tekstai.lt

Tomas Rekys. Katino nuotykiai dolerio šalyje

Paveikslėlis iš puslapio http://www.dollarartist.com/sculptures.html
Paveikslėlis iš puslapio http://www.dollarartist.com/sculptures.html
Šis tas ir nemokama

 

       Iššoko kartą mano katinas iš balkono – iš daugiabučio namo antro aukšto, virš kurio jau tik stogas. Iššoko kartą, kitą, taip ir įprato. Atgal užsiropšdavo greta augančio medžio kamienu. Aplinkui – pievos ir medžiai, dar toliau – laukai, keletas amerikiečių privačių namukų prie artimiausios gatvelės. Tokia pusiau kaimiška aplinka, nes tai Čikagos priemiestis. Katinui, rodos, gyvenk ir džiaukis. Todėl ir leidome jam šokinėti, iš savo patirties suprasdami, kaip sunku tam mūsų augintiniui drausmingai gulinėti balkone, kai aplink tiek daug gyvo gamtos pasaulio. Ir apskritai – tai buvo šuolis į amerikietiškos laisvės erdves, kurios taip skambiai deklaruojamos visame pasaulyje.

       Katiną įsigijau viešėdamas pas pažįstamus emigrantus lietuvius, kurie turi nuosavą namą ir taip pat didelį piktą šunį. Kaip tik dėl to šuns, skundėsi tie žmonės, jie negalintys priglausti prie jų namo paliktų mažų kačiukų. Juos ten atvilko kažkokia paklydusi katė. Mano pažįstami tą katę vis pamaitindavo ten pat lauke, bet štai katė jau kuris laikas pradingusi. Ją arba susirado šeimininkai, arba šungaudžiai sugavo – svarstėme visokius variantus, nors gerai nežinojome, ar Amerikoje apskritai esama kokių nors kačių gaudymo tarnybų. Jei tai būtų atsitikę sovietinėje Lietuvoje ar Rusijoje, sakytume, galbūt chuliganai plyta prie sienos priplojo. Taip buvo įprasta. Bet juk čia civilizuota ir kultūringa Amerika, kur gyvūnai labai mylimi ir globojami.

       Paliktų pražūčiai mažų kačiukų tikrai buvo gaila. Visas ketvertas prašėsi pagalbos. Ir kažkaip apsisprendžiau – paėmiau vieną. Išsirinkti leidau savo anūkėliui. Išsirinko baltą, tai buvo patinėlis. Dar vieną kačiuką paėmė kita lietuvių šeima, o du likę gal pražuvo, nes vieną rytą jų nebesurado. Čia iš tolimesnių miškų į gyvenvietes atsibasto daug visokių laukinių gyvūnų. Amerikoje gamta beveik įstatymu atskirta nuo žmonių (arba žmonės nuo gamtos – tai juk tas pats), todėl gyvūnų niekas neliečia, o jie tai kažkaip jaučia. Atsliūkina, paprastai naktimis, visokie šakalai, lapės, meškėnai. Tuos kačiukus greičiausiai jie ir surijo.

       Aš džiaugiausi štai išgelbėjęs amerikonišką katiną. Pats esu vargeta imigrantas, o va – amerikonišką padarą priglaudžiau, mąsčiau sau. Gal tai mano likimas, gal Amerika kada nors kaip nors tai įvertins, atlygins kaip už skęstančiųjų gelbėjimą...

       Nors katinas amerikoniškas, bet pas mane jis gyveno lietuviškai, juk įsikūrė beveik uždaroje lietuviškoje erdvėje. Šiek tiek suamerikoninau jį iškastruodamas. Toks jau valstijos įstatymas: katinai turi būti kastruojami! Taip man aiškino žmonės, nors kiti tikslino, kad tas įstatymas dar nepatvirtintas, tik svarstomas.

       Bet privertė būtinybė: dėl to katino negalima buvo naktimis užmigti, o katės jam čia ir su žiburiu nerasi. Dar tie teritorijos žymėjimai... Žodžiu, sumokėjau solidžią pinigų sumą katinų ligoninėje – 170 dolerių – ir katinas tapo šventas. Tiesa, į tą sumą įėjo ir kita paslauga – privalomas skiepas nuo pasiutligės. Tada dar nežinojau, kad nuo šiol kiekvienais metais vis gausiu kvietimus skiepyti katiną, ir, aišku, ne už ačiū.

