Zenta Maurinia (1897–1978) –  garsi latvių eseistė, save vadinusi kultūros filosofe, ypač domėjosi didžiųjų žmonių gyvenimu. Tai atsispindi ir jos knygoje „Knyga apie žmones ir daiktus“, kuri lietuviškai išleista 1998 m. Spausdiname latvių literatūrologės ir Z. Maurinios kūrybos tyrinėtojos Ingridos Sokolovos esė apie rašytoją.

 

 

 

 

 

nes užaugo apsupta Meilės, Šilumos ir Grožio... Visos septynios Maurinių atžalos buvo Meilės sukurtos. Ir kai penkerių metų Zenta susirgo vaikų paralyžiumi, kuris visam gyvenimui pasmerkė ją nejudrumui, ji Meilę patyrė septyniskart stipresnę. Tačiau vis tiek Zentai dar ilgai, ilgai jos nepakako: juk ji buvo mačiusi, kaip ištikimai, beviltiškai daug metų jos motiną dievino dėdė Hansas – garsusis muzikas Holcapfelis.

       Kai Zenta invalido vežimėliu atvažiavo Liepojon, ji taip pat atrado dievinimo objektą: Janį Akuraterį, su kuriuo romantiškai susipažino 1919 metų pavasarį. Rašytojas guli ligoninėje. Tai sužinojusi Zenta paprašo klasės draugės nunešti jam gėlių ir laiškelį. Parūpina jam sviesto. Jų bičiulystė tęsiasi ligi pat Akuraterio mirties. Zenta aplanko jį ir Rygoje, jo naujame bute Altuonavos gatvėje, 1935 metų sausio 29 dieną; jis visiškai prieš pat mirtį – 1937-ųjų balandį – ateina pas Maurinią.

       Kuo rašytoją patraukė jauna mergaitė? Asmenybės Spindesiu! Juk buvo tokių laikotarpių, kai jie matydavosi kasdien: jis Zentai paskyrė eilėraštį – ir kiek gėlių dovanodavo! Nuo pat pirmojo susitikimo Akurateris visą gyvenimą rašė jai raštelius ir laiškus. O Zenta jam 40(!) kartų atsakė. Ir jau patį pirmąjį kartą, 1919 m. lapkričio 20-ąją, parašė: „Kaip karštai, kaip labai esu Jums dėkinga, nemoku nė apsakyti, bet jei žinočiau, kad galiu Jums suteikti bent mažytėliausio džiaugsmo, daug ką paaukočiau...“ Ji prašo – fotografijos. O kitąkart – patarimo ir paramos tolesniam mokymuisi Rygoje: „Aš nebijau nei audros, nei kovos... Turiu tiek daug neišeikvotų jėgų.“

       1921 m. Zenta „skambiai ir lengvai“ verčia „Samdinio bernioko vasarą“. Jai liūdna, kad autorius taip toli ir sekmadieniais negali ateiti. 1926 m. aukštojoje mokykloje ji skaito referatą apie Akuraterio „Elegiškus momentus“. Ne, ne, tegul jis nė nemanąs ateiti pasiklausyti: ji tada „negalėtų nė žodžio pratarti...“

       Ir dar vienas Zentos Maurinios liudijimas:

        „Mano pirmasis išspausdintas darbas – 1919 metų birželio 29 dieną – buvo Akuraterio vaizdelio „Mano mylimiausioji“ („Libausche Zeitung“ – I. S.) vertimas į vokiečių kalbą, mano pirmasis latvių kalba publikuotas straipsnis – Akuraterio „Tylos ir šviesos“ recenzija 1922 m. rudenį „Švietimo ministerijos mėnraštyje“. O kai 1944 m. suėjo 25-eri metai nuo mano literatūrinio darbo pradžios, aš juos pažymėjau parašydama esė „Amžinasis Akurateris“, sumanytą kaip įvadą mano sudarytajam Akuraterio prozos rinkiniui. Pats poetas, jau sunkiai sirgdamas, buvo išreiškęs norą, kad atlikčiau šį darbą, jeigu jis pats to padaryti jau nepajėgs. Esė apie Akuraterį – paskutinis tėvynėje parašytas darbas, galbūt geriausias, kokį aš apskritai esu parašiusi apie latvių poetus, nes, norint gerai rašyti, būtina ne tik iki smulkmenų pažinti objektą, bet ir karštai mylėti: tik meilėje atsiskleidžia tikrasis supratimas“, – taip po daugelio metų prisiminė Z. Maurinia.

       O iki tol ji 1939 m. buvo parašiusi esė „Ugninių gėlių poetas“ (knygoje „Saulės ieškotojai“). Joje yra žodžiai: „Jis mokėjo dailiai imti, dailiai duoti, dailiai ateiti, dailiai išeiti – ir pagaliau paskutinis, galbūt sunkiausias dalykas: susitikimas ir išsiskyrimas su juo buvo vienodai gražūs...“

       Zenta niekada neužmiršo Janio Akuraterio: 1947 m. liepos 25-ąją – jo dešimtųjų mirties metinių dieną – Maurinia, jau būdama tremtyje, Upsaloje, rašo „Grožio poetą“...

       Jaunystėje Zenta Maurinia kiek įmanydama stengėsi nusigręžti nuo „dygios kasdienybės“, ją žavėjo „visa, kas nerealu, beprotiškai gražu“. Zentai tai pirmasis jausmų sumaišties laikotarpis. Besotystės laikotarpis. Bet galbūt ir pirmosios didžiosios meilės svaigulys?..

       Paskui seka nežinios ir abejonių metai – ar kas nors galės iš tikrųjų pamilti invalidę, kuri iš lovos į krėslą persikelia rankomis ir yra visiškai priklausoma nuo kitų žmonių: nuo tikrojo gailestingumo ar pinigais apmokėto akimirkos patarnavimo. Po savo paskaitų ji žvelgia į žmonių sausakimšas sales: kurgi tas, kuris ateis tik tikrosios meilės vedamas? Jos klausosi kažkoks egzaltuotas ponas, kuris dovanų atsiunčia kailinius, taip pat ir toks, kuris siūlo... paauksuotą karietą.

       Zenta žvelgia į veidrodį – ar ji graži? Ar jos protas gali ir galės uždegti kokio nors vyro širdį?

