Marius Vyšniauskas       Marius Vyšniauskas gimė 1986 gruodžio 4 d. Kaune. 1994–2006 m. mokėsi Kauno „Aušros“ gimnazijoje. Lankė muzikos mokyklą. Šiuo metu – VDU ketvirto kurso istorijos studentas. Mėgsta skaityti knygas (ypač klasikinę amerikiečių, anglų, prancūzų, vokiečių ir rusų literatūrą), klausytis klasikinės muzikos, fotografuoti. Domisi XIX a. fotografija, Senovės Artimųjų Rytų bei Pietryčių Azijos istorija bei kultūra, Senojo Testamento pasakojimais, Vakarų Europos tapyba (ypač iki XIX a. pab.), filosofija ir psichologija. Ateity norėtų studijuoti egiptologiją.

       Rašyti pradėjo 1999 m. Didžiausia svajonė – parašyti gerą istorinį, psichologinį, kultūrinį romaną.

 

 

Bėgimas...

 

       Tą naktį ponas Kristofas bėgo kiek įkabindamas. Nuolat atsigręždamas, tačiau nelėtindamas tempo. Uždusęs, besikilnojančia krūtine ir iš skausmo linkstančiais keliais. Galvoje sukosi tik viena mintis. Ar jo nesiveja? Tačiau vytis nebuvo kam. O jei buvo, tai tas besivejantis greičiausiai sustojo kur nors pusiaukelėje. Bet Kristofas bėgo.

       Kartkartėmis pasukdamas į kokią gatvelę, kurioje vaikščiojo tik pavieniai žmonės, o žibintus seniai išdaužė akiplėšiški piliečiai. Tamsa jam netrukdė. Kuo greičiau jis bėgo, tuo labiau rodėsi, kad ir tas, kuris jį vejasi, didina greitį.

       – Dabar negalima sustoti, – balsu kartojo Kristofas. – Jokiu būdu.

       Slidūs senamiesčio grindinio akmenys jam trukdė išlaikyti pusiausvyrą. Kristofas paslysdavo ant jų, tačiau nekrisdavo, tik, staiga pakilęs į orą, vėl nusileisdavo ant žemės. Tuomet jis stabteldavo sekundei, o paskui kojos vėl imdavo jį nešti.

       Pirmiau jis nieko nejautė. Tik baimę. Baimę, gniaužančią širdį ir visas kraujagysles. Baimė būdavo taip arti, visai šalia. Tada jis ją pastumdavo ranka. Stumteldavo atsargiai, kad šioji tik atsiliktų, o ne parkristų. Toks stumtelėjimas prilygo kūdikio rankos prisilietimui. Vėliau baimė sustiprėjo. Įsiskverbdama į smegenis, šioji ėmė sakyti, reikalauti, kad jis sustotų ir pasitiktų jį persekiojančią būtybę, tačiau Kristofas atsispyrė.

       – Tu man nieko negali padaryti!! – šaukė jis mintyse.

       Su kiekvienu tokiu šauksmu kūną užplūsdavo naujos jėgos. Jis imdavo laisviau kvėpuoti, o akys prašviesėdavo. Pagaliau baimė per smegenėles pasiekė jo nugarą. Kristofui ėmė tirpti kojos. Keliai tapo tarsi švininiai, tačiau nuovargio jis nejautė. Nebeliko baimės. Tik kažkokia nežinia. Kiekvienas žingsnis pasidarė sunkus, tarytum jam ant nugaros kažkas būtų užkrovęs keletą sunkių maišų. Keldamas koją po kojos, jis jautė tą svorį ir stengėsi jį nugalėti. „Viens, du, trys... viens, du, trys“, – kartojo peržengdamas dar vieną kyšantį grindinio akmenį.

       Sunkumas pradingo. Kristofas to nepastebėjo. Na, bent pirmaisiais žingsniais. Jis vis kartojo skaičių seką. Stengėsi ją ištarti kuo aiškiau ir tiksliau.

       Tardamas „viens“ jis regėjo prieš save vienetą, sudarytą iš daugybės mažų dalelių, iš mažučių padrikai sukibusių molekulių. Tardamas „du“ jis sugebėjo įžiūrėti tik juodą skaičių, tokį juodą, kad net nesimatė, nei kur jis baigiasi, nei kur prasideda. Kristofui šis skaičius atstojo tuštumą. Aklą tuštumą, kurioje žmogus įžvelgia tik tai, kas glūdi jo sąmonėje, o tai, kas vyksta aplinkui, tėra iliuzija.

       Tardamas „trys“ Kristofas krūptelėjo. Trys neturėjo kūno. Neturėjo sielos ir proto, o tik kažkokią tirpią masę, kuri prilimpa prie jūsų batų. Kojos apsunksta, o jūs pasijaučiate mieguistas. tardamas tą skaičių, Kristofas suprato, kad daugiau nieko nėra. Kad ir kiek jis stengėsi, kitų skaičių neprisiminė, tik tuos tris. Sąmonė jam sakė, kad egzistuoja kiti, tolesni skaičių deriniai, bet kaip jie vadinasi? Jis nežinojo. Stengdamasis prisiminti, pamiršo bėgimą. Bėgimas tapo tik šalutiniu veiksmu. Svarbiausi buvo tik tie trys skaičiai.

       Staiga skausmas pervėrė Kristofo krūtinę. Skausmas buvo toks stiprus, kad deginte degino. Krūtinės kaulai atrodė minkšti. Kristofas pradėjo jų nejausti. Jautė tik neapsakomą karštį. Iš kur tas karštis? Pirmą sekundę jis sklido iš sugniaužtų delnų. Paskui karštis perėjo į veidą. Staiga Kristofo veidas išraudo kaip perlietas šaltu vandeniu. Tuo pat metu veidas kaito ir šalo. Šaldamas ėmė trauktis, todėl Kristofas mėgino tempti odą pirštų galiukais įsikibęs į lūpų kraštelius. Pirma atėjusi į galvą mintis buvo: „kaip man reiks gyventi?“ Kristofas negalvojo apie šią minutę, negalvojo apie savo, kaip žmogaus, būtį, jam rūpėjo ateitis. O jeigu jos nesulauks? Ar tai ir bus jo ateitis? „Koks keistas žodis „aš“, – susimąstė Kristofas ir pamiršo savo veidą.

       Iš ko jis sudarytas, kad man tiek daug reiškia... o gal jokio „aš“ nėra?

       Bėgti buvo vis sunkiau, ir galvoje radosi neįtikimiausios mintys. Dingtelėjo, kad žmogus gali pakilti į orą. Tereikia tokio aparato, kuris sugebėtų jį išlaikyti bent septynias minutes. kodėl – septynias? todėl, kad tas skaičius pasirodė perdėm didelis ir neapčiuopiamai patrauklus. Panašus į tą, kurį matė aną savaitę mokslo parodoje.

       Mintys sukosi ir sukosi, kol sumišusi jo sąmonė pradėjo krikti. Suskaudo galvą. Norėdamas kaip nors numaldyti tą skausmą, pradėjo bėgti dar greičiau.

       Miestas atrodė iškreiptas. Kiekvienas namas pasviręs, o medis nulinkęs.

       Kristofas rijo sunkius oro kąsnius. Bėgo jau negalėdamas sustoti. Kristofui pritrūko oro.

       – Turbūt gerklė užsikimšo, – pamanė Kristofas ir pastūmė nurytą oro kąsnį gilyn.

