. Beveik tuo pačiu metu Lhasoje dvidešimt dvejus metus gyveno Orazia della Pena, kuris paliko glaustą šios šalies aprašymą. Vatikano pasiųstas augustinų vienuolis Giorgi 1762 m. paskelbė pirmą išsamų, šiai daugybės legendų apgaubtai šaliai skirtą, 800 p. veikalą „Alphabetum Tibenanum“.

       Tačiau tikrasis Tibeto kultūros atradimas Vakaruose siejamas su vengrų poliglotu ir Rytų kultūrų tyrinėtoju Alexandru Csoma de Körosu (1784–1842). Šis Giotingeno universitete puikų kalbinį išsilavinimą įgijęs (studijavo graikų, lotynų, arabų kalbas) mokslininkas 1819 m. pėsčiomis išvyko į ilgą kelionę po centrinės Azijos šalis. Tai buvo pirmasis europietis, kuris kryptingai tyrinėjo įvairias Tibeto kultūros sritis, pirmiausia kalbą ir tibetietiško budizmo savitumą. 1825 m. atvykęs į Tibeto Ladako vienuolyną, padedamas vietinio lamos, išmoko tibetiečių kalbą, sistemingai studijavo ir kaupė įvairius rašytinius šaltinius. Lankydamas įvairius vienuolynus ir bendraudamas su skirtingų socialinių sluoksnių žmonėmis surinko per 320 tomų Vakaruose visiškai nežinomos religinės Tibeto literatūros rankraščių. Po 18 mėnesių, praleistų Tibeto vienuolynuose, C. de Körosas daug dirbo su rankraščių tekstais, o po ketverių metų 500 egz. tiražu paskelbė tibetietišką gramatiką ir tibetiečių–anglų kalbų žodyną.

       1835 m. pradžioje C. de Körosas svarbiame orientalistinių studijų centre Kalkutoje mokėsi bengali kalbą, o garsioje „Azijos draugijos“ bibliotekoje studijavo sukauptus tibetietiškus rankraščius. Jis greit išmoko hindustani, mharata ir sanskrito kalbas, be kurių dar mokėjo hebrajų, arabų, graikų, lotynų, prancūzų, vokiečių, anglų, įvairias slavų, taip pat persų ir tibetiečių kalbas. C. de Körosas buvo didis tibetologas, gramatika, žodynais ir kitais veikalais atvėręs Vakarams Tibeto kultūros pasaulį. Jo įnašas į Tibeto ir kitų Rytų tautų kultūrų bei tekstų pažinimą buvo neįkainojamas, o poveikis antrosios XIX a. pusės tibetologijos raidai – milžiniškas. Ypač turint omenyje, kad ši šalis dėl įvairių neramumų ir lokalinių karų ilgai buvo izoliuota nuo Vakarų pasaulio. 1904 m. į Tibeto sostinę Lhasą įsiveržus britams, daugelis jos vienuolynuose sukauptų dvasinių turtų, rašytinių šaltinių, vaizduojamosios dailės kūrinių, kulto objektų pasklido į tolimiausias europiečiams nepasiekiamas vietoves, jų dalis pateko į per šimtmečius artimai su Tibetu kultūriniais ir religiniais ryšiais susijusią Buriatiją. Čia norėčiau priminti, kad būtent C. de Köroso keliais įvairių Vengrijos organizacijų remiamas ekspedicijas daug kartų rengė Jurgos bičiulis ir bendražygis Paulius Normantas.

       Lankydamasi Buriatijos dacanuose Jurga negalėjo nepajusti šios šalies kultūros ir religijos tradicijų ryšio su Tibetu. Jurgos posūkį į Tibetą paskatino ir susitikimas su Buriatijoje tuo metu viešėjusiu Tibeto dvasiniu lyderiu Dalai Lama. Todėl pirmoji Jurgos kelionė į budistinės kultūros šalį Buriatiją buvo nepaprastai svarbi visai vėlesnei jos dvasinei evoliucijai. Tai buvo svarbus lūžis jos sąmonėje, ilgam nulėmęs tolesnį gyvenimą; pažintis su tūkstantmečius gyvuojančiomis kitomis budistinės kultūros tradicijomis išmokė jautriau žvelgti į pasaulį, kitaip gyvenančias tautas.

       Daugiašakė Jurgos kūrybinė veikla savitai pratęsė per Vakarus prieš kelis dešimtmečius nuvilnijusią postmodernistinio orientalizmo bangą. Jos šuolis į Rytus (Buriatiją, Tibetą, Šiaurės Indiją, Nepalą ir kitus kraštus) atitiko to laiko dvasią, tačiau pasaulio suvokimą ir kūrybos originalumą nulėmė kitoks nei daugeliui tautiečių būdingas, egzistencinę prasmę įgavęs požiūris į neeuropines kultūras, ypač į Tibeto, suaugimas su jomis, ilgalaikis gyvenimas tų kultūrų tradicijų bei simbolių erdvėje. Tiesioginio Tibeto pažinimo vaisiai vėliau atsiskleidė geriausiuose jos kūriniuose, skirtuose tibetietiškai tematikai. Maža lietuvių tauta gali didžiuotis turėdama net du europinio masto Tibeto kultūros ambasadorius (greta Jurgos turiu omenyje ir P. Normantą), jų kūriniai menine verte meta iššūkį ir sėkmingai konkuruoja su jiems artimos dvasios didžiųjų šalių orientalistų veikalais.

       J. Ivanauskaitė mūsų kultūroje susikūrė nišą greta savo mokytojo A. Švėgždos ir bičiulio P. Normanto. Jurga atskleidė savo kūrybinį potencialą skirtingose meninės saviraiškos srityse; ji ne tik susiejo romaną, dramaturgiją ir poeziją su grafika, tapyba bei fotografija, bet sujungė ir dvi geografines Rytų ir Vakarų erdves. Tokia kūrybinės ir pažintinės veiklos sintezė suformavo J. Ivanauskaitės universalizmo fenomeną.

