tekstai.lt

Larisa Lempertienė. Lietuvių ir žydų folkloro sąsajos

Menora. Iliustracija iš www.menorah.com
Menora. Iliustracija iš www.menorah.com
       XIX a. pabaigoje prasidėjo kelis dešimtmečius Europoje tęsęsis susidomėjimas liaudies kūryba. Šio reiškinio ištakos iš dalies glūdi fin-de-siècle būdingoje egzotiškumo traukoje, o sykiu – „kultūros pabaigos“ jausenoje, verčiančioje atsigręžti į autentišką įvairių tautų meną ir tautosaką. Rusijos imperijoje panašioms demokratiškai nusiteikusių intelektualų ir meno žmonių nuotaikoms papildomai darė įtaką narodnikų ideologija: vykdydami sau užsibrėžtą tikslą šviesti valstiečius bei darbininkus ir bendraudami su jais, rusų inteligentai-narodnikai žavėjosi „liaudies dvasia“ ir, jų įsitikinimu, tos dvasios kupina tautine kūryba. Tačiau domėtasi ne tik rusų liaudies kultūra ir ne tik demokratiniuose sambūriuose: dailėtyrininkai, meno istorikai ir kritikai kreipdavo visuomenės dėmesį į įvairių Rusijos imperijos tautų materialinę kultūrą ir meninį paveldą. Taip, gana paradoksaliai, stiprių ksenofobinių tradicijų šalyje atsirado žavėjimosi „egzotiškais“ objektais, pavyzdžiui, sinagogomis, bei jų aprašymų (1).

       Tautų, diskriminuotų carinėje imperijoje, inteligentijai ir visuomenininkams gilinimasis į savo tautos kultūrą buvo viena nacionalinio identiškumo formavimo ir stiprinimo priemonių. Galima pažymėti, kad lietuvių ir žydų liaudies kultūros paieškų keliai buvo savotiškai panašūs. Šios, prasidėjusios dar imperinėje Rusijoje, paieškos išsaugojo tam tikrą bendrumą ir nepriklausomoje Lietuvoje.

 

       Kaip žinoma, XIX a. pab.–XX a. pr., ypač po spaudos grąžinimo, suaktyvėjo lietuvių tautiškumo koncepcijų kūrimas, aptarimas ir įtvirtinimas. Šie procesai buvo glaudžiai susiję su dėmesiu liaudies paveldui, todėl tarp tautiškumo ideologų buvo nemažai būsimų folkloristų ir dailėtyrininkų – kaip antai Jonas Basanavičius, Ignas Končius, Peliksas Bugailiškis, Paulius Galaunė ir kt. Tiesa, „lietuvybės darbas“ ir Rusijos imperijos žydų autorefleksijos sukeltas liaudies paveldo pažinimas buvo tarpusavyje nesąveikaujantys reiškiniai, šių sąjūdžių veikėjai dažniausiai nepalaikė ryšių ir nevykdė jokių bendrų projektų. Vis dėlto įdomu apžvelgti to meto žydų ir lietuvių senovės bei liaudies kultūros tyrinėjimus, kad suprastume, kaip ir kodėl tarpukario Lietuvoje tokie ryšiai atsirado.

 

       XIX a. pabaigoje tradicinė Rytų Europos žydų bendruomenė jau patyrė smarkių pokyčių, kuriuos nulėmė emancipacija, sekuliarizmas, adaptacija prie dominuojančių valstybinių kultūrų; per šimtmečius beveik nekitusi gyvenimo sankloda pradėjo byrėti ir neatpažįstamai keistis. Natūralu, kad tai kėlė religinės tradicijos šalininkų nerimą; tačiau kitas bendruomenės sluoksnis, sujudėjęs dėl šių procesų, buvo sumodernėję, universitetinį ar savarankišką pasaulietinį išsilavinimą įgiję intelektualai. Jų atsitraukimas nuo tradicinio žydų bendruomeninio gyvenimo leido per atstumą matyti ir vertinti šio gyvenimo struktūrą ir apraiškas. 1891 m. vienas žymiausių Rusijos žydų intelektualų istorikas Simonas Dubnovas (2) (1860–1941), pats surinkęs didelį rašytinių ir žodinių dokumentų archyvą, kreipėsi į imperijos žydus, ragindamas rinkti šaltinius, atspindinčius dabartį ir praeitį: rankraščius, laiškus, bendruomenės metraščius, senas spausdintas knygas, sakmes apie istorinius įvykius, papročių aprašymus ir pan. (3). S. Dubnovo brošiūroje yra gana aiškių dalykinių nuorodų, kokie tai gali būti dokumentai ir kur galima tikėtis jų rasti; šio teksto modelis buvo atkartotas daugelyje panašių kreipimųsi. S. Dubnovo motyvacija grynai istoriografinė, liaudies kūrybą jis vertino kaip parankinę medžiagą, reikalaujančią istoriko verifikacijos, bet, žinoma, neneigė jos rinkimo svarbos. 1892 m. S. Dubnovo ir kelių bendraminčių iniciatyva Peterburge įsteigta Žydų istorijos ir etnografijos komisija, 1908 m. pertvarkyta į Žydų istorijos ir etnografijos draugiją (toliau – ŽIED) (4), kurios veikla nuo pat pradžių neapsiribojo akademinio pobūdžio darbais – medžiagų ir dokumentų publikacijomis, mokslinių žurnalų ir tyrimų leidimu. Draugija organizavo plačią visuomenės švietimo darbą, rengė viešas paskaitas.

