tekstai.lt

Kęstutis Nastopka. Sakymas ir diskursas

Kęstutis Nastopka
Kęstutis Nastopka
                                   Diskurso sakymas

 

       Lietuvių humanitariniuose moksluose vis plačiau išsikeroja diskurso terminas. Prancūzų ir anglų kalbose, skiriančiose tekstą ir diskursą, pastaruoju terminu apibūdinamas „procesas, presuponuojantis sistemą“. Kalbose, kuriose diskursą nurungia tekstas, kalbos kaip sistemos ir kalbos kaip proceso santykis išreiškiamas kitokiais būdais. Pasak Algirdo Juliaus Greimo, diskurso vartoseną prancūzų tyrinėjimuose atitinka Tartu ir Maskvos semiotikų išpopuliarinta „antrinės modeliuojančios sistemos“ sąvoka. Diskursas laikytinas antrine reikšmes modeliuojančia sistema tuo požiūriu, kad būdamas dviejų semiotinių makrosistemų – natūraliosios kalbos ir natūraliojo pasaulio – dalis, jis įgyja tam tikrą reikšmės kūrimo ir/ar valdymo autonomiją(1).

 

Sakymo instancija

 

       Emile‘is Benveniste‘as, įtvirtinęs diskurso terminą prancūzų kalbotyroje, sieja diskursą su sakymo raiška ir pasakymo „gaminimo“ veiksmu. Prancūzų discours yra kilęs iš lotynų discursus, kurio pirminė reikšmė yra „bėgiojimas šen ir ten“, o antrinė – „pasisakymas, samprotavimas“. Veiksmažodis discourir (kalbėtis, postringauti) etimologiškai taip pat susijęs su vietos keitimu: lotynų discurrere pirmiausia reiškia „išbėgioti, išsisklaidyti, išsiskirstyti“ ir tik po to „pasisakyti, samprotauti“. Sakymo metu „bėgiojantis“ reikšmės takais individas paverčia kalbą diskursu. „Prasmė“ apsivelka „žodžiais“, kalba prisipildo reikšmių.

       Kalbantysis – būtina sakymo sąlyga. Iki sakymo kalba tėra sakymo galimybė. Po sakymo kalba išsipildo diskurso instancijoje, kuri randasi iš kalbančiojo skleidžiamų garsų, atliekamų judesių, pasiekiančių adresatą ir pažadinančių atsakomąjį sakymą. Pasisavindamas formaliąsias kalbos priemones, kalbantysis pažymi savo vietą specifinėmis nuorodomis. Bet pasiskelbdamas kalbančiuoju ir prisiimdamas kalbą, jis iš karto įdiegia kitą priešais save. Bet kuris sakymas yra kreipimasis į ką nors, jis numato pašnekovą(2). „Kalba yra įmanoma tik todėl, kad kiekvienas kalbantysis prisistato kaip subjektas, nurodydamas patį save kaip savo diskurso . Tuo būdu pristato kitą asmenį, kuris, būdamas visiškai išoriškas manajam „aš“, tampa mano aidu, kuriam aš sakau tu ir kuris man sako tu“(3).

       Analogiškas laiko (dabar vs vakar, pernai, rytoj) ir erdvės (čia vs ten) deiksių santykis su sakymo instancija. Esamasis laikas yra kalbėjimo laikas. „Sakymas įveda dabarties kategoriją, o iš dabarties kategorijos gimsta laiko kategorija. Dabartis yra tikrasis laiko šaltinis. Jis yra tas buvimas pasaulyje, kuris būtų neįmanomas be sakymo veiksmo, nes, gerai pagalvojus, žmogus teturi vienintelę galimybę gyventi „dabar“ ir šią akimirką paversti dabartimi – tai įkūnyti ją įsiterpusiu į pasaulį diskursu“(4).

       Struktūralistinėje kalbos teorijoje, siekiančioje neprieštaringo, išsamaus ir kuo paprastesnio kalbos reiškinių aprašymo, sakymo problematikai neliko vietos. „Esu linkęs manyti, kad kalbinis įvykis pats savaime nenumato sakytojo ir klausytojo (ar skaitytojo) arba sąmonės, esančios iki kalbėjimo, ir į kalbėjimą atsiliepiančio poelgio. <...> Sakytojas ir klausytojas nėra relevantiški kalbos struktūros analizei“(5), – teigė glosematikos kūrėjas. A. J. Greimas „Struktūrinėje semantikoje“ siūlė kalbines kategorijas, priklausančias nuo nekalbinės diskurso situacijos, eliminuoti iš aprašomo teksto6. Koherentiškoje kalbos teorijoje psichologinį subjektą pakeičia gramatinis subjektas. Diskurso sakytojas pripažįstamas tik kaip „virtuali instancija, t. y. instancija, sukurta kalbos teorijos rėmuose tam, kad paaiškintų paradigmatinės formos transformaciją į sintagmatinę kalbos formą“(7), kitaip tariant, sistemos reiškimąsi procesu.

       Teksto objektinimo pastangos galiausiai remiasi Ferdinando de Saussure‘o maksima: „kalba yra forma, o ne substancija.“ Rusų formalistai grynų santykių struktūrą laikė ir literatūrinės analizės objektu. „Literatūros mokslas tyrinėja pačią literatūrą, o ne kažką kita; <...> meninio kūrinio tyrinėjimo objektas – šio kūrinio struktūra, o ne šios struktūros sukūrimą lydintys laiko ar psichologijos veiksniai“(8), – įrodinėjo Grigorijus Vinokuras. Pasak Osipo Briko, „jei ir nebūtų buvę Puškino, „Eugenijus Oneginas“ vis vien būtų buvęs parašytas“(9). Imanentinė teksto analizė tapo pamatiniu XX a. tekstinės kritikos principu iki pat Roland‘o Barthes‘o deklaruotos „autoriaus mirties“ ir po jos.

       Polemizuodamas su paviršutiniškai suprastu F. Saussure‘u – įsivaizdavimu, kad „formoje“ slypi pastovi „prasmė“ – alternatyvią reikšmės teoriją kūrė Michailas Bachtinas ir jo aplinkos tyrėjai. Reikšmę jie siejo su vertybių mainais socialinio bendravimo procese: reikšmę apibūdina ne ženklų uždaroje sistemoje santykis, o jų ideologinis turinys – santykis su juos generuojančiais individais: „Tai, kas paprastai vadinama „kūrybine individualybe“, yra konkretaus žmogaus socialinės orientacijos griežtos ir pastovios pagrindinės linijos išraiška <...>. Tokiu būdu čia patenka žodžiai, intonacijos ir į žodį įsiterpę gestai, sukaupę išorinės išraiškos patirtį platesniu ar siauresniu socialiniu mastu, tarsi gerokai apsitrynę socialinėje terpėje, nušlifuoti socialinės auditorijos reakcijų ir replikų, pasipriešinimo ar palaikymo“(10).

