tekstai.lt

Ilzė Butkutė. Eilėraščiai

Ilzė Butkutė
Ilzė Butkutė








 


              Jaukintojo metai

 

       dresuodavau vakarus

       šokti, tarnauti ir uosti

       surasti ir vogti po žodį –

       vilties kontrabandą

 

       ir dievas, man leisdavęs tai,

       vis bijojo pabosti –

       tik plodamas jausdavo perštinčią vinį

       kaip randą

 

       arenose krito ruduo

       pasirodymai truko

       nuo sutemų ligi tavęs

       nuo tavęs iki kranto

       kur angelas sargas ties perėja tyliai

       parūko

       atleistas kadaise, bet mūsų

       stebėt neatpranta

 

       atleista ir mums

       nors komuniją pavertėm vynu

       save išpažinom tada, kai nebuvo kur dėti

       kai šitiek tylos nuo užgintojo miego nuskynę

       išmokome kalbą

       ir skirti rankas nuo turėti

 

       dresuodavau vakarus

       jau nebepamenu triukų

       ten užanty sykį man vagiančią ranką privėrė

 

       jaukinti užtrunka ilgiau nei dresuoti

       užtruko

       glaudžiu nepagaunamą

       vienišą

       tykantį

       žvėrį

 

 

 

              Mergaitės prie taikinio

 

       Jos pakelia nepakeliamai gėlas

       praeivių prisigėrusias akis

       ir stebi dangų tartum paviljoną –

       didžiausią gaubtą, dengiantį kitus.

 

       Tai mugė baigias. Tai diena, iškėlus

       varinį raktą, tikrina duris

       ir atsišlieja į vežimo šoną,

       kol vakaras bučiuoja jai pečius.

 

       Jos pakelia nepakeliamai tyras

       žalias akis, prisirpusias naktų,

       laužų, gašlių šnekų, tylos ir juoko.

       – – Kažkas tarp vagonėlių pasimes,

 

       kažkas stovės sulaikęs kvapą – miręs –

       prie užvertų nemiegančių langų.

       – – Kažkas kažką laimėjo. – Nieko tokio. –

       – – Jos renka išbarstytas tūteles.

 

 

 

              Kai laikas lyti

 

       išlykime abu, kaip lyja liūtys

       kurios susikaupė per tūkstantį naktų

       ir tūkstantį raudų, kai mūsų laukė

       griausmu dangaus užtrauktukus užtrauki

       ir debesis įgudusia ranka kartu

       čia tiek vandens – dievai turėjo griūti

 

       Pompėja? pelenų nebus, tai – tvanas

       tektoninis dviejų pasaulių bučinys

       ir mes kažkur visai krašte, kur baigias

 

       žemėlapiai ir karas, miego snaigės

       ant tų, dar įsikibusių nakties – kuris

       anksčiau nukris žemyn, tas – išgyveno

 

 

 

              *

 

       rytoj čia kalendoriai negaliotų

       tačiau rytojais tik vadinome vaikus

       kurių pradėti niekad neišdrįsom

 

       išlyki liūtimi, išlyki visas

       o gailiai gęstanti ugnis primins namus

       kažkur tarp apleistų pakrantės grotų

 

 

 

              Gali atsigręžti

 

       Avietinė saulė šaltam debesų rutuly.

       Tai vakaras leidžias į miegančio paukščio rankas,

       lyg rėty – šermukšnių viršūnėse – kimba ir stringa.

 

       Tik vėjas tau seka pavymui ir klausia: skubi?

       Gali atsigręžti – procesija šiąnakt užkas

       lapojančią kliedinčio ilgesio gėlę nuodingą.

 

       Užkas pažadėję, kad apeigos truks neilgai,

       kad niekas nestos, o sustoję tamsoj nežiūrės.

       Užkas pažadėję, kad apeigos prišaukia speigą.

 

       Tu verksi taip garsiai, kaip tąkart prieš laiką juokeis.

       Raudosi nors trupinio savo paties paslapties. – –

       – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

       Gali atsigręžti – jie stovi, lyg būtų jau baigę.

 

       – Per delčią tu tapsi manim, kad pamirštum mane.

       Kauliukas jau mestas. Bet jis nenukris niekada.

       Užburtas. Užkeiktas. Ir tu juk buvai nužiūrėtas.

       – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

       Avietinis mėnuo šiltam debesų kevale.

       Tai sapnas jau leidžias į tvinksinčias tavo vena³s

       ir tu pasileidi į prieblandas – krauliu per Letą.

 

 

 

              Lapkričių prieglauda

 

       Tai lapkričių prieglauda. Vis dar užkaltos langinės –

       naujų dar nepriima. Dar neišmirę pernykščiai.

       Tad glauskis kitur. – Čia tik snausdamas čiulpteli nykštį

       pavargėlis angelas, sargo vaidmens išsigynęs.

 

       Jį tverdamas viešpats turbūt ir sumąstė vaikystę –

       jos ilgesiui gydyti gemalo pozą nutapė.

       Į ją susivysto ir sužeistas vėjas, ir lapė,

       iš rudenio kilpos nespėjus į žiemą išslysti. – –

 

       – – Kai keisti kailiuką vėlu, kai pasaulis nudirtas –

       išnertas iš klegančių pievų ir pienių paklodžių –

       kažkas susiraito į raidę, sapnuodamas godžiai,

       nagais į save ir į sapno virbus įsikirtęs.

 

       Čia tiek susirietusių jų – dar siūbuoja narveliai:

       pasieniais, koridoriais tvindo nakties perspektyvą.

       Kažkas susisukęs kokoną. Kažkas vis dar gyvas. – –

       – – Čia lapkričių prieglauda. Dera praeiti pro šalį.

 

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 10 (spalis)