       Tačiau oras sukėlė kosulį, kurį jis kelias minutes tramdė krūtinėje. Širdis daužėsi neįtikėtinai smarkiai. Kristofas jautė, kaip ji smogia ir vėl atleidžia. Vis smarkiau ir smarkiau. Tie dūžiai Kristofui priminė bažnyčios varpo dūžius prieš sekmadienines pamaldas. pirmiausia pasigirsta labai garsus dūžis, o paskui blėsta, ilgainiui atskleisdamas visą skambesio grožį.

       Bėgant pro pono Z parduotuvę, kurios lange dar nuo praėjusios savaitės kabėjo skelbimas, kviečiantis padirbėti mėsos skyriuje, Kristofui ėmė tirpti kojos. Kojų pirštai, ypač – antrasis, rodės, prismaigstyti adatų, kurios kas žingsnį badė vis smarkiau. Išsikišęs akmuo, už kurio jis užkliuvo ir vos nenukrito ant grindinio, tą skausmą dar paaštrino. Kristofas įsivaizdavo, kad tokį skausmą kentė šv. Sebastijonas, kai į jo kūną smigo strėlės.

       – Velniai griebtų, rytoj reikės nueiti pas poną Gredį, – nusprendė Kristofas. – Jis tikrai išklausys mane.

       Jis atsigręžė. Tamsu. Jokios šviesos. Tik gąsdinanti tamsa. Kristofui pasigirdo artėjantys žingsniai, tarsi kas nors netrukus turėtų jį pasivyti. Todėl ėmė sparčiau bėgti.

       Atsitrenkė į pakelės žibintą ir iki kraujo praskėlė antakį, tačiau pernelyg nesikrimto. Jis žinojo, kad tokios žaizdos greitai sugyja. Žinojo, nes kadaise dirbo ligoninėje. tokias žaizdas tepdavo žaliu tirpalu, dvokiančiu prašvinkusiais obuoliais.

       Kristofas užkliuvo dar kartą. Krisdamas spėjo pagalvoti, kad būtų labai nemalonu, jei dabar išsipurvintų naują švarką. Grindinio akmenys Kristofui pasirodė labai kieti, kai sunkus kūnas nusileido ant jų.

       – Turiu keltis, – mąstė jis. – Kuo greičiau keltis...

       Tačiau, kad ir kaip stengėsi, kojos nebeklausė. Kristofas sunerimo, kad iš ryto ponia Benif labai pyks dėl švarko. Daugiau nieko. Jį apėmė keistas svaigulys, kuriam nesistengė priešintis. Jis nedejavo, nešaukė. Nors kūną maudė labiau nei bet kada. Jam tik buvo neramu dėl švarko...

       Kristofas užsimerkė ir nustebęs pradėjo juoktis, nes skausmas ėmė gesti ir pranyko. Tarytum jo net nebuvę...

       – Keista, – pagalvojo Kristofas. – O vis dėlto akmenys ne tokie ir kieti.

 

 

 

 

Veidrodis

 

       Kiekvieną rytą ponas F atsikėlęs pirmiausia pažvelgdavo pro langą. Tačiau tik ne tą sekmadienio rytą.

       Jis atsikėlė anksti. Kambaryje, kuriame gyveno jau devinti metai, dar buvo tamsu. Laikrodis ant sienos tiksėjo skelbdamas pusę penkių. Ponas F apsidairė. Kaip visada kampe stovėjo senas, keliomis plytomis paramstytas stalas su nudegusia žvake, iš kurios buvo likę tik vos įžiūrima dagtis, ir sena kėdė kiauru atlošu. Virš stalo kabojo lentyna su devyniomis knygomis. Viena jų buvo pasirengusi nukristi žemėn. Ją laikė lentynos atrama, bet kitos knygos ją stūmė, tarsi nenorėdamos, kad šioji papildytų jų draugiją. Jūs paklausite, kodėl? Toji knyga buvo prasčiausios kokybės, žiurkių apgraužtu viršeliu ir keliais išplėšytais lapais. Ponas F ją saugojo, nes kiekvieną vakarą iš jos stengdavosi pasisemti supratimo apie jį supantį pasaulį. Knygoje išguldytos mintys kaskart skaitant atrodydavo vis kitokios. Ponui F gyvenimas tebuvo medžio kamienas išpuvusiomis šakomis, taigi jis mielai skaitydavo tokias knygas, stengdamasis pažvelgti į gyvenimą kitų akimis.

       Be lovos, kurios čiužinys pakeistas prieš porą dienų, kambaryje dar buvo senovinis veidrodis, išmargintas raižiniais. Prieš tą veidrodį ponas F skusdavosi barzdą. Skutimąsi jis laikė svarbiu darbu, reikalaujančiu ypatingos precizikos. pasak jo, žmogų lengviausia perprasti pažvelgus į jo veidą. Ypač į smakrą.

       Ponas F atsistojo ir kaip visada ruošėsi prieiti prie lango, tačiau jo ausis pasiekė tylus balsas, primenantis šnaresį, todėl pirmiausiai jis pamanė, kad tai žiurkės, mat jos kambaryje susisuko mažutį lizdelį. Tačiau tai buvo ne žiurkės...

       Balsas sklido iš sienos. Ponas F suprato tik vieną žodį „gražu“, kiti buvo nerišlūs ir prastai girdimi.

       – Kas čia? – apžvelgdamas tamsias kambario atsilupusiais tapetais kertes, paklausė ponas F.

       – Tai aš, – pasakė balsas.

       Ponas F sustingo. „Gal tai kaimynai iš gretimo buto? – pamanė jis. – Tačiau juk ponas Vitšopas išsikraustė prieš mėnesį, o ponia Grasoma pasimirė nuo šiltinės dar aną vasarą. Gal tai jų dvasios?“ – mąstė ponas F.

       – Kas čia? – balsą pakeldamas pustoniu vėl paklausė.

       – Tai aš, – atsakė tas pats balsas.

       – Ar galėčiau sužinoti jūsų pavardę, pone? – ponas F žengė žingsnį prie tos sienos, iš kurios girdėjosi balsas.

       Balsas ėmė juoktis. Jis taip juokėsi, kad tuo juoku užkrėtė net patį poną F. Kelias minutes juokėsi kartu. Po teisybei, ponas F net nesuprato, kodėl juokiasi. Juokėsi dėl juoko.

       – Pone, ar jūs – dvasia? – susitvardęs paklausė ponas F.

       – Jei mane nori taip vadinti, tai vadink, – atsakė balsas.

       Ponas F pastebėjo, kaip ant sienos, ant kurios kabėjo veidrodis, pasirodė mažutis šviesos lopinėlis.

       – Tu veidrodis, – nusijuokė ponas F.

       – Jei mane nori taip vadinti, tai vadink, – pakartojo balsas.

       Ponas F priėjo prie veidrodžio ir įdėmiai į jį pažvelgė. Stiklas buvo subraižytas ir pajuodęs nuo dulkių. Tačiau ponas F jame išvydo tik savo atvaizdą. Senas, neskustas veidas pražilusiomis žandenomis ir traiškanotomis akimis žvelgė į poną F.

       – Gražu, – tyliai ištarė balsas.

       – Kas gražu? – nustebęs pakėlė antakius ponas F, išryškindamas raukšlę ties kaire akimi.

       – Gražu, kaip senatvė pakeičia žmogaus veidą, – tarė balsas.

