tekstai.lt

Sara Poisson. Amžinojo grožio mašina

Sara Poisson. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Sara Poisson. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
       Iš tikrųjų sapnas tęsiasi trumpiau negu sapnuojamo dalyko tikrovė, užtat sapnas visada yra nepalyginamai gilesnis už bet kurią tikrovę.

                                                   Milorad Pavič, „Chazarų žodynas“

 

 

 

 

       Sapno laikas yra panašus į knygos teksto laiką – knygos pasakojimas, kaip ir sapno filmas, gali būti ir greitesnis, ir lėtesnis už tikrovėje srūvančią ir ją skalaujančią ar drumsčiančią tėkmę. Tai turbūt dėl to, kad kažkas bus sumanęs išvaduoti sapnus nuo visko, kas trunka nuobodžiai ilgai, kas pakenčia menką vyksmo spaudimą, šitaip puoselėdamas lėtą merdėjimą. Tad mes sapnuojame intensyviau nei gyvename, neretai panašiai ir rašome. Galėtume sakyti, kad abu šiuos vyksmus sietų būsena, kurią apibūdina žodžiai „šuoliais“ ar „paknopstomis“, o vis dėlto tikrame sapne ir tikrame tekste, tarkim, gerame eilėraštyje, to nepajusite.

       Bėda tačiau, kad tas sykį apreikštas laiko greičio panašumas, siejantis sapną ir tekstą, kažin kuo įpareigoja, užkrauna atsakomybę, nebeleidžia gyventi taip, tarsi to panašumo nebūtum pastebėjęs. Jausmas toks, lyg staiga gyvulio akyje ir sulenktame sąnary būtum atpažinęs savąją akį ir sąnarį, o po to ne tik niekada nepajėgtum atsikratyti bendrumo jausmo su tuo gyvu padaru, bet būtum priverstas liudyti tai amžinai, visais įmanomais būdais skelbti, kad šis tavo išgyventas bendrumas taptų sąmoninga daugelio žmonių ir kitų gyvų padarų nuosavybe. Kad tai nebūtų pražiopsota. Arba: kad niekas, nė tu pats, negalėtų kaltinti tavęs nutylėjus kažką itin svarbaus ir esmingo. 

       Kiek beprisimenu, man visada magėjo kokiu nors būdu – specialia grandele, spalvotu reljefiniu ornamentu, galbūt bendra etikete, naujos kartos sakramentu ar net naujai atrasta raide sujungti tuos, kurie turi panašumo – sapną ir jo tekstą – tą, kuriame būtų bandoma aprašyti visa, su kuo susiduriama sapne. Rūpėjo pirmiausia išreikšti šį ryšį, ir tik paskui pasitikrinti, į ką tai pavirto. Kuo gi po šių jungtuvių tapo sapnų daiktai.

       Kodėl, paklausite, tik daiktai? Ar sapnuose nebuvo įvykių, nutikimų, pojūčių, jausmų, gal net regėjimų ar reginių, kuriuos sunkiai pavadintume daiktais? Ar tada, kai sapne snigo baltais nagučiais, nebuvo drebulio, nesutampančio nei su tais nagučiais, nei su lengvais įbrėžimais, kuriuos vėliau pavadinote tiesiog įraudusiais skruostais ar nužvarbusia nosimi? Be abejonės, tų dalykų pasitaikė ne taip jau retai. Buvo ir ausyse skambančių balsų, ir ore užrašomų sakinių bei elektroniniu sapno paštu siunčiamų simbolinių piešinių, judančių, pulsuojančių, švytinčių – šviesa ir pulsavimas juose buvo didesni, svarbesni ir išraiškingesni nei patys piešiniai ar simboliai. Juos jau esu bandžiusi aprašyti, perpiešti, nors galiausiai tekdavo suvokti, kad šviesa nepasidavė šitokiu būdu pririšama, nes ji kur kas laisvesnės prigimties nei tekstas. Bet kaip tik tada, kai sapnų vėjas ar drebulys būdavo kaip nors fiksuojami, apibrėžiami, jie tapdavo daiktais – šioje, ne sapno (jei tik mes nesapnuojame visą laiką), tikrovėje jie galėdavo gyvuoti vien kaip rašytiniai, pieštiniai ar sakytiniai daiktai.

       Turbūt jie net džiaugdavosi šia galimybe įsikūnyti į daiktus, kad jau man taip lengvai, nors ir ne visiškai, pasiduodavo.

       Bet kuriuo atveju man buvo patogu ir atrodė teisinga pavadinti juos daiktais. Nejausdavau dėl to didesnio sąžinės graužimo. Regis, būta vilties, kad ilgainiui savo sapnams man pavyks sukurti geresnius daiktiškus atitikmenis.

       Gali būti, kad tie sapnų daiktai, kurie buvo šiek tiek nepatogūs, nerangūs mano sapnų atitikmenys, yra gera medžiaga, iš kurios galima sukurti kažką dar labiau daiktiško. Manytina, tai būtų daiktų deriniai, kurių ornamentai ar išdėstymas atpirktų daiktų trūkumus. Kartais individualumas aukojamas geresnės visumos ar universalumo labui. Galvojau ir apie tai. Palikdama vėlesniam laikui: ši kilpa dar neužveržė man gerklės.

