tekstai.lt

Joyce Carol Oates. Akmenuota kalva. Apsakymas

Joyce Carol Oates. Normano Seefo nuotrauka iš puslapio http://jco.usfca.edu/
Joyce Carol Oates. Normano Seefo nuotrauka iš puslapio http://jco.usfca.edu/
       Joyce Carol Oates (g. 1938 m.) gimė Lokportre (Niujorko valstija), augo katalikiškoje airių kilmės amerikiečių darbininkų šeimoje. Nuo 1978-ųjų dėsto kūrybinį rašymą Prinstono universitete. J. C. Oates – viena ryškiausių ir produktyviausių šiuolaikinių amerikiečių rašytojų. Yra išleidusi per 55 knygas: apsakymų ir eilėraščių rinkinių, įvairios tematikos ir stilistikos romanų, pjesių.

 

 

 

 

 

 

       Zyziau zyziau, kol išzyziau iš mamos dešimt centų, tada iškart keliuku, kirtau kampą tiesiai į plentą ir – į degalinę. Degalinė – mano dėdės Vinfildo. Automobilių remonto dirbtuvėje du automatai, taigi teko rinktis: gazuoto gėrimo ar saldainių. Tiesa, automatų – trys, bet vienas su cigaretėm, manęs nedomina.

       Minutę kitą pasvarsčiusi nusipirkau butelį pepsikolos.

       Kartais atvažiuoja žmogus atrakinti automatų ir išimti pinigų, ir jei pasitaiko tuo metu būti tenai, įdomu paspoksoti, kaip greit reikiamu raktu galima pakeisti automatų išvaizdą. Tas žmogus atvažiuoja baltu sunkvežimiu su Kanzaso numeriu lentelėje, kitokios spalvos negu mūsiškės, atrakina automatus, išima pinigus ir prikrauna prekių. Mažesni, būdavo, apstojam ir žiopsom. atrodydavo keista, kaip greitai keičiasi automatų išvaizda – priekis atvėpęs, vidus kaip ant delno. Ir tik dėl to, kad atvažiavo žmogus su reikiamais raktais.

       Atėjau į kiemą pas dėdę. Taisė automobilį. Gulėjo, palindęs po apačia, ant tokio medinio daikto su voleliais, kad lengva būtų išsiirti iš po automobilio. Mačiau tik batus. Batai sunkūs, tepaluoti. Paklausiau, ar mano pusseserė Džordžija namie – jie gyvena už poros mylių, būčiau galėjusi nueiti, – bet jis atsakė, kad ne namie, o Stratone, pasamdyta trims dienoms prižiūrėti vaiką. Aš tai žinojau, bet pamaniau, gal žmonės apsigalvojo.

       – Ar šiandien atvažiuos žmogus išimt pinigų?

       Dėdė neišgirdo. Sriubčiojau pepsikolą, lyžčiojau butelio gurklio kraštą. Gazuoti gėrimai man patinka – pirmieji du trys gurkšniai. Mažumą apsunkstu ir tada jau geriu iš lėto. Kartais, kas lieka, net išpilu, bet taip, kad niekas nepamatytų.

       – Ar tas žmogus, kur automatus tvarko, šiandien neatvažiuos?

       – Kas? Ne. Kada nors kitą savaitę.

       Dėdė išsiyrė iš po automobilio. Jis – mamos brolis, už mamą keleriais metais vyresnis. Tankiais rudais gaurais, veidas murzinas.

       – Vakar vakare Džordžijai neskambinai?

       – Neskambinau. Mama neleido.

       – Neįmanoma buvo prisiskambint. Betei rūpėjo paklaust, ar viskas gerai, o linija visą vakarą užimta ir užimta. Betė net buvo pasišovus važiuot į Stratoną. Važiuok šešias mylias, o gal ten nieko neatsitiko. tikrai neskambinai?

       – Neskambinau.

       – Šįryt Betė jai davė velnių, o ana sako, girdi, visą vakarą nešnekėjusi, gal ryšys buvo sutrikęs. Džordžija baisi melagiūkštė, ir jeigu nutversiu, kad krečia kvailystes...

