tekstai.lt

Jonas Palionis. Lietuvių asmenvardžių labirintuose (Zigmas Zinkevičius „Lietuvių asmenvardžiai“, 2008)

Zigmas Zinkevičius LIETUVIŲ ASMENVARDŽIAI
Zigmas Zinkevičius LIETUVIŲ ASMENVARDŽIAI

       Zigmas Zinkevičius. LIETUVIŲ ASMENVARDŽIAI. – Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008.

 

       Nors pastaraisiais metais mūsų visuomenės gyvenimą aptemdė ekonominės krizės šešėlis ir lituanistikai, kaip ir kitiems mokslams, plėtotis nebuvo palankių sąlygų, tačiau negalima sakyti, kad lituanistai sėdėjo sudėję rankas ir laukė geresnių laikų. Kasmet pasirodydavo ne tik jaunosios kartos, bet ir lituanistikos veteranų reikšmingų darbų, naujų tyrinėjimų. Ypač daug tokių tyrinėjimų yra atlikęs nenuilstantis produktyviausias praėjusio šimtmečio antrosios ir šio šimtmečio pradžios mūsų kalbininkas, akademikas, profesorius Zigmas Zinkevičius, neseniai atšventęs savo 85-ąjį gimtadienį. „Baltisticoje“, „Gimtojoje kalboje“ ir kituose lingvistiniuose ir nelingvistiniuose leidiniuose nuolatos susilaukiame nemažai jo straipsnių aktualiais lietuvių kalbos, ypač jos istorijos, klausimais, taip pat atskirų įdomių knygelių, kuriose su jam būdingu įžvalgumu ir dėstymo paprastumu narpliojamos įvairios lietuvių kalbotyros problemos.

       Nesileisdamas į visų pastaraisiais metais pasirodžiusių Z. Zinkevičiaus darbų apžvalgą, kuri užimtų labai daug vietos, norėčiau prisiliesti prie jo naujo, stambiausio (840 puslapių) veikalo „Lietuvių asmenvardžiai“, pažymėto 2008 m. data. Tai iš tikrųjų kapitalinis darbas ne tik dėl savo apimties, bet ir dėl jame nagrinėjamo objekto problemų gausumo bei sudėtingumo.

       Veikalą sudaro 4 dalys: 1) įvadinė, kurioje aiškinami „Bendrieji dalykai“ ir plačiai (su tyrinėtojų bei jų darbų fotografijomis) apžvelgiama lietuvių asmenvardžių tyrinėjimo istorija (p. 13–65), 2) „I. Tautinis vardynas ir svetimųjų apnašos“ (p. 67–340), 3) „II. Krikščioniškasis vardynas“ (p. 341–486) ir 4) „Pravardynas“ (p. 487–608). Po šių dar pridėti skyreliai: „Atneštiniai asmenvardžiai“ (p. 609), „Lietuvių (baltų) kilmės asmenvardžiai į rytus nuo Lietuvos“ (p. 610– 621), „Baigiamosios pastabos“ (p. 622–624), „Sutrumpinimai“ (p. 625–626), „Literatūra (šaltiniai)“ (p. 627–649) ir veikale suminėtų ir/ar nagrinėtų asmenvardžių rodyklė (p. 650–839), sudaryta Laimutės Šinkūnienės, autoriaus dukros.

       Iš veikalo „Pratarmės“ (p. 13) matyti, kad jame apsiribota tik „lietuvių kilmės asmenvardžiais ir tais, kurie tebeturi išlaikę lietuvių kalbos elementų“. Tai visiškai suprantama ir pateisinama, nes aprėpti visų įvairiakilmių etninės ir neetninės Lietuvos teritorijoje buvusių (rašytiniuose šaltiniuose fiksuotų) ir esančių asmenvardžių vienoje knygoje, kad ir didelėje, neįmanoma. Be to, ir tautiniais sumetimais lietuviškos kilmės asmenvardžių tyrinėjimui priklauso prioritetas, nes dar dideli klodai tokių netyrinėtų asmenvardžių glūdi nelietuviškai rašytuose šaltiniuose, ypač lotyniškai, lenkiškai ir rusiškai rašytose bažnytinių metrikų knygose ir senąja kanceliarine slavų kalba rašytuose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliariniuose dokumentuose.

