tekstai.lt

Julius Keleras. Eilėraščiai

Julius Keleras
Julius Keleras

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

              dulkės

 

       dulkės sustingusios ant pianino,

       ant palangės, mamos nušluostytos

       dulkės, matai jas fotografijose,

       keistai jų ilgiesi

 

       jos negali būt suskaičiuotos, jų nėra – seniai

       sušluostytos skepetaitėmis, tačiau vis dar

       juda mažais gauruotais pūkeliais ant pianino,

       o ypač praskleidus dulkėtas tiulio užuolaidas

 

       jos puikiausiai prisimena mano kaimynus,

       langus su vijokliais, pradrėkusias namo

       sienas, užvedamo motociklo dūmus ir tyliai

       šaipos iš mūsų, svajojančių apie praeitį

 

       ką gi, štai ir paaiškėjo, kad tai mes buvom įnamiai,

       o ne dulkės, kad tai mes žaidėm amžiną

       gyvenimą, o jos tik žiūrėjo ir juokės, įsižergę

       kvatojos – patogiai įsitaisę ant mūsų knygų

 

       per stiklą: upė, garlaiviai, kartais baidarės, o žmonės

       anapus krante vaikšto visai negalvodami

       apie dulkes, apie mane, apie muziką dulkių,

       kurias aš, ir nebūdamas čia, kada nors prisiminsiu

 

 

 

              viską, išskyrus tai

 

       mano Vilnius, likęs vaikystėj,

       komunalinis, karamelinis,

       kamuolinis,

       trumpam sustabdęs peizažą žaibas

 

       debesų dėmės, apsiblausęs balkono

       stiklas, amžinai girgždančios durys,

       vietoj plaukiantis vaizdas – kambarys,

       ir tu vėl ruoši neparuošiamas pamokas

 

       ir tu vėl nemoki būt ilgai nelaimingas,

       dar neturi nereikalingų prisiminimų,

       dar beveik neturi vaizduotės, tik

       kamuoliuką, kuris nuolat nurieda žemyn, link upės

 

       bet srovė jo nenuneša, jis lieka žolėj,

       prisiglaudęs prie akmenio, pasislėpęs

       nuo mūsų, žaidžiančių Vilnių,

       aistringai žaidžiančių savo vaikystę

 

       dabar jau žinau: reikia mokytis neaugti,

       netapti dideliu, protingu, žinančiu visas kainas,

       mokančiu visus teisingus judesius,

       visas tavo paslaptis, viską, išskyrus tai

 

 

 

              peizažo daktiloskopija

 

       kartais atrodo – tuos gamtovaizdžius galima

       liesti pirštais, juos atspaudus kreidiniam

       popieriuj, juos suguldžius stiklinėn

       dėžutėn su keistais, svetimais instrumentais

 

       juos aptraukus šilko plėvelėm, juos užmigdžius

       tylos chloroformu, juos apglėbus,

       apėmus

       pirštais

 

       pirštais riebaluotais? prieš tai lietusiais

       tylų Veneros spenelį? rašaluotais? po prisipažinimo raštu?

       saulės nutviekstais? kokie gamtovaizdžiai?

       koks kreidinis popierius? kam jį liest?

 

        (priminsiu: iš vaikystės paupio, kurį jau

       užmiršo akys, kuris buvo nematomas

       ten ir tada, kuris maloningai leido mums

       žaisti iš lėto artėjančią ateitį

 

       ateitį, atplaukiančią Nerim, ateitį,

       lašančią nuo Krantinės g. varveklių,

       ateitį, lakstančią vaikų darželio kieme

       trumpom nertom iriso siūlų kelnaitėm

 

       tolstančią ateitį, liekančią gamtovaizdy,

       prikvėpuotam balkono durų stikle,

       skalbti paruoštuos rankšluosčiuos ir

       pirštų pagalvėlėse, o jos niekada neužmigo

 

 

 

              atminties kvotos

 

       vaiko kosuly, kasdienėj giljotinų vaivorykštėj –

       esama jų visur, netgi tam judesy tau vis tebemetant

       palaikę suknelę link vasaros, prieš daugelį metų

       atminties kertėj įsimezgusios vasaros

 

       kas tu esi? kas buvai? kur yra tavo žodžiai?

       kieno užrašų knygelėj dar vis tūno rūpestingas,

       asketiškas vardas, erotiškas braižas

       ar lengvai vis dar įskaitomas adresas

 

       nebežinau: ar buvai tu ar aš, ar nė vienas iš mūsų? –

       ties TBC dispanseriu, kalne, į kurį tėvas

       užveždavo rogutėm, panery, kur žaisdavom

       indėnus prie lėtai upę skandinusio kelto

 

       jau galiu tau pagaliau pasakyti:

       vasara nėra metų laikas, vasara yra jaunas

       alyvinis balsas, baltas ir tyras iš to keisto

       inkilo, kuriame kažkada čiulbėjom

 

