tekstai.lt

Giedrė Kazlauskaitė. Svetimi kambariai

Laura Sintija Černiauskaitė KAMBARYS JAZMINO KRŪME
Laura Sintija Černiauskaitė KAMBARYS JAZMINO KRŪME
       Laura Sintija Černiauskaitė. Kambarys jazmino krūme. – Vilnius: Alma littera, 2009. – 176 p.

 

       Literatūros recepcijos terpėje vis dažniau susiduriu su prieštaringu požiūriu į naujausias Lauros Sintijos Černiauskaitės knygas: viena vertus, pasitikima ankstesniosios kūrybos plastika, tačiau vertintojos (dažniausiai moterys) nevengia išreikšti ir negatyvių reakcijų – neva dėl erotinių scenų „vulgarumo“ ar „pasakotojos egzaltacijos“. Lyg abejojama, ar gali žmogus būti tuo pat metu ir produktyvus, ir kokybiškas; gal toji abejonė pagrįsta, mat kolegos yra sąžiningi ir puikiai išmano kūrybinio pertekliaus reiškinius, jie moka objektyviai vertinti rašytojo kūrybos virsmą. Vis dėlto tame kontekste matau kažkokias asmeniškas skaitymo patirtis, atsisakymą ramiai priimti „erotines scenas“, savųjų vertybių, peraugusių į perkūnsargius, tvoras. Ir, žinoma, troškimą, kad rašytojai savo kūryboje „intelektualizuotų“ tai, ką jie tarsi „vulgarizuoja“ – tai leistų ramiai mėgautis savuoju „intelektualaus skaitytojo“ statusu ir nesąmoningai neigti rašytojo teisę į ratio studiorum atmetantį vitališkumą.

       Autorė galiniame knygos viršelyje lyg ir teisinasi, jog rašanti „tomis pačiomis temomis“ – turint galvoje charakterių introspekciją ir santykių psichologizavimą. Tačiau tos temos yra amžinos kaip tik dėl to, kad nesinaudoja jokiais socialiniais ar ideologiniais visuomenės narstymo mechanizmais. Rima Pociūtė knygoje „Psichės istorijos“, kalbėdama apie L. S. Černiauskaitės kūrybą, konstatuoja: „Rašymo malonumas jokiu būdu nesietinas tik su pačiu rašymu kaip produkavimu ar supratimu, kad produktas – literatūrinės rinkos vertybė: jis gali reikšti ir iki galo neįsisąmonintą rašytojos savianalizę, net individo savasties susidorojimo su nebepriimtinu savuoju ego būdą“ (Pociūtė R. Psichės istorijos. – Vilnius: Homo liber, 2009. – P. 204). Teisingas imperatyvas: jį L. S. Černiauskaitė ir pati yra įvardijusi keliuose interviu bei privačiuose pokalbiuose. Rašymas kaip savikūra jos atveju niekada nevirsta kitiems matoma asmenine terapija: žmogus nėra vien impulsų ir reakcijų kamuolys, jis aiškiai atskiria save nuo savo veikėjų ir net pasakotojų, jeigu jaučia tapatybės ribas. Kita vertus, nesu skaičius visai „nuautobiografintų“ knygų, kurios paliktų tokį pat estetinį poveikį, kaip ir akivaizdžiai „suteptos“ autobiografiniais motyvais ar autoriaus charakterio atplaišomis. 

