tekstai.lt

Viktorija Daujotytė. Paskutinė lyrikos knyga – apie meilę

Sigitas Geda SIUITA VIRGINIJAI
Sigitas Geda SIUITA VIRGINIJAI
       Sigitas Geda. Siuita Virginijai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 55 p.

 

 

                   Tada, kai žmogus skendi neviltyje, jis gali                     

                   sukurti labai džiugių dalykų.

                   Besigelbėdamas.

                   Neturėdamas (ar neįstengdamas) ką mylėti, gali

                   sukurti meilės eilių. Iš stygiaus.

 

                                                         „Kūrybos paradoksai“, 2007 m. užrašai

 

       Paradoksas padeda įeiti ir į „Siuitą Virginijai“, paskutinę Sigito Gedos lyrikos knygą. Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos knyga išleista besibaigiant 2009-iesiems, metams praėjus nuo poeto mirties. Paties parengta, paties leidyklai įteikta, dar žvilgtelta ir į redaktoriaus Valentino Sventicko pastabas. Ir dailininkas Mikalojus Povilas Vilutis – paties pasirinktas ir į pasirinkimą atsiliepęs. Yra minėjęs, kad Sigitas norėjęs to, ką piešia pati ranka; buvo tai matęs Kęstučio Grigaliūno surengtoj parodoj ir pats pabandęs. Bet kai jau sieki, kad ranka pieštų savaime, tas savaime išnyksta. Knygos priešlapyje pirmą kartą surašyti S. Gedos autorinių teisių paveldėtojai: sūnus Šarūnas Geda, dukros Uršulė Gedaitė ir Marta Naudžiūnienė.

        „Siuita Virginijai“ pradedama „Prologu“:

 

                                   Žalias visatos stebukle

                                   Kuris vienas siūbuoji po langu

                                   Ir man atveri mažą

                                   alsuojantį dangų..

 

       Dvigubo žvilgsnio trajektorija: žalio visatos stebuklo ir mažo alsuojančio dangaus – alsavimo negalima užmiršti eilėraščius skaitant.

       Nedidelė knyga, bet iš tiesų sumuojanti, suvedanti, supinanti asmeninės ir literatūrinės patirties siūlus. Knygos pavadinimu jungiama muzikinė intencija ir moters vardas. Visgi nebūtų teisinga vardą suabsoliutinti; jis tėra ženklas, kuriuo pažymėti intensyvūs dvasiniai išgyvenimai. Tokie intensyvūs, kad pro balsą prasimuša tarsi kitas balsas, kažkas, kas kalba kalbančiu.

       Kaip paskutinė lyrikos knyga – jei dar ir rasis nespausdintų eilėraščių – „Siuita Virginijai“ užims išskirtinę vietą S. Gedos biografijoje. Siuita – lyg paties poeto atspėtas žanras – seka, tęsinys, bet ir prieštarų pynė, ciklas, gyvatė, įsikandusi savo uodegą. Ratas, iš kurio neišeisi; ratas, kuris užsibaigia prasidėdamas.

       Siuita – ciklinis muzikos kūrinys, audžiamas iš dažniausiai kontrastuojančių dalių. „Kažkur giliai „turiu“ muziką, šiaip jau esu „be klausos“, – taip Sigitas yra išsitaręs viename laiške Aušrai Marijai Sluckaitei (spausdinta „Varpuose“). Gilioji muzika – ji aidi taip pat giliai kaip kalba: garsai, sąskambiai, ritmai, melodijos, kompozicinės sekos, kontrastai, paralelės; bet ir dar giliau – simfonija ar lietuviškoji sutartinė (kaip principas svarbi ir Jurgiui Baltrušaičiui).

       Meilės lyrika, kraujo gyslomis prisijungianti prie gyvybingos tradicijos – šventraščių, seniausių tekstų. Nuogo kūno, bet ir atsivėrusios sielos kalba. Atviros erotikos, bet ir maldos būsenos. Žiaurumo („MEILĖ kartais būna žiauri, – / ir ne aš tatai sugalvojau“) ir didžiausio švelnumo, šventumo lydinys („Viešpatie, tai šventa, tai dar nespėjo pavirsti į ledą!“). Arba: „Bučiuoju tavo rankas, / paliesdamas kojas lūpom“ („Raitelis ties bastėja“).

