tekstai.lt

Regimantas Tamošaitis. Pragaras šalia mūsų

Regimantas Tamošaitis. Nuotrauka iš asmeninio R. Tamošaičio archyvo
Regimantas Tamošaitis. Nuotrauka iš asmeninio R. Tamošaičio archyvo
       Dideli dalykai kartais nėra tokie tolimi.

       Geriu kavą Pilies gatvėje. Saulėtas, šiltas pavasario rytas, netoliese žaliuoja Gedimino kalnas. Tarsi architektūrinė ir gamtos puošmena, skirta mano ir panašių į mane malonumui. Aplinkui juda turistai, jiems čia irgi gera. Kartais jie man primena buožgalvių telkinius šiltoje kūdroje. Mirguliuoja, skuba, kažko ieško. Neramūs ir beprasmiški, tačiau būtini. Kaip pasaulio ir gamtos dalis. Apskritai į gamtą reikia žiūrėti tiesiog kaip į gamtą – be jokių ten personifikacijų ir įsivaizdavimų. Kitaip pasaulis ima gąsdinti. Kad ir tie turistai. Jie visiškai nesuvokiami, svetimi, kartais sunku įsivaizduoti, kad jie taip pat sąmoningi žmonės. Kažką tarsi kalba, rodo pirštais, fotografuoja. Tačiau man dabar jie yra tik mano pasaulėvaizdžio dalis. Kažkas turi aplinkui judėti, kad jausčiau ramybės palaimą.

       Vaikystėje kaime buožgalvius kažkodėl vadindavome varložgalviais. Ar tai vaikų prasimanymas, ar tarmės ypatybė – nežinau.

       Šiandien esu apsirengęs lengvai ir patogiai, jaučiuosi subrendęs, solidus. Kartu ir atjaunėjęs, tarsi ką tik užgimęs šiame nuostabiame pasaulyje. Mano dvasioje šviesu ir giedra, o tas kavos puodukas ant gatvės staliuko – šiaip tai tik pinigų švaistymas – taip pat dėl geros nuotaikos pertekliaus. Kava galėjau pasimėgauti ir namuose. Arba tiesiog atsigerti vandens, kaip darydavau kadaise. Vaikystėje visi mes valgydavome ir gerdavome tik namie, į kavines ir restoranus žiūrėdavome iš tolo, su bauguliu. Tose vietose tūnodavo blogi žmonės, kažkaip prasimanantys pinigų savo tuštybei tenkinti.

       Tačiau ten buvo nutriušęs provincijos miestelis, sovietmečio letargas, ten niekas gyvo užsieniečio nebuvo matęs, o čia – didingas ir gražus Vilnius (taip sakydavo sūnus, norėdamas ištrūkti iš varganos kaimo senelių buities), kuriame užsieniečiai dauginasi ne dienomis, o valandomis. Padavėjai ir mane kartais palaiko tokiu ne šio krašto buožgalviu, kreipiasi į mane angliškai, pagarbiai tūpčioja, lankstosi. Koks nusivylimas atsispindi jų akyse, kai atsakau jiems gražia lietuviška kalba. Gal po kokio šimto metų čia jau niekas lietuviškai nebekalbės.

       Pasižiūriu į save, mėgindamas susivokti, kas toks esu, tarsi vertinu save iš šalies. Visokie stilingi aprangos atributai – mano geros savijautos ir tapatybės dalis. Šalia kavos puodelio – mobilusis telefonas, ryšiui su pasauliu. Nors man geriausia, kai jis tyli. Rankinėje profesionalus fotoaparatas – gyvenimo kontrastams fiksuoti. Kai jau nebeturiu ką mąstyti, „įjungiu“ estetinį pasaulio suvokimą: žiūriu į viską kaip į mano sąmonei pateiktas egzistencijos reprezentacijas ir kaip mano paties tęsinį. Fotografuoju objektus, kuriuose atpažįstu save, savo vertybines projekcijas. Vaizdų fiksavimas man kaip instinktyvi savisauga, lyg gyvenimo kokybės patikrinimas. Iš tikrųjų aš fotografuoju ne kažkokius išorinius daiktus (kam man jų reikia?), bet tvarkau ir mobilizuoju savo sąmonę. Simpatingi buožgalviai aplinkui daro tą patį, tik intensyviau: fotografuoja visus judančius ir nejudančius reiškinius, taip paliudydami savo buvimą šiose vietose ir įsirašydami į naujus kontekstus. Juk fotografavimas yra tiesiog gyvenimo liudijimas. Seniau tiesa buvo liudijama žodžiu, dabar – vaizdu. Žodį gali iškreipti, vaizdą – nelabai.