       Jurgos „posūkio į Tibeto kultūrą“ intymumas ir dvasinė evoliucija daug kuo primena jos mokytojo A. Švėgždos ir bendražygio P. Normanto Rytų nostalgiją. Tačiau šių panašumų neverta pernelyg sureikšminti, kadangi visų kūrėjų ieškojimų ištakos ir gyvenimo keliai yra skirtingi. Juos vienija brandžiai asmenybei būdingos humanistinės nuostatos, platesnių erdvių ilgesys ir tai, kad svarbius savo gyvenimo tarpsnius jie praleido už Lietuvos ribų, mokėdami giliau, tarsi iš šalies, pažvelgti į save, pamatyti savo tėvynės kultūros privalumus bei suvokti problemiškas jos puses. Intelektualų šeimoje išaugusios menininkės kelias į Rytus ir savo vietos pasaulyje ieškojimas kupinas daugybės išgyvenimų bei patirčių, suteikusių jos kūrybai ypatingo autentiškumo.

       Tibetas J. Ivanauskaitei yra ne tik „dvasinė būsena“, bet kur kas daugiau. Tai slėpiningų svajonių pasaulis, Pažadėtoji žemė, tikro tikėjimo ir autentiškos būties metafora. Neatsitiktinai jos programinė knyga „Prarasta pažadėtoji žemė“ prasideda filosofiniais šios temos apmąstymais. „Tibetas... Aš visada svajojau apie šią šalį, kaip dykumomis vedžiojamas benamis svajoja apie Pažadėtąją žemę, kaip viduramžių mistikas – apie Kristaus karalystę, kuri rasis po Apokalipsės. Sunkiausiomis valandomis primindavau sau, kad tai dar nėra liūdesio bedugnė, ji, tikroji, atsiveria tada, kai staiga užplūsta nenumaldomas niekada neregėtos šalies ilgesys. Laimingiausiomis akimirkomis žinojau, kad tai dar nėra palaimos viršūnė, ji – ten, Himalajuose, ant Pasaulio Stogo. Neįstengiau to apsakyti kitiems jokiais žodžiais, o mano veiksmai daugeliui atrodė visai nesuprantami. Todėl vieną po kito ėmiau prarasti artimus žmones. Vienatvės dykuma plėtėsi, bet ji man patiko, nes kažkuo priminė neregėtą Tibeto peizažą. Vis dažniau pasijusdavau savo žvėrišku ilgesiu (kai norisi staugti) išduodanti Lietuvą, o daugelis pažįstamų ir nepažįstamų tai man nuolat su pagieža primindavo.“

       Išsprūdusi iš uždaro anų laikų pasaulio, Jurga tarsi apkvaito nuo laisvės ir atsivėrusių svaiginančių erdvių. Tibetas jai tapo antrąja dvasine tėvyne, kurioje pajuto kitokį erdvės ir Žmogaus suvokimą, ji tarsi išbarstė save milžiniškame Tibete, išplėtojo savo jusles, atrado sugebėjimą jausti kitokius gyvenimo srautus, metų sezonų kaitą. Būtent klajonės Tibeto ir Šiaurės Indijos keliais, gyvenimas tarp vietinių žmonių, bendravimas su jais buvo vertinga medžiaga knygoms, todėl jos tokios autentiškos ir toks sodrus jų koloritas.

       Apie penkerius metus lankydamasi Šiaurės Indijoje ir Tibete Jurga išgyveno daugybę dvasios nušvitimo, palaimingo džiaugsmo ir meilės akimirkų. Ji tarsi iš vidaus pažvelgė į kitos civilizacijos kultūros vertybių ir simbolių pasaulį, būdama įvairiuose vienuolynuose, artimai bendravo su vienuoliais budistais, perėmė jų tūkstantmetę dvasinių praktikų patirtį. Ji visuomet darė darbinius piešinius, užrašus, užrašinėjo savo dvasios būsenas, todėl tibetietiškojo ciklo knygose jau galėjo vaizduoti šį pasaulį kitaip – remdamasi pačios patirtais įspūdžiais bei išgyvenimais.

       Grįžusią į Lietuvą Jurgą persekiodavo šios, jos žodžiais tariant, antrosios dvasinės tėvynės kraštovaizdžių vizijos, gaivūs aukštikalnių kvapai, ir ji jautė būtinybę išgyvenimus perteikti kitiems. Visa tai tapo svarbia prielaida kūrybinės energijos antplūdžiui, tiesiogiai susijusiam su noru išreikšti įspūdžius. Nuo tada pradėjo rašyti kaip patrakusi, kartais visiškai užsisklęsdama nuo pasaulio.

       Atsiribojus nuo autorę gaubiančios ir klaidinančios egzotizmų aureolės lengviau suvokti vitališką maištaujančios prieš socialines konvencijas kūrėjos temperamentą, spontanišką „gyvybinį polėkį“, ezoterinių dalykų potraukį, didžiojo, vos ne kosminius mastus įgaunančio, geismo anatomiją, veido, kūno tipologiją, šokiruojamai atvirus erotinius motyvus, kūniškos meilės sureikšminimą, drastišką ilgaamžių socialinių konvencijų neigimą, unikalių patirčių ir ribinių aplinkybių aprašinėjimą.

       Ji, kaip ir į amžinybę anksčiau laiko išėjęs Gintaras Beresnevičius, yra nomadologijos dainė, daugybėje savo tekstų kalbanti apie įvairaus plauko gyvenimo prasmės ieškančius klajotojus – „amžinuosius žydus“ ir „dvasios piligrimus“, kurie gieda giesmes klajojančiam jogui kruvinomis kojomis, romansus prie laužo trau-kiantiems čigonams. Tai ypatinga kasta žmonių, nepririštų prie materialių turtų ir konkrečios vietos, kuriems „rūpi tiktai keliauti / nesvarbu kodėl, ko, kur – / kelelis tolimas, kelelis dulkinas“.

