tekstai.lt

Algirdas Pocius. Spengianti tyla. Novelė

Algirdas Pocius
Algirdas Pocius
       Atsirėmusi į šulinio rentinį, Julija skausmingu žvilgsniu išlydėjo baltą automobilį, kuris neskubėdamas tolo siauru sodybos keliuku. Netrukus mašina pasiekė vieškelį, pasuko į Vilniaus pusę ir, lydima dulkių debesėlio, greitai dingo iš akių. Moteris nubraukė ištryškusias ašaras. Ji visuomet susigraudendavo atsisveikindama su vieninteliu broliu. Labai didžiavosi juo, nes jis Vilniuje buvo pamokslininkas, universiteto docentas. Tas žodis jai įstrigo į atmintį ir skambėjo tiek pat garbingai kaip „Prezidentas“. Šiandien atsisveikinant gal labiau dilgtelėjo sesers širdį vien dėl to, kad per paskutinį pokalbį troboje Julija susiginčijo su broliu ir šiurkščiai pasakė, kad miestas jos netraukia, o iš tėviškės niekada neišvažiuos. Čia numirs. Taip ir pasakė. Brolis docentas įdėmiai pasižiūrėjo į jos akis, lyg pasitikrindamas, ar vargšė sesuo rimtai apgalvojo tokius žodžius. Jo žvilgsnis akimirkai stabtelėjo ir ant klausos aparato, kuris buvo uždėtas ant dešinės sesers ausies. Šį naujausią išradimą docentas atvežė iš Vilniaus, nors pažįstamas gydytojas skeptiškai perspėjo: jei pažeistas klausos nervas, sunku tikėtis sėkmės.

       Julija, kai tik baltoji brolio mašinėlė pasislėpė už rugių lauko, klausos aparatą nuėmė nuo ausies ir įsikišo į megztinio kišenę. Su juo moteris nepajuto ryškaus pagerėjimo. Spengianti tyla nuo jos neatsitraukė. Nebetikėjo, kad kas nors jai dar gali padėti. Iš bėdos Julija gelbėjosi kitu būdu, kurį jau buvo išbandžiusi ne vieną kartą. Savo megztinio plačioje kišenėje nešiodavosi bloknotėlį ir pieštuką. Jei į sodybą užklysdavo laiškininkė ar kitas nepažįstamas žmogus ir imdavo kažko klausti, moteris atkišdavo bloknotėlį ir paprašydavo užrašyti. Skaityti Julija mokėjo. Buvo pramokusi nutolusiais jaunystės metais. Broliui docentui retkarčiais parašydavo laišką. Dažniausiai priekaištavo, kad ją pamiršo ir neaplanko. Jos laiškai būdavo savotiški, su įvairiais nukrypimais. Dėl to brolelis nesistebėjo, nes, gyvenant spengiančioje tyloje ir vienatvėje, pasikeičia žmogaus mąstymas ir gyvenimo supratimas. Pradeda kamuoti įvairūs įtarinėjimai ir baimės. Vienu metu Julijai atrodė, kad naktimis kažkas vaikšto apie jos namą. Nors buvo apkurtusi, bet pasakojo, kad girdi, kaip pastogėje kažkas brazda. Artimiausia kaimynė Albertina tik pasijuokdavo iš tokių jos nuogąstavimų.

       Žinodama savo negalią, Julija ėmė vengti svetimų žmonių. Nežinojo, kaip su jais bendrauti. Bijojo, kad jie gali pasišaipyti. Atsiskyrusi nuo platesnio pasaulio, ji gerai jautėsi tik savo sodyboje. Čia buvo jos maža valstybė. Kas dėjosi už jos ribų, ji nelabai ir domėjosi. Julijos geriausi draugai ir sargybiniai buvo du maži šuneliai – vienas juodas, kitas rudas. Jie lydėjo šeimininkę jos darbuose ir pasivaikščiojimuose, o naktį miegodavo ant kilimėlio šalia jos lovos. Šuneliai dažnai pavaduodavo nusilpusią moteriškės klausą. Jie pirmieji išgirsdavo svetimus žingsnius kieme ir imdavo taip triukšmingai loti, kad Julija tuoj puldavo prie lango pasižiūrėti. Jei kieme pasirodė laiškininkė ar kaimynė Albertina, ji nušlepsėdavo į verandą atrakinti durų.

