Accessibility Tools

Ieva Gudmonaitė. Benedikto Januševičiaus nuotraukaIeva Gudmonaitė. Benedikto Januševičiaus nuotrauka       Gimiau 1990-ųjų kovo 24 d. Vilniuje, kuriame ir užaugau. Baigiau Šv. Kristoforo vidurinę ir Justino Vienožinskio dailės mokyklas. Dabar studijuoju tapybą VDA, be to, fotografuoju, kuriu videomeną. Dvyliktoje klasėje pradėjau kurti prozą. Daug eksperimentavau, nepaisydama jokių teksto normų ir logikos, nors viskas telkėsi į vieną struktūrą, t. y. servizą.

       Mėgstu keistis, ieškoti naujų išraiškos formų tam, kas pamažu atsiskleidžia gyvenant, todėl netituluoju savęs poete, rašytoja, fotografe ar tapytoja – tiesiog esu ir kartais kvėpuodama ką nors padarau, matomo, suprantamo ir kitiems. Taigi ši publikacija ir yra vienas iš mano buvimo ženklų.

 

 

 

Motinos diena

 

       Guli tamsoj ir jauti kai ką panašaus į sapną, bet sapnuoti negali. O dar grindys – įsirėmusios į stuburą, pritvinkusios šaltų sulčių, girgžda, pro langą kyšant milžiniškiems baltiems žiedams. Keli jų kartais krenta ant radiatoriaus, o jis visiškai šaltas. Ir taip norisi gerti! Prišliaužiu prie radiatoriaus ir pirštais (jie minkšti, minkštesni už radiatorių!) jį liečiu, ieškau kokio plyšelio, pro kurį galėtų prasisunkti bent lašas vandens. Bet nerandu nė jokio didesnio ar mažesnio įtrūkio. (Noriu gerti!) Ką daryti? Prisiglaudžiau prie radiatoriaus (ar jame buvo vandens?). Radiatorius net nepradėjo rasoti. Su įniršiu nuroviau gėlės galvą ir sviedžiau ją ant grindų.

       Tuo metu pro kambario duris iškišo galvą mama ir tarė: „Taigi dabar motinos diena.“ Pajutau, kaip stipriai man suspurdo širdis – susigriebęs greit pakėliau nusviestą žiedą ir pribėgęs padovanojau jį mamai. Ji pasijuto labai laiminga. Pakvietė mane ateiti į bendrą kambarį. Ant stalo tyvuliavo žalias šaltienos gabalas, kuris žibėjo nuo įjungto televizoriaus ekrano. Taigi šaltiena tartum transliavo sekmadieninį filmuką. Negalėjau apsispręsti, kur žiūrėt, į šaltieną ar į televizorių, tad žiūrėjau į paveikslą, nes jis buvo neįdomus.

