Merab Mamardašvili       Gruzinų filosofas Merabas Mamardašvilis (1930–1990), vienas Maskvos logikos ratelio įkūrėjų (1952), bemaž nepaliko rašytinių veikalų. Jam, „sokratiškosios“ tradicijos tęsėjui, filosofuoti reiškė „mąstyti balsiai“. M. Mamardašvilis skaitė daugybę paskaitų įvairiuose buvusios Sovietų Sąjungos ir užsienio šalių universitetuose. Išliko daugelio šių paskaitų įrašai, iššifruoti ir paskelbti po filosofo mirties. 1984 m. Tbilisio universitete M. Mamardašvilis skaitė paskaitų kursą apie M. Proustą. 1997 m. šių paskaitų tekstai išleisti knyga „Psichologinė kelio topologija“. Siūlome vieną paskaitą.

 

 

Devinta paskaita

1984 04 23

 

       Dabar turime susikaupti, nes tai, ką jums skaitysiu, iš pirmo žvilgsnio atrodo labai nekaltai. Įprasti literatūriniai aprašymai, tačiau ši įprastybė trukdo pastebėti tam tikras prasmines jungtis, žyminčias vidinį sielos kelią. Juk visa, kas susiję su siela, sunku pastebėti. Ne tik todėl, kad nesuprantame kito žmogaus, bet ir todėl, kad pats žmogus supranta save tiek menkai, jog kaip tik dėl šios priežasties jo siela neprieinama kitiems. Įprasta manyti: kito asmens siela mums neprieinama, nes priklauso jam, o mes žvelgiame iš išorės. Iš tikrųjų žvelgdamas vidun žmogus regi taip pat mažai kaip ir mes. Dėl vienos priežasties, kuria noriu jus „užkabinti“. Ši priežastis susijusi su anksčiau minėtais dalykais. Pateiksiu vieną Prousto frazę. Ji reikšminga, nes šis žmogus šį tą patyrė ir kalba mums iš savo patirties. Patiriant nutinka svarbių dalykų ir gali šį tą sužinoti. Proustas rizikavo, gyveno, todėl galime šį tą sužinoti. Jis sako (deja, prancūzų veiksmažodį livrer sunku išversti): aucun źtre ne veut livrer son āme. „Niekas nenori galutinai atiduoti savo sielos.“ T. y. niekas niekada neatsiveria kitam iki galo. Visada lieka šis tas, ką žmogus pasilaiko sau. Tačiau pasilaiko kaip tik tai, ko nežino pats. Kodėl nežino? Tiesiog todėl, kad žmogus, kiek jis yra žmogus, egzistuoja tik su žaibo ženklu, egzistuoja kaip neužbaigta būtybė, pasak XX a. egzistencialistų, esanti tuo, kuo ji nėra. T. y. visada esame projektuojami į mūsų pačių neužbaigtumą. Štai šis mūsų pačių neužbaigtumas su kokio nors įspūdžio arba žaibo ženklu – kam ir kaip galėtume jį atiduoti? – ir yra intymiausias dalykas. Ne tai, ką žinome apie save, ką slepiame, nes žinome ir todėl slepiame nuo kitų, – ne. Kas mumyse neužbaigta, to niekam neatiduosime. Juk patys stovime ir drebame prieš neužbaigtumo ženklą. Priešais tai, kas neįvyko, kas nepadaryta ir ką turiu padaryti tik aš žaibo akimirką. Tačiau turiu padaryti tik aš. Šis „turiu padaryti“ reiškia, kad dar nepadariau. Štai ši siela mums neprieinama, ji neprieinama ir pačiam šios sielos subjektui dėl paprastos priežasties: jos tiesiog dar nėra. Tačiau tai, ko nėra, ir yra vertingiausia. Intymu.

       Anksčiau sakiau: jei nubundame, tai nubundame kokiame nors kontinuume, kurį ne mes pradėjome, – jo tiesiog negalime pradėti, nes bet kurią akimirką, kai nubundame, tam nubundame kiek per vėlai. Visada kas nors jau yra. Visada kas nors jau atlikta. Pagalvokite, ar galima pradėti taip, kad ko nors jau anksčiau nebūtų... Visada kas nors jau sukibo, susijo, kas nors įvyko. Pradėti nuo gryno nulio arba švarios lentos neįmanoma. dažniausiai nežinome, kam nubundame. Yra, tačiau nežinome. Tokį kontinuumą aptikome ir savo pačių darbe, kai kalbėjau praėjusį kartą; pateikiau jums vieno poeto eiles, paskui kito, galiausiai kelis Prousto fragmentus. Paaiškėjo, kad susiduriame su vadinamaisiais atitikimais. Correspondances – tai, ką simbolistai vadino atitikimais. Jie susidūrė su šia tema, tačiau pati tema labai sena. Joje nėra nieko nauja. Kartoju: mumyse, kaip žmonėse, tikrai išgyvenančiuose kokią nors sielos gyvenimo pilnatvę, nėra nieko nauja. Jei pasiseks, nugyvensime taip, kaip nugyveno kiti. Jei nepasiseks, nugyvensime taip, kaip nugyvename mes, turintys kokias nors pavardes. Atitikimų buvo ir mūsų darbe. Kalbame apie ką nors, ir priklausomai nuo to, kaip kalbame (jei kalbame išmaniai), staiga atsiranda atitikimų. O kas yra atitikimai? Tai, kas yra mumyse, tačiau mes nežinome. Jau yra, o mes nežinome. Tarsi uždavinėliai, kuriuos reikia išspręsti pačiam. Tau pateikiami duomenys, atsakymai jau egzistuoja, beje, ir tavyje, tačiau tu jų dar nežinai. Štai apie ką ir kalbame visą laiką (t. y. apie tai, kas yra mumyse ir ką naudojame; juk atitikimai netyčiniai – pasakiau ką nors ir tai staiga sutapo su Mandelštamo mintimi, – nepalaikykite mano žodžių puikybe. Dar ir todėl, kad proto – ne protingumo – srityje rangų nėra. Nėra hierarchijos. Ir jei atrodys, kad aptikote savo mintį Mandelštamo žodžiuose, nemanykite esą nekuklūs, mat Mandelštamas – didis poetas, o jūs – menkas studentas. Taip nėra – proto srityje, proto kontinuume nėra hierarchijos, nėra rangų, nėra pareigybių). Vadinasi, jei nubundame, nubundame kontinuume. Atsižvelgiant į šį kontinuumą, t. y. į tam tikrus atitikimus ar vietas, mūsų sąmonės toposus, reikia skaityti tekstą, šiuo atveju – Prousto. Įspėju, kad hierarchijos, rangų čia nėra, – nėra didžio nei menko, protingo nei kvailo. Nėra ir kuklių ar nekuklių klausimų. Kuklumas ir nekuklumas – vien žmogiški pramanai. Apgailėtini pramanai. O mes, patys suprantate, gilinamės į ne visai žmogiškus, nors ir žmogaus padarytus dalykus. Taigi nubusdami šiame kontinuume neturime jokių privilegijų. T. y. veikia tam tikra sielos topografija – įprastiniai sugebėjimai, kuriems visada suteikiame hierarchiją, išsidėstę ne taip, kaip juos paprastai išdėstome. Prisiminkite, įvedžiau lygiadienio tašką, tokį tašką, į kurį sueina visi pasaulio svoriai. Įtemptą ir kartu tuščią tašką. Tašką, kuriame skirtumai tarp socialinių rangų, tarp žmonių savybių nesvarbūs, kur viskas išlyginta ir kur viskas vyksta. Šis išlyginimas ir yra sielos topografija. Norėdamas paaiškinti, ką turiu omeny, pasakysiu, kad mūsų darbo prasmės požiūriu Prousto teksto fragmentai, kuriuos noriu pateikti, kalba apie tai, kaip apskritai galime ką nors pamatyti ir suprasti. Kaip tik šių, o ne kitų fragmentų parašymo ašis – tokia metafizinė mintis: nesvarbu, iš kokio taško eini, galima judėti iš bet kurio taško. Galima eiti nuo muilo reklamos arba nuo Pascalio „Minčių“. Nuo kilnios abstrakčios idėjos (paskui tekste išgirsite žodžių junginį „abstrakčios idėjos“) arba nuo pyragaičio „madlen“. Galima eiti nuo žemo arba nuo aukšto. Tarkime, nuo aukštos religinės moralės, kaip psichologinės žmogaus būsenos, arba nuo pederastijos. Jei judi aplink tašką, kurį pavadinau lygiadieniu, nesvarbu, nuo ko prasideda šis judėjimas. Kiekvienas gali. Ir, beje, „dvasia dvelkia ten, kur nori“. Niekas nenustatė, ne tik žmogus, bet ir Dievas nenustatė, kas ką sužinos ir supras. Tai labai svarbus, fundamentalus dalykas.