       Už ištikimybę ir paklusnumą moteris savo sargybinius labai mylėjo ir lepino. Dažnai tai vieną, tai kitą šunelį pasisodindavo į skreitą, glostydavo ir kalbindavo tarsi mažą vaiką. Jie žvelgdavo į šeimininkę tokiomis meiliomis ir atsidavusiomis akelėmis, kurios be žodžių pasakydavo apie geriausius jų jausmus.

       Julija niekam nesiskundė savo likimu, savo negalia. Ji gėdijosi apie tai kalbėti. Tik patiems artimiausiems – broleliui docentui ir kaimynei Albertinai – ji atvirai pasiguosdavo, o kai kada ir apsiverkdavo. Geriausiai ją apramindavo priprasta tėviškės aplinka: kiemo ir sodo medžiai, juose iškelti inkilai, o pavasarį parskrendantys paukščiai, darželio gėlės ir paupio pievų žolynai. Išmoko gyventi vienišės gyvenimą. Net senovišką didelį, apvalų laikrodį, pakabintą ant galinės kambario sienos, ji laikė beveik savo draugu. Vaikščiodama po kambarį, dažnai į jį žvilgčiojo. Nepailstantis laiko darbininkas jai buvo tarsi gyvas padaras, kuris pasakydavo, kada vėlyvą vakarą klotis patalą poilsiui, o rytais – kada šokti iš lovos. Bet jis negalėdavo paguosti, kai širdį užguldavo neviltis ir skausmas. Julija negalėjo rasti atsakymo į kamavusius skaudžius klausimus. Kodėl likimas taip anksti atėmė tėvus, o klastinga liga ją užpuolė ir sužalojo? Kuo aš nusikaltau, kad gyvenimas mane taip nuskriaudė? Kodėl aš vieniša ir tikriausiai niekas manęs nebepamils? Į tuos klausimus atsakymų nežinojo.

       Nevilties valandėles Julija stengėsi įvairiais būdais nustumti į šalį, užmušti darbais. Dažnai, lydima šunelių, išeidavo pavaikštinėti į žydinčias paupio pievas. Nepastebimai skaudus akmuo nuslinkdavo nuo širdies. Bet ne visada pasisekdavo. Neviltis laikėsi įsikibusi į jos sielą. Tą suprato ir jos vienintelis brolelis. Pastarąjį kartą atvažiavęs su dovanomis, jis tikriausiai ti-kėjo, kad televizorius paįvairins monotonišką sesers kasdienybę. Jis ilgai įtikinėjo Juliją, kad ne tik garsai, bet ir rodomi vaizdai gali būti labai įdomūs.

       Julija iš pradžių į televizorių žiūrėjo įtariai. Manė, kad nepajėgs su juo susikalbėti. Bet brolelio pamokyta ir kaimynei Albertinai padedant, ji palaipsniui išmoko valdyti televizijos programas. Išsiaiškino, kada žinių laidos, diskusijos, o kada jaunų mergelių linksmybės. Ji mėgo šokinėti iš vienos programos į kitą. Tarsi ieškojo, kas jai prakalbės tokiais žodžiais, kuriuos aiškiai girdės ir supras. Nors nemėgo klausos aparato, jai atrodė, kad jis tik spaudžia ausį, bet retkarčiais šaukdavosi ir jo pagalbos. Ypač kai žinias skaitydavo jai patikęs jaunas, švelnių veido bruožų pranešėjas. Stengėsi nepraleisti jo laidų. Julijai atrodė, kad jis žiūri į jos akis ir kalba tik jai vienai. Moteris taip stipriai susižavėjo šiuo jaunuoliu, kad vieną naktį susapnavo keistą sapną. Jai pasivaideno, kad žavusis pranešėjas prisiartino prie jos lovos ir atsigulė greta. Jis apkabino Juliją ir pabučiavo. Moteris net per miegus sudrebėjo ir pabudo. Apsižvalgė, o aplinkui nieko nėra, tik apkabinta pagalvė. Tą dieną Julija buvo laimingesnė, dažnai prisimindavo keistą sapną ir gailėjosi, kad jis taip greitai baigėsi.

       Bet buvo laidų, kurios Juliją išgąsdindavo ir prislėgdavo. Ji negalėjo suprasti, kodėl rimti vyrai, susėdę pasikalbėti, paskui taip įsiaudrina ir ima karštai ginčytis. Po vienos tokios laidos Julijai pasirodė, kad Lietuvai yra iškilęs kažkoks didelis pavojus, apie kurį ji dar nežino. Susijaudinusi nubėgo pas kaimynę Albertiną išsiaiškinti. Kaimynė tik smagiai pasijuokė ir nuramino:

       – Tu nekreipk dėmesio į besiginčijančius. Toks jų darbas. Geriau paieškok laidų, kuriose šokama ir dainuojama.

