tekstai.lt

„Metų“ anketa. Požiūriai. Eugenijus Ignatavičius

Eugenijus Ignatavičius. Mykolo Ambrazo (ELTA) nuotrauka iš http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2005/07/13/darb_04.html
Eugenijus Ignatavičius. Mykolo Ambrazo (ELTA) nuotrauka iš http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2005/07/13/darb_04.html
       1. Įsibėgėjo XXI amžius – baigiasi pirmasis jo dešimtmetis. Sulaukėme Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečio. Ar pajutote naujojo laiko dvasią literatūroje, kultūroje, gyvenime? Kokios permainos nudžiugino, kurios kelia nerimą ar net baugina?

       2. Ar gyvybinga ir paveiki dabartinė lietuvių literatūra? Gal, anot Marcelijaus Martinaičio, „sutramdyto rašytojo“ kūryba jau nepajėgi daryti įtakos visuomenei? Ko lauktumėte iš mūsų literatūros ateityje?

       3. Laikas negailestingas kiekvienam žmogui – ne tik kūrėjui. Stebina naujos technologijos, nuolatiniai gyvenimo pokyčiai, globaliniai procesai. Kaip sekasi „kurti“ savigynos mechanizmą, kuris leidžia mums išbūti, išgyventi?

 

 

       1. Naujojo amžiaus pradžia Lietuvoje laikyčiau ne du tūkstantuosius, o 1991-uosius, nes didysis virsmas įvyko paskutiniam praėjusio amžiaus dešimtmety. Tik nuo tada, įtraukę laisvės oro, mes tapome visaverčiais žmonėmis. Reikia būti aklam ir kurčiam, kad nepajustum „naujojo amžiaus“ lūžio, dangų ir žemę apimančio laisvės dvelksmo, ryškių pokyčių, net perversmų visose gyvenimo, kultūros ir meno srityse. Daugelis suvokėme, kad būti laisvam, tai ne tik skraidyti kur nori ir kaip nori, tarsi paukščiui ištrūkusiam iš narvo, bet ir žinojimas, galimybė pasirinkti kelio kryptį yra ne vien malonumas. Laisvė yra įsipareigojimas.

       Pirmą kartą atsidūręs Vakarų pasauly, Kopenhagoje, vaikštinėdamas Kalėdų šventėms išpuoštom gatvėm, negalėjau atsistebėti, ar tai ne sapnas, ar čia ir yra tas miestas, kurį mes stengdavomės įsivaizduoti stoviniuodami ant Baltijos kranto, nusagstyto žaliakepurių sargybos bokšteliais. kas vakarą pliažo ruožą palei jūrą užakėdavo, kad nesusigundytum peržengti draudžiamos ribos ir, murktelėjęs į jūrą, nepamėgintum nupūškuoti iš saugomos „laisvės“ į kapitalistų vergovę.

       Pasirodo, tikroji laisvė yra labai paprasta ir natūrali, kaip ir gyvenimas. Kai ją turi, lyg ir nepastebi. O laimė buvo taip arti – tik pusvalandis kelio lėktuvu. Tačiau ši kelionė užtruko penkis dešimtmečius. Kad ir kaip būtų keista, vaikštau kapitalistinio miesto gatvėm ir niekas dėl to pasaulyje nesikeičia. Net Kremliaus žvaigždės nesumirksi, imperijų sostai stovi kaip stovėję.

       Žinoma, iš pradžių ne itin jauku būti laisvam: eini tarsi invalidas, pamiršęs ramentus ar kojų protezus, nepasitikėdamas savo galiomis. Lyg ir per daug šios laisvės, gal nepelnytai tapai privilegijuotasis, pirmenybę turėtų suteikti tiems, kurie iš tikrųjų kovojo už ją ir paaukojo gyvenimus. Kai JAV, nors ir pavėluotai, pripažino Lietuvos „neprigulmybę“, Lemonto parke gausiam lietuvių išeivijos mitinge, plazdant trispalvei, dūdų orkestras užgriežė Tautinę giesmę, už nugaros pajutau tuštumą – iki Lietuvos nusidriekiančią mūsų laisvės kovotojų rikiuotę, deja, – šešėlių. Tai jų šlovei vario dūdomis gaudė laisvės giesmė.