       Mes esame taip socialiai ištvirkinti, kad mūsų mąstymui būdinga natūrali prielaida, jog yra savaiminė privilegija užimti kokią nors vietą, kuri leidžia mums mąstyti geriau nei kitiems, šios privilegijos neturintiems. Pvz., tam tikros klasės įkūnija kokias nors tiesas, nes užima tam tikrą vietą istorijoje, taigi kartu tarsi egzistuoja privilegijuotas atskaitos taškas, kuriame atsidūrus galima matyti geriau, nei mato kiti. Ar aiškiai kalbu? Visi puikiai tai žinote, tačiau visa tai – kliedas ir neatitinka nei mūsų sielos gyvenimo sąrangos, nei tų dėsnių, pagal kuriuos apskritai ką nors gyvenime patiriame ir ką nors sužinome. Visiškas neatitikimas. Nėra tokios privilegijos. Neatsitiktinai kalbėjau apie nekaltą lygiadienio tašką, citavau Dante’ę, ir veikiausiai jums atrodė, kad kalbu apie literatūrą, o kalbėjau apie kažką, kas turi – ką? – atitikimus visiškai kitose srityse. Mūsų aptariamoje topografijoje nieko šito nėra. Visa ten kitaip pasiskirstę. Beje, kitaip pasiskirstę net ir viename pirmųjų esminių topografinių tekstų žmonijos istorijoje, tekste, kuris iš tikrųjų yra sielos topografija. T. y. jame pateikiamos mūsų sielos sąsajos, santykiai, arba proporcijos. Turiu omeny evangelijas. Tačiau yra ir vienas labai didelis keblumas, jis neatsiejamas ir nuo mūsų aptariamo teksto. Proustui žmogus kaip toks neegzistuoja: žmogus nėra faktas, jis – aktas. Pastanga būti žmogumi. Vadinasi, žmogus pasaulyje neegzistuoja, egzistuoja tik pastanga būti žmogumi. Šiaip žmogus tėra mėsos gabalas, apdovanotas psichiniais sugebėjimais, ir tiek. Be to, pasak filosofų, jam iš pat pradžių būdingas blogis. Proustas teigė: jei ką nors sužinome, sužinome jaunystėje. Žinoma, reikia pridurti, kad jis turėjo omeny tokį dalyką: yra laikas sužinoti ir yra laikas skaityti tai, ką sužinojai. Niekada nesužinosime to, ko nesužinojome jaunystėje. Ką nors perskaityti irgi galime tik iš to, ką sužinojome jaunystėje. Žinoma, jaunystėje išgyvenami pagrindiniai įspūdžiai, t. y. būties įspūdžiai, – teisingumo ir neteisingumo, laisvės ir nelaisvės ir kiti. Antai vienas mano jaunystės išgyvenimų buvo toks: bet kokia laisvė ir bet koks grožis neįtikėtinai trapūs ir pasmerkti. Tikriausiai irgi pastebėjote: jei yra kas nors gražaus, tai būtinai paženklinta pražūties antspaudu. Pratrūksta kažin kokios jėgos, neišvengiamais tarsi šachmatų partijos ėjimais vedančios grožį pražūtin (beje, pirmykštės žmonių legendos – kiekvienos šalies epą sudaro legendos, – kiekvienos šalies ir tautos epas, ir mūsų, gruzinų, epas pasakoja apie tai. Antai yra draugystė, tačiau joje būtinai jau glūdi sėkla, grūdas ar gyvatės kiaušinis, ir per visiškai nesuvokiamus nesusipratimus – tegali stebėtis, kaip tai įmanoma, kaip buvo įmanoma tuo patikėti, – žmonės patiki šmeižtu, ir visa griūva). Ir nėra mechanizmų, kurie patys savaime užtikrintų, kad grožis tvertų, laisvė tvertų ir t. t. Kiekvieną kartą turime juos atkurti savo pastanga ir rizika. Tačiau esama instrumento, remiančio šią žmogaus pastangą. Tokia parama žmogaus pastangai yra tekstas (plačiąja žodžio prasme). Dauguma kultūros reiškinių – tokie prie mūsų prišlieti tekstai, per kuriuos turime įtarpinti savo polėkius ir ketinimus. Antraip polėkiams ir ketinimams nėra kuo remtis. Tarkime, dabar sukuriu situaciją mitingo, per kurį jūs tariamai sugebate išsakyti savo pačių nuomonę... Klausimas, ar per mitingą – turiu omeny psichologinę situaciją, mitingas pagal apibrėžimą yra psichoziškai nenormali situacija su savomis įtampomis, savais ritualiniais mitingo šokiais, – žmogiška būtybė gali kristalizuoti savo galvoje tai, ką ji iš tikrųjų galvoja ir ko nori? Ne, tai neįmanoma. Tokiu atveju kas yra kultūra? Kultūra yra tai, kas niekada nepalieka mūsų akis į akį su tokio pobūdžio situacijomis. T. y. susidūręs (kaip psichologinė būtybė) su tokia situacija, nieko negali. Visada reikalinga įtarpinimų erdvė. Todėl, tarkime, demokratijos formalizmas geriau už aiškų bet kokios teisingos santvarkos turinį. Kodėl? Todėl, kad teisinga santvarka – tai lėtinis mitingas, o formali demokratija – kultūrinė struktūra, suteikianti tau intervalą, kuriame gali tapti žmogumi; beje, ir sužinodamas, ko nori ir ką iš tikrųjų galvoji.