       Ir tada prasideda Mūrmuižos epopėja... Nuo 1929-ųjų ji važinėja į šią Valmieros pavartę ir perskaito Liaudies universitete 130 paskaitų. Ir 65 kartus mažytėje Balcės stotelėje naktinio Rygos traukinio laukia kažkoks išnašus vyras. Tai – Paulas Petersonas iš Briedžių sodybos. Agronomas ir pianistas. Ir – Liaudies universiteto direktorius. P. Petersonas kiekvieną kartą prašo mašinistą dar akimirką padelsti stotelėje, nes per tą vieną stovėjimui skirtą minutę nėra taip paprasta iškelti iš vagono Zentą. Paskui jis, paėmęs ją ant rankų, įkelia į vežimą ir veža į Mūrmuižos pilį. Čia Zentos jau laukiama – languose žiba žvakės, kvepia eglišakiais, o vasarą visur gėlės, gėlės, gėlės. Ir ji pasakoja apie pasaulio kultūrą. Pasakoja sėdintiems salėje, pasakoja tiems, kurie prietemoje aptūpę jos krėslą terasoje prie ežero klausosi apie Pero Giunto ir Solveigos meilę. O gretimoje patalpoje Paulas Petersonas, Darzinio mokinys, skambina Grygą ir pro muzikos garsus girdi kiekvieną jos ištartą žodį.

       Jis galėtų pakartoti Anos Brigaderės eiles, skirtas Mūrmuižai ir jai:

 

                                   Užsiglaistė visos spragos,

                                   Jos sakė: „Mes sveikinam tave

                                   Ir mylim už šviesos spindulėlį,

                                   Kurį mūsų sieloms davei.“

 

       Bet Petersonui šviesos spindulėlio buvo per maža. Jis troško pačios saulės. Ligi paskutinio atodūsio, nors jau seniai buvo supratęs, kad jo svajonė ir viltys – neišsipildančios.

       Zenta gyveno mansardos kambarėlyje, ją lepino braškėmis, varške, šviežiomis bulvėmis – trimis jos gardumynais. Jos vežimėlis buvo stumiamas gražiausiomis Vidzemės vietomis. Ir kasdien ji matė maldaujančias Paulo Petersono akis. Taip, jis visada buvo šalia, kas akimirką pasirengęs padėti.

       1934 m. vasaros pradžioje Maurinia kuriam laikui atsisveikino su Mūrmuiža: kartu su seseria Helga ir Janiu Zanderiu ji per Varšuvą išvyksta į Vieną. Ir į ten, ir atgal važiuodama, sustoja Varšuvoje paviešėti pas pažįstamą muzikos mylėtoją, literatūros mokslininką ir poetą, profesorių S. J. Kulakovskį, su kuriuo 1933 m. susipažino Rygoje. Jis taip pat buvo iš tų, kurie į Zentą žiūrėjo neslėpdami susižavėjimo. Čia, Varšuvoje, jis įteikia Zentai skirtą eilėraštį:

 

                                   Сужден Вам драгоценный дар

                                   Воспламенять сердца и мысли,

                                   И тот, кто молод, тот, кто стар

                                   В беседе времени не числит.

 

                                   Теперь я снова унесу

                                   От Вас желанную тревогу.

                                   И ту хрустальную красу,

                                    Которой в жизни так немного.

 

 

       Tą akimirką Zentos mintys toli toli. Gal Mūrmuižoje pas Petersoną? Taip, ji siuntinėjo į Tėvynę laiškus savo auklėtiniams. Ir jam taip pat. Bet... Po daugelio metų Zenta prisipažins, kad į Kulakovskį žiūrėjusi lyg „pro miglą“. „Kad kelionė į Florenciją man reiškė lemtingą gyvenimo klausimą – to nežinojo niekas.“ Ir ji III klasės vagonu išvyksta susitikti su Dante ir savo gyvenimo lemtingąja meile.

       Atsigręžus į Mūrmuižos laikus, kyla klausimas: ar ji iš tiesų nesuprato, kad, susiedama savo gyvenimą su Paulu Petersonu, būtų padariusi šį gyvenimą lygesnį, ramesnį? Bet galbūt ji nėmaž nenorėjo tylios idilės? Iš Liaudies universiteto pilies į Briedžius vedė... Tylos kelias, ir ten, kur jis baigėsi, buvo stotelė, kurią Zenta Maurinia vadino „draugystės duonele“, „pasitikėjimo kaušu“. Ten, toje stotelėje – Tylos kalne – vidury gražaus sodo stovėjo didelis namas su veranda, ant kurios laiptų dažnai buvo sėdėta. Su Petersonu ji bendravo „trejopai: asmeniškai, laiškais, per muziką“ net ir tada, kai Liaudies universitetas jau buvo uždarytas, – tragiškaisiais 1940 m. ir ne mažiau rūsčiu karo laikotarpiu, kai nepaklūstantys nei vienam, nei kitam okupaciniam režimui vis dar norėjo būti kartu, kalbėtis ir klausytis Paulo lyriško ir siautulingo skambinimo fortepijonu. Taip pat gegučių, lakštingalų, lietaus lašų, laužo spragsėjimo, to, kas draugėn sudėjus leisdavo „taip šiltai pajusti mūsų šeimos tarpusavio artumą“.

       1930-ųjų rudenį susirgo mylimiausia Sesutė – Renatė, dešimt metų už Zentą jaunesnė. O ligi tol buvo svajonės ir pokalbiai apie laimingą gyvenimą... trise. Taip, Renatė tekės už Zilizano (Paulo Petersono). Be to, ir Briedžių motina nuolat primindavo sūnui, kad seniai metas vesti. Renatė neprieštaravo, nors, jos nuomone, Paulas „dievino“ Zentą. Ir iš tiesų: Petersonui tarsi egzistavo tik trys M: Motina, Muzika, Maurinia. Ir tie penkiolika metų, kai Direktorius pažinojo Daktarę, buvo Dievinimo metai!