       Naujajame amžiuje gyventi pasidarė jauku ir gera, aplink stovėjo savi, o ne persekiotojai agentų ausim ar įtariom akim, košiančiom rentgeno spinduliu tavo smegenis ir minčių vingius. Laisvė buvo laukiama, bet netikėta. Mes nebuvom jai pasirengę, jautėmės priblokšti ir ne visada žinojome, ką su ja daryti. Kol plunksnos broliai permąstė savo veiklą ir nuopelnus, pritilusią tuštumą užpildė kliokianti tautos kančių versmė – rezistentų ir tremtinių prisiminimai, skelbiama gausi dokumentika apie piktadarių šiurpius darbus, kurie šaukėsi dangaus teismo. Ši literatūra buvo jaudinanti, autentiška, pirmąkart išgirsta, kelianti ne tik skaudžius prisiminimus, bet ir užkrečianti mūsų žmonių didvyriška kova su nelygiu priešu – parodė pasauliui neregėtus pasiaukojimo žygdarbius. Tai kėlė pasididžiavimą tauta. Kiekvienas paliudijimas ar perskaityta KGB archyvuose stropių metraštininkų-čekistų sukurpta byla prašėsi perkeliama į romanus ar kino filmus, teatro sceną, audrino emocijas, liudijo tautos nueitą golgotos kelią. O svarbiausia – skatino tiesos įsisąmoninimą mūsų tautiečių protuose.

       Deja, to neįvyko. Išlieję patirtas nuoskaudas ir idealus, dėl kurių kentėta, mūsų rezistentai buvo greit užmiršti ir nustumti gyvenimo nuošalėn. Nesusidomėjo jais nei rašytojai, nei žurnalistai, kai į KGB kameras sugrįžo kadaise kalintieji ir kankintieji. Vadinasi, tauta, perskelta bolševikinės okupacijos kalaviju, taip ir liko nesuaugusi į vieną kūną. Vieniems laisvės kovotojai – partizanai, kitiems – banditai. Teisingumas atgimusioj Respublikoj iki šios dienos taip ir nebuvo atkurtas. Kovota, žudyta, išduota, tačiau kaltų beveik nėra. Budelis ir auka padėti ant vienos svarstyklių lėkštės – aiškinkitės patys. Liustracija bus išspręsta Dievo teisme. Net Europoje lietuvių tautos genocidas nepripažįstamas, ką jau kalbėti apie viso pasaulio akivaizdoj Putino Rusijos murdomus kraujyje čečėnus – kuo mes geresni už juos?

       Tai pirmas nusivylimas išsvajotąja ir iškentėtąja laisve. O gal ji čia niekuo dėta, gal „dainuojančios revoliucijos“ nesukrečia iki pašaknų ir todėl neįvyksta sielų apsivalymo, esminio lūžio? Kol tauta dainavo, vakarykštė nomenklatūra dalijosi turtus ir rezgė planus, kaip atsiimti iš dainuojančiųjų valdžią bei turtą. Ir atsiėmė, mutuodama lobsta toliau. Iš kokio socialinio sluoksnio iškilo oligarchai? Teisi buvo prancūzų žurnalistė Francuaza Tom, piliečių chartijos klube pasakiusi, kad „jie nebūtų komunistai, jeigu nesugebėtų atsiimti valdžios“. Niekas nekaltas, jei nesugebam jos išlaikyti, o gal nebuvo ir kam – per mažai išliko dorų, nes dauguma jų žuvo.