       – O kodėl jis tau gražus? Juk senatvė nieko gražaus neatneša. Mano galva, žmogus gražus, kol jaunas.

       Balsas vėl nusijuokė.

       – Kodėl tu juokiesi? – paklausė ponas F.

       – Todėl, kad tu nematai senatvės.

       – O ar aš galiu pamatyti senatvę? Parodyk man ją, – ištarė ponas F. Ir jo balsas pasikeitė.

       Kelias minutes balsas tylėjo. ponas F pabūgo tylos ir ėmė švilpauti.

       Švilpavo dainelę, dar vaikystėje išmoktą iš kaimynų vaikų. Ponas F žinojo, kad tai nepadori dainelė, tačiau melodija jam patiko.

       Balsas giliai atsiduso.

       – Kodėl tu atsidusai? – paklausė ponas F.

       – Nes sužinojau, kas yra žmogus.

       – O kas yra žmogus?

       – Tik veidas, – atsakė balsas.

       – Nejaugi žmogus – tai tik veidas? O kaip kojos, rankos, galva, liemuo? Veidas tik mūsų dalis. Kas gi būtume be kojų... Žmogui svarbu galvoti, vadinasi, jam reikalingas protas. Mums reikia nueiti į darbą, vien tam reikalingos kojos. O kaip paimtume mums sumokamus atlyginimus, tuos kelis pencus, jei neturėtume rankų... Tu kalbi kvailystes, žmogus nėra vien veidas.

       – Gražu... – teištarė balsas.

       – Kas gražu? – nustebo ponas F.

       – Pažvelk į veidrodį ir pasakyk, ką jame matai?

       – Veidą. Savo veidą, – nesutrikęs atsakė ponas F, kuriam ėmė pabosti tokie keisti balso prašymai.

       – O ar jis – tikras? Ar tavo veidas – tikras?

       – Taip, tikras. Juk aš jį jaučiu.

       – O iš kur tu žinai, kad jis – tikras? Juk žmogus jaučia ir savo kojas, ir kito žmogaus buvimą, ir begalę kitų dalykų. Kodėl tu manai, kad tai, ką matai šiame veidrodyje, yra tikra?

       – Nes žinau, kad tai aš...

       – Vadinasi, veidas tėra tavo atspindys? O jei tu neturėtum veido? Jei neturėtum nei akių, nei ausų, nei lūpų, ar vis dar būtum tas pats žmogus?

       – Aš būčiau, jausčiausi tas pats.

       – O koks tai būtų jausmas?

       – Žinojimas...

       – Aaaa... – nusijuokė balsas ir vėl nutilo.

       Ponas F vis dar žvelgė į savo atvaizdą veidrodyje, stengdamasis suvokti, kaip jis atrodytų be įprastų dalių: burnos, nosies, akių, ausų ir plaukų. Nusijuokė. „Būčiau panašus į kiaušinį“, – įsivaizdavo ponas F.

       O tada pagalvojo, kaip jis galėtų atpažinti save tokių pačių „kiaušinių“ minioje. Gal – iš kvapo? Neturėdamas nosies, negalėtų užuosti. Vadinasi, tektų pasikliauti nuojauta, kad tai, kas yra manyje, esu aš. „Reikėtų labai stiprios nuojautos, – pagalvojo ponas F. – Argi aš nesugebėčiau atskirti savęs šalia kitų tokių pačių būtybių? Tai – nesąmonė... aš esu aš ir tikrai tikiu, kad atskirčiau save iš begalės kitų.“

       – O iš kur tu žinotum, kaip atrodai? – vėl pasigirdo balsas, pripildantis ramybės visą pono F kambarį.

       – Štai, aš matau save veidrodyje, ar tai – ne įrodymas? – pirštu paliesdamas savo atvaizdą nusistebėjo ponas F.

       – O gal jo nėra?

       – Kaip – nėra?

       – Tu sakai, kad matai savo atvaizdą. Tu man jį nupasakojai, tačiau tai tik tavo nuomonė. Gal kiti žmonės suabejotų tavo žodžiais?

       – Mes visi matome skirtingai.

       – vakar buvo užėjusi tavo sesuo. Ar prisimeni, ji pasakė, kad tavo raukšlė ties kaire akimi yra didesnė nei prieš savaitę? Ar tu jai pritari? – balsas atrodė įsakmus ir dabar girdėjosi visai prie pat pono F dešinės ausies.

       Ponas F įdėmiau pažvelgė į veidrodį, bet jam atrodė, kad raukšlės tokios pačios, kokios buvo iki šiol.

       – Matai, tu nesutinki... – tarė balsas ir nusijuokė.

       – Aš nieko nepasakiau, – nustebo ponas F.

       – Aš supratau, kai palietei tą kairės akies raukšlę. Tai – tuštybė.

       – Nemanau, kad turiu tuštybės, jos kupini tik žmonės, gyvenantys rūmuose, ir tie, kurie kiekvieną šeštadienį vaikšto po parką. Aš nesu tuščias.

       – O kodėl jie tušti? – pasiteiravo balsas.

       – Jie visada stengiasi žiūrėti tik tiesiai, nesidairydami į šalis, o jų smakrai tada nežymiai užsiriečia.

       – O tu nori panėšėti į juos... Vadinasi, ir tu esi tuščias.

       – Ne, aš nesu pilnas tos tuštybės, apie kurią tu kalbi, – tyliai, kalbėdamas tik sau, ištarė ponas F.

       – Tai kodėl nepripažįsti, kad tavo sesuo teisi? Tuščias žmogus niekada neleis, kad kitas jį juodintų. Tuščias žmogus mato save tobulą, – balsas vėl ėmė tolti, po minutės iš jo liko tik aidas.

       – Aš nesu tobulas, – paprieštaravo ponas F.

       – Tu kasdien skutiesi savo smakrą labai atsargiai, o paskui apie dvi minutes apžiūrinėji veidrodyje, ar jis gerai nuskustas... ar tai – ne tuštybė?

       – Niekada nemaniau, kad tai – tuštybė. Aš tik noriu gerai atrodyti, kai einu į darbą.

       – Bet darbe to niekas nepastebi? – ištarė balsas.

       – Tu klysti, vakar ponas Debtas pasakė, kad aš gerai dirbu.

       – Jis pasakė, kad tu dirbi gerai, tačiau darbe visada pasirodai dviem minutėm vėliau, – pataisė jį balsas.

       – Tai nieko nereiškia. Ar tai įrodo, kad sergu tuštybe?

       – Tu norėjai, kad jis pagirtų tavo smakrą, bet jis jo net nepastebėjo. Prisimeni, ką tada padarei prie staklių?

       – Nukirpau dalį siūlų, kurių vienas rulonas Mėjerio turguje kainuoja septynis pencus, – didžiuodamasis atsakė ponas F.

       – O kodėl tu tai padarei?

       – Nes supykau...

       – O kai ponas Debtas paklausė, kas dėl to kaltas, tu apkaltinai tą niekuo dėtą vaikiną, kuris visada ateidavo iš tavęs pasiskolinti cigaretės.

       – Man niekada nepatiko tas vaikinas, jis peikdavo mano cigaretes.

       – Tačiau tu nepripažinai savo kaltės...

       – Dėl visko kaltas pyktis, – atsainiai tarė ponas F ir kairės rankos nykščio nagu spustelėjo spuogą ties dešinio skruosto duobute.