       Sykį ramią vasaros dieną, rymodamas savo balkone, pamačiau, kaip žolėse besivartančiu mano katinu susidomėjo kažkoks kaimynas amerikoniukas. Bandė paglostyti, bet katinas kilstelėjo leteną drėksti. Nežinau, įdrėskė jį ten ar ne, ir kiek bėdos galėjo padaryti tas dar nė metų neturintis katinas, bet amerikoniukas išsigando ir ėmė verkšlenti, rodydamas man pirštu į katiną: draskosi! Jis nori įdrėksti!.. Amerikoniukas buvo ir nustebęs, ir pasipiktinęs. Jis nuoširdžiai nesitikėjo, kad šis katinas gali draskytis. Amerikoje visi turi būti ramūs ir malonūs.

       Epizodas lyg ir nereikšmingas, bet reikia šį tą patikslinti. Tam amerikoniukui iš tikrųjų apie dvidešimt metų. Atrodo, daug, bet pagal šios šalies standartus – nepilnametis. Todėl katinas tokiam gali būti pavojingas. Ir apskritai amerikiečiai, bent jau dauguma, yra kaip vaikai: baugštūs ir bejėgiai (todėl savo baimes kompensuoja mėgaudamiesi kaubojų filmais). Tada su žmona sunerimom: ims tas snarglius ir pasiskųs valdžiai. Turėsime jį gydyti nuo patirto šoko, o katiną, kaip pavojingą visuomenei, gal sunaikins. Bet nepasiskundė.

       Vis dėlto kartą atsitiko taip, kad mano katiną nužiūrėjo budresnė akis. Akylas kaimynas amerikonas tiesiog ėmė ir pranešė policijai: už gatvės laukuose vaikšto laisvas katinas! Mano katinas iš tikrųjų yra laisvas, tačiau ne koks bastūnas ar paklydėlis. Visada sotus, išsilaižęs kailį, jokios išmaldos neprašo. Ir tąkart gan greitai jo pasigedome, kai, iššokęs per balkoną, negrįžo įprastu laiku. Net neįtarėme, kad jis jau tupi policijos areštinėje – yra ten narvų ir gyvūnams. Tiesa, ilgai netupėjo. Policijoje jį tik apiformino visokiais aktais bei protokolais, o tada jau išgabeno į specialią gyvūnais užsiimančią kontorą.

       Nors ir žinojau, kad Amerikoje visi labai myli naminius gyvūnus ir kad mano tam katinui vargu atsitiks kas bloga, vis dėlto trečią dieną sunerimau ir puoliau skambinti: policija, gelbėkit, padėkit – katinas dingo! Policijos automobiliai čia važinėja su užrašais: We help and serve! (Padedame ir patarnaujame!). Policininkai išsiaiškino, kaip tas mano katinas atrodo, ir davė adresą, kur jis galėtų būti. Nuvykęs sužinojau, kad tai vadinamoji Gyvūnų kontrolės kontora, bet kadangi ji savo veiklą apriboja tik viena funkcija – gyvūnų siuntimu į aną pasaulį, – tai mintyse ją pavadinau lavonine. Gyvūnų nužudymas kažkodėl vadinamas užmigdymu – gal sąžinei nuraminti... Tačiau aš mėgstu viską įvardyti tikraisiais vardais, tad ir tos kontoros miegamuoju nevadinu. Paprastai paklydusius augintinius veža į gyvūnų prieglaudas, bet šiuo krizės metu jos perpildytos. Žmonės, prarasdami namus, norom nenorom, turi atsisveikinti ir su savo numylėtiniais. Tačiau ir toje gyvūnų lavoninėje jie iš karto nenužudomi. Dar laukiama – gal atsilieps šeimininkai. Tiesą sakant, tam juos ir grobia, – kokia nauda kontorai iš laukinio išgaišusio katino?

       Mano katinas gulėjo tos lavoninės narve ir buvo be galo nusiminęs. Niekada dar nemačiau tokio liūdno gyvūno. Kai budinti darbuotoja katiną ištraukė iš narvo, jo akys išsiplėtė iš siaubo. Aišku, kad juto, kur nešama iš tų narvų... Tačiau jam nuskambėjo: Lozoriau, kelkis!, o man – kaip toje pasakoje: avinėli, pasipurtyk! Man – sąskaitėlė. Už tai, kad katinas buvo laikomas narve, – 25 doleriai, už maitinimą – dar tiek pat. Už tai, kad buvo pristatytas ir apiforminamas – 15 dolerių. Ir gal, kad šypsočiausi – dar 10 dolerių (t. y. nesupratau, už ką). Iš viso – 75 doleriukai. Net atšokau nuo langelio, iš kurio maloniai žvelgė uniformuota pareigūnė (bet ne policininkė). Tai kad nenumačiau, nesitikėjau – ėmiau sutrikęs veblenti. Kaip norite – atsakė šaltai: pinigai arba katinas!.. O katinas jau greta, jau pažino mane, suspaustas pareigūnės glėbyje, jau viltis akyse, jau... Na, susitaikyti su mintimi, kad jį vėl grąžintų į mirtininko narvą, negalėjau. Išsitraukiau piniginę...

