tekstai.lt

Henrikas Algis Čigriejus. Du apsakymai

Henrikas Algis Čigriejus. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Henrikas Algis Čigriejus. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
                                                                      Pavėlavę

 

       Fėleksis pavėlavo.

       Stovėjo dabar toks suglumęs, žvilgčiodamas tai į juoda marška apdengtą jau tuščią pakylą, žvakidėse jau užgesintas žvakes, tuščias vazeles, išstumdytas kėdes, tai į šen ten ant grindų gulintį iš puokštės ar vainiko iškritusį lapelį ar žiedlapį, pagaliau į paties rankoje laikomas keturias tulpeles. Tuščioje patalpoje tebetvyrojo vaško ir žolynų kvapas, tas nestiprus, bet atgrasus mirties dvelksmas.

       Kur dabar dėti tas tulpes? Na tikrai – kur jas dabar kišti? Į kokią vazelę, vazelių tai čia yra, galgi ne. Nenumesi ant pakylos, bet su savim tai irgi nesinešiosi. Varyt tik į šiukšlių dėžę... Eik jau eik.

       Fėleksis gerai neįsidėmėjo valandos – manė, kad išneš pirmą, o išnešė, matyt, apie dvyliktą. Taip, jau iš toliau jisai pastebėjo, kad prie klubo niekas nestoviniuoja, nėra nė vienos mašinos, taip viskas kaip po visko.

       Dabar stovi tuščioje, ypač nykioje salėje. Pats su tamsiu švarku, baltais marškiniais ir juodu kaklaraiščiu. Tik tos basutės prie iškilmingesnio aprėdo kiek netinka. Ir kelnės, žinoma, turėjo būti labiau išlygintos. Bet tai smulkmenos. Kas iš to? Va tasai, kuris ką tik čia gulėjo, buvo aptaisytas kaip per vestuves. Ir kas iš to?

       Reikėjo ateiti vakar, bet vakar buvo kitų reikalų. Beje, dar su tokiais dviem kitais jie labai gražiai prisiminė Arvydą. Oi, kaip jie gražiai prisiminė, taip, kad šiandien Fėleksiui pavyko net pavėluoti.

       Koks pagaliau skirtumas – ar čia, ar ten? Jei Arvydas negirdėjo savo draugų prisiminimų apie jį tenai, tai nieko negalėjo nei matyt, nei girdėti ir čia.

       Bet Juozas su Vladu tai buvo atėję?

       Žinoma, kur jie tau neateis – jie žmonės kaip žmonės. Ir dar nulydėjo į kapines. Žinoma. Gal vienas jų ir kalbą dabar ten sako.

       Na je – pačiam Arvydui nei begirdint, nei bematant. Arba girdint ir matant dar pasiučiau – dar su visais žodžių pamušalais, dar su tuo, kuo čia nieks nei pamatys, nei išgirs. Nieko gi nežinai, kaip yra iš tiesų su visais tais girdėjimais ar negirdėjimais, matymais ar nematymais.

       Su kibiru, šepečiu ir skudurais ant slenksčio valytoja Stefanija.

       – Tai pavėlavot?

       – Pavėlavau, Stepute, pavėlavau, sumaišiau valandas.

       – Taip taip, dvyliktą jau išnešė.

       – O aš mat... Dabar mano galva tokia kaip ir dekoratyvinė, tik dėl gražumo. Arba kaip tame anekdote – kad į pilvą neprilytų ar neprikristų lapų.

       – Ką jūs čia kalbat?..

       – Bet ką man dabar su šitom gėlytėm daryti? Į kapus gi jau nebelėksiu, kur aš belėksiu.

       – Ne, kur jau jūs belėksit, padėkit va ant kėdės, aš, kai apsitvarkysiu, vis jau kur priglausiu.

       Prie tuščios pakylos jie kažkodėl dar prisėdo. Fėleksiui gal pasirodė, kad bent prie šitokios reikia kiek pasėdėti.

       – Ar buvo kunigas? – klausia Fėleksis.

       – Buvo, kaip nebus, buvo. Dabar jau šitaip, dabar jau be kunigo niekur niekas, vėl visai kaip seniau.

       Jie dar persimetė keliais žodžiais, ir Fėleksis išėjo.

       Ir čia pat, prie lauko durų, susitiko Danutę.

       – Ir tu čia?

       – Ir aš, Feliuk. Nebevažiavau į kapus – bjaurus mano šiandien kraujospūdis, dar ta kaitra, pabuvau lig išvežant, atsisveikinau, išlydėjau. Arvydo veidas toks ramus. Paskui dar pasisukiojau šen ten, o dar paskiau žiūriu – ir tu ateini.