       Neregimą siūlą, kuris nusidriekė nuo mano žvilgsnio iki paveikslo, vis kirsdavo mamos siluetas. Kirsdamas siūlą jis atrodė gražesnis ir net savotiškai švytėjo. Paskui siūlą kliudė, tiesą sakant, nutraukė, mamos nešamas arbatinis iš prabangiausio mūsų servizo (paauksuoto, išpaišytas damomis ir karietomis). Būčiau ir toliau žiūrėjęs į paveikslą, nes jis buvo neįdomus, tačiau arbatinis buvo įdomus, taigi jis mane sutrikdė. Susinervinau, nes šiandien – servizo diena. Teko toliau stebėti arbatinį ir tai, kas jam nutiks. O buvo taip: motina nuėjo prie stalo ir iš arbatinio į puodelius ėmė pilti arbatą. Tai buvo kiek netikėta. „Iš kur gavai vandens?“ – paklausiau stebėdamas įspūdingą reginį. Bet labiausiai vis dėlto mane sukrėtė šitai: ant sienos, šalia neįdomaus paveikslo, kabėjo nedidelis paveiksliukas su lygiai tokia pačia gėle, kokią nuskyniau mamai. Ji taip pat buvo be koto, kaip dovanotoji. Buvau priverstas netgi pakilti nuo stalo (keista, kad reikia vartoti žodį „pakilti“, tarsi būčiau įsitaisęs ant stalo ir dar mokėčiau skraidyti). Taigi pakilau ir nusklendžiau link paveiksliuko. Ir ką pamačiau! Lašelius ant paveikslo (beje, neįdomusis paveikslas buvo sausas). Staiga prisiminiau, kad arbatinyje yra arbatos, ir dėl to labai sutrikau. „Iš kur gavai vandens?“ – paklausiau, beveik išrėkiau, o motina atėjo prie manęs ir arbatinuko turinį užpylė man ant galvos. Tai mane stipriai paveikė, nes visiškai nesupratau, kodėl ji taip padarė ir kodėl vanduo šaltas. Aš striktelėjau ir užkliudžiau paveiksliuką su gėle. Jis nukrito ant žemės, ant jo jau nebebuvo lašelių. Staiga many įsižiebė įniršio liepsna ir aš ėmiau šaukti ant motinos, tarsi dėl to, kad ji užpylė man ant galvos arbatą, nors mieliau būčiau ją išgėręs. „Iš kur tu gavai vandens?“ – motina sutriko dėl to, kad nepagarbiai į ją kreipiausi – jos akyse pasirodė ašaros. Kūkčiodama ji lėtai priėjo prie radiatoriaus ir atsuko čiaupą. Iš radiatoriaus pradėjo bėgti vanduo. Puoliau prie jo ir pakišau burną po čiaupu. Vanduo stipriai bėgo – jo tiek daug priplūdo man į burną, kad vos neužsprin-gau. Šiaip ar taip, tai buvo ta palaiminga minutė ir aš užmiršau, kad šiandien – servizo diena. Vanduo – radiatoriaus skonio, kuris man visai patiko. Jaučiau, kaip mano burnos gleivinę užkloja švelni radiatoriaus plėvelė. Nustojęs gerti pastebėjau, kad mano kelnės šlapios, taip pat kilimas po radiatoriumi. Vanduo bėgo ant grindų, o aš stebėjau šį reginį romiu debilo žvilgsniu. Atsisukęs atgal išvydau, kad motina laižo paveiksliuką su gėle, o po ja teka plūstantis iš radiatoriaus vanduo (jo vis daugėjo). Šis vaizdas mane sugraudino ir aš pradėjau verkti (jaučiausi kaip paveiksliukas su gėle be koto). Norėjau užsukti radiatoriaus čiaupą, kad nepaskęstume, bet šį troškimą užgožė kitas: tučtuojau palaižyti paveiksliuką. Pribėgau prie klūpančios motinos ir išplėšiau iš jos rankų paveiksliuką su gėle. Tačiau ant jo nebeliko lašelių! Puoliau į isteriją, liepiau motinai tučtuojau grąžinti lašelius, bet ji kraipė galvą, tai reiškė „ne“, o paskui dar parodė liežuvį. Įniršęs pagriebiau mamą už pečių ir prisiglaudęs įkišau liežuvį į jos burną, tikėdamasis, kad ten liko koks lašelis. Taip troškau bent lašelio, kad, rodos, būčiau perpjovęs motinai pilvą ir jį pasiėmęs. Atsitraukęs nuo jos staiga supratau, kad man kažkas nutiko. Burnoje buvo daugybė lašelių. Tik jie buvo sausi. Tai mane sužeidė. Pajutau, kaip skausmo gija nusidriekia nuo kaktos iki širdies. Motina žybtelėjo akimis (vandens kambary vis daugėjo), nusivilko suknelę ir ėmė bėgioti po kambarį. Staiga ant jos mentės pamačiau dar vieną lašelį. Pamaniau, kad šitas turėtų būti šlapias ir pamėginau vytis motiną, – ji bėgo nuo manęs kartkartėmis atsisukdama ir rodydama man liežuvį, ant kurio pūpsojo daug sausų lašiukų. Galiausiai mama užkliuvo už kažin kokio vandeny plaukiančio daikto ir nugriuvo. Ją pasivijęs nulaižiau nuo mentės lašiuką. Na ir ką? Lašelis buvo sausas! Tai mane itin įskaudino. Motina atsisuko ir spjovė man į veidą. Kažkuris jos spjovinio lašelis pateko man į burną. Na ir ką? Lašelis buvo šlapias! Mane užliejo palaima. Tada pastebėjau, kad vanduo jau siekia stalo viršų ir servizas tuojau nuplauks. Motina pažvelgė man į akis, aš – jai, supratome, kad viskas jau atleista, o vandenį reikia sustabdyti. Pajudėjau radiatoriaus link. Deja, nepastebėjau už manęs plaukusio puodelio. Jis atsitrenkė man į smilkinį ir jį praskėlė. Oras už lango išbalo, o medžių žiedai pajuodo. Akyse aptemo, tik jaučiau, kaip many šviesos greičiu plinta lašelis, o baisiausia tai, kad negalėjau atskirti, sausas ar šlapias, aš nei pykau, nei jaudinausi, visiškai nieko nejaučiau. Iš pradžių mane supo tobulybė ir neapsakomas lengvumas, bet ilgainiui pajutau, kad ši nejautra mane spaudžia. Pasistengiau ką nors pajusti, kaip nors save sutrikdyti, bet tai buvo visiškai bergždžia. Bandžiau įžeisti motiną, atsukau radiatoriaus čiaupą, įsipjoviau pirštą – nieko. Plėšiau gėlių galvas, paskui jas gražinau, laisčiau, kalbinau vandenį – nieko. Galiausiai išvis nieko. Pasirodo, kad kai viskas virsta lašeliu, nieko nelieka, nes nelieka net lašelio.