       Didesnė plunksnos brolijos dalis, pervertinusi asmenines nuostatas (o kai kas taip ir nenutolo nuo marksistinių), iš politikos fronto grįžo prie rašymo stalų. Ačiū Dievui, turime kuo pasidžiaugti ir didžiuotis – naujai atsivėrusiais vyresnio bei jaunesnio amžiaus talentais poezijoj ir prozoj, o ypač – suklestėjusioj eseistikoj. Paįvairėjo tematika, ištobulėjo stilistika, giliau ir plačiau atskleidžiami žmogaus dvasiniai klodai, nuskaidrinantys pilką kasdienybę. Malonu skaityti mūsų rašytojų knygas, kurios nenusileidžia vakarietiškoms. Ką jau kalbėti apie lūžtančias knygynų lentynas – verstinius grožinės, mokslinės, religinės, filosofinės literatūros leidinius. Autoriai, kurių ir vardų nežinojom, išversti į lietuvių kalbą, veržiasi į mūsų dvasios buveines. Belieka tik apgailestauti, kad nieko panašaus neturėjome, kol buvom jauni. O dabar prireiktų keleto gyvenimų, kad nors akį užmestum į geriausius iš geriausių.

       Kiek liūdniau gyvuoja drama ir kinas. Sovietmečiu, ypač teatras, buvo varomoji meno nacionalinė jėga, vilties palaikytoja. Jis darė tai, ko nepajėgė atlikti kiti meno žanrai – pasislėpęs po metaforų luobu, žaidė gyvybingą žaidimą, stimuliavo tautos pulsą. Šiandien šių tikslų atsisakyta. Mūsų režisieriai, tapę tarptautinio ryškumo žvaigždėmis, kažkodėl prarado kodų sistemą, sutriko ryšiai ir dvasinės sąsajos su tauta, kultūros paveldu. Panaši lemtis ištiko ir prozos kūrinius, ypač romanus. Čia apstu iš užsienio meistrų nusižiūrėtų formos ir stilistikos pavyzdžių, konstravimo elementų, netgi tų pačių temų. Ne visada pasitikima savim, tautos išgyvenimais, apsiribojama horizontale slystančios tikrovės kontempliacija, ignoruojant amžinąsias žmogaus egzistencijos problemas. Kartais autoriai panašūs į iš mėnulio nukritusius vaikus – rašytojų nebejaudina tautos rūpesčiai, jos šaknys, atžalos ir išlikimas. Kai kurie neblogi kūriniai kaip žavūs debesėliai plūduriuoja neapibrėžtoje, betikslėje erdvėje ir nepalieka gilesnių ženklų kultūroje.

       Laimė, kad nuslopusias meno šakas, jų spragas užpildo itin turiningas ir dinamiškas muzikinis gyvenimas, nesibaigiantys festivaliai (gal net perlenkiant lazdą), koncertai, pasaulinio mąsto modernistų ir klasikų dailininkų parodos, tradiciniai ir naujoviški operos bei baletų pastatymai. Tačiau nacionalinė dvasia iš populiariausios žiniasklaidos – daugumos radijo ir televizijos laidų – išguita. Daugiausia šia tribūna pasinaudoja žurnalistai, kai vykdo kažkieno užsakymus ar tenkina savo garbėtrošką. Ir tai ne padeda kurti valstybę, o griauna ją iš peties. Vargu ar žmones praturtina įkyroki estrados ritmai, kopijuojama vakariečių dainavimo maniera, trečiaeilių Holivudo filmų brutalūs žmonių skerdynių ir žiaurumo vaizdai. Labai apmaudu, kad beveik netenka išgirsti ne tik turtingo mūsų liaudies dainų ir muzikos lobyno, bet ir kitų pasaulio tautų sukurto muzikinio etnografinio paveldo – visa tai paslėpta fonotekų lentynose ir seifuose.