       Jis nužingsniavo į dirbtuvę. Iš kombinezono užpakalinės kišenės styrojo purvinas skuduras. Jis net nepasižiūrėjęs jį, kad ir purviną, nuolat išsitraukia prakaitui nusišluostyti. Stebėjau, ar ir dabar išsitrauks. Ir išsitraukė, ir nusišluostė.

       Vos susilaikiau nesijuokusi – iš to skuduro ir iš to, kaip išsisuko Džordžija. Puikiai numaniau, kas su ja šnekėjo telefonu.

       Nuo gazuoto gėrimo peršėjo liežuvį. Stipri saldi rūgštis net burną sutraukė. Atsisėdau ir ėmiau spoksoti į plentą. Mes gyvenam pačiam Kolorado vidury, prie kelio, kertančio valstiją iš rytų į vakarus. Kepino. Siurbtelėjau gurkšnelį, antrą, trečią, ketvirtą. Prispaudžiau butelį sau prie kelių – man buvo karšta. Pastačiau ant vieno kelio ir bandžiau išlaikyti stačią, bet nuvirto. Žiūrėjau, kaip gėrimas bėga ant betono.

       Tingėjau pajudinti kojas, todėl pirštai sušlapo.

       Keliu važiavo pikapas, a, tai Votkinsas, papypsėjo mums su dėde. Važiavo į Stratoną. Pagalvojau: et, galėjau pasivažinėt su juo. Pati nežinau, kaip šovė tokia mintis, juk man greit reiks grįžti namo, mama užmuštų, jei neatsiklausus išvažiuočiau į miestą. Mudvi su Džordžija sykį, kai birželį mokyklą paleido atostogų, taip ir padarėm, tolokai paėjom plentu, paskui susistabdėm tokį aplamdytą automobilį, vyrukas pasirodė pažįstamas, o kai sustojo ir atidarė dureles, pamatėm, kad visai nepažįstamas, tik jau buvo šaukštai popiet. Bet nieko neatsitiko, žmogus pasitaikė geras. Namo visą kelią kulniavom pėsčios, daugiau ką stabdyti bijojom. Nei mano, nei Džordžijos tėvai nesužinojo, bet daugiau nerizikavom.

       Nusekiau paskui dėdę į dirbtuvę. Pastatėlis paprastas, medinis, prieš kelerius metus nudažytas baltai, bet dažai vietom jau lupasi. Viena patalpa ir tėra. Grindys betoninės, prilaistytos tepalų, ištrupėjusios. Viską žinau atmintinai: lubų lentas, ant sienų kabančius, ant ilgų aprūdijusių strypų su-kartus tokius didžiulius juodus guminius daiktus, mano mėgstamą „Cat’s Paw” reklamą, alaus ir cigarečių reklamas ant blizgančių kartoninių stovų. Žiūrint ir į galvą neateitų, kad atveža juos suplotus, gali pats išlankstyti ir sustatyti kaip lankstinukus, kokių pridėliojam po Kalėdų egle. Saldainių automate langiukuose sudėti saldainiai: Milky Way, O Henry, Junior Mints, Mallow Cup, Three Musketeers, Hershey. Man jie visi skanūs. Būna, kad labiausiai mėgstu Milky Way, ir būna, kad kelias savaites iš eilės perku tik Mallow Cup, mėginu surinkti kartoninių raidelių tiek, kad susidėtų Mallow Cup. Su saldainiu gauni vieną raidelę, o sudėjęs visą pavadinimą gali siųsti ir laukti prizo. Bet vis trūksta „w“. Daugiausia „l“, ir pikta išvyniojus popierėlį rasti dar vieną, kai jų jau turi visą dešimtį.

       – Ar nepaskolintumėt penkių centų? – paprašiau dėdės.

       – Neturiu smulkių.

       Taip jau ir neturi, pagalvojau. Mano dėdė tikras nagas.

       Paspaudžiau mygtuką „grąžinti monetą“, bet nieko neiškrito. Patraukiau rankenėlę po Mallow Cup, bet irgi nieko neiškrito.

       – Nense, neknibinėk ten nieko, girdi?

       – Kad neturiu ką veikt.

       – Na, mama rastų tau darbo.

       – Pati gali pasidaryt.