        „Pratarmėje“ taip pat pažymėta (p. 14), kad veikale asmenvardžiai esą klasifikuojami kilmės požiūriu į 3 pagrindinius sluoksnius: tautinis vardynas, krikščioniškasis vardynas ir pravardynas. Šitokio požiūrio, nors konkrečiai dar neformuluoto ir be juo paremtos klasifikacijos, autorius laikėsi ir savo pirmoje, 1977 m. išleistoje, knygoje „Lietuvių antroponimika“ (Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVII a. pradžioje). Šitokį požiūrį jis (kartais kaip vienintelį pagrįstą) deklaruodavo ir onomastikos tyrinėjimams skirtose konferencijose, onomasiologijos tyrinėjimų recenzijose.

       Dėl to, kad asmenvardžius, kaip ir kitus tikrinius vardus (nomina propria), reikia tyrinėti istoriškai (diachroniškai) ir klasifikuoti juos kilmės požiūriu, turbūt neprieštaraus nė vienas rimtesnis kalbininkas. Tačiau kad diachroninis tyrimo aspektas ar pagrindas esąs vienintelis ir kad šiuo pagrindu nesą galima skirstyti asmenvardžių į lietuviškosios ir nelietuviškosios kilmės tipus, suabejos ne vienas mūsų laikų lingvistas. Juk sunku įsivaizduoti, kaip galima ištirti istoriškai kurios nors tautos asmenvardžius, arba antroponimiką, be jos atskirų stambesnių ar mažesnių laikotarpių sinchroninės, t. y. tam tikram laikotarpiui būdingos asmenvardžių sistemos būklės „pjūvinės“ analizės. Be sinchroninės analizės neišsivertė savo darbuose ir recenzuojamo veikalo autorius (pvz., aprašydamas minėtoje 1977 m. knygoje Vilniaus šv. Jono bažnyčios XVII a. pradžios santuokos ir krikšto metrikų įrašus).

       Z. Zinkevičiaus naujame antroponimikos veikale priimta tokia asmenvardžių klasifikacija: tautinis vardynas (Gediminas, Vytautas…), krikščioniškasis vardynas (Jonas, Jonaitis…) ir pravardynas (Rudys, Vilkas…). Nesunku pastebėti, kad pasirinktoji klasifikacija loginiu atžvilgiu yra ne be priekaištų: ji neparemta vienodu pagrindu. Kiekvienas iš išskirtųjų tipų yra vis kitokio lygmens: vadinamasis tautinis vardynas – etninio, krikščioniškasis – religinio, o pravardynas – lingvistinio (onomastinio). Be to, abejonių kelia ir klasifikacijoje pavartotas neapibrėžtas terminas tautinis. Tikslesnis bei konkretesnis terminas būtų lietuviškasis ar senasis lietuviškasis (baltų) vardynas (pastarasis vartojamas K. Kuzavinio ir B. Savukyno „Lietuvių vardų kilmės žodyne“), nes tautinis – tai „bet kuriai tautai priklausantis“.

        „Pratarmėje“ nenurodyta, kokiam skaitytojui veikalas skiriamas. Tačiau iš autoriui būdingo įpročio tekste nenurodinėti panaudotos literatūros ir nevengti vaizdinių priemonių (fotokopijų, žemėlapiukų ir kt.) galima spręsti, kad naujasis veikalas skirtas ne vien mokslo tikslams, bet ir platesnei mokytai visuomenei. Jame suminėti mūsų onomastikos tokie tyrėjai su jų asmens ar/ir darbų fotokopijomis: Kazimieras Būga, Antanas Salys, Pranas Skardžius, Aleksandras Vanagas, Juozas Jurkėnas, Kazys Kuzavinis, Bronys Savukynas, Zigmas Zinkevičius (be fotokopijų – Petras Jonikas, Kazys Alminas, Matas Alminas, Janas Otrębskis, Nina Borovska, Walteris Fenzlau, Vitalija Maciejauskienė, Marija Razmukaitė, Jonas Dumčius ir Meilutė Ramonienė).