       Apmąstant šią situaciją, pasinaudosiu seniai rašyto straipsnio mintimis. Taip ir knieti pasiteirauti kultūros žmonių, ar darydami tokį staigų posūkį lietuvių tautos istorijoje (įstojimas į ES), atsigręžėme atgal ir pasižvalgėme, ant kokių pamatų gimė ir brendo, kokios sąlygos nulėmė tautos ir valstybės, o kartais tik jos idėjos išlikimą-plevenimą ore – nuo neatmenamų laikų? Ar mes visapusiškai pamatavome, savanoriškai darydami šį lemtingą žingsnį? Ar rengėmės ir pasirengėme jam, numatėme, kaip elgsimės, kokių nuostatų laikysimės, kad išliktume daugiamilijoninėj, daugiatautėj Sąjungoj? Ar turime tautos, jos esmės – kultūros – išlikimo strategiją? O gal toji Sąjunga tik didelis, kažkieno sugalvotas eksperimentas, kurio nauda yra laikina ir apima tik artimiausią ateitį, bet gali sunaikinti per tūkstantmetį ir ilgiau gaivališkai bei sąmoningai kurtą, iškentėtą, aplaistytą šios žemės vaikų darbo prakaitu ir krauju, nepakartojamą dieviškąjį kūrinį – tautą, jos nacionalinį savitumą, nepriklausomą (nuo kitų) buvimą po saule?

       Nuliūdino kaimo ir girių prarastis. Į kaimą taip ir nesugrįžo kaimas. Buvo tikėtasi, kad atsigaus tikrasis Lietuvos peizažas su naujom sodybom ir gojais. O dabar daugelis vietų beveik nesiskiria nuo Azijos stepių ar nuobodžių JAV latifundijų. Dingo už horizonto ne tik brangus širdžiai reliktas – arklys, bet ir žmogus; tvyro nyki laukų tuštuma, besiilginti gyvenimo. Gal taip įvyko todėl, kad panorusiems grįžti į gimtines sutrukdė sąmoninga neokomunistų politika – išlaikyti „sovchozų“ struktūras, vėliau tapusias UAB, ir iki šiol uždelsti žemės grąžinimą.

       Atkūrus nepriklausomybę, labai pasikeitė mūsų žmonės – jie nebetiki Lietuvos ateitimi. Tai liudija, kaip niekada iškirstos girios, paskutiniai ąžuolynai, be saiko medžiojami žvėrys, brakonierių nusiaubti ežerai ir upės. Laisvėj atsiskleidęs žmogus tapo neregėtu grobuoniu. Iš kur toks besaikis turto godulys? Tarsi rengtumės gyventi milijoną metų. Nekalbu apie tuos, kurie dėl šimto litų, surištų skarelėn laidotuvėms, plaktuku uždaužo kaimo senukus. Nejaugi tie patys žmonės kentė okupaciją, stovėjo Baltijos kelyje, gynė Parlamentą, televiziją? Tada atrodė, kad visi siekiame ir norime to paties. O dabar? Iš kur tiek milijonierių, gal net daugiau nei Smetonos laikais? Nejaugi tie milijonai per kelerius metus uždirbti stropiu darbu? Netikiu. Sovietmečiu, ką nors vertingesnio įsigyjant, bent formaliai reikalaudavo pateikti pajamų deklaracijas – iš kur pralobta? O šiandien? Turčiaus pajamų šaltinio pasiteirauti niekas neturi teisės, kaip ir nusimaudyti tėviškės ežere be savininko leidimo.

