Vaiva Markevičiūtė-Rykštė       Vaiva Markevičiūtė-Rykštė gimė 1990-ųjų vasarą, augo Sintautuose – nedideliame miestelyje greta Šakių. Aštuonerius metus mokėsi Sintautų pagrindinėje mokykloje, 2009 m. baigė Šakių „Žiburio“ gimnaziją. buvo įstojusi į Klaipėdos universitetą. Šiuo metu laukia rudens ir planuoja studijuoti lietuvių filologiją Vilniaus universitete.

       Šios novelės iš rengiamo spaudai rinkinio „Paliktainiai“. Jas vienija visa griaunanti, beribė meilė, nubloškianti žmones į jų Paliktainius – unikalią jauseną, kuri sukuria tarsi uždarą erdvę, kitą pasaulį aplink paliekantį, paliktą ir patį savo noru pasitraukusį į paliktųjų gretas.


 

Keturiolika Emilijos kelio stočių

 

       Perbėgus gatvę, Emilija stabtelėjo. Pakėlė akis į viršų ir nužvelgė keturiolikos aukštų nebaigtą statyti pastatą. Tuščias ir apleistas jis stovėjo beveik dvidešimtmetį. Emilija nežinojo jo tikrosios istorijos, buvo girdėjusi tik gandus – čia turėjo būti viešbutis, tačiau jo statyti taip ir nebaigė, nes savininką pasodino kalėjiman už kažkokius nešvarius darbelius. Tačiau istorija jai ir nerūpėjo – pastatas buvo reikšmingas tik tuo, kad ne kartą matė jį vizijose.

       Buvo vėlus vakaras, po pusvalandžio laikrodis miesto centre turėjo išmušti vidurnaktį. Daugiaaukštis stovėjo miesto pakraštyje. Automobilių, zujusių greta esančia gatve, dabar beveik nebebuvo, praeivių taip pat nesimatė. Emilija apsižvalgė ir pastebėjo tik įkyriai žybsinčias oranžines šviesoforų lempas. Dieną ji buvo apėjusi šį pastatą ir išsiaiškino, kad iš gatvės pusės jis aptvertas aukšta betonine tvora, tačiau iš kiemo jį juosia tik vielinis tinklas. Geriau patyrinėjusi šį, pastebėjo skylę, pro kurią, jos manymu, galėjo pralįsti. Būtent prie jos dabar ir patraukė.

       Eidama aplink pastatą, ranka braukė per tvoros paviršių. Mąstė, kodėl jai taip reikėjo ateiti čia naktį. Aiškaus tikslo neturėjo, tačiau manė jį suprasianti ant keturiolikaaukščio stogo. Keletą kartų vizijose matė tą stogą, matė raudoną mėnulį ir baltai melsvą vyro veidą. Šį vyrą vizijose regėdavo dažnai. Jo lūpos buvo siauros ir pilkšvos, akys – gilios ir ledinio mėlio spalvos. Antakių nebuvo ir dėl to veidas atrodė ypač paslaptingas. Per tas kelias vizijos sekundes ji neįsidėmėdavo nieko aiškaus. Vyras visuomet pasirodydavo su gobtuvu, tačiau kartą lėtai jį nusiėmė. Emilija pamatė pliką kiaušinio formos galvą.

       Radusi skylę tvoroje, ėmė pro ją lįsti. Susiplėšė kelnes ties blauzda, prasidrėskė koją. Bet, atsidūrusi kieme, nekreipė į tokią smulkmeną dėmesio. Kiemas buvo didelis, tačiau prigrūstas įvairiausių statybinių ir buitinių šiukšlių. Merginai netgi pasirodė, kad atsidūrė sąvartyno, o ne planuoto viešbučio, kieme. Buvo girdėjusi, kad vasaros naktimis čia renkasi narkomanai ir vietinis nekokios reputacijos jaunimas, tačiau sausio mėnesį nieko nesitikėjo sutikti. Iš tolo pamatė įėjimą į namą. Patraukė jo link, laviruodama tarp betono luitų, sušalusio smėlio bei žvyro kalnų, šiukšlių maišų ir kito šlamšto.

       Pirmame aukšte rado didelę salę, matyt, holą. Į kitus kambarius nėjo, pasuko laiptinės link. Platūs laiptai buvo aptrupėję, ant jų kur ne kur mėtėsi tušti buteliai, drabužių draiskanos, pavieniai batai. Sieną greta laiptų puošė neįskaitomas grafitti darbas. Turėklų Emilija net ir nesitikėjo, todėl atsargiai lipo, viena ranka remdamasi į piešinį. Įveikusi pusę aukšto, sustojo ir įsispoksojo į sieną priešais save. Laiptai sukosi šimtu aštuoniasdešimt laipsnių kampu, jų aikštelėje stovėjo apverstas, į sieną atremtas kryžius. Virš jo puikavosi juodas užrašas. Emilija pusbalsiu perskaitė:

       – Tu nepateksi nei į rojų, nei į pragarą. Gana iliuzijų. Atėjai ČIA be tikslo. Visi mes sergame viena liga – GYVENIMU. Gana iliuzijų. Protingasai žmogau, ar esi toks kvailas, kad nenori pasveikti? Ar esi toks silpnas, kad nedrįsti pasveikti? Ar esi toks nenuovokus, kad nesupranti, kaip pasveikti? Aš tau pasakysiu – g a n a  i l i u z i j ų.

       Emilija užsimerkė ir prieš akis jai iškilo dar viena vizija. Ji pamatė vonią, pilną kraujo, ir vyrą be antakių, mažu samteliu iš vonios semiantį lipnų raudoną skystį ir pilantį jį ant mažo gaublio. Akimirksniu vizija dingo ir mergina turėjo įsikibti sienos, kad nenugriūtų.

       Vizijas pradėjo matyti paauglystėje. Iš pradžių išsigando, netgi apsilankė pas psichologą, tačiau šiam ėmus klausinėti, ar ji niekada nevartojusi narkotikų ir ar jos vaikystėje niekas neprievartavo, daugiau pas jį nėjo. Ilgainiui priprato prie trumpų vaizdinių. Kartais nematydavo jų ištisus mėnesius, o kartais regėdavo kone kasdien. Pastaraisiais mėnesiais jie tapo itin dažni. Užtrukdavo vos kelias sekundes. Dažniausiai matydavo kraują, išžagintas moteris, mergaites išdraskytais viduriais, pjaunamas galvas, kažkokius aukojimus ir panašiai. Ir visuose vaizdiniuose būdavo jis – melsvaodis vyras be antakių.

       Antrame aukšte stabtelėjo, nes staiga suvokė, ko čia atėjusi ir ką turi padaryti. Širdis ėmė plakti greičiau, kai suprato, kad ženklus matė jau ilgą laiką, bet jų neatpažino. Prisiminė kelionę troleibusu iš namų į šią vietą. Sėdėjo jo gale, pro langą žvelgė į tuščią, šaltą miestą. Troleibusas buvo pustuštis, tik pusiaukelėje įlipo vyras ir iškart patraukė Emilijos dėmesį. Akimis nužvelgė jį nuo kojų iki galvos. Ilgai žiūrėjo į veidą, keistus ūselius panosėje, žemą kaktą, tamsius plaukus, kol jos ir vyriškio žvilgsniai susitiko. Tada suprato, ką jis jai primena, ir greitai nuleido akis. Nors niekada nebuvo mačiusi Hitlerio akių, tačiau šis vyro žvilgsnis persmelkė ją taip, kaip, manė, fiurerio akys persmelkdavo žydaites. Mergina neturėjo nė lašo žydiško kraujo, tačiau instinktyviai palto gobtuvu uždengė vešlius tamsius savo plaukus, o labai šviesios odos veidą nudelbė žemyn. Troleibusui sustojus jai reikiamoje stotelėje, puolė iš jo it iš degančio laivo.

       Tarp antro ir trečio aukštų esančioje aikštelėje stabtelėjo atsikvėpti ir pažvelgė viršun. Ant laiptų mėtėsi daug plytgalių. Laviruodama tarp jų vėl  kopė į viršų. Pasiekusi paskutinį laiptą, užkliuvo už plytos ir griuvo ant betono, skaudžiai susimušdama koją. Suaimanavusi atsisėdo ant sušalusių laiptų ir susiėmė kelį. netrukus kelnės nusidažė tamsiai raudonai. Šiaip ne taip atsistojo, sveikąja nuspyrė plytą. Ši aidžiai dunksėdama nusirito laiptais. Nors jautė, kaip koja žemyn nutekėjo šilta srovelė, savo tikslo neatsisakė ir šlubčiodama bei tyliai keiksnodama plytgalius ėmė kopti į ketvirtą aukštą.