       Pavaikščiojusi basa po drėgną žemę, Renatė peršalo. Prasidėjo aklosios žarnos uždegimas. Trys kankinančios savaitės Valmieros ligoninėje. Kiekvieną dieną Zilizanas aštuonis kilometrus stūmė Zentos ratelius iki ligoninės. Po operacijos atsirado viltis, bendras kelias į ligoninę abu ramino. Ir staiga – spalio 1-oji, juodoji diena. Šaltą, darganotą rytą atvira mašina Zenta vežė Sesutės karstą per visą Latviją. Jai pačiai nebesinorėjo gyventi...

       Kelionė iš Valmieros ligoninės koplyčios pasibaigė Ramybės sode Liepojos uosto pakraštyje. Kam gi dar kitam ji būtų galėjusi išsakyti savo mintis, jei ne Paului Petersonui: „Tuštuma dieną ir naktį šmėklinėja aplink mane – nebežinau, kur priebėgos ieškoti. Dienos, kurios visada buvo per trumpos, nūnai tokios kankinančiai ilgos, o naktys – joms iš viso nebėra pabaigos.“

       Bet nors namie laukia tik ilgas, tamsus koridorius ir tuščias kambarys, – Zenta Maurinia dirba. Vos tik išleistą „Dostojevskį“ siunčia Zilizanui su įrašu: „Mylėti – tai kito skausmą išgyventi taip pat skaudžiai, neišvengiamai aštriai kaip ir savąjį.“

       Petersonui šis siuntinys – „vienas šviesiausių šventadienių“. Ir jis ne vienintelis: kiekviena nauja Maurinios knyga pirmiausia keliauja pas jį, į Briedžius. Taip pat ir ką tik išverstasis „Bethovenas“. Jam įdurmu „Baltasis kelias“ ir „Dantė“...

       Praeina dveji metai po Sesutės mirties, ir Zenta rašo Petersonui: „...kartais net negalėdavau atskirti, kur prasideda prisiminimai ir kur pasibaigia esatis, – tačiau sulig kiekviena diena vis labiau ir labiau nugalėjo ramybė. Taip, ramybės aš turbūt niekur kitur nesu taip giliai jautusi, kaip ten, pas Jus. – Šiandien anksti rytą aplankiau Sesutę. Ak, jei yra mirtis, nėra gyvenimo... O priprasti? Ne, yra tokių dalykų, prie kurių niekada nepriprasi...“

       Sesutės laidotuvių dieną Zilizanas buvo pasakęs Zentai: „Niekas mūsų negali išskirti...“ Jo širdyje aistra „Elitai“, „baltajai gėlei“, „didžiajam stebuklui“, „šviesos nešėjai“ ir „įstabiai sielos saulei“ – taip jis vadino Zentą, – negeso. Ši pagarba atsispindi bendrame Mūrmuižos Liaudies universiteto dienoraštyje: „Ji ta, kurios bijo blogis ir tamsa.“ Petersonas prašo kiekvieno klausytojo siųsti jai sveikinimus į Florenciją, kur ji „rašysianti knygą apie visų žmonių supratėją Dantę“. Jis tarsi bando pateisinti šią tolimą jos kelionę: „Jos pavargęs kūnas, jos iškankinta siela alko šviesesnės saulės, negu mieloji Latvija jai jos galėjo duoti... Ji nūnai prie žmonijos dvasinio atgimimo versmės...“ Zenta toli, todėl, kad bent kiek jaustų jos artumą, Zilizanas važiuoja pas jos tėvus.

       Bet Zentos Maurinios iškankinta širdis vis dar abejojo jo meile, atrodė, ji neturinti teisės į tokią laimę, tačiau 1934 m. kovą, kai Zentos rūpesčiu P. Petersonas vyksta į Daniją susipažinti su tenykščių aukštųjų mokyklų veikla, Maurinia atsiunčia į traukinį jo mėgstamų saldumynų ir V. Rydzinieko darytą savo fotoportretą su Rainio žodžiais:

 

                     Tu neapkenčiamas daug būsi ir daug mylėtas,

                     O meilės negalima imti, kada nori, tik – duoti.

 

       Ir kai ji Vienos operoje klausosi „Fidelijo“, kai per keturiolika dienų „išgeria visą Vieną“, – kiekvieną akimirką mintyse siunčia jam sveikinimus, „pykdama ant nesuvaldomų ašarų“.

       Zenta dažnai viešėdavo Briedžių sodyboje. Ateidavo pasveikinti per gimtadienį su žvakide ir lelijomis rankose. Taip pat ir vieniems metams keičiant kitus ji vis pas Zilizaną.

       Per 1935 metų Kalėdas Maurinia „svetingiausių ir mylimiausių Briedžių namų“ svečių knygoje įrašė:

 

                                   Šiems saulės namams,

                                   Kurie mintį, džiaugsmą,

                                   Šypseną, garsus neša,

                                   Kad pėdsakus paliktų čia...

 

       Ir 1936 m. vasario 9-ąją: „Vieversėlis gieda, baltas hiacintas kvepia, amarilis tramdo savo aistras – šiame kambaryje ir vidury žiemos žydi pavasaris...“

       Šiame kambaryje Zenta sėdi vėl ir vėl. Šėlsta Bethovenas ir liūdi Šopenas. O Darzinis melancholiškas. Zilizanas žilpina Rachmaninovu ir Čaikovskiu. 1936 m. birželio 19-ąją ji Petersonui palieka eilutes:

 

                            Vienoje Tavo rankoje – naktis ir pragaištis,

                            Antroje – visa žvaigždžių begalybė...

 

       1936 m. liepos 26-ąją:

 

                                   Ši vasara, ši vasara –

                                   mano širdin įkrito

                                   Kaip karšta laimės ašara...

 

       Įrašas 1937 m. birželio 13–14 d., per Petersono gimtadienio iškilmes:

        „Aš nežinau, kelintą kartą esu čia. Bet visuomet kvepia lelijos, mėlynuoja dangus, dega raudonos žvakės didžiuliame, sodriai žaliame ąžuolo vainike. Pakeliui į čia kažkur suokė lakštingala – skamba Listo, Šumano muzika. Jei iš visų šių vasaros vakarų būtų galima nupinti vainiką, tai ir žiemą būtų vasara. Kad bent galėčiau visus šiuos garsus sulieti į vieną žodį – ačiū.“

       Taip, ji matė maldaujančias Petersono akis, jautė sergstinčias rankas. Ir – suprato jo skausmą. Daugelyje laiškų Mūrmuižos bičiuliams, ypač E. Karnatui, prašoma: „Aplankykite Direktorių, kad vėl neužeitų tokia šalna, kaip pernai žiemą!“ – „Paskambinkite kartais Direktoriui. Jam labai to reikia. Jis taip siaubingai vienas. To net neįmanoma įsivaizduoti.“ O K. Murinį prašo nuvežti apybraižą apie Bethoveną, nes Petersonas „mokės subtilią studiją įvertinti“; „jis labai muzikalus, jo skambinimas fortepijonu yra nepaprastas“.