       Komunikacinį reikšmės aspektą ryškino Prahos struktūralistai. „Meno kūrinys kaip visuma (nes tik visuma įgauna estetinę vertę) iš prigimties yra ženklas, nukreiptas į žmogų kaip į organizuoto kolektyvo narį, o ne tik kaip į antropologinę konstantą“(11), – teigė Janas Mukar»ovsky´. „Tiesioginis aktualaus estetinio vertinimo dalykas – ne „medžiagiškas“ artefaktas, o „estetinis objektas“, kuris yra jo [artefakto] atspindys ir koreliatas suvokiančiojo sąmonėje.“ „Estetinė funkcija yra žmonių kolektyvo santykio su pasauliu elementas“, o estetinė vertė – ne būsena, o daugialypis sudėtingas procesas(12).

       Performulavęs pradines formalizmo nuostatas, Romanas Jakobsonas apibrėžė poetinę funkciją pagal jos vietą literatūrinės komunikacijos procese kaip „dėmesio sutelkimą į pranešimą dėl jo paties“(13). Jis pirmasis pateikė išsamią lingvistinę sakymo nuorodų interpretaciją pasakytame tekste(14). Glaudi poetinio žodžio ir sakymo situacijos sąveika laikoma esmingu literatūrinės analizės tikslu: „Situacija yra kalbėjimo komponentas; poetinė funkcija perkeičia ją kaip ir visus kitus kalbėjimo komponentus, kartais ją pabrėždama kaip efektingą išraiškos priemonę, kartais, priešingai, ją suskliausdama, tačiau kad ir kokia prasmė – teigiama ar neigiama – jai būtų teikiama, kūrinys niekada nėra jai abejingas“(15).

       Įtraukdama sakymą į bendrąją reikšmės teoriją, semiotika jį suvokia ne kaip užtekstinę socialinę struktūrą, veikiančią kalbinį bendravimą, o kaip kalbinę pakopą, kurią logiškai presuponuoja baigtinis pasakymas. Sakytojas suteikia prasmę priešais jį esančiam pasauliui įvesdamas semantines kategorijas, „atjungtas“ nuo sakymo situacijos. Sakymo „aš“ virsta pasakymo „ne aš“, „čia“ – „ne čia“, „dabar“ – „ne dabar“.

       Atjungimas – pirmoji sąlyga, leidžianti atsirasti prasmingam, kitiems suprantamam pranešimui, peržengti tai, kas būdinga vien sau pačiam, pateikti asmenis ir daiktus objektyvuojančioje perspektyvoje. Tai esminis žmonių kalbos požymis: žodinė afektų ir jausmų išraiška ne itin skiriasi nuo gyvūnų kalbos. Pasak A. J. Greimo, „įvardis jis, peikiamas dėl neva nepakankamo kūrybingumo, ko gero, yra greta arklio vienas didžiausių žmogaus atradimų“(16). Atjungimu nuo sakymo situacijos grindžiama simbolinė kalbos galia.

       Kita vertus, pasakymas turi reikšmę tik kalbančio (sakančio arba klausančio) subjekto atžvilgiu. Prasminį „tikrovės“ efektą sukelia pasaulio ir subjekto konjunkcija, išreikšta diskurse savotišku „būties įjungimu“(17). Įjungimo operacija kreipia prie sakymo ištakų: nuo pasakymo „tada“ – prie „dabar“, nuo „ten“ – prie „čia“, nuo „neasmens“(18) – prie pirmojo ir antrojo asmens. Sakymo instancijoje, atsiskirdamas nuo to, kas jis nėra, subjektas įtvirtina savo įsivaizduojamą būtį: konstruodamas žodinį pasaulį kaip objektą, jis konstruoja patį save(19).

 

Žiūros taškas

 

       Kad virtualios kalbinių frazių struktūros virstų pilnateisėmis diskurso struktūromis, reikia jas vienijančio ir įprasminančio žiūros taško. „Dalykų būvis, kuris nėra papasakotas arba aprašytas iš tam tikro žiūros taško – tegu ir visažinio – yra nereikšminis būvis“(20).

       Semiotinė žiūros taško samprata susieja kalbinę ir pažintinę veiklą su jusliniu suvokimu. „Suvokti kurį nors dalyką iš tam tikro žiūros taško, – vadinasi, jau suteikti jam tam tikrą reikšmę; tačiau akivaizdžiai remtis žiūros tašku ir jį apibūdinančiais juslinio suvokimo bei pažinimo veiksmais yra kažkas daugiau: trumpai tariant, tai reiškia pristatyti reikšmės sumanymą, jos jutimines ir jausmines ištakas ir galiausiai įtvirtinti prasmę juslinėje patirtyje“(21).

       Žiūros taškas nesutampa su subjektyvia atlikėjo ar autoriaus nuostata: suvokimas numato dviejų sakymo aktantų – sakytojo ir sakymo adresato – sąveiką. Meninio teksto (nebūtinai žodinio) skaitymas yra toks pat reikšmių konstravimas kaip ir jo rašymas, tapymas, filmavimas. Už diskurso reikšmes vienodai atsakingi ir jo autorius, ir suvokėjas. Pasakyto diskurso realybė vertinama iš tam tikrų taškų, kuriuos jis pats pasiūlo, tačiau tik sakytinė veikla, keitimasis sakytojo ir sakymo adresato vaidmenimis užpildo paliktas vietas konkrečiomis reikšmėmis ir paverčia jas žiūros taškais.

       Pasakymo plotmėje susiduria vienas kitam prieštaraujantys suvokiančiojo subjekto (stebėtojo) ir jo siekiamo objekto (informatoriaus) žiūros taškai. Kaip naratyvinis aktantas, stebėtojas yra kompetentingas subjektas, norintis ir galintis žinoti. Jei informatorius yra nusiteikęs kuo išsamiau informuoti stebėtoją apie suvokiamą objektą, jis atlieka pagalbininko vaidmenį. Jei informatorius trukdo žinojimą: slepia tai, kas yra, apsimetinėja tuo, kuo nėra – jis veikia kaip antisubjektas. Dailės kūriniuose informatoriaus pagalbininko vaidmenį atitinka tiesioginė perspektyva (sakytojo ir sakymo adresato žiūros taškai sutampa), frontalus arba plokštuminis atlikėjų figūrų pateikimas. Informatorių antisubjektą atpažįstame iš atvirkštinės perspektyvos, pasisukusių arba reljefiškų figūrų.

       Sakymo plotmėje stebėtojo vaidmenį atlieka sakytojas arba naratorius. Pasakymo plotmėje stebėtojas deiksinėmis nuorodomis susiejamas su erdve ir laiku. Pagal savo kūno padėtį jis atskiria tai, kas yra arti, nuo to, kas toli, tai, kas aukštai, nuo to, kas žemai, kas buvo prieš tai, nuo to, kas įvyko po to. Tokio stebėtojo buvimas atveria pasakymą sakymo erdvei: sakymas apgaubia pasakymą, stebėtojas – tai, kas stebima. Pasakymo erdvėje savo ruožtu galima išskirti dalines apgaubtąsias erdves, sutelkto žinojimo vietas, kur susitinka prieinamumai ir trukdymai, kur vieni dalykai dengia arba atidengia kitus. Kiekvienas toks vidinis apgaubimas nustato stebėjimo kompetencijos ribas(22).