       Vargu ar vien tik chronologiniu sutapimu pavadintume tai, kad Vilniuje 1907 m. po pirmos lietuvių dailės parodos buvo įsteigta Lietuvių dailės draugija, kuri jungė profesionalius menininkus, tačiau parodoje greta dailininkų kūrinių buvo eksponuojami iš provincijos atsiųsti liaudies meno dirbiniai (5). Šios draugijos buvo įsteigtos visiškai nepriklausomai viena nuo kitos, tačiau nekyla abejonių, kad abi jos atsirado kaip atsakas į subrendusius lietuvių ir žydų visuomenėse analogiškus poreikius.

       Vienas aktyviausių ŽIED narių buvo žydų etnografijos ir liaudies kūrybos studijų pirmtaku laikomas S. An-skis (6). Anksti palikęs tradicinę žydų bendruomenę, S. An-skis aktyviai nesidomėjo žydų kultūra, veikiau buvo uolus rusų liaudies gyvenimo tyrinėtojas ir švietėjas: priklausė narodnikų sąjūdžiui, rinko, leido ir aprašinėjo rusų liaudies ir darbininkų tautosaką. Tapęs Rusijos socialistų revoliucionierių partijos nariu, S. An-skis kelerius metus praleido emigracijoje. Gal siekdamas carinio režimo reformų bei liaudies padėties palengvinimo, S. An-skis pradėjo daugiau tapatintis su žydų tautos būtimi – spaudoje pasirodė jo grožinių ir publicistinių darbų jidiš kalba. S. An-skis grįžo iš užsienio po pirmosios Rusijos demokratinės revoliucijos 1905 m. Nuo tada jis aktyviai domėjosi žydų kultūros tyrinėjimais, bendradarbiavo su mokslo organizacijomis, rašė į žydų spaudą ir pradėjo rimtai gilintis į liaudies kultūrą. žinoma, S. An-skis nebuvo profesionalus folkloristas, tačiau būtent jis padėjo Rusijos žydų etnografijos pamatus. 1909 m. paskelbė pirmą didelę studiją apie žydų folklorą (7), o 1912–1914 m. organizavo tris ekspedicijas, per kurias ištirtos maždaug 66 žydų bendruomenės Volynės, Podolės bei Vakarų Galicijos miesteliuose. Regiono pasirinkimą lėmė tai, kad nuo XVIII a. pab. čia buvo paplitęs chasidizmo judėjimas, kurio lyderiai ir šalininkai buvo itin konservatyvūs ir atsparūs modernybės įtakai; S. An-skis tikėjo, kad taip bus išsaugotas liaudies gyvenimo autentiškumas. Ekspedicijų metu surinkta didelės apimties ir neįkainojamos mokslinės vertės medžiaga, atspindinti žydų materialią kultūrą, buitį, religinę raštiją ir tautosaką. Šitos ekspedicijos darė įtaką ir S. An-skio literatūrinei kūrybai: tarp 1915 ir 1918 m. jis parašė pjesę „Apsėstoji“ (jidiš k. „Der dibek“), kurioje akivaizdus susidomėjimas folkloru bei chasidiška mistika, S. An-skio suvokiama kaip „liaudies religingumas“ (8). Ekspedicijos ir pjesė išgarsino S. An-skio vardą visoje Rytų Europoje, kur sparčiai plito susidomėjimas žydų liaudies kūryba.

       Su S. An-skio vardu žydų etnografijoje siejama dar viena svarbi ir lietuvių kultūrininkams taip pat artima idėja – tautinio muziejaus įsteigimas. 1914 m. ŽIED patalpose buvo surengta paroda, pristatanti S. An-skio ir jo kolegų 1912 ir 1913 m. ekspedicijų radinius, o 1917 m. Peterburge atidarytas Žydų muziejus, kurio pagrindą sudarė S. An-skio kolekcijos – eksponatai, atstovaujantys tradicinei žydų kultūrai (9). „Nuo pat ŽIED gyvavimo pradžios vienas jos paskelbtų tikslų buvo muziejaus kūrimas. <...> 1914 m. paroda davė postūmį daugeliui žydų muziejų ir parodų, veikusių TSRS trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmetį“ (10).

       Lietuvių etnografų ir folkloristų aspiracijos buvo panašios: „1907 m. įsikūrus Vilniuje Lietuvių dailės draugijai ir ėmus svajoti apie lietuvių meno muziejaus kūrimą, norėta, kad jame rastų prieglobstį ir lietuvių liaudies menas. Dėl to draugijos rengiamose dailės parodose greta dailininkų individualios kūrybos buvo liaudies meno skyrius“ (11).

       Bėgdamas iš bolševikų Rusijos po proletarinės revoliucijos, 1918 m. S. An-skis atvažiavo iš Peterburgo į Vilnių (12). Jis iš karto įsitraukė į kelių Vilniaus žydų visuomeninių organizacijų darbą, bet svarbiausias buvo ŽIED filialo steigimas (1919) (13), tęsiantis nuo 1913 m. Vilniuje veikusios Žydų senovės mylėtojų draugijos veiklą (14). 1920-aisiais Vilniuje buvo įkurtas ŽIED globojamas žydų muziejus, kurio kolekcijas sukaupė Draugijos nariai, keliavę po Lietuvos bendruomenes panašiais kaip S. An-skio ekspedicijų tikslais – rinkti liaudies kūrybą ir tradicinės gyvensenos pavyzdžius, nors jų kelionės buvo ne tokios ilgos ir ambicingos (15). Kai Lietuva iškovojo nepriklausomybę ir atsirado naujas lietuvių liaudies kultūros pažinimo stimulas, Lietuvos žydų inteligentija ir mokslininkai taip pat norėjo tirti ir visuomenei pristatyti Lietuvos liaudies paveldo dalį, t. y. žydų liaudies kultūrą.

