tekstai.lt

Virgilijus Čepaitis. Nenormalus drg. Petraitis (1)

Virgilijus Čepaitis. Džojos Barysaitės fotografija
Virgilijus Čepaitis. Džojos Barysaitės fotografija
       Pradėsiu iš toliau. Sovietmečiu buvau vertėjas, daugiausia verčiau lietuvių autorių kūrinius į rusų kalbą. Atrodo, 1973 metais Lietuvos kino studijoje dirbusio draugo paprašytas padėti užpildyti paraiškų portfelį, parašiau pasiūlymą kino komedijai apie didįjį žvejybinį tralerį, kuriame išvystyta saviveikla (žvejai laive net pastatė operą), bet kuris negali pagauti žuvies. Su manimi sudarė sutartį šiai „Operai atviroje jūroje“, o filmą turėjo statyti tada ką tik mokslus Maskvoje baigęs režisierius Gytis Lukšas. Deja, kai scenarijus, už kurį man jau spėjo sumokėti honorarą, tapo išverstas į rusų kalbą ir nuvežtas patvirtinti į Maskvą, iš ten buvo gautas atsakymas, kad tai gal „visos šalies vaizdas, kažkoks kvailių laivas“ ir kad tokio filmo Maskva nefinansuos. Vėliau su G. Lukšu parašėm scenarijų pagal Juozo Baltušio novelę filmui „Virto ąžuolai“. Dar vienas bandymas ekranizuoti – šį kartą O‘Henrio novelę „Likimo keliai“ (būsimam filmui dainas rašė Marcelijus Martinaitis) – vėl buvo Maskvos sustabdytas.

       Tačiau noras rašyti pačiam, o ne versti kitus, nepraėjo. Kultūros ministerijai, atrodo, 1975 metais įteikiau pjesės „Nenormalus drg. Petraitis“ paraišką. Su manimi sudarė sutartį. Paraišką „palaimino“ tuometis kultūros ministras. Kai atnešiau pjesę, ministerijoje ją perskaitę paprašė iš trečio veiksmo išmesti Nepažįstamąjį. Išmečiau. Vis tiek pjesę Kultūros ministerija atmetė, nors ir sumokėjo ketvirtadalį honoraro. Kiek vėliau, Petraitį pervadinęs Kazlausku, ir gerokai pjesę perdaręs, nunešiau ją į „Pergalę“. Vyriausiasis redaktorius Juozas Macevičius davė daug vertingų pastabų, ypač apie eiliuotus tekstus. Perrašiau. Atrodo, jis iš tikrųjų norėjo pjesę išspausdinti, nes prašė mane kai kur tekstą sušvelninti. Pavyzdžiui, pjesės rankraščio paraštėse parašyta: „Nereikia duoti progos prikibti visokiems išminčiams, nes gali pakenkti visam reikalui.“ Šalia scenos, kurioje milicininkai visus tvatina lazdomis, aprašymo: „O kas tai praleis? Mūsų milicija nemuša!“ „Tarybinį žmogų“ jis siūlė pakeisti „augančiu žmogumi“. Nors mano vidinis cenzorius, rašant pjesę, iš tiesų irgi jau buvo gerokai padirbėjęs. Štai Docentas, pavyzdžiui, sako „klasikų raštuose“, o iš tikrųjų turėtų būti „marksizmo–leninizmo klasikų raštuose“. Surumpinau, nes maniau, kad skaitytojai ir taip supras. Bet ir cenzoriai turbūt viską suprato. Pjesė nebuvo išspausdinta.

       Po kurio laiko Nepažįstamąjį grąžinau į pjesę.

       Dabar, praėjus daugiau kaip trisdešimt metų, man atrodo, kad pjesėje atspindėta tuometė buitis, tuometis gyvenimas, arba, pasakius iškilmingiau, tuometė epocha. Pateikiu „Metų“ skaitytojams paskutinį, 1978 metais redaguotą, pjesės variantą. Tiesa, čia, kaip ir pirmame variante, Petraitis yra Petraitis. Daugiau nieko netaisiau.

                                                                                                           Autorius

 

 

 

 

       Trijų veiksmų komedija

 

 

       VEIKĖJAI

 

       Petraitis

       Petraitienė

       Docentas

       Viršininkas

       Greitoji pagalba

       Poetas

       Nepažįstamasis

 

       Gaisrininkai, Milicininkai, Dujininkai, Diktorė ir kiti Televizininkai, Kelneris, Meteorologė, Alpinistas, Treneris ir kiti Interesantai.

       Veiksmas vyktų nūnai ir mūsuose, jei tik tokie dalykai būtų įmanomi.

 

 

PIRMAS VEIKSMAS

 

Dar nepakilus uždangai girdėti žvėriškas moters klyksmas

 

       MOTERS BALSAS. A-ą-e-ę-ė-i-į-y-o-u-ų-ū!.. Siaubas!.. Nedrįsk, besarmati!..

 

Uždanga pakyla.

Nedidelis namelis didelio miesto pakrašty. Kambarys kaip kambarys; lova už 54 rub.*, televizorius už 386 rub., išskleidžiamas stalas už 42 rub., šešios kėdės po 8 rub., sekcija

maždaug už 290 rub., ant grindų – persiškas Lentvario gamybos kilimas už 130 rub., ant sienos – nuspalvinta jaunuolio su ūsiukais fotografija. Jaukus kambarys; užuolaidėlės, pagalvėlės, mezginėliai, nėrinėliai ir ant televizoriaus, ir ant stalo, ir net ant kėdžių.

Pro langą matosi septynmyliais žingsniais artėjančios statybos.

Dar linksmas po vakarykščio Petraitis su dryžuota pižama už 12 rub. sėdi ant lovos ir rąžosi, o Petraitienė kitame kambario gale stovi susipainiojusi savo 38 rub. vertės sijone ir nepaliaudama klykia

 

       PETRAITIENĖ. Tu nenormalus! Žvėris! Fe, nedrįsk!.. Pabaisa! Man į darbą reikia! Chuliganas! (Užsitempia sijoną ant strėnų)

       PETRAITIS (besirąžydamas, linksmai). O į darbą, mielas vaike,

                                                                 Be sijono vaikščiot reikia!

 

Petraitis mosteli abiem rankom į žmonos pusę, pasigirsta metalinis zvimbimas

ir Petraitienės sijonas vėl nusmunka

 

       PETRAITIENĖ. Trisdešimt metų!.. Niekšas! Visą gyvenimą man suėdei! O galėjau už Pilipavičiaus!.. Pilipavičius žybt ir docentas, o tu kas? Nedrįsk!.. Alkoholikas! Na, palauk, aš tave išgydysiu!..

       PETRAITIS (linksmai).                     Gydė lapė kiškį pilką,

                                                                  Kol jam kailio nenuvilko!

       PETRAITIENĖ. Nedrįsk, žvėrie!..

 

Bet Petraitis jau mostelėjo rankom ir, pasigirdus tam pačiam zvimbimui, nuo Petraitienės pečių nukrinta megztukas

 

       PETRAITIS.                                       Pilipavičius nemoka

                                                                   Užtaisyt tau tokio šoko!

       PETRAITIENĖ. Aš į miliciją paskambinsiu! Šitiek metų maskavaisi! Ir draugui Juodaduoniui pa... Nedrįsk, bestija!

 

Petraitienė prilaiko rankomis marškinėlius, tačiau Petraitis mosteli į kitą pusę ir stalu prie Petraitienės zvimbdamas privažiuoja telefono aparatas

 

       PETRAITIS (geraširdiškai).             Jei karščiuoji visą dieną,

                                                                  Tai pasuki nulis vieną!..

                                                                  Jeigu nori gaut lazdų,

                                                                  Pasiskųski nulis du!..

                                                                  Jeigu dega kambarys,

                                                                  Užgesins jį nulis trys!..

                                                                  Dujų vamzdžiai jei kiauri,

                                                                  Gelbės nulis keturi...

 

Petraitienei desperatiškai sukant numerį, Petraitis mėgaujasi savo, akivaizdu, neseniai atsiradusiais sugebėjimais – rankos mostu perkabina jaunuolio su ūsiukais fotografiją ant sienos, prisistumia kėdę, prisitraukia butelį, iš kurio įsipila į stiklinę likutį kefyro. Kartkartėm jis stūgteli kažką, surimuodamas, arba ima šokti su įsivaizduojama partnere

 

       PETRAITIENĖ. Nulis du? Nulis du? Atvažiuokit! Chuliganas!.. Ateities alėja trylika. Siaubas! Ne milicija? Gaisrinė! Siaubas! (vėl renka numerį) Atvažiuokit! Ateities trylika! Milicija? Greitoji? Chuliganas! Siaubas, niekaip neprisiskambinu! Vis tiek atvažiuokit! (vėl zvimbdamas nusmunka sijonas, kurį Petraitienė buvo vogčiomis apsisegus) Mano vyras išėjo iš proto!.. Ateities trylika! Temperatūra? Neprisileidžia! Petraitis, Vytautas, Petro, gimęs... Kur? Pilviškiuose! Sakiau gi, kad nežinau kiek. Iš veido raudonas. Simptomai? Eilėmis šneka. Ne, ne poetas. Atvažiuojat? (padėjusi ragelį, Petraičiui) Va, sako, jei eilėmis prašnekai, tai tučtuojau bus. Dvidešimt metų! O aš galėjau žybt ir už Pilipavičiaus... Jis ligi šiol manęs laukia! Ne, ne, šito tai nedrįsk! (surinkus numerį, į ragelį) Milicija? Milicija? Vėl gaisrinė!.. Ateities trylika! Degam! Nedrįsk! Tuoj aš tavo viršininkui paskambinsiu! (renka numerį) Alio. Nedrįsk! Stefute! Sujunk su draugu Juodaduoniu, Stefute... Tai – Petraitienė. Draugas Juodaduoni, tai – Petraičio žmona... Kažkoks siaubas, draugas Juodaduoni, su Vytautu siaubas! Labą dieną.... Gal atvyktumėt, gal jūsų paklausys, visai nesukalbamas. Nagi vakar, per jūsų jubiliejų prisišniojo... Grįžo kaip žmogus, keturpėsčias, o iš pačio ryto... Ačiū, draugas Juodaduoni, jūs tikras viršininkas iš didžiosios raidės!.. (Petraičiui) Va, pamatys, ką čia išdarinėji, ir iš darbo išmes. O aš tada žybt už Pilipavičiaus!.. Ne! Ne! (nutraukus nuo stalo staltiesę, apsimuturiuoja visa) Tave makt į profilaktoriumą, šmaukšt iš darbo, o aš žybt už Pilipavičiaus!.. Žinosi, kaip žmonas nurenginėti. (renka numerį) Greitoji, kur jūs dingot, čia Ateities trylika. Milicija? Pagaliau!.. Chuliganas! Ką daro? Nurenginėja! Vidury baltos dienos! Kas nurenginėja? Na vyras, kas gi daugiau!.. Kaip – koks vyras? Nuosavas vyras!.. Padėjo ragelį... (vėl renka) Milicija! Gaisrinė? Nedrįsk, žvėrie!.. (zvimbdama nukrenta staltiesė) Ne! Jei būčiau ištekėjusi už Pilipavičiaus, vaikų turėčiau visą krūvą, jie mane apgintų!.. (Renka numerį) Docentą Pilipavičių duokit. Nedrįsk! Geduti, tai aš! Sėsk į mašinikę ir žybt pas mane. Aš būsiu tavo... Ne, namie Vicka... Vis tiek žybt ir aš būsiu tavo! Apsisprendžiau! Viskas!.. Sugedus mašinikė? Taksiuką paimk!.. Gyvybės ir mirties reikalas!.. Ne! Ne!..