       Pradžioje rašytojai ir poetei kelionės buvo vienas iš būdų pažinti save ir svetimus pasaulius, vėliau jos įgavo daugybę kitų prasmių. Kelionės atšiauriomis Tibeto aukštikalnėmis stebina Jurgos drąsa ir atkaklumu. Klajojo Rytų keliais ne tik modernios civilizacijos priemonėmis, neretai ir pėsčiomis ar ant gyvūnų kuprų, tarsi siekdama gyvai pajusti kadaise Rytuose gyvavusias gyvenimo ir komunikacijos formas. Todėl „kelias“ ir „klajonės Rytų pasaulio bekraštybėse“ yra pagrindiniai Jurgos daugelio prozos, poezijos ir kelionių užrašų knygų siužetai, kurie per atrastus naujus pasaulius bei kraštovaizdžius plečia ir dvasinio pasaulio erdves.

       Ankstyvuosiuose Rytų problematikai skirtuose tekstuose Jurga kaip tikra romantinio subjektyvizmo adeptė pirmiausia išryškina tuos egzotiškus, spalvingus ir metafizinės prasmės kupinus dalykus, kuriuos jos žvilgsnis atranda kaip tik šią, konkrečią, būties akimirką. Skaitytojui ji siekia gyvai perteikti tai, kas sujaudino ir sukrėtė jos pačios dvasią. Nuo tada jos kūryba pradėjo pulsuoti nuostaba ir svaiguliu, aptikus nepažįstamo Rytų pasaulio grožį, į kurį ją stūmė nerami, kupina galingos biologinės energijos, vos ne tantristinio kosminio Geismo kupina dvasia. Ši Geismo dvasia tapo vienu svarbiausių įvairiais anima ir animus pavidalais užsimaskavusių jos knygų ir eilių herojų, ji iškėlė Jurgos kūrybą virš daugelio tuomet mūsų visuomenėje viešpatavusių konvencijų, skatino pasipriešinimą standartinėms kūrybos normoms, taip pat ši dvasia lėmė autorės skausmingas psichologines traumas, stiprino svetimumo jausmą – menininkė jautėsi išstumta iš to pasaulio, kuriame realiai gyveno ir prieš kurio normas bei mąstymo stereotipus aistringai maištavo visa savo kūryba.

       Jau pirmųjų knygų siužetai, idėjos, motyvai, netradicinis jų traktavimas atrodė kaip iššūkis taisyklių valdomam rašytojų cechui, nes tos naujovės laužė kanonus, normas, provokavo. Nuo pat pirmų neįprastų savo knygų rašytoja buvo kritikuojama, neretai mėginant jai primesti visai nebūtus ar neteisingai suprastus dalykus. „Visada, – prisipažįsta ji, – turėjau nevisavertiškumo kompleksų ir nepasitikėjimo savimi, todėl neretai ta kritika man atrodydavo net pelnyta, po kai kurių puolimų mane ištikdavo rimta egzistencinė krizė. Dabar į viską žvelgiu ramiau, atlaidžiau ir filosofiškiau. O už ką turėčiau ant tų žmonių pykti? Jie gyvena taip, kaip jiems atrodo teisinga, o aš teigiu savo tiesas, štai ir viskas.“ Neatsitiktinai viena jos knygų tapo konvencionalios etikos sargų auka, buvo netgi uždrausta; tačiau šis negarbingas žingsnis tik išpopuliarino autorę, ypač tarp jaunosios kartos skaitytojų. Jurga nuoširdžiomis gilių egzistencinių apmąstymų knygomis tarsi pasineria į žmogaus pasąmonę, tyrinėja sielos, kūno ir libido, t. y. Didžiojo geismo, išsaugančio žmonių giminę ir sukančią didįjį būties ratą, topologiją. Man atrodo, kad šių knygų apkaltinimas baisiomis nuodėmėmis daugiau byloja apie pačius kritikus, nei apie jų „akylos priežiūros“ auką.

       Daugelis ankstyvųjų Jurgos knygų herojų yra artimi bitnikų ideologijai, jie plūduriuoja palaimingose lengvo bohemiško gyvenimo bangose, pernelyg nesusimąstydami apie nenumaldomai tekančio gyvenimo prasmę. Tačiau netrukus įgimtas etinis ir estetinis jautrumas, leidžiantis atpažinti melagingas gyvenimo formas, ir bodėjimasis nuvalkiotais moderniojo meno kanonais pastūmėja rašytoją link ryškesnių ir kontroversiškų herojų, motyvų bei temų. Ima aiškėti, kad nerūpestingo gyvenimo patrauklumas yra tik regimybė, nes tuštuma slegia ne menkiau nei neišbrendami gyvenimo rūpesčiai, ši tuštuma verčia ieškoti kitų būties formų ir idealų. Tad ankstyvąjį Jurgos kūrybos etapą galima laikyti tiesiog pasirengimu brandesniems kūriniams. Ilgainiui, klajojant po Rytų kraštus, svarbiausiomis jai tampa universalios įvairių tautų žmonėms būdingos dvasinės vertybės, kurios nustelbia ankstesnius bohemiškuosius prioritetus.

       Laikas nenumaldomai ėjo, nepriklausomybę atkūrusi Lietuva atsivėrė pasauliui, keitėsi gyvenimo nuostatos, skverbėsi naujos integracijos Europoje patirtys. Rašytoja savo kūriniuose atspindėjo šį kintantį pasaulį, svarstė naujų įtakų sklaidą mūsų kultūroje. Plečiantis ir gilėjant Rytų pasaulio vertybių ir simbolių suvokimui, kūryboje stiprėjo universalistinės ir humanistinės tendencijos.