 

       Tarpukariu lietuvių liaudies meno ir tautosakos rinkimas buvo glaudžiau susietas su naujomis valstybinėmis institucijomis – muziejais (16), kurie rengė ekspedicijas į Lietuvos provinciją. „Įsikūrus Kaune Čiurlionio galerijai, <...> organizuotai liaudies meno eksponatus galerija ėmėsi rinkti 1925 m. vasarą. Buvo išsiųsti į kaimus trys Meno mokyklos mokiniai ir savo noru išvyko dar du. Visiems jiems buvo duotos instrukcijos, kaip ir ką rinkti, kokius duomenis apie eksponatus užrašinėti ir pan. <...> 1927 m. galerija išleido brošiūrėlę – kreipimąsi į visuomenę „Padėkite rinkti tautodailę““ (17). Šie žodžiai primena 1891 m. S. Dubnovo atsišaukimą. Panašius darbo metodus naudojo ir 1927 m. įsteigta Šiaulių kraštotyros draugija: nuo 1929 m. ji rengė ekspedicijas, o nuo 1931 iki 1943 m. siuntė temines anketas, prašydama jas pildyti, ir taip rinko medžiagą savo archyvui bei „Aušros“ muziejui (18).

       Lietuvos žydų etnografų veikla šiuo metu taip pat siejama su naujai atsiradusia institucija – 1925 m. įsteigtu Vilniuje Žydų moksliniu institutu (JIVO), kurio tyrimuose ir publikacijose jidiš folkloro studijos užėmė svarbią vietą (19). JIVO mokslinių raštų serijos „Filologiniai raštai“ (jidiš k. „Filologiše šriftn“) visas 1938 m. išleistas tomas skirtas liaudies kūrybai, o ir kituose dažnai spausdinama etnologinė ir folklorinė medžiaga. JIVO turėjo savo muziejų, kuriame buvo sukaupta šimtai liaudies meną ir tradicinį gyvenimą pristatančių objektų.

       Nors JIVO steigimo metu Vilnius priklausė Lenkijai, Instituto veikla neatsiejama nuo bendro Lietuvos kultūrininkų konteksto. JIVO mokslininkai bendradarbiavo su Lietuvos žydų mokslininkais bei Lietuvių mokslo draugija (20). Liaudies kultūros studijose JIVO tęsė S. Dubnovo ir S. An-skio tradicijas, jų įtaka stipri Instituto etnografinei ir paveldo saugojimo strategijai. S. An-skio įkurto Vilniaus Žydų istorijos ir etnografijos draugijos filialo patirtis neabejotinai buvo labai svarbi Institutui, o dalis draugijos narių tapo ir JIVO etnografijos komisijos bendradarbiais. 1926 ir 1928 m. Institutas išleido temines etnografines anketas, paremtas S. An-skio etnografine programa „Žmogus“ žodinei istorijai ir tradicijai fiksuoti, kurią jis vykdė ekspedicijose (21). JIVO anketos, kaip ir Šiaulių kraštotyros draugijos ar Čiurlionio galerijos brošiūra, kreipiasi į žmones: „Visiems žydų folkloro draugams ir mylėtojams! Etnografijos komisija kreipiasi su prašymu į jus, ypač į visų žydų mokyklų mokinius, į visą jaunimą: Padėkite mums surinkti žydų folkloro lobius!

       Viso pasaulio miestuose ir miesteliuose, kur dar gyvuoja jidiš kalba, kur skamba žydų dainos, kur sekamos žydų pasakos ir kur išlaikomi žydų papročiai, yra išbarstyti mūsų folkloro lobiai. Neleiskite jiems pradingti! Rinkite tas likusias praeities kartų mums palikto paveldo daleles“ (22). Visoje Lietuvoje dirbo į šį kreipimąsi entuziastingai atsiliepę JIVO zamlers (jidiš k. „rinkėjai“), daugiausia jaunimas, kurie siuntė institutui užrašytą žodinį folklorą.