       – Taip jai ir pasakysiu, nori?

       – Sakykit, sakykit.

       – Ei, o tėtė sužinojo ką nors daugiau apie tą vyruką iš Polo?

       – Kokį vyruką?

       – Ką aš žinau, kažkokį, kur sukėlė muštynes ir suimtas. Tarnavo kartu su tavo tėte laivyne, neprisimenu pavardės.

       – Nežinau.

       Dėdė nusižiovavo. Išsekiau paskui jį laukan. Jis pasirąžė ir vėl nusižiovavo. Buvo baisiai karšta. Ant plento tyvuliavo netikros vandens balutės, tokios paslaptingos, visada, kai artėji, tolsta. Užhipnotizuoti gali. Tiesiai prieš dirbtuvę pakelėje – stulpelis su pašto dėžute, o toliau – krūmokšniais apaugę, neišvaizdūs laukai, ganyklos ir didelės akmenuotos kalvos.

       Pagalvojau: gal nueiti ir patikrinti, ar nėra laiškų dėdei, tačiau žinojau, kad dėžutė tuščia. Rytą gavom tiktai mano užsisakytą brošiūrą apie tai, kaip užsidirbti pinigų apeinant namus ir pardavinėjant papuošalus, bet dabar ji man neberūpėjo.

       – Sekasi Džordžijai, – sakau. – Man irgi praverstų koks doleris.

       – Aha, – atsiliepė dėdė. Nei jis girdėjo, nei ką.

       Pasižiūrėjau į remontuojamo automobilio veidrodėlį. Nežinau, koks tai automobilis, visiškai neįsimenu markių taip, kaip berniūkščiai. Tamsiai kaštoninės spalvos, su dideliais sparnais ir žibančiom rūdžių kruopelėm nubertu buferiu. Paminos rantuose pridžiūvę seno purvo. Ant jos paklotas toks juodas guminis kilimėlis. Mano plaukai atrodė lyg ką tik išdžiovinti. Tankių šviesių, kaip sako, pamazgų spalvos gaurų kupeta. Kūdikystės nuotraukose jie visiškai šviesūs.

       – Norėčiau ir aš tokio darbelio kaip Džordžijos, – sakau.

       – Džordžija visais metais už tave vyresnė.

       – Et, po galais...

       Man trylika, bet aš nė kiek ne mažesnė už Džordžiją, be to, galvotesnė. Mudvi panašios. Abiejų ilgi, tankūs, švelnūs plaukai, kai oras drėgnas, jie raitosi, bet labai gerai laikosi sugarbanoti, pavyzdžiui, kai einam į bažnyčią. Numojusi į plaukus, prisikišau prie veidrodėlio įsižiūrėti į veidą. Tūtele išpūtusi lūpas, žiūrėjau, kaip jos susitraukia. Gali susitraukt į mažutį rutuliuką. Kyštelėjau liežuvį.

       Sučežo žvyras, ir atsisukusi pamačiau atvažiuojantį automobilį. Kelias iki pat plento žvyruotas, tik aikštelė palei degalų siurblius betonuota. Automobilis baltas, tokį nedažnai pamatysi, o numerio lentelė – Kanzaso.

       Žmogus liepė pripilti į baką benzino, tada išlipo ir ėmė rąžytis.

       Pasižiūrėjo į mane, šyptelėjo.

       – Labas, – pasisveikino.

       – Labas.

       Dėdei pasakė, girdi, labai karšta, o dėdė atsakė, kad nebaisiai. Jis jau toks – visada sakys priešingai. Mama nekenčia tokio jo priešgyniavimo. O paskui sako:

       – Skaitėt – sausra tęsis iki pat rugsėjo?

       Dėdė turėjo omeny žemės ūkio biuletenį, bet vyriškis nesuprato, apie ką jis šneka. Dėdė šnekėjo apie „Žemės ūkio naujienas ir prognozes“. Pyktis mane suėmė – dėdė kvailys, jeigu mano, kad nevietinis ir, ko gero, miestietis gali tai žinoti ir kad anam tai rūpi. Piktumas suėmė. Pasižiūrėjau, kur nuriedėjo limonado butelis. Derėjo įmest jį į dėžę, bet nutariau nesivarginti, o traukti namo.