       1941 m. gruodžio 15 d. vėl E. Karnatui: „Tegul šiomis sunkiomis dienomis mūsų šeimos artimiausi žmonės būna šalia Direktoriaus. Man regis, tik taip galima įrodyti, kad Mūrmuižos liaudies universitetas buvo kai kas daugiau, negu tušti, gražūs žodžiai...“

       1942 m. liepos 31-ąją Briedžių svečių knygoje ji įrašo: „Kada vėl matysimės? Kokia saulė tada spindės? Dėkoju už šią vasarą, saulės ir draugystės nušviestą.“

       Bet jau buvo pasirodęs „svetimšalis iš tolimos ispanų žemės“, kuris taip pat troško būti Zentai artimas. 1935 m. Konstantinas Raudivė netgi atvažiavo kartu su ja į Mūrmuižą. Ko neišdrįso pasakyti romantiškasis „švelnus vienuolis“ Petersonas, padarė kitas – pilnas gaivalingos jėgos ir atkaklumo. Yra tokia nuotrauka – trys žmonės pievoje: Raudivė jau Zentai už nugaros, Petersonas – tik priešais.

       Po daugelio metų rašydama prisiminimus, Maurinia teigė: „Aš turėjau ir norėjau su Zilizanu skirtis. Mus išskyrė... Buvau nusprendusi Zilizaną Briedį išstumti iš savo širdies. Gal jo motina ir buvo teisi, neva aš trukdanti jam susikurti laimingą šeimyninį gyvenimą... Dariau viską, kad jį prarasčiau, ir drebėjau iš baimės, kad sykį iš tiesų tai gali nutikti.“

       Jis visą gyvenimą mylėjo Zentą Maurinią, ligi paskutinės valandos jame degė „neišgyventa meilė“. Bet ir Zenta neužmiršo „kilniosios dvasios“, gyvendama svetur šventė juodviejų atmintinas dienas, rašė laiškus, siuntė į Valmierą siuntinius, net rašomąją mašinėlę, paskyrė jam puslapius knygoje „Išdrįsti yra gražu“.

       Paulas Petersonas, kurį Puoruko garbei ji vadino Zilizanu Briedžiu, taip pat „Antiniu, kuris kopia į stiklo kalną, veda Saulcerytę į žmones“, išsaugojo 602 Maurinios laiškus. Viename jų buvo žodžiai: „Tolumoje – rauda tavo Solveigos širdis.“ Atėjo diena, kai Zenta iš Vokietijos paprašė... laiškus sudeginti.

       Zenta Maurinia nestovėjo prie Paulo Petersono kapo, nes buvo toli toli. Ji stovėjo prie kito žmogaus kapo, iki kurio buvo tik keli žingsniai – skersai gatvę, nes su juo buvo patyrusi „žmogaus gyvenimo šviesiausias šventes“.

       Grįžusi iš kelionės po užsienį, Zenta Maurinia aiškiai suprato: Konstantinas Raudivė – tai „abipusė būtinybė“. Ji sutiko tamsiaplaukį su akiniais, kuris „davė tai, kas yra daugiau nei garbinimas ir susižavėjimas“, su kuriuo pirmą kartą patyrė „saugumo jausmą“ ir „tragiškas atsitiesimas virto harmoningo gyvenimo šlovinimu“.

       Jie susitiko saulėtą 1935 m. kovo 15-ąją, kai Konstantinas Raudivė (1909– 1974), neturtingų valstiečių sūnus, užaugęs dideliame varge, studijavęs Paryžiuje, Madride, buvo ką tik pargrįžęs iš užsienio ir išvertęs Unamuno romaną „Migla“. Maurinia išspausdino atsiliepimą apie šią knygą, ir šit vertėjas jai paskambino, norėdamas susipažinti, pasikalbėti, padėkoti.

       Pašnekesys truko kelias valandas. Ir Raudivę sujaudino šios bejėgės moters subtilus intelektas ir karšta širdis. Ji, kurios didžiausias noras buvo nepriklausomybė, šio vyro akivaizdoje pasirodė visiškai priklausanti nuo aplinkinių žmonių. Jam tai buvo staigmena. Žaibas iš giedro dangaus. Taigi ir žaibiška reakcija: jis norįs būti jos atrama. Akimirksniu įvyksta piršlybos. Zenta jas atmeta. Jis buvo lankęsis Maurinios paskaitose ir kas kartą vis labiau jomis žavėjęsis, bet prie jos neprieidavo, neprisistatydavo, kaip kad darydavo daugelis kitų. Tą pirmąjį jų susitikimo kartą jis pasiguodė negalįs išleisti savo naujojo darbo, nes už paskutinius pinigus išspausdinęs „Miglą“, o kai pokalbis nukrypo į Bodlerą, išsiėmė iš švarko kišenės mažą knygelę ir perskaitė eilėraštį „Albatrosas“ (taip ji vėliau vadino Raudivę). Jis vėl išvyko – į Angliją ir Italiją. Bet sugrįžęs tučtuojau aplankė ir dar kartą pasipiršo. Ir išgirdo žodį „taip“. Zentai nelengva buvo jį ištarti. Ji buvo moralistė. Pakartojo, kad brautis į svetimą šeimą niekas neturi teisės. O čia štai Raudivė paliekąs žmoną, du vaikus! Paskaitose apie ispanų literatūrą galbūt nė pačiai nejuntant Maurinia buvo pradėjusi kartoti: „Mano draugas Konstantinas... Teisus mano...“ Reakcija buvo nelaukta ir skandalinga: laikraštyje „Pēdējā Brīdī“* pasirodo Raudivės žmonos Natalijos protesto straipsnis.