       1939 m. prie Instituto bendradarbių prisijungė iš nacių okupuotos Varšuvos pabėgęs žymus jidiš filologas, folkloristas ir kultūros istorikas Nojus Priluckis (1882–1941. Dar Varšuvoje jis inicijavo ir redagavo „Žydų folkloro, filologijos ir kultūros istorijos“ rinkinių seriją. pirmajame tome (23) net dvi didelės publikacijos skirtos folklorui: Samuelio Lemano surinktos žydų patarlės (24) bei paties N. Priluckio – purimšpiliai (Purimo šventės metu vaidinamos liaudies pjesės) (25). N. Priluckio rašyta antra įvado dalis skamba labai panašiai kaip ir JIVO, ir lietuvių tautosakos rinkėjų atsišaukimai į visuomenę: „Mes kreipiamės į žydų jaunimą, o ypač mokytojus ir mokytojas [kursyvas – L. L.] iš skirtingų miestų ir miestelių. Tie, kurie dar gali aptikti žydų liaudies gyvenimo apraiškas, tėvų ir protėvių nustatytą jo būdą, išlikusius senovinius įstatymus ir papročius, patriarchalinę atmosferą bei laiko nepaliestą materialią kultūrą, tegul žino, kad visa tai yra jaunos žydų etnologijos veikimo laukas <...>. Mes prašome jūsų atsiųsti <...> liaudies dainų, pasakų, purimšpilių, patarlių, anekdotų“ (26). Žydų, kaip ir lietuvių, folkloristai buvo įsitikinę, kad folkloro rinkimas ir studijos yra ne vien akademinės visuomenės, bet visos tautos reikalas, o liaudies pavelde įžvelgė tautos vertybių lobyną. N. Priluckis žydų dainų dvitomį (27) leido serijoje „Knygos visiems“ (jid. „Bicher far ale“), o įvade išsakė „romantiškajai folkloristikai“, tautosaką siejusiai tiesiogiai su „liaudies charakteriu“, būdingą mintį: „Kokios gi tautos siela taip dažnai suvirpa, kaip žydų? Kokia dar tauta yra tokia gaji, nervinga, ekspansyvi? Kieno širdyje, jei ne žydo, taip giliai susipynę baimė ir viltys, mirties siaubas ir džiaugsmas, juodoji melancholija ir optimizmas, tarytum lietus su saule vasariškame danguje?“ (28)

       Dar XIX a. gimusi tendencija folkloristiką ir etnologiją vertinti ne vien kaip „tyrąjį mokslą“, bet akcentuoti visuomeninio intereso dėmenį, Lietuvoje buvo itin gyliai įsišaknijusi. Tautosakos svarbą edukacijai ir jaunuomenės tautinio identiteto ugdymui sureikšmino pedagogas, leidėjas ir folkloristas Saliamonas Bastomskis (1891– 1941). Jis buvo ištikimas Vilniaus ŽIED tikslams ir S. An-skio kultūrinei programai, 1925 m. citavo pastarojo 1909 m. išsakytus žodžius, kaip nepraradusius aktualumo: „Kasmet, kasdien žūsta, dingsta patys brangiausi liaudies kūrybos perlai. Sena karta, gyvenusi prieš kultūros lūžį, palieka šį pasaulį ir išsineša į kapus tūkstančio metų liaudies kūrybos palikimą“ (29). Beje, „liaudies meno turtų“ rinkimo svarbą nuolat pabrėždavo ir tarpukario lietuvių folkloristai, pavyzdžiui, Paulius Galaunė: „Ypač dabar, kai diena iš dienos iš mūsų liaudies būties juos išstumia miesto kultūros įtaka“ (30).

       Kaip folkloristas S. Bastomskis išleido keletą pasakų (31), mįslių (32), patarlių (33) ir liaudies dainų (34) rinkinių. Tačiau save jis visų pirma laikė jaunimo švietėju, asmeninį folkloristinį archyvą panaudojo daugeliui skaitinių bei mokymo priemonių vaikams ir mokiniams sudaryti (35). Simptomiška tai, kad net ir gana akademines S. Bastomskio knygas leido leidykla „Nauja žydų liaudies mokykla“ (jid. Naje jidiše folksšul); ta pati leidykla serijoje „Jaunimo biblioteka „Bičiulis“ (jid. Jungt-bibliotek „Chaver“) paskelbė ir S. Bastomskio knygutę apie S. An-skį (36), kurioje publikuotos dvi pastarojo užfiksuotos liaudies pasakos, o įvade jauniesiems skaitytojams pabrėžta S. An-skio revoliucinės veiklos ir etnografinio darbo svarba, jis pristatytas kone kaip tautos didvyris ar bent jau sektinas pavyzdys. Polinkis per liaudies kultūrą ,auklėti“ tautą, liaudies paveldo išaukštinimas jaunimo edukacinėje literatūroje yra bendras žydų ir lietuvių tarpukario kultūrininkams.

       Tarpukariu Lietuvoje pastebima žydų ir lietuvių tendencija geriau vieniems kitus pažinti ir bendradarbiauti kultūros srityje. Žydų laikraščiai spausdina straipsnius apie lietuvius, Lietuvos istoriją ir kitas tautines mažumas (37). 1935–1940 m. leistas Žydų karių už Lietuvos nepriklausomybę sąjungos laikraštis „Apžvalga“ buvo rengiamas lietuviškai ir skirtas Lietuvos visuomenei aktualioms problemoms aptarti; 1924–1925 m. ėjo ir Kauno dienraščio „Di jidiše stime“ („Žydų balsas“) savaitinis priedas lietuvių kalba „Mūsų garsas“. Kraštotyrininkas ir istorikas mėgėjas Akiras-Beržis (38) savo knygų serijoje „Lietuvos miestai ir miesteliai“ pateikė nemažai duomenų apie žydų buitį, švietimą, amatus ir prekybą, išspausdino Ricielių pradžios mokyklos mokytojo, Liškiavos šaulių būrio nario Emilio Šneiderio rinktos lietuvių tautosakos pavyzdžius ir pasakojimą apie jo įkurtą mokyklos muziejų (39). Į pirmąją Šiaulių kraštotyros draugijos valdybą buvo išrinktas advokatas Saliamonas Choronžickis (40), 1930 m. tapęs 1922 m. Kaune įkurto ŽIED filialo pirmininku. Žydai dalyvavo ir vėliau rinktose valdybose (41), taip rodydami prisirišimą prie krašto ir siekį jį pažinti.