       Čia, kampe, ji pamatė sujauktų skudurų krūvą. Matyt, tai buvo kažkieno lova. Emilija tyliai priėjo įsitikinti, ar joje niekas nemiega. Ji buvo tuščia. Užsimerkė ir išvydo kruvinas paklodes, kurias ant geležinių tvoros virbų džiaustė melsvaodis vyras. Atsimerkusi dar kartą pažvelgė į krūvą. Kiek tolėliau, netoli lango, ant sienos buvo prikalta gelsva moteriška prijuostė. Mergina priėjo prie jos, pirštų galiukais palietė ir staiga prisiminė savo motiną.

       Vieną vasaros sekmadienį šešiametė Emilija sėdėjo ant savo kambario palangės antrame namo aukšte ir stebėjo motiną, kieme džiaustančią skalbinius. Lengvas vėjas kedeno jos atgal atmestus plaukus. Emilijai patiko vasaros sekmadieniai, kai nuo pat ankstyvaus ryto jos motina rankomis skalbdavo paklodes, užuolaidas ir staltieses. Mergaitė lakstydavo paskui ir uosdavo skalbimo miltelių ir drėgnos medžiagos kvapą. Tądien motina liepė susitvarkyti kambarį, mat turėjo atvykti Emilijos krikšto tėvai. Mergaitė burbėdama nuėjo, tačiau įsitaisė ant palangės, nes manė, kad jos kambarys ir taip tvarkingas. Motina baigė džiaustyti skalbinius, padėjo ant žemės pintinę ir ėmė šluostytis rankas į savo gelsvą prijuostę. Tuomet mergaitė tolumoje pamatė atriedant raudoną automobilį. Tai turėjo būti lauktieji svečiai.

       – Mama! – sušuko ji. – Mama, atvažiuoja!

       Motina pakėlė akis į antro aukšto langą ir spėjo pamatyti, kaip Emilija neišlaikė pusiausvyros ir žnektelėjo žemėn.

       Tą vasarą ji praleido ligoninėje ir sanatorijose. Po dvejų metų jos motinai diagnozavo leukemiją. Dar po metų ji mirė. Emilija niekada nepamirš motinos laidotuvių. Karšta vasara. Motina pašarvota mažoje, tvankioje kaimo bažnytėlėje. Durys praviros, todėl aplink karstą sukiojasi galybė musių. Devynmetė mergaitė spokso į tas muses, kartais nužvelgia išbalusį tėvą, kūkčiojančią senelę. Pati neverkia. Tik rūpinasi, kaip nuvyti muses, kurios rėplioja baltais mamos skruostais, tokiomis pat baltomis liesomis rankomis ir violetinės suknelės klostėmis. Kai jos ima lįsti po suknele, mergaitė pasipiktina ir sušnabžda senelei į ausį: „Senele, tos musės lenda po mamos suknele.“ Senelė tik palinguoja galvą ir apkabina anūkę.

       Kopdama į penktą aukštą prisiminė savo paauglystės metus ir draugystę su Simonu. Po motinos mirties tėvas pardavė namą ir jie išvažiavo į kitą kraštą, nusipirko būstą mažame aštuonbutyje. Emilijai nesisekė susidraugauti su naujaisiais bendraklasiais, ji jautėsi be galo vieniša. Pro savo balkoną matė kaimynystėje stovinčio namo kiemą. Jame dažnai pasirodydavo jos metų berniukas. Jis nelankė mokyklos ir merginai labai magėjo sužinoti kodėl. Tačiau dienos buvo užimtos ir kaimyną prisimindavo tik vasaromis, kai laikas slinkdavo ypač lėtai. Vieną tokią vasarą, kai jai buvo keturiolika metų, nuėjo pas kaimynus ir duris atidariusiai moteriai tiesiai pasakė, kad yra jų kaimynė, norinti susipažinti su jų sūnumi.

       Simonas buvo neįgalus, jis gyveno savo pasaulyje, retai priimdamas realybę tokią, kokia ji yra. Mąstydavo lėtai, dar lėčiau kalbėdavo, tačiau per tą vasarą juodu su Emilija tapo geriausiais draugais. Pavasario, vasaros ir rudens popietes abu leisdavo Simono namo palėpėje, kur turėjo įsikūrę savotišką valstybę. Vaikinas gyveno su senele, kuri čia niekada neidavo, džiaugėsi, kad jos berniukas turi tokią šaunią draugę. Emilija išmokė Simoną skaityti. Kartu jie skaitydavo įvairiausias pasakas. Kartą mergina atsinešė storą juodą knygą, ant kurios viršelio buvo tamsiaplaukės mergaitės nuotrauka.

       – Kas čia? – paklausė vaikinas.

       – Tai dienoraštis, – atsakė Emilija. – Anos Frank dienoraštis.

       Emilija perskaitė savo draugui šią knygą, jo pageidavimu atsinešė kitų. Tačiau labiausiai jį sujaudino žydaitės istorija. Kartą jis pirštų galiukais glostė Anos Frank dienoraštį, po to jį padėjo į šoną ir lėtai pasakė:

       – Tu panaši į ją. Arba į Snieguolę. Tu graži.

       Kitą dieną jis atsinešė į palėpę raudoną mamos lūpdažį.  Pastatė veidrodį, atsuko Emiliją į jį ir lėtai tarė:

       – Dabar tu Ana Frank.

       Užmetęs ant jo savo megztinį, suėmė rankomis merginos veidą ir lūpų dažais ištepė jos lūpas. Tuomet atidengė veidrodį ir, žiūrėdamas į merginos atspindį jame, droviai pratarė:

       – Dabar tu Snieguolė.

       Sulaukusį pilnametystės, Simoną išvežė į pensioną. Jo susenusi ligota senelė išvažiavo į kitą. Keletą kartų Emilija aplankė draugą, tačiau ten jis neatpažįstamai pasikeitė. Tapo tylus, nebeskaitė knygų, tik sėdėdavo kieme ant suolelio rankose laikydamas Anos Frank dienoraštį. Paskutinįkart išvažiuodama paliko jį verkiantį.

       – Juk tu numirei, – šnabždėjo jis, įsikibęs į Emilijos ranką. – Juk tu numirei. Tave sušaudė. Tu šmėkla. Aš tavęs bijau. Negrįžk. Tu numirei. Tu mirus.

       Šlubčiodama į šeštą aukštą, mergina ir jautėsi beveik mirusi. Gėlė sužeistą koją, prisiminimai vijo vienas kitą, užgriūdami ir dusindami ją kaip sniego lavina. Šeštame aukšte sustojo pailsėti. Žvalgėsi į užrašus ant sienų. Dėmesį patraukė didelėm mėlynom raidėm parašyti žodžiai: MŪSŲ KARTA ANGELUS SARGUS NUNUODIJO BORU*. Šie žodžiai kažką jai priminė, mergina netgi prisėdo ant šalto betono pamąstyti. Užsimerkus pamatė melsvaodį vyrą, sklandantį virš prarajos. Už jo nugaros kruvina saulė raudonai dažė dangų. Atsimerkusi prisiminė prieš kelias dienas troleibuse matytą moterį. Šios galva taip pat buvo plika. Ji lakstė po troleibusą ir mosavo visiems bepiršte dešine ranka. Vienas pirštas, matyt, nukirstas neseniai, nes žaizda apvyniota kruvinu bintu.

       – Pasaulio pabaiga jau čia pat, – aiškino ji. – Apokalipsės angelai visur. Apokalipsės angelais tapo ir jūsų angelai sargai, nes jūsų, jūsų, jūsų, jūsų, – kartojo ji, bepiršte ranka rodydama į kiekvieną sėdintįjį, – jūsų karta angelus sargus nunuodijo boru. Greitai prasidės TAI. Iš pradžių praūš didelė vėtra, tada sujudės žemė ir į ją sukris patys mažiausi ir nekalčiausi – kūdikėliai jėzūs. Paaugę berniukai jėziukai ne visi... ne visi sukris... O vyrai, vyresni nei Jėzus, bus pasmerkti. Bet jūs turite galimybę stoti į išsigelbėjusiųjų gretas. Tam turit nusiskusti visus visus visus plaukus! – šaukė ji. – Ir nusikapot dešinės rankos pirštus, nes tik jie veda mus į nuodėmę! Skelbkite pabaigos žinią visiems! Jie jau čia... Apokalipsės angelai!