       Dvi liesos meškos. Jos sapne paprastai pasirodo ten, kur sunkiausia tikėtis jas išvysti, tačiau dažniausiai nespėji nustebti, mat nuostabą netrukus išstumia baimė. Tiesa, jos šiek tiek panašios į cirko meškas, ir šalia baimės esama abejonės, ar tikrai verta bijoti. Vis dėlto abejonė ar drąsa gali per daug kainuoti – suvoki tai sapne, ir jau kitą akimirką esi bėglys, netgi tada, kai tau pakerta kojas – tai nutinka, regis, kaip tik dėl to, kad pabėgti anapus, ten, iš kur negrįžtama, tau dar svarbiau, nei pasprukti nuo meškų.

       Lėkdamas nuo šių sapno plėšrūnų, sprunki neatsigręždamas. Meškas matai labai trumpai ir beveik galėtum manyti, kad apskritai jų nematei, gal jos netgi neegzistavo. Kokiu būdu nutari elgtis taip, tarytum tos dvi liesos meškos būtų tikri sapno daiktai, užuot buvę sapno miražu, haliucinacija? O vis dėlto tu bėgi, nieko daugiau nebematydamas ir negirdėdamas, visais savo pojūčiais aptikdamas tik kokių nors durų ar vartų, kuriuos galėtum uždaryti iš kitos pusės, galimybę. Ausyse skambant nežinia kieno, galbūt tavo paties, balsui: „Jei šalia didesnės meškos pamatei mažesnę, gali tikėtis, kad mažoji yra jos vaikas ir jo motina yra pasirengusi sudraskyti bet ką. Bėk, kiek tik kojos neša.“

       Sapne dažnai atsiranda patarėjų, tačiau tai nereiškia, kad patarimai bus adekvatūs tikrovei, kad jie nėra dar vienas sapnas, sapnas sapne.

       Ir kas po viso šito galėtų patikėti, kad tu tikrai matei tas dvi meškas, kurių viena iš tiesų buvo pastebimai mažesnė? Bet tu esi įsitikinęs, kad jas matei, tiksliau, sapnavai matąs, ir kad abiejų kailis buvo šviesesnis, nei galėtų pasirodyti tikrovėje. Balintos gilių ar miežinės kavos spalvos gaurai. Prabudęs galvoji, kad tokia kailio spalva įmanoma tik sapne. Tačiau po dviejų dienų, visiškai neplanavęs, nueini į muziejų ir ten pamatai meškos iškamšą lygiai tokiu pat kailiu.

       Sapno meškų kailis buvo susimetęs į kuokštus, nelyginant riebaluotas. Ar tai reiškė, kad meškos susijusios su nešvara, galbūt jos buvo alkanos ir ieškojo maisto kokiam sąvartyne, ten kaip nors ir išsiriebalavo? Kodėl sąvartyne išsiriebaluoja katės? Kodėl kažkas išmeta į šiukšlyną riebalus? O gal kaip tik dėl to, kad meškos buvo pastebimai nešvarios, tu lengviau apsisprendei? Nuo pat vaikystės buvai mokomas, kad nešvara neįmanoma pasikliauti ir, jei tik pajėgi, privalėtum jos vengti savo ir nešvaros labui. Mat ne visa nešvara yra naikintina, yra tokios nešvaros, kuri puoselėtina ir susijusi su vaisingumu, tad geriausia pozicija – tiesiog vengti panašių dalykų. O jeigu kyla grėsmė, kad ši nešvara sparčiai artėja link tavęs, tenka nuo jos sprukti, taip pat greitai, tarsi šiuo keliu ne bėgtum, bet kriste kristum, įkaitindamas ir suvirpindamas pakeliui skrodžiamą orą, kuris tave, skirtingai nei tu jį, bando atvėsinti, nors ir nesėkmingai.

       Trintis į sapno orą primena visas kitas trinties rūšis – jų metu įkaitinami abu besitrinantys paviršiai.

       Sapnų trintis, galima sakyti, panaši į kitus trinties pavidalus, kaip sapno meška panaši į meškos iškamšą muziejuje. čia verta daryti prielaidą, kad vėliau muziejuje pamatyta meška kitoje, mums neįprastoje, laiko matavimo sistemoje pasirodo tuo pačiu metu kaip ir dvi liesos sapno meškos. Dera pagalvoti, kad visos trys meškos galbūt yra neatsitiktinis įelektrintas trikampis, turintis tam tikrą kažkam gerai žinomą paskirtį. O galbūt visi sapnų nutikimai yra ne tik greitesni, bet ir ankstesni už visus nutikimus pabudus? Net ir tuo atveju, kai susapnuotą mešką staiga išvysti muziejuje ir imi manyti, kad sapnas kažkokiu būdu buvo vėlesnis, kad susapnavai jau matytą mešką. O susapnuoji tai, ką dar matysi. Lygiai kaip vaikystėje sapnuodavai besikalbąs mobiliuoju telefonu ar besikalbėdamas matydavai savo pašnekovą taip, kaip dabar gali jį matyti kalbėdamasis per „Skype’ą“. Panašiai, visiškai neabejodamas tokia galimybe ir neparodydamas nė menkiausios nuostabos, sapnuose kalbėdavaisi su draugais apie 1970–1975-uosius. Tas pokalbis tada tau neatrodė keistesnis nei švelnus vėjelis, jis buvo natūralesnis už nupjautos žolės kvapą.

       Keturios baltos vištos. Sapnų daiktai taip mėgsta pasirodyti poromis, kad gana dažnai jiems papuola būti ir keturiese, kitaip sakant – dviem poromis, o ne viena. Be to, sapnų daiktai taip mėgsta baltą spalvą ir jiems taip patinka visa, kas susiję su paukščiais, kad visiškai nenuostabu, jei vieną gražią sapno dieną į jūsų sapno akiratį paklius keturios baltos vištos.