       1914–1922 m. Elijas Goldšmidtas ir Urijas Kacenelenbogenas išleido keturis literatūros ir publicistikos rinkinius „Lite“ (jidiš k. „Lietuva“). Be straipsnių apie žydų istorinius saitus su Lietuva, būtinybę Lietuvos tautoms pažinti vienai kitą ir siekti santarvės, juose publikuota žydų autorių (Abraomo Grodzenskio, Leibo Naiduso, Dovydo Einhorno ir kt.) poezija apie Lietuvą. Rinkiniuose išspausdinti ir lietuvių autorių (Lazdynų Pelėdos, Balio Sruogos, Žemaitės ir kt.) bei tautosakos vertimai. 1930 m. U. Kacenelenbogenas, vienas svarbių lietuvių ir žydų dialogo šalininkų (42), išleido Toronte didelį rinkinį „Daines“ (jidiš k. „Dainos“). Pratarmėje jis pateikia žinių apie lietuvius, jų tautos senumą, liaudies papročius, pagoniškas dievybes, kalbą, istoriją, tautosaką. Įdomu tai, kad, samprotaudamas apie dainas, sudarytojas neaiškina, kodėl nusprendė išleisti tokią knygą, tarsi tai būtų visiškai natūralu. Panašiai ir Jardeni-Zakheimas mažoje monografijoje hebrajų kalba „Lietuvių liaudies kūryba“ (43), skirtoje lietuvių dainoms bei smulkiajai tautosakai aptarti ir pateikiančioje į hebrajų kalbą išverstus jų tekstų pavyzdžius, konstatuoja, kad Lietuvos mokyklose hebrajų dėstomąja kalba vyksta dviejų seniausių kalbų („arijų“ lietuvių ir hebrajų) susitikimas (44), bet neaiškina, kaip tokiam susitikimui gali pasitarnauti lietuvių tautosaka. Tiesa, jis tvirtina, kad „senoje lietuvių literatūroje įdomiausia yra liaudies kūryba“ (45), tad, ko gero, galima įsivaizduoti, kad tokia prielaida rėmėsi ir U. Kacenelenbogenas, kadangi liaudies meno ir apskritai kūrybos vertingumo deklaracija yra beveik to laikotarpio imperatyvas. Štai Izaoko Kisino sudarytoje „Lietuvių literatūros antologijoje“ hebrajų kalba (46) daug vietos skirta medžiagai apie padavimus ir pasakas. Be jų pavyzdžių paskelbtas ir Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinio fakulteto Semitologijos katedros vedėjo Nachmano Šapiro straipsnis „Dainavos šalies senų žmonių padavimo dainos“ (47) bei kelios Vinco Krėvės-Mickevičiaus apysakos, pasirinktos dėl jose naudojamų folkloro motyvų (48). Antologija buvo sumanyta kaip mokomoji medžiaga ir skirta mokykloms hebrajų dėstomąja kalba – apie jas rašo Jardeni-Zakheimas (49); taigi liaudies kūrybos svarbą galima laikyti nusistovėjusia pedagogine konvencija. „Šios antologijos tikslas – atsiliepti į aktualųjį poreikį, užpildyti besimokančiųjų bei Lietuvos hebrajų kultūros šalininkų skaudžiai jaučiamą spragą“ (50).

 

       Lietuviai, studijuodami savo liaudies kultūrą, taip pat domėjosi kaimynais žydais. Čia ir vėl iškyla P. Galaunės vardas. Jo pamatinis lietuvių folkloristikos darbas – monografija „Lietuvių liaudies menas: jo meninių formų plėtojimosi pagrindai“, – vainikavo P. Galaunės refleksiją šia tema ir jo kaip etnologo, muziejininko ir lietuvybės veikėjo patirtį. Leidinys buvo novatoriškas ir lietuvių bei žydų santykių požiūriu: į knygą įtrauktas skyrius „Žydų sinagogos“ (51), o prie iliustracijų pridėtos Vyžuonų ir Šiaulėnų sinagogų interjerų nuotraukos. Skirtingai nei U. Kacenelenbogenas ir Jardeni-Zakheimas, P. Galaunė kruopščiai dėsto savo pasirinkimo priežastis:

        „Ne viskas, toli gražu, tebūtų pasakyta apie lietuvių architektūrą, jei nepanagrinėtumėm žydų sinagogų. <...> Galop, ko bendro turi mūsų liaudies menas ir tie keistoki statiniai – sinagogos. <...> Kalbėti apie jas turime <...> dėl to, kad <...> sinagogų architektūriniai ypatumai yra ne kas kita, kaip lietuvių architektūros rutuliojimosi atgarsiai, tai yra tos formos, kurias vienos ar kitos priežastys daug anksčiau išstūmė iš mūsų architektūros, nekaip jas išlaikė sinagogos“ (52); „Visa tai, kas <...> sinagogą išskyrė iš visos miestelio statybos savo didumu, aukštumu ir statybos nepaprastumu, atsirado tik tada, kai sinagogas pradėjo statyti taikant visus tuos architektūrinius motyvus, kuriais buvo gausinga mūsų architektūra“ (53). Ši koncepcija šiandien atrodo diskutuotina, tačiau ji dera P. Galaunės knygos idėjų ir apskritai lietuvių tautiškumo paieškų kontekstui. P. Galaunė, tirdamas Rusijos ir Lenkijos sinagogas, vadovaujasi susiformavusiu metodologiniu požiūriu, kuris vertino jas kaip „liaudies architektūros“ pavyzdžius (54).