       – Dėl visko kalta tavo tuštybė.

       – Aš neturiu nė krislelio tuštybės, – pasipiktino ponas F.

       – Argi kiekvieną rytą žiūrėdamas į savo veidą nemanai, kad jis tobulas?

       Ponas F nieko neatsakė. Jis atsirėmė į sieną ir kelias minutes stebėjo, kaip keturi žiurkiukai stengiasi išsiropšti iš lizdo.

       – Aš niekada taip nemaniau, – pagaliau prabilo jis.

       – Nei šiandien, kai pabudęs pažvelgei į veidrodį? – balsas tapo tvirtesnis.

       – Nei šiandien.

       – Apgaudinėdamas save, nieko nepakeisi, – nusijuokė balsas.

       Ponas F staiga suprato, apie ką balsas kalba, tačiau jo visai neėmė juokas. Jis vis dar žiūrėjo į žiurkių lizdelį.

       – Tu pilnas tuštybės, – tarė jam balsas.

       Ponas F žinojo, kad tai paskutiniai balso ištarti žodžiai. Tyla apgaubė nudriskusį kambarį.

       – Aš neturiu tuštybės, – ištarė ponas F ir penkias minutes žiūrėjo į save veidrodyje, kartkartėm paliesdamas raukšlę ties kaire akimi.

       Paskui jis nusiskuto smakrą, kaip visada tyrinėjo savo veidą dvi minutes ir išėjo į darbą.

       Tą dieną jis sužinojo, kad fabriką, kuriame dirbo, ištiko bankrotas...

 

 

 

 

Beprotybės idėja

(1901-ųjų pavasaris)

 

       Ši idėja labai subtili. Joje nerasite nieko pastovaus ar kintančio. Tai lyg vidurys tarp to, kas kinta, ir kas išlieka pastovu. beprotybė – tai aukso vidurys, kuris vartosi, bet nekeičia buvimo vietos.

       Bepročiai, suvokdami pasaulį savaip, suvokia viską skirtingai, nes savo bergždžio proto galimybėmis tesugeba įsiminti padrikus šešėlius, tačiau kuo puikiausiai iš pastarųjų sudėlioja vientisus paveikslus.

       Ką paprastas žmogus galėtų pasakyti tokia subtilia tema? Greičiausiai, jei užkalbintume tokį niekuo dėtą praeivį, jis pasakytų, kad beprotybė tėra žaislas. Tarkim, sukutis. Su šiuo žaislu galima žaisti, nepakenkiant sau iki tam tikros ribos. Peržengus tą ribą, galima negrįžtamai nuskęsti giliausioje sąmonės jūroje.

       Kiekvienas beprotis tą žaidimą žaidžia savanoriškai. Klaidžioja tokiais labirintais, siekdamas suprasti, paaiškinti, kas jis toks, kodėl jis čia ir kas bus po jo...

       Savo žodžiams pagrįsti, aš pateiksiu pavyzdį.

       Kadaise man teko matyti tokį senį, kiekvieną rytą vaikštantį apie seną skulptūrą. Tasai senis – vardu Žermenas, pavarde Ši. Jis gyveno Ruane, Sery gatvėje, kuri susikirsdavo su Farmi gatve. Šių gatvių sankirtoje stovėjo paminklas Žanai d‘Ark. Gatvės buvo neišvaizdžios, tamsios, o kai imdavo lyti, jose neretai galėdavai gauti galą. Net keista, kaip architektui atėjo į galvą pastatyti tokioje vietoje paminklą, įkūnijantį iškilios tautos drąsą ir ištvermę.

       Senio butas buvo sename, dar 1705 metais statytame, name. Langai siauri ir suskaidyti į daugybę mažučių langelių. Pro vieną langą atsiverdavo vaizdas į aikštę, kurioje kiekvieną sekmadienį vykdavo turgūs. Jau seniai niekas nebuvo atidaręs to lango, todėl, Žermeno pageidavimu, visi langai buvo užkalti, nes jis nepakentė šviežio oro. Jo kambarys buvo didelis ir jaukus, čia anksčiau rinkdavosi visa jo šeima. Sienas puošė lipdiniai ir freskos, o grindys buvo iš aukščiausios rūšies lentų.

       Senis pabusdavo apie trečią valandą nakties ir iki penkių galvodavo apie savo praeitį. Pirmiausia jis prikeldavo vaikystės prisiminimus, kuriuose viskas atrodė šviesu ir šilta. Ilgiausiai apsistodavo ties tuo laiku, kai jam buvo septyneri metai. Tada jis pirmą kartą matė paradą, vainikavusį kažkokias iškilmes. Žermenas prisiminė, kaip dėdė Žozefas jį pakėlė ties langu ir leido stebėti visą tą neblėstantį reginį.

       Net dabar, prisiminus tą nepaprastą džiaugsmą, jam sudrebėdavo rankos. Pirmiausia gatve žygiuodavo eilės kareivių puošniais mundurais ir aukštomis kepurėmis. Jie darniai žengdavo visi, nesidairydami, ir jei kokia mergina numesdavo jiems gėlių, jie nesistengdavo jų pakelti, o tiesiog sutrypdavo. Visi kareiviai, aukštai keldami kojas ir tvirtai prie šono prispaudę šautuvus, žengė tiksliai lyg mašina. Jų veidai blizgėdavo nuo prakaito, atrodė, kad kuris nors vienas iš jų kris vietoje, apimtas dusulio. Tokia ledinė eisena trukdavo dvylika minučių, nuo vieno gatvės krašto iki kito vos galėjai rasti vietą kur įsisprausti, nes kariai žygiavo labai plačiai išsirikiavę. Kartais net pečiais imdavo stumdyti jiems pasimaišiusius kostiumuotus vyrus, kurie lyg niekur nieko nukeldavo prieš juos savo apdulkėjusius cilindrus.

       Po pėstininkų pasirodydavo kavalerija. Visi ant juodų žirgų, aukšti, tačiau nelabai išvaizdūs vyrai. Jie jausdavosi laisviau ir galėdavo tarpusavyje kalbėtis. Dažnai vienas kuris imdavo kažką rėkauti miniai ar stebintiems juos iš balkonų.

       Žermenas mėgdavo mojuoti kavalerijai. Jis sakydavo, kad užaugęs taps tokiu kaip jie ir kad taip energingai jos šia gatve, skanduodamas šūksnius karaliui.

       Žermeno motinai ledi Hortenzijai nepatiko, kad jos sūnus vaizduojasi savo ateitį, ir ji visada, nė neįpusėjus paradui, uždarydavo langą.

       Kadangi paradas tęsdavosi, esantys kambaryje sėdėdavo kaip ant adatų, spėliodami, kas ką tik praėjo ar kaip kuris kareivis atrodė. Norėdamas pralinksminti savo sūnų, jo tėvas mesjė Šarlis leisdavo jam stebėti paradą pro savo kabineto langą, labai siaurą, todėl puikiai tikusį vaikui.

       Paskui senio prisiminimai staiga nutrūkdavo, jis apsiversdavo ant šono, užsiklodamas antklode galvą, ir stengdavosi nekrutėdamas klausytis tylos. Atrodydavo, kad viskas kambaryje pasikeisdavo. Visa aplinka suskildavo į nesuskaičiuojamą dalelių mišinį. Kadangi antklodė būdavo trumpa, tai senio kojų pirštai šalo. pajutęs rytinio šaltuko prisilietimą, Žermenas trukteldavo koją, tačiau nebegalėdavo jos sulenkti kaip jaunystėje, taigi reikdavo kęsti šaltį ir toliau...

