tekstai.lt

Vytautas Račickas. Dešimt centų bandelei, arba Gyvo herojaus beieškant

Vytautas Račickas
Vytautas Račickas
       Ko gero, esu mobiliausias autorius – mat negaliu pasakyti „ne“ net tuo atveju, kai į susitikimą su skaitytojais kviečia atokiausia kaimo mokyklėlė, biblioteka ar koks valdžios pamirštas kultūros centrelis prakiurusiu stogu. Štai vien balandį kur nors išvykti reikėjo net trylika kartų.

       Renginių bibliotekoje ar mokykloje scenarijai įprasti – jauniesiems skaitytojams pasakoji, kaip atsiranda knygos, skaitai, po to iš salės pasipila klausimai, kuriuos jau žinai atmintinai: Ar sunku būti rašytoju? Kaip ilgai rašoma knyga? Kas įkvepia kūrybai? Ar vaikystėje buvau išdykęs? Kuri mano knyga storiausia? Ir t. t., ir pan. Pasitaiko ir nestandartinių: kada pirmą kartą pasibučiavote? Kiek kainuoja išleisti knygą? Ar pelninga rašytojo profesija?

       Tačiau neseniai iš vieno septintoko lūpų išgirdau ir ne visai vaikišką paklausimą – kodėl parašiau „Baltas duris“? Kitaip sakant, kodėl pasirinkau būtent šią (narkotizavimosi) temą?

       Žiojausi atsakyti vienu sakiniu, bet prireikė šimto.

       Iki „Baltų durų“ jaunimui buvau parašęs tik „Nebaigtą dienoraštį“ (2006), kurį paaugliai iškart atrado ir iš tiesų pradėjo ryti tarsi narkotiką, kažkodėl lygindami jį su garsiuoju Melvino Burgesso „Heroinu“. O jų nuoširdus verdiktas, kad „Nebaigtas dienoraštis“ kur kas smagesnis, įdomesnis, man buvo ir netikėtas, ir malonus. Juk, „Dienoraštyje“ kalbėdamas penkiolikmetės panelės lūpomis, iš tikrųjų smarkiai rizikavau. Ačiū Dievui, rizika pasiteisino.

       Per susitikimus su skaitytojais paaugliai tuomet vis klausinėjo, ar rašysiu kitą panašią knygą, ar pagaliau užbaigsiu „Nebaigtą dienoraštį“? Šie pageidavimai skambėjo kaip akivaizdus įrodymas, kad paaugliams reikia kaip tik tokių („superinių“, „jėgiškų“) knygų.

       Vėl rašyti jaunimui turbūt labiausiai mane paskatino Vilniaus „Ryto“ vidurinės mokyklos bibliotekininkė Meilė Preikšaitienė, vieno susitikimo metu patikinusi, kad vaikams, pradinukams esu gan daug parašęs ir kad dabar jau pats laikas atsigręžti į labiau paaugusius skaitytojus, nes jaunimui originalių knygų katastrofiškai trūksta. Be to, jaunimas tokia jau publika – jiems ne bet ką paduosi. Šiais kompiuterių, mobiliųjų telefonų ir beprotiško skubėjimo laikais jie ne bet ką skaito. O aš tą „ne bet ką“, girdi, kaip tik galėčiau parašyti. Galbūt net sėkmingiau nei vaikams. Geriausias to pavyzdys – „Nebaigtas dienoraštis“.

       Galiausiai ponia Meilė atskleidė, ko gero, tik bibliotekininkams žinomą savotišką būsimos knygos sėkmės paslaptį – toji, jaunimui skirta, knyga turėtų būti iki 200 puslapių. Storesnių paaugliai net į rankas neima.

       Daug šiandien vaikams rašančių prozininkų itin pamėgę lengviausią – pasakos – žanrą ir tarsi nusigręžę nuo realaus vaikų, paauglių gyvenimo, nuo skaudžiausių jaunimo problemų. Visai nemanau, kad rašytojas savo knygomis gali tas problemas išspręsti. Rašytojo misija labai kukli – klausti ir liudyti tai, ko nepaliudys niekas kitas.