       Tiek mokslui, tiek ir platesnei visuomenei, man rodos, būtų buvę tikslingiau visus asmenvardžius (antroponimus) tradiciškai skirstyti į vardus, pavardes ir pravardes, o neoperuoti dažniausiai tik asmenvardžio terminu bei sąvoka. Tai, kad ankstesnėmis epochomis esą sunku atskirti vardą ar krikštavardį nuo pavardės, nėra tvirtas argumentas: tam ir turi tarnauti tikrinių žodžių mokslas – onomastika, arba onomasiologija.

       Lietuvių onomasiologijai (šis terminas geresnis dėl to, kad vienareikšmis) svarbu ne tik autoriaus požiūris į asmenvardžius ir jų klasifikaciją (požiūrių gali būti įvairių), bet asmenvardžių analizė, išdėstyta minėtose pagrindinėse dalyse. O ta analizė daugeliu atvejų nepriekaištinga, kvalifikuota, tokia, kokia ji randama visuose Z. Zinkevičiaus darbuose. Autorius nesitenkina vien tik lingvistine asmenvardžio kilmės charakteristika (kad tam tikras asmenvardis galįs būti veldinys arba vedinys), bet gilinasi dažnu atveju į vadinamąsias ekstralingvistines (paprasčiau – nelingvistines, istorines) sąlygas, galėjusias turėti reikšmės tam tikro asmenvardžio ar asmenvardžių tipo atsiradimui. Tuo tikslu dar įvadinės dalies atskiruose skyreliuose rašoma apie „Svetimkalbę raštinę“, „Pavardžių rusinimą, vokietinimą, anglinimą“, „Vardyno raidą tautinio atgimimo ir nepriklausomybės laikais“, „Okupacijas, jų poveikį vardynui ir dabartinę būklę“ (p. 42–65).

       Pirmoje didžiausioje analitinėje dalyje daugiausia dėmesio skiriama seniesiems dvikamieniams asmenvardžiams (tokiems kaip Algirdas, Mindaugas, Skaudminas…). Čia po bendro pobūdžio charakteristikos pateiktas dvikamienių asmenvardžių „Dėmenų sąvadas“ (p. 73–169), t. y. dėmenų alfabetinis sąrašas su turimais pavyzdžiais ir autoriaus pastabomis dėl kiekvieno dėmens dažnumo, kilmės, struktūros, ryšio su bendriniais žodžiais, su prūsiškais atitikmenimis ir kt. Tai savotiškas dėmenų žodynas, turintis stambesnius ar smulkesnius lizdus, priklausančius nuo pavyzdžių gausumo ir autoriaus pastabų pobūdžio bei kiekio. Lizdo struktūrą gali parodyti toks pavyzdys:

 

        „Būd-: I. Būd-vydas, Būd-vilas, Būd-vytas. II. Nor-būdas, Ži-būdas. Pasakoma ir Būd-. Yra keli šaknies Būd- vienakamieniai asmenvardžiai (Būdas, Būda, Būdžius…). Gali būti iš Bud- (pailginus balsį u dėl būdas)“ (p. 80).

[Čia kažkodėl neminima pavardė Būdvietis, plačiai aprašyta „Lietuvių pavardžių žodyne“, kur ji siejama su būda.]