       Iš erdvinių konfigūracijų formuojasi įvairūs erdviniai takai. Borisas Uspenskis aptaria dvejopą žiūros taško slinktį. Vienu atveju sakytojo žvilgsnis nuosekliai pereina nuo vieno stebimo objekto prie kito, o sakymo adresatas turi iš šių erdvinių pertrūkių sumontuoti bendrą vaizdą. Tai vadinama „nuoseklia apžvalga“. Kitu atveju kalbama apie „judantį žiūros tašką“: pateikiama scena, pamatyta iš kintančios pozicijos, deformuojančios erdvinių objektų pavidalus. Pirmuoju atveju žvilgsnio slinktis išskaidoma į diskrečių komponentų seką, o jų sintezė nukeliama anapus pasakymo. Antruoju atveju įvairūs žiūros taškai susaistomi pačiame pasakyme (pavyzdžiui, kubistiniame paveiksle). Aptariamas ir trečias atvejis – apibendrinta, nuasmeninta žiūra iš „paukščio skrydžio“(23).

       Jacques’as Fontanille’is aprašo keturias žiūros taško strategijas. Gaubiamajai (englobante) strategijai jis priskiria visažinio žiūros tašką, pasiekiamą arba žvilgsniu iš labai toli (ar aukštai), arba apibendrintu pasakojimu. Jis apima įvairius daiktų būvius ir pripažįsta vertę tik koherentiškai visumai (plg. žiūrą „iš paukščio skrydžio“). Kaupiamoji (cumulative) strategija, siekdama kuo didesnio išsamumo, vieną po kito apžvelgia įvairius objekto aspektus. Atrenkamoji (élective) strategija ieško būdingiausio aspekto, kuris, atstodamas daugelį kitų, sutelktų įvairias diskurso reikšmes. Detalizuojančioji (particularisante) strategija tenkinasi atskiromis detalėmis, nepretenduodama aprėpti didžiulių visetų. Konkrečiuose diskursuose kryžiuojasi įvairios strategijos. Vyraujanti strategija įteigia savo vertybių sistemą ir nuvertina kitus žiūros taškus. Analizės tikslas – nustatyti įvairių strategijų sąveiką, aprašyti žiūros taškų deformacijas ir transformacijas(24).

       Antano Vaičiulaičio novelės „Šiaurietė“(25) pasakotojas jau pirmuoju sakiniu nuo nuasmenintos žiūros („Vieną ūkanotą rudens vakarą keliu iš Šmaikštynės į Intiklės pusę ėjo žmogus“) pereina prie konkretaus stebėtojo („nulenkęs galvą ir protarpiais lazda ieškodamasis kietesnės vietos kojai“, „Kryžkelėje sustojęs, skaitė jis parašus ir giliai atsikvėpė, žiūrėdamas priešais save“). Tiriantis stebėtojo žvilgsnis susiduria su stebimojo objekto pasipriešinimu: „Matyti jis nieko nematė, nes migla buvo taip tiršta, kad už poros žingsnių jau nyko medžiai.“ Padedant garsui, neprieinama informacija (rūkas neleidžia keleiviui stebėti aplinkos) tampa prieinama. Iš rūko išniręs ūkininkas ir jo arkliai įveda naują žiūros tašką. Stebintis aplinką keleivis pats tampa stebimuoju:

 

       Pamatęs praeivį, atsirėmusį į rodyklę, kuri kelią pirštu dūrė kažin kur į debesis, ūkininkas pliaukštelėjo botagu, užkopė aikštelę kryžkelėje ir suriko: „Tprru!“ Arkliai pro šnerves išpūtė garų srovę, nupurtė nugaras ir kramtė žąslus, žiūrėdami į žmogų prie stulpo. O jisai iš lėto rūkė pypkę, tarpais laikė ją saujoje sugniaužęs, su atkištu kandikliu į lūpas ir atrodė susigalvojęs ir pavargęs.

       Jis tarė ūkininkui:

       – Ar toli nuo čia į Avižius?

       Anas atsakė:

       – Svetimas esi...

       – Iš kalbos tuoj supratau. O dėl tų Avižių – jų gi yra du. Tai pas katrą nori: Joną ar Augustą?

       Keleivis sumišo (p. 164–165).

 

       Pasakymo erdvę įrėmina erdvinė kategorija viršus vs apačia: keleivis eina nulenkęs galvą, ūkininkas sėdi ant maišų, užkopia į aikštelę, arkliai klimpsta ligi pilvo, vežimas kyla į viršų ir grimsta ligi ašių. Tik rodyklė, pirštu durianti į debesis, veda anapus pasakymo.

       Abiejų stebėtojų – keleivio ir ūkininko – stebėjimo tikslai yra skirtingi. Ūkininkas, stebėdamas nepažįstamąjį, bando nuspėti, ką slepia jo atrodymas. Keleiviui ūkininkas yra vienas iš informatorių, padedančių susivokti svetimoje erdvėje. Kryžiuojantis savojo ir svetimojo žiūros taškams, pasiekiamas „judančio žiūros taško“ efektas. Paaiškėja, kad ta pati pavardė slepia du skirtingus atlikėjus. Vaizdas deformuojasi, keleivis sutrinka.

       Judantis žiūros taškas, arba, kitaip tariant, atrenkamoji strategija, žymi esminius taškus keleivio pažinimo kelyje.

       Dviem vardais pagrečiui vadinama pagrindinė novelės veikėja – šiaurietė:

 

       – Turi jis tarnaitę iš šiaurės, Oną vardu?..

       – A, žinau, žinau! Tai bus Augustas. Jo namai į girios pusę... Tik, broleli, mes ją vadiname Adele, ir ji dabar – ne tarnaitė. Oho!

       Žmogus nustebęs atšlijo nuo stulpo.

       – Teisybė, jos vardas Adelė, – atsakė jis.

       Ir nusijuokęs pridėjo:

       – Turėčiau geriau už kitus žinoti.

       <...>

       Likęs vienas, keleivis neskubėdamas, apsimąstydamas kaleno pypkę į rodyklę. Kelios žarijos nukrito ant žemės ir tuoj užgeso. O jisai kraipė galvą ir stebėdamasis murmėjo: „Ji dabar ne tarnaitė... Kas jai galėjo atsitikti – ar ją nuo darbo pavarė, ar...?“ (p. 165).

 

       Dviejų žiūros taškų susikirtimas dar sykį sutrikdo keleivį. Atsitokėjęs jis mano, kad šiaurietę klaidingai įvardija ūkininkas, nežinantis to, ką „geriau už kitus“ žino jis pats. Tačiau tai, kodėl „ji dabar ne tarnaitė“, žino tik ūkininkas. Sakymo adresatas, atsidūręs tarp šių dviejų skirtingų žinojimų, kol kas šios paslapties negali įminti. Jam lieka tik spėti, kad ją dengia ne vien rudens vakaro „rūkai“.

       Pirkios viduje, kryžiuojantis žvilgsniams, susiduria du žinojimai – namiškių ir svečio:

 

       – Ar čia bus Avižius? Augustas... – teiravosi žmogus.