       Bet mes užtat nemokamai įtaisėme jam čipą, – paguodė mane pareigūnė.

       Čipas yra toks mikromodulis, mikroschema – mikroskopinis kompiuteris. Šis išradimas gresia visai planetai: tai patogi žmonių kontrolė. Žinoma, tai ateities dalykas, bet ne tokios jau tolimos. Kol kas mikroschemos taikomos tik gyvūnams, bet pirmiausia jos pradėtos įrenginėti automobiliuose. Juose ir kompiuteris ne toks mažas, o jo paskirtis gana paprasta: per eilinį techninį automobilio patikrinimą (vadinamąjį Emission test) po penkerių automobilio eksploatacijos metų paskelbti jį nebetinkamu, nes jis tada jau būtinai teršia aplinką... Kol kas tą testą dar įmanoma įveikti, bet kasmet darosi vis sunkiau, o perspektyva aiški: penkerių metų senumo masinio automobilio net neparduosi – tik į laužyną... Taip čia gaivinama automobilių pramonė, o piliečiams suteikiama daugiau egzistencinės prasmės. T. y. turi smarkiai suktis, kad užsidirbtum transporto priemonei, kurios tikslas – tas pats: nuvykti į darbą. Taigi visą laiką dirbi naujam automobiliui, kad juo galėtum važinėti į darbą. Viskas sukasi ratu, ir kas pasakys, kad tai blogai? Kvėpuojame švariu oru, ir daiktai mūsų blizga.

       Apie visas čipo instaliacijos perspektyvas sužinojau vėliau, o tada tik suglumęs bėriau klausimus: kaipgi – įtaisėte? Kada spėjote ir ką tai konkrečiai reiškia mano katinui? Man sako: sekundės darbas – suleidome švirkštu kartu su specialiu skysčiu į katino kūną. Dabar jis niekada nepaklys – maloniai šypsosi veidelis iš priėmimo langelio. Radęs tavo katiną policininkas tiesiog jį nuskenuos (kaip skenuojamos prekės parduotuvėje prie kasos aparato) ir iš karto savo kompiuteryje pamatys visus tavo duomenis: asmens dokumentą su nuotrauka, adresą ir t. t. Ir pristatys jums katiną tiesiai į namus, nereiks vargti, rūpintis, ieškoti... Iš tiesų malonu, – nespėjau net sugromuliuoti visos tos informacijos. Tik padėkojau susijaudinęs – ačiū! – bet tai įprastas atsisveikinimas Amerikoje po bet kokių paslaugų.

       Taip, mąsčiau sau važiuodamas atgal, nepigiai man atsiėjo tas katino šuolis į laisvę. Tačiau dabar bent jau galima konstatuoti, kad mano katinas tikrai gyvena Amerikoje, yra įkomponuotas į jos visuotinę sistemą. Tik nežinojau, kad tai dar ne pabaiga. Tolesnės pasekmės ėmė ryškėti už poros dienų. Laiškas iš policijos – ta pati bauda pakartotinai ir dar priedo 50 dolerių, kad katinas neskiepytas. Iš viso – 125 doleriai. Bet juk katinas paskiepytas! – galvojau sau. Jie čia suklydo...

       Gauti pakartotinas baudas, kai jau esi jas apmokėjęs (su siuntėjų viltimi, kad būsi pametęs kvitą), – man ne naujiena: ne kartą emigracijos pradžioje pakartotinai mokėdavau policijai už automobilio statymo ir panašias smulkias baudas. Jei nesumoki per nustatytą laikotarpį (paprastai per 10 dienų) – kyla procentai, auga valstybės dividendai. Mokėti tekdavo visaip – su dividendais ir be jų; pagaliau įsigijau ir didoką spintą tiems mokėjimų reikalams: kraunu ten visus kvitus ir čekius. Reikia – nereikia, dedu į spintą – o gal pravers... Aišku, kraunu visa tai iš baimės, kaip ir visi paprasti amerikiečiai. Daugeliui jų tai vienintelė knygų spinta namuose... Krauna, skaito, analizuoja: visokie kvitai, sąskaitos, baudų šaknelės, įvairūs pasiūlymai paštu.

