tekstai.lt

Ramūnas Kasparavičius. Čiurlys

Ramunas Kasparavičius. Vlado Braziūno nuotrauka
Ramunas Kasparavičius. Vlado Braziūno nuotrauka

 

 

 

                                   Jis pakyla nuo žemės ir vėl nusileidžia į žemę,

                                   surenka aukštųjų ir žemųjų daiktų jėgą.

 

                                                          Hermis Trismegistas,

                                                            alchemijos globėjas

 

       Įsibėgėjus ketvirtajam praėjusio amžiaus ketvirčiui, atėjo Maskvos olimpiados metai. Žmonės jau gal ir pamiršo, kad tokie buvo, tačiau tuomet, regis, pasivaideno šviesus ir nuostabus „perestrojkės“ pavasaris.

       Vienas gana patikimas sugėrovas, tai kas, kad rašytojas, pasakė Jonui Čiurliui, geros parduotuvės vedėjui:

       – Panėšėji į Edgarą Alaną Po, tamstele, – ir, ištraukęs iš portfelio, parodė Jonui knygą anglų kalba, čia, Vilniuje, pirktą, nes tokiems kaip jis irgi atidarė „gerą“ parduotuvę. Juokas tiesiog.

       Užėję kartą su rašytoju į tą parduotuvę, sužinojo gana įdomių dalykų. Mat knygų verslo žinovai buvo apsilankę tikrame užsienyje, toliau nei VDR.

       Kas ten leidžiama, o kas – ne, kokios ten prekės ir kiek kainuoja? Kaip tos sutartys sudaromos, nesakyk, įdomu. Kaip elgtis su užsieniečiais Vilniuje nuo atvykimo iki išleistuvių, su kokia valdžia derinti, o kokia ir neprašoma įsikiš? Pvz., gali tekti turėt reikalų ne su „obuchaesu“, o su tais, kurie patys galingiausi ir kurių pats „obuchaesas“ bijo… Jonas prisiminė savo paiką jaunystę kaime ir šniurkštelėjo nosimi kaip pacanas.

       – Žinoma, tai ne Glavlitas! – pakikeno rašytojas…

       Tais laikais, pasak šviesios atminties Jurgio Kunčino, „nerašyk, kad Leninas žydas, o komunizmas šūdas, o visa kita gali rašyti“.

       Knygos užsieniuose dešimteriopai brangesnės, negu pas mus, o perka panašiai kaip čia. Na, pas mus gal daugiau, nes trūksta įvairių pramogų, spalvotų ir visaip kvepiančių… Ima pas mus ir dolerius, jei koks užsienietis užsukęs pasiūlo vietoj penkių rublių penkis „žalius“. atkiša ir džiaugiasi pigiai nusipirkęs. Duokdie niekas nemato, tai dolerius į kišenę, iš savo kišenės penkis rublius į kasą ir sėdi sau ramus, truputėlį tądien užprekiavęs, ir malonu tau. Šypsaisi. Kiekvienoj parduotuvėj gali tokia laimė užklupti… Kai kurie užsieniečiai ir pas mus polaisviai ganosi… Vilniaus ribose… visi tie komunistuojantys, socialistai visokie, nemanyk, pašneki, pasirodo, visai normalūs.

       – Turėtum užsieny knygyną, tai gyventum kaip pas mus „tikros“ parduotuvės vedėjas, – koketuoja knygyno vyriausioji, – bet palyginus su mūsų – tenykštis „tikros“ parduotuvės vedėjas, – tai bent savininkas! Ten tikrai esi galingas žmogus ir nieko nebijai!

       Jonas Čiurlys visa tai žino. negi prieštarausi, kad teisybė?

       O įdomiausia – naujiena ar paskala, bet vis tiek įdomi, nes panaši į tiesą. Taigi eina patylom tokios šnekos (tylus žodis „šnekos“ čia labiau tinka nei kietos „kalbos“), kad atskris pirmoji kregždė ir atvers Vilniuj bei Kaune dolerines parduotuves Maskvos olimpiados proga ir atsiras užsieninių prekių… Dabar tokios dvi tėra tik didžiojoj sostinėj šeštosios pasaulio dalies, nudažytos žemėlapiuose rausva spalva, – jau ne sukepusio kraujo spalva, o švelnučiu žmogišku išvystyto socializmo veideliu, dešimties rublių spalva. tad Jonas, palankiai nusiteikęs, ir žvilgtelėjo į tą knygą, ištrauktą iš aptrinto dirbtinės odos portfelio. Į paslaugiai atverstą knygą. Iš tikrųjų tas Po buvo smarkiai į jį panašus. Ypač ūsai.

       Namie, sekmadienio rytą karpydamasis ūsus, Jonas dar kartą tuo įsitikino, net galvą pakraipė. Gerą vaizdinę atmintį turėjo Jonas. Be jos prapultų! Rašytojas reikalingas, kad pagelbėtų Jonui gauti kalbos „začiotą“, nes neakivaizdžiai studijuoja ekonomiką. studijuoja neskubėdamas, nes niekas rykšte ir negena. ir žmona studijuoja, irgi neakivaizduolė, jai patinka šis žodis, skamba kaip neužmirštuolė, o sūnus „akivaizdžiai“ studijuoja, dizainą, – tokia nauja specialybė „dailioškėj“.

       Pamėgino prisiminti, ką dar su tuo rašytoju ar vertėju, – velnią juos suprasi, vienąkart jis toks ir anoks, kitą kartą tik šiaip rašytojas. Žmona geresnę pažintį sumezgė – su anglų kalbos dėstytoja. Net ir sūnui praverčia, kad mama su angliste kavą geria. Anglistės pažįstama, pasirodo, sūnaus dėstytoja. Na, o Jonui teko pažinčių ieškotis pačiam. Pavyko susipažinti su tokiu rašytoju, nors ne Širviu, žinoma, kurį visi prekybininkai gerbia ir vaišina.