       Galiausiai jis susimąstydavo apie savo dabartį, kuri jam rodėsi keistai atžagari. Jam buvo aštuoniasdešimt septyneri, tačiau jis vis dar puikiai viską aplinkui jautė ir suprato. Nors mėgdavo sakyti, kad tada, kai viena epocha pakeitė kitą (taip kalbėdamas turėdavo omenyje, kad prasidėjo 1900-ieji), viskas ėmė blogėti, nepaisant to, kad kiti įžvelgė tik pažangos artėjimą.

       Senis Žermenas buvo keistas žmogus, jam nepatikdavo naujos mados, jis nesižavėjo naujais išradimais ar besikeičiančia valdžia. naujoji valdžia seniui atrodė ypač nestabili, nes dėstė viską neatsižvelgdami į liaudies norus. Apskritai senis Žermenas buvo nejautrus naujojo amžiaus aušrai.

       Kai išmušdavo penkias, jis eidavo pasimankštinti, nes taip buvo įpratęs jaunystėje. Mankštindavosi beveik valandą, klausydamasis, kaip traška jo seni, sudžiūvę kaulai. Tarytum tuo jis būtų mėgavęsis. Žermenui patikdavo tas jausmas, kai ranka, sulenkta per alkūnę, staiga nevalingai imdavo drebėti, o palenkta galva apsvaigdavo. Tokias būsenas jis vadindavo „pabudimu iš melancholijos“.

       Kiekvieną rytą, kai gatvės dar būdavo tuščios, o nakties vėsa dar neatsitraukusi, senis Žermenas išeidavo į gatvę vilkėdamas seną švarką ir baltinius stačia apykakle, o ant galvos užsidėjęs pageltusį nuo dulkių cilindrą. Jis eidavo iš lėto, nesidairydamas, kaip tie kareiviai, šalti it ledas ir abejingi visiems į juos žiūrintiems. Taip ir senis Žermenas eidavo aukštai iškėlęs galvą ir nenuleisdamas į grindinį akių. Jo nugara būdavo tiesi, o krūtinė atstatyta į priekį. Kai kas, jį pastebėjęs, sakydavo, kad tokia eisena gali užgauti šių laikų žmogų, nes tai tartum pajuokai išstatytas paveikslas, kurį dailininkas nutapė turėdamas labai gerų ketinimų.

       Nors tuo laiku pasitaikydavo nemažai karietų, jos turėdavo praleisti senį, nes antraip jis būtų joms pareiškęs savo pasipiktinimą.

       Priartėjęs prie gatvių sankirtos, kur kairėje pusėje stovėdavo mažutis neveikiantis fontanėlis, o viduryje – didingoji karės statula, senis staiga sustodavo ir imdavo akylai stebėti nebylų statinį.

       Tačiau vieną rytą aš kaip tik pasekiau tą senį. Tą dieną lijo, nors saulė labai skaisčiai švietė, o pro namų stogus driekėsi nuostabi vaivorykštė.

       Senis kaip visada ėjo išsitempęs ir labai rimtas. Pabandžiau jį pralenkti, kad galėčiau stebėti einantį į mane. Priartėjęs prie jo aš nežymiai kilstelėjau skrybėlę, tačiau pastarasis net nepažvelgė į mane, nors pasirodė, kad jis akies krašteliu stebėjo.

       Paėjęs šiek tiek greičiau, aš pasislėpiau už kampo, ant kurio voras buvo numezgęs tinklą. Kelias minutes stovėjau baloje, o nuo stogo ant mano skėčio pliaupė vandens krioklys.

       Senis praėjo susimąstęs, o nevalingi jo judesiai išdavė, kad mintys jam labai svarbios, nes lazdelė jo rankoje nuolatos virpėjo.

       Lietus liovėsi dar nepriėjus aikštės. Aš stovėjau prie restorano, nuo kurio vėrėsi puikus vaizdas į visą aikštę.

       Mačiau, kaip senis priėjo prie Žanos d‘Ark statulos, kaip ją tyrinėjo žvilgsniu lyg koks gydytojas, besidomintis ligonės sveikata. Paskui jis perbraukė grublėtomis rankomis postamentą ir atsitraukęs ėmė kažką burbėti panosėje. Norėjau prisiartinti, kad galėčiau išgirsti jo žodžius, kurie, kaip man atrodė, turėjo būti nežemiški. Niekada negirdėjau senio Žermeno balso. Tik kartą teko išgirsti jį kosint, tačiau iš kosulio ne kažin ką galima spręsti apie žmogaus balsą.

       Man norėjosi sušukti:

       – Ei, Žermenai, kaip gyvuojate?!

       Tačiau kad ir koks buvau drąsus, šito sau negalėjau leisti, tai būtų sutrukdę stebėti tokį keistą seno žmogaus poelgį, per kelis dešimtmečius virtusį rutina.

       Staiga senis Žermenas ištiesė ranką ir įsikibo į pjedestalą. Visi kaulai įsitempė. Petys nustojo drebėti ir tasai žmogus ėmė traukti savo kūną aukštyn. Jis užkėlė dešinę koją, kurią sulenkęs galėjo pasispirti ir pašokti iki norimo aukščio. Senio kojos buvo labai liesos, tačiau tai jam netrukdė. Tada senis ištiesė kairę ranką, nes dešiniąja pasilaikė už postamento atbrailos ir atsargiai trijų pirštų galiukais palietė karžygės kojos šarvus. ar Žana pajuto tą prisilietimą? Tai buvo lengvutis prisilietimas, persmelktas noro paliesti stebuklą.

       Taip senis Žermenas prakybojo kelias sekundes, o tada visu svoriu klestelėjo ant grindinio. Jo koja nuslydo, o ranka nesugebėjo įsitverti ko nors apčiuopiamo. Smūgis buvo staigus, bet labai lėkštas. Jame nebuvo nieko ypatinga ar nepastebima akiai. Toks kritimas negalėjo būti suvaidintas.

       Senis Žermenas net nesuriko, nenusikeikė, tai liudijo aukštą jo kilmę ir išsiauklėjimą. Dar gulėdamas ant grindinio senis apsidairė, tarsi ko laukdamas, tačiau jis norėjo įsitikinti, kad jo niekas nematė.

       Mačiau aš...

       Žermenas lėtai pakilo, nusivalė permirkusias kelnes ir dar kartą žvilgtelėjęs į paminklą pasisuko eiti.

       Šį kartą senis mane pastebėjo. jis išdidžiai išsitiesė, pakėlė galvą ir nežymiai man linktelėjo:

       – Bonjour monsieur.

       Balsas buvo sodrus ir žemas, tačiau kalboje netrūko saldumo ir senosios prancūziškos tarties, retai pasitaikančios tarp mūsų luomo žmonių. Jam prabilus, iš akių padvelkė nuovargis ir beprotybė, tačiau pastaroji buvo tokia trapi, kad, atrodė, tuoj tuoj išnyks.

       Aš jam atsakiau ir net kilstelėjau skrybėlę.

       Senis liko patenkintas ir dar kažką sau pasakęs išdidžiai nuėjo į savo namus. Jo nugara buvo šlapia, o cilindras susilamdęs, tačiau jis vis tiek buvo senosios šio gražaus miesto dvasios įsikūnijimas.