       Vis dėlto tuo policijos laišku stebėjausi, nes jis buvo tikrai per ankstyvas. Dar nepraėjo dešimt dienų, todėl apsimesti, kad kažkur kažkas negavo tų mano pinigų, kaip ir netiktų. Tad nuvykau ten ir puoliau energingai aiškintis, nors policijoje piliečiams priimta tik pasitempus klausyti. Bauda, sumokėta gyvūnų kontorai, tai viena, o mums – visai kas kita! – ramiai dėstė pareigūnas. Mes tavo katiną irgi laikėm narve, ir transportavom jį, todėl mums taip pat turi priklausyti dalis. Ir ėmė komentuoti kiekvieną baudos kvito skaičių. Štai čia už tai, kad katinas buvo laisvas – 25 doleriai, kad be antkaklio – dar 25 doleriai... OK! – pertraukiau, tai man aišku, bet už skiepą? Juk katinas skiepytas! – skubėjau prieštarauti. O tu pasidomėk toje ligoninėje, kur savo katiną skiepijai. Juk skiepo terminas ką tik baigėsi, laiku pažiūrėjom! – triumfavo policininkas. Dar kiek ir tavo katino įdrėskimas kam nors galėjo būti fatališkas... Už tą pavojų visuomenei prie bendros sumos – dar 50 dolerių!..

       Bet atsipirkau tik 100 dolerių bauda, 25 dolerius atsikovojau. Mat vienas punktas ten buvo neteisėtas, iš oro išaustas – net policininkui teko šiek tiek nurausti. Ta proga pasitikslinau ir ateities perspektyvas; man buvo maloniai išaiškinta, kad jie ir toliau ims baudas: už kiekvieną katino pagavimą po 25 dolerius, jei be antkaklio – dar tiek pat, o už skiepo uždelsimą – 50 dolerių. Jei pakartotinai uždelsiu skiepyti, jau bus dviguba bauda – 100 dolerių, jei dar kartą – tada jau trigubai ir t. t. Nes katinas jokiu būdu negali būti nei laisvas, nei neskiepytas.

       Tada pagalvojau, kad tą katiną būtina taip intensyviai skiepyti todėl, kad jis nuo manęs pasiutlige neužsikrėstų. Tai aš pats, matyt, pasiutlige sergu! Gal tą čipą reikėjo įvaryti tiesiai man?

       Matyt, tikrai sergu, nes namie užviriau pykčiu. Ir tai vadinasi policijos pagalba žmogui, susirūpinusiam savo katino dingimu! Ne, nemokėsiu – tegu sodina į kalėjimą. Žinojau, kad už baudų nemokėjimą čia sodina kalėti mėnesį ar daugiau. Taip išreikšiu savo protestą šiai grobuoniškai sistemai! Tačiau mane atšaldė mano dukra. Paskambinau jai, pasitariau dėl šios savo numatytos akcijos. Dukra pati kažkada rengėsi tapti policininke, ragavo tų mokslų, o dabar dar ir teisę studijuoja. Nesapaliok! – perspėjo. Ir negalvok, kad amerikiečiai čia ko nors nėra numatę. Užtenka ir be tavęs tokių smarkuolių. Už smulkias baudas žmogaus į kalėjimą čia niekas nesodina: reikia išlaukti, kol pakils baudų procentai, kol žlugs tavo kredito istorija, ateities pirkimo perspektyvos ir, kai jau būsi niekam tinkamas, tada – į kalėjimą. Kad po to nesakytum, jog tave pražudė kalėjimas (t. y. valstybės sistema). Pats save pražudai, o kalėjimas – tik pasekmė. O jei imsi įvykius forsuoti – kaip nors karščiuotis, tai tokiems atvejams policijos komisariatai turi psichiatrus. Tada tau nustatys atitinkamą diagnozę ir jau keliausi ne į kalėjimą, kaip tikiesi, bet į tikrą beprotnamį. Štai taip!