       Kelias ir Geismas – du pagrindiniai jos pasaulio vizijos leitmotyvai, kurie įgauna vos ne metafizinę prasmę ir persmelkia daugelį kūrinių. Siužetinės geismo aprašinėjimo linijos susipina ne tiek fiksuojant tai, ką išoriniame pasaulyje regi akys (nors vizualinis aspektas čia labai svarbus), o pirmiausia atskleidžiant, kas, klajojant Rytų pasaulio bekraštybėse, vyksta žmogaus viduje. Todėl klajonės išoriniame pasaulyje persikelia į neišmatuojamų erdvių vidinį pasaulį, jautriai fiksuojant, kaip išorinio pasaulio įspūdžiai keičiasi kūrėjos sąmonėje. Kai regimieji vaizdiniai nepastebimai transformuojasi į girdimuosius, nepaprastai svarbus tampa ritminių struktūrų, pauzių perteikimas. Tai sinestezinei kūrybai būdingi bruožai.

       Taigi bręstančios menininkės kūryboje anksčiau vyravusio biologinio prado veiksnį vis labiau keitė socialiai aktualūs humanistiniai motyvai – susirūpinimas daugelio kenčiančių ir nuskriaustų tautų likimu. Kartu rašytojos tekstuose daugėjo modernistinei ir postmodernistinei literatūrai būdingų elementų; neretai suardomos tradicinės siužetinių linijų plėtojimo schemos, supinami skirtingi laiko ir būties pjūviai, jungiamos skirtingos rašymo formos – realistinė, romantinė, impresionistinė, modernistinė, postmodernistinė ir kitos, – kurios konkuruoja tarpusavyje ir papildo viena kitą. Į rytietiškos problematikos meno kūrinius įtraukdama naujus socialinius ir psichologinius motyvus, rašytoja išjudino ir keitė susiklosčiusius kūrybinius principus.

       Kelionę ji vis labiau suvokia kaip meditaciją ar kontempliaciją, o ne kaip žygį, žygdarbį ar išorinių įspūdžių medžioklę. Iš tikrųjų imliam žmogui kelionės ir kitų, ypač išsiskiriančių turtingomis tradicijomis, Rytų tautų kultūrų pažinimas neretai tampa svarbiu pasaulio ir savęs pažinimo šaltiniu. Pirmoji du mėnesius užtrukusi kelionė į Dharamsalą, kur gyvena pagrindinė tibetiečių diaspora tremtyje ir pats Dalai Lama, atvėrė rašytojai visai kitus pavergtos Tibeto tautos kultūros istorijos aspektus. Vėliau per antrąją apie dešimties mėnesių kelionę ji lankėsi įvairiose tibetiečių kolonijose ir vienuolynuose Indijoje, o trečiojoje kelionėje apie pusmetį praleido Ladake, vadinamame „Mažuoju Tibetu“, kuris kadaise priklausė istoriniam Tibetui, o dabar įeina į Indijos sudėtį. Ir pagaliau šį kelionių į Rytus maratoną vainikavo ketvirtoji – įspūdingiausia – kelionė į išsvajotą Tibetą ir pagrindinių jo budistinės kultūros centrų lankymas. „Nors kelionėje, – prisimena rašytoja, – buvo ir labai sunkių akimirkų, beveik nepakeliamų tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Tačiau lygiai tiek pat buvo ir džiaugsmo – tyro, visaapimančio, beveik švento. Net ir mirdama galėsiu prisiekti, kad kelionių po Rytus periodas buvo pats svarbiausias, lemtingiausias ir laimingiausias mano gyvenime. Visą tą laiką jaučiausi sklidina ypatingo įkvėpimo. Taip atsirado trys dokumentinės knygos apie Tibeto kultūrą ir religiją, eilėraščiai, romanas „Sapnų nublokšti“, piešiniai (108 mandalos), fotografijos ir vidiniai dvasios kūriniai, kurie išoriškai nėra niekaip išreikšti, bet man – patys brangiausi.“

       Tiesioginis sąlytis su Tibetu ir gyvenimas budistinės kultūros erdvėje stipriai paveikė J. Ivanauskaitės pasaulėjautą, išmokė ją kantrybės, kitokio požiūrio į pasaulį, žmones, į kasdienį gyvenimą, pakeitė vertybių sistemą. Budizmo filosofija moko valdyti emocijas, būti sąžiningu, visuose žmonėse įžvelgti gerąjį pradą. Kalbėdama apie Tibetą rašytoja prisipažįsta, kad jame „pirmą ir vienintelį kartą gyvenime pajutau tobulą harmoniją su savimi, su mane supančiais žmonėmis, gyvūnais, žeme, vandeniu, dangumi ir Dievu. Atrodė, tarsi fizinis ir metafizinis Tibeto peizažas specialiai man sukurtas arba aš jam sukurta. Tai buvo su niekuo nepalyginamas absoliučios pilnatvės ir palaimos jausmas. Galėčiau sakyti – tai buvo pusę vasaros besitęsiantis katarsis“. Šis Tibeto poveikis ir įsijautimas buvo toks stiprus, kad rašytoja netgi prabilo apie metafizinį kraujo šauksmą, teigė, kad jos kraujo grupė labiau būdinga Azijos, o ne Europos gyventojams. Natūralios gamtos prieglobstyje Rytuose ji patyrė tokį dvasinį komfortą, kuris nustelbia visus civilizacijos teikiamus patogumus. Suprantu rašytojos žodžius, kad ji „po kelionių į Tibetą moka nepakeliamos nostalgijos priepuoliais ir norėtų paskutinius gyvenimo metus praleisti ir numirti Tibete“, nes panašus emocinis, tarsi antrosios gimtinės ryšys, mane sieja su pietine Baikalo pakrante ir tolimos Kamakuros kraštovaizdžiu.