       Žingsniavau plento pakraščiu, per asfaltą, basa šalikele eiti nenorėjau – ir akmenys, ir dagiai, ir žolių kuokštai su visokiais vabalais. Mušė karštis, kažko ėmė siutas. Užėjo žiovulys – jutau, kaip kyla gerkle it limonado burbuliukas. Štai pusseserė Džordžija – mieste, ir visas jos darbas – žiūrėti mažą mergytę – tokią su storais akinukais ir šiek tiek keistoką, bet gera, rami, jokio vargo, ir gaus du dolerius. Iš to pykčio pagalvojau: jeigu kas važiuotų pro šalį, keliu ranką ir pasiprašau, kad pavėžėtų į Stratoną, ir nusispjaut, ką sakys mama.

       Ir netrukus išgirdau atvažiuojant automobilį, bet tik pasitraukiau į šalikelę ir laukiu, kol pravažiuos. Užsispyriau – neatsisuksiu pasižiūrėt, kas atvažiuoja, bet automobilis pro mane nepravažiavo, ir pažvelgiau per petį – ogi tas pats benzino užsukęs vyriškis. Važiavo labai lėtai. Pasitraukiau dar toliau į šalikelę ir laukiu, kada pravažiuos. Bet jis pasilenkė į šoną ir pro atvirą langelį šūktelėjo:

       – Nori, pavėžėsiu namo? Lipk.

       – Nenoriu, nereikia, – atsakiau.

       – Lipk, lipk, parvešiu namo. Man nesunku.

       – Nereikia, aš jau beveik namie, – atsakiau.

       Pasijutau nejaukiai, nenorėjau pakelt į jį akių. Žmonės taip nesielgia, suaugęs vyriškis niekad nepristabdys automobilio, nesisiūlys pavėžėti. Jaučiausi nei šiaip, nei taip. Pasidairiau po lauką, bet ten nebuvo į ką žiūrėt, nebuvo net galvijų, tik tuščias dirvonas, krūmokšniai ir įlinkusi spygliuotos vielos tvora.

       – Tau šitaip kojytes paskaus, – tarė vyriškis.

       – Man gerai.

       – Ei, saugokis! Gyvatė!

       Iš kur ten bus gyvatė, ir aš prisiverstinai prunkštelėjau – atseit supratau, kad juokauja, nors man visai neatrodė juokinga.

       – Negi čia nėra gyvačių? Barškuolių?

       – Ką aš žinau, – atsakiau.

       Jis labai lėtai važiavo kaip važiavęs šalia manęs. Nematyta, kad kas pristabdytų automobilį, labai keistai atrodo. Į vyriškį stengiausi nežiūrėti. Bet daugiau žiūrėti nebuvo į ką – tik į laukus, kelią, tolimus debesis.

       – Tas žmogus degalinėj papyko, radęs tavo paliktą butelį.

       Kietai sučiaupiau lūpas, bet buvo sausos, tad vėl atsičiaupiau. Pagalvojau, ar mano ne per dideli priekiniai dantys.

       – Ko taip greit pabėgai? Nedraugiška, – tarė vyriškis. – Pamiršai limonado butelį, ir tas žmogus papyko, sako, kas nors pervažiuos ir padangą pradurs.

       – Jis – mano dėdė, – pasakiau.

       – Ką?

       Arba neišgirdo, arba dėjosi neišgirdęs, todėl ką darysi – atsisukau. Pa-žiūrėt nepavojingas, šypsosi.

       – Jis – mano dėdė, – pakartojau.

       – Tikrai? Tu į jį nepanaši. Ar tavo namai netoliese?

       – Ten, prieky.

       Jaučiausi nejaukiai ir pati nežinau kodėl susijuokiau.

       – Nematau ten jokio namo.

       – Iš čia nesimato, – tebesijuokdama atsakiau.

       – Iš ko juokiesi? Iš manęs? Žinai, kai šypsais, atrodai labai graži. Tau reikėtų visąlaik šypsotis. – Mane ėmė juokas, kad jis man skiria tiek daug dėmesio. – Faktas. Ko išraudai?