       Prisiminus, kad vištos yra genetiškai artimi tiranozaurų palikuonys, sapnuoti vištas jums pasirodys dar natūraliau: jūsų protėviams vištos sapnuojasi taip seniai, kad tik sapne dar galėtumėte perprasti, kuo skiriasi višta ir tiranozauras. Kartu – perprasti vištos arba keturių vištų teisę būti jūsų sapnuose ar netgi jų teisę į jūsų globą bei rūpestį. Toks rūpestis yra paveldo puoselėjimas, ir paveldas turi teisę iš jūsų šito tikėtis.

       Tiesa, šios keturios vištos, arba dviejų vištų poros, labai gerai atspindi ir sapno fenomeną: čia viščiukams virsti vištomis netrunka nė nakties. Viščiukai užauga per pusę sapno, ir dar prieš atsibusdamas spėji pamatyti, kad iš dviejų viščiukų užaugo dvi didžiaskiauterės dedeklės ir dvi mažaskiauterės mėsinės vištaitės. Ir ne tik tai. Pamatai dar ir poros jų ateitį – susmulkintą šviežią vištieną, kuri sapne atsiranda vos pagalvojus apie mėsinių vištų paskirtį. Mat sapnuose įprasta, kad praeitis, dabartis ir ateitis egzistuoja vienu metu. Yra mėsos, ją užsiauginai, o balti sapno paukščiai gražiai ir nuosekliai išsaugo savo kvartetą iki pat sapno pabaigos, ir tuo visiškai nereikia rūpintis. Skirtingai nei vištiena, dėl kurios išsyk pradedi sukti galvą: ar etiška vartoti skerdieną ir sykiu – ar išmintinga prarasti mėsą, jei nesuskubtum jos suvartoti (tuo pat metu ir grūdus; jų, manytina, prireikė vištienai rastis), nes šioms vištoms juk vis tiek nebesugrąžinsi gyvų paukščių pavidalo. Juolab kad gyvasis pavidalas tebėra po ranka.

       Sapno viščiukus vištomis verčia ne koks įprastas maistas, o pirmiausia pro kluono, kuriame auga šie paukščiai, durų apačią plūstanti šviesa. Ji iš pirmo žvilgsnio atrodo ir šalta, ir šiek tiek nuodinga, ir svilinanti. Šviesa ne tik apšviečia paukščius, bet ir išpučia juos, įsiskverbdama į pačią jų esmę. Štai dėl ko jiems nesunku užaugti per kelias sapno valandas. Tačiau galima būtų numanyti, kad kluono grindis apklojęs storas spalių ir sutrūnijusių šiaudų sluoksnis turi tiranozaurų palikuonims pasiūlyti kai ką apčiuopiamesnio – ką nors, kas pačiu tikriausiu būdu užpildytų jų skilvius. Taip manyti būtų saugiau. Tad sapno pašnekovui kur kas geriau pasakyti, kad jūsų viščiukai užaugo tiesiog bekapstydami ir berankiodami kluono sluoksniuose suslėptus laiko ar fantazijos grūdus, o šviesos net neminėti. Galų gale šviesos ryšys su čia pat po kojomis apšviestais paukščiais ir taip aiškus.

       Nėra jokios rimtos priežasties praverti burnos dėl dalykų, kurie visiškai aiškūs ir matomi. Jūs tiesiog žiūrite į vėjuotoje šviesoje baltai liepsnojančius vištų gurklius (galbūt derėtų sakyti „gūžius“), matydami, kaip jūsų akyse jie pilnėja lyg mėnulio pilnatys. Ir joms, toms pilnatims, nė kiek nė motais, kad jos ne viena, o keturios, ir kad čia pat, sapne, jau pakvipo šviežia vištiena, nors nė viena šviesos prisilesusi višta nė viename sapne nebuvo nukirsta ir nė viena panašios vištos akis nepažvelgė į sapno pasaulį iš jau nukirstos galvos.

       Stikliniai varvekliai. Jei jums nepatinka stiklas, apgailestauju, tačiau jis sapnuose pasirodo neatsiklausęs. Sunku rasti ką nors įkyresnio nei jis, tiesą sakant. Turbūt sapno stiklas yra skystesnis ir labiau panašus į visur besiskverbiančią vandens drėgmę. Na, o pasakymas „stikliniai varvekliai“ greičiau yra metafora, nei tikslus to, kas pasirodo sapne, apibūdinimas. Atitinka tiesą tai, kad jie iš tiesų atrodo tarytum iš stiklo. Tokį įspūdį sustiprina laisvos jų formos. Esama užuominos, kad prieš tai jiems suteikta malonė pasidžiaugti skystu būviu. Mat jie nėra labai glotnūs ir jų paviršius pasirengęs atskleisti gamybos būdą. Šis būdas akivaizdus: stikliniai varvekliai atrodo lyg neišbaigti pusfabrikačiai, kuriuos dar reikėtų specialiai apdirbti, galbūt šlifuojant. Liejinių šerpetos ties buvusių formų sudūrimais. Tai, kas dabar vertikalu, anksčiau tenkinosi horizontaliu būviu. Tai matoma ir apčiuopiama. Galbūt bežodė ironija. Liejiniai išsaugojo nelaisvės ir neįgalumo žymę: tapti kietu kūnu jiems prireikė ne tik jų vidinių savybių, bet ir formelės, į kurią buvo įvarvintas stiklas, kadaise skystas ir nenuspėjamas. Tuo metu jis kur kas laisvesnis, nei iki tol, kada bus sustingęs ir tarytum vergiškai, nors ir grakščiai, nusilenkdamas pasirodys sapnuojančio asmens iš nuostabos plačiai atmerktose akyse.