 

       Toks sąvadas, papildytas po jo einančiu skyriumi „dėmenų aptarimas“ (p. 170–191), yra pirmasis lietuvių kalbos moksle ir, be abejonės, bus naudingas ateities lietuvių onomastikos tyrėjams, juoba kad ne retu atveju autorius, komentuodamas dėmenis, esti gana atsargus: tenkinasi hipotetiškais pasakymais „gali būti veldinys“, „gali būti perdirbinys“ ir pan. Tačiau „Sąvade“ dažni ir tokie autoriaus teiginiai kaip „tokį dėmenį turėjo ir prūsai, taigi veldinys“ (p. 78, 82…), „gali būti veldinys, tai rodo reikšmės išblukimas…“ (p. 78, 82…), „į veldinį orientuoja reikšmės išblukimas“ (p. 79, 84…), „tai rodo neryški reikšmė“ (p. 94), gali kelti rimtų abejonių. Čia jų kelia jau pati „veldinio“ sąvoka, kuri veikale nei chronologiškai, nei tipologiškai nėra griežčiau apibrėžta. Jeigu identišką dėmenį su lietuviais turėjo prūsai, tai gal tiksliau būtų jį vadinti baltų ar baltišku, o ne lietuvišku? Be to, kalbėti apie senųjų baltiškos kilmės dvikamienių vardų dėmenų, kaip ir apskritai apie tikrinių žodžių „reikšmės išblukimą“, – tai pripažinti, kad jie yra turėję ar tebeturi tokią reikšmę kaip ir bendriniai žodžiai (apeliatyvai). Tačiau mūsų laikais žymių kalbininkų linkstama manyti, kad bendriniai žodžiai, tapdami tikriniais, greitai desemantizuojasi ir atlieka tiktai nominatyvinę funkciją – pavadinti asmenis, vietoves ir kt. (žr. J. Kurilovičiaus, S. Ulmanio darbus). Todėl kalbėti apie senovinių ar naujesniųjų dvikamienių asmenvardžių dėmenų reikšmę netinka: galima kalbėti tiktai apie jų pagrindu ėjusių bendrinių žodžių reikšmę ar reikšmes ir neišleisti iš akių to fakto, kad bendrabaltiškos epochos ir ankstyvaisiais priešrašytiniais laikais nemažos dalies bendrinių žodžių reikšmės gerokai skyrėsi nuo dabartinių. Apie kokį „pirmykštės reikšmės išblukimą“ galima kalbėti pirmuose tokiuose dėmenyse kaip Al- (Al-girdas), Au- (Au-rimas), Bug- (Bug-daras), Tal- (Tal-mantas) ir pan. (p. 175), kuriuose pirmasis dėmuo yra taip sutrumpintas, jog jame nelikę jokių bendrinio pamatinio žodžio pėdsakų?

       Rimtu „Dėmenų sąvado“ skyriaus trūkumu, o ne rimta abejone, esu linkęs vadinti nepaaiškintą autoriaus nusistatymą įsivesti visur a-kamienes senųjų lietuviškų (baltiškų) dvikamienių vardų antrojo komponento formas, pvz., Bar-gailas vietoj autentiškos Bar-gaila (p. 73), Jo-gailas vietoj Jo-gaila (p. 98), Skir-gailas vietoj Skir-gaila (p. 135) ir t. t. Dabartiniu požiūriu čia ir kirčiavimas neįprastas, autoriaus nuomone, senesnis. Matyt, nenorint suklysti, būtų tikslingiau senųjų dvikamienių vardų visai nekirčiuoti ir nenurodinėti priegaidės, ypač mokslinio pobūdžio veikale.

