tekstai.lt

Juozas Marcinkevičius. Esu aš kelias…

Juozas Marcinkevičius. Vlado Braziūno nuotrauka
Juozas Marcinkevičius. Vlado Braziūno nuotrauka

 

 

 

 

 

 

 

              *

 

       Ak, kaip prie mano ežero

       Meldai gražiai sužėlė…

       Virš begalinio žalio –

       Tik begalinis mėlis.

 

       Ir veltui tu tikiesi

       Ką nors čionai išvysti.

       Nėra čia žmogui vietos,

       Čia – šitoj dvispalvystėj.

 

       Tik nesunku be galo

       Įsivaizduot čia gėlę:

       Tarp begalinio žalio

       Ir begalinio mėlio…

 

 

              *

 

       Virš tavo juoko – mano neviltis…

       Ak, kaip gražiai susisluoksniavo:

       Čia – nebūtis, o čia – būtis,

       Čia – mano žodis, šičia – tavo.

 

       Sakau „išnyk“, o tu vis vien esi –

       Akių dugne – ir niekur nepabėgi.

       Esi ir praeity, ir ilgesy…

       Nejaugi mano žodis toks bejėgis?

 

       Kada iš atminties, akių

       Išnyksi lyg nerealybės daiktas?

       Sakau „kada“… Tačiau tikiu –

       Užtenka tik tave prakeikti.

 

 

              *

 

       Ak, gelia, Viešpatie, kaip gelia.

       Ne kūną gelia – vargšę sielą.

       Viršum tavęs jau visagalė

       Juoda lemtis sparnus pakėlė,

 

       O tu, užvertęs savo galvą,

       Tiktai plėšrius nagus matysi.

       Tada suprasi, kad negalima

       Kažko pakeisti iš esmės, iš viso…

 

       Bandysi tu, žinias praradęs,

       Kažką svarbaus be galo prisiminti.

       Nes tas juodasis tavo pradas

       Ne galvą neš, o tiktai mintį.

 

 

              *

 

       Prie tylinčio slenksčio

       Priglunda – lyg šuo nusilakstęs – ruduo.

       Ties vandeniu pasilenksi –

       Ir net nepajusi, kad tai – gyvybės vanduo.

 

       Pažvelgsi į lauką –

       Ir tau atsivers baltuma.

       Bet tu nesijaudink,

       Nes tai – dar ne tavo žiema.

 

       Čia nieko nereikia

       Suprasti. Užtenka gyventi tikėjimu,

       Kad tai tavęs laukia

       Didžiulis, bekraštis žydėjimas.

 

 

              *

 

       Tai: būtis – nebūtis,

       Tai gyvas ir negyvas.

       Seklioji dabartis –

       Ir amžinybės gylis.

 

       Mes esam pasmerkti

       Pabraidžiot po likimą.

       Bet amžinoj nakty

       Juk laukia nebuvimas?

 

       Ir kas mums atsakys –

       Tad kas yra didesnis:

       Šviesi dienos akis –

       Ar amžinybės dėsnis?

 

 

              *

 

       Dabar tylu sakyt,

       Nes viskas jau nutilo…

       Šviesa dienos aky

       Apžlibo ir pražilo.

 

       Virš tavo vandenų

       Net negirdėt čiurlenimo.

       Bet aš dar gyvenu,

       Aš dar turiu gyvenimą!

 

       Tačiau yra kažkas,

       Kas jau nutrauks šį siūlą.

       Nors žvelgia pro šakas

       Tylus gyvybės krūmas.

 

 

              *

 

       Čia stoviu aš, nes man čia skirta

       Per amžius būti ir stovėti.

       Nesu nei peiktas, nei pagirtas,

       Tiktai – užėmęs savo vietą.

 

       Nekeik manęs – nesu to vertas.

       Aš nepaliksiu savo draugo.

       Juk čia – ties amžinybės vartais –

       Vienintelis turiu jį saugot.

 

       Čia stoviu aš ir čia stovėsiu –

       Įspėti tuos, kas žvelgs į angą:

       Tenai aklieji mato šviesą,

       O regintys – apanka…

 

 

              *

 

       Atsimerk, mylimoji, tai aš

       Plunksna angelo liečiu tavo skruostą.

       Juk dar niekas iki manęs

       Taip moters neglostė.

 

       Tu miegi ir nesupranti,

       Kad stebuklas – ne angelo sparnas.

       Kad stebuklas – bendroj praeity

       Po pavargusiu mano delnu.

 

       Aš galėčiau pažadint tave.

       Bet ar verta?

       Tad nusvyra pavargus galva

       Ant pasaulio, miegu atitverto.

 

 

              *

 

       Nužvarbęs kūnas, nejauki delčia

       Dabar tik vardą mano supa.

       O juk galėjo viskas būti čia –

       Prie šios sraunios ir siautulingos upės.

 

       Bet viskas baigėsi ne taip, ne taip,

       Bet viskas baigės net neprasidėję.

       Nors krykštė sodai taip baltai baltai,

       O laikrodžiai nustojo ėję…

 

       Bet viskas virto laukimu,

       Skaudžiu – kaip ilgesys tikėjimo.

       Praleiskite mane – einu,

       Kur glaudžias mano pralaimėjimas.

 

 

              *

 

       Esu aš kelias, priimu visus,

       Kurie važiuoja, joja mano akmeniu.

       Tačiau labiausiai aš myliu basus,

       Nes pėdas jų geriausiai atmenu.

 

       Šimtai jų – pėdų nekaltų –

       Praėjo čia, kol jie išrado ratą.

       Tik išradėjo vardo nerandu,

       Turbūt užmiršęs būsiu jį arba praradęs.

 

       Keleivi mielas, būk smalsus –

       Ir klausk: kur aš tave nuvesiu?

       …Esu aš Kelias, priimu visus,

       Kurie – į Amžinąją Šviesą.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr.8–9 (rugpjūtis–rugsėjis)