       Julija grįžo namo gerokai suglumusi. Žinoma, kaimynė gera moteris, bet stačiokė ir vargu ar ji gerai žino, kas pasaulyje dedasi.

       Kitą vakarą pati ponia Albertina susiruošė į svečius pas Juliją. Jai knietėjo pasižiūrėti, kurios televizorius geriau rodo. Gal vilniškis docentas atvežė kokį ypatingą aparatą.

       Moterys susėdo greta ant kėdžių priešais šviečiančią, mirgančią dovaną. Albertina buvo ne tik gera kaimynė, bet dažnai Julijai paaiškindavo ir tai, ką ji ne taip išgirdo ar nesuprato. Kai kas net stebėjosi, kaip šios dvi moterys sugeba taip puikiai susikalbėti.

       Po įprastų žinių Julija jau bandė pasikelti ir pasiūlė viešniai išgerti arbatos, bet Albertina ją sulaikė:

       – Neskubėk. Dar bus kriminalinė kronika. Sėskis.

       Šį laidos pridurką kaimynė mėgo, niekada nepraleisdavo. O Julija tų laidų bijojo. Jau buvo įsitikinusi, kad per jas galima pamatyti ir baisių dalykų.

       Tą vakarą kriminalinė kronika prasidėjo gana ramiai. Papasakojo apie Kaune sučiuptus vagišius, apie pajūrio kontrabandininkus. Bet po to staiga – siaubinga avarija greitkelyje netoli Elektrėnų. Sumirgėjusiame ekrane pasirodė į griovį nuvirtęs didžiulis sunkvežimis. Jis gulėjo ratais į viršų. Šalikelėje matėsi visiškai suknežinta balta mašinėlė, apie kurią vaikščiojo policininkas.

       Šis vaizdas iš karto smigtelėjo į Julijos širdį. Juk sulamdytas automobiliukas toks pat kaip brolelio docento. Persmelkta blogos nuojautos, ji negalėjo atitraukti akių nuo pamatyto vaizdo. Gal ta mašina ne brolelio? Juk panašių Lietuvoje ne viena. Už tos minties kabinosi, kaip už tvoros kuolo. Bet kai sanitarai nuo pakelės žolyno pakėlė žuvusį, juodu kostiumu apsivilkusį žilstelėjusį vyriškį, ji nebeišlaikė ir sukliko:

       – Ten mano brolelis! O Dieve! Jis žuvo! Aš atpažįstu – ten jis! Nebėra mano brolelio! Albertina, juk tu matei?! Jis žuvo!

       Kaimynė bandė raminti, perkalbėti, bet nesėkmingai. Nebesutramdomo isteriško priepuolio apimta, Julija klykė be perstojo: žuvo mano brolelis! Jei nebėra brolelio ir aš nebegyvensiu! Dieve! Dieve!

       Į kilusį košmarišką triukšmą įsijungė ir du šeimininkės šuneliai. Pergąsdinti Julijos dejavimo ir klyksmo, jie ėmė loti ir kaukti.

       Albertina blaškėsi po kambarį, nebežinodama ko stvertis. Dar labiau išsigando, kai pamatė, kaip išblyško Julijos veidas ir merkėsi jos akys. Atrodė, kad moteris tuoj praras sąmonę. Albertina pabandė ją gaivinti šaltu vandeniu, bet vanduo nebepadėjo. Suglebusią moterį vargais negalais paguldė ant lovos. Atsitraukusi nuo jos, Albertina išbėgo į verandą ir mobiliuoju telefonu paskambino į rajono greitosios pagalbos stotį.

       – Paskubėkit! Žmogus tarp gyvybės ir mirties! – girdėjosi ryžtingas jos balsas. Stotis pažadėjo pagalbą.

       Kol Albertina sukosi apie suglebusią kaimynę, praėjo gal pusvalandis, o gal kiek daugiau – į kiemą tyliai įriedėjo greitosios pagalbos autobusiukas. Į kambarį įžengusiems dviem sanitarams Albertina pritildytu balsu, tarsi ligonė būtų atgavusi klausą, paaiškino, kas čia nutiko. Vyrai baltais chalatais atidžiau pasižiūrėjo į keistą ligonę, gulinčią ant lovos. Retkarčiais ji pramerkdavo akis ir apsiblaususiu žvilgsniu permesdavo kambarį. Buvo neaišku, ar ji ką nors matė.