       Troleibusui sustojus, ji išlėkė ir Emilija matė, kaip, įlipusi į kitą, moteris laksto po jį rodydama savo ranką.

       Dabar mergina suprato, kad ir tai buvo ženklas. Visas jos gyvenimas buvo nusėtas ženklais, rodančiais vieną kryptį – kelią ant šio pastato stogo.

       Susimąsčiusi apie ženklus, septintame aukšte ji nepastebėjo betono luito, užkliuvo už jo, vėl krito ir susižeidė tą patį kelį. Gulėdama ant grindų tyliai unkštė. Šįkart kelnės praplyšo ir Emilija matė gilią raudoną skylę baltoje savo odoje. Iš jos plūdo kraujas. Sukandusi dantis ji atsistojo ir patraukė laiptų link. Kartojo sau, kad niekas jos nesustabdys, kad toks kelias jai jau nulemtas, kad įveikė dar tik pusiaukelę ir negali pasiduoti.

       Smarkiai šlubuodama pasiekė aštuntą aukštą.  Atsisukusi atgal pamatė, kad eidama palieka kraujo pėdsakus. Nušokavo prie netoliese esančio lango ir atsisėdo ant palangės. Kojomis nesiekė grindų ir tarėsi girdinti, kaip tyloje į betoną tykšta kraujo lašai. Pažvelgusi pro langą į miestą nejučia apsidžiaugė, kad turi tiek valios įvykdyti ženklų išpranašautą baigtį. Stebėjo kartais pravažiuojančius automobilius, tolyje šviečiančius langus, miesto žibintus ir džiaugėsi, kad niekas nė nenutuokia, kur ji dabar. Džiaugsmą kiek aptemdė įkyri mintis, kad net nėra kam jos pasigesti. Senelė, su kuria gyveno mieste, dabar jau miegojo. O jei ir nemiegotų, vargu ar pasigestų anūkės, kuri namuose ir taip būdavo retas svečias. Tėvas liko kaime – negalėjo palikti butelio ir draugų, padedančių tą butelį ištuštinti. Vienintelis, kuris tikrai pasigestų, buvo Simonas. Deja, šis dabar turbūt sapnavo Snieguolę, arba Aną Frank. Emilijos jo gyvenime jau nebebuvo.

       Atsidususi mergina pakilo nuo palangės ir pasuko į laiptų pusę. Liko įveikti ne tiek jau daug – šešis aukštus. Sunkiai lipo į devintą. Koja vis kliuvo, aštrus skausmas nudiegdavo nuo kelio iki pat čiurnos. Vienu metu mergina netgi pamanė, kad koja gali būti lūžusi. Tačiau įveikė ir šią, ir kitą laiptinės dalį. Dešimtame aukšte nuo kaktos braukė prakaitą. Jautė, kaip visu kūnu teka mažos prakaito srovelės, todėl nutarė nusivilkti paltą. Eidama link palangės, užkliuvo už iš sienos kyšančių virbų. Dar bandė kur nors įsitverti, tačiau krito veidu į grindis. Nosimi atsitrenkė į akmenį. pasipylė kraujas. Atsisėdusi Emilija nusimetė paltą ir isteriškai ėmė jį plėšyti šaukdama:

       – Visiems po gabalą! Visoms pusėms! Vakarams, rytams, šiaurei ir pietums! Kraujo auka! Mėgaukitės. Mėgaukitėsmėgaukitėsmėgaukitėsprakeiktieji.

       Sudraskė jį į keturias dalis, kiekviena nusivalė iš nosies tekantį ir iš kojos besisunkiantį kraują ir išmėtė po patalpą. Nusitraukė šaliką, apsirišo juo koją. Nuplėšusi šaliko kutus, suvijo juos į kamuoliuką. Juo vis nusivalydavo nosį.

       Įtūžusi šiaip taip atsistojo ir ryžtingai pasuko laiptų link. Nė karto nepagalvojo apie pasidavimą. Šios nesėkmės tik dar labiau paaštrino ryžtą įvykdyti tai, ko čia atėjo, kas joje brendo jau labai seniai.

       Vienuoliktas aukštas buvo visiškai tuščias. Nei plytgalių, nei šiukšlių – nieko čia nebuvo. Vien apledėjęs betonas, pilkos sienos. Ši tuštuma Emiliją nuramino. Mergina nusiėmė nuo pirštų žiedus, nusitraukė grandinėlę nuo kaklo ir numetė juos į patalpos vidurį. Mėnulio šviesoje sidabras vaiduokliškai blizgėjo. Ji nusiavė batus. Vieno jų vidus buvo raudonas nuo kraujo. Emilija pavertė batą ir betonas greta jos kojų nusidažė raudonai. Atsikračiusi šių daiktų, ji vėl kopė laiptais. Dabar tik galvojo, kaip greičiau pasiekti stogą.

       Dvyliktą ir tryliktą aukštus įveikė nesustodama. Pasiekusi keturioliktąjį, akimis perbėgo tris pilkas jo sienas. Priešais ją turėjo būti didelis balkonas, tačiau turėklų statybininkai nebuvo uždėję, todėl atsikišusi atbraila staiga baigėsi be jokios sienos ar apsauginės tvorelės. Iš palengvėjimo Emilija net atsiduso.

       Lėtai nušlubavo link atbrailos. Prieš ją atsivėrė viso miesto panorama. Galvoje buvo tuščia, tik smilkiniuose tvinksėjo kraujas, tarsi primindamas, kad dar liko paskutinis žingsnis – žingsnis žemyn, į miestą. Žingsnis į pasveikimą, kaip kad buvo parašyta pirmame aukšte. Jokių iliuzijų. Ji tik jautė, kad atėjo kažkokia ypatinga akimirka, kai ji yra visa ko valdovė. Ji gali paniekinamai stebėti miestą, gali juo gėrėtis, jį prakeikti, apspjauti, apvemti, šaukti ant jo ar tylėti, nusijuokti į veidą, ar tiesiog apkabinti.

       Mergina priėjo prie pat krašto, betonas keistai trakštelėjo, kojų pirštai jau kabojo ore. Tereikėjo palinkti į priekį ir skrieti. Giliai įkvėpė, vokai lėtai nusileido. Vos užsimerkus pamatė melsvaodį vyrą. Jis sėdėjo krėsle, apmuštame raudonu aksomu. Rankoje laikė fotoaparatą, jo dešinėje ant grindų stovėjo senas aliumininis puodas, kokiame Emilijos mama virdavo braškių uogienę. Tačiau dabar puode buvo ne uogienė, o mažos rankytės ir pėdos. Vaikai nupjautomis rankomis ir kojomis sėdėjo aplink melsvaodį. Visi jie buvo be antakių. Viename jų mergina atpažino savo motiną. Ji buvo be akių.

       Atsimerkusi Emilija susvyravo, atsiklaupė ant atbrailos ir pravirko. Verkė ilgai, pasikūkčiodama. Kruvinus skruostus plovė sūrios ašaros, kurias ji braukė plaštakomis. Pasibaigus ašaroms, ji ėmė linguoti apsikabinusi kelius ir prisitraukusi kuo arčiau savęs. Priglaudė skruostą prie žaizdos kelyje ir tarėsi jaučianti, kaip joje dar pulsuoja gyvybė. Tarėsi girdinti senelės balsą, susiliejantį su monotonišku kunigo pamokslu, vienišos savižudžio motinos rauda ir senos girios ošimu:

       – Tu negali atimti sau gyvybės. Ji tau nepriklauso.

       Atbraila vėl sutraškėjo ir tame traškėjime Emilija išgirdo pašaipius žodžius:

       – Tu neįstengei. Bet už ryžtą praradai ramybę ir... angelą sargą.

       Šįkart pasigirdo garsesnis traškesys. Emilija pažvelgė į keturiolikto aukšto sieną. Ten puikavosi didelės juodos raidės, kurių anksčiau mergina nepastebėjo. Ji pakilo nuo betono. Atsistojo ir balsu perskaitė:

       – Ir mirtis nebus nugalėta**.

       Vos ištarus šiuos žodžius, atbraila, ant kurios ji stovėjo, nulūžo ir be garso ėmė kristi žemyn. Miestas išgirdo tik Emilijos klyksmą, kuris baigėsi tyliu bumbtelėjimu į sušalusią sausio žemę.