       Nesunku ištarti – tokios meilės lyrikos, tokio stipraus, aistringo kūniškumo, tokio ritminio sintaksės pulsavimo kaip cikle „Moters kūnas vonioj už užuolaidos“ dabartinėje pasaulio poezijoj vargu ar apskritai sutiktume. Kodėl, kaip tai įmanoma (jei išvis įmanoma) argumentuoti? Kalbėjimas vientisas, įkvėptas regėjimo, kūno ekstazės. Ritmo valdomas – nereikia jokių kitų teksto sankabų, užtenka ritminių bangų pulsavimo – alsavimo, pertraukiamo pauzių – atodūsių. Dvi pradžios geidimo eilutės („– – – ak, matyti vien tai, ką norėjo laukuos / pasiklydęs berniukas – – –“) – išgryninančio, dviprasmybes naikinančio žvilgsnio, būsenos, pozicijos.

       Pradėti rašyti, vadinasi, iš būsenos pereiti į ritmą, būsenos alsavimo neprarandant, maksimaliai įlydant ją į kalbą, suderinant su žvilgsnio trajektorija. Pradžia: „Regiu, kaip prausiesi. Pirmėliausia įžengi kilni ir nuoga, nuo nieko nepriklausanti karalienė, niekam nepriklausanti.“ Pirmėliausia – laiko prieveiksmis, kuriame slypi to, kas regima, mylavimas, perimamas žodžio formos. Žodžiu perimama ne tiek realybė, kiek paveikslas, senųjų meistrų, kūno poetų regėjimas. Vis aukštesnė ekstazė ir staigus kirtis – pertrūkis: „Juk svarbiausia – matau tiesiai savo lapotoj vaizduotėj / šaltą akmenį, lygų ir baltą, ir ke – / liantį vėją bei šiurpą.“ Grožio ir šiurpo sąlytingumas. Žvilgsnio aštrumas, neįtikėtina konkretumo fiksacija: „Tavo oda pašiurpsta, bet tik laikinai, kolei čiurkšlė vandens ima glostyti Tavo blauzdas, paskui aukštėliau, po to šokteli virš galvos, vanduo plūsta žemyn, atgaivindamas, glamonėdamas nugarą, juosmenį, strėnas, palaimos kauburį...“ Vanduo – ne ežero, ne upės – vonios; vanduo, dalyvaujantis moters kūno misterijoj, bet prisimenama ir upė, ima veikti vaizdinijoj. Misterija, kuri vyksta už užuolaidos, veiksmas po veiksmo, po to, kas įvyko tarp moters ir vyro: „Kambarys buvo pilnas elektros, ne tos, o anos, kuri Tavojo kūno...“ Žvilgsnio laisvė ir žvilgsnio stabdymas: „O, kaip geistina, kaip neleistina tai matyti, o matau, o žaviuosi tuo rausvu, mėlynai spinduliuojančiu kūnu.“ Šunelio pasirodymas – panašiai kaip Algirdo Juliaus Greimo laiške Aleksandrai Kašubienei – nelyg tas paslaptingas trečiasis, kuris stebi du, nenuleidžia akių, apimtas to, kas vyksta, perkeistas: „Aš buvau raudonas karalius iš Libijos, Tave sergėjo mažas rusvas šunelis ties uždanga, kaišiojo savo geidžiantį, skvarbų liežuvį.“ Ciklo kulminacija pasiekiama pabaigoj – septintajame eilėraštyje – siuitiška kulminacija, kurios aukščiausias taškas yra ir žemiausias: dėkojimo, liūdesio: „Ak, dėkoju už ilgesį, už goslumą ir išgąstį kūno, tolima artima – / viskas dabar jau sutampa, negali atsiplėšt, atsiskirt nei nutolti, priartinti.“ Du pabaigos sakiniai – lyg iš kalbos galimybių anapus: „Kas ne šio pasaulio, nėr jokio reikalo slėpti – spinduliuoja ir maišos trigu – / bas vėjas. Šiugžda, šlama, nelygu prie upės jau išskalbtos ir / iškrakmolintos baltos antklodės, vėjas ir vandenys – srūva.“ 