       Po metų senis Žermenas mirė. Kaip vėliau sužinojau, jis net prieš mirtį norėjo nueiti prie Žanos d‘Ark skulptūros.

 

       Taigi beprotybę neretai įkūnija paprastas, kasdienis jausmas. Kiekvienas keistesnis žmogus gali būti pavadintas bepročiu dėl savo neįprastų polinkių. Stebėdami tokį žmogų, imame geriau suprasti jo dvasią ir įgeidžius, todėl visi beprasmiai įtarinėjimai ima ir išnyksta, palikdami tik faktus ir teiginius, kuriais „sveikasis“ žmogus linkęs kliautis visais atvejais.

       Ar, atidžiau pažvelgę į save, nepastebėtume senio Žermeno bruožų, kartais priverčiančių pasielgti neapgalvotai? o gal mus labiau traukia ledi Horten-zijos ištvermė ir begalinis taisyklių kūrimas, sukeliantis tik visišką netvarką ir nieko daugiau?

       O gal verčiau būti mesjė Šarliu, nuolaidžiu ištižėliu? Anksčiau ar vėliau gyvenimas atskleidžia, kokį vaidmenį mums yra numatęs.

       Taip mąstė senis Žermenas...

 

 

 

 

Kelionė

(1898-ųjų liepa)

 

       Silas Fersonas važiavo dulkėtu keliu per negyvenamus laukus ieškodamas Gurdabos kaimo, kuriame turėjo susitikti su diplomatu iš Berno.

       Kelias buvo nelygus, į šalis virto dulkių kamuoliai, pro kuriuos nieko nematė ne tik arkliai, bet ir vežikas. Reikėdavo laukti bent kelias minutes, kol dulkės nusėsdavo.

       Viskas atrodė vienoda.

       Silui buvo pabodę keliolika valandų žiūrėti į nesikeičiantį kraštovaizdį.

       Tolumoje driekėsi kalnai, kurių smailios keteros kyšojo pro kamuolinius debesis. Tuojau turėjo prasidėti lietus, nes oras atvėso, o dangus rytuose ėmė niauktis.

       Pažvelgęs į dešinę galėjai pamatyti tankiai suaugusius aukštus laibus medžius. Kelmai tarp medžių skelbė, kad naujoji epocha neaplenkė ir šių kraštų.

       Kairėje pusėje plytėjo pieva, kuri tęsėsi iki pat mažučių kalnelių. Žolė buvo nepjauta, todėl žmogui siekė juosmenį. Papūtus vėjui, čia linguodavo smilgos ir keistą kvapą skleisdavo Rhododendron ferrugineum bei Gentiana lutea, mums labiau pažįstamas kaip geltonasis genecijonas.

       Netoli kalnų gulėjo įvairių akmenų, tartum specialiai čia išmėtytų.

       Netikėtai Silo Fersono žvilgsnis pastebėjo pievose besiganančius laukinius ožius, nusileidusius nuo kalnų ir smagiai rupšnojančius žolę. Šie gyvūnai atrodė didingai. Silas Fersonas pirmą kartą gyvenime matė kalnų ožius. Jis buvo miesto žmogus ir gamtą jam atstojo sutvarkyti parkai su dailiomis, mažutėmis pavėsinėmis. Miestas – tai negyva vieta, paprastas mūras, nejaučiantis, nematantis ir neskleidžiantis grožio. Ar mūras gali būti gražus savaime?

       Jis ilgai negalėjo atitraukti akių, stengdamasis sugerti kuo daugiau šio neaprėpiamo grožio.

       – Ar mes jau greitai būsime Gurdaboje? – vokiškai paklausė Silas strazdanoto vežiko.

       – Bijau, kad ne, pone, kelias labai dulkėtas, baiminuosi, kad galime būti pasiklydę. Jau kuris laikas nematau jokių žmonių veiklos pėdsakų.

       – Nejaugi tu rimtai? – pašoko Silas. – Sustok... tučtuojau sustok!

       Vežikas sustabdė arklius ties posūkiu, už kurio atsivėrė upės brasta su tolumoje besitęsiančia perėja tarp dviejų kalnų.

       Kairėje buvo kalva, ant kurios augo uoliniai žalčialunkiai.

       – Greitai lis, – žiūrėdamas į dangų pasakė strazdanotas vežikas.

       – Reikia eiti pasižiūrėti, kas už tos kalvos, gal mes ne taip ir toli, – nekreipdamas dėmesio į vežiką samprotavo Silas, kurio baimė, atrodė, auga vis greičiau.

       – Kažkas turės likti prie vežimo, pone, o gal mums reiktų grįžti ir važiuoti kitą dieną?

       – Jokiu būdu, aš sudariau sutartį, kurią turiu patvirtinti. Eisiu apsidai-ryt, o tu lik čia. Jeigu prapliuptų lietus, pakelk stogą, nenoriu kratytis šlapiame vežime.

       – Gerai, pone, – nusišypsojo vežikas.

       Silas Fersonas išlipo iš karietos ir sparčiai ėmė kopti į kalvą. Kiekvienas žingsnis reikalavo augalijos aukų. Užmynus ant žiedų, šie daugiau nebeatsitiesdavo. Keista, bet mirtis užklumpa augaliją taip staiga, kad šioji net nesusivokia ir nespėja pasiruošti. Tačiau saulė ir lietus vėl prikelia nelaimėlius. Taigi gamta yra nemirtinga.

       Kopė jis pusvalandį, kol pagaliau pasiekęs viršūnę laisvai įkvėpė Alpių oro. Tolumoje matėsi kaimas, kurį ženklino bažnyčios bokštas saulėje spindinčiu kryžiumi. Kaimas buvo netaisyklingai išsidėstęs. Padrikai išmėtyti namai raudonais čerpių stogais ir akmeninėmis sienomis priminė Silui vaizdelį, matytą sename žurnale apie kažkokią tolimą šalį, greičiausiai Japoniją.

       Keli namai buvo atsiskyrę nuo viso kaimo. Jie stovėjo nepriklausomi, truputį gražesni už kitus. Jų tvoros iš tolo atrodė aukštos ir labai neišvaizdžios. Kairiau kaimo telkšojo šioks toks tvenkinys, prie kurio spietėsi skalbėjos ir keli vaikai, žaidę vandenyje. Ant žolės džiūvo didžiulės baltos paklodės.

       Silas mėgavosi šiuo reginiu su tokia aistra, kokios dar niekada nebuvo patyręs. Jis ėmė gailėtis, kad nėra dailininkas ir negali nutapyti tokio peizažo, tačiau prižadėjo sau, kad kai tik parvyks namo, būtinai lieps pažįstamam dailininkui čia atvykti. O jeigu turės laiko, tai ir pats grįš su fotoaparatu, kurį neseniai nusipirko parodoje, kad galėtų fotografuoti savo šeimą. Silas buvo jautrus menui, tačiau šaltas kūrybai, – taip jis apibūdindavo save. šią mintį kiekvienas turi teisę suprasti savaip.

       Silas buvo naujųjų laikų žmogus. Jam atrodė, kad visi turi žengti koja į koją su laiku, kad mokslo atradimai atneš žmonėms laimę. Jis netgi skaitė tokią literatūrą, kurios drovėjosi jo tėvas. Silas tyčia tokias knygas laikydavo savo kambaryje ant stalo, kad visi matytų jo naujas pažiūras. Tačiau vienas jausmas jam vis tiek nedavė ramybės. Jis nuogąstavo, kas laukia jo XX amžiuje, koks tai amžius, ar pritaps naujomis sąlygomis?