       Nenusižengdami tiesai galime teigti, kad J. Ivanauskaitė daug metų klajodama po įvairius Rytų kraštus – Buriatiją, Indiją, Nepalą, Tibetą, – šiose klajonėse ieškodama Pažadėtosios žemės, išgyveno esmines dvasines metamorfozes ir atrado save. Susitikimas su kitų civilizacijų reliktais suteikė jai daug svarbių kūrybinių impulsų, padėjo apmąstyti nenumaldomą laiko tėkmę, amžinybę, žmogaus būties efemeriškumą, atskleisti naujas jau lyg žinomų reiškinių puses. Savo knygose ji išmintingai moko nesureikšminti kultūrų skirtumų, nuolatos primena apie dažnai ignoruojamus, tačiau svarbesnius skirtingų rasių, civilizacijų ir tautų žmonių panašumus. Šią tiesą ji suprato keliaudama po įvairius kraštus, bendraudama su žmonėmis, tiesiogiai stebėdama mylinčių žmonių, tėvų ir vaikų santykius. Nenuostabu, kad net Tibete ji nejautė kalbos barjerų, kadangi tibetiečiai, kaip ir daugelis Rytų tautų žmonių, yra labai įdėmūs, paslaugūs ir tarsi telepatiškai jaučia, kai reikia pagalbos.

       Orientalistinių įtakų poveikis išryškėjo visose J. Ivanauskaitės gyvenimo ir kūrybinės veiklos srityse, kurios viena kitą papildė, išplėtojo menininkės jusles, jos intuicijos lakumą, jungė įvairius pažinimo būdus. Judėjimas tarp skirtingų kūrybinės saviraiškos sričių, įvairios meninės nuostatos neabejotinai darė teigiamą įtaką kūrybinei jos evoliucijai, padėjo skvarbiu intelektualo žvilgsniu pažvelgti į ją dominančius reiškinius, taip pat pamatyti grynai formalius su kūrinio vidine architektonika susijusius meno aspektus. Augantis dėmesys literatūrinei formai, žodžio magijai jos kūriniuose jungėsi su filosofiniais apmąstymais, pasipildė antropologinėmis, etnologinėmis, religijotyrinėmis žiniomis ir psichologinėmis įžvalgomis.

       Kelionės į Rytus ir gilinimasis į budizmo filosofiją Jurgai leido atrasti kitokias vertybių hierarchijas, o svarbiausia – padėjo suvokti intensyvaus dvasinio gyvenimo svarbą, išsiugdyti gilesnį požiūrį į civilizacijos istoriją, gamtą, žmogų, jo silpnybes, pažinti kitų tautų kultūros vertybes.

       Kai menininkė sako, kad „aš nelaikau savęs rašytoja arba kad nesitapatinu su šia profesija“, tai nėra arogantiškas pareiškimas. Šiuose žodžiuose daug skausmingai išgyventos gyvenimiškos išminties ir tiesos, – nes ji yra kur kas giliau apmąsčiusi žmogaus paskirtį pasaulyje nei eilinis moralistas, ir jos vertybių hierarchija yra kitokia. Kiekvienam kuriančiam žmogui yra nepaprastai svarbūs kūrybos vaisiai ir visuomenės pripažinimas, nes tai suteikia pasitikėjimo savo jėgomis, išskleisti sparnus ir bent šiek tiek pakilti virš sunkios kasdienybės. Visgi, anot pačios J. Ivanauskaitės, jai atsiskaitymo už egzistenciją ir gyvenimo prasmės pateisinimo valiuta yra ne jos tekstai ar dailės kūriniai, o tos aiškumo pilnatvės nušvitimo akimirkos, tas beveik neverbalizuojamas esmės suvokimas, kai pajunti gavęs atsakymą, kodėl esi pasaulyje ir kas yra Tas, be kurio tavo buvimas nebūtų įmanomas.

       Jurgos rytietiškos problematikos knygose nagrinėjami mūsų amžiaus rūpesčiai. Jose aptiksime daugybę vertingų žinių apie aprašomų kraštų kultūros istoriją, gyvenimo būdą, religijas, žmonių santykius; bėgant laikui, tai neabejotinai taps labai vertinga medžiaga kultūros antropologams, kadangi literatūrinės intencijos čia nepastebimai siejasi su kultūrologinėmis, etnologinėmis, religijotyrinėmis ir kitomis įžvalgomis.

       Rytų kraštuose Jurgą žavi Vakaruose seniai prarastas žmogaus ir supančio gamtos pasaulio vientisumo suvokimas, žmonių santykių nuoširdumas, paprastumas, svetingumo tradicijos. Pagarbi meilė ir neslepiama simpatija – vyraujantys jos rytietiškai problematikai skirtų knygų leitmotyvai. Nemažiau svarbus ir tiesioginis žmogų supančios didingos Rytų kraštų gamtos grožio pajautimas; rašytoja tarsi siekia susilieti su jos apraiškomis, objektais, metų sezonų kaitos ritmais. „Kelionės po Indiją, Nepalą ir Tibetą, – prisipažįsta ji, – mane itin suartino su gamta, nes tų kraštų žmonės vis dar jaučiasi gamtos dalimi, jos vaikais ir gal net nuolankiais pavaldiniais, o ne šeimininkais ir valdovais. Indijoje ir Nepale daug kur vis dar garbinami medžiai, kuriuose „gyvena“ kokios nors dievybės, dvasios, demonai, arba tų medžių šakos kažkada suteikė pavėsį medituojantiems asketams, šventiesiems, net pačiam Budhai. Tibete apstulbina pagarba patiems mažiausiems gamtos sutvėrimams, kad ir vabalėliams, kuriuos praeiviai rūpestingai nuo kelio nuneša į šalikelę, idant jų kas nesumindžiotų ar nesutraiškytų ratais.“

       Rytuose autentiškai patirtas gamtos pasaulis po kelionių rašytojai suteikdavo dvasinės rimties, skatino jos kūrybiškumą, padėjo natūraliai pasinerti į kūrybą, įtaigiai ir savita kalba išreikšti subtiliausias būsenas ir giliausius jausmus. Didingų gamtos peizažų aprašinėjimas Jurgos knygose įgauna išskirtinę estetinę funkciją ir imliam grožiui skaitytojui sukelia vos ne katarsio jausmą.