       Kartą spoksojau į paveikslą, kuris man buvo nei įdomus, nei neįdomus, ir supratau, kad žiūriu į motiną, kad tai mano mamos portretas. Tą akimirką iš akies kažkas iškrito. Lašelis. Nei sausas, nei šlapias, – pats tikriausias vanduo.

 

 

 

Šuns kostiumas

 

       Einant gatve akis užkliuvo už tamsaus daikto. Sutrikau dėl to, kad išvis kažkas kliudė mano regą, privertė ją užkliūti, nors ji galėjo tiesiog tvyroti vidaus taškų sustingusioje migloje. Būčiau žvelgęs į namus, kol jie būtų įsikėlę į mane ir taip dingę. O dabar turėsiu žiūrėti į tą kai ką, kas kliudė.

       Saulės nutviekstos gatvės vidury gulėjo didelis tamsiai rudas negyvas šuo. Iš pradžių pamaniau, kad jis miega, bet netrukus pastebėjau jo akis aplipusias museles ir buką, tuščią žvilgsnį savin. Jaučiau, kaip šitas reginys mane veikia, ir dėl to kiek pyktelėjau. Tikrai nenorėjau, kad dabar mane kas nors trikdytų. Tačiau pagalvojau: jei paliksiu šunį, jis mane įtrauks! Šis reginys amžinai liks many, nusės kraujyje smulkiomis dulkelėmis ir gimdys kitus reginius, darys įtaką visam mano buvimui, žodžiu, taps mano būties ašimi. Bet yra kita galimybė: įtraukti šunį. Žiūrėti į jį, būti prie jo tol, kol jis pradės svilti, galiausiai užsiliepsnos ir pelenais užklos gatves, kol jų neišnešios vėjas. Neaišku kur.

       Prisėdau šalia jo. Aplinkui zvimbė musytės, skrosdamos blyškią šviesą ir mesdamos mirgančius šešėlius. Stebėjau, kaip mirusio šuns ausy lyg snaigės sūkuriuoja mažučiai taškai, o grindinys aplink šunį spindi balsva, sidabriška šviesa. Man svaigsta galva. Prisimenu, kad esu nevalgęs ir negėręs nežinia kiek laiko, o reginys mane veikia vis labiau ir labiau – vis daugiau mirgėjimo ir įspūdingos šviesos. Nesinori niekur eiti, tik sėdėti ir leisti žvilgsniui kristi ant šuns – taip, tas kai kas, vadinamas akimis, tartum man nepriklauso ir teka, vis atsiskiria nuo manęs ir smelkiasi į šunį, o paskui grįžta į mane dar labiau esamas, dar ryškesnis ir stipresnis, ardantis manyje viską. Jaučiu, kad manęs nėra, liko tik kulkšnys, besiremiančios į grindinį, nėra ir kulkšnų, yra jų ir grindinio sąlytis, yra dilbio ir plaštakos jungtis, nuo vieno slankstelio lig kito – vanduo siekia vandenį, šviesa liečia šviesą, oras talpina orą, gatvė yra gatvė, o šuo – negyvas. Ir jau nesinori eiti. Nors nepasakyčiau, kad norėtųsi likti. Yra taip, kaip negali būti.

       Viskas staiga pasikeičia. Dingsta mirguliavimas, šuns aura susitelkia į kamuoliuką, pakyla į viršų ir prasmenga. Lieka šuo be auros. Vieta be nieko.