       Visuomenėje sklido paskalos, neva jis liekąs su Zenta todėl, kad ji garsi, kad Raudivė šildosi Zentos saulėje. Kai pats tapo žinomas, jau buvo gailimasi jo dėl prieraišumo „ligotai moteriai“. Garbingas esąs, negalįs pamesti. Viešumoje Raudivę vadino donkichotišku nuotykių ieškotoju, kuris latviškai kalbąs su akcentu, Zentą Maurinią – „Fausto žmona“. Arvydas Žilinskis**, tuos metus prisimindamas, sakė: „Ji buvo didi mokslininkė su savarankiškais sprendimais, jis – keistuolis.“ Taip, net draugai Raudivę laikė „fantastu“, labiau tinkančiu Paryžiui ar Madridui. Kai svečiuojantis tapytojo Mikelio Rozentalio šeimoje buvo aptariama Konstantino ką tik pasirodžiusi knyga „Silvestro Perkuono memuarai“ ir Raudivė pasakęs: „Aš rašau apie save patį“, – vienas svečių metęs: „Vadinasi, esi kaip reikiant apsimelavęs.“

        „Ne tik prašalaičiai, bet ir mano artimieji, tie tikriausieji, darė visa, ką tik įmanydami, kad mane išskirtų su Konstantinu“, – pokario metais savo dienoraštyje rašė Maurinia. Po pažinties abu nuvažiavo į Liepoją. Zenta norėjo išsikalbėti su motina, kuri negalėjo net pagalvoti apie dukters bendrą gyvenimą su Raudive. Motinai labiausiai patiko harmoningas vienišos moters gyvenimas – knygos, darbas, draugės. O Zenta važiavo neabejodama, kad jos išmintingoji motina, kuri, jau būdama septyniasdešimties, dar puošdavosi prieš veidrodį, nepašykštės jai supratimo ir patarimo. Deja, Zenta to negavo. Bet meilė juk todėl ir yra meilė, kad ji kurčia ir akla. Ir bergždžia yra duoti įsimylėjėliams patarimus. Teisybė, vien tik tėvas ištarė: „Dabar galiu ramiai mirti. Žinau, kad geras žmogus saugo mano balandėlę.“

       Jis tapo jos Albatrosu, ji – Mirdza ir Tereza iš Raudivės romanų. Žmonėse Konstantinas Zentą visuomet vadindavo Daktare, namie – skalbė drabužius, virė košes, nes jai amžinai skaudėdavo skrandį, o kai prieš pat karą galėjo nusamdyti virėją, tikrindavo net puodus. Pats sunkiai susirgęs, rūpinosi, kad Zenta laiku išgertų vaistus ir suvalgytų savo „menkutį paukščių ėdesį“. Zenta Maurinia nepaliesdavo pašto, kol Konstantinas nebūdavo perskaitęs rytinio laikraščio. Jis tvarkė jos finansus. Nešė ir kėlė Zentą tūkstančius kartų. Jis buvo jos kojos. Tiksliau – Konstantino rankos atstojo Zentai kojas. Kaip dažnai šių rankų padedama ji galėjo ištrūkti iš ligos patalo, nukeliauti į pievas, miškus, kalnus, koncertus, parodas. „Ją reikia mokėti kelti – ji ne lagaminas“, – sakė jis. Pakeldavo ir gailėdavosi dešimtis kartų, kai ji pargriūdavo ir net ką nors susilaužydavo. O pabėgėlių klajonėse – šešias savaites vieškeliais, ištisus mėnesius be pastogės – elgetavo produktų, klostė, šildė. Meistravo lentų tiltelį, kad „mano Zenta“ galėtų išvažiuoti sodan. Į gyvenimo pabaigą padovanojo limuziną.

       Aštuoniolika metų Zenta Maurinia gyveno „tvankiuose, ankštuose mebliuotuose kambariuose“, net pusrūsyje, be to, dar drebėdama prieš šeimininkus. Pagaliau buvo surastas erdvus ir gražus būstas Kuldygos gatvėje. Namas – sode. Keturi kambariai su veranda. Zenta sodinama ant palangės. Ji lesina paukščius, dėžutėse ant palangių prižiūri neužmirštuoles. Bet staiga kiekvieną popietę apie pusę trijų Raudivė pradeda dingti. Zentą kamuoja nežinia. Kai daugiau nebegali ištverti, rašo padėkos laišką ir – visiškai paleidžia savąjį Albatrosą. Bet tą akimirką jis pareina namo. Ir jau iš tolo garsiai šaukia: „Tučtuojau išeik oran!“ Priešais namą stovi... naujas tviskantis automobilis. „Šis pilkas žirgelis priklauso tau ir vadinasi Rosinantas!“ Vėliau ji sužino, kad automobilis nupirktas už „Don Kichoto“ vertimo honorarą.

       Prasidėjus karui, okupantai ėmė rekvizuoti transporto priemones. Vokiečių karininkas, išvydęs kieme Rosinantą, liepė pasirašyti perdavimo aktą. Tada Raudivė išnešė į kiemą Zentą Maurinią. „Jis jūsų!“ – tarė vokietis, suplėšė aktą ir skubiai pasišalino.

        „Su Albatrosu dalijamės gyvenimo vargais. Nėra jokių ribų tarp jo ir mano planų. Kas tikrai yra mylėjęs, to negali tenkinti nei religija, nei filosofija“, – taip rašė Maurinia. Ir dar: „Aukščiausia meilė – tai suprantanti meilė.“ Konstantinui reikia padėti – ir ji vertė jo knygas, netgi storąją „Pelenai ir aistra“, rašė joms pratarmes, anotacijas, prašė leidėjų kūrinius išleisti. Kai 1940-aisiais Raudivę areštavo čekistai, o karo metais – gestapas, Maurinia siuntė jam produktus, vyko pas aukštą valdininką – „pasipūtusį tuščiagalvį“, kad Albatrosą išvaduotų. Bet kaip tik karo metais ji ir bandė įkalbėti Raudivę eiti savo keliu, nes jų santykiai darėsi vis sudėtingesni.