       __________________________________

       * Žodžiai iš gotikinio roko grupės „Siela“ dainos „eM. eS. eN. Dži. J. eN.“.

       ** A. Mackaus „Ir mirtis nebus nugalėta“.

 

 

 

Katinas

 

       Gabija sėdėjo ant grindų ir spoksojo į savo dvigulės lovos subraižytą medinę koją. Kambaryje buvo tylu, tik į lango stiklą po speiguotos žiemos tyliai barbeno pirmieji lietaus lašai. Iš kito kambario retkarčiais atsklisdavo duslus televizoriaus aidas. Mergina vilkėjo žydrą pižamą, viena jos rankovė buvo atraitota iki alkūnės, kita dengė pusę pirštų. Lova užėmė didesnę kambario dalį, ją čia po motinos mirties atitempė tėvas, o sau pasiėmė siaurą viengulę. Gabija neprieštaravo – plačioje lovoje tilpo kone visas jos gyvenimas: viename kampe mėtėsi kompaktiniai diskai su mėgstama muzika bei filmais, po čiužiniu gulėjo knygos ir dienoraščiai, kojūgalyje stūksojo drabužių kalnas; po ja buvo sukrauti batai, vaikystės žaislai ir dėžės su nuotraukomis. Viskas buvo lengvai pasiekiama net neišlipus. Čia daugiausia laiko mergina ir praleisdavo.

       Taip ji sėdėjo gerą valandą. Nemąstė, ką reikėtų daryti. Jos juodaplaukis katinas gulėjo ant sujauktos patalynės ir jau kelias valandas nebekvėpavo. Mergina rado jį po lova. Ištraukė už uodegos, paguldė, pati sudribo greta.

       Už lango sutemo. Giliai alsuodama, ji baimingai pakėlė akis į patalus.  Katinui buvo tik treji metai, tėvas parnešė jį užantyje motinos mirties metinių išvakarėse. Glostė kačiuko paausį ir kalbėjo, kad jo akys tokios pat žalios kaip ir Gabijos mamos. Kai kačiukui pabodo ramiai gulėti ir jis ėmė muistytis, vyras staigiu judesiu iškėlė jį į viršų ir metė į sieną, sušukdamas:

       – Ir tu taip pat nori pabėgti, palikti mane vieną!

       Žalios akys tebebuvo atmerktos. Gabija pakilo nuo grindų, patrynė nutirpusią koją ir lėtai prisėdo ant lovos krašto. Katino letenos styrojo ištiestos į priekį. Piršto galiuku palietė priekinę – ši buvo glebi, šalta. Keliais pirštais paglostė šoną. Tada lėtai perbraukė snukutį. Pro tamsią lūpą buvo išsikišęs vienas baltas iltinis dantis. Smiliumi jį pabaksnojo – tebedūrė taip pat kaip ir tada, kai įkąsdavo jai žaisdamas. Užsikėlė kojas ir atsigulė greta lavonėlio. Padėjo savo galvą šalia jo ir ilgai žvelgė į stiklines akis. Mąstė, ar katinas galvojo apie mirtį ir kokia buvo jo paskutinė mintis. Ar jis bijojo mirti? Ar šaukėsi jos, Gabijos? Ar jam skaudėjo? Ką jis veikia dabar? Galbūt jo siela sklando kambaryje ir stebi, kas vyksta su kūnu? Ūmai panoro paliesti jo akį. Ištiesė pirštą ir atsargiai, lyg bijodama nepasitenkinimo, šnypštimo ar drėskimo, palietė akies obuolį. Jis buvo šaltas ir minkštas it ką tik suminkytas vaško gabaliukas. Pauostė katino viršugalvį ir greitai atitraukė nosį – pasirodė, kad užuodžia mirties kvapą, tačiau jis žymiai skyrėsi nuo to, kuris tvyrojo šarvojimo salėje, kai apatišku žvilgsniu tyrinėjo motinos karsto griovelius.

       Gabija ilgai žiūrėjo į jo akis, kol ėmė rodytis, kad šios mainosi – tampa tai šviesesnės, tai tamsesnės. Jai net pasirodė, kad katino šonas sujudėjo lyg iškvepiant. Kai šis sujudėjo darkart, ji pašoko pyktelėjusi, mat pamanė, kad galbūt katinas tik apsimeta mirusiu, nes nori pamatyti jos reakciją. Mergina pasitraukė lovos krašto link, pakišo ranką po ja ir išsitraukė vieną dėžutę. Iš jos išsiėmė mažą aštrų peiliuką, kuriuo pjaustydavo kartoną. Atsisėdo greta katino, delnais pakėlė jo galvą ir, žiūrėdama tiesiai jam į vyzdžius, tarė:

       – Jei tu apsimetinėji, tau labai skaudės. Dar leidžiu liautis ir manęs atsiprašyti.

       Tačiau katinas net nesumirksėjo ir išlindusi vieniša iltis nepasislėpė. Gabija pakėlė viršutinę augintinio lūpą ir pirštais perbraukė per dantis. Smilių vėl pridėjo prie ilties ir paspaudė stipriau. Katinas nesureagavo, ir mergina pajuto, kaip iltis susmigo į odą. Skausmas sukėlė dar didesnę pykčio bangą. Tvirtai laikydama katino galvą, spaudė pirštą, kol pasirodė kraujas. Piktdžiugiškai atitraukė ranką ir įsikišo pirštą į burną. Nuo lovos paėmė peiliuką. Virpančia ranka prikišo prie lavonėlio tarpuakio.

       – Tu dar gali liautis apsimetinėti, – perspėjo, bet ir vėl nesusilaukė atsakymo.

       Peiliuku lėtai perbraukė katino snukelį. Ant jo atsirado raudonas dryželis. Augintinis net nemiauktelėjo, ir tai siutino Gabiją. Mergina virpančia ranka tvirčiau sugniaužė peiliuką ir rėžė per katino šoną. Raudonas dryželis atsirado ir čia. Ėmė raižyti jį vis stipriau ir giliau, kol patalai aplink paraudo, ranka tapo lipni, o juodi plaukai nusidažė tamsiai raudonai.

       – Baik vaidinti! – kuždėjo mergina. – juk tu negali, negali, negali išeiti. Aš tau neleidžiu. Todėl baik, baik, baik apsimetinėti!

       Ji pakilo nuo lovos ir atatupsta pasitraukė. Į langą tebesidaužė lietaus lašai. Už jo blankioje šviesoje skendėjo miestas. Žvelgiant iš dvylikto aukšto miesto žibintai atrodė it maži jonvabaliai vasaros naktį kitapus ežero.

       Numetusi peiliuką ant grindų, išbėgo iš kambario. Stovėjo įsirėmusi į sieną ir žvalgėsi po koridorių. Eidama į virtuvę pakeliui stabtelėjo prie pravirų tėvo kambario durų. Šis sėdėjo fotelyje, jo galva buvo nulinkusi, akys užmerktos. Per televizorių rodė dantų pastos reklamą. Gabija nuslinko į virtuvę, nusiplovė kruvinas rankas ir nuėjo pas tėvą. Jai išjungus televizorių, šis pabudo, pakėlė pageltusias akis ir paklausė:

       – Nemiegi?

       – Tu nužudei mano katiną? – drebėdama paklausė ji.

       Tėvas pažvelgė į dukrą taip, lyg ji būtų pasakiusi, kad jis yra vienas iš apokalipsės raitelių. Gabijos kumščiai susigniaužė.

       – Ar tu nužudei mano katiną? – paklausė darkart.

       – Aš... jis nebegyvas?

       Mergina kumščiu trenkė į sieną.

       – Ar TU jį nužudei?! – sukliko.

       Vyras sunkiai pakilo iš krėslo, priėjo prie dukros ir ją apkabino.

       – Aš nesuprantu, apie ką tu, – tyliai tarė pavargusiu balsu. – Argi aš galėčiau? Juk jis tavo, aš neliečiu tavo daiktų... Ar jis tikrai nebegyvas? Esi tuo tikra?

       Gabija pravirko. Išstenėjo tik neaiškų „mhm“ ir ėmė balsu raudoti. Tėvas glostė jos plaukus ir kartojo:

       – Aš nupirksiu tau kitą... kitą katiną... Rytoj pat nupirksiu... nupirksiu tau katiną... Čia turbūt kaimynai... Jie skundėsi, kad atsirado pelių... Gal padėjo nuodų... Gal tavo katinas jų suėdė... Aš tau nupirksiu kitą katiną... Tokį pat juodą... kitą katiną...