 

Petraitis, sėdėdamas ant lovos, pamoja rankom į save ir Petraitienė, zvimbdama, artėja prie jo, vis tyliau kartodama „Ne, ne...“, kol pagaliau atsiduria jam ant kelių

 

       PETRAITIS (pabučiavęs).                Nekalbėk niekų, mieloji...

                                                                  Ranka rankon, koja kojon

                                                                  Šitiek metų pražygiuota...

                                                                  Aš tavęs neatiduosiu!

                                                                  Pilipavičių velniop!..

 

Petraitis mosteli ranka ir nuo sienos zvimbdama nukrenta jaunuolio su ūsiukais fotografija

 

                                                                  Tu vienintelė, brangiausia...

                                                                  Šitiek metų nuostabiausių

                                                                  Tam mažam jaukiam namely

                                                                  Praburkavom it karveliai...

                                                                  Pilipavičių – velniop!..

                                                                  Pliaupė lietūs, kaukė pūgos

                                                                  Mudu du kaip dvi papūgos

                                                                  Pračiauškėjom tam namely

                                                                  Lyg jaukiam žaliam narvely...

                                                                  Pilipavičių – velniop!..

       PETRAITIENĖ. Bet kodėl... Kodėl tu žybt ir mane va taip, Vicka?..

       PETRAITIS.                                     Vakar smegenis užliejau

                                                                  Juodaduonio jubiliejuj...

                                                                  Visko būna, pasitaiko...

                                                                  Tu atleisk, ir susitaikom!..

                                                                  Pilipavičių – velniop!

       PETRAITIENĖ (švelniau). Bet kodėl tu kalbi eilėm, Vicka?

       PETRAITIS (gūžtelėjęs pečiais).       Vos akis ryte atvėriau,

                                                                  Vos kefyro atsigėriau,

                                                                  Laimė šitokia užliejo,

                                                                  Kad dainuot užsinorėjau...

                                                                  Nebesu jau senas kelmas,

                                                                  O nuverst galėčiau kalnus,

                                                                  Ir tavęs staiga panorau,

                                                                  Kaip kadais, Eleonora...

                                                                  Pilipavičių – velniop!..

       PETRAITIENĖ (dar švelniau). Ir žybt nurenginėt, Vicka?.. Aš juk į darbą per tave pavėlavau...

 

Už lango sukaukia gaisrinės sirena

 

       PETRAITIS.                                      Iš tos meilės negaliu

                                                                  Išsiversti be eilių...

 

       Pauzė. Petraičiai bučiuojasi. Į namelį įbėga  I  G a i s r i n i n k a s,  tįsdamas žarną, kurios užtenka tik pusmetriui nuo durų, paskui jį –  II  G a i s r i n i n k a s su kirvuku. Tačiau Petraičiai bučiuojasi ir nieko negirdi

 

       I GAISRININKAS. Žarnos neužtenka! Petia, langą iškulk, kitaip žarnos neįkišim!..

       II GAISRININKAS. Kurį kulti?

       I GAISRININKAS. Aną, kampinį, arčiau prie mašinos! (Išbėga)

 

II Gaisrininkas išmuša langą, už kurio pasirodęs su kopėčiomis I Gaisrininkas įkiša

pro skylę žarną ir paleidžia srovę. Tik dabar Petraitis atsipeikėja ir, mostelėjęs ranka, užkemša vandenį

 

       PETRAITIENĖ. Kas čia? Siaubas!.. Šlapia!..

       II GAISRININKAS (pamokomai). Ugnis gesinama vandeniu.

       PETRAITIENĖ. Tai kad nedega!

       II GAISRININKAS. O vanduo šlapias.

       I GAISRININKAS (pro langą). Ateities trylika?

       PETRAITIENĖ. Trylika.

       I GAISRININKAS. Na va! (mosteli kažkam) Leiskit!

       PETRAITIENĖ. Tai kad nedega!

       II GAISRININKAS. Gaisrinę kvietėt?

       PETRAITIENĖ. Kviečiau.

       II GAISRININKAS. Jūs kvietėt, mes gesinam!.. Elementaru.

       PETRAITIENĖ. Tai kad nedega!.. Siaubas!

       II GAISRININKAS (išsitraukęs popierėlį). Ateities trylika?

       I GAISRININKAS. Netrukdykit dirbti! Pompą!

       PETRAITIS (rūsčiai).                        Aš jums šitaip papumpuosiu,

                                                                  Kad jūs dūšią atiduosit!

 

I Gaisrininkas iš už lango vis dėlto bando nukreipti į kambarį vandens srovę, tačiau Petraitis mosteli ranka ir I Gaisrininkas zvimbdamas nuvirsta nuo kopėčių už lango.

Pasirodo V i r š i n i n k a s. Viršininkas kaip viršininkas, apvalainas, rožinis,

su suomišku kostiumu už 180 rub. ir sirišku kaklaraiščiu už 4 rub. 50 kap.

 

       VIRŠININKAS. Ką tai reiškia, Petraiti? Kodėl ne darbe?

       PETRAITIENĖ (užsisagstydama, džiugiai). Draugas Juodaduonis!.. Draugas Juodaduonis!..

       VIRŠININKAS. Draugas gaisrininke! Čia nėra jokio gaisro!

 

II  G a i s r i n i n k a s, pajutęs tikrą viršininką, atiduoda pagarbą ir išeina.

I  G a i s r i n i n k a s vėl pasirodo lange, tačiau pasaliutavęs taip pat dingsta

 

       PETRAITIENĖ. Jis mane nurengė, draugas Juodaduoni...

       VIRŠININKAS. Kokia prasme? Morališkai, dvasiškai, fiziškai?..

       PETRAITIENĖ. Vicka iš pat ryto kažkoks keistas... Paprastai nurengė, drabužius.

       VIRŠININKAS. Jeigu neklystu, jūs susimetrikavę?

       PETRAITIS (švelniai).                      Pliaupė lietūs, kaukė pūgos,

                                                                  Mudu du kaip dvi papūgos

                                                                  Pračiauškėjom tam namely

                                                                  Lyg jaukiam žaliam narvely...

       PETRAITIENĖ. Matot, matot! Siaubas!..

       VIRŠININKAS. Seniai?..

       PETRAITIENĖ. Nuo ryto. Ir iškart nurenginėt!..

       VIRŠININKAS. Tai pirmą kartą?

       PETRAITIENĖ. Bet kad žinotumėt kaip!.. Kaip!.. Siaubas!.. Žybt!.. Žvilgsniu!

       VIRŠININKAS (nužvelgęs Petraitienę). Būna ir taip...

       PETRAITIS (mostelėjęs rankomis).  Nespoksokit taip į žmoną!

                                                                  Sukit žvilgsnį tuoj į šoną!

Petraitis mosteli, ir, nepaisant Viršininko skeryčiojimosi, jo suomiškas švarkas

zvimbdamas nulekia nuo pečių

 

       VIRŠININKAS. Pareiškimą savo noru!.. Cirke tokie dirba, o ne mano kanceliarijoj!

       PETRAITIENĖ. Va matot, matot! Ar nesakiau?

       PETRAITIS (linksmai).                     Ak, atleiskit, aš netyčia!

                                                                  Mano žvilgsnis it vilyčia

                                                                  Zvimbia ten, kur tik panoriu

                                                                  Ir visu savuoju svoriu...

                                                                   (staiga) Pilipavičių – velniop!..

 

Tik įžengęs į kambarį  D o c e n t a s  zvimbdamas vėl dingsta už durų

 

       PETRAITIENĖ. Vicka! Nedrįsk!

       VIRŠININKAS. Petraiti!..

 

Petraitienė vogčiomis paima nuo grindų jaunuolio su ūsiukais fotografiją ir kabina ant sienos. D o c e n t a s  vėl atsargiai praveria duris

 

       PETRAITIENĖ. Ar jis tavęs nesužalojo, Geduti?.. Siaubas!.. Ar neužgavo?..

 

Petraitis mosteli ir nuo Docento pečių nulekia jugoslaviškas rainas švarkas už 84 rub. Docentas įėjęs atrodė gana respektabiliai, tačiau dabar matyti, kad po švarku buvo

tik antkrūtinis ir ant gumyčių prikabinti rankogaliai...

 

       DOCENTAS. Vapče, kas per situacija?.. (Vaikosi savo švarką, sugavęs apsivelka) Vytautai!..

 

Tačiau įsižaidęs Petraitis rodo visus savo sugebėjimus – žvilgsniu stumdo kėdes, uždega ir gesina lempas. Pagaliau pailsęs išsitiesia ant lovos.

Nejauki tyla

 

       VIRŠININKAS (sutrikęs). Petraitis – pravaikštininkas...

       DOCENTAS. Kažkokia mistika!

       PETRAITIENĖ. Ar nesakiau? Siaubas!.. (Viršininkui) Padėkit, draugas Juodaduoni! (Docentui) Geduti!.. Šitiek metų pragyvenau su Petraičiu, o kas jame slypi!.. Šitaip maskuotis!.. Trisdešimt metų kaip pelė po šluota, o dabar?!

 

Petraitis vangiai uždega ir užgesina lempas

 

       PETRAITIENĖ. Žybt! Žybt! Žybt! Kažkoks siaubingas saliutas!.. (Viršininkui) Aš jo bijau, draugas Juodaduoni. (Docentui) Išgelbėk mane nuo jo, Geduti... Paliesk mane, pažiūrėk, kaip aš visa tirtu...

       VIRŠININKAS (Docentui). Draugas Pilipavičius, jei neklystu?

       DOCENTAS (atsargiai). Principe, taip...

       VIRŠININKAS. Per televizorių jūsų paskaitą mačiau. Kaip, rodos, visuomeninių mokslų katedros atstovas, gal pasakytumėt, ar čia ne mistika? Slogus idealizmo kvapelis, jei teisingai užuodžiu.

       PETRAITIENĖ (susiėmus už galvos). Mano Vicka – idealistas!.. Siaubas!

       DOCENTAS (dar atsargiau). Vapče, aš specializuojuosi respublikos didmeninės ir mažmeninės prekybos bazių pastarojo dešimtmečio istorijoje, bet trumpai...

 

Tyla

 

       VIRŠININKAS (ryžtingai). Mano vadovaujamoje įstaigoje tokiems ne vieta! Pareiškimą savo noru!..

       PETRAITIENĖ. Ir mano namuose!.. Pareiškimą į teismą!.. (Docentui) Geduti, jis tavo fotografiją nuo sienos numetė!

 

Petraitis tylėdamas atsiskraidina švarką, apsivelka ant pižamos

 

       VIRŠININKAS. Stebukladaris kabutėse.

       DOCENTAS (dar atsargiau). Principe, slogus idealistinis kvapas... Kažkokia velniava! Tu gi eilinis pilietis, Vicka, o leidi sau tokius dalykus!.. (pakelia vėl numestą fotografiją, pakabina ant sienos) Aš suprantu, feodalizmo epochoje buvo raganos, buvo velniai, bet kad dabar!.. Klasikų raštuose nesu skaitęs, kad kas žvilgsniu stumdytų kėdes, bet, vapče, reziumuodamas... (pamąstęs) Geriau paskambinsiu akademikui Šušnai!..

       VIRŠININKAS. Greitoji iškviesta?

       PETRAITIENĖ. Kviečiau. Atvažiuos.

       DOCENTAS (į ragelį). Alio! Laba diena, draugas akademike, čia Pilipavičius trukdo... Kaip jaučiatės? (Ilga pauzė) O džiovintas mėlynes bandėt?.. Akademikas Strypavičius tik mėlynėmis gyvas... O akademikas Barzdaitis bičių propoliu. Toks, principe, reikalas, draugas akademike... Aišku, juda doktoratas, kur dings nejudėjęs…

       PETRAITIENĖ. Geduti!..