       1943 m. liepos 20-ąją laiške „Mano mylimai Zentai“ „silpnasis“ žmogus rašo: „<...> aš Tave pernelyg mylėjau ir myliu. Jokie išorės sukrėtimai nei mano asmeniniame, nei užasmeniniame gyvenime nepajėgtų manęs nuo Tavęs atitolinti. Aš galiu atsakyti tik tą akimirką, kai mano širdis liejasi per kraštus, kai ji dėl savo sklidinumo ieško Tavęs ir ketina Tau pasakyti tai, ką visus pastaruosius metus slėpė, ko negalėjau bent jau žodžiais išreikšti. Šiuo atžvilgiu esu baisingas Tavo skolininkas.

       Kaip dažnai pačius geriausius, pačius meiliausius žodžius aš nurydavau, kai jie nusižeminę meldė manęs, kad juos Tau ištarčiau!.. Esu nuolat sunkių vidinių priekaištų pilnas dėl to, kad nedariau ir nedarau visko, ką dar galėčiau Tavo labui padaryti. Nes visi mano sunkumai, visos mano nelaimės tik menka smulkmena, jeigu jas palygini su viena vienintele tavo para. Mano mylimoji, atleisk man už viską...

       Mano Dieve! Tu niekada nedrįsk galvoti, kad aš esu Tave pasirinkęs, kad būnu su Tavim tik iš kažkokio gailesčio, iš kažkokios filantropijos... Esu pernelyg vitališkas, pernelyg demoniškas, pernelyg gaivališkas <...>, pernelyg spontaniškas ir neramus, kad prisiimčiau ir ištverčiau tokius labdaros darbus. Tai galbūt įstengia ir gali daryti koks nors senilus idealistas, koks nors svieto lygintojas – geriausia šio žodžio prasme, bet aš to nepajėgčiau... Mano šaknys, kurios Tave susirado ir kurios Tavęs laikosi amžinai, turi metafizinę pradmę...

       Mano didžioji drama, mano nepabaigiamoji tragedija, mano gilioji „komedija“ (pagal Dante’s „Dieviškąją komediją“) esi Tu... Jei aš Tave esu priėmęs, jei Tu užpildai mano gyvenimą, tai visa, kas vienadieniška, kas laikina, neturi reikšmės mūsų santykiams, ir negali būti nė kalbos apie „palikti“ arba „išeiti“, negali būti diskutuojama „myliu“ ar „nemyliu“...

       Tu mane antrąsyk pagimdei, ir šis gimimas man svarbesnis už fizinį gimimą. Esu tylomis stebėjęs ir padaręs išvadą, kad Tu manimi kai kur ėmei abejoti, kai kur Tu su manimi nebesusitvarkai. Nemanau, kad Tau galėtų daryti poveikį išorinio gyvenimo aplinkybės...

       Savo prigimtimi esu tikras Don Kichotas: myliu nuotykį dėl paties nuotykio, myliu žmogų dėl paties žmogaus, myliu kovą dėl pačios kovos...

       Taip, mano mylimoji Zenta! Taip, aš einu savo keliu, taip, aš vykdau misiją ir noriu ją vykdyti anaiptol ne todėl, kad taip norėčiau, bet kaip tik todėl, kad taip liepia elgtis visas mano gyvenimas, visos tos galios, kurios yra manyje ir už manęs, visa mano lemtis, visa, kas bedugniška ir žodžiais neišsakoma.

       Būk su manim, kaip ir aš esu su Tavim.

       Gimsime kiekvienai dienai.“

       Zenta rašė atsakymą po aštuonių dienų, sėdėdama vasarnamio sode Jaundubultuose:

        „Konstantinai, išklausyk mane! Atverk savo širdies ausis mano žodžiams. Aš nežinau, kas man darosi: ar tai naujo tarpsnio – galbūt brandos? – nuojauta, ar žūties išgyvenimas. Esu lyg obelis, kuri rudenį lūžta, nes nėra nė vieno, kuris nuraškytų obuolius. Aš pririšta prie šio negrabaus vežimėlio it vergas prie galeros – mintys, siluetai, vaizdai šuoliais lekia mano galvoje <...>.

       Vėl perskaitau Tavo laišką. Pats Dievas Tau liepė jį parašyti, kad mane sustiprintų.

       Tai Tavo braižas. Tu jį rašei, juk nėra abejonės? Kad tai esi Tu, kiekviename savo poelgyje dalyvaujantis visa savo esybe, visa savo žmogiškąja vienove. Nepraryji savo meiliausių žodžių. Sakai juos. Juk ir žodžiai turi gydomąją galią. Man baugu tos tamsiõs jėgos, kuri manyje glūdi.

       Senovėje tokias moteris, kurios regėdavo „paveikslus“, vadino raganomis ir degino ant laužo, nors buvo ir keletas mulkių, kurie jas vadino šventosiomis...

       Dabar dvylikta. Po aštuonių valandų Tu būsi namie su visu savo demonizmu, vitališkumu ir gaivališkumu.

       Tavo laiške yra vienas sakinys, kurį aš skaitau, kaip kad tikintieji skaito maldas. Bet juk kiekvienas žmogus turi savo maldą. Mane slegia tai, kad aš Tau šiuo mūsų laikotarpiu nieko neduodu, išskyrus rūpesčius.“

       Yra išlikęs ir keturiuose languoto sąsiuvinio lapeliuose pieštuku rašytas ir daug kur pabrauktas Raudivės laiškas:

        „Su dideliu nuolankumu aš priimu tai, ką man skiria likimas. Ką Tu man reiški, žino vien mano širdis. Aš turiu ne itin daug iliuzijų, tačiau viena iliuzija man primena save nepaprastai atkakliai – tai iliuzija dėl Tavo už jokius pinigus neįgyjamo, be galo brangaus buvimo šalia. Aš nuolat ką nors veikiu ar mąstau ir Tu nuolatos būni kartu. Mano akys nepailsdamos žiūri į Tave, ir aš dėkoju Dievui už šį didžiulį jo gailestingumą.