       Kai reikia, moku ir gražiai pašnekėti, už tai net pinigus moka. Kartais verkti norisi, pagalvojus, kaip visa tai tuščia. Už savo tuščius žodžius gaunu tikrų pinigų, už kuriuos perku tikrą, kaimo žmonių išaugintą maistą ir dar švaistau juos kavai, brangesnei net už pieną, atvežtai į mūsų kraštą iš bala žino kokių kraštų. Šimtą metų nemačiau karvės, o pieną kuo ramiausiai geriu. Man net patinka, kad nuo manęs atitolintos galvijų bandos ir visoks tvartų mėšlas.

       Beje, su metais vis labiau suprantu, jog gera savijauta priklauso ne nuo gerų daiktų, bet tik nuo gero oro. O kai nuotaika tokia pakili, aplinkui pamatai daug visokių prasmių, nors iš tikrųjų jų ten nėra. Labai gerai įsižiūrėjęs į kokią nors prasmę, joje pamatai gryną beprasmybę, o už kampo tavęs, kaip sakoma, laukia absurdas.

       Čia už kampo – skersgatvis, o tame skersgatvyje stūkso vargana elgeta – keista neaiškios lyties ir nenuspėjamo amžiaus būtybė. Įsirėmusi žvilgsniu į žemę, matyt, nėra jėgų pakelti akių aukščiau. Juodame veide – ilgų girtuoklysčių antspaudas, šita žmogysta visa apnuodyta, tarsi kokiu rašalu užpildyta.

       Mėginu įsivaizduoti dvasios siaubą, kančią, fizinį ir sielos skausmą. O jei dabar ten stovėčiau aš? Kodėl sėdžiu čia, o ta žmogysta stovi ten? Bet yra, kaip yra. Aš – čia, o ji ten...

       Vargeta su savo kančia egzistuoja anapus manęs, net anapus gatvės: ta nelaiminga dvasia plevena kosminėse tolybėse, o gal kokioje bedugnėje, kur visų mūsų pradžia ir pabaiga. Vis dėlto yra kažkas tokio, kas jungia net pačius tolimiausius pasaulius.

       Tačiau apie tai geriau per daug negalvoti, kad neatsidurtum anksčiau laiko, kur nereikia. Į viską reikia žiūrėti remiantis sveiku protu ir pasikliaujant socialiniais bendravimo įpročiais. Juk tokią būtybę galėčiau niekinti – esu nepalyginamai už ją pranašesnis, – tik kažkas viduje neleidžia. Kirba ten kažkokia tamsi uodegėlė.

       Staiga tas patamsių gaivalas pasirodo grėsmingai artimas, tarsi išnyra iš vidaus. Atmintyje iškyla juoda banga. Lyg gulėčiau tamsią naktį prie ežerėlio Vilniaus apylinkėse, vienas mano šonas apneštas pelenais. Mat guliu pusiau įkritęs į dar šiltą laužavietę, šalia manęs sėdomis stūkso, gal miega, kažkoks nelaimės bendras. Rėplioju ten, kur jaučiu drėgmę. Rankomis praskiriu ežerėlio pakrantės žalėsius, visokius maurus, ir godžiai siurbiu pradvisusį vandenį. Prakeikti varložgalviai, šnypščiu sukepusiomis lūpomis ir niekaip negaliu numalšinti žiauraus troškulio. Bendras manęs negirdi. Sėdi nebylus, susigūžęs, jį užgriuvusi visa nakties tamsa. Nematau nė žvaigždžių – sunku pakelti žvilgsnį.