       Tokiose akyse atspindėta ironija išryškėja ne anksčiau kaip po trijų dienų, o stebuklo nuojauta ir grožis išryškėja akimirksniu.

       Viename sapne stikliniai varvekliai atrodė (galbūt čia labiau tiktų esamasis laikas?) lyg prie stiklo siūlų prikabinti stikliniai žaisliukai, turintys puodelių su ąselėmis pavidalus. Ąselėmis? Argi vaikystėje ir sapnuose jų nevadinome auselėmis? Puodeliai aukštai, po aukštomis lubomis, be to, nelabai gerai apšviesti, tad neįmanoma suprasti, ar tai normalūs, tinkami naudoti indeliai, t. y. ar juos būtų galima panaudoti kaip tikrus puodelius. Tarkim, gurkšnoti arbatą ar bent jau vandenį, jei pasirodytų, kad spalvotas stiklas nepritaikytas karštam gėrimui. Jei paaiškėtų, kad stiklui spalvinti panaudotų dažų spalva nėra tokia atspari ir nekenksminga tada, kai stiklas, nepaliaudamas būti skysčiu net tapęs sapno varvekliu, turi sąlytį su karštu vandens tirpalu. O gal tie puodeliai apskritai pilnaviduriai, gal įsivaizduojamos jų ertmės pilnos to paties vėsaus stiklo, panašaus į ledą ir cukrų?

       Kaip teisingai supratote, stiklo varvekliai sapne buvo iš spalvoto stiklo. Nors tiksliau sakyti: jie – iš spalvoto sapnų stiklo. Vienoje vietoje, t. y. vienoje palubėje – tai žalios ar beveik smaragdinės spalvos puodelių atvirkščias miškas, kitoje – tai tamsiai rožinių puodelių tankynė. Jų buvo daug, po maždaug šešis ar aštuonis kvadratinius metrus, nelyginant du panašūs skirtingos spalvos puodelių-varveklių sklypeliai. Ir tuo pat metu jie kvietė pasilypėti, ištiesti ranką ir nuskinti kelis puodelius nuo jų stiklinių siūlų (beveik galima išgirsti tą ore virpantį ir beveik besiprašantį apreikštybėn stiklo trakštelėjimą), o sykiu tai atrodė tarytum koks kantrybės testas, išbandymas, kiekgi kažkas gebės susilaikyti ir neliesti to, ką sukūrė ne jis, kiek jis pasirengęs ir galbūt netgi pamėgęs tiesiog grožėtis.

       Jeigu šie sapno varvekliai nors per plaukelį būtų mažiau panašūs į stiklinius, galėtume pamanyti, kad tai nuostabaus grožio žemyn kepurėlėmis iš lubų augantys šungrybiai, o galbūt net į juos panašūs valgomi grybai. Gal tai stikle įkūnytas sakinys apie haliucinogeninius grybus? Galima vaizduotis, kaip kažkas dalgiu, vienu ar dviem mostais tuos grybus nušienauja. Tie grybai krenta lyg mana iš dangaus. Lėtai. Apšviesti iš šoninio žibinto palubėje jie kažkuo panašūs į kaitinamąsias lemputes.

       Sapne neapleido nuojauta, kad šie stikliniai varvekliai turėjo kažin kokią apsaugos funkciją – tai buvo galima susivokti dar ir dėl aplinkos, kur jie buvo įkurdinti: blausiai apšviesta patalpa pilkšvai baltomis kalkintomis sienomis, tokiomis pat lubomis, metalinėmis grotomis ar slankiosiomis plieninėmis pertvaromis, kažkuo primenančiomis kalėjimą arba mokyklos drabužinę, įrengtą rūsyje. Stiklinių varveklių lankose nebuvo natūralios šviesos, nors dabar gana sunku atsakyti, ar prieblandą kūrė tamsa už lango, ar patalpoje apskritai nebuvo langų.

       Įsivaizduokime: stikliniai kybančių puodelių varvekliai šiek tiek juda tarsi nuo vėjo, arba sūpuojasi laivo kajutėje, dėl to atrodo, kad stiklinis siūlas gali trekštelėti tiesiog savaime – ir ima vaizduotis, kad nėra didelio skirtumo, ar nuraškysi puodelį, ar jis pats pliumptelės iš palubės, rizikuodamas prarasti prigimtinę formą. Tikriausia pagunda!

       Argi ne tada mes labiausiai gundomi, kai mums kokiu nors būdu žadamas ne tik malonumas, bet ir tai, kad jo nepasiėmę pražudysime jį, neteksime visiems laikams? Tačiau kaip tik tais kartais kažkas sulaiko – visos intencijos ir postūmiai lieka potencialūs, ir varvekliai lieka palengva judėti tarytum koks kviečių laukas ar tulpių darželis, retsykiais susilietę žvangtelėdami bei tapdami gaivia svetimybe niūrioje sapno erdvėje.