       Na, kad pasikarščiavau, man ir taip buvo aišku – visa tai tik kalbos. Atsisakydamas mokėti baudas tiesiog sužlugdyčiau savo gyvenimą. Kol tupėsi kalėjime, nieko neuždirbsi, skolos bankui paprasčiausiai tave pasmaugs (juk visi žmogaus turtai čia tik kreditiniai). Tačiau ėmė aiškėti ir vaizdas, į kokius spąstus pakliuvau. Katiną nuo šiol turėsiu prižiūrėti kaip kokią didžiausią brangenybę, kad tik jo policininkai nepagautų. O tas čipas, nemokamai padovanotas mano katinui, neleis man jo nei paklaidinti, nei kam nors kitam perduoti, parduoti ar padovanoti, – bent jau oficialiai to veiksmo neapiforminus ir, ko gero, vėl nesumokėjus atitinkamų mokesčių. Mano priglobtas augintinis jau lyg ir ne tiesiog katinas, o čipas – Amerikos ekonominės sistemos dalis. Ir bet koks jo savininkas bus lengvai pažabotas perprogramuojant katino kūne funkcionuojančio mikroprocesoriaus duomenis.

       Kol kas savo katinui nupirkau pakinktus ir pavadėlių. Teko pirkti net du, nes kažkodėl buvo trumpi (taip ir nesupratau jų paskirties). Juos sujungiau ir laikau katiną pririšęs balkone, kai jis užsinori ten tupėti. Dabar jau nebeiššoks.

       Beje, parduotuvėje pavadėliai buvo tik dviejų spalvų, abiejų ir paėmiau – gyvenimas juk toks spalvingas... Ir tik balkone atkreipiau dėmesį, kad tai Amerikos vėliavos spalvos – raudona ir mėlyna. Prie mano balto katino jos derinosi tikrai puikiai. Tave saugoja ir globoja amerikinė tvarka! – pasakiau savo nepatenkintam katinui. Tvarka, kurios garsiausias šūkis – laisvė! Šiuo atveju, katine, tai tavo laisvė tupėti narve, nes būdamas lauke tu sukeli pernelyg audringą pinigų cirkuliaciją: čia ir pjūtis didelė, ir darbininkų užtenka. Pinigų reikšmės bei sistemos galios niekada neleis pamiršti tavyje gyvenantis tavo ir mano angelas sargas – čipas!

       Tačiau katinas, aišku, nieko nesuprato. Laukuose gimęs ir laukus pamėgęs, šitų amerikoniškos sistemos pavadėlių jis visai nenorėjo. Lyg būtų paprasčiausias katinas iš kokios nors Lietuvos.

 

Tavo paties gerovei

 

       Žmonės vis dėlto nenori būti pažaboti – policijai nuolat tenka jiems priminti sistemos tvarką. Ir žmonės, savaime suprantama, pyksta ant policininkų.

       Kartą internete aptikau straipsnį, kurio antraštė šaukė: nekaltinkit policininkų! Jie tik atlieka savo pareigą dėl miesto gerovės. Ten buvo rašoma apie baudų rinkimą Niujorke. Tai pavyzdinis miestas, jis reprezentuoja Ameriką. Todėl ir turi blizgėti ypatingai. Straipsnyje aprašytas faktas, kaip moteriškė, prisėdusi ant laiptelio metro stotyje, gavo 50 dolerių baudą, nepaisant to, kad buvo nėščia ir pavargusi. Tiek pat baudos gausi už užsisėdėjimą miesto aikštėje, jeigu pražiopsojai, kad saulė spėjo nusileisti už horizonto (aikštėse galima būti tik iki sutemų). Ir dar daug visokių baudų. Kad miestas blizgėtų, reikia lėšų!

       Čikagoje tos reprezentacinės tvarkos ne mažiau. Teko netgi matyti skelbimą, draudžiantį sėdėti ant suolelio po saulės laidos, nors tas suolelis buvo greta savininko namo. Aplink ten ir daugiau privačių namelių, viduryje dar ir vaikų žaidimo aikštelė. Tačiau Amerikoje neišgirsi žodžio aikštė – jom taikoma tik parko sąvoka. Gal todėl, kad parkams galioja visuotinė taisyklė: juose buvoti, sėdėti, stoviniuoti po saulės laidos arba po tam tikrų vakaro valandų draudžiama. Kad budrūs valdžios pareigūnai nesusipainiotų svarstydami, kur čia yra parkas, o kur – kokia nors kita vieta, – visos tos miesto erdvės apiformintos kaip parkai. Piliečiai taip saugomi nuo smurto, apiplėšimų ir pan.