       Vadinasi, kalbame apie tam tikrus dalykus, egzistuojančius ne savaime, o pagal tam tikrus dėsnius. Tam tikroje topografijoje. Beje, ir toje topografijoje, kuri sulygina. Ėjau prie to, kad pasakyčiau, jog pirminis evangelijos tekstas atėmė iš nelaimingųjų ir nuskriaustųjų teisę būti privilegijuotiems dėl to, kad jie nelaimingi ir nuskriausti. Juk vargšai dvasioje nėra vargšai tiesiogine žodžio prasme, tai žmonės, neturintys jokių pretenzijų, tiksliau, išankstinių privilegijų. T. y. nieko, kas būtų anksčiau už šią situaciją ir šią problemą. Iki žaibo akimirkos buvai turtingas, o žaibo akimirką nesvarbu, kad tu turtingas. Tu – Germantas, bet žaibo – susidūrimo su Albertina – akimirką nesvarbu, kad tu – Germantas. Ten veikia kiti dėsniai. Tu vargšas – iki žaibo, po jo tai nesvarbu. O žmonės mano, kad labai svarbu. Todėl jie, beje, ir Kristų nukryžiavo. Juk jam pasirodžius, atėjus į Jeruzalę, jie iš pradžių jį gerai priėmė dėl paprastos priežasties: manė, kad jis atėjo suvedinėti socialinių sąskaitų ir kurti teisingos karalystės žemėje. Sužinoję, kad jis ne apie tai kalba, kad jam terūpi išvaryti demonus iš žmogaus sielos, kad jis teigia Dievo karalystę mumyse, ne žemėje, kartoju – mumyse, ne žemėje, nors mes juk irgi žemėje, tačiau Dievo karalystė mumyse, – jie pratrūko: „Nukryžiuok jį, nukryžiuok!“ Mat tikėjosi eilinio socialinio misionieriaus, eilinės, valdžios sankcionuotos pasakos apie teisingumą, realiai įgyvendinamą žemėje laimingos visuomenės pavidalu. Kai suprato, kad kalbama ne apie tai, o apie nesuprantamus dalykus, kuriems jie nepajėgūs (ir šiandien), žinoma, jie atidavė jį kryžiaus kančiai.

       Na, ką įgijome dabar po visų šių kalbų: pirma, nustatėme, kokie rimti yra, atrodytų, nekalti dalykai. Nekalti žodžių junginiai, nekalti keblumai (tarkime, pasakiau „sielos topografija“), „užkabinantys“ daug ką, kas mums svarbu. Ir, antra, esame nusiteikę pajusti visa tai žmogiškos patirties užrašuose. Vadinasi, visos privilegijos likviduotos, taip pat skurdo ir nelaimės, proto ir kvailumo privilegijos, – viso to nėra, ir dabar pamėginsime skaityti tekstą.

       Kalbėjau apie pasaulį, lyg ir skilusį į dvi dalis. Paskui tos dvi dalys visą laiką egzistuos Marselio sieloje, susydamos įvairiausiomis jungtimis ir lemdamos tai laimę, tai nelaimę. Dvi dalys – dvi pusės. Germantų pusė – aristokratijos pasaulis, legendinis mūsų herojui, ir Mezeglizo pusė – jo kilmės (buržuazinės terpės) pusė, čia gyvena paprasti gerai įsitaisę žmonės su visais giminystės ryšiais, kurie mums – kai esame jauni – atrodo esą svarsčiai ant kojų. Žinoma, bet koks ryšys – tarkime, su tave mylinčia motina, – yra priebėga, tačiau kartu ir našta, nes pernelyg prisodrintas. Pernelyg užgauna tavo sielą. O mes svajojame apie ką nors ryškaus ir spindinčio dar ir todėl, kad tai ne itin užgauna mūsų sielą ir galime jaustis laisvi, tikėtis kokių nors avantiūrų, nuotykių. Pvz., kad būsime pristatyti hercogienei Germant. Tai ne tiesiog pristatymo aristokratei aktas, bet ir lengvo, žaižaruojančio gyvenimo aktas. Be ko? Be tų svarsčių, pasitinkančių Marselį sugrįžus namo. Tačiau meilės svarsčiai nėra vien išoriniai, jie ir mūsų sieloje. Juk grįžęs namo po pasivaikščiojimų Germantų pusėje, kur svajojo apie ryškų, nuotykingą ir lengvą gyvenimą, jis pats trokš motinos bučinio nakčiai. Taigi čia nustatytas istorijos tūris (jis kiekvienam žmogui kitoks), per kurį, jei tau pavyks, turi nutiesti kelią. Mat motinos bučinys (Proustui) – tai kartu ir pirminė arba, pasak mokslininkų psichologų, archetipinė bet kokios įmanomos meilės ir švelnumo forma. Kai vėliau jis persekios Albertiną, persekiojimo mechanizmas iš tikrųjų bus jo sąlyčio su motinos bučiniu nakčiai mechanizmas. Bet koks dalykas, atrodytų, nieko bendra neturįs su meilės santykiais, įgavo struktūrą, kuri apibrėžė šiuos santykius. Ir paskesni santykiai, niekuo nesusiję su motinos meile, atkuria pirmykštės būsenos struktūrą. O šią pirmykštę būseną nustatė Mezeglizo pusė. Sąlyginai pavadinsime ją Svano puse... Svano pusė – Germantų pusė. Pasivaikščiojęs Germantų pusėje, kur ant parko takelio sušmėžavo hercogienės Germant šešėlis, kur vakarėjant danguje ryškėjo šešėliai pilių, apgyvendintų, žinoma, mūsų herojaus vaizduotės, o ne realiais dalykais, jis rašo štai ką: „Kaip aš nuo tos dienos, eidamas Germantų pusėn, sielodavausi, jog neturiu literatūrinių gabumų, jog reikia atsisakyti bet kokių vilčių kada nors tapti garsiu rašytoju! Likęs valandėlę vienas, taip dėl to grauždavausi ir taip kentėjau, kad protas pats savaime, gindamasis nuo skausmo, visai liaudavosi galvojęs apie eiles, apie romanus, apie poetinę ateitį, kurios aš, neturėdamas talento, negalėjau tikėtis“*. Žmogus nori mąstyti jam žinomomis formomis, t. y. rašyti romanus ir eiles, taip išgarsėti ir suvokia tam neturįs jokių sugebėjimų. Jų nėra. Ir jis atsižada. Na, trukdo ir tinginystė (kitose vietose ši tema rutuliojama kaip tinginystės tema); prireikus atsisėsti, pagalvoti ir ką nors parašyti, Marselį apimdavo begalinis tingumas. Jis niekada negalėjo prisiversti. Arba, tai irgi esminga, sėsdavo prie popieriaus lapo ir – visiška tuštuma galvoje. Niekas neateina į galvą. Tačiau kaip tik tuomet – vadinasi, jis jau tiek nusivylė savimi, tiek išvadino save tinginiu, negabiu ir t. t., kad viso to atsižadėjo, – „...ir tuomet staiga koks nors stogas, saulės atspindys akmenyje ar kelio kvapas, neturįs jokio ryšio su mano mintimis apie literatūrą, niekuo su ja nesusijęs, sustabdydavo mane, apsiausdamas kažkokiu ypatingu malonumu, kažką slėpdamas, kaip man atrodė, už to, ką matau, ir tarsi ragindamas tą kažką pasiimti, o aš, kad ir kaip stengdavausi, negalėdavau to atrasti. Kadangi jausdavau, kad tai yra juose, stovėdavau nekrustelėdamas, žiūrėdavau, traukdavau orą, bandydavau prasismelkti mintimi už to vaizdo arba kvapo. O jei reikėdavo vytis senelį ir eiti toliau, mėgindavau išlaikyti juos užsimerkdamas; stengiausi tiksliai įsiminti stogo apybraižas, akmens atspalvį, nes jie, nors ir nesuvokiau kodėl, atrodė kažko pilni, pasirengę atsiverti ir atiduoti man tai, kam jie yra tik danga. Tie įspūdžiai, žinoma, negalėjo sugrąžinti man prarastos vilties tapti kada nors rašytoju ir poetu, nes visuomet siedavosi su kokiu nors atskiru daiktu, neturinčiu intelektualinės vertės nei ryšio su jokia abstrakčia tiesa. Tačiau jie bent suteikdavo man protu nesuvokiamą malonumą, savotiško vaisingumo iliuziją ir tuo išsklaidydavo graužatį, bejėgiškumo jausmą, kuris prislėgdavo mane kiekvieną sykį, kai ieškodavau filosofinės temos dideliam literatūriniam kūriniui“.