       P. Galaunės įsitikinimas, kad žydų liaudies menas turi būti studijuojamas kaip integrali Lietuvos liaudies meno dalis, paaiškina, kodėl, dėstydamas Vytauto Didžiojo universiteto Humanitariniame fakultete Lietuvos meno istorijos kursą, jis ragino klausytojus, ypač studentus žydus, rašyti darbus apie sinagogas bei kitas žydų meno apraiškas (55). Tiesa, kaip rodo kelių išlikusių darbų bibliografija (56), studentai buvo susipažinę ir su kitomis metodologinėmis nuostatomis, kurios pateiktos dviejuose Rachelės Bernštein-Višnicer straipsniuose (57): ji stengėsi architektūriniuose sinagogų sprendimuose bei interjeruose atrasti tautinę specifiką ir pagrįstai šiuos ypatumus kildino ne vien iš estetikos, bet ir sinagogos funkcijų, iš vienos pusės, bei žydų bendruomenių gyvavimo Europoje sąlygų – iš kitos (58). P. Galaunės studentų darbai rodo jų siekį rasti tautinį Lietuvos žydų meno savitumą, ir ne tik sinagogose (yra darbų, pavadintų „Žydų ornamentas“, „Žydų ornamentika“); tačiau dauguma apie žydų meną rašiusių autorių, neabejotinai paveikti dėstytojo, pasirinko tokias temas, kaip „Jurbarko žydų sinagoga“, „Prienų žydų sinagoga“ (yra darbų ir apie kitus miestelius), „Tapyba žydų sinagogose“, „Altoriai žydų sinagogose“. Studentai perėmė ir P. Galaunės terminiją (tautologiškai „žydų sinagogos“, „altoriumi“ vadinamas aron kodeš (59), nors studentai žydai negalėjo nežinoti, kad pagal paskirtį šie du objektai visiškai skiriasi). Taigi galima teigti, kad nors ir pastebimos žydų meno savitumo paieškos, šie darbai priklauso bendram tautos suvokimo per jos liaudies meną diskursui, tarpukario Lietuvoje jungusiam žydų ir lietuvių inteligentijos atstovus. Šiuo laikotarpiu formavosi ir augo Lietuvos tautų palikimo jausmas, kurio neatsiejama dalis – stiprėjantis abiejų bendruomenių tautinis identitetas. Dramatiški istoriniai įvykiai suardė šį organišką procesą ir vertė naujai susimąstyti apie tai, kas jungia ir kas skiria Lietuvos žmones bei jų kultūras.

 

 

       (1) Žr.: Соколова А. «Белый господин» в поисках экзотики: еврейские достопримечательности в путевых записках и искусствоведческих очерках (19–нач. 20 в.). История и культура российского и восточноевропейского еврейства: новые источники, новые подходы (Русско-еврейская культура). – Москва, 2006.

       (2) S. Dubnovo mokslinė biografija: К е л ь н е р  В.  Миссионер истории. Жизнь и труды Семена Марковича Дубнова. – С.-Петербург, 2008.

       (3) Д у б н о в  С.  О совокупной работе по изучению истории русских евреев. С.-Петербург, 1891. Rankraštinius ir spausdintus dokumentus buvo prašoma atsiųsti laikinai, kad būtų pagamintos jų kopijos.

       (4) 1929 m. ją uždarė sovietinė valdžia.

       (5) Visuotinė lietuvių enciklopedija. – T. XIII. – Vilnius, 2008. – P. 157.

       (6) Slapyvardis; tikras vardas – Saliamonas Zainvilis Rapoportas; slapyvardis rusakalbiuose raštuose – Семен Акимович Ан-ский (1863–1920).

       (7) А н - с к и й  С.  Еврейское народное творчество. Пережитое. – С.-Петербург, 1909.

       (8) „Der dibek“ tapo populiariausiu ir dažniausiai statytu žydų teatro spektakliu; 1920 m. pirmą kartą jį pastatė Vilniuje teatro kolektyvas Vilniaus trupė [Vilner trupe], vėliau jį parodė gastrolėse Lenkijoje ir Amerikoje ir sulaukė didelio pasisekimo.

       (9) Peterburgo žydų muziejus dėl revoliucijos įvykių liovėsi veikęs greitai po atidarymo, veikla atnaujinta 1923 m.; visiškai valdžios uždarytas 1929 m. S. An-skio kolekcijos neišliko kaip vientisas rinkinys. Jų dalys dabar saugomos keliuose Rusijos ir Ukrainos muziejuose, bibliotekose bei mokslo įstaigose, bet nemažai eksponatų pradingo.

       (10) Д ы м и ц  В.  Первый еврейский музей в России. Каталог выставки. – С.-Петербург, 2009. – P. 4–6.

       (11) Galaunė P. Muziejininko novelės. – Vilnius, 1967. – P. 147.

       (12) Prieš tai kelis mėnesius (1908 m.) praleido Vilniuje.