       Naujoje L. S. Černiauskaitės knygoje esantys apsakymas ir apysaka išryškina kelis skirtingus moterų tipus: kiekviename charakteryje kuriamas problemiškas ryšys su motina. Apsakyme „Kambarys jazmino krūme“ iškart į akis krinta liguistas mamytės (taip vadinama ši veikėja, pabrėžiant infantilizuotą dukros ir motinos santykį) prieraišumas prie esminės apsakymo figūros – Tilės. Nuolatinis tapatumo ribų trynimas, gviešimasis į dukterį tarsi į kūno ir asmenybės dalį čia galėtų reikšti motinos bandymą atsikovoti kažkada intensyvumu pasižymėjusį sesers ir brolio tarpusavio ryšį. Kambarys, įsikomponavęs ir apsakymo (bei knygos) pavadinime, jungiškojoje psichoanalizėje (sapnų aiškinime) reiškia sielą. Vaikystėje brolis ir sesuo susikūrė slaptą „kambarį“ krūme – palikdavo ten vienas kitam raštelius, pažymėjo jį savo krauju, susižadėjo su jazmino šerdimi. Tipinis vaikiškas veiksmas, reiškiantis privačių teritorijų ieškojimą, supratimo, jog intymumas turi būti nematomas pašaliniams, radimąsi. Nusižudžius broliui tarsi nulemiamas veikėjos elgesio modelis, skatinantis ją neprisirišti prie vyrų ir toleruoti despotišką motinos prieraišumą. Simbolinis veikėjos grįžimas į vaikystės namus, nesąmoningai trokštant dar kartą išgyventi trauminę patirtį, susitapatinant su buvusia savimi – tai egzistencinis sprendimas, būtinybė keistis, keisti savo ryšius su artimais žmonėmis ir elgesio įpročius. Neįsisąmoninta kognityvinė terapija virsta vos nujaučiamu išsilaisvinimu, kaltės jausmą ir gedėjimą konvertuojant į savivertės (ar savarankiškumo) gimimą. Psichologines būsenas L. S. Černiauskaitė aprašo labai tiksliai, įtikinamai, su didžiule empatija. Siužetiškumas jai tampa vis svarbesne atrama, leidžiančia perteikti subtiliausias jausmų struktūras (šiaip jausmus sunku paversti originaliais vaizdiniais, nebent redukuotume juos iki banalybės). Todėl gali būti, jog rašytoja tiesiog įvaizdina ypatingą savo viziją, fantaziją, vidinę vaizduotės dinamiką, neturėdama tikslo tuo pačiu metu teikti ir intelektualinių interpretacijų ar užuominų į prustiškąsias dimensijas. O atrodo, kad kaip tik to iš jos kaprizingai tikimasi.

       Apysakoje „Prieblandos seserys“ nagrinėjama panaši emocinė simbiotinė priklausomybė. Tik situacija kiek kita – suaugusių moterų ryšiai su motinomis kardinaliai skiriasi. Viena iš jų buvo šaltos motinos netiesiogiai atstumta, kita pati atstūmė nekenčiamą savo perspektyvos atspindį. Pavadinimas akcentuoja seserystės, kaip kraujo ryšio (nors tame kontekste ryšys dvasinis), netikėtumą. Veikėjos piešiamos beveik kontrasto principu – Sniegutė vaizduojama kaip itin drovi, tačiau įveikinėja tam tikrus iššūkius, perženginėja savo galimybių „griovius“. Filomena nevaldo savo nuotaikos, jai būdingi pykčio priepuoliai. Tai labai charakteringas psichologinis tipas, artimas ribinės asmenybės modeliui. Kitų žeminimas ir agresyvumas jai reikalingas savivertei išsaugoti, alkoholis ir seksas – tapatybės zonai nusistatyti. Filomenos ryšiai su vyrais išduoda jos baimes kurti artimus santykius, kurios slopinamos drastiškais būdais. Motinos lytinio gyvenimo stebėjimas vaikystėje – viena svarbiausių Filomenos traumų, kurią ji pati ir įvardija. Mama Žana aprašyta kaip vulgarios pagyvenusios moters tipas; tiesą sakant, šis personažas savo spalvingumu kiek kenkia vidinei kitų charakterių anamnezei – skaitytojas tarsi supainiojamas vienu metu kylančiose gailesčio ir paryškinto komizmo bangose. Sniegutės motina, priešingai, pasižymi rigoristiniu, griežtu charakteriu, šaltu, atstumiančiu „padorumu“. Dar viena kūrinio intriga – pradžioje užmezgamas tarsi homoerotiškas abiejų pagrindinių veikėjų kontaktas, tuo įprasminant jų kone fizinę trauką, nesuprantamą ir veikiausiai kylančią dėl išvaizdoje koduojamo skirtingumo. Vėliau tie motyvai išnyksta, Sniegutei tarsi pereinant į naują brandos fazę. Abiejų veikėjų vardai nuo pirmųjų puslapių pasirodė kvailoki, bet kai juos prisijaukinau, tie vardai suteikė vaizduojamiems charakteriams papildomo, šiek tiek šaržuoto „gėlelių“ atspalvio. Apysakoje taip pat svarbus, nors ir epizodinis, Filomenos vaiko portretas – Timas, gan asocialus berniukas, tėvo projekcijas perkeliantis dailininkui Jurui (mažiausiai išvystytas charakteris). Timo baimės atvirai psichologizuojamos: „Supranti, ten, viduje, yra kitas pasaulis... Jis suspaustas ir labai šaltas. Mus skiria durys. Kai jas atidarau, tas pasaulis į mane padvelkia, ir jis baisiai baisus. Net kai uždarau duris, man atrodo, kad viena mano dalelė ten liko“ (p. 114). Nupasakota gan vaikiškais terminais, būsena fiksuoja lyg ir grįžimo į įsčias baimę: Filomenai išvykus, vaikas prasitaria, jog mama gali niekad negrįžti. Herojė dėl savo psichologinio tipo iš tikrųjų nesugeba sukurti artimiesiems saugumo jausmo, kadangi pati jaučiasi mirtinai nesaugi. Apysakos pabaiga perdėm optimistinė, nors tai ir nėra pabaiga. Naratyvo gijos lieka nesupintos.