       Dėl nomadologinių intencijų Jurga dažnai gretinama su kitu jos bendražygiu ir bičiuliu P. Normantu. Jie iš tikrųjų tapo pirmaisiais lietuvių piligrimais, daug keliavusiais po šį atšiauraus gamtos grožio ir unikalios kultūros kraštą, artimai susigyveno su šiuo pasauliu, net laikė jį savu. Abi šias nomadiškas sielas pavergė neįprasti Tibeto kraštovaizdžiai, žmonės. „Kelionę suvokiu veikiau kaip meditaciją ar kontempliaciją, o ne kaip žygį, žygdarbį ar išorinių įspūdžių medžioklę. Taip pat manau, kad moteriai keliauti yra lengviau negu vyrui. Dažnai save lyginu su fotografu Pauliumi Normantu, kuris į kiekvieną savo kelionę išvyksta kaip į žūtbūtinę kovą. Tokia, matyt, yra vyro kario prigimtis. Tačiau jei jautiesi karys, tai neišvengiamai pritrauki kovos situacijas, kliūtis ir aplinkos pasipriešinimą – tiek fizinį, tiek metafizinį. Moters prigimtis neretai yra lyginama su vandeniu, o vyro – su akmeniu ar uola. Ten, kur moteris „prateka“, nesulaukdama jokio pasipriešinimo ir nesukeldama triukšmo, vyras dėl savo „kietumo“ gali turėti problemą.“

       Be daugybės bendrų bruožų, siejančių šias gaivališkas asmenybes ir jų kūrybą, be jų didžios pagarbos Rytų tautų kultūros tradicijoms, pilietiškumo ginant pavergtų tautų teises, kelionių aistros bei universalių siekių, yra ir skirtumų. Jurga savo kūryboje daugiau linksta į rafinuotą intelektualizmą, žaidžia įvairiais kultūros ženklais ir simboliais, ją domina psichologizuoti ir dramatiški žmogaus gyvenimo aspektai, o Paulių labiau traukia rūsti ir didinga Tibeto gamta ir žmogus šioje stichijoje. Todėl geriausi Pauliaus fotolakštai yra rūsčiai plakatiški, formos – monumentalios, portretuojamų žmonių akys traktuojamos kaip sielos veidrodis. Be meno mėgėjams gerai žinomų fotolakštų, savo glaustose eilėse Paulius daugiau pabrėžia proziškuosius Rytų aspektus, o Jurgos kūrybinė dvasia yra lyriškesnė.

       Tibetas jai tapo ne tiek egzotizmų pilna kultūrine erdve, bet antrąja dvasine tėvyne – laisvės siekiamybės ir aukštų humanistinių idealų simboliu. Kita vertus, šios klajonės Rytuose rodo neramią nomadologinę jos dvasios prigimtį, nepasitenkinimą tuo, kas pasiekta, nuolatinio judėjimo poreikį, naujų idealų ir dvasios vertybių paiešką.

 

Kova dėl pavergtų tautų teisių

 

       Jurgos kelionės po Rytus suformavo humanistinei pasaulėžiūrai būdingą atvirumą pasaulinės kultūros įvairovei, demokratizmą, kuriam visiškai svetimi rasiniai, tautiniai, religiniai prietarai. Jos išugdė asmenybės lankstumą, sugebėjimą prisitaikyti prie kitos kultūrinės erdvės. Greta asmenybės lankstumo bendraujant su įvairių kultūrų, rasių, socialinių sluoksnių žmonėmis susiformavo tvirti charakterio bruožai ir negausiems postmodernizmo kultūros humanistams būdingos nuostatos: rašytoja esminiuose ginčuose dėl žmogaus ir tautos laisvės vengė kompromisų ir atkakliai gynė savo principus.

       Jurgos kūryboje daug rafinuoto intelektualizmo, intymumo, noro pasislėpti nuo vulgarių pašalinių žvilgsnių, apsaugoti nuo jų sudėtingus dvasinių procesų aprašymus, kurie yra ne tik autorės kūrybinės biografijos faktai, bet, kaip tai neabejotinai bus suprasta vėliau, ir konkretaus meto bei regiono intelektualų dvasinių ieškojimų liudijimas. Ji buvo ne tik rašytoja, dailininkė, etnologė, fotomenininkė, žurnalistė, visuomenės veikėja, bet pirmiausia unikalus sociokultūrinis humanistinės kultūros reiškinys, intelektuali asmenybė, kuri sugebėjo dvasiškai transformuoti save ir pakilti į kitą kultūrinės savimonės, egzistencijos ir būties procesų suvokimo lygmenį. Daug metų tarsi iš šalies stebėdamas jos kūrybinę evoliuciją vis dažniau prieinu išvados, kad ją formavo itin aukšti sau ir gyvenimui keliami reikalavimai. Šios asmenybės ir nuo jos neatsiejamos kūrybos fenomeną pirmiausia pagimdė ryžtas, valia, nuolatinis darbas su savimi, intensyvus dvasinis gyvenimas, sugebėjimas mesti iššūkį visuomenę valdančioms konvencijoms.

       J. Ivanauskaitės kūryboje, interviu ir kalbose išryškėja esminė kokybinė žmogaus transformacija, asmens virsmas asmenybe, kuri subtiliai jaučia gyvenimo procesus bei atsakomybę už tai, kas vyksta pasaulyje, ypač kenčiančiuose ir engiamuose kraštuose. Šią asmenybės brandą atspindi visos jos gyvenimo ir kūrybinės veiklos sritys.

       Daugelis iškreiptai suprantančių patriotizmo sąvoką, lėkštus komentarus internete rašantys mūsų kvazipatriotai, taip pat aršūs krikščionybės adeptai turėtų suvokti – ir laikas netrukus tai patvirtins, – kad savo pagrindinėse ir geriausiose knygose, skirtose rytietiškai problematikai, tolimam ir taip jai dvasiškai artimam Tibetui, Jurga pirmiausia šlovina jai brangią Lietuvą, išryškina laisvės sąvokos svarbą, yra brandžios pilietiškos sąmonės pavyzdys. Jei gali užgniaužti savo nacionalinį egoizmą, vadinasi, gali jausti kančių ir prieštaravimų draskomų pasaulio tautų pulsą.

