tekstai.lt

Philippe Delaveau. Eilėraščiai

Philippe Delaveau. Nuotrauka iš puslapio http://poesie.evous.fr/Delaveau-Philippe.html?id_document=1616
Philippe Delaveau. Nuotrauka iš puslapio http://poesie.evous.fr/Delaveau-Philippe.html?id_document=1616
       Philippe'as Delaveau (g.1950 m. Paryžiuje) – šiuolaikinis prancūzų poetas, Mallarmé akademijos narys. Poezijos rinkinius „Įsimylėjęs panaktinis“ (1992), „Laiko triūsas“ (1995), „Klystančios amžinybės akimirkos“ (2004), „Slaptasis muzikos vardas“ (2008) išleido Gallimard'o leidykla. Poetas neatsitiktinai tvirtina, kad „viskas yra muzika“. Nelaimių apimtoje tikrovėje jis bando įžvelgti poetinę formą, kurią suvokia kaip savotišką išsigelbėjimą.

 

       Šiemet kovo mėnesį poetas lankėsi Lietuvoje ir skaitė savo poeziją Frankofonijos dienų renginiuose, kuriuos pristatė Vilniaus Prancūzų kultūros centras.

                                                                                                                                                Vertėjas

 

 

 

 

                     Miegančiajai gražuolei

 

       Dabar, kai rašau ant slėpiningo lapo

       Pamažu nuo tavo vardo svaigstančius žodžius,

       Tu miegi išsidraikiusiais kvepiančiais

       Ir švelniais plaukais, kurių aromatu alsuoju,

       O aklinos langinės vėl užsklendė savo sparnus.

       Pro šilkinius popietės plyšius saulė

       Meta savo laiškus ant liepsnojančių grindų:

       Aš surenku juos, noriu juos perskaityti, perrašau

       Šiuos meilės žodžius ir juos šnabždu prie tavo kaklo

       Šalia tavo ausies.

 

       Miegančioji gražuole, esanti toli ir šalia manęs, tavo dar

       Pamišusi svajonė svajoja ir dingsta. Pasakyk man visai tyliai,

       Kokia yra ši dviejų įsimylėjėlių romi karalystė.

       Kaip saulė, kuri jau tolsta, žavisi tavimi.

       Tačiau tu šypsaisi ir mane degina

       Begalė žodžių pro įsiliepsnojusias širdis.

 

 

 

                     Dangaus valtimi

 

       Apsvaigęs nuo užtrukusios saulės, kuri pavėlina vakarą,

       Žiežirbą, išlėkusią iš naktų gaisro,

       Aš gyvenau ir svirduliavau virš jūros plotų.

       Sujungęs pirštais senąjį ir naująjį pasaulį.

       Akimis pasvėręs dienos špagą ir suvokdamas, kad tarp dviejų svorių

       išsilygina nelaimė:

       Narsi liepsna ir jos užgaidas

       Menkut menkutėlis.

 

       Nesugebėjau nei kalbėti, nei rašyti,

       Tik liudijau, ką išgyvenau. Kam paskelbti nuosprendį?

       Mūsų valdžia turi nepatikimas priemones –

       Kaip akių instinktas, sakinių

       Potvynis ir atoslūgis.

       Kokia žinia teko

       Melodijų, pasakojimų ir kaukių žmonėms?

       Salų, šviesų klajūnai.

       Tik noras pasidalyti šia muzika,

       Tik noriu pasidalyti šia muzika,

       Perdėm lengvabūdiška įžvalgiems medžiams. Stebėti, kas išlieka.

 

       Nesirūpindamas užkariavimu ir be karštligės,

       Būdingos akiračio sargybiniams, kurie vaikosi auksą,

       Aš pakėliau akis iki viršūnių,

       Kur galingieji veda apskaitą.

       Bet aš troškau tik paprastų dalykų.

 

       Aš įveikiau miražą, kuris iškyla prieš akis kaip miestai,

       Pamilau trapius veidus. Mano eilėraštis

       Išsigando perdėm didelio vėjo ir netinkamų malonių.

 

       Girdžiu sugrįžtančio šalčio žingsnius ir neaiškių vietų

       Alsavimą. Šiugždesį, kurį sukelia tyla,

       Atsiklausdama nakties. Medžioklinius šunis,

       Kai atskuba žodžių laimikis.

 

       Jei tik turiu prabilti tarp jūsų,

       Jūsų žodžiai atkartoja manuosius,

       Jūsų balsai perskrodžia mane.

       Šlovingi ir užmiršti. Dosnūs ir gundantys.

       O po mano žodžių stogu gyvena jūsų atodūsis.

       Ak, kokia skurdi auka ir aukotojas:

       Šit mano rankos tuščios, stoviu

       Priešais jus kaip tas, kuris nusilenkia

       Ir baigęs savo žodį nutyla.

 

 

 

                     Amžinybės akimirkos

 

       Tu bandai prisiartinti prie grynos akimirkos

       prie neklystančio ir klystančio mirksnio, kuriame spindi lempos šviesa,

       optimistiško degtuko, kuriame krūpčioja

       dvispalvės vaivorykštės liepsna

 

       Tenai savo šviesos karšty susigūžęs pasaulis,

       skirstantis savo kauburius ir išgąsdintus veidus,

       apgaubiantis ūkanomis ar medžių eile savo paslaptį

       bet kai Paryžiaus gatvė pasileidžia vandenyno link

       netrukus iškyla siena ir grasina ir ginasi

       arba dar subtiliau užtveria vaizdą

 

       Po to viskas užsisklendžia ūksmės rankose

       iš kur ištrūksta mėnulis it keistas burbulas

       o ant žemės žibintai suplėšo

       vakaro balsus kai visi suguža į namus

       kurie nujaučia amžinybės ir tylos užmarštį

 

 

 

                     Gatvė pro mano langą

 

       Kaip eilinis romių minčių žmogus žiūriu į gatvę.