       Atsitokėjęs nuo minčių, Silas grįžo į karietą ir nuvažiavo kaimo link.

       Kuo labiau kaimelis artėjo, tuo labiau ryškėjo įvairios jo nesėkmės klaidos. Įgriuvęs namas, kurio pamatai statant netikėtai pradėjo smukti į žemę. purvas aplink iškastą tvenkinį su atmestinai suręstu liepteliu, ant kurio moterys skalbdavo drabužius. Įvažiavus į kaimą, neapsakomas vaizdo grožis, lydėjęs Silą per kelionę, staiga prasmego.

       Karieta sustojo prie dviejų aukštų namo puošniomis langinėmis ir didžiulėmis raudonmedžio durimis. Iš čia labai gerai matėsi didinga bažnyčia su dviem bokštais, o prie jos fontanas ir Poseidono statula.

       Vežikas išlipo ir paskambino varpeliu prie durų.

       Duris atidarė senyva moteriškė, laikydama rankose kažkokį popierėlį, greičiausiai laišką. Ji dėvėjo juodą suknelę bei raštuotą šalį, o galvą slėpė po senovišku kyku.

       – Jūs tikriausiai ponas Silas Fersonas? – darkyta italų kalba paklausė moteriškė, žiūrėdama į karietoje sėdintį Silą. – Mes laukėme jūsų.

       Silas Fersonas lėtai išlipo iš karietos ir pasiramsčiuodamas lazdele priėjo prie moteriškės.

       – Ar ponas Anri Rodmeras jau atvyko? – paklausė pagarbiai.

       – O taip, taip, užeikite.

       Kambariai pasirodė labai prašmatniai apstatyti. Didžiajame kambaryje, į kurį ir atvedė svečią, stovėjo juodai dažyti ąžuoliniai baldai bei fortepijonas. Ant sienų kabėjo daug impresionistų darbų, kurių ryškiausi – Ogiusto Renuaro paveikslas „Dvi seserys“ bei Kamilio Pisaro „Lordšipleino stotis, Dalvičas“. Jie pagyvino visą kambarį. Kiti paveikslai blankesni, nors ir gerai žinomi daile besidomintiems žmonėms.

       – Jūs manęs neprisimenate, pone Fersonai? – parodydama, kur svečiui atsisėsti, paklausė moteris.

       – Deja, ne, – atsakė Silas ir smalsiai nužvelgė paveikslus.

       – Ak, kaip gaila. Aš ponia Edma Koreidus. Mes buvome susitikę Paryžiuje pas mano brolį, Sesilį Koreidus, nejaugi manęs nepamenate?

       Silas staiga prisiminė, kaip prieš metus Paryžiuje draugas jį nusivedė į vienus namus Turino ir Maskvos gatvių sankryžoje. Ten jie turėjo aptarti kažkokius klausimus dėl miesto pertvarkymo planų. Tačiau iš to nieko neišėjo, kadangi pagrindinis visų reikalų veikėjas neatvyko.

       Silas dar atsiminė tą keistą vyrą, poną Koreidus, vis klausinėjusį apie gyvenimą Šveicarijoje. Fersonui tas žmogus nepatiko, tačiau jis stengėsi užgniaužti nepasitenkinimą.

       – Taip, prisimenu, dabar prisimenu. Kaip gyvuojate, ponia Koreidus? Nežinojau, kad jūs gyvenate tokiame Dievo pamirštame kaime.

       – Na, ką jūs, čia visai jauku gyventi. Atvykau su savo dukterėčia madmuazele Žana. Turbūt būčiau numirusi iš nuobodulio tame jūsų Paryžiuje. Bet aš jus gal gaišinu. einu pakviesti pono Rodmero.

       Senutė išskubėjo. Nulydėdamas akimis moterį Silas šyptelėjo, nes jam pasirodė juokinga toji krypuojanti būtybė.

       Po minutės į kambarį įbėgo jaunutė mergina, nešina gėlių puokšte.

       – Oi, nežinojau, kad čia kas nors yra... – išsigandusi ištarė ir kaipmat nuraudo.

       – Madmuazelė Žana? – stodamasis paklausė Silas.

       – Taip, bet iš kur jūs žinote?

       – Man apie jus ką tik pasakojo jūsų teta. Mes greičiausiai buvome susitikę Paryžiuje pernai rudenį.

       – Mesjė Fersonas? Koks malonus susitikimas! Jūs klystate, mes buvome susitikę aštuoniasdešimt pirmaisiais, – pamerkdama gėles, lyg atsitiktinai atsigręžusi, ištarė Žana.

       – Greičiausiai...

       Mergina atsisėdo ant žaliu audiniu aptrauktos sofos ir, slėpdama susidomėjimą, ėmė žiūrėti į paveikslą.

       – Na pagaliau jūs atvykote! – pasigirdo sodrus ir išraiškingas vyriškas balsas.

       Į kambarį įėjo stambus ponas dideliais ūsais ir vešliais antakiais. Rankose laikė šūsnį popierių. Tai buvo ponas Anri Rodmeras.

       – Jeigu nesupyksite, reikalus aptarsime čia, svetainėje. Kabinetą dabar remontuoja, o kitų laisvų kambarių pas mus nėra.

       – Aš nieko prieš, svarbiausia, kad prieitume bendrą kompromisą, nes per pastaruosius penkerius metus daugiau nieko neveikiu, kaip tik važinėju iš vieno Europos galo į kitą, – apsimestinai piktai ištarė Silas, negalėdamas atplėšti akių nuo Žanos.

       – Aš čia viską paruošiau. Štai planas. Matote, šitą gatvę reiktų paplatinti, o šitos visai atsisakyti, tada galėtume pastatyti dar du papildomus namus.

       Silas užsidėjo akinius ir atidžiau pasižiūrėjo į planus su daugybe tiesių ir kreivų linijų, o tada pakėlė galvą.

       – Jūs klystate, šitos gatvės negalima atsisakyti, ji – svarbiausia, o štai šitos – gal ir galima, ji trukdo patekti į aikštę. Ją panaikinus, atsivers nuostabus prospektas. Paskui reiktų, matote, va čia (jis bedė pirštu į kairį plano kampą) pastatyti tiltą, ir visos mūsų bėdos išsispręs. Be to, siūlyčiau vadovautis senuoju Hausmano planu. Jis jau įrodė, kad visos naujovės tik į gera.

       – Galbūt, tačiau jei panaikinsime šių gatvių dalį, nebeliks simetrijos. Viską teks perstatyti. O jei dar netyčia pažeisime kokį istorinį paminklą?

       – Hausmanas juk sugriovė Paryžių, vadinasi, jis turėjo, jis privalėjo sugriauti visas viduramžių gatveles, o mes tik patobulinsime, ir viskas.

       – Kiek tai kainuotų?

       – Užvakar gavau laišką iš savo buhalterio Paryžiuje. Jis rašo, kad viskas kainuotų nei daug, nei mažai – vos apie septynis milijonus, o vėliau mums viskas sugrįžtų.

       – Ir jūs manote, kad už tokią sumą galimi tokie priverstiniai miesto pakeitimai? Nelabai tuo tikiu. Kiek žmonių rengiatės iškeldinti? – įsakmiai paklausė ūsočius.