       Fiksuokite mintyse visko sulyginimą, tai, kad nėra aukšto ir žemo; čia reikia prisiminti viską, ką kalbėjome anksčiau, – darbo kaip priešybės tinginystei uždavinį, darbo su žaibo ženklu, nes toliau vėl eina sklandžios frazės. Tačiau jose visa tai yra. Ir dar – siužeto paieška. Skaitau toliau, o jūs mintyse klokite visa ant savo patirties, tačiau tam reikia kokių nors orientyrų, juos ir mėginu pateikti. Juk mūsų mąstymas taip sutvarkytas, ir jūsų, ir mano (mąstymas kaip mūsų psichologinė geba), kad mintimi laikome štai ką: štai prisėsiu ir sugalvosiu. Siužetas, kurį sugalvosiu, visada savavališkas, t. y. mano valios vaisius. Vadinasi, iš pradžių darau A, B, pagalvoju apie ką nors, arba suimu save į rankas, susikaupiu, ir po n žingsnių, jų gali būti du, turiu siužetą. Minties objektą. Taip tariamai mąstome. Tačiau iš tikrųjų viskas ne taip. Manome, kad taip galvojame, tačiau iš tikrųjų, jei galvojame, galvojame visiškai kitaip. Proustas sako, kad „šis uždavinys, šis sąžinės uždavinys“ (lotynų kalbos genijus tuo pačiu terminu jungia sąžinę, conscience morale, ir sąmonę, conscience; vadinasi, pagal etimologiją sąmonė ir sąžinė yra tas pat; įdomus sutapimas). „Tačiau sąžinės pareiga, kurią man uždėdavo šie formos, kvapo arba spalvos įspūdžiai, pareiga stengtis įžvelgti tai, kas slypi už jų, buvo tokia sunki, kad nedelsdamas imdavau ieškoti dingsties išvengti tokių pastangų ir nepatirti nuovargio.“ Prisiminkite liudytojus – Kristaus apaštalus, norėjusius miego, – tai vis tas pat. Toliau Proustas rašo: „Laimė, tėvai pašaukdavo mane...“ Kaip džiaugsmingai atsiliepiame į šauksmą, leidžiantį mums išvengti tokio darbo; beje, tėvams atrodo, kad juos ypač mylime, nes džiugiai šypsomės, tiesa, šypsomės ne todėl, kad mylime tėvus, o todėl, kad jų šauksmas išvadavo mus iš to, ką turėjome tą akimirką padaryti ir nesugebėjome, nes reikėjo pernelyg daug triūso. „Pajusdavau, kad nebėra reikiamos ramybės ieškojimams toliau sėkmingai tęsti, kad verčiau jau, kol pareisiu namo, apie tai nebegalvoti ir tuščiai nesivarginti. Taigi nebesukdavau galvos dėl to nežinomo dalyko, įsisiautusio į formą ar kvapą, būdavau ramus, nes žinojau, kad atkursiu jį namie, rasiu išsaugotą po vaizdų apdangalu gyvą... Tačiau parėjęs namo galvodavau apie ką kita, ir taip kaupėsi mano sąmonėje (kaip mano kambaryje gėlės, suskintos vaikščiojant, ar kieno nors dovanoti daiktai) akmuo su saulės atšvaitu, stogas, varpo gausmas, lapų kvapas, daugybė įvairiausių vaizdų, užklojusių jau seniai numirusią tą nujaučiamą realybę, kuriai atskleisti man taip ir neužteko valios.“ Praleistas Jono žaibas.