       DOCENTAS (uždengęs delnu ragelį). Su akademikais staigiai negalima!.. Užsikirs. (į ragelį) Taip, taip... Čia toks opus reikalas, draugas akademike, norėjau pasikonsultuoti... Ne, ką jūs, mėlynes pats išbandžiau! Tai va... Retas atvejis, o idealizmu per kilometrą trenkia, draugas akademike... Čia vienas pilietis, principe, aš iš jo buto skambinu, gėda pasakyti, žvilgsniu šiandien iš pat ryto savo žmoną nurengė... Cha cha, draugas akademike, matote, tas ir yra, kad žvilgsniu... Taip, taip, būtent žvilgsniu!.. Ne, ne tik žmoną, draugas akademike, ir man švarką brutaliai nuplėšė, ir savo direktoriui draugui Juodaduoniui... Taip, pačiam draugui Juodaduoniui! Ir žvilgsniu – taip, taip, žvilgsniu! – kėdes stumdo, lemputes uždega ir gesina... Kažkokia mistika, draugas akademike... Žmona sako, iš ryto atsigėrė kefyro ir prasidėjo visa ta raganų puota!..

 

Energingais žingsneliais įeina  G r e i t o j i  p a g a l b a  su sakvojažu. Greitoji pagalba kaip greitoji pagalba – baltas chalatas už 10 rub., juodi blizgantys guminiai aulinukai

už 7,50 rub. po naujus rajonus braidyti

 

       GREITOJI PAGALBA (apsidairius). Nieko sau Dėdės Tomo trobelė! Kur ligonis?

       DOCENTAS (į ragelį). Ir klasikai apie tokį atvejį nutyli, draugas akademike... Tiesiog bijau – o kas, jei ne mūsų žmogus?! Taip, taip, vapče... Aha! Kada, sakot? Gerai, draugas akademike. Viso gero ir atsiprašau už trukdymą... (padeda ragelį) Pasikonsultuos! Liepė po pusvalandžio paskambint. Paprastas žmogus akademikas Šušna!

       GREITOJI PAGALBA. Ligonis kur?!

       DOCENTAS. O jau prisiskaitęs!.. Principe, antro tokio apsiskaitėlio...

       PETRAITIS (nusiminęs).                  Šįryt pajutau ūmai,

                                                                  Kad išaugo man sparnai.

                                                                  Bet sparnai, kai paukštis būsiu,

                                                                  Nors ir mano, bet ne mūsų...

       GREITOJI PAGALBA. Ar šitas ligonis?

 

Greitoji pagalba prieina prie Petraičio, gulinčio su švarku ant lovos, grūda jam už ančio termometrą, išima iš sakvojažo aparatą kraujospūdžiui matuoti, atsmaukus Petraičiui rankovę, uždeda žarnelę ir guviai pumpuoja

 

       GREITOJI PAGALBA (pumpuodama). Žandai raudoni. Yra patarlė – šiandien raudonas, rytoj lavonas. Kažkur pas Mopasaną skaičiau. Juokauju, žinoma. Ar čia jūsų vyras, piliete? Kas jam yra? Gal elektrą įjungtumėt? Diena niaukiasi.

 

Petraitis vangiai mosteli ranka ir zvimbdama įsijungia lemputė

 

       Ačiū, ligoni. Tai kas jam yra?

       PETRAITIENĖ. Matot... (liūdnai) Siaubas...

       DOCENTAS. Et, žinot, drauge greitoji, principe, tokia situacija...

       VIRŠININKAS. Mano vadovaujamoje įstaigoje...

       PETRAITIS (niūriai).                       Vos akis ryte atvėriau,

                                                                  Vos kefyro atsigėriau,

                                                                  Laimė šitokia užliejo,

                                                                  Kad dainuot užsinorėjau,

                                                                  Ir žvilgsniu....

 

Petraitienė pribėgus ištraukia Petraičiui iš pažasties termometrą ir įbruka į burną

 

       PETRAITIENĖ. Vokietijos Demokratinėje respublikoje tik šitaip matuoja!..

       GREITOJI PAGALBA. Ana Zėgers. Broliai Manai. Broliai Grimai. Broliai Cveigai... O mūsuose – kitaip. (perkiša termometrą) Broliai Dirgėlos...

       PETRAITIS (skubiai).                       Ir žvilgsniu nurengt panorau

                                                                  Savąją Eleonorą...

       PETRAITIENĖ (vėl užkimšus Petraičiui burną termometru). Drauge greitoji, jis taip įpratęs...

       GREITOJI PAGALBA (pažvelgus į matuoklę). Šimtas dvidešimt ir kažkur aštuoniasdešimt. Gerai! Vladimiras Majakovskis.

       DOCENTAS (skubiai). Jūs, principe, mėgstate literatūrą, drauge medike?

       GREITOJI PAGALBA. Rašytojas, būna, tau iš burnos išima, ką norėjai pasakyti – jeigu galima taip išsireikšti... Mūsų poliklinika ir rašytojus aptarnauja, tokius nežymesnius... (atsidusus) Labiausiai tai mėgstu Muckį! Kažkur...

       VIRŠININKAS. Muckį? Tokio rašytojo nėra.

       GREITOJI PAGALBA (įsižeidus). Kaip nėra! Juodas, garbiniuotas!.. Išsikviečia! Dukart į savaitę vidutiniškai... Sako, Liuteris savo raštuose rekomenduoja. Aš, sako, kaip ne kaip rašytojas ir moters siela man kažkur ne paslaptis! (išėmus termometrą) Normali.

       PETRAITIENĖ. Siaubas!..

 

Greitoji pagalba kaukšteli Petraičiui plaktuku per kelį ir tas vos neįspiria jai į paširdžius

 

       GREITOJI PAGALBA. Normali reakcija.

 

       DOCENTAS (suklusęs). Reakcija? (surinkęs numerį) Užimta ir užimta.

       VIRŠININKAS. Konsultuojasi....

 

Pasigirsta beldimas į grindis. Visi suklūsta. sunerimus Petraitienė pribėga prie Docento.

 

       DOCENTAS (pusbalsiu). Kas per baikos, Eleonora?

       PETRAITIS (linksmai).                     Šitie garsai ir dar balsai

                                                                  Mus persekioja ištisai

                                                                  Jau...

 

Petraitienė vėl užkemša jam burną termometru

 

       PETRAITIENĖ. Per trumpai laikei. Naujos statybos. Šiluminę trasą kloja...

       GREITOJI PAGALBA (Petraičiui). Iškiškit kažkur liežuvį, draugas. (išima termometrą) A! Bė! Normalus liežuvis. Ką gi, jau trečias šiandien melagingas iškvietimas. Moljeras! Tariamas ligonis...

       DOCENTAS (sukdamas numerį). Ar, vapče, normalu, kad eilinis tarnautojas kalbėtų eilėmis, drauge Greitoji pagalba?

       VIRŠININKAS. Gal narkotikų prisirijęs?

 

Beldimas į grindis dar garsesnis. Sutrikusi Petraitienė žiūri tai į grindis, tai į Petraitį,

tai į Docentą

 

       PETRAITIS.                                      Greit pusė amžiaus, kaip jisai

                                                                  Kankina mus ir...

 

P e t r a i t i e n ė, vėl užčiaupus termometru Petraitį, išbėga pro kitas duris.

Beldimas liaujasi. Visi neramiai žvalgosi

 

       DOCENTAS (pagaliau prisiskambinęs). Taip, draugas akademike, čia vėl Pilipavičius. Taip... Taip?.. Negali būti!.. Taip, vapče, taip. Čia jūs įžvalgiai, įžvalgiai... Žinoma, laikysiu kurse... Ir jūsų vardu, žinoma... Taip... Ačiū. Na ką jūs, draugas akademike, kai bėda prispiria, pas ką? Pas akademiką Šušną, vapče. Geriausios jums sveikatos!..

 

Docentas padeda ragelį. P e t r a i t i e n ė  grįžta į kambarį. Visi, net sustojusi prie

išėjimo Greitoji pagalba, nuščiuvę laukia, ką gi Docentas pasakys. O šis, netardamas nė žodžio, plačiais žingsniais perkerta kambarį, prieina prie Petraičio ir paspaudžia jam ranką

 

       DOCENTAS (iškilmingai). Sveikinu jus, draugas Petraiti!

       PETRAITIENĖ (nustebus). Koks jis tau Petraitis, Geduti. Trisdešimt metų buvo Vicka, ir še tau, Petraitis! Siaubas!..

       DOCENTAS (dar iškilmingiau). Taip, trisdešimt metų jis man buvo Vicka, o nuo šios dienos – draugas Petraitis. Taip sakau ne tik aš, docentas Pilipavičius, taip nusprendė ir akademikas Šušna ir, principe, kiti draugai. Sveikinu!

       GREITOJI PAGALBA. Aha, sveikas? O ką aš sakiau?!

       DOCENTAS. Jūs, draugas Petraiti, savo neeiliniais sugebėjimais įrodėte neribotas mūsų tarybinio žmogaus galimybes, pradėtas dar draugo Mesingo! Akademikas Šušna palinkėjo jums kuo vaisingiau panaudoti jas mūsų liaudies ūkyje. Draugas Petraiti, vapče... uždekite, cum baišpil, lemputę!

 

Petraitis uždega

 

       PETRAITIENĖ. Žybt...

       GREITOJI PAGALBA (nustebus). Kažkur Žiulis Vernas...

       DOCENTAS. Kiek kilovatvalandžių elektros energijos galėsime sutaupyti su draugo Petraičio pagalba!.. Įjunkite televizorių!

 

Petraitis įjungia

 

       PETRAITIENĖ. Trekšt...

       GREITOJI PAGALBA (dar labiau nustebus). Herbertas Velsas!

       DOCENTAS. Šitą... aną... vapče.... Pastumkite spintą!

 

Petraitis pastumia

 

       PETRAITIENĖ. Čiūžt...

       GREITOJI PAGALBA (ramiai). Bredberis, Klarkas ir Stanislavas Lemas.

       PETRAITIENĖ. Vicka!.. Ummm!.. (pripuolusi išima vyrui iš burnos termometrą ir pabučiuoja)

       DOCENTAS. Eleonora!..

       PETRAITIENĖ. Draugas Vicka!.. Petraiti!.. Garsą!

 

Petraitis žvilgsniu įjungia televizoriaus garsą

 

       DIKTORĖ (žavingai nusišypsojus). Artimiausią parą respublikos teritorijoje laukiama giedra...

       PETRAITIS.                                      Pusvalandis nepraeis,

                                                                  Pliaups lietutis kibirais!

       VIRŠININKAS (nepatenkintas). Draugas Petraiti, metas į darbą... Mano vadovaujamoje įstaigoje irgi, jei neklystu, reikia perstumti vieną kitą spintą.

       DOCENTAS. Jokių spintų!.. Akademikas Šušna viską suderino, ir nuo rytojaus steigiamas PSTIEI prie MA!

       VIRŠININKAS. Kas prie ko?!

       DOCENTAS. Petraičio Sugebėjimų Tyrimo ir Eksploatavimo institutas prie Mokslų akademijos!..

 

Petraitis pašoka nuo lovos ir linksmai dainuodamas ima demonstruoti savo sugebėjimus – vėl nuskraidina Docento švarką, iš po besisėdančio Viršininko ištraukia kėdę, pastumia

žvilgsniu spintą, nuvelka Greitajai pagalbai chalatą

 

       PETRAITIS (džiugiai).                      Va išaugo man sparnai!

                                                                  Naudą šaliai duosiu!

                                                                  Tie sparnai, matau nūnai,

                                                                  Ne vien mano, visų mūsų!..

       GREITOJI PAGALBA (gaudydama chalatą). Tikras poetas... Vitalis Sartukas kaip nulietas... Arba Muckis. Kažkur.

 

Tą istorinį momentą pro duris įbėga du  M i l i c i n i n k a i  su lazdom ir ima tvatyti visus iš eilės, tačiau Petraitis, vos gavęs pirmą smūgį, žvilgsniu priremia juos prie sienos

 

       VIRŠININKAS. Ką tai reiškia, draugai?