       Išsiverkusi mergina atsitraukė nuo tėvo ir, nuleidusi paraudusias akis, išslinko iš kambario. Tyliai pravėrė savojo duris, lyg bijodama pažadinti jautriai miegantįjį. Lovoje raudonavo sujauktos paklodės, o tarp jų –  tamsus bežadis kūnelis. Gabija prisiartino prie lovos, virpančiais pirštais ėmė traukti paklodes artyn, vyniojo jas į vieną tumulą, įsukdama ir lavonėlį. Su ryšuliu priėjo prie lango, ranka nuo palangės nutrenkė gėlių vazonus, šie nukrito ant grindų ir sudužo, pažerdami žemes ant kilimo. Lietus ėmė veržtis į kambarį, vėjas suplevėsavo gelsvas užuolaidas ir palaidus merginos plaukus. Ji ištiesė įvyniotą katiną virš miesto ir lėtai nulenkė rankas.

       Ryšulys be garso dingo tamsoje.

 

 

 

 

Reikia

 

       Dideli sunkūs debesys lėtai ritosi tamsėjančiu dangumi. Buvo gruodžio pabaiga, Kūčių vakaras. Dangus nežadėjo nė kruopelės sniego, debesys pranašavo lietų. Senelė tyliai sėdėjo virtuvės kampe ir kuždėjo poterius. Prie stalo rymojo anūkė Ramunė. Rankose ji vartė lankstinuką apie chemoterapiją. Jį rado už dešimties kilometrų esančio miestelio medicinos punkte. Lankėsi ten prieš kelias savaites, norėjo įsigyti skausmą malšinamųjų, mat kojos skausmas ėmė vogti jos miegą. Senelei nieko nesakė, nenorėjo jos jaudinti, nors diagnozę sau nusistatė vos grįžusi iš miestelio vienkiemin.

       – Ramunėl, ar šiandien Kūčios? – staiga nutraukė poterius senelė.

       – Nežinau... Galbūt, – sumurmėjo ši.

       – Reikėjo įsigyti kalėdaičių. Į bažnyčią nueiti būtų gerai, – labiau sau nei anūkei kalbėjo senelė. – Bet ne tie laikai. Amžiną atilsį Antanas pasiimdavo mane už parankės ir eidavom taip takeliu iki vieškelio. Ten jau autobusas atvažiuodavo. O bažnytėlėj smilkalų kvapas taip galvą apsukdavo... Rodos, šviesą pamatydavau. Visad sakydavau Antanui, kad tai Dievulis ženklą duoda, glosto vargšę mano galvą...

       Ramunė pažvelgė į senelę, nuolankiai sėdinčią tamsiame virtuvės kampe. Moteris jau dešimtį metų buvo akla. Vyrą palaidojo prieš dvejus metus, nuo tada Ramunė apsigyveno nuošalioje sodyboje ir globojo senolę. Mergina savotiškai ją mylėjo. Dažniausiai senelė tyliai murmėdavo poterius, tačiau kartais užsimindavo apie senus senus laikus, apie savo jaunystę, karą, apie buvusius kaimynus ir kavalierius. Ramunė atidžiai klausydavosi, galvojo parašyti senelės atsiminimų knygą. Tačiau pastarąjį mėnesį mergina buvo labai išsiblaškiusi, nepastebėjo netgi atėjusių švenčių. Ant jos kelio, atrodo, kas dieną didėjo gumbas. Koją skaudėjo, Ramunė ėmė šlubuoti. Žinoma, tą pastebėjo tik pati, o baimės kupinos akys situaciją matė blogesnę, nei buvo iš tiesų.

       – Sako, žvėrys per Kūčias kalba. Kažin ką pasakytų mūsų Margė? – paklausė senelė ir tęsė toliau: – Kiek daug papasakotų žvėreliai... Ramunėl, o ar Margutę pamelžei šiandien?

       – Pamelžiau, senele, pamelžiau, – atsakė susimąsčiusi anūkė. Karvę teko parduoti prieš pusmetį. Buvo per brangu ją išlaikyti, o gyvulys jau senas, pieno duodavo mažai. Senelei to nesakė. Per daug senoji mylėjo kadais Antano pirktą ir augintą gyvulėlį. Kiekvieną šeštadienį Ramunė parsinešdavo kelis litrus pieno iš kaimynės, gyvenančios už trejeto kilometrų. Iš pradžių senelė kalbėjo, kad Margės pieno skonis pasikeitęs, esą ji galbūt serga. Bet, bėgant laikui, senelė nurimo. Matyt, priprato prie naujos karvės pieno.

       Mergina priėjo prie krosnies, įmetė į ją keletą malkų.

       – Ar tik nesnigs? – pasidomėjo senutė.

       – Manau, lis. Sniego jau seniai nebuvo. Vien sunkūs sunkūs debesys.

       – Ne prieš gerą taip, pamatysi...

       – Ne prieš gerą, močiut...

       Virš krosnies ant vinies kabojo stora virvė, kadais dar senelio Antano nuvyta. Ja senelis aprišdavo didesnį ryšulį malkų ir vilkdavo į namą. Ramunė nukabino virvę ir ištiestomis rankomis pamatavo jos ilgį. Beveik trys metrai. Padėjo virvę ant stalo. Vaikščioti buvo sunku, skaudėjo koją. „Matyt, keisis oras“, – pagalvojo mergina. Atsisėdusi ji apglėbė kojas rankomis ir ėmė linguoti, mintimis ramindama skausmą. Jis kilo koja ir jau siekė juosmenį.

       – Ar greitai sėsim vakarienės? – paklausė senelė.

       – Nežinau. Aš galvoju šįvakar nuvažiuoti į miestelį. Reikia... reikia šventėms nusipirkti ką skanaus. Reikia... švęsti, – nutęsė ir susimąsčiusi paglostė ant stalo gulinčią virvę. – Reikia.

       – O ar ne vakarėja? – nustebo senelė.

       Už lango jau buvo susikaupusios sutemos, laikrodis ant sienos rodė lygiai šeštą valandą vakaro.

       – Dar ne, močiut. Dar tik trečia dienos, – pamelavo.

       – Lėtai slenka tos dienos, – atsiduso senelė. – Anksčiau tai darbą kokį nudirbdavau, tai knygą pavartydavau, o dabar tik pasiruošimas pas Dievulį beliko. Keliauk tada miestelin. Ir nepamiršk pas kunigėlį plotkelių užeit. Kaip čia mes dabar Kūčias be plotkelių...

       – Gerai, nepamiršiu, – prikimusiu balsu atsakė Ramunė ir pakilo nuo kėdės. Skausmas gniaužė koją ir neleido jos tinkamai priminti. Nušlubčiojo į savo kambarį. Paėmė mobilųjį telefoną ir surinko brolio numerį. Po ilgo signalo pasigirdo jo balsas:

       – Sveika, Ra. Kažkas atsitiko?

       – Labas. O turėjo atsitikti?

       – Kad šiaip neskambini...

       – Juk šventės...

       – A, taip. Šventės. Žinai, užsikasęs darbais nė nepastebiu tų švenčių. Tik vaikai namuos šokinėja aplink ir šūkauja apie Kalėdų Seneliui parašytą laišką. Kiek daug džiaugsmo vaikams ir kiek mažai mums... Pameni, vaikystėj mes bijodavom, kad nepakankamai geri per metus buvom, – nusijuokė brolis.

       – Pamenu, – liūdnai šyptelėjo Ramunė. – Bet šiandien skambinu, norėdama paprašyti.

       – Prašyk, tik nežinau, ar...

       – Atvažiuok rytoj.

       – Kodėl? Kažkas atsitiko?

       – Tu vis kartoji tą klausimą. Nieko neatsitiko. Dar nieko. Atsitiks, pranešiu. Tik atvažiuok rytoj, gerai? Man reikia... su tavimi pakalbėti. Be to, juk šventės...

       – Nežinau, rytoj pas Lauros tėvus važiuot tarėmės...

       – Prašau, brolau. Juk taip retai tavęs ko nors prašau... Atvažiuok bent valandėlei.

       – Pabandysiu.

       – Pažadėk. Dėl senelės, dėl manęs...

       – Na, gerai. Atvažiuosiu.

       – Pažadi?

       – Pažadu.

       – Ačiū. O dabar man reikia... eiti.

       – Gerai, iki rytojaus, Ra.