       O toliau ištrauka, kur Proustas aprašo priešingą įvykį: kartą po pasivaikščiojimo jis važiuoja ekipažu ir prieš jį išnyra du Martenvilio bažnyčios bokštai, prie jų prisijungia trečias ir visi susipina į ornamentą... Pasirodė du bokštai, tai suartėjantys, tai išsiskiriantys su trečiuoju, ir atsirado kažkokia būsena. Būsena, nesusijusi nei su abstrakčia idėja, nei su filosofiniu siužetu, nesuvokiamas, paslaptingas džiaugsmas. Žinoma, nepaaiškinamas tuo, kad matai bokštus. Sėdėdamas ekipaže mūsų herojus įsižiūri į šiuos horizonte šokančius bokštus, tai tolstančius, tai artėjančius priklausomai nuo kelio posūkių, ir jaučia, kad niekaip neįstengia pasiekti įspūdžio gelmės, jo ištakų, priežasties, jaučia, kad šis judėjimas, ši ryški šviesa kažką slepia (beje, tokia aiškia šviesa man visada atrodė keista šviesa Tbilisyje, ji taip ir įstrigo man jaunystėje, – paskui labai nustebau, susidūręs su Mandelštamo eilute „Girtesnė akiai kevale šviesos“... „Dėl ko man buvo taip malonu iš tolo į juos žiūrėti, nežinojau, o stengtis tai išsiaiškinti atrodė labai sunku; norėjau išlaikyti galvoje tas saulėje judančias linijas ir negalvoti apie jas dabar. Ir veikiausiai, jei būčiau taip padaręs, tuodu bokštai būtų amžinai nuėję ten pat, kur ir anie medžiai, stogai, kvapai, garsai, mano išskirti iš kitų dėl to paslaptingo malonumo, kurį jie man suteikė ir į kurį niekada giliau neįsiskverbiau. Daktaro belaukiant nulipau pasikalbėti su tėvais... Vežėjas, matyt, buvo nenusiteikęs kalbėti, atsakinėjo nenoromis, tad man neliko nieko kito, kaip bendrauti su pačiu savimi...“ Čia prasideda klasikinė tema, einanti per visą romaną (todėl įspėjau jus, kad susidūrėme su motyvo romanu), čia muzikine žodžio prasme fragmentais sutelktos visos temos. Tarkime, draugystės ir intelektualinio pokalbio tema. Šiuo atveju kalbama apie vežiką, nepanorusį su Marseliu kalbėti, todėl išorinės aplinkybės privertė jį griebtis savo paties draugijos. O jei vežikas būtų panorėjęs ir pradėjęs kalbėti, Marselis būtų su juo išsibarstęs lygiai taip pat, kaip išsibarstome draugaudami, per intelektualinį pokalbį, kai ištariamų žodžių garsu nuvejame įspūdį, buvusį mumyse, kurį patys turėjome iššifruoti. Žodžių garso pabaidyti daiktai bėga nuo mūsų. Dažniausiai kaip tik tokia yra tiesioginė intelektualaus pokalbio pasekmė... Tačiau vežikas nepageidauja kalbėti, ir Marselis vėl panyra į tą įspūdį. Toliau Proustas pateikia (jau kabutėse) „pasažą“, kurį kadaise pasiuntė į laikraštį Le Figaro (Martenvilio varpinių aprašymą), ten tekstas buvo paskelbtas; šį fragmentą (kiek pataisytą) jis įtraukė į vėliau parašytą romaną, – toliau jau tekstu atkuria iššifruotą įspūdį. Dar vienas rožinio karoliukas...

       Vadinasi, Proustas iššifravo, suprato šį nesuvokiamą džiaugsmą, iššifravo sutapatindamas tris bokštus su trimis legendos merginomis (paliktomis tyruose ir t. t.), kurios apsikabina šokdamos, – ir paaiškėjo to, ką jam sakė šie bokštai, prasmė. Jie bylojo jam apie tris seseris siejančią žmogišką šilumą ir meilę. Na, atrodytų, ne dievaižin kokia mintis. Paskui jis sakosi pasijutęs taip, tarsi būtų kaip perekšlė padėjęs kiaušinį ir dabar galėtų džiaugsmingai kudakuoti, nes vis dėlto išsiaiškino, ką bokštai jam bylojo. Anksčiau dar prasprūdo tokia frazė: „Anaiptol nemaniau, kad anapus šių Martenvilio bokštų slypi kas nors panašaus į gražią frazę.“ T. y. jis mato bokštus, o už jų slypi graži frazė arba forma. Paskui išnyra merginos – ne trys bokštai, o trys merginos, be to, iš legendos. Iš tikrųjų čia užsimezga tema, susijusi ir su gražia fraze, ir su trimis merginomis – acte durable, t. y. trunkančio akto tema. Kalbėjau jums apie trunkančius aktus labai pakylėtais, bemaž dieviškais terminais, – kad Kristaus agonija trunka amžinai, – kad esame viduje ko nors, kas vyksta neįvykdamas. T. y. negalime pasakyti, kad tai įvyko. Esame viduje to, kas vyksta. Įsivaizduokite tokią pasaulio kosmologiją, kurioje pasaulis būtų tariama ir niekada neištariama frazė. Na, jei pagalvosime, kaip tik toks ir būtų vienintelis galimas žmonijos istorijos apibrėžimas. Istorija ir žmonija – tai mėginimas būti žmogumi. Mes esame viduje. Negalime vertinti iš išorės. Mėginimas gali pavykti, gali ir nepavykti. Tai viena užsitęsusi, iki šios dienos vykstanti arba tariama, jei norite, frazė. Arba, pasak Prousto, „graži frazė“. Tai pasaulio apgyvendinimas daugybinėmis būsenomis vis to paties, vykstančio visą laiką. Arba – Faulknerio patrankos, jau užtaisytos lemtingą pietiečių ir šiauriečių mūšio dieną, bet dar neiššovusios. Nors žinoma, kad jos iššovė. Tačiau tai tėra fizinės istorijos faktas, dvasios gyvenime ir vieningos istorijos struktūroje, anot Faulknerio, kiekvienas asmenybe tampantis jaunuolis turi nuspręsti, kaip jis pasielgs tą akimirką, kai vėliavos išskleistos, patrankos užtaisytos, tačiau kareiviai dar nepatraukė paskui vėliavas į mūšį ir patrankos dar neiššovė, ir visa tai galėjo neįvykti. T. y. – kas? – Kristus nenukryžiuotas. Yra dalykų, kurių atžvilgiu žmogus yra žmogus tiek, kiek jis negali ko nors net priimti kaip įvykusio. Juk iš tikrųjų nelaikome galimu, pvz., kad įvyko Kristaus nukryžiavimas. Štai tiek, kiek mums tai nepriimtina, t. y. nėra įvykęs faktas, mumyse kažkas vyksta ir mes esame žmonės.

       Arba kitas acte durable. Trunkantis aktas. Albertina paliko mūsų herojų ir gatvės jam prisipildė... galima sakyti, atpažinimų. Kiekvienoje moteryje jam vaidenosi Albertina. Vieną jis net nusivijo, pametė iš akių, paskui vėl sutiko prie savo vilos (tiksliau, prie vilos, kurioje gyveno, vila priklausė Germantams). Prisiminęs moters vardą ar įsivaizdavęs, kad prisiminė, jis jau spėjo sukurti ištisą romaną ir pasiuntė telegramą Sen Lu, kad šis praneštų jam tikslų vardą; belaukdamas Sen Lu atsakymo, sukūrė ištisą avantiūrinį meilės romaną su šia atpažinta, tiksliau, neatpažinta moterimi, – paskui paaiškėjo, kad tai buvo Žilberta, jo pirmoji meilė. Štai kaip galima atpažinti ne tai, kas yra, ir nepažinti to, kas yra. Arba atpažinti tai, ko nėra, arba nepažinti to, kas yra. Bet dabar mums svarbu pačios būsenos dauginimasis, kuris ir yra prasmė. Kitas acte durable (atkreipkite dėmesį į tai, kaip patiriame pojūtį, mūsų kvaila kalba vadinamą grožiu): Marselis eina šaligatviu, šalia ant plento stabteli automobilis, į jį sėda moteris. Štai toks vaizdas. Dešimtys moterų sėda į automobilius, mes matome, tačiau mums tai tarsi neegzistuoja. O jei matome, t. y. kažkas mumyse vyksta, – juk jaudulys dažnai nesuprantamas, nėra nieko banaliau už automobilin sėdančią moterį, – tačiau jei matome, pasak Prousto, matome acte durable. Tarsi begalinę, metų metus automobilin sėdančią moterį. Aktas, kuris tęsiasi, vyksta, ir kurį suvokiame – konkretus individualus aktas patraukia mūsų dėmesį – tik tuo atveju, jei anapus jo pamatėme trunkantį aktą. Jis mums gražus. Ir išties moteris, sėdanti į taksi, pasirodė graži ir staiga smogė mums kažkuo pasikartojančiu ir neužbaigtu. Aktu. Juk jis neužsibaigė tuo, kad būtent ši moteris įsėdo į automobilį. Rytoj ar po metų kita į automobilį sėdanti moteris mus taip pat sujaudins. Na, nepasakosiu kuo... Aišku – kojos forma... Bet kuo. Taip paaiškinsime sau, juk privalome sau viską paaiškinti, negalime neaiškinti, deja. O čia – acte durable. Banalus – kas gali būti banaliau už šią sceną gatvėje... moteris sėda į taksi. Ir mes esame gyvi, jei atsidūrėme šio begalinio akto viduje, spręsdami kažkokį savo uždavinį. Juk Proustas palaikė praeivę moterimi, su kuria galima patirti erotinę avantiūrą (paskui paaiškėjo, kad tai Žilberta), nes jos atžvilgiu buvo begalinio Albertinos suvokimo akto viduje. Vadinasi, dabar atkūrėme, pirma, amžino arba trunkančio akto temą, tačiau kartu nepastebimai užgriebėme laiko temą. Prousto temą. Štai tokiu nekaltu tekstu.