       Tačiau tie draudimai būna ir aiškiai absurdiški (jeigu tas „parkas“ – tik maža aikštelė po tavo langais), ir tada tuos grėsmingus įspėjimus ignoruoja tiek aplink gyvenantys žmonės, tiek patys policininkai. Užtat mane likimo bendrai imigrantai kartais ramina: štai sėdžiu vakare ant suoliuko ir man nieko... Mano atsakymas būtų toks: sėdėk sau sveikas – aš žiūriu į skelbimus (baudų ir aš kartais išvengiu). Bet dažniausiai po saulės laidos žmonės čia jau miega arba namie tupi. Amerikiečiui diena baigiasi sulig darbo valandų pabaiga.

       Tokia pati tvarka, ar net griežtesnė, ir prie tvenkinių. Kad ir koks būtų tas vandens telkinys, būtinai šalia skelbimai: neplaukioti, nesikaitinti, nesėdėti, negulėti, nežvejoti, nebraidyti, nevaikščioti... Nors aplink kartais tikrai gražu, dažnai tvenkinius supa nameliai, bet jų gyventojams galioja tie patys viską draudžiantys plakatai. Ir visa tai – tavo paties saugumui. Tokia bendra tvarka, kurios esmė: valstybei reikia sveikų darbingų žmonių, o ne skenduolių. Jeigu kartais tie sveiki ir stiprūs, bet įbauginti žmonės imtų panašėti į debilus, tai dar geriau. Pagal seną posakį: tokią liaudį lengviau valdyti.

       Taigi sutikime: kuo griežčiau būsi valdomas, tuo bus geriau tau pačiam. Žinai savo vietą, esi saugus, aplink viskas blizga. Ir tavo gerovė sukuriama iš baudų, kurios yra tiesiog municipalinės pajamos. Tos baudos palyginti simbolinės, tačiau yra ir „smagesnių“ baudų, kurias tau skiria jau solidesnės tarnybos. Tačiau ir tos baudos – tik tavo paties gerovei. Tokios tikrai triuškinančios baudos man teko sulaukti iš greitkelio tarnybos. Atsiuntė man paštu didžiausią lapą su visa prasižengimų istorija net nuo užpraėjusių metų!..

       O istorija tokia. Sūnus važinėjo mano vardu registruota mašina, kurioje buvo įtaisytas prietaisas, leidžiantis laisvai pravažiuoti greitkeliais: mokestis iš mano banko sąskaitos nuskaičiuojamas automatiškai. Bet atsitiko nesusipratimas: pakeičiau banko sąskaitos numerį, pamiršęs, kad senoji sąskaita susieta su sūnaus mašina. Tada jau automatiškai fotografuojamas mašinos numeris ir mokestis sumuojamas kartu su bauda. Svarbiausia, kad tos baudos iš karto tau niekas nesiunčia, sąskaita neateina nei po dienos ar kokio mėnesio. Klientas nieko neįtardamas ramiausiai sau važinėja, o greitkelio kompanija trinasi rankas... Juk pravažiavimas greitkeliu tekainuoja nuo 25 centų iki dolerio, o bauda – jau po 20 dolerių už kiekvieną pravažiavimą! Ir taip truko visus metus... Po to pauzė – mat sūnus pakeitė darbą ir nustojo važinėti tuo maršrutu. Greitkelio tarnyba dar laukė ištisus pusę metų, tikėdamasi, kad aukso gysla atsinaujins. Nesulaukę pagaliau atsiuntė man baudą: 3500 dolerių!.. Ir sumokėti būtinai per dešimt dienų, kitaip bus taikoma atitinkama formulė ir suma dar labiau išaugs. Paskaičiavau: būtų per 14 tūkstančių dolerių! Jei nesumokėčiau, suspenduotų vairuotojo teises, ir tada arba kuo skubiau dink iš Amerikos, arba kalėjimas ir atitinkamos gyvenimo perspektyvos.