       Ir trikdo, ir kelia smalsumą moters vardas pavadinime – Virginija. „Siuita Virginijai“? Dedikacija, ar tik amžinas lotyniškas mergaitės skambėjimas; nuo virgo iki virginalo, reiškiančio mažą (mergaitišką) klavesiną, siuitišką muzikos atgarsį? Tikras asmuo, ar simbolis? Beatričė, Laura, Valerija, Apolonija, – kiek jų, gražių moterų vardų, amžinojo moteriškumo reiškėjų, nuo kurių neatskiriama graži, o kartais ir tragiška poezija. Mirus mylimajai Sofijai, Novalis parašė „Himnus nakčiai“ („Hymnen an die Nacht“), vienus gražiausių pasaulio lyrikos pavyzdžių. Bet čia kitas atvejis: nebėra poeto, o liko eilėraščių rinkinys – „Siuita Virginijai“, neįtikėtinas lydinys to, kas iki poeto sąmonės atėjo iš kitų patirčių (linijos, kurios gali sujungti Williamą Butlerį Yeatsą ir Antaną Baranauską, „Giesmių giesmę“ ir Charles’į Baudelaire’ą).

       Į knygos ateities likimą nukreipiantis eilėraštis – pagal senovinę XIX a. manierą – iš to ar kito poeto. Iš W. B. Yeatso: „Kuomet visai sena, sulinkus ir apakus / Palenksi savo žilą galvą prie liepsnos“; ir taip pasirodo Tu arba Ji:

 

                                   Nuliūsk ir sušnabždėk – išskrido lengvasparnė

                                   Iš žemės tavo Meilė, pakilo į dausas,

                                   Lengvai kalnų viršūnes aplenkė visas,

                                   Ją priėmė žvaigždynai į savo šeimą darnią.

 

       Tobula romantizmo adaptacija – tolimas gražus prisiminimas; kas būtų žmogus be šios galimybės? Ir greta – bodleriškasis, bet jau ir gediškasis pasibodėjimas gyvenimu, įtūžis:

 

                                   Betgi aš buvau toks įtūžęs, man jau

                                   šakės, man jau viskas velniop,

                                   nusiminęs, palūžęs tetroškau

                                   nulaužyti kakliukus

                                   toms pakvaišusioms gulbėms,

                                   šnypščiančioms palei krantą,

                                   kaulijančioms pašaro (bulkos arba saldainių!)

                                   savo ruduojantiems mažvaikiams...

                                   Kokia baisi yra beprotybė ir klaikas!                                                                                                                                     Visas šitas

                                   gyvenimas, baltos lelijos ir gulbės,

                                   jų lizdai jau seniai nušviesėjusiuos melduos,

                                   nendrėse, nepasiekiamuose man vandenuos,

 

                                   meilė, vaikai ir poezija

                                    (jeigu norit)

 

       Ir taip gali būti paryškinti du poliai: meilės dieviškumas, meilės beprotybė ir klaikas. Lelijos švytėjimas ir kūno pragarmė. Ant šitos briaunos laikosi dailininkas M. P. Vilutis. Nieko neiliustruodamas, tik savitu, neatpažįstamu būdu ženklindamas. Greta vienos kalbos – dar kita.

       Moteris, su kurios vardu susietas rinkinys, ir reali, esanti, taip pat ireali, sukurta, pamatyta „savo lapotoj vaizduotėj“. Tokia mergaitė-moteris, kuri kintančiais pavidalais pasirodo siuitoje ir kuri tėra poetinėje kalboje, jos metaforose. Lygiai taip, kaip knygos autorius S. Geda, dar realus, mūsų pažįstamas asmuo, nėra tas pats, kuris pasirodo kaip knygos aš: sukurtas, iš kalbos išaugantis gyvas poetinės kultūros darinys. Meilės eilės rašomos ir iš meilės būsenos, ir iš jos trūkumo, pasiilgimo. Kaip pasakyta pačioj knygos pradžioj: „aš nepatyriau didelės meilės, – / gal todėl toks didelis sielvartas“ („Bliuzai, parsivežti iš Kanados sniegynų“).