       O į kokį dangų išgaravo Lietuvos turtai? Kas tą stebuklą palaimino, vagims ir sukčiams atverdami žalią gatvę? Nejaugi visais laikais buvome ir esame tokie bėdžiai, kad privertėme vėl emigruoti į užsienius tautos žiedą – jaunimą. Apie kokią Lietuvos ateitį galima galvoti, kai pusę milijono ateities jau išgrūdome duoneliauti užsienin. Fikcija ir savęs apgaudinėjimas, kad jie, užsidirbę pinigų, grįš į Tėvynę. Nelyginkime tarpukariu Amerikon emigravusio kaimo bernelio lietuvio mentaliteto su dabartiniais jaunuoliais. Anie išvykdami paliko tėvynę, mylėtus namus ir artimuosius. Jie jautė Lietuvą ir laikė ją savo valstybe – motina. Šiandien visi šie ryšiai suplėšyti. Visomis galiomis ir įstatymais skatinamas kosmopolitizmas – nuobodžiausias pasaulio modelis. Tai daroma atsargiai, palaipsniui, siekiant sulydyti ir likviduoti tautas, pasaulio įvairovės grožį. Pamažu ardomas žmogaus mentalitetas, jo tapatumas, griaunami fundamentalūs kultūros paveldo ir išskirtinumo ženklai. Lietuva, stodama į Europos Sąjungą, ištekėjo kaip bekraitė mergelė, plika, neturinti jokio savigynos kraičio, tautinės kultūros paveldo išlikimo programos. Gal dėl to ir Europos Konstitucija (Lisabonos sutartis) buvo pasirašyta užrištomis akimis, tarsi Maskvos CK įsakas, net neskaičius jos. O kitų šalių vyriausybės atsižvelgė į tautos nuomonę ir išsikovojo nemažai privalumų.

       Apskritai gąsdina daugelio valdžios atstovų nesiskaitymas su žmonėmis, į politiką einama ne dirbti valstybės labui, o praturtėti. Nuo pačių aukščiausių viršūnių išbujojęs ego-gyvenimas, kuris tenkina tik savo interesus, turto kaupimas, žiniasklaidos priemonėm skiepijamas hedonizmas; kuriamas doleringo turčiaus mitas. Jokio idealizmo ir romantikos, prigimtinės pareigos savo šaliai ir tautai ugdymo, ką jau kalbėti apie praeities kultūros bei nacionalinių vertybių, kuriomis bent kiek galėtume didžiuotis, iškėlimą. Vyraujantis šūkis – gyvenki-me šiandien ir čia, perdėtas liberalizmas ir nuolankumas – Lietuvai pražūtingi. Būsimos lietuvių motinos, televizijos ir žurnalų skatinamos tekėti už turčių, kad ir kokios jie būtų tautybės, tikėjimo, amžiaus, charakterio. Svarbiausia – turtingi. Kai didesnė tautos dalis tenkinasi duonos kąsniu, milijonų švaistymas prabangiems džipams, „valdymo patirties ieškojimai Havajuose ar Kanaruose“, pasakiškos teisėjų ar bankininkų algos (Europos Sąjungos prezidento alga –  300 000 eurų už keletą posėdžių per metus!), juk tai žmonių – europiečių – uždirbti pinigai. Nelygybės kūrimas ir skatinimas šaukiasi barikadų. Kai paskaitai apie anos Lietuvos situaciją, įsigilini į aukščiausiojo rango valdžios žmonių biografijas – tada net premjeras nuomodavosi butą, stambūs valdininkai, aukodamiesi valstybės labui, atsisakydavo atlyginimų, o šiandien klausaisi apie mūsų valdininkų kovas dėl atlygio, belieka tik liūdnai atsidūsėti.

 

       2. Labai sunku atsakyti į šį klausimą. Gyvybingumo pakanka, vien per metus išleidžiamų, rodos, apie 900 naujų grožinės literatūros knygų liudija didelę kūrėjų ekspansiją. Nesvarbu, kad maži honorarai, arba jie apskritai nemokami, žmonės skaito ar neskaito jų kūrinių, šimtai rašančiųjų imasi plunksnos ar kompiuterio šventai įsitikinę, kad jie ne blogesni už klasikus. Tegu žydi visos gėlės ir dilgėlės – tegyvuoja pasirinkimo laisvė ir „klasikų“ iliuzinė saviapgaulė.