       Sūnus tuomet dirbo banke ir jo pareigos kaip tik buvo susijusios su teisinėmis peripetijomis. Bendraudavo su advokatais, todėl jų pagalbos ir pasiprašė. Tiems advokatams teko kone visą darbo dieną praleisti aiškinantis mūsų reikalą telefonais, kylant vis aukštesnių viršininkų adresais, kol vienas iš jau aukščiausiųjų sutiko baudą anuliuoti (žemesnieji nebūtų išdrįsę). Mus išgelbėjo aplinkybė, kad kitoje mano mašinoje taip pat yra tokia pati kelių mokesčių įranga. Taigi stebėdamas savo sąskaitą matydavau, kad mokesčiai už kelius išskaičiuojami, vadinasi, viskas gerai – juk kitaip kompanija turėtų įspėti... Vis dėlto teko sumokėti už tuos pravažiavimus tik reguliarų mokestį, be baudų, o tai sudarė apie du šimtus dolerių. Tada šventėme pergalę, sūnus atsilygino advokatams, o pasikalbėjęs su bendradarbiais sužinojo, kad nesusipratimai mokant už greitkelius nėra tokie jau reti ir amerikiečiai paprastai išsigandę sumoka. Yra atvejų, kai po neatsargaus dešimties dienų delsimo žmonės moka net tuos keliolika ar dar daugiau tūkstančių dolerių! Aš pats tuo klausimu panaršiau internetą. Radau nemažai skandalingų nusiskundimų dėl tokios plėšikiškos tvarkos, sužinojau, kad kelių tarnybos čia žeriasi sau neregėtus milijonus ir kad tie veiksmai yra neteisėti. Jie prieštarauja Konstitucijai, kurioje numatyta, kad privačios kompanijos negali savavališkai nustatyti baudų, kad jos negali triuškinti žmogaus ir pan.

       Bet ši istorija tuo dar nesibaigia. Suteikti baudų teikimo įgaliojimus privačioms tarnyboms gali tik valstijos gubernatorius (aišku, ne už ačiū). Ir štai už visokias machinacijas jis pagaliau areštuojamas! Tada važiavau savo automobiliu į darbą ir kaip tik klausiausi radijo. Pranešimas buvo itin euforiškas, nes buvo laimėję demokratai, kurie skelbė naują tvarką ir skatino viltis apie geresnį gyvenimą, tvirtesnį teisingumą. Nors gubernatorių advokatai už užstatą veikiai iš kalėjimo ištraukė (iki teismo), bet jau įvyko jo apkalta ir jis buvo oficialiai ištrenktas iš posto. Tad ir teisme nieko gera jam nešviečia, nors savęs kaltu jis nepripažįsta.

       Iš tiesų tai čia nieko nauja. Prieš tai buvęs gubernatorius irgi sėdo, iki šiol sėdi. Ir kaip visada už tą patį – pinigai. Oficialus kaltinimas – už pinigų iššvaistymą, tarsi tie gubernatoriai kaip kokie sėjėjai tuos pinigus švaistytų... Taip, jie pinigų pasisavina, bet tikrieji reikalai čia visada subtilesni. Ir kaip tik pastarojo gubernatoriaus byloje tai matyti aiškiau. Pirminis kaltinimas ir pretekstas areštui buvo kaltinimas korupcija, susijusi su pareigų pardavimu. O tai ne kas kita, kaip dalijimasis tais sėjėjo pinigais... Nepasidalijo, nesutarė. Teko įsikišti saugumo tarnyboms. Valstybė turi būti apsaugota nuo nesutarimų.

       Ir štai žmonės šneka, kad va teisingai tas mūsų gubernatorius prigriebtas, gauna dabar ko nusipelnęs už žmonių skriaudimą, taip pat ir už greitkelius... Dėl jų specialiai ir pasidomėjau. Nieko panašaus. Kaip tik greitkelių tarnybos visiškai nenukentėjo ir nė vienam iš apiplėštųjų nebuvo atlyginta. Judinti greitkelių tarnybos niekas nedrįstų, tai jau ne gubernatoriaus persona. Tai pats ponas Biznis! Čia cirkuliuoja per dideli pinigai. Todėl tyli net ir vartotojo teisių apsaugos tarnybos, kaip tyli ir pati Konstitucija. Nes didysis biznis – tai JAV nacionalinio saugumo klausimas. Juk visa Amerika pastatyta ant dolerių kupetos, kaip tu ją pajudinsi?

       Tebuvo padaryti kai kurie nežymūs pakeitimai: dabar elektroniniai autostradų stendai kai kada išmeta keletą frazių apie tai, kad nepamirštum pasitikrinti savo sąskaitos už pravažiavimą greitkeliais. Tai ir viskas. Nors reikia pasakyti, kad tai jau šiokia tokia bausmė greitkelio biznieriams, nes jų pelnas bent šiek tiek turėjo sumažėti.

       Vis dėlto, kaip parašyta Šventajame Rašte – turinčiam bus duota, o iš neturinčio atimta ir tai, ką turėjo. Taip bus dalijamos gėrybės danguje, bet ir žemėje veikia tie patys principai. Naujas Amerikos prezidentas gaivindamas ekonomiką įvairioms biznio struktūroms, bankams bei draudimo kompanijoms skyrė net 800 milijardų dolerių! Pirmiausia išsiaiškinkim, daug tai, ar mažai? Rodos, kaip ir daug, nors netrūko valdžios aukštumose ir nuomonių, kad per mažai. Pabandykime šią sumą suvokti realiai, pasitelkdami vaizduotę.