       Ką ten su juo kalbėjo?.. kad nieko ir įdomaus. Rašytojas norėjo pasakoti ir pasakoti apie tą Po ir kaip sudėtinga jį versti, bet Jonas sumaniai nukreipė pašnekesį kita linkme, apie mergas. Moteris. Tema domino abu, o Po šioje srityje turėjo vien amžiną nesusipratimų ir susitaikymų krūvą su pačia ir gera (iš tikrųjų!) uošve… Aišku, dėl ko. Jonas paniūniavo: „Švelnus pūkeli, ar žinai, kur dingo uošvės pinigai, nulėk pas ją su kvapeliu, sakyk, „pachmielkai“ neturiu…“ Rašytojas nusijuokė:

       – Ne visai taip, bet į tą stepę…

       Kartu pasidžiaugė, per abu turi mažiau rūpesčių negu Baltimorės Potas, mat Jonas jau neturėjo uošvės, o vertėjas – laikinai – žmonos. angloamerikonybių adeptas nespėjo papasakoti, kuo dar tas Po garsėjo ir kaip jam baigėsi, nes… parėjo Jonienė ir, natūralu, vertėjui rašytojui teko išeiti…

        „O gaila…“ – po mėnesio pagalvojo Jonas, kai vertėjas užsuko aplankyti jo pasliko gulinčio lovoje ir spoksančio į lubas, nuo kurių vorai atseit myžo ant jo fizionomijos… Vorai čia niekuo dėti, tik jausmas toks, nes per poras tryško mažyčiai prakaito lašeliai, o jausmas toks – atrodo tarsi smulkiai lyja drengia, lynoja rasoja ir kur? Kambary, uždaram kambary trečiam aukšte, trečio aukšto bute. Apie tą vorų myžimą šikimą ant nelaimingų girtuoklių sugalvojo moterys… Girdi, taip būna visada, kai belaimis girtuoklis gauna per galvą. Taip ir yra iš tikrųjų. „Dabar pats patyriau“, – krenkščia nekrizendamas Jonas.

       O buvo taip, pasak šlubosios lietuvių klasikės, jaunystėj tarnavusios Klaipėdos krašto magistratūroje ir apie daug ką išmaniusios, net keista: ir tarp rašytojų yra visai normalių žmonių, tai yra moterų, kaip išsireiškė intelektualioji Jonienė, literatūroje mėgstanti beveik latvišką solidumą… Buvo taip.

       – Ir pikta gi ji buvo į senatvę, – pridūrė apie šviesios atminties ir sovietinės praeities europietiškiausią mūsų klasikę rašytojas, vėl nusmukęs į tą lygį, kuriame buvo jau nebe vanderobas masajas, nebe rašytojas vertėjas… Jonas nusijuokė, nes „Žaliąsias Afrikos kalvas“ buvo skaitęs: nepasisekė tau safaris… Atėmė iš jo amerikoniškąjį vertimą, kitus grąžino ar užmarinavo: kam ten dar rašyti apie Amerikos girtuoklius, lyg savų neužtektų! Kai sužinojo (o sužinojo!), kad jo sugėrovas, tada visi sakė – „sobutylininkas“, kokio galima tik pavydėti, buvo šviesiam pavakary gatvėje sumuštas ir be sąmonės nuvežtas į greitosios pagalbos ligoninę, kur nustatyta, kad yra apibrozdintas ir permirkęs alkoholiu, nes Jonas tąvakar triokštelėjo, namo tiesiai raudamas, pakelės bufetuky „stopiencdziesionc“ ir dar kažkokios itin smirdinčios mastikos, galvodamas tačiau: nelabai ir būtina. Ir tada tufbūf… Kas, kodėl… Lyg ir du, ir juodai apsirengę, – „kožankėmis“…

       Iš ligoninės paskambinta žmonai, tarp dokumentų atradus, kad žmogus J. Čiurlys yra naudingas. Jonienė atvažiavo taksi, parvežė namo, paguldė ištisą ir užklojo. po to „nubrozdinimo“ Jonas gulėjo pusantro mėnesio ir ėmė siaubas, kad jo gerosios parduotuvės neatimtų, kaip tam „draugui rašytojui“ – vertimo. Pats rašytojas dar labiau įsibaimino, nes buvo nuskriaustas bepinige ir priverstas ilgam laikui likti blaiviu. visur vaidenosi KGB, NKVD ir net FTB. Tada ir papasakojo apsilankęs, kad Po buvo rastas rytą ūkanotą gatvėje negyvai uždaužtas – koks siaubas – girtas numirėlis! Net patsai Po nebūtų tokio siaubo sugalvojęs. Kokia nešlovė!

       – Tai tau dar pasisekė! – sakė eksvertėjas, o Jonas paspaudė pirštu sau kaukolę, paskui akį, net pamėlo, bet jau netraškėjo, kaip iš pradžių, tarė:

       – Nereikėjo man garsiai kalbėti, reikėjo, kaip tu sakai, tyliai šnekėti, ir vienai dviem, o ne visoms savo pardavėjoms ir darbuotojoms… dar ir pirkėja kokia klausėsi, bledė! – pasmerkė ją Jonas, nors nebuvo tikrai nustatytas josios kenksmingumas. – Štai ir guliu „ant biuletenio“.

       Gulėjo jis, žinoma, ant lovos, bet jau atsikeldavo.

       – O tu irgi be reikalo kam nors pasakojai, kad tavo pažįstamą, – pabrėžė Jonas, – sumušė. Ir dar, kad tieji… Šit ir nukentėjai. Netekai „šabašo“: nė šlovės, nė daugiau pinigų.

       – Deja, taip, – atsakė rašytojas, neaiškindamas, kad nepasakojo, nes jam pačiam buvo nesuprantama. Išsitraukė iš portfelio vokiškų dėdėerinės gamybos geltonų sulčių, vadinamojo „žolės miltų skiedalo“, nes prasto kvapo ir nekokio skonio. Pastatė ant stalo. Ką gi jis daugiau atneš? Tokiam ir tai prabanga. Dabar jau ir jam teks gerti tik tokius gėrimus.

       Jonas nė negėrė. Žmona aptikus nuėjo į artimiausią parduotuvę ir, pridė-jus rublį, pakeitė. Atnešė normalių sulčių, užtat pusę pati išgėrė. Tada davė Jonui. pirma cigaretę, o paskui per ausį. Ir juokėsi. Sakė, kad psichiatrė taip liepė, čia toks patikrinimas. sveikatos patikrinimas: žiūrėk, kaip sureaguos. Jonas nutylėjo. Šitą juoką visi žinojo, nuvalkiotas buvo neduokdie. (Buvo tada toks žodis, vertas tarybinio žmogaus ateisto, jei taip parašytas: kartu ir be didžiosios „D“.) Bet Joną užgavo, kad „psichiatrė“. Jis puikiai žino, kad neuropatologė, neuropatologė, o ne kas kitas! Negi jis koks prietranka vasarotojas?