       – Tas pat, – atsakė nuo stalo. – O ko norėsit?

       – Mat aš... aš dėl jūsų tarnaitės...

       – Uf, – garsiai pasakė vaikinas prie lopšio ir ištiesė abi kojas į aslą.

       Nustebęs ateivis permetė jį akimis.

       – Petrai, tylėk,– pasakė moteriškė.– Juk jis iš tolo ir negali visko žinoti.

       <...>

       – Ar tik nebūsit Adelės brolis? – prašneko ji.

       Žmogus nusišypsojo. Taip, jis Adelės brolis.

       – Stasys vardu?

       Taigi, Stasys! (p. 168).

 

       Svečiui atrodo, kad jis žino daugiau negu namiškiai, kuriems jų tarnaitė, matyt, yra sakiusi turinti brolį, vardu Stasys. Kaip ir anksčiau, kai kalbėjosi su ūkininku, ateivis apsimeta palaikantis pašnekovo požiūrį, nors mano turįs „geriau už kitus žinoti“. Užtat, tarsi patvirtindamas pirmąjį moteriškės spėjimą, jis šypsosi, o į antrąjį atsako dviprasmišku sušukimu. Namiškiai savo ruožtu žino tai, ko žmogus „iš tolo“ negali žinoti. Sakymo adresatas turi rasti savo vietą šiose žiūros taškų slėpynėse. Iš ankstesnio ateivio jausminės būsenos aprašymo galima numanyti, kad su Avižių tarnaite jį sieja ne kraujo giminystė. Bet ką reiškia netikėtas vaikino prie lopšio „uf“, kol kas neaišku.

       Adelės-Onos atvaizdas ir toliau dvejinasi. Kai, taikydamasis prie šeimininkų žinojimo, Stasys pasakoja apie raišą Adelės seserį, senasis Avižius suklūsta: „Kaip jie keistai šneka: Adelės sesuo! O jam gi ar ne sesuo?“ Dviguboje perspektyvoje matomas ir Stasys. „Na, tu brolis ne brolis jai, giminė ne giminė man, o aš vis tiek pasakysiu...“ – dėsto senasis Avižius (p. 175). Dabar jau nustemba Stasys: „...savo dvasioj jautė keblumą: ar čia papročiai kiti, ar kokis galas, kad šeimininkus tarnai vadina tėvais, kad į jį patį kreipiasi kaip į giminę. – Genys margas, žemė dar margesnė.“

       J. Fontanille’is pasakytų: stebėtojas kaupiamąją strategiją keičia gaubiamąja. Bet sakymo adresatas numano, kad „šiauriečių“ kalbėjimo papročiai čia niekuo dėti. Pasakotojas keičia šiaurietės vardą priklausomai nuo to, ką apie ją žino kiti pasakojimo dalyviai. Stasio pokalbyje su buvusia Avižių tarnaite ji vadinama Ona. Taip pavadinama ir susidūrusi tarpduryje su Avižiene: „Mamyte, aš juos sumazgosiu, – tarė Ona“ (p. 174). Tai dar vienas sudvejintos žiūros atvejis. Avižienę, Stasio nuostabai, ji vadina „mamyte“, bet pati pristatoma tik jai ir Stasiui žinomu vardu.

       Pokalbio epizode Stasį ir Oną sieja bendra praeitis. Pasitvirtina nuovokesnio skaitytojo spėjimas, kad šiaurietė Ona – Stasio žmona („mudu kunigas surišo su sidabriniais“, p. 172), ištekėjusi už jo ne savo noru: „Liepė – ir ėjau. Skurdžiams tėvams vis kad geriau kur įkišti dukterį“ (p. 173). Paaiškėja, kad likusi namuose raiša „Adelės sesuo“, apie kurią pasakojo Avižiams Stasys, ir yra tikroji Adelė ir kad Stasio minimas Broniukas dantukais „kaip voverės“, matyt, yra Stasio ir Onos sūnus. Bet to, kas nutiko Avižių sodyboje per tuos dvejus metus, Stasys nežino.

       Pokalbio epizode pasikeičia įvardytų atlikėjų santykiai: miršta išgalvotoji Adelė, jos vietą užima šiame kaime niekam nežinoma Ona. Pašnekesių, kurie vyksta „už durų“, kol kas ši transformacija nepaveikia. Adelės mirtis ir Onos gimimas įtvirtinamas antroje novelės dalyje:

 

       – Dėde, ji gi – mano... Ir sūnus auga.

       – Vėl pasaka, – gynėsi Avižius.– Juk ir pase buvo parašyta: Adelė Gervėčiūtė. Ar mes akių neturėjom, ar ką?

       – Ne Adelė, bet Ona.

       – Ona! Kliedi, ar ką?

       – Ne, dėde... Aš galiu jums viską išaiškinti (p. 179).

 

       Po šio epizodo viešnios iš šiaurės Adele niekas nebevadina.

       Pirmoje novelės dalyje žiūros taškų kaitą valdo noras žinoti. Antrojoje skirtingus žiūros taškus stengiamasi „suvesti į tvarką“. Tvarka numato visažinį lėmėją – bendruomeninį („Gi tavęs čia niekas nelaikys – ką žmonės šnekėtų!” – p. 182) arba transcendentinį: „Tu neverti, bet Tasai verčia. / Ir Avižius pakėlė ranką į lubas“ (p. 182).

       Avižiaus gestas tarsi pakartoja kelio rodyklę, duriančia pirštu „kažin kur į debesis“, o jo žodžiai – „Pas Dievą parašyta: ji priklauso pirmajam...“ (p. 181) – primena novelės epigrafą iš Pradžios knygos: „Kodėl tu sakei man: tai mano sesuo; dėl to aš ją paėmiau už žmoną? Dabar ji štai tavo žmona; atsiimk ją ir eik sau.“ Atrodytų, kad Avižius čia kalba kaip įgaliotas sakytojas.

       Kitaip dieviškąją išmintį supranta Ona. Kai senis ją graudena: „Tu nė Dievo nebijai!“, ji atsikerta: „Dievas gi mane pažįsta“ (p. 181). O Petras tiki, kad turėtų būti kažkokia kita, dar niekam nežinoma teisybė: „Visos tos šnekos jam atrodė lyg kažkas netikra, ir jo mintyse šmėkšojo tolima viltis, kad kažkokia stipri ranka nustums tą siaubą, kuris tyko iš visų pusių. Atsirėmęs į sieną, laukė to kažko, pats nenuvokdamas, kas tai būtų: ar ūmus trenksmas, ar iš tų nakties ūkanų nejučiomis atslinkęs šviesos pluoštas“ (p. 181–182).

       Tad novelės sakytojo žiūros negalima tapatinti su senojo Avižiaus požiūriu: ją apibūdina kelių perspektyvų sankryža. Pretenzijos į visažinystę kertasi su tuo, kas asmeniškai išgyventa. Sakymo adresatas daro tokią išvadą: „paklusdamas Dievo valiai, nuspręsdamas Onos likimą pagal tai, kas Biblijoj rašoma, šeimininkas tuo pačiu parodė, kad per visą savo gyvenimą jis neturėjo drąsos pats spręsti aštrių klausimų, nes vengė moralinės atsakomybės, ieškodamas autoritetų, kurie nulemtų jo veiksmus skaudžiomis ir neaiškiomis gyvenimo aplinkybėmis. Senatvėje jis jau nebegali daryti sprendimų, atitinkančių jo geros širdies ir sąžinės reikalavimus“(26).

