tekstai.lt

Algimantas Mikuta. Eilėraščiai

Algimantas Mikuta. Džojos Barysaitės fotografija
Algimantas Mikuta. Džojos Barysaitės fotografija

 

 

 


 







              Purpčioja paukšteliai

 

       Purpčioja paukšteliai

       už storų stiklų,

       ką man šneka, gieda,

       nieko negirdžiu.

       Rūko iki kelių,

       braido, kur seklu,

       ožkos su oželiais,

       vištos su gaidžiu.

 

       Kurčiame pasauly

       už aklų langų

       seklumos ir gelmės,

       bet, matyt, smagu

       bristi iki kelių,

       klaidžioti rūkuos,

       su giesme snapely

       purptelt nuo šakos.

 

       Saulė nesirodo,

       debesys žemi,

       purpčioja paukšteliai,

       vos pastebimi,

       slepiasi ir nardo

       rūko rezginiuos,

       jei nebeišnyra,

       dingsta be žinios.

 

 

 

              *

 

       Buhalterija,

       toks mažas kambarėlis,

       yra visur, net vargšo sieloj,

       ten sėdi liūdnos moterys,

       nužiūrinčios piktai

       kiekvieną žengiantį vidun –

       ar ne plėšikas?

 

       Turėjau kažkada

       ir aš tą kambarėlį

       bei dvi buhalteres,

       abi atleidau, –

       kuriems galams

       senam švaistūnui

       tie įtarimai, baimė,

       maldavimai apsaugot

       nuo pagundų.

 

       Išnuomojau tą patalpą

       studentei, –

       nei ji skaičiuoja ką,

       nei ką įtarinėja,

       apžergusi violončelę

       per naktį džyrina,

       nebijo nieko...

 

 

 

              *

 

       Didžiausias karštis vienąsyk atvėsta,

       išsikvepia azartas ir narsa,

       lyg kokią nuorūką gesina miestą

       į dievo puspadį šalta tamsa.

 

       Ataušę norai gūžiasi, it sraigės

       suskumba slėpt ambicijų ragus,

       o įtūžis, liepsnas į dangų svaidęs,

       kaip kūdikėlis inkščia pro miegus.

 

       Netrukus net fantazijai gėlėtai

       pirštu per nosį brūkšteli šarma,

       kaip visados grubiai ir netikėtai

       ištinka mus emocijų žiema.

 

 

 

              Trečiasis

 

       Sudaužęs du gyvenimus,

       trečiąjį saugo

       tarsi stiklinį rutulį

       su ilgapelekėm žuvytėm,

       bijo paslysti, paleisti iš rankų,

       neina tenai,

       kur judru ir triukšminga,

       lemena švelnybes,

       meldžiasi stiklui,

       kamšo pagalvėmis

       pasiguldęs šalia...

 

       Kas jam praneš,

       kad vanduo rutuly

       seniai susidrumstęs,

       žuvytės nugaišusios,

       augalėliai pajuodę?

 

       Sudaužęs du gyvenimus,

       nebesupranta,

       kad trečiasis apėjo žvynais,

       ir įkibęs į delnus

       kaip krabas

       taikosi keršyt

       už anuos, sudaužytus.

 

 

 

              Prieplauka

 

       Vasaros rytą

       rausvosios plytos

       dingsta...

       Kaip gipsas

       miestas blyškus,

       ryto apakintas,

       saulės aplytas,

       susisodina

       ant kranto vaikus.

 

       Vėliavos prieplaukoj

       plaktis pavargo,

       karo it mirusios,

       kaista diena...

       Nebepažadina

       miegančio sargo

       jokio laivelio

       šaiži sirena.

 

       Upė nesujuda,

       paukščiai sutūpę,

       tyso šuneliai

       išglebę suvis...

       Kad bent sukliktų,

       sudrebintų upę

       žemėn nupuolusi

       aukso žuvis.

 

 

 

              Akių kampučiuose

 

       Dabar ne kažin kiek to turto:

       vaizdai už lango, šunys, motociklai,

       paukštelis radęs plyšį virš balkono

       ir išperėjęs ten vaikus.

 

       Ką saulė apšviečia, tas atsilaiko,

       ką paslepia šešėlis, tas pražūva,

       seniai nuo kalno bežvelgiau į tolį,

       seniai buvau prie didelio vandens.

 

       Dar keletas veidų išblukusių, be grimo,

       liūdnų prieš vakarą, dar paštas,

       kuris įspėja, ragina ir kviečia

       ten, kur ir taip ilgai užsibuvau.

 

       Kaip visada sukilęs vėjas

       pro šalį neša dulkes, vartalioja

       kažką, ko mano akys neįžiūri,

       todėl ir nesudrebina širdies.

 

       Bene į vėją lekiantį įkibsi –

       nagais į dangų, dantimis į žemę?

       Bene ausy paukštelį išlaikysi,

       užginsi šviesai sunktis iš tamsos?

 

       Nebesvarbu, kas pro pirštus išslydo,

       kas išbyrėjo bėgant, blausiai žvilga

       akių kampučiuose po stiklo lašą,

       kiek sutelpa tenai, tiek ir gerai.

 

 

 

              *

 

       Kol ginasi būriu,

       jie stiprūs –

       kareiviai, valkatos, poetai.

 

       Kol neatsiskiria nuo būrio,

       kol eina susiglaudę,

       kol stengiasi neatsilikt,

       kol neapsilpsta.

 

       Po vieną jie

       ilgai neišgyvena.

       Kareivių, valkatų būriai

       juodi it spiečius.

 

       Poetų spiečius

       truputį šviesesnis,

       užtat kaip kaukia, ūžia,

       kai artėja...

 

 

 

              Po liūties

 

       Išjungiau muziką, nereikia nieko,

       lai jūra ošia, rimsta po liūties.

       Drugelis, atsitūpęs ant peties,

       jau nebeprimena sparnuoto slieko. 

 

       Kiekvieną išgraužą ir naują linkį

       smėliukas glaisto, užpila pilte,

       ir paukščių raštai šlapiame krante

       nebeatrodo painūs ir mįslingi.

 

       Čia varnos eita, čia žolelė

       vėjelio lankstoma tarsi skriestuvėliu

       nubrėžė puslankį, o aš guliu

       skruzdžių kariuomenei pastojęs kelią.

 

       Ir kopia per mane tyli rikiuotė,

       ir net negirdi, ką aš jai tariu,

       pašokęs kaip šuva ant keturių –

       beje, šunis čia draudžiama vedžioti.

 

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 10 (spalis)