       (13) S. An-skiui mirus (1920 m.), draugija pavadinta jo vardu.

       (14) Apie S. An-skio asmenybę ir darbus žr.:  S a f r a n  G.,  Z i p p e r s t e i n  S.  The Worlds of S. An-ski. – Stanford, 2006;  Л у к и н  В.  От народничества к народу // Евреи в России. История и культура. – С.-Петербург, 1995; Ėóźčķ Ā. «…Академия, где будут изучать фольклор» (С. Ан-ский – идеолог еврейского музейного дела) / Сост. Дымщиц В., Кельнер В. Еврейский музей. – С.-Петербург, 2004;  С е р г э э в а  I.  Архивна спадщина Семена Ан-ского у фондах Национальной бiбiлотеки Украïни iменi В. I. Вернадського. – Киïв, 2006;  С е р г е е в а  И.  «Хождение в еврейский народ...»; переписка барона Гинсбурга и С. Ан-ского по поводу этнографи. – Ab Imperio, 4–2003; С е р г е е в а  И. Этнографические экспедиции Семена Ан-ского в документах. – Параллели. – № 2–3. – Москва, 2003–2004.

       (15) Л у к и н  В. «…Академия, где будут изучать фольклор». – P. 82.

       (16) Apie muziejų kūrimo koncepcijas tarpukariu žr.: Čepaitienė R. Laikas ir akmenys.– Vilnius, 2005. – P. 108–145.

       (17) Galaunė P. Muziejininko novelės. – P. 149–150.

       (18) Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais. – Šiauliai, 1994. – P. 403–405.

       (19) Institutas plėtojo ir puoselėjo jidišizmą – vyraujančios jidiš kultūros ideologiją Rytų Europos žydams, todėl nenuostabu, kad jidiš tautosaka buvo prioritetinis instituto interesas, juolab kad hebrajų kalba ir jos paminklai tradiciškai priskiriami žydų „aukštajai“ knyginei kultūrai, jos vietinės, lokalaus kolorito nuspalvintos apraiškos yra gana retos, dėl to žydų folkloro ir liaudies meno rinkimas tapo jidišistų prerogatyva.

       (20) Vilniaus kultūrinis gyvenimas. Draugijų reikšmė 1900–1945 / Sudarė A. Lapinskienė. Žr.: Lempertas I. Žydų kultūros draugijos tarpukario Vilniuje. – Vilnius, 2008. – P. 127–128.

       (21) S. An-skio klausimyno dalis paskelbta JIVO raštuose, žr.: Šriftn fun jidišn visnšaftlechn instutut. Filologiše šriftn [Žydų mokslo instituto raštai. Filologijos raštai]. – T. III. – Vilnius, 1929. – P. 89–100.

       (22) Etnografiše anketes [Etnografijos anketos]. – Vilnius, 1928. – P. 3.

       (23) Nojach Priluckis zamlbicher far jidišn folklor, filologie un kulturgešichte. [Nojaus Priluckio žydų folkloro, etnografijos ir kultūros istorijos studijų rinkiniai]. – T. I. – Varšuva, 1912.

       (24) Ten pat. – P. 9–87.

       (25) Ten pat. – P. 88–125.

       (26) Ten pat. – P. 7–8. Plg.: „Mums viskas svarbu: juokai, šmaikštūs žodeliai, pasakos, anekdotai, prietarai, liaudies medicinos patarimai ir priemonės, purimšpiliai ir t. t.“. – Etnografiše anketes. – P. 3.

       (27) Jidiše folksider gezamelt, derklert un aroisgegeben fun Nojach Prilucki [Žydų liaudies dainos, surinktos, komentuotos ir išleistos Nojaus Priluckio]. – T. I–II: Varšuva, 1911–1913. Leidinyje pristatyta N. Priluckio surinktų dainų (per du tūkstančius) dalis.

       (28) Jidiše folksider. – T. I. – P. 3.

       (29) А н - с к и й  С. Еврейское народное творчество. – P. 277. Cituojama iš S. Bastomskio knygos „Žydų liaudies pasakos ir legendos“ [„Jidiše folksmaises un legendes“] I (Vilnius, 1925) įvado (p. 3). Ten pat S. Bastomskis teigia apie S. An-skį: „Jį laikau aukščiausiu autoritetu“ (p. 4).

       (30) Galaunė P. Muziejininko novelės. – P.19.

       (31) Jidiše folksmaises un legendes [Žydų liaudies pasakos ir legendos]. – Vilnius, 1925–1927.

       (32) Jidiše folksreteniš [Žydų liaudies mįslės]. – Vilnius, 1917 (ir kiti leidimai).

       (33) Bam kval. Jidiše šprichverter [Prie šaltinio. Žydų patarlės]. – Vilnius, 1920.

       (34) Unter di grininke beimelech [Po žaliųjų medelių]. – Vilnius, 1931; Bam kval. Jidiše folkslider [Prie šaltinio. Žydų liaudies dainos]. – Vilnius, 1923.