       Ona pasikliauja tuo, ką sako širdis: „Aš neisiu ten“ (p. 182). Supratusi, kad šių namų tvarkoje jai vietos nėra, renkasi dvigubą neigimą: „Aš juk nesakiau, kad su juo važiuosiu“ (p. 183) – „aš pati išeisiu“ (p. 184). Atsisveikinusi su sūneliu ir vyru, ji išeina ne tik iš kambario.

       Bendruomeninis atlikėjas (kaimynai), pasirodęs novelės pabaigoje, išreiškia „ir Dievo, ir žmonių“ požiūrį:

 

       O kaimynai rinkosi į jų namus, vyrai tokie rimti, moterys su juodais sijonais ir tamsiomis skarelėmis – Dievo pasitikti. Jie žengė per slenkstį, garbino Viešpatį, ir vieni likosi čia, o kiti tyliai slinko į seklyčią, kur lovoje tąsoma Ona šaukėsi Jėzulio – kad ją gelbėtų ir jai dovanotų.

       Švirkščių dėdė pakilo nuo stalo ir pasakė:

       – Aš negaliu... Gaila klausantis.

       Ir jis dairėsi po kertes, įsižiūrėjo į giesmyną ant langinės ir stebėjosi šventąja Katarina, kuri vienoj rankoj laikė verbą, o antroj – pusiau lūžusį ratą (p. 189).

 

       Šventosios, žvelgiančios nuo lentynėlės virš lango, atributai – kankinimo ratas ir palmės šaka – susieja žemiškąją kančią su Kristaus pašlovinimu.

       Fabulą rezgančiuose diskursuose žiūros taškai keičiasi sintagmatinėje ašyje. Poetiniuose, pasak A. J. Greimo, „tauškaluose“ jie tvarko mitinio universumo, kuris „atsiskleidžia kaip įprastinis ir nenutrūkstamas“(27), paradigmas.

       Tomo Venclovos eilėraštyje „Prisikėlimas iš mirusiųjų“(28) kalbama apie medį, kuris „gyvena du kartus“. Kaip natūraliojo pasaulio figūrą medį pristato akivaizdumo nuorodos: „už lango juoduoja bežadis“, „kai braunasi, pranykęs ir ūmus, / į šią beviltiškų fasadų gatvę“. Bet drauge tai ir interoceptyvi sąmonės figūra („tik mūsų sąmonėj išlikęs medis“). Pasakytame diskurse medis susieja sakymo čia („šiapus atlapų balkono durų“, „į šią beviltiškų fasadų gatvę“) su pasakymo ten („už lango“, „anapus marių“, „kitam žemyne“), o laiko ašyje – sakymo dabar („šiuos... metus“) su pasakymo tada („prarastus metus“, „prilyginančius išmintį jaunatvei“). Paskutinėje strofoje, sutapdamas su gotikiniu navos stulpu, jis jungia žemę ir dangų.

       Diskurso sakytojas – dvejybinis atlikėjas: mes abudu, kartais pristatomas tiesiog kaip mes. II, III ir paskutinėje strofoje abiejų atlikėjų vardu kalba : „bet medis tebėra, kol aš kalbu“, „ir aš beveik žinau“, „sakau“. Pastarojoje žodį gauna ir antrasis asmuo: „Tu tari.“ Kai sakymas pereina į pasakymą („iš pirmojo ir antrojo asmens / sapnų miglon, į beasmenę būtį“), greta sakymo aktantų pasirodo pasakymo „neasmuo“ – „trečias pašnekovas“(29).

       Eilėraštyje vyrauja regimos figūros. Stebinčią akį primena „voko judesys“, o negalėjimą matyti – „į nesimą“ žvelgiantis lęšis. Šviesa („žiburiais žėruoja“, „nušvitęs nuo lajos ligi liemens“) susiduria su šviesos nebuvimu („juoduoja“, „tamsą“). Eidetinėje plotmėje išskiriami plotai („asfalto plotas“, vainikas) ir brėžiai („drūžės“, laibos šakos) arba plastinės figūros apibūdinamos negatyviai („plečia tuštumą skliaute ir venoj“, „spraga lašuos“, „išdilusi“, „sutrešęs“). Galėjimui stebėti priešinasi regėjimo kliūtys (tamsa, tuštuma, migla). Kalbant modaliniais terminais, tai darymas, kad nežinotų.

       Pirmoje strofoje regėjimą papildo lytėjimas (stangrios drūžės, plotas glitus). Paskutinėje strofoje lytėjimo įspūdžiu užpildomos regos spragos:

 

                                   lyg antkapyje navos vidury,

                                   sunėrę delnus, pėdomis prigludę

                                   prie gotikinio stulpo, netikri,

                                   ar esame, ar buvome nubudę.

 

       Klausa, atpažįstama pirmoje eilutėje, vėliau iš juslinio suvokimo pašalinama: bežadis medis, „tyloj sutrešęs kamienas“. Jai paliekama kalbos ir poezijos plotmė: „bet medis tebėra, kol aš kalbu“, „ritmo lūžis“, „šakų silabika“. Paskutinėje strofoje lytėjimo konjunkciją įtvirtina sakymas:

 

                                   Sakau: Tai buvo laimė. Tu tari:

                                   Mums sekėsi. Tokios beveik nebūna.

 

       Kalba, kaupdama atmintį, atgaivindama dabartyje praeitį, uždarydama amžinybę minutėje, užpildo spragą tarp išorinės tikrovės ir žmogaus. „Mūsų sąmonėj išlikęs medis“ palieka viltį, kad „kažkas, kaip jį, atsimena ir mus“.

       Bizantijos dailininkai, siekdami atvaizduoti šventybę, apvertė žiūrinčiojo ir žiūrinčio santykį: pavaizdavo Dievą nebe kaip stebėjimo objektą, bet kaip subjektą, kuris stebi mus pačius(30). Venclovos eilėraščio pabaigoje to, kuris „atsimena ir mus“, laukimas tampa prisikėlimo laukimu. Kaupiamąjį stebėjimą pakeičia gaubiamasis:

 

                                   Taip atmenančio Dievo laukia kūnai

                                   ankštam karste, motelio kambary.