       Sulig kiekviena diena atrandu Tavyje naujų dorybių, ir jos visos man tampa nepažeidžiamais įstatymais. Būtų labai maža, jei aš Tave tik mylėčiau ir Tavęs nepaliaujamai siekčiau, bet aš jaučiu Tau nepaprastai didelę pagarbą. Tik vieną žodį mūsų santykiams galiu pritaikyti – jie Šventi. Juose nėra nieko tokio, kas nesiderintų su mūsų širdies dėsniais. Tu su didžiuliu atkaklumu ir kančiomis vykdai savo širdies įstatymus. Taigi ir aš liksiu saviesiems ištikimas ligi mirties. Tu man turi didesnę galią negu visos kitos mirtingosios būtybės. Esi mano lemtis iki pabaigos! Tavo sukurtoje atmosferoje aš gyvenu. Man teks patirti daug liūdesio, jei šiomis dienomis Tavęs nematysiu. Būsiu Rygoje tiksliai šeštadienio rytą. Lauksiu Tavo skambučio arba aplankymo. K.“

       Ir ant to paties lapo 1944 m. liepos 4-ąją pridurta:

        „Jei mėginčiau aprašyti savo jausmus ir išgyvenimus, kuriuos patyriau nuo to sekmadienio ryto, kai palydėjau Tave į Asarus, man tai kainuotų nepaprastai daug vidinių pastangų, o Tau liūdesio ir galbūt net skausmo. Apie visa tai noriu tylėti.

       Viduje jaučiuosi be galo susijęs su Tavo kančiom ligoninėje. Nežinau, kokioje ligoninėje Tu esi, todėl siunčiu šį laišką namų adresu, nes viliuosi, kad jis pateks Tau į rankas. Aš tavęs tris kartus laukiau ir visada – veltui. Paskutinis mūsų pokalbis buvo toks, kad pripildo mano širdį kartėlio. Ir Tu, mano labiausiai mylėta moteris, esi tokia man atsaini, kad visą šį laiką neradau savo širdžiai ramybės.

       Ką man daryti?

       Pamiršti, negalvoti... Bet tai man reikštų tą patį kaip negyventi.

       Todėl dabar aš tylėsiu ir lauksiu. Mano Silvestras taip pat Tavęs lauks.“

        „Ar Tu manim tiki?“ – jis dažnai klausdavo Zentos. O ji įrašė dienoraštin: „Meilėje sunkiausia – suteikti mylimam žmogui absoliučią laisvę.“ Zenta ją suteikė kankindamasi iš pavydo, ji mokėjo atleisti ir būti neįtikėtinai kilniaširdė, nes „sieloje matė visas moteris, kurias jis buvo mylėjęs“. Savotiškai mylėjęs! Vos tik Zenta kur nors išvykdavo ar atsidurdavo ligoninėje, Kuldygos gatvėje kaipmat atsirasdavo eilinė trumpalaikė meilužė. Kai kurioms gimdavo ir vaikų. Gali būti, kad, suvokdama savo luošumą, Zenta pati skatino „pono K. R.“ nuotykius, nes liepdavo tarnaitei Malvinai būti jam meiliai. O kai Ludo Berzinio atsiųstoji tarnaitė „meilumo nerodė“, Malvinai pasidarė „sunku gyventi“.

       1982-ųjų spalį, eidama Maurinios pėdomis Švedijoje, pirmiausia susipažinau su 33 metus buvusia jai ištikima sekretore Irene Mellis, kuriai Zenta yra paskyrusi daug savo knygų su „padėka už turtingas bendro darbo valandas“. Irene teigė: „Raudivės dėmesys Zentai buvo nepaprastas. Kas jį traukė prie žmonos? Jos asmenybės žavesys. Karališkumas. Patosas net kasdienybėje. Žinių gausa ir noras jas skleisti toliau, populiarinti tai, kas nauja. Dvasios pergalė prieš kūną. Nepasidavimas lemčiai. Pats iki jos lygio nepakilo. Buvo pesimistas. Kartais šiurkštus. Žinodamas, kad ji lengvai sužeidžiama, buvo neištikimas. Taip pat ir su kažkokia švede, kuriai gimė duktė.“ Yra fotografija, kurioje Raudivės duktė Mirandela (herojės vardas knygoje „Silvestro Perkuono memuarai“) sėdi Zentos kabinete ant rašomojo stalo, stebima jos ryškių, spindinčių akių. „Zenta labai mylėjo Delą (ji apskritai mėgo myluoti vaikus), bet mergaitė neatsivertė nė vienos Zentos ir Raudivės knygelės“, – tęsia Irenė Mellis. „Bet tai nebuvo vienintelis Raudivės vaikas.“ (1944 m. kovo 7 d. Zenta rašė į Mūrmuižą, kad jai reikia „pasirūpinti mažąja augintine“.) Raudivės „laisvės“ filosofija skambėjo taip: „Aš nesaistau savęs nei su kuo, nei su vienu.“

       Zentos santuoka kartais primindavo A. Strindbergo aprašytąjį pragarą. Tačiau 1966 metais apsigyvenę Badkrocingene, abu tučtuojau pasodina ypatingą beržą – vienos šaknys, du kamienai. Šis „dvilypis“ beržas tapo „mūsų neišskiriamo buvimo simboliu – du kaip vienas“. Jie nugyveno kartu beveik keturiasdešimt metų. Ir Badkrocingene tiek kaimynai, tiek draugai juos laikė idealia įsimylėjėlių pora. Jis buvo pabaigęs savo, vyro, klajones. O gražus kurortinis miestukas juk buvo tokia maža salelė, kurioje kiekvienas žmogaus žingsnis kiaurai matomas.

       Konstantinas Raudivė – vienintelis Zentai artimas žmogus svetimame krašte, nes su seserimis ji bendravo labai retai, – miršta 1974 m. rugsėjo 1-ąją, ketveri metai prieš jos išėjimą, nors ir buvo dvylika metų jaunesnis. Zenta lieka su vyro rankraščiais, „anapusybės balsų įrašais“, kuriais jis domėjosi paskutiniais savo gyvenimo metais. Dabar jai į valias laiko prisiminti jų bendrus dešimtmečius ir akimirkas. Zenta rašo lyg ir kokius apmatus savo paskutinei knygai „Mano šaknys danguje“, rašo lyg ir kokį dienoraštį. Taigi 1976 m. liepos 4 d. puslapyje galime perskaityti:

        „Kodėl aš negaliu šiais laiptais užlipti kaip visi kiti? Kodėl negaliu vaikščioti? Kodėl man reikia nešti šį surūdijusiom vinim sukaltą kryžių? Visos liaupsės ir laimėjimai neištraukia nė vienos vičvienaitės vinies! Jos urbiasi į mano rankas ir kojas, esu prikalta. Nešaukti, nešaukti! Juk turėjau, Kosti, tave, tu užnešdavai mane visais laiptais į viršų. Tada jie neturėjo galios, tu nešei mane tarsi būčiau besvorė. Tu žinojai, kad viena aš šio kryžiaus negaliu pavilkti.