       Net labai norint galima perskaityti tik mažą naujai leidžiamų knygų dalį. Reikia turėti uoslę ir nuojautą, kad pasirinktum tokią, kurią perskaičius ilgėtumeis tęsinio ir bijotum imti į rankas kitą, nes gali būti prastesnė. Tokioje leidinių jūroje kaip laivas rūke be kompaso ir orientyrų gali lengvai pasiklysti. Ar, metęs irklus, atsisakyti kelionės – neskaityti nieko. Iš tikrųjų mes net nežinome, kiek yra neskaitančių, ar tų, kurie estetinius poreikius tenkina televizijos „panorama“, holivudiškais žudynių filmais, detektyviniais serialais. O kaip išplėtotos sporto laidos, perdėtas krepšinio demonstravimas, tralialiuojanti estrada. Žmogus lepinamas ir pratinamas negalvoti – šie dalykai nereikalauja proto ar emocijų įtampos, išsikrauni ir lieki tuščias kaip išgertas alaus butelis. Tai neatsitiktiniai reiškiniai – giliau nemąstantis žmogus mažiau pavojingas valdžiai, nėra reiklus, juo lengvai galima manipuliuoti. Politikai žino, ką daro, gal todėl ir palaiko pramogų iškėlimą aukščiau kultūros dvasinio lauko. Jau nestebina išugdytas piliečių „sąmoningumas“, kai į valdžios viršūnes išrenkami žmonės, nuo politikos ir jos išmanymo gyvenę už tūkstančių mylių. Kai žmogui užtenka instinktus žadinančių kerų, jėgos garbinimo, būgnų dundesio, jis nepajėgus mąstyti ir suvokti, kokiame pasauly gyvena ir kuriam galui jam skirta tokia Dievo malonė.

       Apie šiuolaikinės ir apskritai literatūros poveikį galima kalbėti tik abstrakčiai. Viena aišku, kad neturime tokių bestselerių, kurie sukrėstų visuomenę bent kelioms savaitėms ar metams ir darytų poveikį žmonių sąmonei. Autoriai pritaikytų gyvenime skelbiamas idėjas, šios taptų postūmiu kultūros ir kitose srityse. Gera poezija yra panaši į dvasią gaivinančio ozono gurkšnį. Gera proza – į tekantį šaltinį, kuriuo gali gardžiuotis ir smaguriauti ilgai.

       Literatūra, kaip ir religija, filosofija, estetika ar įvairūs menai, žadina dvasinį gyvenimą, skatina kilti palaipsniui, nepastebimai brandinant sielos pumpurą; juk mes nematome, kaip auga medžio lapas, skleidžiasi gėlė, negalime šių reiš-kinių apčiuopti ir pamatyti ar konkrečiai pajausti, sužinoti, kokiu būdu literatūra turtina, tręšia dirvą, palankią žmogaus tapsmui. Manau, šis procesas, slėpininga dvasinės ir protinės gaivos tėkmė mūsų gyvenime dar neišdžiūvusi, ji kol kas silpniau ar stipriau tebesrovena.

       Nežinau, ką Marcelijus Martinaitis turėjo galvoj kalbėdamas apie „sutramdy-to rašytojo“ įtaką mūsų visuomenei. Kodėl – sutramdyto? Sakyčiau, atvirkščiai – pernelyg atpalaiduoto ir išlaisvinto. Nežinau, ar galima šių laikų rašytojo ir jo kūrybos įtaką visuomenei lyginti su sovietmečio laikotarpiu. Kaip pavyzdį prisimenu Vytauto Petkevičiaus darbus, kovojant dėl gamtosaugos, ir jo publicistikos įtaką CK funkcionieriams. Išgelbėtas miškelis ar nenusausinta pelkė – negi tai literatūros įtaka visuomenei? Pats autorius yra pasigyręs, kad „aš pririštas ant ilgesnio lenciūgo, negu tu, todėl turiu teisę garsiau loti“.