       – Iki... Sudie.

       Ramunė išjungė telefoną ir padėjo ant staliuko. Apsivilkusi striukę, nuėjo virtuvėn.

       – Kažkas skambino? – pasidomėjo senelė. – Jau išeini?

       – Brolis skambino. Audrius. Prašo atvažiuot šįvakar jo vaikus pažiūrėt, turi kažkur išeit.

       – Ajaja, nieko švento nebeliko. Tokį vakarą su šeima reikia būti...

       – Ar nieko tokio, jei paliksiu tave vieną?

       – Nieko tokio. Tu neprivalai, juk žinai... Aš sena, akla, bet... nesu našta, ar ne? – taip viltingai paklausė senelė, jog atrodė, kad nuo atsakymo priklauso tolesnis jos gyvenimas.

       – Nesi našta, močiut, – atsakė Ramunė, pabučiuodama senelę į kaktą. Tada pasiėmė nuo stalo virvę, apsivyniojo ją aplink kaklą ir išėjo iš namų. Lauke buvo šalta ir tylu. Mergina pasuko per kiemą tvarto link. Šis tuščias stovėjo jau pusmetį. Tai buvo senas medinis pastatas nebeužsidarančiomis durimis ir suplėkusiu šienu viduje. Ramunė įėjo ir privėrė duris. Tvarte sklandė slogus pūvančio šieno ir pelėsių kvapas. Pažvelgė į lubas. Kai kur pro jas matėsi dangus. Rankomis pabandė pasiekti stogo sijas. Nepasiekė. Tuomet išėjo iš tvarto ir apėjo malkinę. Vienoje jos pusėje rado išrautą storą kelmą nukapotomis šaknimis. Parvertė jį ant šono ir sunkiai šlubuodama nurideno į tvartą. Pastatė jį viduryje ir užsilipo. Nuo kaklo nusivyniojo virvę. Viename jos gale surišo kilpą, kitą pritvirtino prie vienos iš stogo sijų. Įkišo galvą. Valandėlę taip stovėjo ir giliai alsavo. Kaip niekad aiškiai jautė savo kūną. Galvoje tvinkčiojo kraujas, kojoje karaliavo skausmas. Jautė kūną, bet nejautė minčių, jausmų ir nieko, kas būtų privertęs grįžti namo ir užsikaisti arbatos. Mąstė, ką reikėtų galvoti tokią akimirką. Keista, bet gyvenimas prieš akis neprabėgo, ji nenorėjo nei ką nors apkabinti, nei kam nors pasakyti trumpą ir šiltą „myliu“.

       – Reikia, – nukirto.

       Toliau viskas įvyko akimirksniu. Nušoko nuo kelmo. Virvė suveržė kaklą, pajuto deginantį skausmą ir sunkiai šleptelėjo ant suplėkusio šieno. Paskui ją nukrito supuvusios sijos nuolaužos. Viena stipriai tvojosi į skaudamą koją. Iš pradžių Ramunė nesuprato, kas atsitiko. Tuščiomis akimis ji žiūrėjo į rąstigalius, gulinčius šalia jos. Tada pajuto save. Pravirko.

       Po kelerių metų pertraukos verkė ilgai ir graudžiai. Kūkčiojo iš visos širdies. Išverkė viską: vienatvę, vienumą, neviltį, skausmą, baimę, neapykantą ir tai, ko negalėjo įvardyti žodžiais. Tada atsistojo ir nušlubčiojo link tvarto durų. Ant jos kaklo pamėkliškai tebekabojo pakaruoklio virvė. Lauke snyguriavo. Stambios snaigės neskubėdamos leidosi iš tamsaus dangaus.

       Per kiemą nužingsniavo namo.

       – Tai nevažiavai? – visai nenustebo senelė.

       – Nevažiavau...

       – Tiek to tas plotkeles. Pasimelsim ir bus gerai. Dievuliui nesvarbu, ką valgom, svarbu, kad meldžiamės.

       – Dievuliui nesvarbu, – atkartojo mergina.

       Pavalgė kuklią vakarienę ir kartu pasimeldė. Paskui išsiskirstė į savo kambarius. Ramunė atsigulė nenusirengusi, netgi nenusiėmė pakaruoklio virvės.

       – Aš sergu, – pasakė ji ryte broliui. – Aš bijau mirti. O reikia...

       Brolis apkabino Ramunę, o senelė tamsiame kampe tyliai kalbėjo poterius. Dideli sunkūs debesys lėtai ritosi švininiu dangumi. Snigo.

 

 

 

 

Vargšė, ji nemyli

 

                                                                                                                                 Skiriu D. M.

 

       Tik padėjusi galvą ant pagalvės, Noja prisiminė, ką buvo pažadėjusi prieš mėnesį, o gal jau ir prieš du.

       Tą rudens pradžios dieną ji skubėjo į paskaitą. Negalėjo pakęsti vėlavimo, todėl lėkė gatve nesidairydama, akimis vis ieškojo laikrodžio ir krūpčiojo kaskart krustelėjus ilgajai rodyklei. Iki universiteto likus keletui šimtų metrų, ji rėžėsi į žmogų. Tai suprato tik pajutus jo apkabinimą. Žmogus skleidė aitrų sakų aromatą. Noja stovėjo susigūžusi, nuo lėkimo jos širdis pašėlusiai daužėsi, kiekvienas dūžis jai priminė nenumaldomą laikrodžio tiksėjimą. Jautėsi kaip slaptoji agentė Holivudo filme, turinti žūtbūt sustabdyti bombos mechanizmą, antraip viskas išlėks į orą, tačiau nežinanti, kurį laidelį nukirpti. Virpėdama visu kūnu ji nesitraukė iš žmogaus glėbio, o ir šis nemanė paleisti. Akimirką Nojai pasirodė, kad jis netgi suspaudė ją stipriau. Taip jie išstovėjo geras penkias minutes. Noja jautė, kaip aplink juos juda žmonės, kaip vėjas lengvai sklaido jos sijoną, kaip nuo medžių krinta lapai, kaip sukasi žemė, ir laikrodžio tiksėjimas joje ėmė slopti. Kai jis visai nutilo, žmogus paleido merginą iš glėbio. Ji atsimerkė ir pažvelgė į žmogaus veidą. Tai buvo vyras. Kelias dienas neskusti jo skruostai buvo pasidengę tamsiais šereliais, kurie suteikė jo veidui kažkokio graudulio. Vyro akys buvo tokio mėlynumo, koks būna tik pavasariškas dangus vaiskią dieną. Tarp jo akių buvo susimetusi mažytė raukšlelė ir merginai kilo noras ją paliesti. Ji pakėlė ranką, bet pusiaukelėje sustojo. Vyras keistai spoksojo į jos smakrą. Nojai nuleidus ranką, jis ją nulydėjo žvilgsniu. Tada delnu perbraukė ilgus tamsius savo plaukus ir kimiai pratarė:

       – Pažadėk.

       Jis pažvelgė į jos veidą ir jų žvilgsniai susitiko. Noja jau norėjo klausti, apie ką jis kalba, tačiau vyras pridėjo didelį kreivą pirštą jai prie lūpų.

       – Tiesiog pažadėk.

       Noja linktelėjo galvą, vyras atitraukė pirštą.

       – Pažadu, – pasakė ji.

       Vos ištarus šį žodį, jis nusisuko ir dideliais sunkiais žingsniais nutolo. Mergina lydėjo jį žvilgsniu, kol vyras dingo žmonių minioje. Apsilaižė lūpas ir ant jų pajuto jo paliktą pėdsaką – jūros skonį.

       Į paskaitą nepavėlavo, nors jai ir atrodė, kad su tuo vyriškiu prastovėjo gerą pusvalandį. Pavakare grįžo namo. Stovėdama prie savo buto durų, striukės kišenėje greta raktų rado raštelį. Įėjusi į butą, numetė striukę ir rankinę, atsisėdo ant grindų prie sofos ir išlankstė rastąjį popieriaus lapelį.

       ...nes nebėra nieko prasmingo, kai viskas turi prasmę. Dabar krinta lapai, bet pavasarį juos turėsiu mėtyti pats. Gyvenu keistai. Kaip žiurkėnas rate – vis bėgu, bėgu... Už tai gaunu riešutų, šiltą namelį. Turiu viską, ko reikia išgyvenimui. Bet... žiurkėnai gyvena narvuose. Aš Tave apkabinau. Ir Tu nesipriešinai. Parašyk man laišką. Juk pažadėjai.