       Aš greit raustu, kaip ir mama; abiem nepatinka, kai tenka išrausti ir kai žmonės erzina. Bet neužpykau.

       – Bijau, dar kojytes užsigausi ar barškuolė įkirs. Ar čia tikrai nėra barškuolių?

       – Ką aš žinau.

       – Kur aš gyvenu, yra gatvės, šaligatviai ir, aišku, jokių gyvačių, bet neįdomu. Nepavojinga. Man, regis, patiktų gyventi čia, net ir su gyvatėm – čia gražu, laukinė gamta, tiesa? Patinka tau ana tie debesys? Ar tu jų net nepastebi?

       Ką jis man rodė, nekreipiau dėmesio, pažvelgiau į jį ir pamačiau, kad šypsosi. Mano tėvo amžiaus, bet ne toks griežtas kaip tėvas – jam nuo raukymosi tarpuaky net raukšlė tarsi peiliu įpjauta. Vyriškis vilkėjo marškinius, švarius baltus marškinius – kaime! Plaukai sudrėkinti ir sušukuoti aukštyn; dar drėgni, lyg būtų ką tik susišukavęs.

       – Taip, norėčiau pasivaikščiot ir prasimankštint, – žvaliai tarė jis. – Bala nematė tų gyvačių. Atsisakai nemokamai pasivažinėt, tai gal aš padėsiu tau pasivaikščiot.

       Rimtai prajuokino: padėsiu tau pasivaikščiot.

       – Ei, kas čia juokinga? – paklausė jis juokdamasis.

       Niekas taip nešneka, bet nutylėjau. Jis sustabdė automobilį kelkrašty ir išlipo, ir girdėjau, kaip įsimetė į kišenę raktelius. Pasikasė smakrą.

       – Puikumėlis! Puikumėlis, sveikas, nuostabus kaimo oras! Tau patinka čia gyvent?

       Pakračiau galvą – ne.

       – Nejaugi norėtum išmainyt į didmiestį?

       – Žinoma. Nors ir rytoj.

       Myniau sparčiai, kad neprisivytų, ir taip man buvo nejauku, kad nevalingai kikenau – šitas baltmarškinis išties paliko automobilį ir išties žygiuoja plentu. Pas mus niekad nepamatysi ant kelio palikto automobilio, o jei ir pasitaiko, tai arba žvejo prie upelio, arba kokia lūžena. Dėl to veidai man vis labiau ir labiau kaito.

       Jis žengė sparčiai, vydamasis mane. Girdėjau, kaip kišenėse žlegsi monetos ir kiti daiktai.

       – Tu taip ir nepasisakei, kuo vardu, – tarė jis. – Kokia nedraugiška.

       – Nensė.

       – Nensė, o toliau?

       – Ką aš žinau, – nusijuokiau.

       – Nensė Kąašžinau? – sako jis.

       Nepagavau kampo. O tas šypsos ir šypsos. Mažesnis už mano tėvą, o dabar skaisčioje saulėkaitoje matyt, kad ir senesnis. Veidas neįdegęs, ir vis maloniai šypt šypt. Jokie vyrai, nei mano tėvas, nei dėdės, nei jokie kiti niekad į mane nežiūri tokiais žvilgsniais. Kai kurie vyriškiai, sakykim, Stratone laukiantys autobuso į Denverį ar Kanzas Sitį, kartais šitaip nužiūri, bet jie ne tokie draugiški kaip šis ir taip ilgai nesišypso.

       Priėjusi taką, tariau:

       – Na, viso gero, aš suku čia. Trumpesnis kelias.

       – Kur jis veda?

       – Ką aš žinau, – sutrikusi atsakiau.

       – Į namus, Nense?

       – Taip. Ne, į mūsų keliuką, mūsų keliukas – pusės mylios.

       – Tikrai? Labai ilgas...

       Jis priartėjo.

       – Tai viso gero, – pasakiau.

       – Ilgas keliukas, ar ne? Žiemą tikriausiai užneša sniegu, ką? Pas jus čia daug prisninga...

       – Taip.

       – Tavo namai turėtų būt kažkur ten... – šypsodamas parodė ranka.