       Staiga matau – šuo, čia guli negyvas šuo. Tupiu prie negyvo šuns, nežinau, kodėl čia pritūpiau. Nosis prisipildo dvėselienos ir šerių kvapo. Dabar žinau: turiu atsistoti ir lėkti. Būčiau taip ir padaręs – įgyvendinęs savo troškimą pabėgti nuo šuns, nes jis gi mirė, bet netikėtai dingtelėjo: turiu šitą šunį apsivilkti.

       Nunešiau jį į artimiausią kailiadirbių dirbtuvę ir pasakiau: man reikia šuns kostiumo. Išimkite viską, kas šuns viduje, o skyles užsiūkite, palikite tik vieną, pro kurią galėčiau įlįsti į vidų. Iš pradžių meistrai atsisakė vykdyti prašymą, bet galiausiai juos įtikinau. Sutarėme dėl kainos. Kostiumas turėjo būti pasiūtas iki kitos savaitės.

       Nekantraudamas nuskuodžiau į dirbtuvę sutartu laiku. Vos įėjęs pamačiau tolumoje švytint kabantį šuns kailį, tai buvo vienintelis akį traukiantis daiktas, nors visur buvo pilna tuščiavidurių lapių ir meškų. Juk tai buvo mano šuo, mano švytintis, vėl mirguliuojantis kaip seniau. Tiesiog degiau noru greičiau panirti į šiltą jo ertmę ir spinduliuoti.

       Tik išėjęs į lauką skubiai nubėgau už namo kampo, ištraukiau iš maišo kostiumą ir tiesiog įkritau į jį, o jis įkrito į mane. Jaučiausi keistokai – traukiau į save slopų jo vidaus kvapą, o žvelgiau pro gražiai išvalytas, jau išdžiūvusias jo akiduobių skylutes ir mačiau aplink miestą jau tokiu žvilgsniu, kokiu žvelgtų šuo, jei būtų žmogus.

       Pradėjau pamažu slinkti ir man tai patiko. Šuniškai, lėtai, beveik idiotiškai. Dairiausi aplink, uosdamas gatvės kvapus. Kokie jie buvo ryškūs! Batų įspaudų, balų, išmestų ar iš kišenių iškritusių šiukšlių ir kiti kvapai maišėsi bei plūdo pro mano šuniškas šnerves ir per žmogiškas po to (kai pereina per šuniškas). Tai buvo tikrai įdomus pojūtis, verčiantis mane judėti pagal tai, kokį kvapą užuosdavau ir kuriuo norėdavau būti.

       Taip slankiodamas po gatves, nejausdamas nei šalčio, nei kaitros, nejudinamas erdvių pulso, staiga pajutau savy kai ką, kas persmelkė visą mane – užsinorėjau šokoladuko.

       Pradėjo kone diegti – įbėgau į artimiausią parduotuvę, laksčiau po ją ieškodamas saldumynų, alsavau stipriai, garsiai ir iš pat vidaus, į mane krito sunkūs pardavinėjamų daiktų atspindžiai, jie mane laužė, plūdo, skverbėsi į vidų.

       Nežinau, kaip nusipirkau šokoladuką: ar kaip žmogus, ar kaip šuo. Tačiau tik išėjęs į lauką ir išsivyniojęs kvepiantį rudą saldėsį staiga supratau, kad mano burna – užsiūta. Kaip suprasti? Kas čia per nesąmonė – brokas? Kaip man dabar, po velnių, suvalgyt šokoladą tą?

       Nedelsdamas nulėkiau pas kailiadirbius ir pasiskundžiau dėl šios tikrai didelės jų klaidos – visaip šaukiau dėl jų neprofesionalumo ir neatsakingumo. Tačiau jie tik gūžčiojo pečiais, kartodami mano žodžius: „Skyles užsiūkite, palikite tik vieną, pro kurią galėčiau įlįsti į vidų.“ Ak, tai aš taip prašiau! Paliko subinėj skylę, kad galėčiau įlįsti!

       Visaip dar plūdau juos ir reikalavau, kad persiūtų kostiumą, bet jie tik gūžčiojo pečiais, kol galiausiai išvijo mane lauk.

       Ką daryti? Šokoladuko vis labiau norisi! Dabar jau išvis netveriu kailyje! Turiu ką nors daryti, nedelsiant.

       Nusprendžiau prašyti žmonių pagalbos. To daryti tikrai nenorėjau. Atrodė, tai bus varginantis dalykas – kreiptis į žmones. Maždaug: „Atsiprašau, ar galėtumėte man padėti dėl burnos?“ Kokia nesąmonė! Tačiau kito pasirinkimo neturėjau.