       Po „Dėmenų sąvado“ ir „Dėmenų aptarimo“ pirmoje dalyje seka „Dvikamienių asmenvardžių sąvadas“ (p. 192–266). Tai alfabetinis visų veikale suminėtų senųjų dvikamienių vardų sąrašas, kurio antraštinės formos nekirčiuotos, bet kaip ir „Dėmenų sąvade“ pateiktos tik su a- kamiene galūne -as. Prie antraštinio vardininko čia jau prišlietos ir vardų formos su autentiškomis galūnėmis -a, -ė, -is, -ys, -ius bei jų vediniais, taigi – pasitaisyta, pvz.: Jovaišas: Jovaišas, Jovaiša (p. 209); Radvilas: Radvilas, Radvila <…>, Radvilis, Radvilaitis, Radviliūnas, Radvilonis, Radvilionis, Radviliukas, Radvilavičius, Radvilauskas, Radvilanskas (p. 233). Būtų gerai, kad šitame sąvade būtų buvęs nurodytas ir dvikamienių vardų šaltinis (prie kai kurių prirašytas tik nieko nesakantis XVI a.), nes skaitančiajam suabejojus dėl antraštinės formos autentiškumo belieka pasikliauti vien autoriaus autoritetu. Šaltinių nenurodymas tam tikromis santrumpomis, taip pat jų neišskyrimas literatūros sąraše yra vienas iš ryškesnių metodinių veikalo trūkumų. Galimas argumentas, kad tai būtų labai išplėtę ir taip didelės apimties darbą, tam pateisinti nebūtų tvirtas, nes jame apstu ir šiaip su lingvistine analize nesusijusių dalykų (neaiškiais atrankos principais įdėtų istorinio bei bibliografinio pobūdžio pastabų apie tam tikrą vardą turinčius žmones, gana dažno vienodų formulavimų kartojimo ir kt.).

       Po „Dvikamienių asmenvardžių sąvado“ ir „Dvikamienių asmenvardžių aptarimo“ pirmoje dalyje pateiktas dar trečias tokio pat pobūdžio skyrius „Trumpinių ir vienakamienių asmenvardžių sąvadai“ (p. 276–323) ir ketvirtas „Trumpinių ir vienakamienių asmenvardžių aptarimas“ (p. 324–340). Kaip matyti iš šių skyrių pavadinimų, kiekviename iš jų sujungti du sąvadai: vienas apima vardų „I ir (arba) II komponentu einančių dėmenų“, o kitas – iš „I komponento dėmenų ir II komponento pradžios“ sudarytus ar autoriaus rekonstruotus trumpinius. Kadangi čia pacituoti apibūdinimai dėl pavartotų pleonastinių terminų komponentas-dėmuo yra nelabai aiškūs, pravartu duoti čia po vieną jų pavyzdį. Pirmojo tipo pavyzdys: „Džiugas: Džiugas, Džiuga, Džiugis, Džiugys, Džiugelis“ (p. 280), antrojo – „Kantras (Kant-rimas): Kantris, Kantrys XVI a.“ (p. 311).

       Tai vieni iš problemiškiausių veikalo skyrių, keliančių nemaža abejonių. Ypač abejotinas čia didokas pluoštas trumpinių, autoriaus kildinamų (rekonstruotų) iš neegzistuojančių, tiksliau sakant, šaltiniuose nepaliudytų ar neaptiktų atvejų. Pavyzdžiui, jau minėtas Džiugas nebūtinai yra trumpinys iš senovinių dvikamienių vardų Džiu-gailas, Džiu-gilas ar Džiugintas, bet gali būti susijęs su džiugus „tas, kuris džiaugiasi“, taigi gali būti paprastas vedinys. Tas pat pasakytina ir apie vadinamąjį trumpinį Kantras, kuris atstatytas iš Kant-rimo, bet gali būti siejamas su būdvardžiu kantrus „kuris kenčia“. Tokių abejotinų atvejų yra gana daug. Todėl tokiais neaiškiais ir nepaliudytais atvejais rekonstruotas trumpinys, kaip ir bet kuri asmenvardžio lytis, turėtų būti pažymėta bent žvaigždute, juoba kad antraštėmis, kaip ir „Dėmenų sąvado“ skyriuje, eina atstatytosios (autoriaus vadinamos „simbolinėmis“) lytys su galūne -as.