       Apskritai rašytojas vergovinėj sovietų visuomenėj, žinoma, buvo ryškiau matomas ir laukiamas, ypač kitaip mąstantis – toks laikomas net drąsuoliu ir pranašu, nes viešai kalbėjo tai, ką kiti galvoja, bet nedrįso pasakyti. Geri kūriniai, kad ir Ezopo kalba parašyti, iš karto buvo pastebimi ir vertinami. Šiandien begalinis informacijos srautas šį vaidmenį pasigrobė – kūryba atsidūrė uždaram lauke, nesitikėdama triumfo. Kitas klausimas – daug talentingų mūsų rašytojų, net premijuotų, žymiai visuomenės daliai yra visiškai nežinomi, tarsi jie būtų kokių nors čiukčių klasikai. Čia jau rinkos ir konkurencijos pasekmės. Kūriniai paverčiami preke. Apsukrūs leidėjai, iš kailio nerdamiesi, meta į reklamą dideles lėšas ir formuoja mitą, perdėtai išdidindami prekės bei kūrėjo vertę. Todėl visuomenės dėmesio centre ne visada atsiduria elitinės, rimtos literatūros autoriai, vietoj jų iškeliami tie, kurie sugeba modeliuoti sukurtą „prekę“, atitinkančią rinkos reikalavimus – įtikti pirkėjui, neatsilikti nuo to laiko mados. Tačiau tai nėra pražūtinga, anksčiau ar vėliau tikri dalykai išvys dienos šviesą ir savo grožiu nustebins šiandien nuo jų nusigręžusiuosius.

       Kokios literatūros pasigendame ar norėtume išvysti ateityje? Geros, turiningos. Tokios, kurios šaknis maitina ne tik autentiška patirtis, bet ir tautos istorijos, praeities kultūros klodai. Norėtųsi, kad kūrėjai nepasitenkintų greit besikeičiančios, pratekančios tikrovės konstravimu, laikino reikšmingumo pagavomis, iš horizontalios plokštumos drąsiai pasinertų į gelmę, „užkabintų“ rašytojų plunksną drėkinančius gyvenimo esmės, egzistencijos, transcendencijos ir kitus, ne kiekvienam pasiekiamus syvus – žmogaus laikinumo ir amžinumo, tautų išlikimo ir žlugimo klausimus. Pageidautina, kad menininkai tęstų pirmtakų pradėtą statinį ir pernelyg nenukryptų nuo esančių pamatų. Poilsiui gali būti įdomūs ir vandravojimai, pažaidimai postmodernizmais, pasimaivymai, imituojant svetur sukurtus dalykus. Tačiau juk yra ir susimąstymo valandų, troškimo pabūti su amžininkais tam pačiam laiko ir erdvės lauke, nuoširdžiai pasikalbėti. Pagaliau kūrinyje norisi aptikti ne tik tapatumo, bet ir neatpažįstamų, naujų ženklų.

 

       3. Sveiku protu jau neįmanoma aprėpti ir suvokti daugelio stebinančių naujos technologijos atradimų, jų reikšmių bei pasekmių žmogaus gyvenimui. Net nežinai, džiaugtis tuo ar ne. Malonūs, lepinantys ir lengvinantys žmogaus buitį mokslo vyrų išradimai. Tačiau lazda turi du galus. Kai pasižiūri praėjusią vasarą per visus pasaulio televizijos kanalus rodytą dokumentinį filmą „Namai“ („Home“), keliantį globalines žmogaus veiklos ir išradingumo problemas, apninka šiurpi nuojauta, kad mūsų planeta jau kybo ant plauko tarsi pernokęs obuolys, kuris tuoj gali nukristi į juodą visatos bedugnę. Žmogus, apsišaukęs galingesniu už Dievą, apakęs nuo euforijos ir perdėto pasitikėjimo proto galia, praradęs saiko jausmą, pasišovęs moderniausių technikos ir medicinos mokslų išradimais savo gyvenimą padaryti amžiną, gali anksčiau laiko nuostabų, žalią mūsų gyvenimo laivą nugramzdinti amžinybėn.