       Stovėjo, žiūrėjo man per galvą ir dabar atrodė vyriškis kaip vyriškis. Bet vėl baisiausiai draugiškai šypsodamasis sužiuro į mane. Atsisveikindama pamojavau, peršokau per griovį ir užlipau ant tvoros – nerangiai kaip visada, kai į mane kas žiūri, na suprantat. Šortai užsikabino už spygliuotos vielos, ir vyriškis tarė:

       – Palauk, atkabinsiu...

       Bet aš pasispyriau ir nušokau ant žemės. Dar kartą pamojavau ir leidausi taku. Vyriškis kažką pasakė, ir kai atsisukau, žiūriu – jis irgi lipa per tvorą. Taip apstulbau, kad sustojau kaip įkasta.

       – Mėgstu trumpesnius kelius ir slaptus takučius, – sako jis. – Pasivaikščiosiu truputį su tavim.

       – Ką jūs čia dabar... – išlemenau.

       Nebesišypsojau, nes kažkas buvo ne taip, kaip reikia. Apsidairiau – užpakaly tik vaikų pramintas takas, šen bei ten akmenys, sudžiūvęs galvijų mėšlas, skurdūs krūmokšniai. Ant kalvos – didelis, daug kartų žaibo trankytas medis. Žvalgiausi, o ko – pati nesupratau.

       – Narsi tu, mergyt, nebijai vaikščiot basa, – vyriškis baigė prisivyti mane. – O gal tavo padukai užgrūdinti?

       Nesupratau jo šnekos, nes man darėsi neramu; išgirdusi jo klausimą, numykiau:

       – Man gerai, – ir paspartinau žingsnį.

       Visas kūnas dilgsėjo taip, kaip nuo pepsikolos dilgsėjo burna.

       – Tu visada taip greit vaikštai? – nusijuokė vyriškis.

       – Ką aš žinau.

       – Ar tik tiek temoki pasakyt? Nensė Kąašžinau! Keista pavardė – gal iš svetimos kalbos?

       Vėl prajuokino. Drožiau sparčiai, tada leidausi bėgte. Kaipmat uždusau. Keista, kaip aš taip iškart uždusau.

       – Ei, Nense, kur leki? – sušuko vyriškis.

       Bet aš bėgau kaip bėgusi, tik palengva. Kiek pabėgėjusi, atsisukau – ogi jis man iš paskos, šypsosi, šniokštuoja ir, matau, stato koją ant palaido akmens. Taip ir žinojau – akmuo nusprūdo ir nuriedėjo, ir jis vos nepargriuvo, ir aš susijuokiau. Jis pažvelgė į mane išsišiepęs iš nuostabos.

       – Šitas takas – spąstai, ką? Nensė man paruošusi visokių spąstų ir triukų, ką?

       Nesupratau, apie ką jis šneka. Ėmiau bėgti šlaitu, saugodamasi neįminti į mėšlą ir neįsidurti kojų. Kvapo vis dar negalėjau atgauti, tačiau kojų nuovargio nejaučiau. Atrodė, galėčiau bėgt ir bėgt.

       – Tu išsukai iš tako, – apsimestinai piktai tarė jis. – Klausyk. Tu pažeidei taisykles. Dar vienas triukas?

       Nusijuokiau, bet nesugalvojau, ką atsakyti.

       – Ar pati šitą taką ir pramynei? – paklausė vyriškis.

       Kopė į kalvą sunkiai šniokštuodamas. Kopė nenuleisdamas nuo manęs akių, rankomis įsispyręs į kelius, tarsi taip kopti būtų lengviau.

       – Nense, mažyte, tu kaip kumeliukas ar elniukas, tu tokia grakšti... ar čia tavo asmeninis slaptas takas? Ar ir kiti žmonės juo vaikšto?

       – Mano brolis, kiti vaikai, kada ateina, – miglotai paaiškinau.

       Dabar į kalvą lipau atbulomis, todėl mačiau jį iš viršaus. Plaukai viršugalvy praretėję, oda prasišviečia. Kaktos viršuje du gumbeliai, ne gumbai, o sakytum, kaulas mažumėlę išsišovęs, ir tos vietos skaisčiai rausvos, įdegusios, tačiau visa veido ir galvos oda – balta.