       Kai manęs teiraujasi, iš kokio šulinio semiu tai, kas atsiranda mano knygose, atsakau: tas šulinys – vaikų gyvenimas. Nuo pat pirmos knygos, kuri išėjo prieš tris dešimtmečius, man rūpėjo pati šiurkščiausia vaikų kasdienybė, menkiausios heroizmo joje apraiškos. Ir šiandien mano herojai dažniausiai būna likimo gerokai skriaudžiami. Juos visuomet esu linkęs apginti, apsaugoti, užtarti. Rašydamas knygą kažkodėl tikiu, kad ją perskaitęs vaikas taps laimingesnis, gal kiek pasikeis, gal pradės kitaip gyventi, jeigu lig šiol gyveno nelabai tinkamai.

       Kai savo skaitytojų klausiu, kas jiems mano knygose patinka, dažniausiai išgirstu: patinka, kad linksmos; kad jie ten atpažįsta save; kad iškart patiki tuo, ką skaito.

       Įtikinti paauglį ne taip paprasta. Tačiau pasakojimo įtikimumas, ko gero, yra tas paslaptingas kodas, leidžiantis skaitytojui praverti duris į knygos pasaulį bei patirti tikrą skaitymo džiaugsmą.

       Ne vieną knygą esu parašęs, kaip įprasta sakyti, pagal tikrą faktą. Taip atsirado „Zuika padūkėlis“, „Šlepetė“, tas pats „Nebaigtas dienoraštis“, kai kurie apsakymai. Remdamasis tikrais faktais, rašiau ir „Baltas duris“.

       Bet grįžkime prie septintoko klausimo – kodėl tą knygą parašiau?

       Tiesą sakant, narkomanijos tema pati pradėjo į akis lįsti, kai iš pažįstamų, bičiulių, buvusių kaimynų vis dažniau išgirsdavau lyg akmenį sunkų atodūsį – sūnus (dukra) į narkotikų balą įbrido... (Andai viena, savo sūnelį aklai mylinti, mama net pardavė butą Senamiestyje. Išsikraustė gyventi į sodą, o savo nuolat kaifuojančiai atžalai kasdien duodavo tiek, kiek jam reikėjo. Kol iš tos įspūdingos sumos vos keli liteliai beliko... Kita tiesiog netikėjo, kad jos sūnus – narkomanas. Kiekvieną, garsiai apie tai prabilusį, ji siuntė toliau ir liepė žiūrėti į savo vaikus... Praregėjo, kai vaikinukui pradėjo „važiuoti stogas“ ir jis atsidūrė Naujojoje Vilnioje. Kitoje šeimoje kantrybės netekęs tėvas į savo miegamojo duris ne tik papildomą spyną įsidėjo, bet ir tokią geležį, liaudyje „štoba“ vadinamą, įtaisė – mat sūnus nešė iš namų viską, ką panešti galėjo.) O ir Vilniaus gatvėse sutinkami jauni pinigų prašinėtojai („padėkite, trečia diena nevalgęs“) – tai jokie našlaičiai ar pamestinukai. Ir elgetauja jie ne dėl duonos kąsnio, o dėl tos dozės, kuri ne tokia jau pigi (nelygu kvaišalas ir jo kokybė). Pagaliau apie narkotikų invaziją į mokyklas, jaunimo lankomus klubus nuolat trimituoja mūsų žiniasklaida. Atsakingos valstybės institucijos narkomanijos prevencijai išleidžia krūvas pinigų (Švietimo ministerija tiems reikalams pernai paskyrė 400 tūkstančių), tačiau padėtis, regis, negerėja – narkotikai tebeplatinami. Ir kur kas sėkmingiau nei knygos. Narkomanų amžius jaunėja, o Holivudu pravardžiuojamas čigonų taboras Kirtimuose skaičiuoja pelną.

       Beje, anuometinis Vilniaus meras Artūras Zuokas, kaip pamename, buvo ėmęsis ryžtingų žygių tą, sostinės pakrašty išplitusią, piktžaizdę kone buldozeriais nušluoti. Deja, romais persikrikštiję čigonai (atrodo, ne be Europos Sąjungos užtarimo) sugebėjo pasipriešinti. O gal tiesiog papirko. Eilinį kartą.