       Jokio parašo nebuvo. Tik dailiu braižu išguldytos raidės. Kitapus raštelio buvo adresas. Noja žinojo tą vietą, netoliese gyveno vaikystėje. Pirštais perbraukė eilutes, po to – savo lūpas. Prisiminė jūros skonį, sakų kvapą. Viskas buvo keista. Kitą rytą susitikimas atrodė susapnuotas, o ir raštelio neberado.

       Prisiminusi pažadą, Noja pašoko iš lovos, įsijungė šviesą ir ėmė vartyti visas ant stalo gulėjusias knygas, sąsiuvinius bei žurnalus. Raštelis turėjo kažkur būti. Keletą kartų apžiūrėjo visus stalčius bei lentynas. Galop, netekusi vilties jį rasti, sukniubo ant kilimo prie sofos. Bandydama prisiminti to vakaro veiksmus, ėmė graužti nagą. Deja, atmintyje žiojėjo tuštuma.

       – Turi prisiminti, privalai, – murmėjo.

       Nusprendė išgerti arbatos. Sėdėjo virtuvėje ir pro atviras duris atsainiai apžiūrinėjo savo kambarį. Nutarė, jog reikia nusipirkti naujas užuolaidas. Ryškiai mėlynas. Prie jų priderintų ir žydras pagalvėles ant sofos. Dar norėtų naujų šlepečių. Su gelsva vilna ir... Noja pašoko nuo kėdės ir puolė prie greta sofos gulinčių šlepečių. Niekada jų nemėgo ir retai nešiojo, bet šįkart jos lyg išsivadavo iš nenusakomų kančių. Iš po vienos šlepetės ištraukė ieškotąjį raštelį.

       Atsinešusi garuojantį puodelį arbatos kambarin, sėdosi rašyti atsakymo.

       Pažadėjau, bet nežinau, ką rašyti. Aš Jūsų nepažįstu ir nežinau, ko tikėjotės, įkišdamas man tą raštelį. Iš tiesų aš esu tik eilinė mergina, viltingai laukianti Kažko, kas nušviesintų mano realybę. Aš nemoku guosti. Aš nemoku... aš nemoku mylėti. Nors...

       Papurčiusi galvą, Noja suglamžė atsakymą ir nušveitė po stalu.

       Po truputėlį manyje kažkas trūksta. Bijau tos akimirkos, kai nutrūks galutinai. Ar tada dar jausiu? Ką tada jausiu? Nieko? Daugybė klausimų, jokių atsakymų. Vien tik tas sumišimas. Bijau nemiegoti naktimis, nes tuomet atslenka tiršti beprotybės debesys. Susikaupia aplink mane ir pasaulį imu matyti iš šalies. Ši juodai balta kino juosta sukasi labai lėtai. Matau save. Slenku į vonią. Plytelės, kriauklė, dušo užuolaida... Ryte randu sudaužytas stiklines, sienas, išterliotas rašalu, suplėšytas užuolaidas. Kartą sudaužiau veidrodį. Pamenu tą jausmą ir akimirką, kai nesusivaldžiusi paleidau į darbą kumščius. Veidrodis dužo, kriauklės kraštu tekėjo kraujas, pamažu srovenantis iš supjaustytų krumplių. Išsiliejusi atsigulu lovon ir skaitau išeivijos poeziją. O joje vien neviltis, mirtis, mirtis, mirtis. Vakar prieš užmiegant galvon šovė mintis: „Jei galėčiau, mirčiau šimtais būdų, kol išsirinkčiau sau artimiausią.“ Po to supratau, kad aš jais ir mirštu. Tik kitoje realybėje – vaizdiniuose, kurie aplanko vis dažniau. Imu nebeskirti realybių. Kur sapnas, kur iliuzija, o kur vadinamoji realybė? Kuri tikrovė tikroviškiausia? Kas tikra, o kas – ne? Kur ta riba? Neatsakyk. Atsakymų nėra.

       Padėjo tušinuką į šalį ir apžvelgė kreivomis raidėmis išvagotą lapą. Nusprendė laišką išsiųsti ryte ir nuėjo miegoti. Sapnavo labai aukštą pastatą, nuo kurio stogo nušoko paukštis neišsivysčiusiais sparnais.

       Ryte užėjo į paštą, išklausė visas paskaitas, pasėdėjo kavinėje su naiviomis draugėmis ir grįžo namo, nešina vyno buteliu. Už lango jau buvo sutemę, todėl kambaryje uždegė kelias žvakes. Gurkšnojo vyną, o prieš akis plaukė įvairiausi vaizdai iš vaikystės ir jaunystės: tėvas, kertantis galvą vištai, brolis, glostantis kaimynei plaukus, džiaustanti skalbinius motina, pirmoji meilė ir jo sudaužyti akiniai, mokyklos baigimo vakarėlis ir girtos ašaros tą naktį. Visa atrodė praėję ir nereikšminga. Dabar ji gyveno viena, šeimyną kitame mieste lankydavo retai. Nors pati nuo jų atsiribojo, jautėsi palikta. Niekas nesiveržė į jos erdvę, nustojo netgi skambinti. Studijų draugės vadino ją žavia, simpatiška ir be galo linksma mergina, galinčia išvesti iš proto bet kurį vaikiną ar vyrą. Tačiau kai uždarydavo savo namų duris ir nusimesdavo visas kaukes, ji likdavo tiesiog vieniša nelaiminga mergaitė. Pati nežinojo, ko jai trūko. Galbūt meilės. Nors nežinojo, kas ta meilė, ir netgi manė, kad negali mylėti. Kažkur kažkada perskaitė sakinį apie šėtoną: „Vargšas, jis nemyli.“ Ir nuo tada vaizdavosi jo apsėsta. Taip pateisino beprotybės priepuolius naktimis, atminties spragas ir keistus sapnus bei vaizdinius.

       Išgėrusi pusę vyno butelio, kambaryje pajuto sakų kvapą. Prisiminė sutikto vyro akis. Užsinorėjo vėl jas pamatyti. Apsirengė paltą, pagriebė jo raštelį nuo stalo ir išlėkė. Troleibuso laukė neilgai, o jame vis trypčiojo. Bijojo, kad noras dings taip pat greitai, kaip ir atsirado. Išlipo reikiamoje stotelėje, susirado reikiamą namą. Laiptinėje stovėjo keletas skustagalvių pilkų vaikinų ir rūkė. Jie nulydėjo ją akimis. Užkopusi laiptais į trečią aukštą, sustojo. Reikiamo buto durys buvo medinės, ant jų kabojo kalėdinis vainikas. Paspaudė durų skambutį ir anapus pasigirdo tylus paukščiukų čiulbėjimas.

       Po akimirkos Noja jau buvo vyriškio glėbyje. Po valandėlės ją paleidęs mostu pakvietė užeiti. Noja ėmė smalsiai žvalgytis, tačiau hole degė tik maža stalinė lempa, o kambaryje, į kurį juodu nuėjo, buvo tamsu. Daiktai, apšviesti pro langą iš gatvės besiskverbiančios balkšvos šviesos, atrodė pamėkliški ir iškreipti. Mergina atsistojo prie palangės ir stebėjo jį. Vyras nurankiojo pagalvėles nuo sofos ir sumetė jas kambario kampe. Tuomet atsisėdo ant stalo ir pažvelgė į ją. Balzganoje šviesoje jo veido bruožai buvo dar graudesni nei rudenį gatvėje. Jo skruostai vėl buvo neskusti ir merginai norėjosi juos paliesti. Ji priėjo prie jo ir švelniai delnu perbraukė dygius šerelius.

       – Tu išgėrusi? – nutraukė tylą jis.

       – Ar gavai mano laišką? – klausimu atsakė ji.

       – Negavau. O tu žadėjai...

       – Išsiunčiau šįryt.

       – Pasakok.

       Noja grįžo prie palangės ir ant jos atsisėdo. Už lango, virš miesto šviesų, žvilgėjo mėnulio diskas.

       – Aš negaliu mylėti. Gal nemoku. Vargšė, aš nemyliu.

       Vyras priėjo, pravėrė langą, užsidegė cigaretę.

       – Rūkai? – paklausė.

       Ji papurtė galvą.

       – Tuomet tęsk, – pasakė išpūsdamas dūmų kamuolį.

       – Dažnai noriu verkti, bet negaliu net ir to.

       – Ar tu bent svajoji apie meilę? – paklausė jis. Melsvi dūmai keliavo laukan.