       Kritiškesni pasvarstymai: skaitydama „Kambarį jazmino krūme“ kažkaip nevalingai prisiminiau Romualdo Lankausko beletristiką: gali būti, jog, remdamasi klasikinės prozos tradicija (glausdamasi prie jos kaip prie tvirtos, patikimos sienos), L. S. Černiauskaitė apkarpo tai, ką savo veikėjams galėtų duoti tik ji pati – stilistinį savitumą. Pasakojimo meistriškumas ne visada atsveria turinio „tirščius“ – lyg skaitytojas, užuot neskubriai mėgavęsis tekstu, būtų impulsyviai genamas puslapiais. Knyga skaitoma lengvai, ji įtraukia, tačiau neišvengia grėsmės nuslysti į paviršutiniškumą, turi populiariosios literatūros bruožų. Vadinamasis „vulgarumas“, kurį pastebėjo „Benedikto slenksčių“ kritikai, čia vis dėlto neutralizuojamas. Tiesą sakant, vaiko (Timo) eskizai „Prieblandos seseryse“ atrodo labai gaivūs – tos jo keistenybės, kurias galima buvo labiau išplėtoti ir susieti su motinos digresija.

       Dar kelios mintys apie „egzaltaciją“, kuria rašytoja lyg ir kaltinama: esam pripratę, netgi liguistai prisirišę prie ironijos ir sarkazmo, nebegalėdami identifikuoti jų kaip svarbiausių kelio ženklų, pajuntam postmodernistinį refleksą – lengvą susierzinimą. Vis dėlto ironijos L. S. Černiauskaitės tekste pakanka, nors ji ir nesureikšminta, neišryškinta. Tačiau kodėl iš literatūros turėtume reikalauti kažkokios visiems privalomos įmantrios pozos, normatyvinio santykio su socialumu, kalbinio nusižeminimo prieš „išlavinto skonio“ vertintojus? Kritinės intencijos paprastai būna geranoriškos: stengiamasi apsaugoti rašytojus nuo popliteratūros skersvėjų, jų nepergirti, kelti didesnes užduotis ir pan. Rašytojų kambariai – tai ne kritikų, jie visuomet pereinami. Feministinė tradicija turbūt prikišamai primintų ir „savo kambario“ skaudulį, tačiau man asmeniškai moterų rašytojų triumfą reiškia tai, jog puikias knygas jos jau kuris laikas parašo svetimuose kambariuose – bibliotekose, laukiamuosiuose, lėktuvuose, kiek marginalizuotose erdvėse, nes instinktas rašyti yra gajesnis už buitines sąlygas.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 4 (balandis)