       Pasukau link daugiaaukščio namo ir įsliūkinau pro duris, kai pro jas ėjo kažkoks žmogus. Užlipau keletą aukštų ir pradėjau trankytis į vienas duris. Niekas neatidarė. Trenkiaus į kitas – atidarė. Bandžiau ištarti: „Laba diena, aš dėl burnos“, tačiau – nepavyko! Man išsprūdo skaudus, deginantis lojimas.

       Au au, au au! Kartojau ilgai ilgai, nes jiems patikau! Au! Jie net užsinorėjo, kad pas juos gyvenčiau. Taip, kailiukas mano buvo neblogas, o ir šiaip buvau geras (šuniukas).

       Au au, au au! – sakiau, tačiau niekaip negalėjau nuslopinti noro suvalgyti šokoladuką. Noras vis augo – naktim negalėdavau ramiai miegoti – staugdavau į langus, blaškydavaus po namus vis bandydamas pražioti burną – niekaip.

       Tačiau kartą mano žvilgsnis užkliuvo už ryškiai spindinčio peilio. Namai buvo tušti. Supratau, kad kitos galimybės nėra, tik kaip padaryti tai, ką dabar sugalvojau.

       Pritipenau prie aštraus daikto ir dar ilgai žiūrėjau, abejodamas, baiminausi skausmo ar netekties, ar tiesiog bijojau to, ko taip ilgai troškau. Ką daryti? Delsiau, paskui staiga puoliau snukiu į patį smaigalį. Jaučiau, kaip kažkas trūktelėjo, iš nasrų pasipylė kraujas.

       Staiga išgirdau rakinant duris – nespėsiu užbaigti! Tuoj atšliauš koks švelniaskruostis ir viską sugadins! Diegia, siaubingai diegia nasrus ir kartu noris šokoladuko, ir dar grįžta jie, vadinasi, laiko nėra! Turiu mikliai susigrūsti šokoladuką į kraujuojančią burną. Nors skausmas buvo toks didelis, jog supratau, kad jo nebenoriu, tačiau, nepaisydamas to, įsikišau jį ir nekramtęs prarijau kartu su kraujais.

       Kažkas iš namiškių pamatė mane kruvinais nasrais – mėginau suloti, bet išsprūdo: „Eik šikti!“ Be galo išsigandęs pradėjau lyg teisintis, lyg šnypšti, lyg vaitoti. Tylėjau, bijodamas prabilti. Bet kai prie manęs priėjo žmogus, pasijutau kaip tada, kai gatvėje išvydau šunį. Norėjau bėgti, bet jis buvo taip arti, kad teko sugerti visus spindulius, visą mirgėjimą. Tupėjau ir jaučiau, tarsi būčiau rausvas kambary pakibęs debesis, su žmogaus tariamais žodžiais vis kitaip plazdantis. Jaučiau viduj pulsą, trūkčiojimą, nepažinią gyvybės dalį. Norėjau dar truputį labiau išsipūsti (jau ir taip buvau išsipūtęs, putlus ir kybąs!) ir išskristi pro langą, pasiėmęs tą žmogaus dalį, kurios jam labiausiai nereikia. Atrodo, reikėjo tik trupučio! Ko nors atskilusio, suaižėjusio, trapaus. Jau buvau visai arti to, arti išsisklaidymo, tačiau staiga ėmiau berte berti žodžius. Ir niekaip negaliu nustoti. Visaip bandau nutilti, tačiau mano kalbos aparatas virpčiodamas paleidžia kažką užteršiančio erdvę. Įtrūkiai joje vis didėja, pro juos į orą pradeda sunktis sakus primenanti masė, oras ja serga, jis sakuotas, neaiškus, trūksta vėjo. Ir tie sakai lyg putoplasto salelės pamažu tvenkias ir slenka į mane, jie grįžta į mane, kaip kad grįždavo žvilgsnis, atsimušęs į šunį. Masė užtvindo visą mane, su kiekviena įplaukusia salele jaučiuos vis blogiau ir blogiau, tarsi įgręžtas į kambario orą.

       Išsipučiu taip, kad nebetelpu kambary. Tvinstu, o pro burną, šnerves, akių kampučius pradeda veržtis sakų lavinos, lyg žliumbčiau žaliai. Langai aprasojo, pasidengė rausva migla. Arba šuo, arba žmogus – kuris nors dabar turėjo susprogti.

