tekstai.lt

Zita Mažeikaitė. Eilėraščiai

Zita Mažeikaitė. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Zita Mažeikaitė. Benedikto Januševičiaus nuotrauka

 

 

 

 

 

 

 

              *

 

       Prieš mirtį

       motina man perdavė

       savo maldą,

       gelbstinčią nuo visokių bėdų.

 

       Keli trumpi sakiniai

       greitakalbe,

       jau sąmonei temstant.

 

       Ta malda

       jos pačios neišgelbėjo.

       Vargas palaužė,

       prilenkė ją.

 

       Bet kaip nušvisdavo veidas,

       kai šnabždėdavo

       savo maldelę,

       kokia viltim sužibdavo akys.

 

       Kaip man patikėti

       tais žodžiais?

 

 

              Šventoji Zita

 

       Kokia vargana, kokia sunykus

       ta mano šventoji,

       tarnų ir tarnaičių globėja,

       pusę amžiaus pati ištarnavusi,

       ujama, skriaudžiama, pajuokta

       ir apvaginta –

       viską nuolankiai iškentus.

 

       Drabužis paprastas.

       Vienoj rankoj maldaknygė,

       kitoj – kepalėlis.

 

       Nedūlanti jau tūkstantis metų

       Šv. Frediano bažnyčioje,

       Lukoje.

 

       Ko man tavęs paprašyti:

       tvermės ar ištvermės?

       Kuklaus nuolankumo

       ar atkaklumo?

 

 

              *

 

       Kadaise

       Burtė man parideno

       kamuolį –

       neapglėbiamą,

       už mane pačią didesnį.

 

       Paliečiau pirštu –

       jis ėmė vyniotis,

       nusirito pasišokėdamas.

 

       Sumirgėjo viliojančios spalvos,

       gija driekės kaip šilkas.

 

       Kas to kamuolio viduj?

       Vijausi klupdama.

 

       Bet kur jis prapuolė?

 

       Ten kažkoks gniutulas:

       pilkas, šiurkštus, pakulinis.

 

       Nesigraužk,

       tarsi išgirdau Burtės kuždesį,

       ir pakuliniu siūlu

       galima austi

       ir siūti.

 

 

              *

 

       Važiavom

       į raudoną saulėlydį,

       užliejusį girią.

       Tu pasakei:

       kai numirsiu,

       sukrausi už kluono,

       kur auga čiobreliai,

       laužą ir mane sudeginsi.

 

       Širdį persmelkė žaibas,

       atsivėrusi smegduobė

       tarsi prarijo mane.

 

       Į tokią bėdą

       dar nebuvau pakliuvus.

 

 

              *

 

       Už klojimo

       nuo žiemių šono

       sukniubus galavos žiema.

 

       Per ilgai užsibuvus.

       Per šalta, per tamsi,

       tarpais visai praskydus.

       Tegul ją galas,

       tokia bjauri.

 

       Net Šiaurys,

       toks buvęs lipšnus,

       paslaugus, ištikimas

       nebežiūri ton pusėn.

 

       Kas jai belieka.

       Veidu – į samanas,

       nagais – į žemę,

       su pašalu –

       į Dangų.

 

 

              *

 

       Apsnigtoj pamiškėj – vasara

       susuktam šiaudų ritiny.

       Pridėk ausį –

       vabaliukai krebžda.

 

 

              *

 

       Išaugo

       mūsų gydytas ąžuolas,

       iškilo su visais inkilais.

       Jau neapkabinu.

 

       Pasiglemžė

       mano darželį,

       šaknim pasiekė šulinį,

       ardo trobos pamatą.

 

       Tegul.

 

 

       *

 

       Kažkas man atsitiko –

       vis labiau gaila laiko:

       parduotuvėm, televizoriui,

       plepalam, telefonui, laikraščiam

       ir net protingom knygom.

 

       Bet negaila čiurliam,

       kurie krykšdami

       ratais laksto virš kiemo.

 

       Negaila strazdui,

       po lietaus švilpaujančiam

       eglės viršūnėj.

 

       Keliukui,

       baltuojančiam prietemoj.

 

       Negaila mintim,

       vis užklystančiom

       apie nebūtį.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr.7 (liepa)