panašus
išsigyniau savo vardo
savo nuotraukų pirštų atspaudų išgulėtų lovų
ir vis tiek skambina
visais telefonų knygos numeriais
suranda ir ciuriche ir berlyne
tai ne jūs? nieko tokio
netgi geriau
tada galime atvirai
juk jūs niekad ir nebuvote jūs?
tikra tiesa tie vardai
tik kelia painiavą
per gyvenimą apauga
kaip mėlynasis banginis moliuskais
pravardėm slapyvardžiais
krikšto vardais
pats nebežinai kuris ryte
iškelia koją iš lovos
sakot dar neatsikėlėt?
taip taip dabar madoj
anomijos gamtos anomalijos
anonimai alkoholikai
abonentai iki pareikalavimo
norėtumėt susipažinti
su savimi per pažinčių biurą?
ne ne jūs be reikalo pykstat
dabar nesvarbu kas kam skambina
jūsų nėra duomenų bazėje
bet mes ką nors surasime
panašų kaip du vandens lašai
patikėkit
kuo būčiau
properšoj – mėlynas pažadėtosios giedros sklypas
kuo būčiau jeigu ne lietus
pilka išaugtine striukele stypčioju septyniasdešimtaisiais
per šlapius sidabrų dobilus
su varnalėšos lapu ant galvos vietoj kepurės
iki pat gedimino prospekto aštuoniasdešimtaisiais
kur ir toliau stypčioju pačiu gatvės viduriu
šokdindamas skėtį plėšdamas stewartą
i am sailing i am sailing home again cross the sea
i am sailing stormy waters to be near you to be free
ir per altajaus kalnus su brezentine abalachovo kuprine
devyniasdešimtaisiais po plyštančia nuo lietaus
adatų skraiste
pro pat beluchą čiabuvių šventąjį kalną
žemyn link barnaulo aplankyti savęs
gulinčio ėdžiose su šventąja savo šeimyna
kuo būčiau
jeigu ne švino lietus keturiasdešimtaisiais rešiotuos
laistyčiau šiandien savo senelių
perdžiūvusius kryžius
suvarpytus kinivarpų ir tujų spyglių
kur nors prie obelių ar leliūnų
buvo pažadėtas ir jiems giedros sklypas
negavo kažkas apgavo
bobūnė sakė klaida viešpaties ministerijoj
kiti sakė klaida genų kombinacijoje
tokiems tik važiuoti ir važiuoti
iš vieno lietaus į kitą
keisti traukinius kai baigias anglis
kai baigiasi duona kai vyno tik lašas
įsigėręs į baltus marškinius ir tas pats
greičiausiai iš trisdešimtųjų neišplaunamas
neįveikiamas kokiais anestetikais detergentais
kuo būčiau jeigu ne bajoro kraujas
kurio ne kaži kiek ir likę
keli raudonieji kūneliai klaidžioja
murmansko stogvamzdžiais
eilėraščių tirštėjančiom venom
keli rieda zabarijos lango stiklu
pramaišiui su lietaus kūneliais
laša iš dvidešimto amžiaus
į paskutinįjį
žolė žolė žolė
naktimis kankina miegas
nieko nesėju o pjaunu juodą akiduobių žolę
galandu dalgį kol lieka vien ašmenys
kol nieko nelieka sapno ražiena
verčiuos ant kito šono dabar esu dar toliau
pats minties pakraštys
vien ašmenų blizgesys
penkiasdešimties žiemų žmogus
netikslus vertinys gal iš brailio gal iš tos kalbos
kuri neturi sinonimų kuri neturi žiemos
kalbos kuria kalbu per miegus
su žole aštriais kirčiais per pašaknius
plačiom pradalgėm per naktis
artinuos drąsiai ne taip kaip gyvenime
ir nepriartėju nė per nago juodymą
būčiau tikslus sakyčiau prie išganymo
nirvanos ar prašviesėjimo
rasčiau ir daugiau žodžių
savo skurdžiam žodyne
esu deja penkiasdešimties žiemų
todėl sakau žolės žolės žolės
liežuvis neapsiverčia
kirviu klausinėju medžio
akmenimis glamonėju moterį
liežuvis neapsiverčia sakyti tiesą
tiesą ir tik tiesą
todėl bylinėjuos su kaimo durneliu
dėl žemės lopo
kapinių pakrašty
esu pakaltinamas
esu pakasamas
todėl turiu laiko kariauti
nekasu apkasų
gilinuos į kitus dalykus
muštruoju paukščius
lygiuoju debesis į vėją
jau daug pavyksta
neapsiverčia liežuvis sakyti kad viskas
nebent išgėrus
bet tuomet liežuvis neapsiverčia pats
tuomet jau pats vartausi
kirviu klausinėju moterį
akmenimis glamonėju medį
kariauju ergo gyvenu
ergo demobilizuos vieną dieną
kartu su kaimo durneliu
ankštoje bričkelėje kratysimės
visą amžinybę ligi kito gyvenimo
žinai ir kas
ar prisimena mane tos dienos
kurių aš jau nebe
tos moterys tie ranka
prikeverzoti lapai
žmogiška pernelyg žmogiška
kabintis į mirusius
aš rašau tik eilėraštį
jie mano gyvenimą
skirtumas nedidelis
tik plyšys tarp negrabiai sukaltų
grindlenčių zabarijoj
ar dviejų ledo lyčių neryje po atlydžio
šokinėji nuo vienos ant kitos
nuo lentos ant lyties
nuo žodžio prie žodžio
pagal vieną termodinamikos dėsnį
ledas traukias nuo karščio
kol virsta plėnim ir pelenais
pagal kitą dievas gyvena properšoj
ir žinai kad prisišokinėsi
žinai ir kas
dangus griūva
žiemiškai valgai ir žiemiškai vaikštai
įtampa kojų raumenyse atpalaiduotos smegenys
periferiniu žvilgsniu bandai pagauti per zabarijos ozą
skuodžiantį kiškį
keturi varomieji prieš tavo du ramentus
lažybas laimit abu
kai įtempi smegenis viskas atvirkščiai
klupinėji žodžių provėžose
ir kiškis atrodo visai nebe kiškis
artėja link tavęs tarsi būtum be kvapo
tarsi tavo baimė neskleistų periferinės smarvės
tarsi ozu slinktų ledynas
visu akipločiu
dabar jau tu bėgi
nestatyčiau šįkart už tave
skeltalūpi mąstytojau
pačiam sau
arbatinis urzgia prasigėrusiu balsu
naujas dar mokėjo švilpauti
nesudėtinga melodija ne lakštingala
pritardavau kaip mokėdavau
be klausos bet girdintis kaip vartos sąžinė
busdama pašonėj
dabar jau nesusišnekam
netikiu šiandien nė vienu jo žodžiu
tepuos sumuštinį
mano rankose aštrus peilis
slysta sviesto paviršium
kaip ir gyvenimas sakyčiau
tik atšipusia puse sakyčiau dantyta
filosofuoju apsimetu kad negirdžiu
mes kaip kraujo broliai
geriam tą patį vandenį
tavo gerklė mano gerklė
todėl ir neatsiliepiu
pats žinau kad degsiu pragare
ant melsvos dujų liepsnelės
urgzdamas eilėraščius
pačiam sau
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 m. Nr. 1 (sausis)