       Tik staiga viskas vėl kaip buvę. Krutinu juodas savo strėnas, tyliu. Many spengia, nieko negaliu ištarti. Šeriuosi rausvais pūkais. Vidinė kostiumo dalis šyla, kol visai įkaista. Netveriu kailyje, lyg ir norėčiau ką nors pasakyti, pavyzdžiui: „Įdėkit mane į šaldytuvą.“ Bet kai tariu, išeina tik „au“, toks beviltiškas, suspaustas, o viduj vis karščiau ir karščiau, atrodo – pučiuosi, tarp manęs ir kostiumo randasi vis didesnis oro tarpas. Koks aš beviltiškas, karštas, pilnas šuniškų dujų balionas! Ir net neišeina susprogti. Viduj spengia tuštuma, įkaitus, įsitempus, tyli, o kažkur gelmėj, vietoj širdies jaučiu spurdant šokoladuką – kai ką, ko labai norėtųsi netekti. Netveriu kailyje. Pradedu šuoliuoti per namus, siausti – girdžiu, kaip užkliudyti ant žemės krinta daiktai, kai kurie jų dūžta, o aš esu didelis šuo. Galiu čia viską išgriauti.

       Iššoku per balkoną. Tikėjausi skristi kaip oro balionas, stipriai pakūrentas iš vidaus, tačiau kritau per šaltą erdvę, kurią skrodė tuščios snaigių salelės, kylančios į viršų – sugrįžtančios, iš kur atėjo.

       Mano letenos įsirėmė į šlapią grindinį (balkonas nebuvo aukštai) – pradėjau bėgti, nes stovint vietoje labiau jusdavosi šokoladukas. Įkaitęs jis pradėjo lydytis, bet tai nieko nekeitė. Jis buvo, ir viskas.

       Skuodžiau miesto gatvėmis, lėkiau, lenkiau namus, prabėgau net pro tą vietą, kur radau tave, šunie.

       Suskaudo dešinę kinką, tarsi kas plėštų ją. Tuomet ir pasijutau esąs nuogas – pasirodo, kostiumas užsikabino už šakos, perplyšo ir nusivilko mane. Dabar kabojo ir plevėsavo vėjyje.

       Ryte šlavėja nuvalė nuo asfalto rudą ištiškusį šokoladuką.

 

 

 

Poliklinika

 

       Neprisimenu, kada pradėjo skaudėti. Šią akimirką manau, kad skaudėjo visada. Negalėjau susivokti, nė kur man skauda. Kai suskausdavo, rodės, kad visur. Skausmas didelis, tačiau sunkiai nusakomas. Kartais, kai skaudėdavo, pradėdavau abejoti: ar man skauda, ar ne? Jei nuspręsdavau, kad neskauda, nusilpdavo atmintis – negalėdavau atsiminti, ką apskritai dariau prieš pusę metų, kartais – ką vakar ar šiandien. Kai sunerimdavau dėl atminties, imdavo vėl skaudėti, o išlikti ramiai nesisekė – atmintis pavojingai dilo, vietoj jos many vėrėsi daubos, skylės, pilnos spalvotų pulsarų ir įvairiausių būtybių, kurios tapdavo tokios realios, kad galėdavau jas vaikytis po kambarius. Galiausiai tik jas ir atsimindavau. Tarkim, stengiuosi atsiminti, kur padėjau knygą, tačiau atsimenu trykštantį blausia šviesa ratilą. Ratilas slenka per sniegą, kažkur už miesto, ten orą raižo juodi, stambūs paukščiai ir drasko baltą sniego paviršių. Ir dar: kai, pavyzdžiui, mėginu atsiminti, kokie tai paukščiai, ar kaip sklido tie ratilai, man sugrįžta realūs atsiminimai iš mano gyvenimo. Tarkim, randu knygą. Ir vėl pradeda skaudėti: kodėl aš ją radau? Juk geriau būčiau neradusi ir nepradėjusi skaityti, verčiama migloto noro žinoti vis daugiau ir daugiau. Nes vėliau, ko gero, suskaus dėl to, kad užmiršau viską, kas ten parašyta. Taigi keista: skaitau todėl, kad noriu daug žinoti, nors žinau, kad, baigus skaityti, liksiu nieko nežinanti. Turbūt todėl ir skaitau – bandysiu prisiminti turinį ir prieš akis man išnirs mėlynieji ropliai, lėtai plaukiantys per lygumą, ir skystos debesų formos tarp dviejų lango stiklų. Ir vėl viskas iš naujo: prieisiu prie stiklų, uosiu, atrodo, amžinai šaltą šviesą, trapų, almantį garą, kol suprasiu, kad visa tai buvo aprašyta knygoje, ir tada viskas sugrius. Išnyks kvapas, nežemiškas įšalas nuslinks.