       Stiklo burbuliukai. Šie turi nemažai bendro su stikliniais varvekliais, jų pasirodymo laukas sapne toks pat tamsus. Beveik drąsiai galima teigti, kad sapnuotojas juos regi naktį ir kad kažkas juos apšviečia tamsaus dangaus fone – regis, šviesos šaltinis yra sapnuotojo, kuris mato stiklo burbuliukus, pusėje. Nepaisant to, kad sapno objektai kybo ar sklando nelyginant atvirame ore, po atviru nakties dangumi, oras tvankus lyg uždaroje neišvėdintoje patalpoje, panašioje į kalvę ar stiklapūčių dirbtuvę. Ore siūruoja stiklo burbuliukai, jie šiek tiek panašūs į ilgai stovėjusius nebejaunus žmones, kuriems paskaudo nugaros ar nuvargo kojos, jie nenustygsta vietoje, perkėlinėdami savo kūno svorį nuo vienos kojos ant kitos ir savo nuvargusiu kvėpavimu smaugdami orą. Patalpos erdvė, kurioje sklando stiklo burbuliukai, pilna stiklo garų, ir dėl to neramu, jog čia pavojinga kvėpuoti. Įkvėpus stiklo burbuliuką, jis gali sudužti kvėpavimo takuose ir jus sužaloti. Ore yra stiklo, ir tai labiau grėsminga nei gražu, nors grožį, tiesa, irgi galima justi – stiklo sferytės šviečia, jos patrauklios, kaip kad vaikams patrauklūs atrodo spindintys ir grakščiai oru skriejantys muilo burbulai. Jie tarytum įkūnija visiškai nenaudingą ir tuo pat metu gryną grožį, gryną geometriją. Šis įvairiopas skaidrumas ir tuštumas yra jų ypatybė: muilo burbulai yra tokie trumpalaikiai daiktai, kurių neprivalu nei saugoti, nei ieškoti jiems vietos – jie nereikalauja nei erdvės, nei dėmesio, jie gimsta ir miršta per kelias sekundes. Jie nieko nežada, ir dėl to dar labiau prikausto žvilgsnį, verčia susitelkti taip, kad būtų išnaudotas kiekvienas šio nenaudingo grožio mirksnis: tai kažkuo panašu į meilę, apie kurios laikinumą ir trapumą žinoma – tai kiekvieną akimirką daro dar brangesnę ir įstabesnę.

       Juodaodis berniukas. Galėtume drąsiai sakyti, kad šis berniukas į jūsų sapnus atėjo iš filmų apie vergus, ir ši teiginio drąsa, kaip kad paprastai įvyksta su visais labai drąsiais dalykais, prilygtų tiesai. Tačiau, jei vis dėlto dar drąsiau tikime, kad viskas sapnuose nutinka anksčiau už kitus įvykius, visi sapnų daiktai yra esamų ir būsimų filmų pirmtakai, o ne atvirkščiai.

       Tad sapnuose jus lankantis juodaodis berniukas yra ir jūsų gelbėtojas, ir geriausias draugas, ir jūsų vaikas, ir žaislas, ir šokoladinis saldainis, ir galiausiai jis – tai jūs pats. Todėl galima net tarti, kad nieko nėra geresnio sapnuose už šį juodaodį berniuką. Jis nebijo saulės ir nesiprašo aprengiamas pagal paskutinę madą, nezyzia saldainių, iškenčia nubrozdintą šokoladinį keliuką ir net piktavalio personažo rimbą (panašu, kad jo netgi nespaudžia vadinamasis „didelis reikalas“, dėl kurio jam reikėtų eiti į tualetą).

       Jūs žiūrite į ašarotas berniuko akis lyg į patirpusį cukrų ir palengva jūsų širdis atitirpsta. Arba kažkas atleidžia jūsų širdį veržusį diržą; pasijuntate laisvesni. Panašiai laisvesni jaučiatės bendraudami su savimi – puikiai žinote savo norus ir jums nereikia nuspėti savo minčių taip, kaip kartais tenka skausmingai įsitempus spėlioti mylimojo norus, dažniausiai pralaimint. Ypač neatspėjant tada, kai jūsų mylimasis kankinasi spėliodamas jūsiškius norus; tokiu būdu daugiausia laiko praleidžiate spėliodami vienas apie kitą. Tai mirtinai pavojingos lenktynės. Be to, šie numanymų ir nenusimanymų burtai yra jūsų meilės trąša, ir neretai tokiu būdu jūsų meilė praauga jus pačius. Tampate savo meilei per ankšti, ir ji jus paprasčiausiai pameta, palikusi jums ant stalo kokybišką, kvapnią šokolado plytelę.

       Juodaodį sapno berniuką jūs mylite kaip save patį, gerai žinodami, kad jis valgys jūsų pasiūlytą obuolį ar bananą, o dar labiau jį pradžiugins juodos duonos sumuštinis su silke ir česnaku. Kai juodaodis berniukas paims į savo rausvus delniukus juodos duonos ir riebios silkės sumuštinį, jis trumpai, jaukiai susijuoks, ir jūs staiga išvysite jo rausvą liežuviuką bei baltutėlius dantukus, kurie akimirką jums pasirodys lyg baltos česnako skiltelės.

       Juodaodis sapno berniukas džiaugiasi, kai jam parodote dėmesį, tačiau lygiai taip pat jis džiaugiasi, kai paliekate jį ramybėje. Prisižaidęs jis lyg išpūsta burė šliejasi prie jachtos borto, jo čiurkšlelė panaši į saulėje paskleistus perlų karolius.