       – Svajoju? Aš ją sapnuoju. Kartais.

       – Kaip ją įsivaizduoji?

       – Jei neužmiegu iki vidurnakčio, užsiropščiu ant palangės ir imu kalbėtis su mėnuliu. Nuplėšyk mano sparnelius po mažą dalelę, sakau jam, plėšyk kaip mažus laukų ramunės lapelius, kartodamas žodžius it mantrą: myli – nemyli – myli – nemyli – myli... Bet ar tą žodį palieku gale? Nutraukyk man kojytes, sakau, kaip mažas vaikas nutrauko jas vargšei musei. Daužyk mane su mažu plaktukėliu ir atidžiai klausykis, kurioje vietoje skambėsiu aidžiau. Taukšt. Čia trenk su jėga ir tinkas ims byrėti. Bučiuok, sakau, mane skausmingai. Valgyk mano lūpas. Krauju tegu susitepa horizonto kraštas ir tegu susitvenkia raudonas ratas aplink mus. Tu niekur nepabėgsi. Pasodink, sakau, mane ant stogo krašto ir kartok: nušok, jei myli, nušok, jei myli, šok, šok, šok. O aš tik žvelgsiu į tave – nešoksiu. Vargšė, ji nemyli.

       Vyras užsidegė antrą cigaretę.

       – Tu jausmingai kalbi, – tarė jis. – Gal studijuoji filologiją? Filosofiją?

       Noja šyptelėjo.

       – Niekam nesu to pasakojusi. Geriau pagalvojus, net pati sau to niekada nesakiau. Nesikalbu su savimi. Aš dažnai nesusikalbu su savimi. Gal dėl to kertasi tos realybės manyje? Gal dėl to nesu laiminga?

       – Laimė – filosofinis dalykas. Aš apie tai nenoriu kalbėti, – nutraukė vyras. – Verčiau tęsk. Man patinka, kaip tu kalbi.

       – Mėnulis niekada neatsako. Bet tyliai viską išklauso. Kartais man rodosi, kad jis siūbuoja aukšyn žemyn, lyg linksėtų galvą pritardamas. Man nereikia tavo žvilgsnio, sakau jam, man reikia tik žinojimo, kad galiu tave stebėti. Leisk, prašau, leisk lūpomis paliesti tavo petį ir išgirst tylos žodžius: „Kristaus kūnas.“ Aš teištarsiu „amen“ ir susidėsiu rankas ten, kur širdis. Tu vėl kartosi: šok, jei myli, šok. Bet aš nešoksiu. Vargšė, ji nemyli.

       – Vargšė, ji nemyli, – aidu atkartojo jis.

       – O ar tu jautiesi mylimas? – staiga paklausė Noja.

       – Aš meluoju. Meluoju visiems, net ir sau. Todėl neklausk manęs nieko. Aš tau pameluosiu. Kartais rašau laiškus. Kartais – tik laiškelius. Kaip tau, – jis pažvelgė į blyškų merginos veidą.

       – Kaip lengva apgaudinėti save raštu ir kaip neįmanoma sapnuose ir nevalingose mintyse, kurios pačios ima slysti viena po kitos, kai pamiršti valdyti tą srautą, kai nustoji cenzūruoti įeinančias mintis ir išeinančius žodžius... Kaip lengva sau meluoti, ar ne? – paklausė Noja ir tęsė nelaukdama atsakymo: – Tiesiog atsisėdi ir rašai tą melą, pili žodį po žodžio, sakinį po sakinio, pastraipą po pastraipos ir atsiranda daugybė raidėmis primargintų puslapių, kurių niekada neskaitysi, kurie yra tiesiog bereikšmiai, nes visa tai – melas. Melas sau dėl... dėl melavimo? Jokio kilnaus tikslo. Vien siekis pabėgti, užgniaužti, užsimerkti.

       – Kodėl manai, kad aš taip jaučiuosi?

       – Kodėl to klausi, jei supranti, kad aš žinau?

       Vyras neatsakė.

       – Meluoji, nes pats sau nepatinki, nes nemoki mylėti net savęs, ar ne? – po minutėlės tęsė ji. – Žinau. Aš juk žinau. Vienkartiniu melu pritrauki žmones, prie kurių negali prisirišti, nes jie mato ne tave, o tavo sukurtą personažą. Ir laimė lieka anapus sukurto pasaulio, realybėj, kurios pats baidaisi. Suvokę, o gal tik intuityviai pajutę, kad nieko tikra iš tavęs negavo ir negaus, jie pasitraukia, apsitveria sienomis, ima nekęsti, paslapčia ilgisi to tavęs, kurį matė, kartais visiškai ištrina tave iš savo gyvenimų. O tu negali savęs ištrinti iš savojo. Ir vis menkesnis dėl to sau atrodai ir vis naujas kaukes kuriesi. Užburtas ratas, kurio niekaip nenutrauksi, tu tam nepajėgus. Kitaip gyventi net nemokėsi. Ir niekada nebūsi laimingas. Kursiesi laimės iliuzijas ir naktimis tave draskys bežadė rauda, kai nusisuksi nuo eilinio bandymo būti mylimas, supratęs, kad tai ne ji, kad laimės tu nerasi.

       – Tu gražiai kalbi... Kaip iš knygos.

       – Žinai... Naktimis pabundu išpilta prakaito ir nesuprantu, ką sapnavau, kas privertė aidžiai daužytis širdį ir baugiai žvalgytis į kiekvieną tamsią kertę. Džiaugiuosi bent tuo, kad neprisimenu tų sapnų, kurie priverčia pabusti vidury nakties ir klausytis spengiančios tylos. Pavasarį, vasarą, už lango nebūna tylu. Girdisi vakarojančių balsai, čiulba ankstyvieji paukščiai, važinėja troleibusai, autobusai, automobiliai. Rudenį ūžauja vėjas, o žiemą... Tyla. Aš nebežinau, ką daryti, todėl nedarau nieko. Sako, uoste saugu, bet supūna laivo dugnas. Kaip atpažinti tą laiką, kai bus būtina išplaukti? Kokia kvaila metafora...

       – Viskas, kas pasakoma mano žodžiais, atrodo taip bereikšmiškai tuščia ir nyku. Ir kvaila, – tarsi pratęsė jos mintį vyras.

       Kurį laiką jie tylėjo. Noja glostė akimis žvaigždėtą dangų.

       – Kas baisiausia, – prakalbo ji. – Tu nieko nauja man duoti negali, nes tiesiog nebeturi ką. Melas demaskuotas, bet nepasmerktas. Argi galima smerkti žmogų vien dėl to, kad jis nemoka būti laimingas?.. Kai žmogus grįžta į iliuzinio idealo rėmus, viskas tampa savaime suprantama. Ir kartais ateinantis begalinis ilgesys greitai užčiūčiuojamas, nes ir jam meluojama, kad visa buvo tik sapnas. O šio sapno nuotrupas telieka sudėti į laiškus. Tada jos – jau nebe tavo kankintojos.

       – Kaip paprasta sau meluoti suvokiant, kad meluoji, – atsiduso jis.

       Tylėdamas vyras surūkė trečią cigaretę ir išėjo iš kambario. Noja liko viena. Jautėsi keistai. Kalbėjo tai, ko niekada negalvojo, ko būtų net neleidusi sau ištarti kitomis aplinkybėmis. Dabar gi jautėsi laisva ir nuoga. Žvelgė į vyriškį kaip į veidrodį.

       Po valandėlės jis grįžo.

       – Sako, mėnulis šiąnakt didžiausias per pastaruosius penkiolika metų. Paskui mažės ir mažės. Kaip manai, ar jis išvis nedings?

       Noja pažvelgė į dangų.

       – Ar galiu čia pernakvoti? – paklausė.

       – Žinoma. Aš tau jau paklojau lovą.

       – Ar galiu... miegoti su tavim?

       Vyras užsidegė ketvirtą cigaretę.

       – Ne, – atsakė.

       – Kodėl?

       – Dar negavau tavo laiško. Neišpildei pažado. Ilgai laukiau.

       – O kai gausi, galėsiu?

       – Galėsi.

       – Kaip man tave vadinti?

       – Kaip nori. O kaip vadinti tave?

       – Vargšė, ji nemyli... – atsiduso Noja ir akimis nulydėjo melsvus dūmus, išėjusius pro jo lūpas ir nukeliavusius mėnulio link.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr.5–6 (gegužė–birželis)