 

       Neprieinamas tiesioginiam jusliniam suvokimui pasaulis svyruoja tarp netikrumo, apgaulės ir paslapties. Netikrumo modalumą apibūdina nebuvimas ir neatrodymas („į nesimą žvelgia lęšis“), apgaulę – atrodymas ir nebuvimas („jis mudviem neilgai tesivaidens“), paslaptį – buvimas ir neatrodymas („netikri, / ar esame, ar buvome nubudę“). Interpretuodami „beveik žinojimą“ kaip dar ne buvimą, sakytume, jog pasakymas „ir aš beveik žinau (ar man atrodo)“ modalizuoja dalinę apgaulę. Tikrumą laiduoja tik gaubiamoji strategija, įveikianti dalinio žinojimo ribotumą. Akimirksninis subjekto ir objekto susiliejimas pasiekia „kraštutinę situaciją: arba visiško gyvenimo, arba visiškos mirties“(31). Erotą apglėbia Tanatas:

 

                                   Kaip jis į tamsą, mes abudu žengiam

                                   iš pirmojo ir antrojo asmens

                                   sapnų miglon, į beasmenę būtį,

                                   ir amžinybę nusveria minutė,

                                   kai ilsimės ant priegalvio akmens

                                   lyg antkapyje navos vidury,

                                   .................................................

                                   ankštam karste, motelio kambary.

 

                                   Tačiau atmenančio Dievo akyje mirtis virsta prisikėlimu.

 

Sakymo ruošiniai

 

       Figūratyvią kalbą A. J. Greimas yra apibūdinęs kaip kompromisą tarp individo laisvės ir socialinės būtinybės susikalbėti(32). Tam, kad būtų suprastas, kalbantis asmuo privalo paklusti ne tik gramatiniams, bet ir kultūriniams savo kalbinės kūrybos apribojimams. Kalbėjimas, kuris tarsi laisvai naudojasi visu leksikos žodynu, „sustingsta ir sustabarėja vartosenoje paleisdamas į pasaulį įvairias diskursines konfigūracijas, kurios gali būti laikomos kalbinės veiklos socialumo formomis“(33). Šie nauji „kolektyviniai vaizdiniai“, varžantys bei įpareigojantys, padeda individui peržengti patį save, įsijungti į socialines grupes ir paverčia jį visuomenine būtybe.

       Aptardamas mito vaizdinius, Claude‘as Lévi-Straussas pasitelkia semantines asociacijas, slypinčias prancūzų kalbos žodyje bricolage. Veiksmažodžio bricoler seminis branduolys – netikėtas judesys: atšokęs kamuolys ar biliardo rutulys, pasiklydęs medžioklinis šuo, jojamas žirgas, išsukęs iš tiesaus kelio, kad išvengtų kliūties. Dabartinėje prancūzų kalboje terminu bricolage apibūdinamas meistrautojas – „tas, kuris viską daro pats, savo rankomis ir naudodamas, priešingai negu tam tikros srities meistras [specialistas], visokias, dažnai atsitiktines priemones“. „Jis, priešingai negu inžinierius, kiekvienąkart nenaudoja specialiai tam projektui reikalingų žaliavų bei įrankių. Jo instrumentų pasaulis uždaras, ir savo žaidime jis laikosi taisyklės išsiversti su „parankinėmis priemonėmis“, t. y. su visada ribotu medžiagų ir įrankių arsenalu.“ „Per daiktus – pasirinkdamas vieną ar kitą galimybę iš riboto jų skaičiaus, [jis] atskleidžia savo charakterį ir gyvenimą. Meistrautojas niekada nebaigia savo projekto, bet visada įdeda į jį dalelę savęs.“

       Pasak C. Lévi-Strausso, mitinė kūryba yra savotiškas intelektualus meistravimas. „Įklimpęs vaizduose“, mito autorius „savo ideologinių rūmų statybai naudoja ankstesnių socialinių diskursų laužą”, nesibaigiančioje rekonstrukcijoje „priemonių vaidmenį visada atlieka ankstesniais veiksmais pasiekti rezultatai: signifikatai pavirsta signifikantais, ir atvirkščiai“. Mitinis mąstymas tvarko ir pertvarko pasitelktus įvykius ir patyrimus naujai juos įprasmindamas: jis yra „išlaisvintojas, kovojantis prieš neprasmybę, su kuria mokslas pradžioje buvo susitaikęs“(34).

       Taip aiškindamas terminą, C. Lévi-Straussas pats elgiasi kaip meistrautojas: žodį bricolage su jame slypinčiomis reikšmėmis pritaiko mitologijos metakalbai. Bet tai, ką jis sako apie mitinį diskursą, tinka visai sakymo veiklai. Kalbantysis visada turi po ranka ankstesnių diskursų nuolaužas ir, naudodamasis jomis kaip signifikantais, kuria naujus signifikatus. „Sakymo veikla, panaši į meistravimą, nesibaigia stereotipinio diskurso pagaminimu. Vartojamų objektų ir istorijos produktų atranka bei panaudojimas veda į kūrybą, kuri ir sudaro meistravimo, kaip sakymo praktikos, vienkartiškumą“(35). Meistrautojas, iš senų dalykų darydamas naujus, yra dėmesingas jusliniam pasauliui, bet šis juslinis pasaulis jau yra „apdailintas istorijos ir kultūros“.

       Kita vertus, sakytojas, iš žodinės žaliavos meistraudamas reikšmines figūras, žiedžia savo tapatybę. Jo tapatybė atsiskleidžia per santykį su ženklais ir figūromis, kuriuos atpažįsta kiti. Bet sakytoją meistrautoją atpažįstame ir iš to, kaip jis naudojasi ir transformuoja ženklus, kryptingai juos deformuoja pagal savo paties prigimtį, šitaip tarsi protestuodamas prieš prasmės eroziją, prieš desemantizaciją, kitaip tariant – „prieš neprasmybę“. „Tapatybę šiuo atveju reikia suprasti kaip pertrūkį, kaip inovaciją ir net išsilaisvinimą“(36).

       Kalbos sistemoje slypinčios virtualios reikšmės aktualizuojamos ir realizuojamos konkrečiu sakymu. Iš kultūros universalijų, kaupiančių bendrąsias žmogiškas reikšmes, kiekviena individuali ar bendruomeninė kultūra atsirenka ir realizuoja tai, ko reikia jos specifinei raiškai. Savo ruožtu tos realizuotos, konkrečias kultūras apibūdinančios reikšmės sudaro naują sistemą. Jos nebepriklauso nuo realizuoto sakymo, yra virtualizuojamos ir aktualizuojamos. Pasikeitusį reikšmių statusą įtvirtina sakymo praktika. „Socialinis diskursas formuojasi ne tik pasitelkiant universalijas, bet taip pat diskursui nuolat atsigręžiant į patį save; taip susidaro gatavos, stereotipinės konfigūracijos, o šitaip atsiradę stereotipai keliauja į semionaratyvinį lygmenį, kad ten taptų [semantiniais] primityvais, taip pat sudrausmintais ir sistemiškais kaip ir universalijos. Sakymo praktika, palaikydama nuolatinę apykaitą tarp diskursinio ir kitų lygmenų, sudaro prielaidas semiotinei kultūrų kūrybai“(37). Diskurse ji sujungia reikšmės nelaikiško artikuliavimo produktus su istorijos produktais.