       Ir dar kelis jo vyriškos nepriklausomybės forpostus žmona nesunkiai užėmė, – ir namie, ir netgi jo parduotuvėje. O tai, kaip sako estai, negerai. Lyg savoj parduotuvėj maža darbo turėtų.

        „Kaip ten buvo, kas, kada ir kaip, sunku prisiminti, – galvoja Jonas, nes visokios mintys ir prisiminimai galvon lenda. – Nes mano gyvenimas ne be nuotykių. Net brandžiame amžiuje, – susiraukia. – va ir atsitiko, – susiraukia dar rūsčiau. – Buvo visko ir jaunystėje… Ne viską ir atsimeni, nes nelabai ir noris kartais… Lyg būta, lyg sapnuota – kaip to jugoslavo knygoje apie mišką. Ta knyga – apie paprasčiausią mišką… Lietuvoje tas žodis kelia liūdnus ir baisius prisiminimus… Et, žmogus daug ką užmiršti… O ko ir pasiklausi? Negi tų, katrie dvi gimimo dienas švenčia? Čia tokis „mandagus“ senoviškai šiuolaikinis posakis apie mirusius: viena diena šioje žemėje gimimo, kita mirties – kaip atgimimo, kaip amžinojo gyvenimo pradžia… Tokius dalykus, kuriuos kiekvienas kaimo senis žino ir netgi Prano bobutė, dabartiniai hipiai mėgina pateikti kaip visuotinę išmintį. čia, vadinasi, budizmas, o čia mazochistiška vakarietiška išmintis. Tik jos kažkodėl sutampa, kaip vapa sūnus ir jo draugai dizaineriai. Keista, bet svarbu. Taip galvoja ir tas vertėjas, kuris kartais rašytojas, o sako, nemaža nuveikęs, kalnų nenuvertęs, bet kad ir nereikia, tegu stovi riogso, bet „vagą išvertęs“ ilgą ir tiesią, ir gilią, kaip koks pievų melioracijos buldozeris… O vaikščioja, mizgis toks, apsiplaukavęs, apsibarzdavęs, teisinas, kad užsieniuos visi proto žmonės tokie vaikšto, net aukštieji dėstytojai ir profesoriai.“

       – Net ir tokie kaip mūsų aukštosios partinės??? – „šlangu apsimetęs“ pasiteiravo Jonas. – tos mokyklos, kur Žvėryne, o „studentai“ stipendijas gauna 120 plius nemokamas kambarys (nors ir su nuosava boba) bendrabuty?

       – Ir tokie, – nelabai užtikrintai patvirtino vertėjas, – bet tik ten tokie ir ypač. – neaiškiai paaiškino. – Tai lyg skiriamasis ženklas laisvės, proto ir teisybės.

       – Toks protas mūsų šalyje... – buvo bepradedąs Jonas.

       – Nuošalėje, – perėjo į futbolo kalbą rašytojas, vanderobas masajas rašytojas vertėjas, kaip patsai retkarčiais save apibūdindavo, suprask – sunkiai dirbantis protinio darbo vergas. Šitą pokštą Jonas žinojo, buvo skaitęs Hemingvėjaus „Žaliąsias Afrikos kalvas“. Neblogai parašyta. Visai neprasta būtų ir jam, paprastam prekybininkui, taip atostogas praleisti. Vyrui tai net įdomiau nei kokiame Sočyje. Bet tėtušio Hemo ir barzda tvarkinga, ir šukuosena, net ir tarp mūsų prekybininkų yra tokios išvaizdos vyrų, dabar jau valdžia leidžia, nors ir prie Petro... Griškevičiaus.

       Bet hipiai… nu kad jų tokia išvaizda ir eigastis, ir žvilgsnis paklaikęs… įeina toks į parduotuvę, tai tuoj sužiūra pirkėjai ir personalas: a, ims ir pavogs ką iš lentynos, o neduokdie rankinuko… Žodį „personalas“ vaizbūnai jau buvo perėmę iš medikų. Tik vaizbos – klientai, o medicinos – pacientai. Žodis koks toks: panašus į leisgyvį pacuką. O ir tie hipiai, ir sūnus – tai dažnai irgi tokie: vos pajuda… Ką jie gyvenime pasieks… Net ruskiai „apšūstrins“… ne, narkotikų nevartoja, ne, gal kokie trys „paskiri vienetai“: iš kur gausi? Deficitas! – krizena Jonas.

       – Nuo „rašalo“ jie tokie, – tvirtina rašytojas. – kaimo jaunimas panašiai vangus, gal net labiau.

       Prekybininkas pritariamai linkčioja: tas tai taip… Velniai juos žino, tuos hipius. Iš išvaizdos tai tikri velniai, o pakalbi, jei jau tenka, sakykim, toks įsidarbina jaunesniuoju „gruzčiku“… ar su giminaičiu kokiu tolimesniu… ar su sūnaus draugais pasišneki – lyg ir nieko vaikinai, nuoširdūs, lyg ir nuskriausti sovietų valdžios, nieko ypač iš gyvenimo nesitikintys. „Valdžios produktai“, – gailestingai mąsto Jonas, nes ir prekybininkai jaučiasi valdžios ujami, ir dar kaip, nors daug kas, vos ne visi, jiems pavydi. Kad jie žinotų, ko pavydi? Ogi baimės didžiulės, kur ten, kur kas… milžiniškai didesnės už algininkų… bijokis dieną naktį visokių „obuchaesų“, kad nutvers, susems už pereikvojimą arba, kas dar blogiau, – už perviršį…

       Lenkeliai studijokai iš Krokuvos atvažiavę pas mūsų „dailioškininkus“ vapa mūsiškiams, kad menininkų, visokių ten filologų, protas – tai joks protas, tai užprotis beprotybės link, kad tokia mada netgi soclagery (o Lietuva – tai, galima sakyti, soclageris): protas reikalingas tikslus, gerai skaičiuoti mokąs, tad teisingai Vilniaus studentai šaukia: „Vivat rector Kubilius! Mathematicus!“ O pas juos labiausiai vertinami ekonomistai, jau ir tie aukštieji, pas mus tik popierius vartantys ir straipsnius į „Mokslą ir gyvenimą“ rašantys nesuprantamus, nes ir nėra ką ten suprasti. O Polšoj jau ir tie turį tikro naujo darbo. Jak w Koronie, tak w Litwie, – varinėja jie tokias batūrijas. Jonui net juokas, jis lenkiškai gana neblogai supranta, kai reikia, ir pašneka, jo gimtinė nuo Vilniaus tik už penkiasdešimt kilometrų…