       Jis vėl užmynė ant palaido akmens, ir akmuo nusirito podraug su graužu ir žemėmis. Jis suklupo, skaudžiai užsigaudamas kelį.

       – Kad tave kur! – šūktelėjo.

       Klūpodamas atrodė juokingai. Net burną sau delnu užspaudžiau. Kai pakėlė į mane akis, šypsena buvo pasikeitus. Remdamasis rankomis, niurnėdamas atsistojo, tada į kelnes nusivalė rankas. Kelnės paliko žemėtos. Juokingai atrodė.

       – Tau juokingas mano veidas? Yra iš ko juoktis?

       Juoktis visai nenorėjau, bet negalėjau susivaldyti. Stipriai užspaudžiau delnu sau burną.

       Jis nenuleido nuo manęs akių.

       – Ką tu matai mano veide, Nense? Ką matai... ar matai ką nors? Permatai mano sielą, mane ir iš to juokiesi?

       Jis metėsi link manęs, bet spėjau atšokti. Atrodė lyg koks žaidimas.

       – Ar girdi, Nense, nelėk, nelėk taip, – tarė jis. – Nense, ar girdi...

       Nesupratau, apie ką jis šneka. Jo veidas atrodė taip, kad negalėjau susilaikyti nesijuokus. Toks įsitempęs, keistas, toks rimtas.

       Aukštėliau pamačiau didelį akmenį, užėjau iš kitos pusės ir pastūmiau – akmuo nuriedėjo tiesiai vyriškio link, ir šis repečkomis puolė į šalį.

       – O, kad tave kur! – riktelėjo.

       Paskui akmenį pažiro žemės, ir vienas gurvolis trenkėsi jam į koją.

       Įsikvatojau taip, kad net pilvą suskaudo.

       Jis irgi nusijuokė, bet kitaip negu pirma.

       – Čia man išbandymas, tiesa? – tarė jis. – Parengiamoji rungtis. Ar tai toks žaidimas? Čia tavo toksai žaidimas, Nense?

       Pabėgėjau aukštyn, kur šlaitas statesnis. Žemyn pažiro akmenys ir visoks graužas. Kvapo pritrūkau taip greit, kad pagalvojau, ar man kas neatsitiko. Vyriškis sekė iš paskos, susikūprinęs, nenuleisdamas nuo manęs akių, prispaudęs prie krūtinės ranką. Mačiau, kaip ranka kilnojasi, nes smarkiai pūtavo. Mačiau net, kaip apsilaižo išdžiūvusias lūpas... Apsigandau, bet paskui mane visą, iš pradžių liežuvį, paskui ir visą kūną ėmė dilgčioti, ir vėl prajukau.

       Jis burbtelėjo kažką panašaus į „daugiau nebesijuoksi“, bet pabaigos nebeišgirdau. Plaukai ant sprando man sumirko nuo prakaito, bus vargo, kol iššukuosiu su šepečiu. Vyriškis klupinėdamas ropštėsi iš paskos, ir aš, kad pagąsdinčiau, juokais spirtelėjau į jo pusę – jis loštelėjo atgal, stvėrėsi už krūmo, bet šakelė ištrūko jam iš rankos, ir jis, netekęs pusiausvyros, pargriuvo. Kažką suniurzgė. Plojosi taip smarkiai, kad gulėjo gerą minutę. Norėjau atsiprašyti arba paklausti, ar neužsigavo, bet tik stovėjau išsišiepus, ir daugiau nieko.

       Jis ir vėl atsistojo; delnas kruvinas. Bet jis to, atrodo, nematė, ir aš bėgte užbėgau ant kalvos, beveik stačiai, kojos buvo nepailsusios, jėgų tiek ir tiek. Pačioje viršūnėje stabtelėjau ir sverdėdama stengiausi atgauti pusiausvyrą. Pūsteltų stipresnis vėjas ir nusirisčiau, bet pusiausvyrą atgavau. Nusikvatojau. Jaučiau, kokios tvirtos ir lanksčios mano kojos.

       Pasižiūrėjau į jį, keturpėsčiom besiropščiantį šlaitu.