       – Greičiausiai 3600. Jeigu, aišku, per tą laiką jų nepadvigubės. juk žinote, kaip su tais prasčiokais būna?

       – Nežinau, nežinau. Man vis tiek atrodo pernelyg keista. Tiek žmonių ir tiek mažai pinigų.

       – Pone Rodmerai, kokie ten žmonės, tik valkatos ir darbininkai – smulkmė, ir nieko daugiau. O mes rengiamės kelti miesto potencialą, plėsti akiračius. Pagalvokite apie tai.

       – Manau, kad reiktų surengti posėdį. Aptartume viską, suskaičiuotume visus neatitikimus, nes dabar išeina taip, kad viskas man atrodo raudona, o jums, mielas Fersonai, – mėlyna. Na, kaipgi viskas atrodys, kai užbaigsime darbus? Juk tai ne šiaip trinkeles stumdyti. Rengiamės perstatyti miestą. Gatves platinti, gyvenimą žmonėms gerinti. Reikia posėdžio, Fersonai, reikia posėdžio, – Rodmeras atsilošė krėsle ir pasitrynė akis.

       – Posėdžio? Posėdžiavome jau praėjusį mėnesį ir ką nusprendėme? ogi nieko! Susirinko dvidešimt senų pažiūrų ponų ir susiginčijo. Kiekgi galima, pone Rodmerai? Pagalvokite, kiek brangaus laiko tie posėdžiai atima. Būtume jau pusę šalies pakeitę, bet ne – sėdime, kalbame, popierėlius paišome, liniuotėmis matuojame. O jūs bent matėte, kokie pastatai Amerikoje dygsta? namai dangų siekia. Toks grožis, ką ir sakyti.

       – Jūs buvote Amerikoje?

       – Prieš gerus dvejus metus. Lankiau ten savo pusbrolį. Mums reikia sekti naujoves, pone Rodmerai, tik naujovės išgelbės sustabarėjusį mūsų pasaulį...

       – Na, kad ir ką jūs sakytumėt, aš vis tiek nežinau... Man reikia dar pasitarti su kitais. Negaliu vienas visko patvirtinti, paskui, jei atsitiks kokia nelaimė, pats turėsiu atsakyti.

       – Tačiau tokie pinigai ir tokios pertvarkos, Rodmerai, pagalvokite, kokios bus pertvarkos, kokie iššūkiai! Mums gali pavydėti bet kuri šalis, o jūs man kalbate apie posėdžius.

       Ponas Anri Rodmeras dar kartą peržvelgė visus popierius, pavartė įvairius planus ir, pasirašęs kelias pastabas savo storuose sąsiuviniuose, įdėmiai pažvelgė į Silą.

       – Na, aš esu linkęs jums pritarti, tačiau posėdį vis tiek surengsime, kad ir ką jūs, mielas drauge, kalbėtumėte. Posėdžio reikia, ir taškas. Žmonių nuomonė svarbi, kas mes prieš tokią nuomonę...

       Silas Fersonas atsiduso ir meiliai žvilgtelėjo į Žaną, kuri skaitė knygą visiškai nesiklausydama vyrų kalbų.

       – Gerai, Rodmerai, gerai. Jei jau taip sakote, bus ir tas posėdis. Dabar verčiau pasikalbėkime apie malonesnius reikalus. Ar jūs ilgam Šveicarijoje?

       – Iki kitos savaitės galo. Paskui artimiausiu traukiniu keliausiu į Italiją, o tada namo – Paryžiun. O jūs?

       – Turėčiau poryt išvažiuot. Pardaviau namus Berne. Dabar kraustausi į Miuncheną. Reikalai, vis reikalai...

       – Vadinasi, gyvensime beveik kaimynystėje. O kaip jūsų seserys?

       – Nuostabiai. Tiesiog džiaugiasi gyvenimu, ir tiek. Lidija žada ištekėti, laukiam vestuvių.

       – Kas bus vyras?

       – Johanas Frankeplermanas iš Zalcburgo. Šaunus vyras. Didelis kapitalas, namai Amerikoje. Garbinga giminė. Ko gi daugiau damai reikia šiais laikais.

       – Jūsų teisybė. Amžius taip greitai eina tolyn, kad nebegalima susigaudyti, kas yra garbinga, o kas – ne. O tokie vyrai kaip Frankeplermanas – tai aukso vidurys. Tikiuosi, jūs pas mus nakvosite?

       – Oi, ne... atleiskite man, bet ketinu grįžti į stotį, ten pirmu traukiniu važiuosiu iki artimiausio miestelio, kur yra viešbutis. Pastaruoju metu prastai miegu, – dėdamasis popierius į portfelį pasakė Silas.

       – Kodėl gi? – pakėlusi galvą paklausė Žana.

       – Vis tie sapnai...

       – O ką jūs sapnuojate?

       – Panele, mano sapnai labai keisti, nežinau, ar jums būtų įdomu. Net man pačiam baugu apie juos kalbėti.

       – Nagi pasakokite, – nusijuokė Anri.

       Silas truputį surimtėjo, jo veido išraiška pasikeitė. jam buvo pikta, kad apie tai užsiminė, tačiau trauktis nebuvo kur.

       – Na štai, vakar sapnavau tokį keistą miestą. Tik tiek žinau, kad jis kažkur šiaurėje. Tame mieste viskas buvo sugriuvę. Namai nutrupėjusiu tinku, fasadai baisūs, gatvės purvinos, kai kur net žole apaugusios. Vos kelios bažnyčios, tačiau jos kažkokios išblukusios. Daug statulų, kurios neteikia jokio grožio. Jos pasibjaurėtinos.

       – O kokie ten žmonės gyvena? – neiškentusi paklausė Žana.

       – Žmonės ten visiškai suvargę. Vaikšto pikti, akis nudelbę, tartum ko ieškotų. Niekas jų nedžiugina. Nepastebi jie nei dangaus, nei debesų. Jiems tik pinigai galvoje. Kaupia pinigus, kaupia, o paskui skundžiasi, kad vis tiek mažai turi... Keista pagalvojus, tiek pinigų prikaupia, o skundžiasi. Tačiau turbūt tokia žmonių padermė?

       – Keisti jūsų sapnai, pone Silai Fersonai, kažkokie makabriški. Jie dvelkia mistika. Patarčiau jums pailsėti, – kreipdamas kalbą pasakė ponas Anri.

       – Miesto oras man pakenkė. per daug sumodernėjau, todėl ir sapnai tokie. Tai praeis, jei ne šiandien, tai bent po metų... Nuovargis.

 

       Po pietų Silas Fersonas sėdo į savo karietą ir tuo pačiu keliu išvyko geležinkelio stoties link. Oras buvo geras. Ką tik nulijo, todėl gamta spindėjo įvairiomis spalvomis. Kalnuose plaukė rūkas. Žolėje spindėjo rasa. Kai kur traukė kaimiečiai, vesdamiesi arklius. „Kažin? – pagalvojo Silas. – Kažin kur jie eina?“

       Vėlai vakare jis sėdo į traukinį ir pasiėmęs laikraštį „Daily Telegraph“ pradėjo skaityti nuo paties pirmo puslapio, tikėdamasis, kad kelionė neužtruks ir jam neteks nuobodžiauti...

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr.5–6 (gegužė–birželis)