       Čia Jonas pajunta, kad turi, tiesiog privalo, taip jam pačiam tat pasidaro svarbu, pagalvoti ir apie gimtinę, ir apie jaunystę, tiek dėl savo sūnaus jaunuolio, kad geriau jį suprastų, tiek ir dėl savęs, irgi kad geriau patį save suprastų. Taigi nesunkiai atsisveikina su rašytoju, gana lengvai jį nupirkęs juokeliu, kad jis, Jonas, dabar taip pat trenktas kaip ir draugelis filologas. Rašytojas noriai išeina, nes jam svarbu, svarbiau, kaip čia negėrus, o ne atvirkščiai. Pabendravęs su Jonu, teigiamai pasikrovė. Pasisėmė patirties, teisybę buvo girdėjęs, kad vaizbūnai tai neblogai suderina: ger ir ne. Nenoriai prekybininkai prasigeria, retas kuris.

       Sako, kad tikras alkoholizmas prasideda, kai esi priverstas gerti nenoromis. Čia žurnalistų nuomonė, o jie kai ką ir tvirtai išmano. Pvz., sočiai atsigėręs už teisybę, už blaivybę žiauriai nekovok.

       Juos, sako, gelbsti judrumas.

       Jonui koks gi čia judrumas, slunkizmas nuobodžiausias: skaito, nerašo, cigarečių prašo iš locnos žmonos ir gražiai, nes jai skolingas, ne kam kitam… kad viską užglaistė, kai Jonas gavo per kramę… ir kodėl aš taip apie save vis galvoju: aš, Jonas, lyg ne Jonu jau būčiau tapęs ar truputį kitu Jonu. Tai turbūt nuo žmonos priekaištų: ar bent savo vardą atsimeni, Jonas ar koks achlamonas? Kai jinai pradeda taip „trackai achlamoniškai“ šnekėt, nes yra iš netolimo Trakams lietuviško kaimo: „Še, streloke tu vorošilovskas!“ ir atkiša prabangių – „Kastyčio“, o pati tyčia „BT“ arba „Tallinn“ rūko ir saldžiai čmaksi, nors irgi karčios tos cigaretės, dar ir už savas, vilnietiškas kartesnės… bet ką aš čia… Vilniaus fabrikėlis „imeni Dzeržinskio“ jau keleri metai užsidarė, dabar tiktai Kauno ir Klaipėdos: nedaug kuo skiriasi receptūra, ir tie, ir tie irgi tabako deda. O skaitymas? „Vakarines naujienas“ parneša už „dvi kapeiki“. Tai tiek to ir skaitymo, o ir nesinori… geriau nė nežinoti, negu kas nors pasigirtų:

       – Apie tave „per spaudą“ sužinojau!

       Čia tai jau įžūlus pasakymas, „ntk.“, kaip sako vertėjas. Aišku: negi apie prekybininką ką nors gera parašys! Kaipgi, sulauksi. Apie Joną nė neparašė: didelė čia sensacija – kasdien kas nors per galvą gauna, sakykime, mokytojas, tai kodėl negali gauti prekybininkas.

       Dar žurnalą „DP“ atneša. „Darbas ir poilsis“. šlykščiai elgiasi.

       Sūnus kaime, kažkur Žemaitijoj, darbo ir poilsio stovykloj, „darbo prievolę“ atlieka, sovietinio „ordnungo“ mokosi, tai jį vis primena ir primena… „jei ne tu, tai būtų Vengrijoj, paskutiniu metu išbraukė iš laimingųjų sąrašų, dėl tavęs laksčiau pas medikus, o būčiau dėl sūnaus, būtų prie Balatono, „forintskai“. Tai kokia jo, sūnaus, dizainerio, nuotaika? Galima įsivaizduot, bet nelabai norisi… kad ir atitolę abu viens nuo kito, sūnus sako: natūralu, visiems taip yra, tą jau Turgenevas įrodė. O rašyti… laišką į kaimą… ką čia dabartės rašysi?

       Ir nė iš šio, nė iš to prisiminė Jonas girdėjęs apie Stančiką, Žygimanto Senojo juokdarį bajorą. persijuosdavo jis ilgą žiponą virve su drūtu mazgu, vadinosi tas aprišalas „asilo tas“, nes galas tabalavo žemiau kelių. Jei virvė ir mazgas medvilniniai, – tai reiškė „Per giliai lendi!“ tam, kas užuominą suprasdavo. Gudresni bajorai tuoj suprasdavo. Jeigu tas aprišalas garbingas, kurį jis nešiodavo vietoj Slucko juostos, būdavo šviežių liepos karnų, tai nesvarbu, kad jis baltas ir gražiai atrodo, nyk iš rūmų, karalius be nuotaikos, ypač jei pakeldavo juokdarys tos virvės galą virš galvos ir sukdavo, suprask: čia jau ne bajorų reikalas! Bet kur aš tą girdėjau? – stengias prisiminti Jonas. Iš senų žmonių Dzūkijos kaime ar čia, Vilniuje?

       Nemalonu, kad jį velniai, kai negali visko savo galvoje susieti. Tada jau tikrai jautiesi pats kaltas ir pernelyg jau kaltas, o tai nesveika ir trukdo gyventi. Ir pinigus uždirbti, nes tieji uždirbtieji kitais keliais nusirita kaip biliardo kamuoliai, tik lazda lieka, ir ta žmonos rankose, ir šimts ją žino, į kokias skyles ji sustumdė, į kokias kišenes. Nuo minties apie skyles ir tinkliukus jau visai negera pasidarė: primena prekėms nešioti permatomą rezginėlę, vadinamą „ruskij čemodan“, bet buvo jau pasirodę pirmieji plastmasiniai krepšeliai, užsieniniai, labai gražūs, prekėms namo nešioti, neši ir nesimato ką, kad tik viduj taip gražu būtų, kaip išorėj nupaišyta: bananai, apelsinai, ananasai ir graži merga. Čia ir jojo, kaip suvalkai sako, Jono žmona pargrįžo, ir pirmoji kalbą pradeda:

       – Guli it pėdas, tai ir gulėk, mendeli tu mnemotechninis, – išpuiko su savo medike bendraudama, bebenčiukė. – Daugiau aš tavęs negelbėsiu, nors ir paskutiniai „trusikai“ ant tavęs užsidegtų, plūge tu!