       Taigi „Holivudo pramonė” ir toliau klesti. Ir jai nebaisios jokios krizės.

       O mūsų jaunimas badosi. Ir guldo savo galveles sieron žemelėn. (Nuo narkotikų ir kitų psichotropinių medžiagų kasmet miršta maždaug 60 jaunų žmonių.) Rūkymo tendencijos lyg ir mažėja. Tačiau vis daugiau jaunimas išgeria alkoholio. Šiose lenktynėse merginos vejasi vyrukus. Kol kas galima savotiškai džiaugtis, kad pagal narkotikų suvartojimą Lietuva dar nepirmauja. Lyderė čia alaus šalis Čekija, o paskutinę (geriausią) vietą užima konjako gamintoja Armėnija.

       Kai supratau, kad tie 199 knygos puslapiai bus ne tik apie meilę, bet ir apie giltinę, vardu Kaifas, vėlgi susimąsčiau: nuo ko pradėti? Juk neturiu jokios patirties. Apie alkoholiką gal ir galėčiau rašyti, nes degtinės ar kitokių gėrimų skonį pažįstu. O žolės, ekstazio ar heroino nesu ragavęs – mano jaunystės ir kasdienių deficitų laikais šito džiaugsmo tiesiog nebuvo. O jeigu ir buvo, tai buvo ne man. Arba aš apie tai nežinojau.

       Mano kūrybinio sumanymo reikalai pajudėjo, kai sužinojau, kad Fabijoniškių vidurinėje mokykloje veikia „Dienos centras“, kurį lanko nuo narkotikų priklausantys asmenys.

       Taigi susirandu telefono numerį, skambinu.

       – Taip, čia „Dienos centras“, – išgirstu malonų moters balsą. – O jūs lengvus narkotikus vartojat ar jau badotės?

       – Ne, ką jūs... – trumpam sutrinku, – aš nesu narkomanas...

       – Tai ko skambinat?

       – Aš rašytojas. Noriu apie narkomaną knygą parašyti.

       – A, tai jūs tikriausiai iš laikraščio?

       – Ne iš laikraščio, – aiškinu, – iš namų. Ar galėčiau pas jus atvažiuoti?

       Dar kiek pakamantinėjusi, mano pašnekovė pagaliau duoda leidimą audiencijai.

       – O kaip jus surasiu? – klausiu.

       – Mes mokyklos pastate įsikūrę. Kai įeisit pro centrinį įėjimą, sukit į dešinę ir pamatysit baltas duris. Ten ir yra mūsų centras.

       Važiuodamas į Fabijoniškes tarsi didžiausias užuomarša mintyse kartojau tą, man pasiklysti neleisiantį, orientyrą – baltos durys, baltos durys...

       Tuomet dar nežinojau, kad iš tikrųjų jau pradėjau rašyti. Kad žodžiai BALTOS DURYS taps būsimos knygos pavadinimu.

       Tą „Dienos centrą“ suradau, su jo darbuotojais pasikalbėjau. Ir supratau, kad jie visai nenusiteikę su manim bendrauti, kad mano knyga jiems visai nerūpi. Tada paprašiau, kad duotų drąsesnio, išsipažinti nebijančio narkomano telefono numerį. Ta pati moteriškė suskubo paaiškinti, kad klausinėti narkomaną apie jo priklausomybę negalima – draudžia gydymo metodika. Mat toks interviu gali jam sukelti euforiją ir kurį laiką nevartojęs narkomanas greičiausiai sugrįš prie senų įpročių.

       Vis dėlto telefono numerį išprašiau. Regis, septyniolikmečio Tomo.

       Kitą dieną jam paskambinau. Susitarėm susitikti prie tos pačios Fabijoniškių mokyklos. Bet, sutartą valandą atvažiavęs, Tomo nesulaukiau. Išvydau tik „Dienos centro“ direktorių. Išlipo iš mašinos ir kone tekinas nuskubėjo į savo kabinetą už tų baltų durų.

 

       Paskui dar ne kartą skambinau, bet Tomas į mano skambučius nebeatsiliepė.