       Štai pradėkim tas dotacijas skaičiuoti nuo Kristaus gimimo iki šių dienų – skirkime kasdien po milijoną dolerių! Įsivaizduokime, kad mes taip intensyviai švaistome tuos pinigus... Taigi, nuo pat Jėzaus pasirodymo žemėje pirmos dienos kasdien leisdami po vieną milijoną dolerių iki šiol – visus tuos 2009 metus – mes vis tiek dar nebūtume išleidę visos sumos, skirtos Amerikos biznio struktūroms! Mums dar liktų 180 metų švaistyti po vieną milijoną dolerių kas dieną... Kiek tų pinigų yra daug!

       Bet štai pabandykime tuos pinigus panaudoti Kristaus pavyzdžiu – išdalyti juos vargšams. Nežinau, kaip ten buvo Kristaus laikais, tačiau bent jau sovietams tokios turto dalybos tikrai nieko gera nedavė. Panašiai atsitiktų ir Amerikoje. Joje yra 300 milijonų gyventojų, tad atitinkamai kiekvienam tektų apytikriai tik po 2666 dolerius. Net automobilio nenusipirksi, nebent geros kokybės televizorių. Aišku, kad ta milžiniška suma žmonių gyvenime iš esmės nieko nepakeistų. Būtų tik vienos dienos šventė.

       Tad belieka guostis vėl to paties Kristaus žodžiais: vargšų visada turėsite. Ekonomika moko, kad net ir vargšams yra geriau, jeigu pinigus švaisto turčiai – kad ir savo malonumui – o ne skiria juos labdarai. Spaudoje teko skaityti nuomonių, kad netgi reikia leisti visokiems gubernatoriams švaistyti pinigus, tegul jie visokiais būdais kaupia asmeninį kapitalą, nes kuo turtingesni mūsų vadovai – tuo geriau visai šaliai. Valstybės prestižą juk ir sudaro turtingųjų blizgesys. Jį demonstruojame turistams, jį pristatome svečiams, juo giriamės ir didžiuojamės. Tad ir Lietuvos liaudžiai nederėtų murmėti, kad Lietuvoje daugybė prisivogusių, prisiplėšusių valdininkų, politikų ir panašių veikėjų. Kitaip grėstų komunistinės ideologijos intervencija ir jau tada – neišvengiamas krachas visai sistemai. Kaip čia neprisiminsi senolių išminties, kad pinigai – velnio išradimas? Nes geros valios aplinkoje tie pinigai paprasčiausiai pražūva kartu su visa civilizacija. Todėl reikia tik džiaugtis, kad pinigai visada patenka į tinkamas rankas, kad juos suka tuos velnio reikalus išmanantys veikėjai. juk tai mūsų visų labui!

       Ir dar vienas beje – o iš kur tos milijardinės laisvų pinigų masės Amerikoje? Na, be didelių svarstymų ir įvairių argumentų apie patį biznio faktorių lieka konstatuoti: fondinės lėšos kaip tik ir sudaromos iš mokesčių bei visokiausių baudų. Ir kai bankai po kurio laiko vėl sugrius – jiems reikalinga suma ir vėl bus surinkta. Tad nieko stebuklingo čia nėra, reikia tik išsiugdyti pagarbą pinigų turėtojams, kaip ir bet kokios finansinėms galingųjų machinacijoms. Valstybė juk laikosi ne ant paprasto darbininko triūso (smarkiai dirbo ir sovietų stachanovininkai, bet kas iš to?), o iš finansinių maklerių veiklos.

       Taigi pinigų vargšams negalima duoti, pinigus iš vargšų reikia lupti, – tik taip klestės valstybė, o kartu su ja – ir jos sąžiningi žmonės, už savo apsaugotą egzistenciją atsiskaitantys mokesčiais, baudomis ir lojalumu sistemai. O kaipgi kitaip? Prisiminkime sovietinį eksperimentą, kai viskas buvo išdalyta visiems, ir niekas nieko neturėjo, kai nieko neliko, net pačios valstybės, o jos piliečiai pasklido į laisvąjį pasaulį tarnauti privačiam kapitalui. Tai, žinoma, sudėtingos temos, susijusios ne vien su politika ir ekonomika, bet galbūt net su metafizika ir pačia žmogaus prigimtimi.

 

        Skaityti toliau

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 4 (balandis)