       Jis jums lyg puošmena, kurios nereikia pirkti ar jaustis skolingam, kai ji dovanojama. Jis – lyg vaikas, kurio nereikia gimdyti bei rūpintis jo auklėjimu, tuo pat metu skrupulingai puoselėjant savo moralę. Draugas, su kuriuo nebūtina kalbėtis: jūs ir juodaodis berniukas kuo puikiausiai žinote, jog jūsų liežuviai sukurti kalbėti skirtingomis kalbomis. Tik judviejų rankos ir kojos, judviejų akys, dantys ir nebylus liežuvis, jūsų abiejų saulėje žvilgantys plaukai susikalba ta pačia kalba, jie niekada nepavargsta kalbėtis vieni su kitais. Lygiai taip pat susišneka tarpusavyje jo juokas ir jūsų ašaros, kai lupate berniukui iš piršto rakštį ir kai ant jo atkišto keliuko staiga dribteli sūrus lašas iš jūsų nosies. Ar nelauktai, iš didelio susikaupimo, nervinės įtampos ir atsakomybės labiausiai jaudinančiu momentu jūs staiga pagadinate orą, visiems laikams pralinksmindamas vaiką, kuris yra ne kas kitas, o jūs pats.

       Tada jūs žiūrite į šokantį berniuką, jo judesiuose, jo besilankstančių ir besiūbuojančių rankų ir kojų rašmenyse, šimtuose jų, įžvelgdamas visą ne kalbai sukurto raidyno žavesį arba vienos raidės, kuri atstoja visas ligi tol žinomas ir nežinomas raides, grožį.

       Tai erdvinis, besimainantis amžinai potencialios kalbos ženklas, panašus ne į laiko, o į belaikystės ir amžinojo grožio mašiną, kuri pasako jums viską – apie pasaulį, apie jus ir apie tai, kas nesate nei jūs, nei pasaulis.

       Stambūs kūnai. Vos tik spėji užsnūsti, kaip ši grožio mašina įsijungia ir tęsia savo pradėtą darbą. Galbūt ji veikia automatiškai, yra kažkieno gudriai užprogramuota.

       Vieną iš ilgesnių miego naktų šios mašinos medžiaga tampa stambūs kūnai. Jų paskirtis kas akimirką paneigti ribą tarp grožio ir negražumo, aiškumo ir abejonės bei netikėjimo. Paneigti, paleisti visa visur esančiomis dulkėmis, nepasitelkiant šiam reikalui nė menkiausio bent kiek aiškiau suprantamo žodžio ar veiksmo. Jei kartais kokia nors kalba čia ir vartojama, tai panašu į nemokyto nebylio balbatavimą.

       Jei perprastum bent keletą ištartų žodžių ar suvoktum bent vieną jų veiksmą, galėtum sakyti, kad tai buvo ne sapnas, o filmas. Tačiau tai vis dėlto sapnas, nes tik jis savo įprasta tvarka ištrina tai, kas nesvarbu, kad dar labiau išryškėtų tai, kas svarbiausia. Dėl to kalba ištrinama tiek, kad iš jos teliktų užuomina, jog buvo kalbėta. Kas kalbėta, jau nebebus aišku niekada.

       Stambių kūnų grožį tuokart imasi atskleisti trise. Vienas jų – vyras, kuris neskiria vyro nuo moters ar galbūt per lengvai, nevyriškai leidžiasi apgaunamas, kitas yra moterimi apsimetęs vyras, o trečioji yra stambi, stamantri jauna moteris, turinti auklės ir kareivio bruožų.

       Galima sakyti, kad visi trys įkūnija ne tik grožio, proto, bet ir lyties neapibrėžtumą. Visi trys turi kitos lyties bruožų. O ketvirtasis, kuris pripažįsta šį neapibėžtumo planą ir jame dalyvauja, esi tu pats. Esi šio neapibrėžtumo šalininkas ir bendraautoris. Šiame trejopame neapibrėžtumo tirpale tu plūduriuoji absoliučiai palaimingas, jei tik dėl grožio ir menko apibrėžtumo užmiršime, jog širdies gilumoje vis dėlto šiek tiek nerimauji, kad ši maloni būsena nesibaigtų greičiau, nei esi nusiteikęs.

       Taigi, kaip sakyta, pirmasis stambus vyras leidžiasi apgaunamas kito vyro, vaidinančio moterį, nors stebėdamas juodu tu kuo puikiausiai matai, kad nevykėlis artistas į moterį panašus nė kiek ne daugiau nei tas, kurį jis nori apmauti. Dėl to apgautasis atrodo ne toks jau protingas ir pastabus, kaip galėtum tikėtis iš vyro, kurį domina moterys. Galbūt moterys jo beveik nedomina? Štai dėl to pastabumo ar dėmesingumo suvaidintai moteriai stokos šis vyras neatrodo labai vyriškas. Dėl to jo lytis, seksualinė orientacija ir protas lieka tiek pat neapibrėžti, kiek jo apkūnumo estetika.

       Pridėkime dar tai, kad tu, stebintysis, puikiai žinai, kad abu vyrai turi čia kažkokią užduotį, kuri susijusi su apgaule, manipuliacijomis. Tad juodu jau pradžioje nėra tyri personažai. Kad ir ką darytų stebėtojas, juodu jau netaps tyri. Viskas, ką gali padaryti puoselėdamas dar likusias tyrumo užuomazgas – tai prisidėti prie taikingos situacijos palaikymo.