 

       O pačiai iš striukės kišenės kyšo. lynoja gatvėj, tai ji su striuke, o iš kišenės kyšo… „labai tvarkingai galvojasi – viena mintis paskui kitą…“ gydytoja teigia: „Blogas požymis, nusilpus atmintis. Tegu nieko nedaro.“ Tai iškvėšo galva, tai iškvaišino pati paties galvą. „Tegu šiaip galvoja.“

       Ką čia išgalvosi? Kad tai jau ne galvojimai, o prisiminimai… ir dabarties vaizdelis: pačiai iš kišenės nepradėtas butelis kyšo. Ir prasidėjo: atkimšo butelį prie kriauklės, tyčia duris atsidarius, kad girdėtųsi, kaip atkimšus pykšteli, truputį nupylė į kriauklę, toliau leidžia vandenį, vaizduoja, kad visą butelį išpylė, paskui užsimiršusi gliugliu atseikėjo „oficierską“ normą, makt: jai galima. butelį tyliai užkimšo, vėl pila vandenį iš puoduko į kriauklę ir sako:

       – Čia tavo dalis!

       Jonas įeina pro duris ir iš kvapo supranta: žiaurus midus, „Suktinis“, 50 laipsnių, kas gi kitas, jeigu ne moterys gali jį vartoti? Liepos mėnesį, na ir paikšė! Nusinešė įsikišus tarp papų į savo kambarį, duris užsidarė, užbaigs ir saldžiai miegos. Stiklinę turi. Kada nors joje dirbtinius dantis laikys, jei taip saldžiai mėgsta. Prisiminė Jonas savo gydytojo žodžius ir jai pritaikė.

 

       Kaip kalbėdavo didysis Dzūkijos tekstilininkas, mąsliai įsitaisęs prie būsimo gobeleno:

       – Kai padarysiu, tai pamatysit. Ne veltui sako, kad esu panašus į „ponadievą“.

       – Tai vis apmąstai?

       – Apmąstau ir apmetu, ir suprantu, kad jau netoli tobulybės.

 

        „Gerai sakė, – apie kitką pagalvojo Jonas. – Simonas amerikonas kaimynų Petrui per vokytmetį už kluono užuovėjoj, „zatyšėj“.“

       – Tu ty su visokiais verbuotojais geriau neprasidėk. Jeigu jie patys lenda ir tikina, kad bus labai gerai, tai tikrai nebus. Įsivaizduok blogiausia, kas gali nutikti. Nagi, ką išmąstei?

       – Nu, biskį kiek gerėliau, taip ma atrodo.

       – Smarkiai blogiau. Ir baikim tą šneką, nes kaip blogiau, tai aš irgi nežinau. Čia ne Amerika.

        „Kokia nors nesąmonė – kaip su tom brazilijom – tik gal bjauresnė“, – nueidamas pamanė sau Simonas. Tolyn nuo vokiečių. Ir jis buvo teisus. Į tokius „amerikonus“, USA buvusius, ne kokioj Brazilijoj, vokiečiai žiūrėjo labai nepalankiai, tad neverta nė veltis. Nė savo išmanymo rodyti. Geriau sakyk: „Nu, buvau, nu, gal mačiau, bet ar labai aš žinau.“ Kaip žydas kokis…

       – Svarbiausia – laiku išsigąsti, – pakartojo savo išmintį Jonas ir vyptelėjo.

        „Ir ko čia aš šypsausi vienas būdams? Lyg matytų kas, ar būčiau bent savimi patenkintas. Kad ne… Ir pernelyg dažnai aš po to įvykio tą savo išmintį kartoju, tai kas, kad dažniausiai sau. Nieko iš to gero. Neblogai sakė ir tas rašytojo draugas ar pažįstamas, kursai sėdėjo apsinešęs tarsi iš pelų krūvos, ilgus antakius atstatęs.“

       – Tai kas, kad jis į tą Po panašus, iš tikrųjų tai jis visai ne toks ir tokiu nė būti nenori.

        „Nu, kad teisybė, – nustebo tada Jonas, atidžiau įsižiūrėjo: nė velnio jis neapsinešęs, gal gurkšnį kokį ir patraukęs iš savo stiklelio. Šiaip knarpso ir niekam netrukdo, dar ir protingą mintį pasako. Ir toliau knarpso. Jo reikalas. Gal jam taip norisi ir reikia.“

       Kai išėjo, pasiklausė Jonas, kas jis toks, tasai dailininkas. Pasirodo, įžymybė esąs, net ir Jonas žinojo: o, tas tai perkamas! Ir yra už ką. Žodžiu, pirkęs neapsiriksi.

       – Ir jis visada toks? – paklausė Jonas ir susigriebė: – gana kvailai paklausta!

       Rašytojas, nepastebėjęs klausimo kvailumo, atsakė normaliai:

       – Kartais ir toks būna… Kaip šiandien. Kartais ir taip, kaip atrodė… pelų maišas, ir tiek. Tada jis nė žodžio neprataria ir greitai išeina. ar jis ne žmogus, ką?

       – Čia teisybė, dažnam visokiam būt pasitaiko, – sutiko su tuo Jonas ir pagalvojo protingai: „Būčiau pasakęs kiekvienam – tai tarsi kokia rašytojiška išmintis būtų pasakyta, o nenatūralu… kalboj kasdienėj kitaip reikia.“

       Jonas pasitaiso pagalvę… Nėra judrumo.

       Be žodžių… be žodžių irgi kartais būna bjauru. Tarkime, kolega šypsosi ir kikena… Kol supranti dėl ko: negi tau kas gero gresia?

       Kol supranti, kur čia rakštis, ima kas nors ir atsitinka. „Ekleras nukrinta ant galvos, arba plyta ant nugaros“, – kaip sako locna žmona, o šiuo metu ir meilužė zulusė. Tokia, kur „čia yra, čia jau nėra“. Štai kas atsitinka. Ir kai jos nėra, tai kur ji? Su kuo? „Meilužė zulusė – tai gerai, ją reikia suprasti ir surasti.“ Ypač, kai fiziškai negali to padaryti.