       Tada ryžausi eiti kitu keliu. Padedamas kraštiečio, buvusio Vilniaus vyriausiojo policijos komisaro Vytauto Leipaus, telefonu susisiekiau su kitu pareigūnu – Lietuvos policijos departamento Organizuoto nusikalstamumo kovos su narkotikais valdybos viršininku Algiu Kvainicku. Ačiū Dievui, policininkas A. Kvainickas vaikystėje buvo skaitęs „Zuiką padūkėlį“ ir pasižadėjo man padėti visais įmanomais būdais. Nutarėm, kad susitiksim po kelių savaičių, kai užbaigsiu knygą, kurią tuo metu rašiau.

       Tačiau ir vėl nepasisekė. Gal po savaitės tarsi perkūnas iš giedro dangaus trenkė skaudi žinia – staiga mirė policininkas A. Kvainickas. Štai kaip! Mirė. Staiga. Jaunas, gal nė penkiasdešimties neturėjęs vyras. Nunuodijo rupūžės! – tai buvo pirmoji mano vaizduotės pagimdyta mintis. Nužudė. Ne kitaip. Narkomafijos rykliai ir jų pagalbininkai dileriai pašalino dorai, sąžiningai dirbusį pareigūną... Kad netrukdytų toliau platinti baltosios mirties. Žinoma, žudiko nesuras. Galbūt net neieškos... (Pala pala! O gal jie klausėsi mudviejų pokalbio telefonu? gal ir man jau mišios užsakytos?)

       Tik nemanykit, kad nusigandau. Atvirkščiai – tą akimirką staiga pasijutau esąs kaip niekad drąsus ir sąmoningas pilietis, kupinas noro kautis už tiesą ir teisingumą – beveik kaip tas šerifas iš amerikietiško kino filmo.

       Kitaip sakant, mano pasiryžimas rašyti šia itin skaudžia jaunimo gyvenimo tema visai neišblėso. O kai žmona vieną kartą pasakė, kad pažįsta žmogų, kuris turi narkomano dienoraštį, mano akyse vėl saulė nušvito.

       Netrukus susitikau su Loreta – žavia, kiek liūdnokų akių mergina, kuri man perdavė kelis storus sąsiuvinius. Jie buvo prirašyti smulkia ir beveik neįskaitoma rašysena.

       Ne vieną dieną su lupa rankoje šifravau tą dienoraštį, bet, deja, neradau nieko, kas mane, kaip rašytoją, būtų sudominę.

       Tada pradėjau kamantinėti pačią Loretą.

       Ir ji man papasakojo kur kas daugiau.

 

       Kalbinau ir Loretos brolį, kurį labai norint galima vadinti „Baltų durų“ pagrindinio herojaus Geno Narušio prototipu, kitus jo šeimos narius. Po šių pokalbių supratau, kad priklausomybė nuo narkotikų – ne tik narkomano, bet ir visos šeimos, kurioje jis gyvena, visos giminės nelaimė.

       Teko apsilankyti ir Ignalinos rajone esančiame Meikštų dvare, kur nuo narkotikų priklausomybės gydosi keturios dešimtys jaunuolių ir merginų. Globojami Europos sąjungos, jie ten gyvena kaip tikroje sanatorijoje – šiltai, saugiai ir viskuo aprūpinti. Ir saugo juos ne kas kitas, o pats Jonas Basanavičius, kurio įspūdingas paminklas boluoja tarp medžių.

 

       Anuosyk pačiame Vilniaus centre, Vinco Kudirkos aikštėje, staiga priskreto vėjo papučiamas berniokėlis permatomu veidu (ko gero, irgi septintokėlis) ir ištiesė ranką:

       – Pone, padėkite... Atvažiavau iš Klaipėdos... Mane apvogė... Likau be pinigų, trečia diena nevalgęs...

       Šiuos žodžius jis išbėrė ne tik lietuviškai, bet ir lenkiškai bei rusiškai.

       – Pone, padėkite... Nors dešimt centų. Bandelei.

       Dešimt centų, žinoma, turėjau.

       Bet paduoti savo knygos gyvajam herojui tiesiog ranka nepakilo.

       Maža to, vidinis balsas sušnypštė lyg pikta angis:

        „Dink iš čia, narike nelaimingas!“

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr.5–6 (gegužė–birželis)