       Akimirkomis atrodo, kad abu vyrai yra vienas kito variacijos. Kelias akimirkas jie panašūs lyg broliai dvyniai. Geltonoje sapno šviesoje abu atrodo vienodai jaukūs ir vienodai be vietos. „Be vietos“ čia reikėtų suprasti ne kaip trūkumą ar nerimastingumą, o kaip nepriklausomybę nuo geografinės padėties.

       Jie kažką kalbasi kambaryje, kurio langai į pietus (kaip minėjau, žodžių neįmanoma suprasti), kalbasi vien tam, kad paliudytų savo taikingumą ir pasitikėjimą vienas kitu. Abu jie pliki iki pusės, tik nesupratingasis vyras su trumpikėmis, o moterį vaidinantis vyras – dažytų žolių sijonėliu. Tokį tikriausiai galėtų dėvėti australas aborigenas ar kokios nors Afrikos genties atstovas.

       Sijonuotas vyras sėdi, o tu, sapno stebėtojas, neatitrauki akių nuo artisto krūtinės, kuri taip menkai panaši į moterišką, kad net neramu. Siekdamas išsaugoti ramybę, bandai visomis savo minties galiomis prisidėti prie to, kad vyriška krūtinė taptų panašesnė į tą, kurią norėtų vaizduoti. Tai skatina tavo vidinis tvarkos, sklandaus vyksmo poreikis. Žiūri į krūtinę ir bandai prisišaukti visus iki tol tavo paties matytus vaizdus, kuriuose moterys neatrodė su pakankamai moteriškomis krūtimis – tarsi šio vyro krūtinės įtraukimas į nedidelių moteriškų krūtų kategoriją sustiprintų vyro šansą būti panašesniam į moterį. Kodėl tau, stebėtojui, tai svarbu? Gali būti, kad tai svarbu dėl taikingos atmosferos, tiesiog dėl taikingumo instinkto. Juk saulėtam kambariui taip tinka taikiai besišnekučiuojantys stambaus kūno žmonės, ir šiam taikingumui, kurio apsuptyje, tau dalyvaujant, patvirtinamas apkūnumo grožis, galėtų stipriai pakenkti tai, kad vienas iš scenos dalyvių būtų atpažintas kaip apgavikas. Grožis ir taikingumas čia prioritetiniai, jie šiame sapno tarpsnyje karaliauja, o tiesos laikas tegul ateina kiek vėliau. Štai ši mintis yra tavo veiksmų ir kitų minčių variklis. Tegul tai, kas paslėpta, atidengiama po to, kai stambaus kūno grožis bus pripažintas neatšaukiamai. 

       Todėl tu žiūri į vyro, apsimetančio moterimi, krūtinę, kuri tariamo moteriškumo įgauna daugiau, kai tas vyras kūprinasi, sudrimba krėsle, panašiame į stomatologo kėdę. Tada tu įsitempi, lyg įtemptum laiko vadžias ir sustabdytum akimirką, kurios metu apsimetėlio vyro vaidmuo atrodo įtikinamiausias. Turbūt panašiai įsitempia krepšinio ar futbolo varžybų sirgaliai, kurie nesąmoningai vaizduojasi, kad savo šūksniais ar nebyliais linkėjimais kažkaip prisideda prie žaidimo ir sportininkų sėkmės. Tu žiūri į staiga bent kiek sumoteriškėjusią vyro krūtinę, vildamasis, kad scenos taikingumas bus sėkmingai pratęstas ir padidins artisto galimybę tinkamai atlikti savo vaidmenį.

       Bet galbūt jums jau kirba klausimas, kodėl šią nerimastingą sirgaliaus padėtį mes vis dėlto pavadinome palaiminga būsena? Atsakysiu: palaiminga ją daro grožio išgyvenimas. Sirgaliaus padėtis čia yra ne kas kita, kaip grožio tarno padėtis, o tarnauti grožiui yra malonu, nors ir nelengva.

       Visą šią harmoningą sceną su sirgaliu sugriauna jau anksčiau minėta stambi veikėja. Ji pasirodo tame pačiame kambaryje. Ir jai tu dabar skiri visą savo dėmesį. Tuo metu vyrai išsprūsta iš regėjimo lauko ir pranyksta buto gilumoje. Jie nebetenka juos stebinčio sirgaliaus, ir šitaip jie galbūt praranda aukštesniosios malonės įrankį. Pasislinkę iš akivaizdybės (galbūt ir Dievo akivaizdybės), jie atpažins vienas kitą, demaskuos apgavystę. Kažkas nutiks. Apie tai, tiesa, šiek tiek vėliau. Dabar į sceną įtraukiamas ir tu: panašu, kad stebėtojo vaidmuo jau atliktas.

       Tu įžengi į sapno kadrą tam, kad tiesiogiai išsakytum, kaip tau patinka stambus kūnas, tiksliau – tos stamantrios, gal 25–30 metų moters apkūnumas. Tu ateini į sapno filmą ir šiek tiek drovėdamasi sakai, kad tau patinka didelės tvirtos moterys, kad norėtum turėti tokią auklę kaip ji – auklę sau arba savo vaikams. Sakai jai tiesiai į jos platų, sveiką veidą, padengtą glotnia, sveika strazdanota oda. Tokias moteris, vyrus ir vaikus kažkada mes vadindavome kanapėtais: tai buvo tarytum paskutinis ženklas, kad mes kažką žinome apie teisėtą kanapių esmę, savitą jų grožį. Dabar tos moters veidą ir akis mieliau lygintum su putpelių kiaušiniais – visi jūs galite tuos dalykus palyginti: atidaryti prekybos centro lentynoje padėtą dėžutę, ant kurios užrašyta „Putpelių kiaušiniai“, jei likote nesupratę, ką aš ar mano sapnas norime jums pasakyti apie tos įstabios moters veidą ir akis.