       Žavi J. Ivanauskaitės dvasinė disciplina, jos sugebėjimas įveikti europietiškąjį egocentrizmą, lietuviškąjį tautinį uždarumą ir noras nuolatos keistis. Moteriai tokios metamorfozės, vaduojantis iš uždaro pasaulio, kokiame gyvenome pusę šimtmečio, tolygios žygdarbiui. Ji maištavo prieš neteisingą politiką, engiamų tautų teisių pamynimą, prieš veidmainingą visuomenę. Iššūkis šio pasaulio stipriesiems ir pagimdė Jurgą kaip asmenybę, pavertė jos kūrybą kur kas aktualesniu reiškiniu, nei nacionalinės literatūros pasiekimai.

       J. Ivanauskaitė daug laiko ir energijos skyrė kovai už pavergtų tautų teises. Ji sielvartavo, kad į kovotojus dėl Tibeto ir Čečėnijos laisvės galingiausios, vien savo interesus ginančios valstybės žvelgia abejingai. Tibeto tragedija, kaip taikliai konstatuojama knygoje „Ištremtas Tibetas“, nepaprastai ryškiai atspindi visos XX a. istorijos esmę. „Laisvajai spaudai tyli Tibeto kančia ir bežadis pagalbos šauksmas atrodo nepakankamai efektingi... Ar ne tą patį spengiantį pasaulio abejingumą ilgus dešimtmečius kentė ir Lietuva?“ Jurga mums nuolatos primena, kad abejingumu ir tylėjimu mes neatleistinai išduodame tuos, kurie kenčia. Ji iš tikrųjų išgyvena dėl pavergtų ir kenčiančių tautų bei žmonių likimo. Dabar, prisipažįsta ji, kai Indijos Gudžarato valstijoje įvyko žemės drebėjimas, „ją apraudu kaip savo antrąją tėvynę, kurios žmonės man brangūs kaip broliai ir seserys“.

       A. Švėgžda, P. Normantas ir J. Ivanauskaitė yra daug sudėtingesni ir svarbesni nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos reiškiniai, nei daugelis Lietuvoje gali įsivaizduoti. Tai didžiai autentiški menininkai, savo kūrybą įamžinę savo krauju. Platus požiūris į pasaulį padėjo jiems išsivaduoti iš lietuviškojo provincialumo, pajusti atsakomybę už kitas pasaulio tautas. Šių menininkų atsigręžimas į universalias kultūros vertybes, savitas jų interpretavimas ir siekis jas įtraukti į Lietuvos kultūrinę savastį liudija mūsų laisvėjančios kultūros naują etapą. Tokie žmonės, nepaisydami gausių oponentų, kurie inertiškai gina senas, primityviai suvoktas tautines ir krikščioniškas mitologijas, keičia mūsų sąmoningumą, atveria Lietuvai naujas vertybines orientacijas bei pažinimo erdves.

       Kad ir kaip agresyviai ginčytų Rytų idėjos oponentai, yra visiškai aišku, kad Jurga, taip pat ir A. Švėgžda, P. Normantas, kaip unikalūs sociokultūriniai ir meniniai fenomenai gimė tik per savo orientalistinius ieškojimus, ir šios patirtys Jurgai iki paskutinių gyvenimo dienų buvo esminės – bet kokio autentiškumo pamatas. Tuo nesunku įsitikinti skaitant įvairius paskutiniais gyvenimo metais duotus interviu ir kitus tekstus, kuriuose nuolatos jaučiama ši universalios vertybių sistemos prioritetą išpažįstančios asmenybės patirtis; o pastaroji teigia, kad nėra jokio esminio skirtumo tarp įvairių tautų, rasių ir kad jei yra Dievas, jis yra vienas visiems, ir tik skirtingos mūsų nedidelio pasaulio ir jau ne tokios skirtingos pamatinėmis savo nuostatomis tautos kiekviena savitai suvokia savo santykį su Aukščiausiąja realybe, tiesia savitus kelius į Absoliutą.

       Jurgai iki gyvenimo pabaigos pagrindinėmis dvasinėmis atramomis išliko budistinės atjautos ir užuojautos kategorijos. Autentiška dvasinė patirtis neturi apibrėžtų ribų, todėl Jurga pakyla virš dogmiškų religinių nuostatų ir teigia Vienio filosofiją. Šią tiesą aiškiai suvokia aukštesnės brandos asmenybės ir tai juos – kaip žmones ir kūrėjus – iškelia virš daugybės kitų, siauriau suvokiančių save ir pasaulį.

       Taigi apdovanota įvairiais gabumais, puikia atmintimi, aštriu kritiniu mąstymu, įžvalgumu, turtinga vaizduote, sugebėjimu kaupti išorinio pasaulio įspūdžius, taip pat darbštumu, polinkiu į savianalizę, J. Ivanauskaitė natūraliai ieškojo įvairių kūrybinės saviraiškos būdų ir per savo gyvenimą pakeitė daugelį kūrybinės veiklos sričių, kurios papildė viena kitą ir suformavo savitą Jurgos fenomeną, jungiantį prozininkės, dramaturgės, poetės, dailininkės, žurnalistės, fotografės, eseistės, kultūros antropologės ir kitas intencijas.