       I MILICININKAS. Chuliganams mūsuose ne vieta!

       II MILICININKAS. Paskambino, chuliganauja!..

       I MILICININKAS. O čia iš tiesų tikras bardakas!

       VIRŠININKAS. Atsargiau su žodžiais, draugas! (ištiesia savo pažymėjimą) O čia – docentas Pilipavičius. O apie šitą draugą (parodo į Petraitį) nė žodžio!.. Gal paskambinti draugui Bielajonavičiui?

       I MILICININKAS. Atsiprašom, draugas viršininke... Įbėgam, o čia toks... nu, tas... ir nutarėm suveikti...

       II MILICININKAS. Nusižengėlį reikia iš sykio apstulbinti, draugas viršininke.

       VIRŠININKAS. Baigt kalbas!.. Aplink, bėgte marš!

 

M i l i c i n i n k a i  išbėga

 

       VIRŠININKAS. Ir jūs laisva... drauge?..

       GREITOJI PAGALBA. Kažkur... Bijūnaitytė Milda, Kazio.

       VIRŠININKAS. Drauge Bijūnaityte! Apie draugą Pet... apie šitą va draugą – niekam nė žodžio... Iškvietimą!..

       GREITOJI PAGALBA (duodama popierėlį). Kaip?.. Atsiskaitymui.

       VIRŠININKAS (sudrasko popierėlį). Niekas jūsų neiškvietė, nebuvot, nematėt! Aišku? O gal draugui Poškai paskambinti?

 

G r e i t o j i  p a g a l b a,  susirinkus instrumentus, skubiai eina prie durų

 

       GREITOJI PAGALBA (per petį). A, supratau, grafas Montekristas!.. Dievinu Diuma tėvą. (išeina, paskui, įkišusi galvą) O ypač sūnų! (dingsta)

       PETRAITIENĖ (nustėrusi). Kodėl... apie... Vicką... nė žodžio?

       VIRŠININKAS. Greičiausiai teks užslaptinti.

       PETRAITIENĖ. Viešpatie!.. Kam mano Vicką užslaptinti?! Ir nuo ko? Siaubas!.. Nuo manęs? Vicka! (pripuola prie Petraičio ir apiberia bučiniais) Aš tavęs niekam neatiduosiu!

       DOCENTAS. Eleonora! Nebūk naivi. Užslaptinti, kad nesužinotų mūsų priešai. Nes, vapče, gali pagrobti draugą Petraitį...

       PETRAITIENĖ. Mano Vicką!..

       DOCENTAS. Ir panaudoti savo klastingiems kėslams.

       PETRAITIENĖ. Vicka!.. Aš nesitrauksiu nuo tavęs nė per sprindį!

       DOCENTAS (pribėgęs prie lovos). Eleonora – tu nuo draugo Petraičio, o aš – nuo tavęs! Nė per sprindį.

       VIRŠININKAS (oriai prisiartinęs). Nesijaudinkite, drauge Petraitiene, aš taip pat būsiu su jumis visada ir visur.

       PETRAITIENĖ. Siaubas!!

       VIRŠININKAS. Jums, draugas Pilipavičiau, išpuola garbingas uždavinys – išaiškinti draugo Petraičio kazusą iš materialistinių pozicijų, o aš asmeniškai galėčiau, jei neklystu...

       PETRAITIS (džiugiai).                     Vadovauti man, vadovauti,

                                                                  Patarinėti ir atstovauti.

       DOCENTAS. Aš, principe, mielai užsiminsiu akademikui Šušnai apie jūsų kandidatūrą...

 

Viršininkas ir Docentas ima marširuoti po kambarį

 

       VIRŠININKAS ir DOCENTAS (kartu). Pramušim ir paaiškinsim!..

                                                                  Patarsim ir nutaikysim!..

                                                                  Petraičiui vadovausime nuo šiol!..

                                                                  Suderinę užslaptinsim,

                                                                  Ar, atvirkščiai, išgarsinsim

                                                                  Petraitį mūsų žemėje plačioj!..

 

Petraitis, kuris senokai nekreipė į aplinkinius dėmesio, gurkšteli kefyro, staiga pašoka

nuo lovos ir mosteli rankomis, sustabdo šokančius

 

       PETRAITIS (rimtai).                        Tinko nukris ten gabalas,

                                                                  Judu du sutrėkš it vabalus!

       VIRŠININKAS. Dar čia ko!.. (žygiuoja) Pagirsim, bet nepaikinsim...

                                                                  Už reikalą pasveikinsim...

       PETRAITIS (dar rimčiau).                Greit bėkit judu prie lovos,

                                                                  Antraip išneš du lavonus!..

 

Viršininkas ir Docentas žygiuoja prie Petraičių ir tą pačią akimirką toje vietoje, kur jiedu ką tik žygiavo, su didžiu trenksmu nukrinta tinko gabalas, visus paskandindamas baltų dulkių debesyje

 

       VIRŠININKAS (prunkšdamas). Bus naujas butas, draugas Petraiti!

       PETRAITIENĖ. Nereikia mums naujo buto!

       DOCENTAS. Pala, pala. Principe, tai eureka! (Petraičiui) O iš kur žinojai, kad nukris tas gabalas?

       PETRAITIS.                                      Va kefyro atsigėriau,

                                                                  Dar akis plačiau atvėriau,

                                                                  Ir iš karto man mintis:

                                                                  Tinkas čia tuojau nukris!

       DOCENTAS (sutrikęs). Tai gal, vapče, tu moki ir ateitį atspėti?!

       PETRAITIS (suraukęs kaktą, staiga). Vos nusės ant žemės kalkės,

                                                                  Kris ant lovos šitas balkis!

 

Petraitis duria pirštu į lubas. Staiga supratęs, ką pasakė, stveria Petraitienę ir sprunka į šalį. Pačiu laiku! Ant lovos nuvirsta stora sija

 

       PETRAITIENĖ (liūdnai). Iš tiesų... Žybt ir bumbt!..

       VIRŠININKAS. Na, draugas Pilipavičiau, mums pats laikas pas akademiką Šušną! Čia (parodo į nukritusią siją), jei neklystu, pokalbis ne telefonu...

 

Už lango blyksteli žaibas, sugriaudžia perkūnija ir prapliumpa liūtis

 

       PETRAITIS (linksmai).                     Pusvalandis nepraėjo

                                                                  Ir perkūnas sugrumėjo!..

       DOCENTAS. Ir orą spėja! Eureka! Eureka! Ir dar kartą, principe, eureka!

 

Viršininkas ir Docentas vėl smagiai marširuoja

 

       VIRŠININKAS ir DOCENTAS (kartu). Suderinę užslaptinsim,

                                                                  Ar atvirkščiai – išgarsinsim!

                                                                  Petraičiui vadovausim iš peties!

                                                                  Paaiškinsim, nutaikysim

                                                                  Ir tučtuojau pritaikysim

                                                                  mokslą atspėjimo ateities!

 

V i r š i n i n k a s  ir  D o c e n t a s  dainuodami išžygiuoja pro duris. Tyla

 

       PETRAITIENĖ (liūdnai). Aš bijau, Vicka...

 

Petraitis neatsakydamas vaikštinėja po sceną, įsiręžęs bando nuritinti nuo lovos siją.

Kai nepavyksta rankomis, mikliai padaro tą žvilgsniu

 

       PETRAITIENĖ. Bijau... Viskas dabar žybt žybt ir apsivers... Viskas bus kitaip, negu buvo visus tuos trisdešimt metų... Bijau... Jei tu iš tikrųjų moki atspėti ateitį, pasakyk, kas dabar bus. Kas bus mums, mudviem, Vicka?

       PETRAITIS.                                      Ta ateitis man dar miglota,

                                                                  Matau kol kas tik mažą plotą...

                                                                  Čia stūkso daugiaaukštis rūmas...

                                                                  Lankytojai prie durų grumias...

                                                                  Toliau... Toliau... kol kas miglota...

                                                                  Na, o dabar... Paimki šluotą,

                                                                  Apsitvarkykim savo lūšną,

                                                                  Nes čia tuojau atveš tą Šušną...

 

P e t r a i t i e n ė  išeina šluotos, ir tuo metu pro kitas duris, laikydami rankose didžiulius veržliarakčius, įbėga du  D u j i n i n k a i

 

       I DUJININKAS (apsidairęs). Ū, kad davė!..

       II DUJININKAS. Ar aukų yra?

 

Petraitis sėdi ant kėdės nugrimzdęs mintyse ir neatsako

 

       I DUJININKAS. Šitas – gatavas! (apsidairęs) Su dujomis juokų nėra! Kad nešė su visu balkiu!..

 

Įeina  P e t r a i t i e n ė  su šluota ir kibiru

 

       II DUJININKAS. Ar aukų daug?

       PETRAITIENĖ. Kokių aukų?..

       I DUJININKAS. Dujas kvietėt? Ateities trylika? Sprogo?!

       PETRAITIENĖ. Gal ir kviečiau, bet jau nebereikia. Susitvarkysim. Ne dujos sprogo, ne dujos...

       II DUJININKAS. Kiek aukų? (rodo į Petraitį) Tik šitas? Ar dar yra aukų? (džiugiai) Štai ką reiškia neatsargiai elgtis su dujų prietaisais!.. Šitas (rodo į Petraitį) tai jau turbūt lavonas?!

       PETRAITIS (niūriai).                        Aš ne auka ir ne lavonas,

                                                                  Tiesiog minčių koks milijonas

                                                                  Apsėdo smegenis tirštai...

                                                                  Gerai, kol ateities nepamatai,

                                                                  Nes nežinojimas – paguoda.

                                                                  Į tą minčių svarių aruodą

                                                                  Pasineri ir prasmengi...

                                                                  Mes apgailėtinai menki

                                                                  Prieš klaidų laiko labirintą.

                                                                  Vis bandome uždegt žibintą,

                                                                  Vingiuotą vieškelį nušviest...

 

D u j i n i n k a i  pasiklauso nustėrę, susigūžia ir patyliukais pasišalina

 

       PETRAITIENĖ. Vicka...

       PETRAITIS (priėjęs paima žmoną už pečių). Tu neliūdėk, Eleonora!..

                                                                  Matau: nauji čia rūmai tviska.

                                                                  Bet meilė liks... Esi man viskas...

                                                                  Išpildysiu menkiausią tavo norą...

                                                                  Linksmai čiauškėsim it papūgos

                                                                  Jaukiam auksiniame narvely...

                                                                  Gyvenimo vingiuotą kelią

                                                                  Praeisim. Bus nebaisios pūgos

                                                                  Ir liūtys, ir sausra. Mes plauksim,

                                                                  Paklusę vandenynų šauksmui,

                                                                  Lyg jūrininkai saugiame laive...

                                                                  Eleonora, myliu aš tave!..

 

U ž d a n g a

 

 

ANTRAS VEIKSMAS

 

Praslinko beveik metai.

Petraičių namelis kaip buvęs, tik truputį paremontuotas. Tačiau greta jo išaugo šviesialangis daugiaaukštis rūmas – Petraičio Sugebėjimų Tyrimo ir Eksploatavimo institutas. Jo holas, prisišliejęs prie Petraičių namelio, padabintas meniškais 9000 rub. vertės gobelenais, 18 000 rub. vertės kinetiniu vitražu, vaizduojančiu beribį Petraičio minties skrydį, ir aukšta palme. Prie 1500 rub. vertės gintaru inkrustuoto stalo elektra sukamam fotelyje už 480 rub. sėdi Viršininkas – instituto Direktorius drg. Juodaduonis, o prie panašaus, tik kokiais 500 rub. pigesnio stalo, rankomis sukamame fotelyje – jo pavaduotojas mokslo reikalams Docentas Pilipavičius.

Vieną holo pasienį užima 400 rub. vertės minkštasuolis, ant kurio sutūpę Interesantai.