       Siuitoj vienin sueina keli laikai, kelių išgyvenimų plotmės: atsiminimų, ankstyvųjų erotinių išgyvenimų ir patyrimų, praradimų („Taip išėjo ir mano žmona...“). Biografinis klodas, leidžiantis atpažinti ypatingas detales, taip pat ir paskutinės gyventos vietos, buto, yra persmelktas ne tik personalinio, bet ir bendrinančio kultūros žvilgsnio, galbūt susidarančio ir iš verstų tekstų, autorių – nuo „Giesmių giesmės“ iki Ch. Baudelaire’o. Vyras – kalbantis, išpažįstantis, mylintis, geidžiantis, patiriantis – taip pat ateina iš kelių laikų, amžių. Pirmiausia – berniukas. „Moters kūnas vonioj už užuolaidos“ prasideda kaip tik jo akcentu: „ – ak, matyti vien tai, ką norėjo laukuos / pasiklydęs berniukas – – –.“ Ir nutolinantis–priartinantis klausimas eilėraštyje „Fleita ir varnėnas, švilpiniaujantis pavasarį“: „<...> ta melodija – ji kieno? Nejau to paties strazdanoto berniuko?“ Tapatybės klausimas – ar aš tas pats, ar ta pati kaip prieš penkiasdešimt ar šešiasdešimt metų? Toks ir atsakymas: ir taip, ir ne.

       Meilė – kūno geismas, sąmonės džiaugsmas, neviltis, galiausiai tragedija. Didžiausios tragedijos – meilės tragedijos. Ir literatūroje, ir muzikoje. Grožis ir šiurpas, persmelkiantis kūną. Kiekvienoje S. Gedos knygoje yra meilės eilėraščių – tyriausio širdies balso, šiurkštaus vyriško geismo, erotikos, erotinių vaizdinių, jų sublimacijų. Kreipinių ir iškreipinių. Ir subtiliausio pažadintos sielos virpėjimo. Septyniolikos ketureilių ciklas „Laiškai mylimai moteriai“ („Žydinti slyva Snaigyno ežere“) – įstabus tekstas, pirmine erotine energija perskrodžiantis lyrinę tradiciją (nuo antikos, Rytų poezijos), sustiprinantis kalbos galimybes:

 

                                   Dabar galėtum mirti arba žūti,

                                   Iškęsti Andų ar Eskimų žiemą, –

                                   Išliks ranka, lytėjus tavo krūtį

                                   Kaip baltą žydinčiąją chrizantemą.

 

       S. Gedos vėlyvosios meilės lyrikos atramos – nuo „Giesmių giesmės“ per Dante’ę, Franēois Villoną iki XIX a. lietuvių poezijos kūniškųjų pasažų ir XX a. avangardizmų: tarp Kleopo Jurgelionio meilėraščių ir Prano Morkūno naujakalbės, sutelktos į kūną, geismą, lytį. Ir į labai aukštą dvasinę vibraciją, kurios nemirtingu liudijimu tebėra Dante’s „Naujas gyvenimas“: „Iš jos akių pats Meilės viešpats žiūri, / palaimintas, į ką jinai pažvelgia.“ Eilėraščiai proza – yra itin aukšta kalbinė sublimacija, veikianti vidine ritmika.

       Paskutiniuoju gyvenimo laiku S. Geda dar patyrė įstabių sąmonės blyksnių, netgi nuostabos, kad dar pasigirsta kalbinė melodija. Taip, netikėtas melodijos sustiprėjimas, grojimas lyg kokiais viršutiniais (ar giluminiais) sąmonės tonais: liūdesio, ilgesio, neišsipildančios vilties, tylios rezignacijos: nepatyriau, neturėjau. Meilės lyrika, apšviesta ilgesio meilės, kuri neišsipildė, nes ir negalėjo išsipildyti. Tai – tragiškasis jos ženklas, antspaudas.