        „Tokia buvo anų dienų pusiau Ezopo kalba, tiek visur paplitusi, kad jau nebeteko savo ezopiškumo“, – svarsto Jonas ir taip svarsto todėl, kad vis dar yra „neakivaizdus studentas“.

       Pasvarstė, apsisvarstė ir nusišiepė prieš veidrodį kreiva autodidakto šypsena šypsenuke. „Užmaršus daraisi, – kritikavo save, – ir viskas dėl to anglų kalbos minimumo.“

       Nebūtų peršokęs tada prekybos mokykloje nuo Pferd ant horzės, nuo vokiečių prie anglų, dabar būtų žymiai lengviau, žymiai… Ir į soc. Vokietiją būtų nuvažiavęs. O dabar… sako, tautiečiai amerikonai lietuviškai dar moka, tik mūsų nesupranta. Gal net taisyklingiau kalba, ypač į Lietuvą atvažiavę. Nusivilia baisiai, mūsų kasdienės kalbos pasiklausę. Čia ne lietuviškai, čia velnias žino kaip, tik kas trečias žodis lietuviškas, kiti net ne rusiški, o kažkokie sovietiški, šimtas žino, ką reiškiantys… Kaip jiems paaiškinsi, kas yra, tarkim, „kolchozo pirmininkas“, jeigu tokio pas juos nėra ir jie tokio nė nenori žinoti? „Mūsų sekmadieninėse mokyklose to nemoko.“ Matai, moko tik sekmadieniais, o išmoko.

       Tačiau progimnazijoje mokėsi vokiečių, ir mokytoja buvo nebloga, jauna, labai norėjo išmokyti, todėl jai sunkiai sekėsi. Iš Klaipėdos krašto buvo Dzūkijon atkilusi. Sakė:

       – Juk tai visai nesunku.

       Kai ji tuos vokiečius kasdien sutikdavo ir būtinų reikalų su jais turėdavo, tai gal ir nesunku. per pamokas ji prišnekėdavo apie knygas, apie šokius, apie sukneles, kaip prie vokiečių teko progimnazistams pasiklausyti oficialaus atstovo tikros vokiškos kalbos. buvo atsiųstas į miestelį vokietis, jis vienas ir buvo visa valdžia, ką sovietmečiu sunku įsivaizduoti. o ir dabar. vienas tikrasis okupacinės valdžios atstovas, tikras viršaitis, nors buvo ir lietuvis kažkoks achlomonas. Tas tikrasis buvo pavarde Zaksas (Sachs), saksas jis ir buvo, iš Saksonijos, smarkiai šlubas, mažas kaip ir miestelis, iš kurio jis kilęs, rudų įsitikinimų partenogenezės produktas. Ką jis pašnekėjo, ne tik mokiniai, bet ir proislandiškė mokytoja ne viską suprato, nes labai idėjiškai kalbėjo Zaksas. Vargšė labai kentėjo, nes visi ją laikė to Zakso meiluže, o ji greičiau buvo „sobutylininkė“, nes Zaksas, kai jam įkyrėdavo veblenti su Venteriu daugiau jidiš negu vokiškai, geriant liurliką, tai įsakydavo atkviesti froilen, pasisodinti priešais, įduoti į rankelę didelį stiklą samanės ir klausytis atsakymų į savo saksiškus veblenimus švankia literatūrine kalba. Juokas juokais, bet mokytojukė karui baigiantis su tuo Zaksu ir pabėgo. Žvitrus gi senis buvo, susiveikė sunkvežimį, malkutėmis kūrenamą, ir nurūko ten, kur saulė leidžias pamažu. Šio bei to pasikrovė į tą sunkvežimį: lašinių tai tikrai ir dar kažkokių nevalgomų gėrybių, ir mokytojukę, pats įsitaisęs šalia šoferio, nes ypatingas džentelmonas nebuvo, et, biurgeris toks. Artimos draugės teigė, kad froilen panelė gynė kiek įmanydama savo mažąsias lietuviškas rūtas, tuo daug kas tikėjo, net Zaksas gėrė, kaip vokietis visai nemažai, daug, tad nusigerdavo iki pergalingos pabaigos ir negražus buvo. Bet išvažiavo su juom vargšiukė Vakarump, kėbule, plonu palteliu, tiek ji iš tų falšmarkių ir praturtėjo, tai gal ir ne meilužė. Zaksas gal grįžo Saksonijon, savo Saksonijon pas frau ne didesnis invalidas, negu buvo. girtas pasipasakojo apie žmoną ir dvi dukri Venteriui, tai visi ir žinojo, tik viena mokytojukė gal ne…

       Šalta ir vargšiška buvo išvažiuoti. Betgi teisingai ji pasielgė, būtų po karo ją tikrų tikriausiai išvežę kur nepalyginamai šalčiau ir žvarbiau, gal iki jos dienų galo už tokį baisų kolaboravimą, bet mokytojukė Vakaruose vokietį, regis, paliko.

       Prekybos mokykloje buvo tokia „vokytka“, akiniuota isterikė, pedantiška, nors lietuvė, ar Vilniaus lenkė, kiek užuita ar pagauta, maniakiškai visko bijanti, todėl mokinius viskuo gąsdinanti. Jai tas kuoktelėjimas atsirado iš įsitikinimo, kad vokiečių – tai nugalėtų baisių priešų kalba. Tai ir germanistė tapo savotiška germanė. Anksčiau, sako, buvo ramesnė senmergė, gal kad jaunesnė. dabar visai pasiuto: rėksminga, skundikė ir šykšti pažymio. Be to, buvo įsitikinusi, kad lietuviai vokiečių kalbos negali išmokti, nes nenori mokytis, ypač tie, kurie „prie Smetonos“ mokėsi anglų ar prancūzų kalbos, o vokiečių primetė okupantai. kur čia išmoksi per porą metų, gerų pagrindų neturėdamas. Ir keturiasdešimtaisiais žmonės kalbėjo pasimirkčiodami, kad neperspektyvi vokiečių, nors ir Markso, va kalba Lenino, tai…

       Anglų kalbą prekybos mokykloje dėstė stotingas kokių trisdešimt kelerių metų vyras, pabrėždamas, kad tai – sąjungininkų kalba. Išsilavinimas – aukštasis batorinis (Stepono Batoro universiteto) su pertraukomis, „samosaboj“. Tačiau dėstytojas siekė sovietinio aukštojo diplomo. Be to, Vilniaus rusas, iš inteligentų. Pas jį mokydamasis gal greičiau ir į ponus pataikysi. Tad į jo grupę nemaža ir perėjo – mokytis angliškai nuo pat pradžių, teisingais Krupskajos ir Makarenkos metodais. Bet pataikė Jonas į vieną gretą su pataikūnais ir atsilikėliais.