       Taigi Marselis grįžta namo. Ir viskas jam skyla į dvi puses. Kartoju: tai kelionė... kaip dainuoja Okudžava, kokia ta eilutė? – po abi tavo sielos puses?

       – Į bet kurią tavo sielos pusę...

       – Taip, į bet kurią tavo sielos pusę. Taip. Štai šiuos Okudžavos žodžius prisimenu taip pat, kaip Proustas mato moterį, sėdančią į taksi, ir t. t. Štai, prašau, acte durable. Vadinasi, kažko ieškau ir esu to viduje – abiejose savo sielos pusėse. Tai štai – abi sielos pusės. Taigi pasivaikščiojome po Germantų pusę, dabar Marselis grįžta namo, ir staiga viskas pasikeičia. Atrodytų, tarp Germantų pusės ir Mezeglizo arba Svano pusės nėra didelio fizinio ar geografinio skirtumo. Beje, dar apie tai, kad skirtumo nėra, kad paskui, kai pereisime visas savo sielos puses, jis išnyks: romano pabaigoje Žilberta, pirmoji Marselio meilė, kurią jis sutinka jau kaip savo draugo Sen Lu našlę, ištars jam nekaltą frazę: „Juk žinai, kad patekti į Germantų pusę buvo galima pasukus į dešinę nuo vartelių...“ O jis eidavo į kairę, ten kelias toliau šakojosi į dvi puses. Paaiškėja, kad esama tiesaus kelio, kuriuo einant apskritai neįmanoma pastebėti skirtumo tarp Germantų ir Svano pusės. Paaiškėja, kad viskas yra tas pat. Ir reikėjo nugyventi visą gyvenimą, kad įsitikintum, jog skirtumo tarp šiųdviejų pusių nėra. Na, gerai, aš nukrypau. Ir štai pusės išsiskiria – kuo? Tuo, ką jums sakiau. Ten šviesi avantiūra be pareigų, be dvasinio svarmens, čia jis grįžta namo ir vėl jį apima nuojauta, kad savo kambary lauks mamos bučinio, – dabar jis antroje savo sielos pusėje. Ir žino, kad, kaskart pasivaikščiojimui užsitęsus, bučinys atšaukiamas. Jis būdavo atšaukiamas kadaise vaikystėje (mūsų herojus niekada negalėjo užmigti be šio bučinio, prasidėdavo jo kankynė). Dabar jis vėl grįžta į bučinio pusę ir žino, kad bučinio nebus. Tačiau žino ir tai, kad nubudęs saulei šviečiant to jau neprisimins, vėl galvos apie Germantų pusę ir apie nuotykius ten. Ir šiuodu dalykai kaitaliosis jo sieloje niekaip nesusydami tarpusavyje. Taip klojamas sielos gyvenimo pagrindas. Šios pusės, sako autorius, „siejasi su daugybe smulkių nutikimų iš to mūsų gyvenimo“, būtent intelektualinio (plačiąja prasme), dvasios gyvenimo... Kaip norite vadinkite šiuos įvykius, uždėsiančius atspaudą visam jo gyvenimui. Žinoma, šie intelektualiniai įvykiai, šis intelektualinis gyvenimas „vystosi nepastebimai, ir tiesas, pakeitusias mums to, kas vyksta, prasmę ir vaizdą, atvėrusias mums naujus kelius, seniai rengėmės atrasti; tačiau tai vyko mums to nežinant; ir datuojame šias tiesas ta diena, ta akimirka, kai jos mums pasidarė akivaizdžios“. O toliau – apie gėles, kurias jis matė pievoje, vandenį, srūvantį priešais saulę, peizažą ir t. t., visa tai, „žinoma, tas gamtos kampelis, tas sodo pakraštys negalėjo nujausti, kad per mane jiems lemta išlikti savo labiausiai efemeriškomis ypatybėmis“ (gėlės, kaip žinote, vysta; vanduo gali nustoti tekėti ir t. t.). Ir visa tai išliko jo sieloje, ir tai, kas išliko, Proustas vadina „giliaisiais mano dvasinio žemyno klodais“. „Gal manyje išseko visa kuriantis tikėjimas, o gal tikrovė klostosi tik atmintyje, bet gėlės, kurias pirmąsyk pamatau šiandieną, man neatrodo tikros.“ Toliau eina labai spalvingas aprašymas viso to, kas liko sieloje, kas išgyventa Mezeglizo arba Germantų pusėje; visa, ką bet kada keliaudamas pamatau (tarkim, gudobelę ar žydinčias obelis), suvokiu (t. y. tai, ką matau) ne pirmą kartą. Suvokiu – „nes tai glūdi tame pačiame klode kaip ir mano praeitis, ir kaip tik todėl iš karto tampa artima mano širdžiai.“