       Kai sanitarai pabandė ligonę paguldyti ant neštuvų, ji pasipriešino:

       – Palaukit! Aš pati!

       Sanitarų prilaikoma, vis dar tebedejuodama ir šnibždėdama: broleli, broleli, Julija buvo palydėta į greitosios pagalbos autobusiuką.

       Iš pradžių Albertina ketino keliauti su savo bičiule iki pat ligoninės, bet pabijojo nakčiai palikti tuščias dvi sodybas. Atsisveikino su kaimyne prie greitosios pagalbos mašinos.

 

       Vilnietis brolelis docentas ankstyvą rytą dar tik skutosi barzdą, kai sudzinksėjo telefonas. Skambino iš tėviškės ponia Albertina. Ji trumpai papasakojo apie keistą, audringą Julijos reakciją į televizijos laidą.

       – Ką? Julija patikėjo, kad aš toje avarijoje žuvau? – perklausė nustebęs brolis.

       – Taip. Jai įstrigo į galvą sulamdyta balta mašinėlė, tokia kaip tamstos, o žuvęs vyras jai pasirodė… – to sakinio Albertina neužbaigė.

       – Visai pakvaišo ta mano seserėlė, – susierzino docentas. – Kur ji dabar?

       – Ji paguldyta mūsų rajono psichiatrinėje ligoninėje.

       – Ačiū, ponia Albertina, už paramą ir žinias. Nors turiu daug neatidėliotinų darbų, bet teks ją aplankyti, – pažadėjo docentas ir padėjo telefono ragelį. Jis pajuto, kad dreba ranka, laikanti skutimosi peiliuką. Šį kartą aiškiai suvokė, kad nelaimingos sesers problema pradeda jį slėgti ir trukdyti darbui. Tuo labiau, kai pasijunti bejėgis ką nors pakeisti. – Gal iš tikrųjų tik psichiatrai gali tarti svarų savo žodį, – mąstė docentas. – Man nėra prasmės skubėti, ligoninė seserimi pasirūpins. Jei nuvažiuočiau dabar, Juliją vėl gali ištikti šokas. Juk ji įsitikinusi, kad aš žuvau.

       Į kelionę brolelis susiruošė tik po trijų dienų. Baltoji mašinėlė vėl jį skraidino į tėviškės pusę. Vairavo įsitempęs ir labai atsargiai. Negalėjo atsikratyti patirto įspūdžio apie kraupią avariją prie Elektrėnų. Kodėl sesers galvoje įstrigo sulamdytos baltos mašinėlės vaizdas ir žuvęs jos vairuotojas? Gal tai koks įspėjantis lemties ženklas? Greičio nedidino per visą kelionę. Tėviškės rajono centrą pasiekė laimingai. Pasiteiravęs sutikto vietinio gyventojo, surado ir psichiatrinę ligoninę.

       Priimamajame budėjusi medicinos seselė lankytoją pasodino ant apšiurusios sofos ir paprašė palaukti. Ji pati dingo. Likęs vienas, docentas ryškiau pajuto savotišką šių niūrokų rūmų atmosferą. Nors aplinkui buvo tylu, bet pastato gilumoje girdėjosi lyg rėkavimas, lyg pagalbos šauksmas. Nosį dirgino vaistų kvapas, kuris buvo įsigėręs į šio kambario sienas.

       Pagaliau prasivėrė durys ir jose pasirodė ligonė, lydima aukštos, tvirtai sudėtos moteriškės mėlynu chalatu. Pastumta į priekį, Julija apsiblaususiu žvilgsniu permetė kambarį, bet nestabtelėjo ties broliu. Tarsi čia nieko daugiau nebūtų, tik tuščios sienos.

       – Atvyko tavo brolis, – pasilenkusi į ligonės pusę, tarė palydovė. – Jis atvyko tavęs aplankyti.

       Julija pasipiktinusi nusipurtė ir atrėžė:

       – Manote, kad aš išprotėjau? Vis tauškiate tą patį. Mano brolelis žuvo avarijoje. Argi to nežinote?