       Moteris švelniai nusijuokia, atsakydama tau, kad kaip tik tokios auklės norėjo ir jos dabartiniai šeimininkai. Jų berniukui esą nieko nėra mieliau, kaip iš savo saujos maitinti auklę pieno dubenyje pamirkytais batono gabaliukais. Ji taip skaniai ir kartu švelniai juokiasi, kad netrukus pajunti piene mirkyto batono saldybę, tau netgi išsiskiria seilės... arba tu tiesiog tirpsti, pradėjęs nuo burnos, nes juk sapne tai įmanoma. Tai šiek tiek nepatogu, negražu – tu gėdijiesi savo pernelyg drėgnos burnos, tarsi ji kažką išduotų.

       Staiga moteris pasirąžo ir įsitveria durų staktos viršaus, lyg norėtų geriau pamankštinti ir sykiu parodyti savo gražų stambų kūną. Lygiai taip pat netikėtai tu pamatai, kad toji moteris be sijono ir kad tau prieš akis – beveik iki pat juosmens glotniai baltomis medvilninėmis kelnaitėmis aptrauktas tos moters pilvukas. Kažką sakydamas apie stambaus kūno grožį, ryžtingai, tarytum patvirtindamas savo žodžius, tvirtai perbrauki delnu per auklės pilvą, jausdamas jį lyg guminį žaislą, kurį iš vidaus vėl suvirpina geraširdiškas moters juokas. Svetimą pilvą lieti tarytum savo – kaip tada, kai, suabejojęs savo kūno, savo sotaus pilvuko estetika, nutarei sau skubiai, be didesnio pasirengimo ir sąžinės graužaties perkurti taisykles, nusakančias, kas yra grožis, sykiu iš naujo įvertindamas daiktus bei savo kūno pokyčius. Glostei savo išgaubtą kūno dalį, su kiekvienu prisilietimu save vis labiau įtikindamas, kad ji yra tokia pat graži, kaip ir anų dienų stangrus, beveik plokščias pilvas. Dabar, turėdamas prieš akis svetimą kūną, esi ne tik visiškai pasiruošęs juo grožėtis, bet ir išreikšti tai, sukurdamas šiam pokyčiui gražų teksto daiktą, žodinį atitikmenį. Žinoma, kad taip pat nori ir pasidalyti šiuo grožėjimusi, jei tik kažkam pasirodytų verta tai paimti.

       Tavo paliesta moteris skamba lyg varpelis, kuris tarytum džiaugiasi švelniai užkliudytas, ją nelengva perprasti (nes juk varpelis skamba ir mušamas), tačiau vis dėlto nėra sunku patikėti, jog tu ir ji užmezgėte grožio ir grožėjimosi ryšį.  

       Suprantama, tai negali ilgai tęstis, juolab kad stambaus kūno grožio tema šiame sapne visiškai išsemta. Staiga atsiduri sapno prieškambaryje, kuriame vėl esi dviejų stambių vyrų stebėtojas. Bet tarp jų kažkas jau nutiko. Tai išduoda keptos mėsos kvapas. Vyras su trumpikėmis sparčiu žingsniu įžengia į prieškambarį, jo rankose – du virbai su tebegruzdančios mėsos vėriniais, staiga jis smeigia metalinius strypus sijonuotam vyrui į blauzdą iš abiejų pusių, tarytum siekdamas, kad metaliniai galai susijungtų blauzdos ašyje. Dėl to pakirstas sijonuotasis parvirsta, pargriaudamas ir smeigiką, pastarasis griūdamas kliudo į sieną paremtą sunkų juodą neaiškios paskirties plastikinį dangtį, kuris jam pačiam vožia per viršugalvį ir atjungia. Viskas baigiasi lyg situacijų komedijoje. Skausmo ir tragizmo motyvą čia užgožia per visą sapną sukrautas minties ir vaizdo krūvis, galingai, su didžiule tragikomiška jėga teigiantis stambų ir teisėtą stambių kūnų grožį.

       O jei kalbėsime visiškai atvirai, tie du sapno vyrai pernelyg panašūs į du obuolius krituolius. Ir tie virbai su mėsos mautinukais – lyg motinos obels šakos, kurios visiškai niekuo dėtos, jog žemyn krisdami obuoliukai į jas mėgsta užsigauti, nes jiems patinka elgtis pagal žemės traukos diktuojamas taisykles. Galbūt tai atitinka jų religinius įsitikinimus. Todėl dabar jie guli pasienyje visiškai harmoningai. Ir tad visiškai nenuostabu, kad mudvi su standžiąja sapno auklyte pritupiame prie krituolių ir pasilenkusios krimstelime – vienam už šeriuotos blauzdos, kitam – už karšto nelyginant plikapilvio katino sfinkso pilvuko.

       Mūsų dantys nepalieka žymės, tik nuryjame sūroką prieskonį, skrudintos mėsos ir keptų obuolių kvapą. Neklauskite kodėl. Taip elgiamasi ir tai pavyksta tik iš meilės. 

 

       2010

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr.7 (liepa)