       Dabar labai trumpai tai apžvelgsiu. Čia visiškai neakcentuojant eksponuojama visa tema ir Prousto laiko struktūra. Pateiksiu jums šios temos prasmę, peršokdamas iš karto ir prie kito Prousto pavyzdžio, nes ten esti tam tikrų žodžių junginių, svarbių mums kalbant apie įspūdį. Tai tema, į kurią, beje, atkreipė dėmesį net psichoanalitikai (vis dėlto gana banaliai; tarp kitų dėmesį į šią Prousto temą atkreipė ir Manoni**, Lacano mokinys, daug rašęs apie literatūrą psichoanalizės požiūriu). Sąlygiškai ją galima pavadinti „Moters sodu“. Moters sodas Proustui – Bulonės miškas, apgyvendintas Marselio jaunystės įspūdžiais, t. y. įspūdžiais alėjų, kuriomis nuostabiose karietose lėtai pravažiuoja Paryžiaus gražuolės. Paskui, po n metų, jis žiūri į šį mišką ir mato: „miškas kaip miškas“, „ežeras kaip ežeras“. Tai labai gilus, su laiko problema susijęs pastebėjimas apie tai, kaip veikia mūsų suvokimas. T. y. kas mums yra įspūdis, o kas nėra. Paaiškėja, kad įspūdis yra tai, kame glūdi gisements profonds de mon sol mental. Gilieji mentaliniai arba dvasiniai, arba sielos klodai. Tai, kas įsispaudė, suskambėjo nata, kurią reikia iššifruoti, – paskui sutikęs, pvz., gėlę, įstengi suvokti ją kaip gėlę. T. y. susijaudinti, pamatęs gėlę. Pamenate, sakiau jums: kas mus jaudina ir kas ne? Kieno atžvilgiu mūsų siela kupina ir kas palieka mus tuščius ir šaltus? Galime ar negalime pagalvoti, užsinorėję pagalvoti? Juk gėlės grožis turėtų mus jaudinti, bet nejaudina. Arba jaudina. Tačiau jei gėlė gali jaudinti arba nejaudinti, tai jau yra problema – juk gėlės grožis abiem atvejais tas pats. Arba – veržiesi į pasimatymą su moterimi, atėjai ir jauti mirtiną nuobodybę. Kodėl? Esame su objektu, o dirba sol mental – sielos klodai. Jie, pirma, susieja įvairius įvykius kažkokiame laike virš laiko ir erdvės – šiuos įvykius gali skirti chronologinis laikas, tačiau jie susiję kažkokiame vidiniame laike. Taigi turime vidinio laiko problemą. Antra, laiko struktūra – tai galimo mūsų suvokimo arba įspūdžio struktūra. Miškas kaip miškas nejaudina, jaudina „Moters sodas“. T. y. bet kurio ežero grožį įstengiu suvokti, jei tai nėra tiesiog dabar mano matomas ežeras. Jei anapus jo stovi sukurta, nusistovėjusi struktūra, – ji sujungia mano galvą ir mano gebą jaudintis, mano gebą suvokti ir suvokiamą daiktą. Ne pats daiktas paveikia mane; taip nėra, ne taip mes sudaryti. Tarkime, įsivaizduoju nuostabią moterį, – paaiškėja, tam, kad grožis jaudintų, nepakanka šios idėjos ir paties objekto buvimo. Pats objektas, pasak Prousto, yra ežeras kaip ežeras (pridursiu – moteris kaip moteris), miškas kaip miškas. Paukščiai skrido virš šio ežero kaip virš bet kurio kito ir nieko sieloje nesukėlė. O tai, kas sieloje sukeliama arba nesukeliama, mums svarbu, nes visa mūsų problema – sielos gyvenimo pilnatvė. Buvimo (присутствия˙) problema. Kaip būti kokią nors akimirką arba kiekvieną akimirką patiriant visą mūsų gebos suprasti, išgyventi ir jaudintis pilnatvę (t. y. būti galima), – tai ir vadinasi būti (присутствоватъ). Tačiau dažniausiai būdami nebūname (отсутствуем). Taigi apversime – tai, apie ką kalbame ir kas sudomino Proustą, yra buvimo dėsniai. Kadangi, kartoju, būdami dažniausiai nebūname. Tačiau kokiomis jungtimis ir kaip užsimezga mūsų buvimas – įdomu.

       Vadinasi, užgriebėme laiko klausimą. Toliau jau kyla didžiulė problema. Paskui daugybėje puslapių visa tai pradings, bus kitų aprašymų ir t. t., paskui vėl išnirs tas pats motyvas, sujungiantis ir ankstesnio, ir tarpinio aprašymo gijas. Vėl grojamas, atrodytų, jau kitais žodžiais. Paskui vėl išnyks ir t. t. Taigi grįžtu prie motyvo – Proustas vėl susiduria su grįžimo namo siužetu ir staiga probėgšmais šį tą užrašo. Jau sakiau, grįžimas namo – Mezeglizo arba Svano pusėn – tai grįžimas į zoną, į tą sielos pusę, kurioje lauki motinos bučinio. Grįžimas į tas valandas ir tas vietas, kai „nubunda angoisse (neišverčiamas žodis: baimė, lūkestis su baime, ilgesys), kuris vėliau persikelia į meilę“. Vadinasi, berniukas žiūrėjo į varpinę, pasivaikščiojo Germantų pusėje, grįžo į Mezeglizo pusę... ir čia pat pateikiama struktūra to, kas paskui su juo vyks. Todėl, kad angoisse, arba, kaip sakiau, motinos bučinio laukimo struktūra, persikėlė į Albertiną ir kitas. Ir apskritai į visas galimų santykių su mylima moterimi formas. Kad ir kas ji būtų. Bet kokio santykio viduje nepermaldaujamai reiškiasi ši struktūra. Tam tikru požiūriu – primenu, kad Prousto romanas yra išsilaisvinimo romanas, – tai romanas, nukreiptas prieš motiną (tačiau be galo subtilia žodžio prasme, nesupraskite tiesmukai). Žinoma, tai meilės motinai romanas, tačiau meilės ypatinga žodžio prasme. Yra, galima sakyti, dvejopa meilė. Meilė, kuriai apgailėtinai vergaujame, – vergaujame kitų ar savo pačių emocijoms, arba tam, ką laikome savo emocijomis. Meilė, kai meluojame patys sau. Ir yra meilė, kurią įstengia patirti klasikinė siela. Meilė, kai galima mylėti, nepereinant pragariško ciklo, nesiekiant užvaldyti meilės objekto. T. y. mylėti daiktą patį savaime, žinant, kad jo neįmanoma turėti. Kartu tai ir išsigelbėjimas nuo mirties, nes, pasak Prousto, „kaip tik prisirišimas prie objekto sukelia savininko mirtį“. To, kuris prisirišęs prie objekto. Sakiau, kad šis romanas tam tikru požiūriu parašytas prieš motiną, tai išsilaisvinimas iš egoistinės meilės motinai, susitelkusios į motinos bučinio poreikį ir atitinkamas mėšlungiško bėgimo formas, siekiant iš naujo patirti šį bučinį, – bėgimo, galbūt slegiančio tave ir kitus, kai gali lipti per lavonus, kad tik būtum motinos pabučiuotas. Antra vertus, tai priklausomybė nuo mylimo, tačiau bučinio nesuteikiančio objekto. Tokia priklausomybė žemina klasikinę sielą. Įsivaizduokite: jūs mylite tėvynę, tėvynė kupina trūkumų... ir jei mylite ją taip, kaip Proustas buvo prisirišęs prie motinos bučinio, būsite amžinas tėvynės ydų vergas kaip tik todėl, kad ją taip mylite. Nesugebėdami jos mylėti nepriklausomai. Tai štai meilėje niekam neprivalome atsiskaityti, net ir meilės objektui, niekam neprivalome nieko įrodinėti. Meilė – mano reikalas, taip pat, pvz., ir meilė tėvynei. Ir įrodinėti jos niekam neprivalau. Todėl esu laisvas nuo lūkesčio, kad mano tėvynė taps tobula ar mama mane pabučiuos. Yra aplinkybių, dėl kurių mama gali manęs nepabučiuoti, negali būti, kad mano meilė jai priklausytų nuo to – pabučiuos ji mane ar ne. Arba negali būti, kad mano meilė tėvynei priklausytų nuo to, turi mano tėvynė ydų ar neturi. Ir, priešingai, jei visa priklauso nuo meilės objekto grožio, tai šis objektas maksimaliai ydingas, nes lūkestis arba siekis turėti nuostabų meilės objektą, visais atžvilgiais tobulą, yra yda. Žmonės, apimti šio jausmo, ydingi. Vadinasi, viskas atvirkščiai: tėvynė niekada netaps nuostabi, jei savo meile jai nebūsime nepriklausomi. T. y. jei būsime užvaldyti aistros kam nors įrodinėti, kad ją mylime. Tarp kitų sau ir pačiam meilės objektui. Būdami nepriklausomi, galime būti laisvi. Tai ir yra meilė, žinoma, aukštesniu lygiu. Kodėl? Todėl, kad ji – neįmanomybės akivaizdoje. Neatsitiktinai pradėjau nekaltą tauzijimą apie tai, kad niekada neatiduodame sielos iki galo: nė vienas iš mūsų dar neegzistuoja, esame trunkančio akto viduje, ir intymiausia mumyse – tai, ką turime padaryti, tačiau nepadarėme. Tačiau ir motina tokia, ji irgi susiduria su neįmanomybe... Pažinti kitą žmogų kaip partnerį neįmanomybės atžvilgiu – metaforiškai – ir yra aukščiausias kitų žmonių, šalių (bet ko) priėmimas (čia sutapatinu šalis, žmones – mūsų prieraišumų, mūsų priklausomybių mechanikos požiūriu tai vis tas pat). Kaip tik todėl kartoju, tai kelias, nueitas prieš motiną. T. y. prieš meilę motinai, padarančią tave vergiškai priklausomą nuo to, kaip ji (motina) pasielgs (pabučiuos ar nepabučiuos). Šią situaciją galima perkelti ir į kitas meilės formas: Marselis išgyvena meilę Albertinai, atskleisdamas savyje žvėrį, – kad iš tikrųjų ne Albertiną myliu, iš tikrųjų noriu ją tiesiog turėti kaip daiktą, amžiams uždaryti savo širdies ar savo vilos kalėjime. Taigi išsivadavimas iš egoizmo ir atradimas partnerystės, kaip kiekvienam vienodai neįmanomos, kaip tokios, kurioje kiekvienas kažko niekada neduos kitam, nes pats neturi. Aucun être ne veut livrer son âme – niekas nenori atiduoti man sielos. Iki galo.

