tekstai.lt

Vidas Morkūnas. Įsipareigoti žodžiui

Vidas Morkūnas
Vidas Morkūnas
       Laureato žodis Antano Vaičiulaičio premijos įteikimo iškilmėse

 

       Iš mamos pasakojimų apie jaunystės potyrius atmintyje man bene giliausiai įstrigęs štai toks nutikimas. Smagiai sau čiauškėdamos ėjusios jos, kelios merginos, palauke. Nerūpestingą šneką ūmai pertraukė už nugarų suskardenęs dviračio skambutis – suprask, gal praleistumėte? Na, ir kaip manote, kas buvo tas dviratininkas? Ogi velnias! Skriejęs jis oru, ratais nesiekdamas žemės, žinoma, nerūpestingai švilpavęs ir už vairo ragų nesilaikęs – mat rodęs apstulbusioms merginoms dvi špygas. Buvusi dusni vasaros diena. Aš tą nelabąjį kažkodėl įsivaizduodavau uniformuotą kariškai (nors, pasak mamos, vilkėjęs kaip gimnazistas); įsivaizduodavau, kaip tvaska saulėje jo epoletai (tokį žodį buvau girdėjęs jau vaikystėje) ir skimbčioja įvairiausi, gal netgi sportiniai medaliai. Regėte regėdavau, kaip žybsi dviračio, greičiausiai angliško, detalės, girdėdavau, kaip aidžiai tilindžiuoja skambutis. O aplink turbūt kuo kasdieniškiausiai dūzgė bitelės, siūravo javai, oras kvepėjo vasara ir dulkėmis. Tą keistuolį velnią (juk nors ir špygavosi, tačiau pasirodysiąs mandagiai perspėjo iš anksto) matydavau labai aiškiai – pasakoti mama mokėjo. Regėdavau, kaip tolsta nutolsta ir galiausiai ištirpsta vasaros vaiskumoje – tarytum kažkas, ko sugrąžinti ir nereikia, ko nepašauksi, nors užtektų tik prasižioti...

       Štai tokias ar panašias istorijas mes, išeiviai iš mažų miestelių, iš vienkiemių ir kaimų, atsinešame į literatūrą. Atsinešame sąmonės užantyje ir visai nesvarbu, kad išsiimti kartais nė neketiname – tos istorijos vis tiek visada su mumis.

       Tačiau kad ir koks įspūdingas būtų nutikimas, kad ir kaip prašytųsi papasakojamas, be žodžio galios literatūra jam tapti nelemta. Vien žodis ir vidinis jo virpesys, kartais prilygstantis kažin kokios mistinės stygos skambėjimui, vien tiksliai suderinta, kruopščiai nušlifuota sakinio struktūra įkvepia gyvybę įmantriam ar – iš pirmo žvilgsnio – paprastučiam pasakojimui: tebūnie ta istorija išgalvota ar tikrovėje patirta, tebūnie lakiausios vaizduotės pagimdyta ar laikraštyje išskaityta.

       Mūsų literatūros rūmas – ir grakštus, ir tvirtas, ir įspūdingas. Nebijau taip sakyti, mat dėl tariamo jos kuklumo ar menkumo nėmaž nekompleksuoju. Yra jame ir paslaptingų rūsių, ir jaukių vidinių sodelių, ir patogių kontempliuoti mansardų. Žinoma, kalbu ne apie skirstymą į aukštesnius ar žemesnius lygius, o apie stilių, temų, pasaulėvokų įvairovę. Tačiau kaip tą rūmą statytume, jei su gimtąja kalba nebūtume gavę neįkainojamos žodžio dovanos, jei negalėtume jo pasirinkti pagal menkiausią prasmės niuansą, pagal skambesį, pagal skiemenų skaičių... Tai ypatinga privilegija – ne tik suvilioti  skaitytoją staigiais siužeto posūkiais, sujaudinti ar priversti susimąstyti, bet ir paveikti kalbos „burtais“. Jos galimybės beribės, kiekvienas renkamės sau tinkamus rašymo metodus, tad kultūrinėje spaudoje protarpiais vis išnyrančias dejones dėl mūsų kalbos ribotumo ir laikyčiau ribotumu – tik ne kalbos, o jos kaltintojų. Ar, pavyzdžiui, matematika kalta dėl to, kad aš jos neišmanau?