Čia ir Televizininkai su visa aparatūra, ir I Gaisrininkas, ir Alpinistas, net Greitoji pagalba baltu chalatu, tik šįsyk apsiavusi ne parduotuvėje pirktus blizgančius batus kojines, atsiėjusius per 100 rub., ir daug kitų Interesantų, pasistačiusių ant kelių išsipūtusius 24 rub. vertės čekoslovakiškus portfelius. Virš durų į Petraičių namelį kabo šviesoforas, dega raudona šviesa.Petraitis guli lovoje ir knarkia. Pabunda, pasirąžo, išgeria, prisiskraidinęs, stiklinę kefyro, pakyla ir ima šokti. Jis vis dar su 12 rub. vertės pižama, tačiau tai jau nebe tas netikėtai atsiradusių sugebėjimų prislėgtas Petraitis, o žinantis savo vertę ir vietą gyvenime mokslininkas

 

       PETRAITIS (išdidžiai).                     Valio! Esu genialus!

                                                                  Mano protavimas gilus!

                                                                  Žvilgsniu įjungiu lemputes (įjungia),

                                                                  Ar apsimaunu šlepetes (apsiauna),

                                                                  Į vietą kėdę pastatau (pastumia),

                                                                  Rytojų aiškiai pramatau!

                                                                  Esu darbingas ir uolus!

                                                                  Valio! Aš toks genialus,

                                                                  Kad spėju svetimas mintis,

                                                                  Išpildau dedamas viltis.

                                                                  Ne paslaptis man ateitis,

                                                                  Man niekas nebe paslaptis!

                                                                  Mano protavimas gilus!

                                                                  Valio! Valio! Aš genialus!

 

Į holą įeina  P e t r a i t i e n ė, tįsdama regzteles su kefyru, kopūstais, pomidorais ir kitokiomis daržovėmis už kokius 10 rub., ir žygiuoja tiesiai prie durų į savo namelį. Viršininkui mostelėjus, Docentas pašoka ir užstoja jai kelią

 

       DOCENTAS. Eleonora!.. Drauge Petraitiene!.. Matot, kiek piliečių laukia!

       PETRAITIENĖ (nustebus). Geduti, aš gi vis dėlto žmona!

       DOCENTAS (konfidencialiai). Drauge Eleonora! Mes pastebėjome, kad po jūsų, kaip sutuoktinės, vizito draugo Petraičio prognozavimo tikslumas krinta maždaug septyniais procentais. Draugas Petraitis, vapče, tampa mažiau darbingas.

       PETRAITIENĖ (mostelėjus regztelėmis). Man pietus žybt reikia virti!

       VIRŠININKAS (pakilęs iš už stalo). Eilės tvarka! Televizija ir ta laukia! (parodęs lemputę virš durų) Jei neklystu, raudona šviesa...

       DOCENTAS. Draugas Petraitis dar nepasiekė prognozavimo kondicijos... Beje, nuo šiol draugas Petraitis valgys restorano „Metropolis“ patiekalus! Va draugas kelneris. Taip pat laukia.

 

Paėmęs už parankės, Docentas veda Petraitienę prie minkštasuolio ir sodina pačiame eilės gale.

Namelyje Petraitis vis dar dainuoja, šokdamas ir kartkartėm padarydamas plika akim matomą stebuklą, paskui žvilgsniu įjungia kažkokį svertą ir hole virš durų į namelį užsidega geltona šviesa

 

       VIRŠININKAS (stryktelėjęs). Draugai – televizija, pasiruošt!.. Laiko limitas (pažvelgęs į Docentą) – jei neklystu, pusė valandos.

 

Docentas oriai linkteli. Virš durų užsidega žalia šviesa

 

       KOMENTATORIUS (maldaujamai). Draugas Gėralas susitarė, kad duosit visą valandą!.. Gal montuojant teks ką nors iškirpti... Mūsų specifika...

       VIRŠININKAS (griežtai). Visoms įstaigoms – po penkias minutes, jums išimties tvarka – pusvalandį... Gediminai – Petraitienė!..

 

Docentas, išpuolęs iš už savo stalo, spėja nutverti Petraitienę, kuri su visom regztelėm vos neįlindo pro duris

 

       DOCENTAS (pamokomai). Matote, draugai, kaip reikalingas visiems ir kiekvienai draugas Petraitis! (pažvelgęs į laikrodį) Jums liko dvidešimt devynios minutės! (Petraitienei) Į vietą, Eleonora!

 

Televizijos ekipa, lydima Docento, su visa aparatūra garma pro duris pas Petraitį. Televizininkai stato kamerą, šviesas, o prie stalo atsisėda Diktorė, lavindama savo žavingą šypseną

 

       DOCENTAS. Vikriau, vikriau! Draugo Petraičio laikas – visų mūsų pinigai!

 

Viršininkas hole nuveda Petraitienę prie minkštasuolio, pasodina greta Greitosios pagalbos

 

       VIRŠININKAS (draugiškai). Nevalia taip, drauge Petraitiene. Draugas Petraitis dirba, filmuojasi... Kur tai matyta, kad didelio žmogaus žmona lįstų į kadrą...

       GREITOJI PAGALBA. Sąžinės atrofija, kaip rašė Dostojevskis... Ten, už durų, Borchertas, vyksta televizijos laida visai respublikai, o jūs su savo kopūstais...

       PETRAITIENĖ. Man mirtinai reikia...

       GREITOJI PAGALBA. Visų pirma – visuomeniniai interesai, o tik kažkur paskui – asmeniniai, kaip pažymėjo dar Tomazo Kampanela. Jūs gi nustekensit draugą Petraitį savo kopūstais!

       PETRAITIENĖ (maldaudama). Aš jūsų labai labai prašau, draugas Juodaduoni...

       VIRŠININKAS. Eilės tvarka!

       GREITOJI PAGALBA (Petraitienei). Aš suprantu, jūs norėtute visą gyvenimą laikyti draugą Petraitį savo kopūstuose!.. O draugas Petraitis kažkur jau peraugo tuos jūsų kopūstus! Karaliai ir kopūstai, cha! Draugui Petraičiui dabar net viščiukai tabaka kažkur per menki! Žmonės auga, kaip rašė grafas Tolstojus. Aleksiejus.

       VIRŠININKAS (Kelneriui). Koks meniu, draugas kelneri?

       KELNERIS (grakščiai nudengęs servetėlę). Raudoni ikrai su žaliais svogūnais, lakštingalų liežuvių sriuba, raganosio ragas, troškintas su bobausiais, ir pusė litro „Ekstros“, draugas viršininke!

       PETRAITIENĖ (neramiai). Jam negalima alkoholio, jokiu būdu negalima!

       KELNERIS (nustebęs). Pietūs, ir be pusės litro?

       GREITOJI PAGALBA. Ar jis vyras, ar kažkur nevyras, drauge Petraitiene?

       VIRŠININKAS. Rytoj mažytis jubiliejus. Lygiai metai, kai įsikūrė mūsų institutas. Akademikas Šušna atsiuntė sveikinimo telegramą. Dvylika mėnesių draugas Petraitis negėrė nė lašo. (tvirtai) Reikia!

       PETRAITIENĖ. Jis gali žybt ir numirti!.. Siaubas!.. (apsiverkia)

       GREITOJI PAGALBA. Ar tik nepersūdote, drauge Petraitiene, savo smulkmeniškų emocijų? Kažkoks Kafka!..

       VIRŠININKAS (įdėmiai nužvelgęs Greitąją pagalbą). Jei neklystu, esu jus matęs... draugė?..

       GREITOJI PAGALBA (guviai). Bijūnaitytė, Milda, Kazio. Prieš metus buvot mane čia iškvietę, Greitoji!..

       VIRŠININKAS (geranoriškai). Kokios bėdos atvijo, drauge Milda?

 

Petraitienė vogčiom persėda arčiau durų ir šluostosi ašaras

 

       GREITOJI PAGALBA. Matote, dabar pas mus be kandidatinės – nė žingsnio... Va aš ir pagalvojau... Kažkur apie parapsichometafizines draugo Petraičio savybes. Ar niekas dar nedarė?

       VIRŠININKAS. Apie parapsichometafizines?.. Nedarė.

       GREITOJI PAGALBA. Aš gi, taip sakant, kažkur prie draugo Petraičio atradėjų... Eureka! Archimedas. Pirmoji išmatavau...

       VIRŠININKAS. Pasitarsim su docentu Pilipavičium...

       GREITOJI PAGALBA (atidarius sakvojažą). Va ir mano kuklūs instrumentai...

       VIRŠININKAS. Suderinsim su akademiku Šušna...

 

Petraičio namelyje viskas jau parengta laidai

 

       KOMENTATORIUS. Važiuojam!

       DIKTORĖ (žavingai nusišypsojus). Lietuvos televizijos kameros PST... TSP... PS... Atsiprašome! Lietuvos televizijos kameros PS... TS...

       DOCENTAS (pašnibždom). PSTIEIyje, PSTIEIyje!

       DIKTORĖ (dar žavingiau nusišypsojus). PSTIEIyje, arba (dar žavingiau, jei tai įmanoma, nusišypsojus, nudelbia akis į sterblę) Petraičio Sugebėjimų Tyrimo ir Eksploatavimo institute. Žodis mūsų komentatoriui Aliui Kuinui.

       PETRAITIS (pastūmęs žvilgsniu kėdę). Maloniai sėsti jus prašau!

       KOMENTATORIUS. Dėkoju!

 

Petraitis vėl pastumia žvilgsniu kėdę ir Komentatorius šlepteli ant grindų

 

       PETRAITIS (linksmai). Cha! Humoras! Atsiprašau.

       KOMENTATORIUS (pakilęs). Štai, mielieji televizijos žiūrovai, jums ir komentarų nereikalaujantis draugo Petraičio poelgis! Su jam būdingu humoro jausmu draugas Petraitis pajuokavo, cha cha cha, tačiau tai yra geras juokas! Optimistiškas juokas, nes tas juokas savotiškai pabrėžia, netgi, pasakyčiau, išryškina beribes tarybinio žmogaus galimybes! Taip, mieli televizijos žiūrovai, mūsų kameros bute to paties Petraičio, kuris padarė perversmą jūsų įprastame požiūryje į tai, kas įmanoma, ir į tai, kas ne... To paties Petrai...

 

Petraitis nuobodžiaujančia veido išraiška išjungia televizijos prožektorių

 

       OPERATORIUS. Vaizdas!

       KOMENTATORIUS. Draugas Petraiti!..

       PETRAITIS (mostelėjęs ranka).                             Man šitas draugas nusibodo,

                                                                  Tegu geriau mane parodo!

       DOCENTAS (Operatoriui). Pakreipkit kamerą, draugas! Su Petraičiu nesiginčijama!

 

Operatorius nukreipia kamerą į Petraitį ir šis vėl žvilgsniu įjungia prožektorių

 

       DIKTORĖ (įbėgus į kadrą ir žavingai nusišypsojus). Lietuvos televizija atsiprašo už trukdymus, kurie įvyko už mūsų respublikos ribų. (dar žavingiau nusišypsojus, Petraičiui) Jums žodis, draugas Petraiti.

       PETRAITIS (šokdamas valsą).         Talento nepaaukoti valstybei

                                                                  Nevisuomeniška ir negražu...

                                                                  Įdiegiu naują savo kokybę

                                                                  Į liaudies ūkį pamažu.

                                                                  Savo vadovams pastumiu kėdę

                                                                                                      (pastumia),

                                                                  Uždegu lempą, jei jiems tamsu...

                                                                                                       (uždega stalo lempą),

                                                                  Talentu stengiuosi padėti žmogui,

                                                                  Dirbu dėl jūsų, žiūrovai, visų...

                                                                  Mano gabumai jau visiems aiškūs,

                                                                  Mano atliekamas darbas – svarbus.

