tekstai.lt

Paulius Norvila. Eilėraščiai

Paulius Norvila
Paulius Norvila

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

              *

 

       tavo darbas

       šypsotis

       šalia nugalėtojo

 

       stovėti

       šalia nugalėtojo

 

       būti gražia

       šalia nugalėtojo.

 

       tavo darbas,

       kad nugalėtojas atrodytų kaip

       nugalėtojas.

 

       toks tavo darbas.

 

       o jau ką veiksi

       nulipus nuo pakylos

       yra išskirtinai tavo

       ir nugalėtojo reikalas.

       ir aš apie tai nieko nenoriu žinoti.

 

       nebent

       aš ir esu nugalėtojas.

 

       tokiu atveju mums nederėtų

       gaišti laiko tuščioms šnekoms.

 

       tokiu atveju reikia iš anksto

       suderint parodymus.

 

 

 

              *

 

       nes žinai, jog „netyčia“ nebūna

       ir kiekvieną judesį galima teisti,

       net ir tą nevalingą, atrodytų,

       ritualo metu

       paliekantį pėdsaką kraujo,

       randą, kuriuo pasigirti

       sunku bus, todėl privalėsi

       sugalvot kokią puikią istoriją

       apie meilę ir garbę,

       kautynes su peiliais,

       nugalėtojo dvasią ir angelo šypsnį,

       dėkingumą, kurį pajutai, kad prileido

       prie šio dieviškai apsnigto ryto.

 

       sunku bus, todėl privalėsi,

       nes kaipgi kitaip,

       nes negi sakysi tiesą,

       kad netyčia visai

       skusdamasis įsipjovei.

 

 

 

              *

 

       viskas priklauso nuo to,

       ką laikysime atskaitos tašku.

 

       jeigu tašką a,

       tuomet bus labai paprasta

       žengti paraidžiui.

 

       jeigu tašką b,

       tuomet reiks

       kas antrą žingsnį įsiminti

       ir grįžtant nesuklysti,

 

       jeigu taškus c, d, e ir f,

       tuomet turėsime variacinį

       požiūrį į problemą

       bei jos sprendimo būdus,

 

       o jeigu tašką g,

       tuomet būtinai atsiras teigiančių,

       kad toks taškas neegzistuoja.

 

 

 

              *

 

       žiema tai toks metas,

       kai labai paprastai

       gali išsiburti

       vienatvę,

 

       kai kažkas visąnakt

       tave purto

       sugriebęs už menamo

       siūlo,

 

       kai atvėsusios rankos

       ir apsnigtos gatvės,

 

       kai turi ką parodyt,

       bet niekas seniai nebežiūri.

       – – –

       žiema tai toks metas,

       kai nukastas sniegas

       sukrinta

 

       atgal į gyvenimus mūsų

       prie Katedros bokšto

 

       ir nėra priežasties susitikti,

       tačiau susitinkam,

 

       ir kas kartą kitaip

       vienas kitą nuo miego nuglostom.

       – – –

       žiema tai toks metas,

       kai uždraustas tekstas –

       tik tekstas

       niekada nekalbėtas, todėl

       niekada nemeluotas.

 

       žiema tai toks metas,

       kai „sapnuoti tave“

       švelniai virsta „tavęs susapnuotas“.

 

 

 

              *

 

       o tai, kad sėdim prie vieno stalo,

       dar nieko nereiškia,

       kad dalijamės vandeniu, duona,

       laikraščiais ir

       kad atleidžiam viens kito klaidas,

       kad be žodžių

       suprantame tai, kas nutiko.

 

       nieko nereiškia ir tai,

       kad akimirkai tampame lygūs,

       surėmę pečius,

       sumerkę pirštus

       į diskusijos blėstantį laužą.

 

       nieko nereiškia,

       nes gal juk visai nepažįstam viens kito

       ir suvedė mus atsitikimai,

       kurių nesinori dabar prisiminti.

       – – –

       nieko nereiškia.

 

       o jei reiškia kažką,

       tai tik tiems,

       kurie taip ir negavo

       prisėsti šalia

 

       ir prie durų dabar

       pagiežingai rodo liežuvį.

 

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr.7 (liepa)