       Savotiškos sakymo praktikos „nuosėdos“ yra mitiniai vaizdiniai. Interpretuodama pastovių asociacijų pluoštus („mitinius archetipus“) kaip komunikacinius simbolius, mitologinė kritika išskyrė pastovų universalių simbolių branduolį įvairiose kultūrose, nutolusiose viena nuo kitos laike ir erdvėje. Pastebėta, kad esama visiems žmonėms bendrų vaizdinių, kurie pasižymi iš esmės neribota komunikacijos galia. Tokie yra valgymo ir gėrimo, ieškojimo ir kelionės, šviesos ir tamsos, taip pat seksualinio pasitenkinimo, paprastai įgaunančio vestuvių formą, simboliai(38).

       Kornelijus Platelis poetinį žodinės realybės meistravimą vadina palimpsestu: „Gal ir netikslu „Palimpsestais“ (išskutamas arba nuplaunamas pergamentas, ant kurio rašomas naujas tekstas) pavadinti vieną savo knygų, jeigu tokia esti visa kūryba“(39). Tokio poetinio meistravimo pavyzdys eil. „Pagaliau pasirodo lietus“:

 

                                   Pagaliau jis išlenda iš už didelio namo,

                                   kuriam gyvena dama aukso spalvos oda.

                                   Nejaugi jai šis lietus? Išeinu į balkoną

                                   su auksaspalvio pilsnerio bokalu,

                                   pakeliu jį prie lūpų nelyginant ragą Rolandas

                                   ir trukteliu gurkšnį, kad vos neužspringsta lietus,

                                   mūsų pašvinkusius reikalus skalbti pagavęs.

                                   Dama po kambarį vaikšto, poetiškai laisto gėles.

                                   Dangus apvaisina žemę, tiek laukusią jo malonės,

                                   miesto pajuodę medžiai sutinka jį ir parudavus žolė,

                                   godžiai jį šliurpia špižiniai kanalizacijos dantys,

                                   jo laukia jauna patarnautoja su aukso alaus bokalu.

                                   Bet skambančios čiurkšlės neranda Danajos įsčių,

                                   kelio nurodyti joms teisingo ir aš negaliu.

                                   Sielą gaubia įkaitęs varinis skliautas.

                                   Tykšta lašai ir pradingsta ant jo šnypšdami.

                                   Aš viduje ten giriuosi, meluoju, apsigaudinėju –

                                   kaip tam užgimti, kuris susirems su siaubu?

                                   Į vazonėlį pamėlęs laistytuvėlio snapelis

                                   lieja chloruotą vandentiekio čiurkšlę toliau(40).

 

       Eilėraščio tema – lietaus laukimas – lygiagrečiai plėtojama keliuose stilistiniuose registruose. Stebėtojo jusliniai įspūdžiai fiksuojami vaizdinga šnekamąja kalba: „pagaliau jis išlenda“, „trukteliu gurkšnį“, „vos neužspringsta“, „pašvinkusius reikalus“, „godžiai jį šliurpia“, „tykšta lašai ir pradingsta ant jo šnypšdami“. Su ja disonuoja buitį estetizuojančio snobo šneka: „dama aukso spalvos oda“, „su auksaspalvio pilsnerio bokalu“, „jauna patarnautoja su aukso alaus bokalu“, „poetiškai laisto gėles“, „skambančios čiurkšlės“, „pakeliu jį prie lūpų nelyginant ragą Rolandas“.

       Priklausymą elitiniam intelektualų klubui išduoda psichoanalitinės nuorodos(41). Gaubiančiosios ir gaubiamosios erdvės priešprieša, artikuliuojanti diskursą, parengia dirvą falinei simbolikai: „jis išlenda iš už didelio namo, / kuriam gyvena dama aukso spalvos oda“, „dangus apvaisina žemę, tiek laukusią jo malonės“, „jo laukia jauna patarnautoja su aukso alaus bokalu“, „Sielą gaubia įkaitęs varinis skliautas. / Tykšta lašai ir pradingsta ant jo šnypšdami“, „Į vazonėlį pamėlęs laistytuvėlio snapelis / lieja chloruotą vandentiekio čiurkšlę toliau“. Šių skirtingos plotmės vaizdinių izotopines sąsajas įtvirtina Danajos mitas: „Bet skambančios čiurkšlės neranda Danajos įsčių, / kelio nurodyti joms teisingo ir aš negaliu.“ Mite pasakojama apie tai, kaip Dzeusas, pasivertęs aukso lietumi, prasiskverbė pas Argo karaliaus dukterį Danają, uždarytą į varinį bokštą. Iš jų sueities gimė Persėjas, nužudęs gorgonę Medūzą.

       Skirtingai nei snobiška alaus bokalo ir Rolando rago paralelė, Danajos mitas apipavidalina visuminę diskurso reikšmę. Apokaliptinės vaizduotės poliuje lietus susieja žemiškuosius „mūsų reikalus“ su dangumi ir švytėjimu, demoniškoji vaizduotė „špižiniais kanalizacijos dantimis“ primena grėsmingas pragarmes. Sakytojas įsiterpia į mitinę istoriją prisiimdamas atsakomybę už tiesos ieškojimą: „skambančios čiurkšlės neranda Danajos įsčių, / kelio nurodyti joms teisingo ir aš negaliu“(42). Mitinio siužeto sprendimas žinomas: Persėjas, gimęs iš Dzeuso apvaisintų Danajos įsčių, įveikia stingdantį pabaisos žvilgsnį. Bet kaip pakartoti mitą jo viduje atsidūrusiam sakytojui ir sakymo adresatui?

 

                     Aš viduje ten, giriuosi, meluoju, apsigaudinėju –

                     kaip tam užgimti, kuris susirems su siaubu?

 

       Akivaizdu, kad estetizuojantis ir apsigaudinėjantis pasakymo aš nesutampa su jo kalbėseną ir laikyseną vertinančiu diskurso sakytoju. Pastarasis elgiasi kaip mitologas: išskaido ribotą „dar ne priešybių“ visetą, kad, iš naujo sudėstydamas jo fragmentus, sukurtų prasmės prieaugį(43).

 

       Lietuvių semiotikų pasirinktas sakymo terminas gal pernelyg akivaizdžiai asocijuojasi su žodine veikla. Prancūzų énonciation (išreiškimas, dėstymas, formulavimas) ar analogiškas anglų enunciation žodinės substancijos tiesiogiai nenurodo. Estetinių diskursų tyrinėtojai sakymą suvokia kaip translingvistinį reiškinį: sakyti galima ne vien kalbėjimu, bet ir teptuko potėpiais, skulptoriaus kaltu, muzikos garsais, šokio judesiu. Analizuodamas Petro Repšio knygos „Našlaitė Elenytė ir Joniukas aviniukas“ viršelį, Andrius Grigorjevas įžvelgia vizualius sakymo atitikmenis laiško, rylos, augalo figūrose(44). Semiotikoje diskurso terminas taip pat taikomas ir kalbinėms, ir nekalbinėms reikšmėms apibūdinti.

       Sakymo problematika į prasmines struktūras įtraukia laiko strėlę. Reikšmė pasirodo priklausanti ne tik nuo imanentinių struktūros santykių, bet ir nuo istorinio laiko, apglobiančio diskurso sakytoją ir sakymo adresatą. Mąstančios asmenybės įsiterpimas į istorijos procesą, pasak Jurijaus Lotmano, didina laisvės ir neapibrėžtumo mastą(45).