        „Neprisimenu, kada pradėjo skaudėti“, – drebančia širdimi taip ir pasakiau daktarei poliklinikoje, ji pakreipė į mane mažą baltą kampuotą galvikę – jos juodos vienmatės akutės metė į mane kvailai piktą žvilgsnį, paskui daktarė liepė man eiti į rūbinę nusirengti žieminius rūbus. Tada išvydau save palatos veidrodyje – juk buvau užsidėjusi žalią nudėvėtą vatinę striukę, su kuria tėvas važiuodavo dirbti į sodą. Ji buvo purvina, dėmėta, baisiai dvokė supuvusiais obuoliais, kurių buvo pilnos kišenės. Plaukai susivėlę, pasišiaušę, juose kybojo keletas nieko nesurišančių gumučių. O batai – tokie lakuoti, pailgi, su siaurėjančiais riestais galais. Sagtelės nuplyšusios, batai nudėvėti, raudona spalva stipriai išblukusi. Jaučiau, kaip kraujas subėga man į galvą ir baisiai tvinksi – smilkiniai, akių vokai, riešai. Nusisukau ir pradėjau sliūkinti į rūbinę. Poliklinika buvo pilna žmonių tokiais tartum tinkuotais veidais. Kai jie žiūrėjo į mane, tinkas trūkinėjo ir jie labai pyko. Rūbininkė mano striukę paėmė dviem pirštų galais, mačiau jos pasibaisėjimą ir sutrikimą. Visi aplinkiniai žmonės irgi kiek sutriko. Kai kurie užsispaudė nosis. Aš taip pat buvau sutrikusi, tuo labiau, kad dabar atrodžiau šitaip: apsmukusiom pėdkelnėm ir per mažais marškiniais labai didelėm sagom.

 

       Mėginau grįžti pas tą pačią daktarę, tačiau niekaip negalėjau atsiminti kelio atgal. Prisiminiau, kad jos kabinete ant lentynos stovėjo žvirblio iškamša. Ir aš ėmiau klausinėti žmonių, kaip čia rasti žvirblį, tačiau niekas man neatsakinėjo, tik klausė, ką man skauda, o aš sakydavau, kad sunku pasakyti, ir mane nuvedė į vidaus ligų skyrių.

        „Ar jūs čia užsiregistravusi?“ – klausė daktarė labai dideliu pagurkliu, gelsvais ištinusiais skruostais. Jai kalbant veidas krutėjo ir tai man pasirodė taip juokinga, kad nenorom nusišypsojau, o kai ji piktai paklausė, kodėl šypsausi, jos skruostai tik krust krust, neištvėriau ir pradėjau baisiai kvatotis. „Gal matėt žvirblį?“ – paklausiau, ir to užteko, kad ji visiškai įsiustų. Moteris atsistojo (milžiniškas jos kūnas nedarniai virpėjo), paėmė tušinuką ir sviedė jį ant žemės (jos kakta buvo suraukta, dėl to jos akys priminė šūdukus): „Arba atsakinėji, arba ne!“ Visiškai sutrikau, nes dabar turėjau apsispręsti, atsakinėti ar ne, bet ką nors nuspręsti man buvo sudėtingiausia. Stovėjau ir mąsčiau: ar atsakinėju, ar neatsakinėju. Rodos, mano tyla visai išvedė iš kantrybės didžiakūnę. Ji paėmė dar vieną tušinuką ir metė jį į mane. Tušinukas įsmigo man žemiau kaklo. Iš žaizdos ėmė sunktis kraujas, sumišęs su mėlynu rašalu. Pajutau labai didelį skausmą ir staigiai susigriebusi atsakiau: „Va čia man skauda“, rodydama vietą, kur įsmigo tušinukas.

       Staiga daktarės veidas persimainė – tapo susirūpinęs, gailestingas. Veido lašiniai suglebo, pabalo. Daktarė priėjo prie manęs, rūpestingai, šypsodamasi paėmė už rankos ir nuvedė prie lovos. Paguldžiusi ištraukė iš kaklo tušinuką, apžiūrėjo žaizdą ir tarė: „Jums reikia eiti į kitą skyrių. Mes negydome to, dėl ko jūs atėjote.“ Daktarė nuėjo prie stalo, atsisėdo ir pradėjo rašyti. Užrašiusi padavė man lapelį, sakė, kad tai – siuntimas, ir liepė eiti į trys šimtai šeštą kabinetą.