       Įspūdis, kad prologas ir epilogas kaip dvasinio veiksmo ribos sąmonėje yra suartėjusios, veikia vienas kitą, kad laikas yra tarsi susitraukęs (ir dėl to labai intensyvus). Kompozicinė knygos darna nebėra svarbi, darna čia reiškiasi kitaip. Meilės lyrika, plačiausia prasme, auganti iš itin stipraus gyvenimo geismo, gilių erotinių vaizdinių bei jų sublimacijų, ir prisilenkianti prie pačių pažemių, prie augalo, daikto, palikto paukščio lizdo. Visa, į ką žvelgiama iš meilės, liudija ją pačią, jos gimdantį, kuriantį esimą. Esminė egzistencijos drama – tarp Aš ir Tu, kupina dramatinės įtampos tarp šventumo ir nusikalstamumo. Sąmonė yra meilės gimdytoja, meilės žemė ir meilės amžinybė. Tik sąmonės būdu ar keliu pasiekiamas kosminis lygmuo, kai meilė ima pulsuoti kaip galingiausias kosminis jausmas; nuo „Giesmių giesmės“ iki Dante’s „Dieviškosios komedijos“ didžiu visuotinumu, vėlesnėje lyrikoje, bet tik pačių didžiausių poetų, atskirais kūriniais, jų pulsarais. S. Geda, be abejonės, buvo perjautęs poetinę meilės misteriją (ne tik iš skaitytų, bet ir paties verstų tekstų). Ir (kaip ir kiekviena intensyvi sąmonė) turėjo gilių išgyvenimų, patirties akimirkų – nuo pirmųjų dar berniuko, paauglio erotizmų (jo paties žodis iš „Siuitos trims balsams, violončelei ir fortepijonui“) iki kūniškųjų meilės svaigulių; atskiri tekstai jau skelbti rinkinyje „Daugiau nevaidinsiu Sofoklio“ (2006): („<...> kaip užtemdavo sąmonė, kaip užtemdavo sąmonė! / Svaigulys vien tiktai pagalvojus, jog ateisi, jog / gulsies, jog būsi šalimais!“, „Švilpynėlė iš nendrės ir molio!!!“), praradimų–atsisveikinimų, su neišvengiamu kaltės jausmu, iliuzijų, kad kažkas grįžta, kad gali grįžti. Meilės lyrika, kurios vienas asmuo yra tik pats kalbantysis, bet ne vieno laiko ir ne vieno patirties klodo, o tarsi išvestinis: iš nevienalaikių ir nevienaerdvių patirties linijų susidaranti vyro balso figūra kalbėjimui – programai, prasidedančiai iš anksto nežinomo, nenuspėjamo sąmonės impulso; impulso, visa sujungiančio, sublimuojančio.

       Vėlyvosios S. Gedos meilės lyrikos žadiniai (tai, kas žadina–pažadina) kyla iš kelių šaltinių (taip pat ir iš tekstų), skirtingo laiko patirčių (ankstyvųjų, baugių, neaiškių erotinių traukų ir vaizdinių, subrendusio, vaisingo kūno, senstančio žmogaus, atsisveikinančio–atsimenančio). Pirmą kartą lietuvių meilės lyrika pasiekia kosminį virpėjimą–plastėjimą, sklindantį iš senųjų sanskrito giesmių, iš „Giesmių giesmės“, pakyla iki savito, stipraus, pilnavidurio kosminio ritmo:

 

                                   Aš žinau, jog žydėtų man girios, apylinkės, o ir

                                   visas kraštovaizdis daug platesnis, debesys, sniegas

                                   iš pusės šiaurinės, vanduo, vanduvos  Tavojo kūno

                                   baltumo:

                                          netgi Saulė nėra jo bučiavus, dievas Ra

                                          nėra jo lytėjęs, – Tu buvai sukurta man iš

                                          jo kraujo, jo šviesos ir jo aukso,

                                          iš jo sėklos, kuri deimantinė, bet

                                          nėra jis Tavęs anei matęs, anei lytėjęs...

 

                                             („Siuita trims balsams, violončelei ir fortepijonui“)

 

       S. Gedos vanduvos; greta Onės Baliukonės – akmuvos, dzūkų kalbėjimo gamtinis lankstumas, daugiaprasmiškumas, pirminė poezija, propoezija; kaip Česlovo Kudabos ištartos proupės.

       Visa yra viena, bet kiekvienam atskirai.

       Paskutinė Sigito Gedos lyrikos knyga tikrai yra jo kūrybos vainikas.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 4 (balandis)