                                                                  Mieli žiūrovai, šiuo jums pareiškiu:

                                                                  Kalnus nuversiu, jei potvarkis bus!..

       KOMENTATORIUS (skubiai). Žodis PSTIEI direktoriaus pavaduotojui parapsichologijos mokslų daktarui draugui Gediminui Henrikui Pilipavičiui!..

       DOCENTAS. Draugai, vapče, televizijos žiūrovai! Ką tik jūs tapote liudytojais neeilinių mūsų gerbiamo draugo Petraičio sugebėjimų. Vapče, mūsų moksle jau nusistovėjo terminas casus amico Petraitii apie šio tipo telepatijos, aiškiaregystės, proskopijos bei psichokinezės reiškinius. Sutrumpintai – CAP! Ir jokių vadinamųjų stebuklų kabutėse čia nėra. Tiesiog medžiagų apykaita drauge Petraityje susiklostė tokiu būdu, kad jis įgavo principialiai naujų savybių ir savo valios jėga sugeba padaryti tai, ko kol kas negalite padaryti jūs, draugai teležiūrovai! Tačiau tai nereiškia, kad jūs to nepadarysite ateityje! Cum baišpil, pastebėta, kad draugo Petraičio sugebėjimams nekurią įtaką daro, vapče, kefyras – ypatingu būdu paraugintas pienas. Mūsų instituto, kuriam nuo pat jo įkūrimo išmintingai ir įžvalgiai vadovauja draugas Juodaduonis, uždavinys, principe, ir yra pasiekti, kad tokių draugų Petraičių kabutėse būtų mūsuose kuo daugiau! Gerkite kefyrą, draugai!

       KOMENTATORIUS. Ar draugas Petraitis jau atnešė kokią nors apčiuopiamą naudą mūsų liaudies ūkiui?

       DOCENTAS. Be abejo!.. Principe, draugo Petraičio pagrindu yra apginta devynios kandidatinės ir šių eilučių autoriaus daktarinė disertacija...

       PETRAITIS (nepatenkintas).            Pilipavičiau, nedora

                                                                  Nepriminti apie orą.

       DOCENTAS (skubiai). Vien mūsų institutui nuspėjus trijų savaičių giedrą, respublikos žemdirbiai gavo 11 milijonų gryno pelno! O draugo Petraičio savikaina nėra didelė. Mėnesinis atlyginimas 90 rublių, vidutiniškai 30 butelių kefyro per mėnesį bei 12 rublių vertės pižama, tas savotiškas specdrabužis, padedąs draugui Petraičiui prognozuoti. Vapče, mūsų institutui iškeltas sunkus, tačiau įvykdomas uždavinys – paleisti draugą Petraitį ant konvejerio!..

       PETRAITIS (išdidžiai).                     Galiu žvilgsniu pastumti spintą,

                                                                  Galiu gamtos mįsles įminti,

                                                                  Galiu suprasti kalbą kitą,

                                                                  Galiu surasti deficitą,

                                                                  Galiu (pagalvojęs) skraidyti ir, be to,

                                                                  Galiu išlošti „sportloto“!

       KOMENTATORIUS. Fantastika! Gal pasakysite, kokie numeriai šiandien iškris?

       DOCENTAS (dar skubiau). Draugo Petraičio kazusas, arba lotyniškai sutrumpintai tariant CAP, yra mūsų instituto jau pagrįstas ir, galima taip sakyti, išaiškintas! (pasižiūrėjęs į lapelį) Tiesiog nekurie elektromagnetinės energijos sutirštėjimai, vapče, stabilizuoja elektronų-jonų lygius biologinėse molekulėse bei ląstelėse, o žmogaus smegenys įgyja galimybę kurti sudėtingą, vapče, plazminę struktūrą, ir fizinis molekulių perėjimo į energiją procesas vyksta kur kas ekonomiškiau ir pastoviau, nei, vapče, dirbtinėse termobranduolinės karštosios plazmos sintezės sistemose...

       PETRAITIS.                                      Pilipavičių velniop!

                                                                  Jūs ateikit rudeniop.

 

Petraitis mosteli ranka ir nuo Docento pečių nulekia švarkas. Trumpas sąmyšis. Į kadrą įbėga  D i k t o r ė  ir žavingai nusiŠypso

 

       DIKTORĖ. Lietuvos televizija atsiprašo už trukdymus, kurie įvyko už mūsų respublikos ribų...

 

Komentatorius ženklais liepia Operatoriui išjungti kamerą. Petraitis vėl mosteli ranka ir nuo Diktorės pečių nulekia skoninga palaidinė

 

       DIKTORĖ. Šiuo Lietuvos televizija savo laidą iš PS... PS... SS... Dėkui jums, draugas Petraiti. Rytoj dešimtą valandą ryto prašom įsijungti televizorių! Sėkmės darbe! (žavingai nusišypsojus). Laukiam naujų ir naujų stebuklų.

 

Petraitis niūriai mosteli ranka ir  D i k t o r ė  zvimbdama atbula atsiduria hole. Paskui ją nuskrieja jos skoninga palaidinė. T e l e v i z i n i n k a i išguža pro duris, prie kurių laukia pasiruošęs startui Kelneris su padėklu

 

       DOCENTAS (įsižeidęs). Ką tas, vapče, reiškia, draugas Petraiti?

 

Petraitis priskraidina jam švarką, uždega virš durų hole raudoną šviesą

 

       Stengiausi, į žmones tave išvedžiau, o tu šitaip, draugas Petraiti? Kas tu būtum, jei ne aš? Na, vapče, kas? Jei ne mudu su draugu Juodaduoniu? A, kas? Ir nežinai! Šitoks institutas! Devyni aukštai vien mokslinių bendradarbių, o kur dar santechnikai ir valytojos!.. O jis – nurenginėt. Prieš visą Lietuvą! (pagalvojęs) Na, iškirps.

       PETRAITIS (liūdnai).                       Gediminai, nėr ko stūgaut!

                                                                  Visi metai kaip papūga

                                                                  Paauksuotame narvely

                                                                  Sėdžiu šitame namely.

                                                                  Nors galiu nuvilkti švarką

                                                                  Ir pasiūlyt naują tvarką

                                                                  Įmonėje ar kolūky,

                                                                  Greitai gausiu proto trūkį!

                                                                  Man stebuklai nusibodo!

                                                                  Noriu darbo prasto, juodo!..

       DOCENTAS. O mums institutą uždaryt? Juokauji, Vicka! Nelaukiau iš jūsų, draugas Petraiti, tokio nevalstybinio požiūrio į savo talentą!

       PETRAITIS (niūriai).                        Nėr čia ko vaidinti rūstų,

                                                                  Kai žinai, kad man kopūstų...

       DOCENTAS. Cha cha, ot ir neatspėjai! Jokių kopūstų šiandien pietums!..

       PETRAITIS (dar niūriau).                Tie lakštingalų liežuviai

                                                                  Buvę man arba nebuvę...

                                                                                                      (džiugiai) O, matau ten striuką buką

                                                                                                      „Ekstros“ skaidrų buteliuką!..

 

Mostelėjęs ranka, Petraitis mikliai uždega virš durų žalią šviesą.

Viršininkas hole parodo Kelneriui, kad sektų paskui jį

 

       VIRŠININKAS (Petraitienei). Geruoju prašau, drauge Petraitiene, netrukdyti mums racionaliai pamaitinti draugą Petraitį! (Greitajai pagalbai) Drauge Bijūnaityte... Pašefuokit draugę...

 

V i r š i n i n k a s  paskui  K e l n e r į  žengia į namelį

 

       KELNERIS (iškilmingai). Štai jums viskas, ką gali patiekti „Metropolis“!.. (pusbalsiu) Ir dar mūsų direkcija prašė pasiteirauti, kada gausime pipirų.

       DOCENTAS (irzliai). Eilės tvarka, draugas kelneri!

 

Kelneris, išdėstęs lėkštes ir taureles, it statula sustingsta prie Petraičio kėdės

 

       PETRAITIS (pastūmęs žvilgsniu kėdę). Maloniai sėsti jus prašau!

 

Viršininkas atsargiai pritupia, tačiau Petraitis spėja žvilgsniu pastūmėti kėdę ir šis

išsitiesia ant grindų

 

       VIRŠININKAS (į šalį). Durnius!

       PETRAITIS (džiugiai). Cha! Humoras! Atsiprašau!

       KELNERIS (pašnibždomis Petraičiui). Direktorius sakė – nesužinosi, negrįžk!

       VIRŠININKAS. Pirma įpilk, draugas kelneri. Apmokėjimas per banką.

       PETRAITIS (pastebėjęs butelį). O, „Ekstra“!.. Pamačiau tave aš vėlei!..

                                                                  Visus metus tavęs negėriau!..

                                                                  Anksčiau gi nė dienos be stiklinaitės!

                                                                  Be gero baliaus – nė savaitės...

 

Apsidairęs Petraitis įjungia hole raudoną šviesą

 

                                                                  O, „Ekstra“, taip seniai matyta!..

                                                                  Dabar gi, šičia uždarytas,

                                                                  Jau metai, kaip anei vienos,

                                                                  O, „Ekstra“, taurės sklidinos...

 

Kelneris, grakščiai užlaužęs ranką su servetėle, pripildo stikliukus Viršininkui ir Docentui, kurie visgi nesiryžta sėstis, paskui, laikydamas butelį, tačiau nepildamas, palinksta prie Petraičio

 

       KELNERIS (pašnibždom). Tai kada, draugas Petraiti?

       PETRAITIS (pagalvojęs).                 Į restoraną – ar girdi? –

                                                                  Staiga įeina pora vyrų;

                                                                  Jų kostiumai juodi.

                                                                  Ryt gaus direktorius pipirų!

       KELNERIS (dėkodamas). Sakote, rytoj?.. (įpila degtinės) Perspėsiu draugą direktorių.

       VIRŠININKAS (stačiomis, iškilmingai pakėlęs stikliuką). Akademikas Šušna telegrafu sveikina jus, draugas Petraiti, ir visą mano vadovaujamą PSTIEI kolektyvą su kukliu jubiliejum! Rytoj lygiai metai, kai mudu su draugu Pilipavičium atradom casus amico Petraitii, ir lygiai dvylika mėnesių, kai jį eksploatuojam! Prosit!

 

Visi trys kelia stikliukus prie lūpų, tačiau tuo metu iš holo įbėga P e t r a i t i e n ė, išmuša Petraičiui iš rankos stikliuką, paskui apsidairius nušluoja nuo stalo staltiesę su visais delikatesais

 

       PETRAITIENĖ. Vicka!.. Sakiau tau, negerk!.. Vicka!..

       VIRŠININKAS. Nu, Petraitiene!...

       DOCENTAS. Eleonora! Juk raudona šviesa virš durų!

       PETRAITIS (niūriai).                        O, „Ekstra“! Tu buvai visai arti...

                                                                  Tačiau nuožmi, bet teisėta pati,

                                                                  Tave atplėšusi nuo lūpų,

                                                                  Tarytum širdį man išlupo!

                                                                  O, „Ekstra“! Kaip aš to nenumačiau

                                                                  Ir rankos priešiškos nesustabdžiau!..

 

V i r š i n i n k a s  išveda  P e t r a i t i e n ę  į holą, pasodina ant minkštasuolio

ir pagrūmoja jai pirštu

 

       VIRŠININKAS. Šiukštu daugiau tokių fokusų, Petraitiene!!!

       PETRAITIENĖ. Jam negalima!.. Negalima alkoholio!..

       VIRŠININKAS. Jūs sudrumstėte mūsų kuklią šventę, piliete!

       PETRAITIENĖ. Negalima jam!.. Numirs!.. (verkia) Siaubas...

       VIRŠININKAS (įjungęs žalią šviesą, Greitajai pagalbai). Drauge Bijūnaityte... Be eilės!