       Mano ranka pakelia užuolaidą: lauke nūdiena šurmuliuoja.

       Suspausta širdis glaudžiasi po marškiniais. Nukaldama ant priekalo

       ženklą, kupiną ugnies. Ryškų, virpantį. Ir jis klausosi.

 

       Pasaulis prisijungia prie savo lapų – medžių ir knygų – lemties.

       Vis dėlto jau rytas. Su skuduru, kuris juda už lango, pasigirsta ir balsas.

       Tvarkos metas: žmonės šveičia baldus, moterys plepa.

       Ranka paima šluotelę ir judina ją ekstravagantiškai it ponio       galvą. Tačiau cirkas triukšmingas.

       Čia nėra pamišusių instrumentų: timpanų, varinių pučiamųjų.

       Vos ištarti žodžiai nepasiduoda. Kalbos pranyksta

       su pilkomis dulkių žiedadulkėmis. Apačioje gatvė.

 

       Kavinės staliukai apvalūs it didieji Pitagoro metai,

       Kurie eina ratu ir vėl prasideda: aimanos ir griūtis.

       Žmonės geria, žmonės prisimena. Vynas išsaugo atmintį.

       Lėtas, ryžtingas savo paprastu balčiu

       kamuolinis debesis susieja pražūties vietą su gimimo vieta.

       Žvelgiu paeiliui į neaiškių žodžių gyvenimą

       Ir į kitą tolimą gyvenimą, kur nujaučiu muziką.

 

 

 

                     Viskas yra muzika

 

       Saulė stovi prie piupitro ir jos lazdelė svyra virš pievos.

       Iki smėlynų ir šaltinių nedidelių orkestrų.

       Iki pamiškių, kupinų kuždesių, arfų, krioklių.                            

 

       O vandenyno filharmonija stūkso priešais Heraklio stulpus: anapus Wagneris, bespalvis glaistas.

       Tačiau čia dėmesinga salė. Jie aistringai klausosi, kaip dunda

       tvirtas Beethoveno ekspresas keliu, kuris virpa

       smegenyse, giliu tuneliu. Tais keliais, kurie eina palei širdies

       prarają, iš kur viskas paprasta ir aišku. Kur atsiveria ir užsidaro iešmai.

       Jų šnervės virpa it iš pykčio. Šioje meilėje valdingoje

       kaip degančiuose kūnuose orgazmas, jų lūpos ištinsta.

       Groja juodai baltas orkestras, o pilkos bitės dūzgia it pilkumos žiežirbos.

       Lietus ir jo plaktukai krinta ant vasaros ksilofono. Medžiai stovi it

       violončelės broliai. Viskas yra muzika.

 

       Tiesa, kai kurie to negirdi. Jiems labiau patinka triukšmas.

       Radijo čiaupai lašina suveltus garsus. Ant plokščių ekranų keičiasi

       Niagaros kriokliai, vaizdas po vaizdo.

       Kai kuriems labiau patinka ausinės, negu jų ausys kaip

          akidangčiai arkliams, kurie ėjo, ėjo ratu naktimis po žeme.

       Be mėnulio, be žvaigždžių, be medžių lapų. Šachtos it šlykščios katakombos.

 

 

 

                     Daugiau jokių dainų

 

       Tenai iki šaltos jūros palei

       užšalusius kanalus  –  tas kelias sniege. 

       Drebulės ir tuopos užmiršo dainą. Nebėra lapų

       viršūnėj, kad jos galėtų drebėti – lapai minkšti it katino

       ausis ir kaip ši trapūs, ji iš švelnios kremzlės,

       kuri suklūsta ir klausosi, po to staiga nusisuka.

       Tau tenka drebėti. Tau tenka trinti plaštakas,

       kurios kenčia nuo šalčio

       kaip nereikalingų rankų galūnės.

       Žiemos varnos tau tikrai nerodo daugiau pagarbos

       negu spalį kaliausei

       obelyse arba žiemą baltiems

       seniams besmegeniams su morkos nosimi,

       besišaipantiems iš šio mirtino pokšto: na, ir kvaila – lūpos kaip juoda linija.

       Jie bent šypsosi. Kaliausė

       su savo špaga gali patikėti, kad jai skirta angelo misija

       prie įėjimo į sniego nuniokotą sodą.

       O senis besmegenis – šaunus, be abejonės, paprastas,

       galintis, kiek tik geidžia, puikiai atlikti savo pareigas. Lauke,

       prie nuogos vyšnios, kaliausė ištikimai

       saugo tuščią pievą. Tačiau tu, kuris drebi, pabėgai. Tavo lūpos

       suskeldėjo. Strazdai ir giesmės sykiu nutilo.

       Nė vieno lapo ant medžių palei krantą.

       Aštrus skausmas susipina su giesme

       ir giesmė ištirpsta tyloje.

       Drebulės ir tuopos užmiršo dainą.

       Lygumos pakraštyje jūra užbaigia kelią,

       kurį nužymi kanalas, apaugęs iš kraštų begale tvirtų medžių,

       kaip kad sniegas savaip paaiškina tylą.

 

       Iš prancūzų k. vertė Vytautas Bikulčius

 

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 7 (liepa)