       Antroje, perpus mažesnėje, dalyje nagrinėjamas, kaip minėta, mūsų krikščioniškasis vardynas. Iš pradžios čia trumpai rašoma apie Lietuvos krikštą, krikštavardžių santykį su senaisiais vardais, kanonines krikščioniškų vardų formas ir jų liaudiškus variantus, krikščioniškų vardų rašymą, vardų madas, jų vedinius, vardų amžių ir jų klasifikaciją. Toliau po tokių įžanginių dalykų kilmės atžvilgiu krikščioniški asmenvardžiai, „dirbtinai“ neskiriami vardai nuo pavardžių, nes „vardai ir pavardės bus suvokiamos kaip darni asmenvardžių sistema, kuri toliau klasifikuojama istoriškai, pagrindu imant krikštavardžių (ne pavardžių) kilmę“ (p. 351). Dėl tokios sampratos taip pat galima ginčytis, nes, viena, pavardžių ir vardų skyrimas yra neabejotinas dalykas – tai onomasiologiškai skirtingi asmenvardžių posistemiai, istoriškai žvelgiant atliekantys nevienodas funkcijas, o antra, nereikia jų „dirbtinai“ skirti, neišsiaiškinus atskirų epochų asmenvardžių specifikos (pvz., ligi XV a. apskritai nėra pagrindo kalbėti apie lietuvių pavardžių sistemos egzistavimą).

       Z. Zinkevičiaus savotiškai suprasti asmenvardžiai skirstomi į „Hebrajiškos kilmės vardyną“ (p. 352–385), „Graikiškos kilmės vardyną“ (p. 386–423), „Lotyniškos kilmės vardyną“ (p. 424–451), „Germaniškos kilmės vardyną“ (p. 452–468), „Slaviškos kilmės vardyną“ (p. 469–478) ir „Įvairių kitų kalbų kilmės krikštavardžius“ (p. 480–483). Po šių skyrių pridėtas dar skyrelis „Krikščioniškų vardų mišimas su senuoju vardynu“ (p. 484–486). Kodėl laikantis minėtos sampratos „asmenvardžiai“ skirstomi į „vardynus“, nelabai aišku (gal autoriaus suvokiami šiedu terminai kaip sinonimai?).

       Dėl recenzijos apimties ribotumo negalima detaliau apibūdinti šios antrosios dalies turinio. Galima tiktai konstatuoti, kad joje, kaip ir pirmoje, apstu faktinės medžiagos ir teorinių samprotavimų apie krikščioniškąjį vardyną ir atskirus vardus, pateiktus alfabetine tvarka. Šiai daliai gerokai pasinaudota K. Kuzavinio ir B. Savukyno „Lietuvių vardų kilmės žodynu“, susilaukusiu kelių leidimų. Pavyzdžiui, skyriuje apie hebrajiškos kilmės vardus iš bendro 52 vardų skaičiaus Z. Zinkevičiaus veikale užfiksuoti 47. Tačiau čia kai kurių vardų (Baltramiejaus, Jokūbo, Jono, Juozapo, Mykolo, Motiejaus, Simono, Tomo) lizdai taip išplėsti, jog jų aprašymai užima po du ir daugiau puslapių. Tai primena turiningesnius enciklopedinius straipsnius, suteikiančius įvairios informacijos. Tai, žinoma, tiktai padidina mokslinę veikalo vertę.

       Trečioje, šiek tiek mažesnėje negu antroji, dalyje nagrinėjamos oficialiomis pavardėmis virtusios pravardės. Nors šios dalies „Įvadinėse pastabose“ terminologiškai nenusakytas tokių pravardžių klasifikacijos principas, tačiau iš tvirtinimo, kad „jų sisteminimo centras buvo pats žmogus“ (p. 492) ir iš skyrių pavadinimų galima spręsti apie pasirinktą antropocentrinį principą, t. y. skirstyti pravardes pagal jų sąsają su išorinėmis ir vidinėmis žmogaus bei jo aplinkos ypatybėmis (plg. skyrių pavadinimus: „Asmenvardžiai, susiję su žmogaus gimimu“, „Gyvūniniai asmenvardžiai“, „Augmeniniai asmenvardžiai“, „Asmenvardžiai susiję su žmogaus amatu“, „Tautovardiniai asmenvardžiai“, „Žmogaus fizines ypatybes rodantys asmenvardžiai“ ir „Žmogaus dvasines ypatybes rodantys asmenvardžiai“).