 

K e l n e r i s, sušlavęs šukes, išeina į holą, duryse prasilenkdamas su Greitąja pagalba

 

       VIRŠININKAS (Petraitienei, grėsmingai). Draugas Petraitis vienas, o Petraitienių kiekio mūsų įstatymai neriboja!

       PETRAITIENĖ (verkdama). Jis vaistus vartoja...

       KELNERIS (Viršininkui). Direktorius jums atsidėkos, draugas viršininke.

 

K e l n e r i s  išeina. Petraitienė kūkčioja ant minkštasuolio, prisidengdama kopūstais

 

       GREITOJI PAGALBA. Ar jūs mane atsimenate, draugas Petraiti?

       PETRAITIS (nežiūrėdamas, niūriai). Maloniai sėstis jus prašau!

 

Petraitis žvilgsniu pastumia kėdę, tačiau Greitoji pagalba susiorientuoja ir laiku pertupia

 

       Cha! Humoras. Atsiprašau.

       DOCENTAS. Ar su draugu Juodaduoniu, principe, suderinta?

       GREITOJI PAGALBA. Taip. Draugo Petraičio pagrindu darysiu kandidatinę.

       DOCENTAS. Tema?

       GREITOJI PAGALBA. „Kai kurios metapsichoparafizinės draugo Petraičio savybės ir jų kaita, atitinkamai besikeičiant istorinėms, meteorologinėms, buitinėms, sveikatinėms ir kitoms sąlygoms.“

       DOCENTAS. Mokslo taryba dar netvirtino!

       VIRŠININKAS (įkišęs galvą pro duris). Docente Pilipavičiau!

       DOCENTAS. Ko?

       VIRŠININKAS. Prie telefono!

       DOCENTAS. Duodu jums draugą Petraitį penkioms minutėms. (išeidamas) Penkioms!

       GREITOJI PAGALBA. Vargas dėl proto. Gribojedovas.

 

D o c e n t a s išeina į holą. Viršininkas skubiai uždaro duris ir kažką pašnibždom jam aiškina. Namelyje Petraitis pagaliau pastebi Greitąją pagalbą

 

       PETRAITIS (vis dar liūdnai).           Atleiski man už kvailą pokštą,

                                                                  Mieloji Pagalba greitoji...

                                                                  Interesantai nusibosta...

                                                                  Imi ir taip paprotestuoji...

                                                                  Juk kartais ūpas man sugenda,

                                                                  O jie vis lenda, lenda, lenda...

                                                                  Tą rytą pamenu kaip šiandien,

                                                                  Mieloji Pagalba greitoji.

                                                                  Aš pabudau neišmiegojęs,

                                                                  Man dėjos nesuprantami dalykai.

                                                                  Žmona tada taip baisiai klykė,

                                                                  Bičiulis senas Gediminas

                                                                  Idealistu išvadino...

                                                                  Padėti man tu atkakai pirmoji –

                                                                  Mieloji Pagalba greitoji...

       GREITOJI PAGALBA (skubiai). Aš irgi kažkur negaliu pamiršti tos dienos... Kaip Anderseno Neksės pasakoje... Jūs taip stebuklingai tada nuvilkote man chalatą... Ar pamenate, draugas Petraiti?

       PETRAITIS (pagyvėjęs).                   Jei kam daryti kandidatą

                                                                  Iš mano kokių nors savybių,

                                                                  Tai tiktai tau, miela būtybe.

                                                                  Tad vėl nuvilksime chalatą...

 

Petraitis mosteli ranka ir nuo Greitosios pagalbos pečių zvimbdamas nuslenka baltas chalatas

 

       GREITOJI PAGALBA. O, draugas Petraiti!.. juk mes darbe…

 

Pasigirsta garsus beldimas į grindis.

Petraitis mosteli ranka ir chalatas atsiduria senoje vietoje

 

       BALSAS (dusliai). Eleonora!..

       GREITOJI PAGALBA. Labai ačiū! (pakšteli Petraičiui į žandą) Jūs – džentelmenas. Tai aš, draugas Petraiti, nedelsdama su jumis kažkur paeksperimentuosiu... O jūs dirbkite, dirbkite... Darbas padarė beždžionę žmogumi, kaip sakė Mičiurinas.

 

Greitoji pagalba mikliai užraitoja Petraičio pižamos rankovę, uždeda kraujospūdžio matavimo prietaisą, išsiima bloknotą, pieštuką. Petraitis įjungia žalią šviesą virš durų.

Hole Petraitienė pašoka nuo minkštasuolio

 

       PETRAITIENĖ (Viršininkui). Žybt!.. Žalia šviesa... Gal mane?

       VIRŠININKAS. Eilės tvarka, eilės tvarka!

       PETRAITIENĖ (nervingai). O kodėl draugė... Bijūnaitytė neišeina?

       BALSAS (dusliai). Eleonora!

       VIRŠININKAS. Ji ne greitai išeis. (I Gaisrininkui) Praeikite, draugas Gaisrininke. Dvi minutės.

 

I  G a i s r i n i n k a s  įeina į namelį

 

       GREITOJI PAGALBA. Jūs dirbkite, dirbkite, draugas Petraiti, ir kažkur nekreipkite į mane dėmesio... (maigo kriaušę)

       I GAISRININKAS. Kuo gi šiandien mus pradžiuginsit, draugas Petraiti? Kur numatot rytoj gaisrą?

 

Vėl pasigirsta beldimas į grindis

 

       BALSAS (garsiau). Eleonora! Eleonora!..

       PETRAITIS (Greitajai pagalbai).     Atleiski, bet prieš savo norą

                                                                  Iškviesti teks Eleonorą!

 

Beldimas į grindis ir šauksmai „Eleonora!“ nesiliauja. P e t r a i t i e n ė, tarytum

nematomos rankos pastūmėta, su visais kopūstais įpuola į namelį ir dingsta kitose duryse. Beldimas nutyla

 

       I GAISRININKAS (šaltakraujiškai). Tai kur rytoj bus gaisras?

 

D o c e n t a s  įbėga į namelį ir tempia iš už kitų durų Petraitienę,

spėjusią palikti už jų regztelę su kopūstais

 

       PETRAITIENĖ (tempiama). Vicka! Vicka!

       I GAISRININKAS (taip pat šaltakraujiškai). Adresiuką, draugas Petraiti!

       PETRAITIS (pagalvojęs).                 Tik vienas ryt, manding, turėtų būti,

                                                                  Bet padirbėsit taip, kaip niekad nedirbėjot...

                                                                  Įvyks... vienuoliktą ir trys minutės...

                                                                  Numeris trylika... Ateities alėja...

       I GAISRININKAS (užsirašęs į bloknotą). Mažoka, draugas Petraiti. Nuo to laiko, kai naudojamės jūsų paslaugomis, smunka mūsų kvalifikacijos, nes gaisrus užgesiname dar jiems neprasidėjus... (pasklaidęs bloknotą) Ateities trylika... Lygiai prieš metus mus jau buvo iškvietę tuo adresu... Ateities trylika, Ateities trylika... Gaisro priežastis?

       PETRAITIS.                                      Kaip čia jums aiškiau pasakius...

                                                                  Gaisras prasidės nuo žvakės.

       I GAISRININKAS. Ak, ta žvakių mada!.. (išeidamas) Ateities trylika... Ateities trylika...

       GREITOJI PAGALBA (pasižiūrėjus į matuoklę, džiugiai). Prognozuojant pulso tvinksniai tankėja! Eureka, kaip pasakytų Archimedas. Dabar surengsime gretutinį eksperimentą. Jūs, draugas Petraiti, tiesiog kartosite mano žodžius kažkur lyg papūga...

       PETRAITIS (krūptelėjęs). Šitiek metų, šitiek metų...

       GREITOJI PAGALBA. Pulsas vėl pašoko! Keista... Nagi, pradėsime! Pasakykite: šešios žąsys su šešiais žąsyčiais!

       PETRAITIS (šiek tiek nustebęs).       Šešios žąsys su žąsyčiais,

                                                                  Mažulyčiais, šnapsulyčiais...

       GREITOJI PAGALBA (ramiai). O dabar: prūdas, tame prūde bliūdas, tame bliūde pluta plūduriuoja.

       PETRAITIS (dar labiau nustebęs).   Prūdas, tame prūde bliūdas,

                                                                  Bliūdas, tame bliūde šnapsas.

       GREITOJI PAGALBA (pažiūrėjus į matuoklę). Ką gi, pulso tvinksniai beveik nesikeičia, nesvarbu – prognozuojama ar ne! (užsirašo) Šimtas dvidešimt trys ant septyniasdešimt penkių. Būsiu kandidatė, kaip rašė Airis Merdok. O dabar pažiūrėsim, ką rodo encefalograma...

 

Greitoji pagalba uždeda Petraičiui keistą šalmą su kybančiais laidais.

Hole Petraitienė prieina prie Docento

 

       PETRAITIENĖ. Geduti, dabar jau tikrai mano eilė...

       DOCENTAS. Nieko nežinau, drauge Petraitiene... Jūs jau savo eilę išnaudojote ir, principe, ne pačiu geriausiu būdu!

       PETRAITIENĖ. Tu gi suprask, Geduti, kas man yra Vicka... Draugas Petraitis...

       DOCENTAS. O ką tu man sakei prieš trisdešimt metų, Eleonora?

       PETRAITIENĖ. Tai tu man pirmas pasakei!

       DOCENTAS. Na ką aš pasakiau, ką pasakiau?

       PETRAITIENĖ. Aš gi tave taip mylėjau, Geduti... O tu: aš, vapče, šturmuosiu mokslo viršūnes, mudu, vapče, dar negalim sau to leisti, vapče, jei tu ištekėsi už to durniaus Petraičio, niekas nepasikeis, vapče, mylėsiu kaip mylėjęs!.. Draugas Juodaduoni!..

       DOCENTAS (apsidairęs). Eleonora... Vapče, tyliau...

       PETRAITIENĖ. Bijai?.. Bijai?.. Tai įleisk pas Petraitį! Turiu jam duoti kefyro! Ir kopūstienės išvirti!

       DOCENTAS. Nežinau, kaip draugas Juodaduonis...

       PETRAITIENĖ. Tavo portretas ligi šiol virš mūsų su Vicka lovos kabo!.. (Viršininkui) Draugas Juodaduoni!..

       DOCENTAS (Viršininkui). Tegu užeina draugė Petraitienė... Draugas Petraitis juk, principe, liko be pietų...

       VIRŠININKAS. O draugės Bijūnaitytės tyrimai?

       PETRAITIENĖ. Aš tik šmurkšt į virtuvę ir tyrimams nekliudysiu....

       DOCENTAS. Į virtuvę gal ir galima...

       VIRŠININKAS. Eikit!.. Ir prašyčiau atsakingai! Ten vyksta svarbus mokslinis eksperimentas!

 

Petraitienė įbėga į namelį

 

       DOCENTAS (Viršininkui). Draugas Petraitis kažko liūdnas. Ar tik, principe, ne dėl Petraitienės? Kaip baisu, kai žmona pradeda atsilikti nuo vyro... Draugei Petraitienei tik kopūstai galvoj!

       VIRŠININKAS. Ji kandidatinės neapsigins!

       DOCENTAS. Cha! Nebent iš kopūstų troškinimo!

       VIRŠININKAS. Trošku draugui Petraičiui su tokia žmona....

       DOCENTAS. Mūsų pilietinė pareiga padėti draugui Petraičiui nugalėti tą laikiną nusivylimą...

       VIRŠININKAS. Aš, kaip PSTIEI direktorius...

 

Hole Viršininkas kažką pakuždom aiškina Docentui.

Namelyje Petraitienė mindžikuoja priešais apraizgytą visokiais laidais Petraitį

 

       PETRAITIENĖ (nupuolusiu balsu). Kodėl jinai tave taip supančiojo, Vicka?..

       GREITOJI PAGALBA. Piliete, nekliudykite kažkur mokslui.