 

 

              tai

 

       tai, kas primena dulkes,

       tėra anglys, žėruojančios prietemoj,

       silpnos, pažeidžiamos žvaigždės,

       rusenančios tavo vyzdžiuos

 

       gal net mirties nuosprendis tamsai,

       apsėmusiai tavo krūtis,

       ar paklusnus šešėlis, jau nusivilkęs

       apsnigtą paltą ir žengiantis šiapus

 

       jei nusišypsos laimė, galima bus

       nupaišyti, kaip niekam nereikalingos

       dulkės susiburia ir kažkurioj prietemoj

       meldžias už mus, nelaimingus

 

 

 

              šiąnakt ir vakar

 

       ilgais nesibaigiančiais upių koridoriais

       ledonešio suskaldytos lytys bėga

       žemyn, staigiais, nesuvaldomais

       blyksniais atsispindi geismingos vilnys

 

       išdrikę debesys irgi mėgina atsispindėt,

       tačiau atpažįstamų daiktų kontūrai,

       tie, kuriuos mes dažniausiai liečiam

       ar matom, sukuria nepermatomą užuolaidą

 

       ir upių koridoriuos mes supainiojam

       savo šešėlius, mes plaukiam žemyn

       su lūžinėjančiom lytim, žemyn,

       kur nebus nei tavęs, nei manęs

 

       kur nebus jokio lango į kiemo pusę,

       krūtų, pasislėpusių po antklode,

       arbatos šaukštuko, kuriuo mes maišydavom

       lietų, menkiausio vilties signalo

 

       kur nebus jokių kūnų, gerai išmokusių skęsti,

       nemokėjusių braidžiot, o bėgt neatsigręžiant 

       nesibaigiančiais upių koridoriais

       šiąnakt ir vakar

 

 

 

              sakinys tavo gimtadieniui

 

       tą sakinį aš sudėsiu iš tavo blakstienų,

       iš tavo daiktų, kurie pasilieka, ir tų, kurie

       jau išmoko nutolti, iš pirmojo sniego atgniaužus

       pirštinę, iš neimituojamo kraujo stebuklo

 

       tą sakinį aš sakysiu tol, kol užmiršiu kalbėti,

       kol užmiršiu, kaip ima iš piršto kraują,

       kaip žiūri iš toli į laidotuvių procesiją,

       negalvodami apie amžiną neužkasamą gyvenimą

 

       tą sakinį aš kaskart naujai sugalvosiu, kasryt

       neišsiųsdamas prilipinsiu prie jo vis po naują

       pašto ženkliuką – su nuoga, svetima, besišypsančia

       Renesanso angele arba dar kokį su čiuožėjų pora

                                                ar, tarkim, Kanados karaliene

 

       tiesa, tu neišgirsi to sakinio – aš niekada

       jo neužbaigsiu – kai prabylu, pastebiu staiga

       su siaubu, jog jis tirpsta lėtai nesustodamas –

       kaip kažkur anapus tikrovės į rūką įplaukianti valtis

 

       aš dar negreit tau prisipažinsiu – nėra jokio

       sakinio, jokios kitos gramatikos,

       vien tik ta, kurią, trumpam užsimerkę, ūmai

       atpažįstam – ne iš lapo deklamuodami tavo gimtadienį

 

 

 

              išrašyta iš graikiškos vazos

 

       su tavim, svetimas vyre, pabundu sunertais pirštais,

       supjaustyta oda, su tavim, svetimas vyre, smėlio

       pilis aš statau, kol rytas galiausiai ateina:

       sniego ar oro pilis – kas dabar besupaisys,

       kai pirštai taip sunerti, kad gali netyčia suaugti

 

       svetimas vyre, kursai prabundi tam, kad žiedlapiais

       rožės baltos man lūpas atbudus pridengtum, –

       kas kurį mes sapnuojam, turės nustatyti Likimas:

       užrišk jam akis, kad neliktų pagundų išskirti,

       kad artėjanti Leta iš pavydo lėtai nepatvintų

 

       svetimas vyre, juk tu jau žinai, kaip džiūsta

       iš troškulio žiedas, jei stiebu vanduo nepasiekia

       auštant, kai bundam lėtai – ar busim,

       o tarp pirštų jau plaukios pavasario žuvys,

       galbūt ir taikiai žydės našlaitės

 

 

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr.8–9 (rugpjūtis–rugsėjis)