       Kaip matyti, skyrių pavadinimuose nefigūruoja net pravardės terminas, nors visa dalis pavadinta „Pravardynu“. Tai susiję, mano manymu, su autoriaus nepagrįsta pažiūra griežčiau neskirstyti asmenvardžių į vardus, pavardes ir pravardes. Juk kalbėti apie oficialias, pavardėmis virtusias pravardes ir vengti pavardės ir pravardės terminų – nesuprantama logika. Tačiau pats klasifikacijos pagrindas (principas) nekelia abejonių. Juo, kiek kitaip formuluotu, remtasi ir labai vertingoje Alvydo Butkaus monografijoje „Lietuvių pravardės“ (1995).

       Dėl tos pačios priežasties (recenzijos ribotos apimties) neįmanoma plačiau atskleisti bei vertinti ir trečiosios dalies turinio. Joje taip pat gausu iš įvairių šaltinių sukauptų pravardžių ir lietuvių onomasiologijai reikšmingų apibendrinimų.

       „Baigiamosiose pastabose“, be dėmesio vertų tam tikrų lietuvių asmenvardžių raidos apibendrinimų, griežtai (sakyčiau, netgi nekorektiškai) smerkiami tie tyrėjai, kurie pavardes skirsto į lietuviškas ir nelietuviškas: „Taigi pabrėžtinai vykdomas griežtas pavardžių skirstymas į vadinamąsias „lietuviškos“ ir „nelietuviškos“ kilmės pavardes nėra tikslingas, kartais netgi absurdiškas dėl neaiškių ir dažnu atveju abejotinų bei subjektyvių kriterijų, kai žiūrima tik žodžio šaknies.

       Nesileisdamas į tokio menkai argumentuoto požiūrio platesnę kritiką (tai yra padariusi žinoma onomastikos specialistė V. Maciejauskienė 1997 m. „Baltisticos“ 92(1) sąsiuvinyje), norėčiau pridurti prie to, kas buvo pasakyta straipsnio pradžioje, kad asmenvardžio, kaip ir bendrinio žodžio, kilmei nustatyti svarbu žiūrėti ne tik šaknies, bet ir priesagos, nes ji dažnai būna taip pat reikšmingas papildomas kilmės rodiklis.

       Veikalo gale įdėta asmenvardžių rodyklė, apimanti daugiau kaip 25 000 vienetų, yra labai vertingas priedas. Jis rodo ne tik tiriamojo objekto didžiulę apimtį, bet ir nepaprastą autoriaus darbštumą, be to, atlieka tokiam veikalui labai reikalingą informacinį vaidmenį.

       Šioje recenzijoje paliesti toli gražu ne visi mano pastebėti teigiami ir neigiami dalykai. Netikslumų ar ginčytinų tvirtinimų veikale atsirado ne tik dėl mudviejų skirtingo požiūrio į atskiras problemas, bet galbūt ir dėl skubotumo, nes, kaip rašoma pratarmėje, „dėl didelio užimtumo imtis iš esmės lietuvių asmenvardžių tyrimo pasidarė įmanoma tik nuo 2006 m. antrosios pusės, baigus kitus darbus“ (p. 13). Kadangi veikalas datuotas 2008 m., tai nepilnų dviejų metų laiko tarpsnis yra iš tikrųjų labai mažas. Tačiau skubėti autorių, kaip ir kitus jo kartos mokslo žmones, turbūt skatino ir nejaunatviškas amžius, pagimdęs norą kuo greičiau pamatyti savo daugelio metų apibendrintus tyrinėjimų rezultatus. Ir tas noras realizuotas: susilaukėme naujos, stambios Z. Zinkevičiaus monografijos, kuri, be abejonės, praturtina lietuvių onomasiologiją tiek naujų duomenų kiekiu, tiek originaliomis daugelio lietuviškų asmenvardžių kilmės interpretacijomis.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr.8–9 (rugpjūtis–rugsėjis)