       Atsikėliau jusdama veriantį skausmą krūtinėje. Ir dusino, ir smaugė. Jaučiau, kaip marškiniai šlampa nuo bėgančio kraujo. Šiaip taip užlipau į trečią aukštą ir pasiekiau reikiamą kabinetą. Pastuksenau ir atidariau duris. Kabinete sėdėjo jau pagyvenęs vyras tokiu blizgančiu, lyg kremu perteptu veidu. Nužvelgęs mane nuo galvos iki kojų liepė sėstis. Klausė, ką skauda. Parodžiau žemiau kaklo, kur buvo įsmigęs tušinukas. Vyras liepė nusirengti marškinius, jis apžiūrėsiąs. Jaučiausi kiek nejaukiai – užuolaidos užtrauktos, toli nervingai blykčiojo raudona rentgeno aparato lemputė. Atsisagsčiau milžiniškas sagas ir apnuoginau viršutinę kūno dalį. Gydytojas apžiūrėjo žaizdą, vis tartum netyčia perbraukdamas rankomis per krūtis. Kiekvieną kartą nuo to pašiurpdavo oda. Paskui paklausė, ar man neskauda žemiau pilvo. Pasakiau, kad ne, bet jis tvirtino, kad vis tiek reikia apžiūrėti. Jo ranka nuslydo mano liemeniu, pilvu, sustojo ties pėdkelnėmis. Jo didelė krūtinė stipriai alsavo. Tą akimirką pamačiau jo akyse kažką negero ir pašokau. Atsitraukiau ir pradėjau bėgti. Vyras sutriko ir liepė sustoti, perspėdamas, kad jei dabar išeisiu, niekada neišgysiu. Mane privertė grįžti skausmas krūtinėje. Atsisėdau ant kėdės kitoje stalo pusėje, o gydytojas kažką rašė. Rašė ilgai. Paskui pakėlė galvą ir pasakė: jokių išorinių ligos požymių nematyti. Reikės daryti rentgeną.

       Gydytojas nurodė paimti marškinius ir eiti paskui jį. Nuėjome į kitą kabineto pusę, kur prieblandoj glūdėjo įvairiausi rentgeno aparatai. Buvau pasiruošusi gultis ant vieno iš jų ir patirti neregimus rentgeno spindulius. Gydytojas įjungė aparatą ir liepė ant jo padėti marškinius. Aš dariau, ką jis sakė, tik nesupratau, kam čia tie marškiniai. Kai vyras paspaudė mygtuką, marškinius apšvietė neregimi spinduliai. Paskui tarė: „Viskas, gali paimti marškinius.“ Taip ir padariau. Gydytojas nuėjo prie elektroninių įrenginių ir suspaudė mygtukus. Iš ekrano pasklido akinanti šviesa. Joje išryškėjo dailios marškinių klostės, vingiai. Audeklas pulsavo, mirgėjo, plito. Atrodė, kad jo buvo pilnas visas kabinetas. „Kada paskutinį kartą gėrėte vaistus?“ – paklausė daktaras, versdamas many veikti atmintį, ji stipriai sujudo, ir aš prisiminiau: prieš du mėnesius konservatorijoj dingo vanduo. Dingo elektra, laikas, visi instrumentai pavirto į dulkes ir pradėjo sklęsti po kambarius, veidrodžiuose šalo atvaizdai, kambariuose daugybė lapų, jie buvo drėgni ir aplipo kūną, ir labai skaudėjo riešus, norėjosi groti, bet visi instrumentai buvo išnykę. Aš paėmiau lapus ir pamojau. Pasigirdo neaiškus garsas. Oras virpėjo, langų stiklai apsitraukė stambiais lašais, dulkių daugėjo, o manęs buvo vis mažiau ir mažiau, oro vis mažiau, krūtinę vis labiau spaudė, dulkės telkės ir plito, o manęs vis mažiau ir mažiau ir niekaip negaliu atsiminti, ką paskui ten veikiau, o gydytojas juk to ir klausė. Į klausimą jam atsakiau klausimu: „Gal žinot, kur yra žvirblis?“, ir tą akimirką man palengvėjo. Gaila, bet paskui iškart atsiminiau, ką padariau su rasta virve.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2011 m. Nr. 1 (sausis)