 

        (Ištraukos iš Kęstučio Nastopkos studijos „Literatūros semiotika“ skyriaus „Sakymas ir diskursas“. Studija leidžiama „Baltų lankų“ leidykloje.)

 _________________________________________________

        (1) Greimas A. J., Courtés J. Sémiotique: Dictionnaire raisonné de la théorie du langage. – Paris: Hachette, 1979. – P. 104–105.

        (2) Benveniste E. Proble³mes de linguistique générale. – T. 2. – Paris: Gallimard, 1974. – P. 80–82.

        (3) Ten pat. – T. 1. – Paris: Gallimard, 1966. – P. 260.

        (4) Ten pat. – T. 2. – P. 83.

        (5) Hjelmslev L. Prolégomenes a une théorie du langage. – Paris: Les Editions de Minuit, 1971. – P. 189–190.

        (6) Greimas A. J. Struktūrinė semantika. Metodo ieškojimas / Vertė K. Nastopka. – Vilnius: Baltos lankos, 2005. – P. 204.

        (7) Greimas A. J. Sémiotique et sciences sociales. – Paris: Le Seuil, 1976. – P. 10–11.

        (8) Хрестоматия по теоретическому литературоведению. – Т. 1. – Тарту: Тартусский государственный университет, 1976. – P. 40–41.

        (9) Ten pat. – P. 37.

        (10) Волошинов B. Марксизм и философия языка. – Ленинград: Прибой, 1929. – P. 110–111.

        (11) Mukarovsky J. Esteticka funkce, norma a hodnota jako socia´lnķ fakty // Ten pat. Studie z estetiky. – Praha: Odeon, 1966. – P. 44.

        (12) Ten pat. – P. 52, 25, 42.

        (13) Jakobson R. Lingvistika ir poetika / Vertė B. Abraitienė, D. Kaladinskienė // Baltos lankos. – 2004. – Nr. 18/19. – P. 9–18.

        (14) Jakobson R. Schifters, Verbal Categories, and the Russian Verb // Ten pat. Selected Writings. – Vol. 2. – Gravenhague, 1962.

        (15) Якобсон P. Работы по поэтике. – Москва: Прогресс, 1987. – P. 147.

        (16) Cit. iš: Bertrand D. Précis de sémiotique littéraire. – Paris: Nathan, 2000. – P. 59.

        (17) Greimas A. J., Courtés J. Sémiotique: Dictionnaire raisonné de la théorie du langage. – T. 2. – Paris: Hachette, 1986. – P. 185.

        (18) Pasak E. Benveniste’o, trečiasis gramatinis asmuo yra „neasmuo“: jis nurodo ne asmenį, o objektą, esantį anapus kalbėjimo. – Benveniste E. Problemes de linguistique générale. – T. 1. – Paris: Gallimard, 1966. – P. 255–257, 265.

        (19) Greimas A. J., Courtés J. Sémiotique: Dictionnaire raisonné de la théorie du langage. – 1979. – P. 127.

        (20) Fontanille J. Sémiotique et litérature. – Paris: Presses Universitaires de France, 1999. – P. 43.

        (21) Ten pat. – P. 43.

        (22) Fontanille J. Les espaces subjectives. Introduction a la sémiotique de l’observateur. – Paris: Hachette, 1989. – P. 53–57.

        (23) Успенский Б. Поэтика композиции (Структура художественного текста и типология художественной формы) // Id. Семиотика искусства. - Москва: Школа «Языки русской культуры», 1995. – P. 83–89. Apie „paukščio skrydžio“ perspektyvą vizualiniame diskurse žr.: Thürlemann F. Paukščių akimis: sakymo struktūra tam tikros rūšies geografiniuose žemėlapiuose // Baltos lankos. – 2009. – Nr. 30. – P. 49–65.

        (24) Fontanille J. Sémiotique et litérature. – P. 50–54.

        (25) Vaičiulaitis A. Tavo veido šviesa. – Vilnius: Vaga, 1989. – P. 164–190. Toliau cituojant puslapiai nurodomi tekste. Kursyvas visur mano – K. N.

        (26) Šilbajoris R. Netekties ženklai. – Vilnius: Vaga, 1992. – P. 485.

        (27) Greimas A. J. Struktūrinė semantika. – P. 170.

        (28) Venclova T. Rinktinė. – Vilnius: Baltos lankos, 1999. – P. 144–145.

        (29) Plg. eil. „Pašnekesys žiemą“: „O trečias pašnekovas? Tu sakai, / Kad niekas šito pokalbio negirdi?“ (p. 46).

        (30) Paris J. L‘espace et le regard. – Paris: Le Seuil, 1965. – P. 154. Cit. pagal: Fontanille J. Les espaces subjectives. – P. 52.

        (31) Greimas A. J. Iš arti ir iš toli. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 167.

        (32) Greimas A. J. Lietuvių mitologijos studijos / Sudarė K. Nastopka. – Vilnius: Baltos lankos, 2005. – P. 45.

        (33) Greimas A. J. Sémiotique et sciences sociales. – Paris: Editions du Seuil, 1976. – P. 51–52.

        (34) Lévi-Strauss C. Laukinis mąstymas / Vertė M. Daškus. – Vilnius: Baltos lankos, 1997. – P. 29–35.

        (35) Floch J.-M. Identités visuelles. – Paris: Presses Universitaires de France, 1995. – P. 6.

        (36) Ten pat. – P. 7.

        (37) Greimas A. J., Fontanille J. Sémiotique des passions: Des états de choses aux états d’āme. – Paris: Editions du Seuil, 1991. – P. 88.

        (38) Frye N. Anatomy of Criticism. – Princeton, New Jersey: Princeton University Press, 1990. – P. 118.

        (39) Platelis K. Palimpsestai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – Viršelio užsklanda.

        (40) Platelis K. Atoslūgio juosta. – Vilnius: Vaga, 2000. – P. 57.

        (41) Pasak A. J. Greimo, „psichoanalizė, tapdama autonominiu kognityviniu diskursu, paskleidė savo žodyno atplaišas anapus uždaros praktikų bendrijos“. Jos sąvokų kanalizaciją lydėjo „subtilių perskyrų praradimas, prasmę kuriančių skirtumų užtemdymas, tolydinė žinojimo lauko desemantizacija. Tačiau, nepasiekiamas mirtingiesiems, šis laukas išlieka atmintyje kaip konotacinis objektas, kaip raminantis arba bauginantis įsitikinimas tikrumu“. – Greimas A. J. Sémiotique et sciences sociales. – P. 55.

        (42) Retorikoje toks naratyvinių lygmenų sukeitimas vadinamas metalepse. – Genette G. Figures III. – Paris: Le Seuil, 1972. – P. 243–251.

        (43) Floch J.-M. Identités visuelles. – P. 5.

        (44) Grigorjevas A. Semiotinės autorefleksijos pratybos // Literatūra ir menas. – 2009. – Sausio 23.

        (45) Лотман Ю. Культура и взрыв. – Москва: Гнозис, 1992. – P. 210–211, 233.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr.8–9 (rugpjūtis–rugsėjis)