       – Mauk į savo Kanzasą! Mauk namo į Kanzasą! – juokdamasi sušukau.

       Jis pakėlė į mane akis, laukiau, kad nusišypsos, bet nenusišypsojo. Veidas išblyškęs. Žiūrėjo į mane, bet atrodė, jog mato kažką kita, žvilgsnis baisiai rimtas ir keistas. Mačiau diržo suveržtą pilvą, išsipūtusius marškinius. Ranka vėl spaudė krūtinę.

       – Mauk namo, mauk namo, grįžk prie savo tranto ir mauk namo, – dainuote išdainavau.

       Spoksojo į mane, atrodė baisiausiai surimtėjęs. Vėl suvaidinau, kad spiriu, ir jis krūptelėjo, prisimerkė.

       – Nepalik manęs... – suinkštė.

       – Dar ko, – atšoviau.

       – Nepalik manęs... man bloga... man regis, man...

       Jo veidas tarytum susitraukė. Kiekvieną kartą įkvėpdavo lėtai, atsargiai, lyg tirdamas, ar labai skaudės, ir aš laukiau, kada vėl pasidarys juokinga. Galiausiai laukti pabodo, supausi ant kulnų, ir tiek. Mano šypsena, kaip ir jo, tirpo ir ištirpo.

       – Viso, aš jau einu, – mojuodama pasakiau.

       Apsisukau, ir jis kažką šūktelėjo – sakytum, proverksmiais, – bet man nebebuvo ūpo grįžti. Kūną dilgčiojo taip, kad kone spengė ausyse.

       Nuėjau į kitą pusę, nučiuožiau ant tako ir taku išėjau į mūsų keliuką. Mane mušė karštis. Žinojau, kad mano veidas visas raudonas.

       – Senas pusgalvis kažkoks, eina jis kur, – tariau sau.

       Bet negalėjau nesijuokti, prisiminusi, kaip jis atrodė, kaip ropštėsi į kalvą, o galiausiai liko kiūtoti keturpėsčias. Juokingai atrodė, susirietęs, susiėmęs už krūtinės, gal vaidino, o gal iš tikrųjų ištiko širdies priepuolis, manyčiau, nelabai rimtas. Bus tau pamoka, pagalvojau.

       Kol parėjau namo, veidas apdžiūvo, tačiau plaukai atrodė kaip šieno kupeta. Stabtelėjau prie seno automobilio, seno laužo, stovinčio keliuke ant trinkų, ir pasižiūrėjau į šoninį veidrodėlį – jis atlaužtas į šoną, nes visiems rūpi į jį pasižiūrėti. Bandžiau pasitvarkyti plaukus, stipriai glostydama, bet veltui.

       – Et, velnias, – burbtelėjau ir užlipau laipteliais prie užpakalinio įėjimo ir, kad mama nerėktų, tinklines duris pasistengiau uždaryti be trenksmo.

       Mama virtuvėje lygino drabužius, drėkino patiestus ant lyginimo lentos. Drėkinimui naudojo mėlyną limonado butelį su šlakstymui pritaikytu kamščiu iš kempinės, kurį seniai, pradinėje mokykloje, pritaisiau ir padovanojau Kalėdų proga; kratydama butelį virš drabužių, įsistebeilijo į mane.

       – Kur buvai? Sakiau iškart grįžt.

       – Iškart ir grįžau.

       – Visa purvina, baisu žiūrėt. Kas tau buvo?

       – Ką aš žinau, – atsakiau. – Nieko.

       Ji sviedė man kažką – tai buvo brolio marškiniai, – aš sugavau ir prispaudžiau prie įkaitusio veido.

       – Prie darbo, pabaik lygint, – pasakė mama. – Karštis neišpasakytas, ir man jau gana. Pasistenk gražiai išlygint, o man jau tikrai gana. Ar girdi, Nense? Ko ten užsisvajojai?

       Gera man buvo laikyti prispaudus prie veido drėgnus marškinius.

       – Ką aš žinau, – atsakiau.

 

       Iš anglų k. vertė Povilas Gasiulis

 

 

       Versta iš:

       American Short Stories of Today.

       London: Penguin Books, 1988

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr.8–9 (rugpjūtis–rugsėjis)