       Nenustojame džiaugtis internetu ir mobiliaisiais telefonais. Jie pasidarė tarsi sudedamoji mūsų kūno dalis, ypač jaunimui – eidami gatvėmis ar važiuodami troleibusais neištveria nė minutės neapžioję „plastikinio vamzdelio“. Atrodo, geras, nekaltas žaisliukas. Bet štai šiemet pasaulio mokslininkams iškilo paslaptinga problema, iš pažiūros lyg ir nereikšminga – daugelis bičių šeimų Pietų ir Šiaurės Amerikoje dingsta iš avilių, palieka medaus korius ir išskrenda, kažkur žūsta. Europos šalių ir Lietuvos bitynuose bičių sumažėjimas kol kas dar ne-pasiekė 50–60 proc., tačiau progresuoja. Mokslo vyrai laužo galvas – kodėl? Prisiminė net Einsteiną, kuris yra pasakęs: „Jei žemėje žus bitės, tai po trejų metų išnyks ir žmonės.“ Juk bitės yra vienintelės vaismedžių, daržovių, augalų ir net javų apvaisintojos. Kol kas bičių nykimo paslaptis neatskleista. Manoma, jog jį nulemia oro užterštumas ar besaikis cheminių preparatų žemės ūkyje naudojimas, sustiprėjusi radiacija, o kaip hipotetinė priežastis įvardyti mobilieji telefonai. Pasirodo, jei padedi prie avilio „mobiliaką“, nė viena bitė į šį avilį nebeatskrenda. Gyvenimas ir pasaulio gyvybė tebėra ir liks kupina neįmintų mįslių bei paslapčių.

       Jei nori nors truputį išlikti savimi, tenka gintis nuo plūstančios informacijos, o kad nekvanktelėtum, į ją per daug nesigilinti. Kad tarsi astronomas nepasiklystum galaktikų knibždėlyne, mėgindamas išspręsti būties esmę. Esi priverstas siaurinti interesų ratą, tarsi strutis kišti snapą į žemę – susikurti iliuzinę užuovėją, priebėgą, nors ir laikinus, bet vis dėlto – namus. Jų sienos suręstos iš nedidelio bendraminčių būrelio, knygų, daiktų. Turi glaustis prie išlikusių pilių griuvėsių, senienų muziejų, mylimo medžio, peizažo, miškelio, gaivių lietuviškos gamtos kampelių, įsigytos sodybos, į kurią susigėrę nuėjusiųjų gyvenimai – nepakartojami, drąsinantys išbūti, kažką daryti, išlikti savimi. Malonu regėti daugelio kartų pamiltus saulėlydžius bei saulėtekius, girdėti vieversio giesmę ir tikėti, kad ir žmogaus giedojimas nesibaigia žemišku gyvenimu. Net galimybė atsiskirti nuo dieną naktį kažkur lekiančios Lietuvos, gatvėmis ir plentais nežinia kur skubančių prabangių visureigių yra likimo dovana. Taip pat sėdėti ir pro savo būsto langą žvelgti į ramiai tūkstantmečius ta pačia vaga tekančią Nerį, ant dangum padažytų raumeningų pečių tebenešančią jau išėjusių brolių ir sesių nugrimzdusius atspindžius. Juk nieko baisaus neatsitiks, jeigu ir tave ryt poryt nuplukdys drauge. O kol tebesi ir daugybė mirusio laiko ženklų atgiję dvasios ruime tebegyvena tavyje, tu lyg ir pratęsi jų buvimą – pasaulis sumažėja, tampa ne toks beribis ir baisus, šiek tiek jaukesnis, amžinas...

       Užbaigti norėčiau garsaus kultūros tyrinėtojo Vytauto Kavoliaus įvairiomis progomis pasakytomis mintimis, jog, atkūrus nepriklausomybę ir atsidūrus globalinės kultūros akivaizdoje, Lietuvos žmonėms iškils klausimų, kurie buvo skaudūs išeivijai, anksčiau patyrusiai panašų išmėginimą: „Gal buvome ankstyvoji eksperimentinė laboratorija, išbandanti, ką daugelis ateityje ras savo brendimo kelyje ne dėl okupacijų, bet dėl globalizacijos.“

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr.5–6 (gegužė–birželis)