       PETRAITIENĖ. Vicka, kaipgi aš be tavęs... Mečiau darbą, kad padėčiau tavo veiklai, pasišvenčiau vien tau, verdu kopūstus, o jie – neįleidžia... Vicka, stebukladari tu mano...

       GREITOJI PAGALBA (Petraitienei). Kas jums svarbiau – asmeninės nuoskaudos ar bendravalstybinės reikšmės eksperimentas? Na, kas?

       PETRAITIENĖ (Petraičiui). Vicka, aš gi atsimenu, kaip vieną sykį jai nuvilkai chalatą! Ji, žinoma, jaunesnė, liekna tarytum sliekas, bet trisdešimt metų negi tau nieko nebereiškia?.. Vicka?

       PETRAITIS (praskyręs nuo veido įvairiaspalvių laidų raizgalynę).

                                                                  Šitiek metų uždarytas

                                                                  Prabuvau šitam narve...

                                                                  Praregėjau vieną rytą.

                                                                  Teks palikti man tave!..

       PETRAITIENĖ (liūdnai). Tu gi sakei: „Eleonora, išpildysiu menkiausią tavo norą...“ Sakei: „nebaisios mums bus pūgos...“ Sakei: „Čiauškėsim it papūgos...“ Sakei: „Plauksim saugiame laive...“ Sakei: „Eleonora, aš myliu tave ir mylėsiu...“

       GREITOJI PAGALBA (gaižiai). Šešios žąsys su žąsyčiais, mažulyčiais, mažulyčiais...

       PETRAITIS (irzliai).                         „Sakei, sakei!..“ Ar maža ką sakiau.

                                                                  Sakiau, sakiau ir užmiršau paskiau!

                                                                  Praeitame tą etape sakiau!

                                                                  Už save seną aš neatsakau!..

                                                                   (patylėjęs) Eleonora, skirtis aš panorau!

                                                                  Duok laisvę man, Eleonora...

       GREITOJI PAGALBA (žaismingai). Tame prūde bliūdas, o tame bliūde blūdas.

       PETRAITIENĖ (verkdama). Aš gi negaliu tavęs palikti, ir ne tik tavęs, bet ir šių namų...

       PETRAITIS (rodo į portretą).           O kas per vienas čia ant sienos?

                                                                  Kodėl čia kybo Gediminas?

                                                                  Gal nuodėmės prisiminimas?

       PETRAITIENĖ (verkia). Jis gi mano vaikystės draugas...

       PETRAITIS (rodo į grindis). O šitas? Ką tenai turi?

       PETRAITIENĖ (nervingai). Ten kloja šiluminę trasą!

       PETRAITIS (šaukia). Ką šitiek metų ten slepi?

       PETRAITIENĖ (negarsiai). Ten tiesia elektros kabelį.

       PETRAITIS (tyliai). Esi baisi, esi baisi!..

       PETRAITIENĖ (nusiminus). Tokia trapi kanalizacija, ir centrinį remontuoja, ir telegrafo laidą per mūsų rūsį tempia...

       GREITOJI PAGALBA (guviai). Pluta ir žąsyčiai, prūdas ir šnapsyčiai...

       PETRAITIS (nubloškęs nuo galvos šalmą). Nepasakai. Slepi. Meluoji.

                                                                  Nebežinau kiek metų!

                                                                  Už klastą juk, mieloji,

                                                                  Kiekvienas vyras meta.

       PETRAITIENĖ (žliumbdama). Aš gi tau pasiaukojau!.. Viriau kopūstienę... Meldžiu tave, Vicka, palauk nors iki auksinių vestuvių... Tu gi mane tiesiog žybt ir išjoji, lyg kokį padėvėtą baldą!..

       GREITOJI PAGALBA. Arba: geri vyrai geroj girioj gerą šnapsą kažkur gerai geria...

       PETRAITIS (rodydamas į stalą).      Gražiai stovėjo čia degtinė,

                                                                  O tu, kaip karvė paskutinė....

       PETRAITIENĖ (rūsčiai). Žinai gi, kad negali! Pasigėręs keikies, vaikštai keturiom, iš ryto pagiriotas... O dabar tau dvigubai negalima, tu gi žinomas visoje šalyje.

       PETRAITIS (rodydamas į duris).     Klausyk, žmona, išeik geruoju!

                                                                  Prieš tokį šmeižtą protestuoju!

                                                                  Ir jiems praneški, kad šiai dienai

                                                                  Nesiųstų man lankytojo nė vieno,

                                                                  Kad priėmimas baigtas!

       PETRAITIENĖ (rodydama į Greitąją pagalbą). Vicka!.. O kaipgi jinai? Nejaugi jinai čia pasiliks?! Aišku, dabar tau tokios patinka, kurios panašios į slieką...

       PETRAITIS (šiurkščiai).                   O tu į seną vikšrą storą –

                                                                  Taip, būtent taip, Eleonora!

       PETRAITIENĖ. Juk mudu su tavim tarytum dvi papūgėlės…

 

Petraitis mosteli ranka ir  P e t r a i t i e n ė  zvimbdama išlekia pro langą ir taip pat atbulom pro paradines duris atsiduria hole. Virš namelio durų užsidega geltona šviesa. Viršininkas ir Docentas susidomėję pakyla iš fotelių

 

       DOCENTAS (ramiai). Istorija, vapče, dar išsiaiškins, kas iš tikrųjų buvo draugo Petraičio žmona!

       PETRAITIENĖ (palūžus). Pasakė: priėmimas baigtas.

 

Vienas po kito išeina  I n t e r e s a n t a i, tįsdami išsipūtusius portfelius. Prie Viršininko stalo prieina Alpinistas. Alpinistas kaip alpinistas – brezentiniais rūbeliais, gerai pakaustytais batais, su ledkirčiu, kuprine, apsikarstęs virvėm

 

       ALPINISTAS. Neatidėliotinas reikalas, draugas Juodaduoni. Iš sporto komiteto, alpinizmo sekcijos. Ar jums kartais neskambino draugas Šnirpštokas?

       VIRŠININKAS. Skambino! Tačiau draugas Petraitis jaučiasi morališkai pavargęs. Jei neklystu, pas jį Greitoji!..

       ALPINISTAS. Matote, draugas Juodaduoni, mūsų respublikoje nėra kalnų...

       VIRŠININKAS (vangiai). Skaičiau fizinės geografijos vadovėlyje.

       ALPINISTAS. Ir mes neturime sąlygų treniruotis!.. Važinėjam į Altajų, Pamyrą... (patylėjęs) Ar jums brangūs respublikos sporto interesai, draugas Juodaduoni?

       VIRŠININKAS (įtariai). O ką?

       ALPINISTAS. Ar norite, kad mūsų medalių taupyklė pasipildytų aukso, sidabro ir bronzos apdovanojimais?

       VIRŠININKAS. Nagi...

       ALPINISTAS. Mūsų respublikai praverstų turėti kokį kalną... Nors Kazbeko dydžio, pradžiai.

       VIRŠININKAS (susidomėjęs). Kazbeko?..

       ALPINISTAS (patylėjęs, ryžtingai). Ar draugas Petraitis negalėtų mums jo iš Kaukazo pervaryti?

       VIRŠININKAS. Oho! (Docentui) Draugas Gediminai?..

       DOCENTAS (pagalvojęs). Draugo Petraičio galimybės, principe, yra beribės.

       ALPINISTAS (džiugiai). Ot dėkui!.. Lietuvos alpinizmas įrašys jus, draugas Juodaduoni, ir jus, draugas Pilipavičiau, auksinėmis raidėmis į...

       VIRŠININKAS (pertraukia). Šalčiau!.. O kur jūs dėsit tą kalną?

       ALPINISTAS. Mes jau suderinom su Gamtos apsaugos komitetu! Yra didelis išnaudotas žvyro karjeras. Jie ruošėsi užtvenkti ir prileisti karosų, bet, sako, galima ir kalną... Gamtos apsaugos draugijos kraštovaizdžio formavimo komisija taip pat sutinka paįvairinti respublikos landšaftą...

       DOCENTAS (pagyvėjęs). O draugai gruzinai Kazbeką atiduos?

       ALPINISTAS (numojęs ranka). Su gruzinais mes visados susitarsim!

       DOCENTAS. Principe, kalno pervarymas įmanomas, bet draugas Petraitis, kaip konstatavo mūsų instituto vyresnieji moksliniai bendradarbiai, žvilgsniu geriau stumia, negu traukia... Darbo našumas didesnis... Tektų išrašyti jam komandiruotę...

       VIRŠININKAS. Šio pusmečio komandiruočių fondai išsemti!

       ALPINISTAS. Bus komandiruotė, bus!.. Tai mes suderinsim, surinksim parašus, antspaudus, susiskambinsim su draugais gruzinais, ir rytoj – vėl pas jus. Dėkui! Dėkui!

       VIRŠININKAS. Linkėjimai draugui Šnirpštokui!

 

A l p i n i s t a s  išžygiuoja pergalingai kratydamas ledkirtį

 

       DOCENTAS (išdidžiai). Taip, mūsų draugas Petraitis gali, principe, nuversti kalnus!

 

Namelyje Petraitis priklaupia prieš Greitąją pagalbą

 

       PETRAITIS (svajingai).                    Tu atėjai su baltu chalatu...

                                                                  Tą dieną aš gimiau iš naujo,

                                                                  Ir pribuvėja tapai tu,

                                                                  Akušerė iš kūno ir iš kraujo...

 

Petraitis mosteli ranka ir nuo Greitosios pagalbos pečių vėl nuslenka baltas chalatas

 

       GREITOJI PAGALBA. O, draugas Petraiti... Jūs kaip Gi de Mopasanas...

 

Dar vienas Petraičio mostas ir virš durų hole užsidega raudona šviesa.

Petraitienė pakyla ir, grąžydama rankas, puola prie Docento

 

       PETRAITIENĖ. Geduti... Šviesa!.. Žybt ir raudona...

       DOCENTAS. Kam – Gedutis, o kam – draugas docentas Pilipavičius!

 

P e t r a i t i e n ė  verkdama išbėga iš instituto.

Namelyje Petraitis keliaklupsčias eina paskui žaismingai lakstančią Greitąją pagalbą

 

       GREITOJI PAGALBA. Draugas Petraiti, darbo diena dar kažkur nepasibaigė...

       PETRAITIS.                                      Atleisk, bet jie man taip įgriso!

                                                                  Žinai, kiek jų tenai priviso!

                                                                  Tiek daktarų ir mokslo kandidatų

                                                                  Manęs, mieloji, nesuprato.

                                                                  O tu visai visai kitokia,

                                                                  Su tavimi nejausiu jokio

                                                                  Nerimasčio... Aš tau kartoju:

                                                                  Pagalba mano tu greitoji!..

       GREITOJI PAGALBA (taršydama Petraičiui plaukus). Tu esi lyg baltas banginis žydroje jūroje, vienišas ir niekieno nesuprastas, kaip rašė Mobis Dikas... Gal turi kokią muzikytę?.. Paieškok, a? Muzika – tai šventė, kurią nešiojiesi su savimi... Hemingvėjus....Tranzistorius... Tyla mane nervuoja!..

 

Petraitis žvilgsniu įjungia televizorių

 

       DIKTORĖ (žavingai nusišypsojus). O dabar mūsų televizija papo... papo?! papo!.. (dar žavingiau nusišypsojus) papopuliarizuos pramoginius šokius. Naujas lietuviškas modernus šokis „Cip cipu“...

       PETRAITIS (Greitajai pagalbai). Gal imkim ir suskelkim kokį šokį?

       GREITOJI PAGALBA (kerinčiai). Nurenk mane, kaip tu tik vienas moki...

 

U ž d a n g a

 

 

       ___________________________

       * Baldų, daiktų ir paslaugų kainos – 1975 m. (aut.).

 

       Skaityti toliau

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 10 (spalis)