       Tačiau Jonui pavyko iš pataikūnų ir atsilikėlių luomo išslysti. Tas „angliorius“ (anglorusas) stipriai spaudė ir išmokė ko reikia: pagrindinio leksinio fondo ir terminų, būtinų prekyboje. Pats kartu mokėsi to, ką dėstė, nes nekvailas buvo. Taigi Jonas pažymėjime gavo ketvertą ir kalbos tarsi pramoko, tik paskui užmiršo, nes nebuvo kur jos pritaikyti – prisireikė tik rusų. O dabar jam tenka siekti didesnio minimumo, negu pernai tame pačiame kurse.

       Keista, bet jį gulintį aplankė neakivaizdininkų dėstytoja anglistė, atnešė tulpę, pakalbino tema „Poliklinikoje“, išgėrė su žmona kavos, pasirašė angliškai studijų knygelėje ir lietuviškai palinkėjo sveikatos. Išėjo, aplankiusi studentą ir akivaizdžiai patenkinta.

       O Jonui vėl neaišku: kaip čia taip, iš kur ji adresą žino? Žmona šaiposi, nieko nesako, vertėjas nesirodo… Hm…

       Jonui taip nyku pasidarė, kad nors eik dirbt „algininku“. Bet kad sveikatos nėra…

       Ta mintis – tarsi paršui šiaudu į nosį. Mat žodis „šnipas“ su bet kuo šnekantis, net su savimi, yra „ntk.“. Taigi – nosį… „Tau ne į nosį, žmogeli mielas, – anot rašytojo, – į priešingą kūno dalį, bet ne į uodegą, kurios neturi, o į rūrą įveria žiedą ir verčia ne tukti, o plūktis, ir kai tiktai ką nors gera užtinki, patraukia tą žiedą pirštu, atitraukia tave nuo to gero, patys pasiima, o tau sopa ir sarmata. Toks išradimas bjauresnis už Širvio granatą. Kieno išradimas? Jų. Kieno jų? Na, saugumo. Tada buvo sakoma „saugum“, žodis, pagal vanderobą masają, įdomus ir vertingas interlingvistine prasme, rodantis nūdienos kalbinius procesus.

       Pasiima Jonas „magniponą“ – „Griundigą“, dar jį vadino „grindiku“, ir paleido „palėpinę“ juostą – „modern modern underground“ – repo „kavalką“, čia, Vilniuje, įrašytą vieno vietinio triūslaus muzikanto, kurio užsieniečiai kolegos nevertino dėl pasenusių pažiūrų, senoviško požiūrio į kūrybą, t. y. aistringo „šnapso“ pomėgio. Jono nuomone, verčiasi žmogus kaip išmano, tai kas, kad tą verslą piratavimu vadina, bet savas žmogus, „v tu step’“, ir pirkėjas, ir pardavėjas. Matai, mes visi vieni pas kitus ir pirkėjai, ir pardavėjai, ir nemenki, o jei kiek kas ne pagal taisykles, tai ne mes tas taisykles sugalvojom ir jos mums neatrodo idealios..

       – Ir aš šioje srityje nemenkas, – didžiuojasi rašytojas, tiksliai nepasakydamas kuom gi. „Didžiuokis, – galvoja J. Čiurlys, geros parduotuvės vedėjas. – Tu man reikalingas kaip kultūringasis partneris, su tavim pabendravus kažkas (?) ima ir atlėgsta. šiaip tai mes kaip visi, nes visi išgeriam ir geriam, ir Brežnevas, ir tu, ir aš, ir buomas paskutinis, o iš „magnipono“ juostos lietuviškas balsas girdis: „Dabar ir paukščiai sėdi, o karvės pilkos, o arkliai rudi, o aš pats paapyniuotas…“

        „Negerai, – apie tai sako estai. – Paratrust.“ Ir užsičiaupia. Tai reiškia, kad negers ir mums pataria taip daryti. Ir apie Petsą nešneka, nei apie super supę: Smetona, Ulmanis, Petsas. Gal tai reiškia, kad Talinas virsta reveliu, Vilnius – Kaunu, į Rygą važiuoti nesinori, ten dunda. Prekyba pajūry kaip parūry. Prekyba švak. Tak.

       Prekiausim su kaimu, ką sėkmingai ir darom. Tiek privešim prekių, kad kaimas nuo miesto nesiskirs. O jie mums – „pinigi, pinigi“!

       Et, kam taip toli mąstyti – šimtais kilometrų ir septynmečiais? Ko nepagalvoti arčiau, kad ir apie savo šeimą.

       Gerai (tai yra nelabai kaip) išgirdo pas Praną, pas jį namie gurkšnojant, tiesa, tą pliurptelėjo Pranienė apie jų Čiurliuką, apie dailininką, dizainerį.

       – Kad tie vienturčiai ir užsimano…

       O Pranas dar paikiau (mažiau gertų!):

       – Tai kad tokia specialybė – tai vienturtėms, menininkėms…

       Jono pati labai apširdo, net užsiraukė fatališkai: ir prie stalo, ir dvi dieni namie, o sūnus, sužinojęs (iš jos, aišku) šeimos draugų nuomonę apie jį ir jo amatą, net apsiputojo:

       – Karikatūros jūs tikrų buržua, nuvorišai parveniu viskačkos jūs visi, štai kas jūs – proletarų lygio mąstymo! Raudoni, atsiprašant, buržujai!

 

       Tad ir vėl prisiminė tą Po ir „Raudonosios mirties kaukę“, – yra tokia to Po novelė, ne apie sovietus, žinoma, nes Po šimtmečiu anksčiau gyveno, bet vis tiek pačiu pavadinimu politiškai pavojinga, lyg būtų kokio Brazdžionio, sakytum… papasakok kam, kad Amerikėj giminių turi (kas jų neturi?) – tai išsigąs, anksčiau balių pabaigs, gatvėje sveikintis nustos, o kam to noris, jei visai neblogas žmogus, reikalingas?