       Bet leiskite papasakoti apie šiek tiek kitokį statinį. Žemaitijoje, Tryškių kapinėse, stovi sena medinė koplyčia. Jos paūksmėje ilsisi mano tėvai ir seneliai, dėdės ir pusbroliai...

       Ši didžiulė pilka koplyčia mane traukė nuo mažų dienų. Nors tose kapinėse lankydavausi (ir lankausi) nuolat, neprisimenu, kad būčiau kada aptikęs ją atrakintą. Beje, koplyčia taip ir liko pagal paskirtį nenaudojama. Vaikas priglusdavau prie plyšio, žiojinčio ties aprūdijusiu užraktu, ir išpūtęs akį stebeilydavau vidun. Ir visada matydavau tą patį. Ištiestą dulkėtą, žaizdotą, na suprantate, kinivarpų išgraužtą Nukryžiuotojo ranką – jei pro apmūsijusį, apskretusį langelį galinėje sienoje prasiskverbdavo šviesa. Tik tiek. Ūkanotą dieną ar vakare išvis nieko neįžiūrėdavau, mat koplyčios vidus skendėdavo dulkėse ir šešėliuose. Kad ir kaip spausdavausi prie plyšio, kad ir kaip kraipydavausi, stiepdavausi ar klaupdavausi, mano akiratis nėmaž neprasiplėsdavo. Užtat neapsakomai rūpėdavo perprasti: ar ta ranka ką nors siūlo, ar meldžia pagalbos?

       Nesiekdamas nei mamos, nei savo paties prisiminimų apvilkti literatūriniu rūbu, vis dėlto svarstau: juk pakaktų tik šlakelio vaizduotės, kitokio žodžio, kitokio sakinio, ir aną, pradžioje minėtąjį, velnią išvystume ne apsikarsčiusį medaliais ir niekinamai špyguojantį puikuolį, o tarkime, į išaugtinę skrandutę įsispraudusį vargetą, po krūmu raudantį nulaužytų ragelių. Arba – pro plyšį apsamanojusios koplyčios duryse paregėtume įstabios šviesos nutviekstą Nukryžiuotąjį, iš kurio žaizdų ant auksu išpustyto altoriaus lašėtų su prakaitu sumišęs kraujas... Arba – žiemą matytume, kaip pro prakiurusį koplyčios stogą vidun krinta sniegulės ir pamažėle kloja ant sutrešusio altoriaus paliktas zylės pėdutes, o pavasarį – kaip ašaroja žmonių apleisti šventieji... Variacijų gali būti be galo daug, tad rašytojo priedermė – taip ją suvokiu – pasirinkti tą vienintelę raidę, tą vienintelį žodį, vienintelį sakinį, vienintelę detalę, būtiną tik šiam vieninteliam tekstui; pasirinkti patį blankiausią variantą, jei šiam tekstui, šiai teksto daliai reikia būtent tokio; pasirinkti – negailestingai atmetant tai, kas neabejotinai suskambėtų įspūdingai, sužavėtų skaitytoją ar tūlą kritiką, tačiau pražudytų šį konkretų tekstą. Tekstas yra gyvas organizmas ir kankinti jo nevalia, nors pagunda – žinau – kartais būna tokia galinga.

       Ak, tos pagundos...

       Kai koks nors užsienio rašytojas džiūgauja pardavęs, na, tarkime, 80 milijonų egzempliorių, nejučia imi ir pagalvoji: kam tad, drauguži, buvai įsipareigojęs: žodžiui ar tik leidyklai? O gal tam špygas rodančiam gundytojui? Ne, nesakau, kad kiekviena labai populiari knyga – būtinai kokios nors įtartinos sutarties vaisius. Vis dėlto pats verčiau renkuosi suokalbį (tik ne tą visiems mums žinomą legendų kalvę), renkuosi tylų suokalbį su tegul ir retu, užtat itin atidžiu skaitytoju. Tokiu, kuris niekada neskaito paskubomis ir niekada nepraleidinėja gamtos aprašymų. Tokiu, kuris tekstą skaitymui pasirenka ne pagal metų laikus ar madas. Tokiu, kuriam skaitymas yra ne primesta našta, o maloni būtinybė. Tokiu, kuriam skaityti ir mąstyti yra sinonimai. Štai dėl tokio skaitytojo įsipareigoju žodžiui ir sakiniui, ir teapleidžia jie mane, jei šį įžadą sulaužysiu.

 

       2010 birželio 22 d.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr.7 (liepa)