       Tai štai šis Prousto nerimas (angoisse) persikelia į meilę: „Žinoma, ši amžina skirtingų įspūdžių (t. y. lengvumo įspūdis Germantų pusėje ir angoisse, nerimas, juntamas Svano pusėje) jungtis manyje vien todėl, kad juos patyriau tuo pačiu metu, vėliau suteikė man daugybę nusivylimų ir paskatino daugybę kartų suklysti. Juk dažnai panorėdavau vėl pamatyti kokį nors žmogų nesuvokdamas, kad to noriu tik todėl, kad jis primena man gudobelės gyvatvorę...“ Arba Svano atveju: kartais jam atrodydavo, kad myli Odetę arba nori ją matyti, o iš tikrųjų norėdavo klausytis muzikos. Ir šį norą klausytis muzikos suvokdavo kaip norą pabūti su Odete. Arba – iš tikrųjų noriu tiesiog mėgautis gudobelės vaizdu, tačiau topografinė šio noro padėtis mano sieloje tokia, kad man atrodo, jog noriu matyti mylimąją. Tačiau pamatęs mylimąją neišvengiamai nusivilsiu, nes noriu matyti gudobelės krūmą, – žinoma, būdamas šalia mylimosios tikrai nepajusiu tos būsenos, kurią patirčiau atsidūręs šalia savo svajonių objekto. Arba, tarkime, norą keliauti galima palaikyti atsinaujinusiais jausmais kokiam nors žmogui. Visa tai jau užfiksuota mūsų sielos topografijoje. Tačiau kartu, daro išvadą Proustas, tai yra ir pranašumas, kaip tik tai ir „teikė gelmę mano jausmams“ arba, kalbant mūsų kalba, atverdavo mūsų galimos istorijos laiką. Pasakysime taip: tai mūsų sieloje atsiradusios užuomazgos to, ką iš tikrųjų galime suvokti ir sužinoti. Tai, ką galime suvokti ir sužinoti, yra paženklinta vienu ženklu, arba pateikia mums vieną sąlygą – turime surizikuoti, t. y. pastatyti save ant kortos. Tai vis rizikingi jausmai, ne abejingi jausmai, ne abstraktūs siužetai. „Užkabintas” mūsų likimas. Taip pat ir visa, kas autoriui nutiks ateityje. Jis žino: bus štai tokie nusivylimai, tokios klaidos. Tačiau nepadaręs nesužinosi. Vadinasi, galima pasakyti: neįsitraukdamas nieko nesužinai, įsitraukdamas neišvengiamai prikvėpuoji ant stiklo, per kurį žiūri. Kitaip neįmanoma. Nerizikuodamas nesužinosi, rizikuodamas neišvengiamai sužinosi iškreiptai. Štai tos dvi kortos, kurias sujungę gauname tą nedaugelį mūsų aptinkamų tiesų. Tačiau kokiais gebėjimais aptinkame šias nedaugelį tiesų ir kokia toji keista kategorija, kurią Proustas vadina įspūdžiu? Kokia tikroji mūsų suvokimo ir mąstymo prigimtis ir ką galime daryti tam tikromis aplinkybėmis, neaiškaus arba migloto džiaugsmo aplinkybėmis? Neaiškaus, migloto jaudulio, niekada nebendramačio su šį jaudulį sukeliančiu objektu. Tai žmogiško patoso situacija. Patosas (jį galima pavadinti poesis) visada perteklinis pasaulyje vykstančių dalykų atžvilgiu. Perteklinis mūsų gailestis dėl mirusiojo. Mirusiojo gailesčiu neprikelsi. Perteklinė mūsų atgaila...

       ______________________________

       * Cituojama remiantis M. Prousto „Prarasto laiko beieškant“ (Vilnius: Vaga, 2004).

       ** Octave’as Mannonis (1899–1989) – prancūzų etnologas, filosofas, psichoanalitikas.

 

 

       Iš rusų k. vertė Austėja Merkevičiūtė

 

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr.8–9 (rugpjūtis–rugsėjis)