       Aš tau sakydavau: – Nebūk su manim, tu privalai mane palikti.

       Tu atsakydavai: – Tu negali išsiversti viena. Tik mirtis mudu gali išskirti. Aš už tave jaunesnis, aš būsiu prie tavęs iki paskutinio atodūsio...

       Yra praradimų, su kuriais niekada neapsiprantama, kurie niekada nepamirštami, kad ir ką sakytų išminčius protas. Širdis turi savo priežasčių, kurios protui nepasiekiamos.“

       1976 m. lapkričio 4-ąją: „Kuo ilgiau gyvenu, tuo mažiau suprantu, kad Konstantinas niekada pas mane nesugrįš.

       Dienos be skausmo – to jau niekada nebus. Mažas, didelis, daugiau ar mažiau kamuojantis, bet nuolatinis. Sėdėjimas dažnai būna kančia. Kaip Konstantinas sekdavo, kad nesėdėčiau ilgiau valandos ar dviejų! Kiekvieną dieną tenka iš naujo dėlioti mozaiką iš smulkių gabalėlių; jei kokį nors pamirštu ar pametu, atvaizdas nebeišeina...“

       1977 m. rugpjūčio 13 d. ji prisimena Raudivės žodžius:

        „Jei į tave spokso todėl, kad važiuoji ratukais, kodėl tu tai pastebi? Juk kreipdama į tai dėmesį, žemini pati save.

       Jis pykdavo, jei kas nors mane vadindavo sergančia moterimi.

       – Tu sveikesnė už sveikiausią moteriškę; o kad negali vaikščioti, tai kliūtis, kurią mes visiškai įveiksime, kai tik turėsime daugiau pinigų.“

       1977 m. rugpjūčio 16 d.: „<...> Neseniai radau kadaise rašytą Konstantino laišką ir išsigandusi bei nustebusi klausiau savęs: – Ar tai aš buvau taip mylėta? – Kitame laiške, parašytame šešiasdešimtaisiais metais, yra Budos posakis, kuris galėtų būti viso mūsų gyvenimo moto: „Kol yra mirtis ir gimimas, yra ir kančia.“ O po aštraus kivirčo: „Esu viduje taip nusiteikęs, kad manęs tu išvis negali³ įžeisti. Jei būčiau kitoks, negu esu, apskritai niekada tavęs nebūčiau sutikęs. O ar tu to norėtum?“ (1952).

       Šiandien negaliu suprasti, kaip tais metais buvau tokia pavydi, jog nesuvokiau, kad vadinamosios draugužės kuriančio žmogaus gyvenime yra tik prasiblaškymui. Jas uždrausti – vadinasi, jį apiplėšti. Jei vyro širdyje žmona iš tiesų turi vietą, visos kitos yra periferijoje, arba praturtindamos jį, arba nepalikdamos jokių pėdsakų. Savo vietą žmona praranda, jei meilė būna klaida. Mano vietos niekada niekas neužgrobė. Bet aš to nežinojau ir dėl savo aklumo neapsakomai kentėjau. Pasaulis aptemo. Nemačiau jokios išeities.“

       Tais metais jis rašė: „Tu mano širdies ir gyvenimo centras, ir kai man priekaištauji, jaučiuosi taip, tarsi kas nors mano širdį išpjautų ir išmestų į kelio dulkes.“

       Bet ir tai dar nėra Meilės paskutinis akordas. Gyvenimo draugo garbei ji parengia „Atsiminimų knyga apie Konstantiną Raudivę“, kurioje įvertina jį kaip „plataus masto pasaulinę asmenybę“. Juodu ilsisi bendrame kape, kurio paminklinis užrašas byloja, kad – „Mirtis tai perėjimas į kitą esatį“.

       Žmonai sunku atleisti vyro neištikimybę. Yra tokių, kurios skiriasi – ir skiriasi keikdamos sutuoktinį, stengdamosi užmiršti net ir tai, kas buvo gera.

       Zenta Maurinia negalvojo nei apie atleidimą, nei apie užmiršimą. Ji žinojo, suprato, kad niekada negalėjo būti savo vyrui nei aistringa meilužė, nei jo vaiko motina. Toli gražu ne kiekviena moteris sugeba pakilti į tokias supratimo aukštumas. Zentai labai seniai buvo aišku ir dar kai kas ypač svarbaus: be Konstantino ji daug ko nebūtų galėjusi pasiekti – nebent tik pastogę kokioje nors senų žmonių prieglaudoje, kokiuose nors invalidų namuose. Savo draugėms Zenta prisipažino: „Po Konstantino mirties padėtis katastrofiška ir materialiniu atžvilgiu.“ Mat jis tvarkė ir visus ūkinius reikalus. Zenta tikėjosi rasti pagalbininkų už mokestį. Viena kita entuziastė vokietė atsirado. Ir vis vien – kur pažvelgsi, visur – neužpildoma tuštuma. 1976-ųjų gruodį ji rašė J. Klydzėjui: „Kraupiai jaučiu svetimumą tvarkydama Konstantino rankraščius, juodraščius, laiškus. Kam visa tai liks po mano mirties? Taip pat ir jo man rašyti laiškai...“

       Galbūt trumpai žvilgtelėjus į Zentos Maurinios intymųjį pasaulį taps suprantama, jog tai – ne atsitiktinumas, kad kaip tik ji taip subtiliai įsijautė į Europos kultūros didžiųjų meilės porų istorijas, kodėl ji džiaugėsi ir liūdėjo dėl jų vingiuotų kelių, kodėl apskritai rašė apie Meilę ir taip mokėjo mylėti pati.

       _________________________

       * „Paskutinę akimirką“ (Vert.).

       ** Latvių kompozitorius.

 

       Iš latvių k. vertė Renata Zajančkauskaitė

 

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr.8–9 (rugpjūtis–rugsėjis)