       O dieną pasaulis didelis ir baltas, bet visi jame gyvenantys – absoliučiai svetimi. Jie išdeginti saulės, atrodo tušti, lyg popieriniai. Žmonės šiame baltame pasaulyje juda inertiškai, be jokio skausmo, be prasmės ir tikslo. Aš čia irgi neturiu prasmės ir tikslo, tačiau vienintelis tai suvokiu – be galo aiškiai – ir tai kelia man didelį siaubą. Aš bijau pažiūrėti į šaligatvio plyteles, aš bijau medžių, visų daiktų, nes jie mane gali užmušti. Aplink mane tvyro negailestinga, nežmogiška begalybė. Ji vienu metu ir juoda, ir tviskanti kaip pati balčiausia ugnis.

       Vėl atsipeikėju Pilies gatvėje, prie to paties kavos puodelio. Ranka griebiasi fotoaparato. Aš jūsų nebijau, sakau, žiūrėdamas į daiktus. Jūs esate su manimi, jūs mane saugote.

       Bet pragaras visai šalia, aš vis dar galiu jame prasmegti. Tada jau sudiev, mano visi artimieji ir puikūs bičiuliai. Ačiū, kad pažinojote mane tokį laimingą ir prasmingą. Visą sudėliotą iš gerų daiktų.

       Reikėtų įveikti pasibjaurėjimą ir duoti tam vargetai iš skersgatvio kokį litą. Stovi ten jau visai prie savo pragaro vartų, netekęs asmens bruožų, nedrįsdamas nei išeiti iš gyvenimo, nei sugrįžti.

       Pasižiūriu į skersgatvį – kurgi tas nelaimės šešėlis užgesusiomis žvaigždėmis vietoj akių? Šalia vargetos jau bestovįs dar vienas toks, taip pat pajuodęs ir apšepęs. Tada pasidaro aišku, kad pirmoji būtybė tikrai yra moteris, nes jai ant veido nesimato jokių šerių. Tuo jie abu ir skiriasi. Kaip anksčiau nesusiprotėjau?

       Nudūrusi žvilgsnį žemyn, nugara įsirėmusi sienos ta moteris nejuda. Vienoje rankoje rūksta cigaretė, kitoje – popierinis kavos puodelis. Matyt, atnešė tas antras, gal jos vyras ar šiaip koks gatvės sugyventinis. Jie ten ir stovėjo kaip du vieniši paminklai: kažkur jau esu matęs tokius liūdesio monumentus.

       Užsidariusi savo pasaulyje pora nieko nemato, nesidairo, judri turistų minia jiems tarsi neegzistuoja. Suprantama, juk tie laimingieji – labai laikini, rytoj jų čia nebebus, o ta pora – sustingusi kaip pati laiko ašis. Nejudantys, nes visiškai be ateities. Atsirėmę tik vienas į kitą ir dar žvilgsniais į žemę.

       Tada pagalvojau, kad tokia jų draugystė, toks bendrumas yra nepaprastai gilus, siekiantis gal net pasaulio dugną. Jų santykis daug tikresnis nei laimingųjų žmonių ryšiai. Mes juk susiję tik todėl, kad laimingi, pasisekę. Mes jungiamės paviršiais, o tie du – iš esmės.

       Jeigu patektum į tokį pragarą ir sugebėtum iš jo ištrūkti – kaip tada viskas atrodytų? Mirti ir prisikelti – gal tai vienintelė nemirtingumo ir išganymo galimybė mums, mirtingiesiems, kurie niekada nebuvome šventi, bet gyvename taip, tarsi visas pasaulis būtų sukurtas mūsų gyvenimo šventei.

       Viskas prasideda jaunystėje – nuo begalinio laimės troškimo. Ir kartais baigiasi taip – baisiu troškuliu, kai tave troškina taip žiauriai, kad net pažaliavę kūdros vandenys neatrodo bjaurūs.

       Kai pernelyg trokšti būti laimingas, gali patekti į pragarą. O jei iš ten pasiseks ištrūkti, atsipeikėjęs galbūt suvoksi, kad iš tikrųjų gyveni.

       Bandau šito nepamiršti.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr.8–9 (rugpjūtis–rugsėjis)