       (35) Pvz.: pasakų rinkinys „A mol iz geven“ [„Gyveno kartą...“]. (Vilnius, 1928 m. ir kt. leidimai), „Jidiše legendes“ [„Žydų legendos“] (Vilnius, 1928), „Legendes fun mizrach“ [„Rytų legendos“] (Vilnius, 1940), pavienių pasakų knygelės, teminiai pasakų, legendų ir liaudies istorijų rinkiniai, „Jidiše šprichverter far šul un familie“ [„Žydų patarlės mokyklai ir šeimai“] (Vilnius,1920), „Der kundes“ [„Išdykėlis“] (Vilnius, 1922) ir pan. 1914–1915 m. jis redagavo vaikų žurnalą „Grininke beimelech“ [jidiš k. „Žalieji medeliai“], kurio pavadinimas kilęs iš liaudies dainos žodžių.

       (36) Š. An-ski (Šlomo Zainvil Rapoport). – Vilnius, 1924.

       (37) Žr., pvz., Vilniaus dienraščio „Paskutinės naujienos“ [jidiš k. „Lecte nais“] išspausdintą Zalmano Levino straipsnių seriją „Mūsų kaimynai“: 1917. X. 17 – apie baltarusius, 1917. X. 25 – apie lietuvius, 1918. II. 18 – apie Lietuvos lenkus.

       (38) Tikras vardas Petras Biržys, kiti slapyvardžiai: Petras Akiras, Pupų Dėdė.

       (39) Akiras-Beržis. Lietuvos miestai ir miesteliai. – T. 1: Alytaus apskritys. Dzūkų kraštas. – Kaunas, 1931. – P. 447–450.

       (40) Bugailiškis P. Gyvenimo vieškeliais. – P. 364.

       (41) Ten pat.

       (42) Daugiau apie tai: Kvietkauskas M. Vilniaus literatūrų kontrapunktai. Ankstyvasis modernizmas (1904–1915). – Vilnius, 2007. – P. 119–128.

       (43) Lietuvių liaudies kūryba. – Kaunas, 1928. Pirma versija paskelbta tais pačiais metais almanache „Netivot“ (hebr. „Takai“). Abiejose versijose pateikta tik autoriaus pavardė be asmenvardžio.

       (44) Jardeni-Zakheimas. Lietuvių liaudies kūryba [pavadinimas pateiktas hebr. ir liet. kalbomis – L. L.]. – Kaunas, 1928. – P. 7.

       (45) Ten pat. – P. 4.

       (46) Antologija šel hasifrut halitait [hebr. „Lietuvių literatūros antologija“] / Sudarė I. Kisinas. –  Kaunas, 1931. – P. 7. Išleista tik pirma dalis; liko neįvykdyta ir įvade pristatyta I. Kisino idėja išleisti analogišką hebrajų rašytojų kūrinių vertimų į lietuvių kalbą antologiją.

       (47) Šapiras N. Dainavos šalies senų žmonių padavimo dainos. – P. 39–62.

       (48) Tai specialiai pažymėta antologijos sudarytojo.

       (49) Pats I. Kisinas dėstė lietuvių kalbą keliose hebrajiškose mokyklose.

       (50) Antologija šel hasifrut halitait. – P. 7.

       (51) Galaunė P. Lietuvių liaudies menas: jo meninių formų plėtojimosi pagrindai. – Kaunas, 1930. – P. 143–154.

       (52) Ten pat. – P. 143–144.

       (53) Ten pat. – P. 148.

       (54) Šio skyriaus bibliografijoje – Rusijos dailininko ir dailės istoriko Igorio Grabario straipsnis apie Ukrainos sinagogas bei trys lenkų tyrinėtojų darbai, o nuorodose minimas ir M. Syrkino straipsnis apie Baltarusijos sinagogas, paskelbtas dar 1910 Rusijos žydų žurnale „Novy voshod“, bet P. Galaunės cituojamas pagal 1927 m. Baltarusijoje spausdintą versiją.

       (55) Anot Z. Žemaitytės, P. Galaunė skaitė šį kursą ir seminarą 1925–1930 m. Žr.: Žemaitytė Z. Paulius Galaunė. – Vilnius, 1988. – P. 172–174. Tiesa, vienas iš studentų darbų turi prierašą: Gautas 1937. VI. 7.

       (56) P. Galaunės seminaro studentų darbų rankraščiai saugomi „Galaunių namuose“ Kaune; esu dėkinga Vilniaus valstybiniam Gaono žydų muziejui ir jo fondų saugotojai dr. Aistei Niunkaitei-Račiūnienei už galimybę susipažinti su darbų kopijomis.

       (57) Б е р н ш т е й н  Р. Синагогальная архитектура / Еврейская энциклопедия под ред. Лю Каценельсона. – Т. XIV. – С.-Петербург, 1908–1913. Б е р н ш т е й н – В и ш н и ц е р  Р. Искусство у евреев в Польше и на Литве / История еврейского народа. – T. XI: История евреев в России. – Москва, 1914. – P. 390–405.

       (58) Daugelis pirmosios XX a. pusės dailėtyrininkų, linkusių ne tik sinagogas, bet ir bažnyčias kategoriškai priskirti „liaudies menui“, neišvengiamai ignoravo sudėtingą ir dažnai apie aukštą religinį išsimokslinimą bylojančią meninę kalbą, kurią vartojo religinių pastatų statytojai ir interjerų kūrėjai. Nenuostabu, kad dekoro ir architektoninės simbolikos ypatumai nesulaukdavo adekvačios interpretacijos.

       (59) Aron kodeš (hebr. „šventoji skrynia“) – rytinėje sinagogos sienoje įrengiama niša Šventojo Rašto ritiniams laikyti.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr.4 (balandis)