       Docentas nebeiškentė ir pabandė įsikišti:

       – Julija, čia aš. Argi tu neatpažįsti? Aš nežuvau.

       Žinoma, vargšė seserėlė jo žodžių neišgirdo. Nuo patirto streso jos kurtumas dar labiau sustiprėjo. Ji kažkaip keistai prisimerkusi žvilgtelėjo į brolį ir tuoj pat nusigręžė.

       – Visokių čia prisirinkę, – sumurmėjo ir apsisukusi nukiūtino prie durų. Palydovė jos nestabdė.

       – Atsiprašome, – tarė aukštoji moteris, ironiškai šypsodamasi sutrikusiam, iš sostinės atvykusiam lankytojui. Tvirtu tramdytojos žingsniu pasivijo ligonę ir abi dingo už durų.

       Brolelis docentas dar norėjo kažką pasakyti ar paklausti, bet nebespėjo. Liko sutrikęs stovėti praverta burna vienas pats tuščiame priėmimų kambaryje. Stebėjosi, kad sesuo per trumpą laiką taip neatpažįstamai pasikeitė. Net paburkęs jos veidas atrodė lyg kitos moters. Akys žvelgė, bet lyg nieko nebematė.

       Sudirgęs ir prislėgtas, brolelis docentas paliko niūroką ligoninės rūmą.

       Atsidūręs gatvėje, pirmiausia žvilgtelėjo į savo baltąją „Astrą“, kuri, prisiglaudusi prie šaligatvio krašto, kantriai laukė šeimininko. Docentas buvo stipriai susijaudinęs, todėl nenorėjo tuoj pat sėstis už vairo. Reikėjo apsiraminti, gal truputį pavaikščioti ir tik tada iškeliauti.

       Pasižvalgius aplinkui, jam pasirodė patrauklus skveriukas kitoje gatvės pusėje. Matėsi ir keletas suolų. Nusprendė, kad ten bus patogu atsikvėpti ir pamąstyti. Jį sukrėtė sesers pasikeitimas. Juk ne taip seniai bendravo tėviškėje ir jokių blogų ženklų nepastebėjo. Keisčiausia, kad iš Julijos galvos nebeįmanoma išmušti įsitikinimo, kad brolis žuvo. Nejaugi televizijos laida gali šitaip paveikti žmogaus psichiką? – svarstė docentas. Suprato, kad Juli-jos įsitikinimas yra kliedesys, bet buvo nemalonu, kad šitame juodame paveiksle atsidūrė jo asmuo. Net į sveiką ir gyvą brolį ji šiandien pažvelgė kaip į vaiduoklį. Mokslo žmogui tai pasirodė ne visai suprantama ir keistoka.

       Pasikėlęs nuo suolelio skveriuke, docentas dar užsuko į artimiausią kavinukę ir išgėrė kavos puodelį. Sėdęs į baltąją mašinėlę, didindamas greitį, per kelias minutes paliko šį mažą, nelabai malonų miestelį. Puikų naują automobiliuką docentas buvo įsigijęs visai neseniai, todėl su malonumu mėgavosi jo privalumais. „Šis vokiškas kūrinys dirba kaip laikrodukas“, – girdavosi savo kolegoms. Išvažiavęs į asfaltuotą kelią, paspaudė mygtuką – atsidarė stogo langelis. Gaivi oro srovė ėmė šiurenti žilstelėjusius vyriškio plaukus. Mašinėlė klausė kiekvieno vairuotojo prisilietimo. Smagu buvo jausti jos greitį. Kilometrai lėkė pro šalį kaip juodi rudens paukščiai. Docentas tikėjosi, kad dar suspės į mokslinės tarybos posėdį. Artėjo didysis Šilinės miškas. Kažkada jame buvo maloniai grybauta.

       Staiga vairuotojui pasirodė, kad iš medžiais užgulto šalutinio keliūkščio ant plento išriedėjo gremėzdiška pabaisa – traktorius su priekaba. Sucypė iki galo nuspausti baltosios mašinėlės stabdžiai, bet docentui pasirodė, kad ji pakilo į orą ir skrenda. Baisaus trenksmo jis nebeišgirdo.

       Rytojaus dieną laikraščiai ir radijas pranešė liūdną žinią: kelyje prie Šilinės didžiųjų miškų autoavarijoje žuvo žinomas chemikas universiteto docentas J. K. Policijos pareigūnai tiria avarijos aplinkybes.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr.8–9 (rugpjūtis–rugsėjis)