       Ir aš visai neblogas.

       Todėl ir nieko nekalbu, nesakau, kas papuolė. Dažniausiai.

 

       Pabudo Jonas anksti ryte, vos prašvitus saulei, o tie rytai tokie vienodi pasidarė, niekuo vienas nuo kito nesiskiria. Net pirmadienis nuo penktadienio. na ir kas, ne aš gi juos sugalvojau… Atėjo mintis nei šiokia, nei tokia. Nuotaika nėra tokia jau tragiška, atvirkščiai. Tarsi atostogautų gimtame kaime, kol dar tėvai gyvi buvo. Benediktas ir Agota…

       Paskaitė vakarykščias „Vakarines“, bet eilutės akyse paskliundom eina, negi reikės akinius pirkti, nemenkai per galvą gauta, tenka pripažinti.

       Pavartė „DP“. profsąjunginį „Darbą ir poilsį“. Sūnus darbo ir poilsio stovykloj. Sūnus sako, kad pusė velnio ten, bent pernai buvo. Dailininkai, ypač dizaineriai kaip jis, tai ir visai smagiai laiką praleidžia. gal kokią dieną runkelius paravi, kad nepavydėtų kitų aukštųjų mokyklų auklėtiniai, parduodantys vasaras kolchozams baudžiauninkai, ištisą mėnesį tik už maistą tą lažą velkantys, išskyrus „Lietuvos žioplius, ūkiškai apmokytus“. Pastarieji, kaip būsimi žemės ūkio specialistai, agronomai, zootechnikai ir elektrikai, iš principo to nedaro: mokosi vadovauti, jiems vis rajoniniai teoriniai simpoziumai, o žiūrėk, ir kauniniai ar vilniniai… Neduokdie tokius jaunus specialistus į savo ūkį gaut.

       Dailininkai gi, ypač taikomųjų menų, vis ką nors praktiško „sutveria“, kokius nors darbus padaro, kuriuos rajoninė valdžia reikalauja kasmet padaryti iš naujo. Stendus, pavyzdžiui, gražius, labai spalvotus: „Miestui – pieno, mėsos, pelų!“ Šiek tiek ir pinigo užsidirba tie dailininkėliai: vis koks vaizduotės jausmo atspindėlis, bent jau agitacinis menas lieka nykiam fermų vaizdui pridengti, žiūrint nuo vieškelio, ne vien pilnos dvi trys išvietės po šviežių lašinių ir šv. bulvių, ir kvapas neapsakomas!

       – Kur ten, – šaipėsi žmona. – panelės europinės, o niekam nepritaikysi! Gauna darbo eiline pardavėja kokiam nusmurgusiam knygynėly, tai nors pėdkelnes vasarai nusiperka, oi, džiaugias, nuogom kojom nevaikšto, nors, jei vaikšto, tai atseit mada tokia: nusiskuta kojas ir kremu išsitrina, kad blizgėtų, tada saulėj pakaitina – kaip lakuotos… o kojines nešioti – tai nelabai moka, nepratusios, europinių – tai net užsimaut nemoka…

       – Bet nusimaut… – mėgino pajuokauti Jonas, tai tuoj gavo sulenktu „DP“ per… O negavo to kažko gero, ką neva buvo nusprendusi Jonui patiekti…

       – Net į marčias tinginės tokios netinka. katra jau išteka, tai tuoj pat vaiką pasidaro ir į dekretines, – kažkodėl atsiduso Elvyra, nors ji ir ne knygyno vedėja, o rimtas žmogus, prekybininkė. – Darbuotojos tokios!

       Išėjo ji darban, o Jonas vis prisimena nesenus laikus ir draugus, su kuriais, žinoma, gėė…

       – Tu gi kitaip reikalų tvarkyti nemoki! – peikia ir peikia Elvyra.

 

       – Tik pašnekėk „strojploščiadkoje“ apie arsenalą, – prietaringai sumirksėjo po eilinės „čierkos“ jo draugas „prarabas“ iš senų laikų. – Pamatysi, kaip tau seksis… eis kaip iš pypkės, tik šnypš ta pypkė kaip moteriška subinė.

       – Bus daug dūmų ir troškumo, – pritarė Jonas.

       Pyktelėjo juodu ne viens ant kito, o ant k… komisariato, nes užpraėjusią vasarą buvo pagriebti „partizanais ant apmokymo“ ir dar Sovetske – Tilžėje… ten žemelės rausimo neišvengsi. labai žmones kamuodavo ir žemė tenai tinkama kam ne kam, tik jau ne apkasams kasti. Stipriai kariškai patobulino juodu, nepasisekė net išsipirkti… Bet kai grįžo, vos ne žiemą, dviem mėnesiais vėliau nei tikėjosi, tai tapo geri draugai…

       Su juo galima išgert ir pakalbėt – su nauda sau ir jam. Ne taip kaip su rašytoju: vien valdiški nemalonumai. Tas tai žmogus – „prarabas“.

       O rašytojas… Kreipdamasis į Joną, kaip į praktinės veiklos žmogų, rašytojas tikėjosi gauti buitinių patarimų. Jie dažniausiai gana paprasti, todėl ir tinkami. „Fantazieriaus“ protui – jie tarsi beverčiai akmenukai ar geležėlės be ypatingo užtaiso. Tik va be jų, tų akmenukų, betono neužmaišysi. O užtaiso kaži kokio ir nereikia, nekalbant jau apie fejerijas ir miraklius. Reikia savo galva galvoti, ką ten tie patarimai! Kiekvienas atvejis kitoks.

       Vėl tos skruzdėlės po veidą bėgioja… tai vorai, tai skruzdėlės. Šonkauliai jau beveik sugijo – kiek tuodu jų sulaužė? Tris?

       Batukais storapadžiais, „operiškais“. Čia jis ne tenorus baritonus vis prisimena, o labiau saugumo operatyvininkus. Parepetavę sinchroniškai dirbti – „atkalė“ iškart iš dviejų pusių: juodas staiga tapo visas pasaulis, ne tik tuodu „kožankiniu“ operu. Moka tvatint – jiems už tai moka. Neva pajuokavo Jonas, bet kad prastas čia sąmojis. Susiraukė.

        „Inkščiu ir inkščiu, – supeikė save Jonas. – Nebūčiau lietuvis.“

 

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr.5–6 (gegužė–birželis)