       Jau po dailės studijų Jurga aktyviai įsijungė į kultūrinį gyvenimą, rašė į įvairius Sąjūdžio leidinius, kaip ir daugelis lietuvių svajojo apie nepriklausomybės atveriamas naujas gyvenimo perspektyvas. Jurga buvo Lietuvoje retas žmogaus tipas, atviras kitoms kultūrinėms tradicijoms; ji pakilo aukščiau rasinių ir religinių prieštaravimų, visur jai buvo svarbiausia universalios vertybės ir humanistinis pradas. Jos kaip ir A. Švėgždos kūriniuose ryškėja kaltės jausmas dėl baltosios rasės žmonių padarytų nusikaltimų. Klajodama po Buriatijos, Tibeto, Šiaurės Indijos, Nepalo bekraštybes visur ieškojo universalių vertybių, jungiančių įvairių rasių ir tautų žmones, besąlygiškai vertino žmogaus ir tautų laisvę, gynė pavergtų tautų žmonių teises, maištavo prieš sočios vartotojiškos visuomenės merkantilizmą, skelbė visų tikėjimų tautų ir rasių žmonių lygybės idėją. Aistringas romantinis Rytų ilgesys, atsiribojimas nuo daugelio socialinių konvencijų, harmonijos siekis, kelionės į Pažadėtąją Tibeto žemę, dievoieška – visa tai buvo būdas disciplinuoti savo maištingą bitnikų judėjimo, feminizmo, postmodernistinio orientalizmo ir kitų sąjūdžių paveiktą sielą, suvaldyti geismo, kūniškumo galią, įveikti patirtas nuoskaudas ir įtvirtinti savyje aukštus etinius idealus.

       Sunku pasakyti, kaip būtų susiklostęs jos gyvenimas, jei ne ta pirmoji „lemtinga kelionė“ į Rytus, į budistinės kultūros citadelę Buriatiją, kuri jai paliko neišdildomą įspūdį ir pastūmėjo keliauti dar toliau – į Tibetą, į kitas Rytų šalis. Per neilgą, bet aistringai nugyventą gyvenimą Jurga nuėjo sudėtingą dvasinės evoliucijos kelią nuo užsisklendusios savyje, maištingos Vilniaus dailės instituto studentės iki garsiausios dabartinės Baltijos kraštų rašytojos, aiškiai suvokusios savo siekius ir misiją pasaulyje. Ji išsiugdė tvirtą nepriklausomą charakterį, buvo drąsi, neretai pabrėžtinai ekscentriška, nenorėjo taikstytis su kultūrinio ir socialinio gyvenimo inercija, nemėgo žaisti pagal kitų primetamas taisykles, atkakliai ėjo pasirinktu keliu.

       Laisvos dvasios žmonėms Lietuvoje gyventi visuomet buvo sunku, kadangi mūsų tautos sąmoningumą slopino daugybė priespaudos metų. Taip visuomenėje iškerojo nelaisviems žmonėms būdingas nepakantumo kitam jausmas, ypač netolerancija laisvai sąmonei. Todėl ir Jurgos kūrybinė veikla, jos santykiai su įvairių menų cechų atstovais klostėsi sudėtingai. Dėl savo nestandartinių nuostatų ir talento ji ilgai buvo tarsi svetimkūnis Lietuvos kultūroje ir į mūsų literatūros olimpą pirmiausia prasiveržė dėl didėjančio jaunųjų gerbėjų rato ir – tai svarbiausia – dėl tarptautinio pripažinimo, tapusi labiausiai verčiama į užsienio kalbas ir skaitomiausia Baltijos kraštų rašytoja. Tai ir vertybių hierarchijoje viską sustatė į savo vietas. Jurga išėjo tuomet, kai jos kūryba pasiekė brandą ir kai ji, atrodo, dar galėjo padovanoti mums daug kitų vertingų kūrinių. Po Jurgos išėjimo, be jos prozos ir eilių knygų, kelionių esė, paveikslų, fotolakštų, dar liko daug reikšmingų pamąstymų apie įvairias Rytų ir Vakarų kultūrų sąveikos, kūrybos ir žmogaus būties problemas.

 

 

Literatūra

 

       Andrijauskas A. J. Ivanauskaitės tibetietiškas orientalizmas // Andrijauskas A. Kultūros, filosofijos ir meno profiliai (Rytai–Vakarai–Lietuva). – Vilnius: KFMI leidykla, 2007. – P. 578–586.

       Andrijauskas A. Orientalistinis Jurgos Ivanauskaitės nomadizmas // Rytai–Vakarai: Komparatyvistinės studijos VI. Jurgos Ivanauskaitės atminimui skirtas tomas / Sud. A. Andrijauskas. – Vilnius: KFMI leidykla, 2007. – P. 59–81.

       Ivanauskaitė J. Ištremtas Tibetas. – Vilnius: Tyto alba, 1996.

       Ivanauskaitė J. Kelionė į Šambalą. – Vilnius: Tyto alba, 1997.

       Ivanauskaitė J. Prarasta pažadėtoji žemė. – Vilnius: Tyto alba, 1999.

       Ivanauskaitė J. Kelionių alchemija. – Vilnius: Tyto alba, 2003.

       Ivanauskaitė J. Odė džiaugsmui. – Vilnius: Tyto alba, 2007.

       Ivanauskaitė J. Bet kokiomis aplinkybėmis stengiuos išlaikyti optimizmą // Lietuvos žinios. – 2006. – Birželio 17.

       Ivanauskaitė J. Kuo rizikuoja keičiantis religiją žmogus // Santara. – 2005. – P. 46.

       Ivanauskaitė J. Niekieno žemėje // Nemunas. – 2006. – Nr. 32.

       Ivanauskaitė J. Pasijuntu grįžtanti į pradžių pradžią // Baltijos miškai. – 2005. – Gegužės 17.

       Ivanauskaitė J. Vienatvė man reiškia „pilnatvę“ // Šiaurės Atėnai. – 2003. –  Rugsėjo 12.

       Ivanauskaitė J. Šokis dykumoje. – Vilnius: Tyto alba, 2004.

       Ivanauskaitė J. Švelnūs tardymai. – Vilnius: Tyto alba, 2005.

        „J. Ivanauskaitė: mano herojai klonuoti iš manęs pačios“ // Lietuvos rytas. – 2000. – Birželio 23.

        „Jurgą Ivanauskaitę likimas veda už rankos“ // Lietuvos žinios. – 2005. – Gruodžio 31.

       Rytai–Vakarai: Komparatyvistinės studijos VI. Jurgos Ivanauskaitės atminimui skirtas tomas / Sud. A. Andrijauskas. – Vilnius: KFMI leidykla, 2007.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 4 (balandis)