       – Taip durnai man čia išėjo.

       – Koks čia durnumas – supainiojai valandas, kam nepasitaiko.

       – Et, mano galva man dabar tiktai priedas.

       – Baik tu, – Danutė šyptelėjo, – gal užeikim kur nors?

       – Į kavinę?

       – Ne, į kavinę nenoriu, gal geriau eikim prie upės, norėčiau tau kai ką pasakyti. Net labai norėčiau.

       – Einam.

       Ir jie nusileido prie Neries. Krantinė beveik tuščia, tik kai kur koks meškeriotojas (kaip jiems neatsibosta stypsot), pralekia vaikai, vėjo nešiaušiama upė atspindi dangų.

       Tik štai šiame, bent jau čia jaukiame pasaulyje nebėra Arvydo. O šitie du taigi buvo jo draugai. Nuo studijų metų. Ir geri draugai, tik vėliau gal kiek nutolo. Ir su jais, kaip su visais – pasidaro žmonės kaip salos, kurioms labiausiai rūpi tik savi potvyniai. Dažniau sueit, pabendraut, paprasčiausiai pabūt lyg pritrūksta ir ryžto, ir laiko. Na kaip čia dabar nei iš šio, nei iš to, be jokio aiškaus reikalo griausies pas kitą – gal jisai užsiėmęs, ką suplanavęs, gal jo nuotaika kiek prastesnė, atimsi jam laiką. Mat kaip išminčiai kalba: daug ką žmogus, iš kito atėmęs, paėmęs ar pasiskolinęs, gali grąžinti, bet niekad negali grąžinti laiko. Tai mat taip. Vaikai gali lakstyti vieni pas kitus, kada užsimano. Bet tai vaikai. Beje, juk ir jie su reikalais – žaidimai yra rimti reikalai, ar nekalti, ar su šunybėm.

       Jie eina koja už kojos.

       – Matai, Feliuk, kaip čia yra – tu pavėlavai į laidotuves, o aš nespėjau kai ko daugiau. Kai ko daug daug daugiau.

       – ?!

       – Nespėjau aš su Arvydu pasišnekėti. Nespėjau, nes gerai nenuspėjau. O reikėjo. Dabar aš tau kai ką papasakosiu.

       – Apie Arvydą?

       – Apie jį. Apie jo mirtį.

       – Tai buvo nelaimingas atsitikimas, visi gi žino, ir laikraštis rašė, kad taip. Kuo tu čia dėta? Ko tu nespėjai? Ko tu galėjai nespėti?

       – Nelaimingas tai nelaimingas, bet laikraštis ir abejoja. Matai – abejoja. O aš, gali sakyti, net neabejoju.

       – Kad pats?

       – Taigi, kad pats.

       – Šitas? Šitas komikas, pašaipaila. Padūkėlis šitas pats?

       – Tai va.

       – Eik tu sau.

       – Visi taip mano, kaip tu. Net ir aš norėčiau šitaip manyti.

       – Bet iš kur tau dabar abejonė? Iš kur tu šitai ištraukei? Tas laikraštpalaikis?

       – Ne ne, žurnaliūgas tai aš pažįstu – jiems tik kuo daugiau sumaišties, jiems tik kuo daugiau žibalo į ugnį. Bet man pats Arvydas...

       – Pats Arvydas?

       – Ne ne, žurnaliūgas tai aš pažįstu – jiems tik kuo daugiau sumaišties, jiems tik kuo daugiau žibalo į ugnį. Bet man pats Arvydas...

       – Pats Arvydas?

       – Taip. Taip taip. O kad jis ne toks jau padūkėlis, ne komikas tai man seniai ne naujiena. dar nuo bendrabučio laikų.

       – Na tikrai – tau jis buvo didelis draugas, mes tai tik draugavom. Va Juozui, Algiui, va tau tai jis buvo labai artimas.

       – Taip. Ir štai gal prieš kokį mėnesį užeina jis pas mane. Šiek tiek išgėręs, bet ne baisiai. Išviriau aš jam kavos, dar paklausiau, ar prie kavos nenorėtų ir nedidelės taurelės, atsakė, kad neblogai būtų. Išgėrė, pasiurbčiojo kavos ir pradėjo pasakot. Pasakotis. Sakė, kad seniai taip norėjo, bet vis susilaikydavo. Kažkaip ten pasidrovėdavo. O dabar jau nebegalėjo ištverti. Va. Prieš mėnesį kokį. „Va, Dana, – sako, – baigiu aš prieit liepto galą...“ – „Kas, – sakau, – yra, kokios čia tau dabar bėdos?“ – „Vaiko mane, baigia užjodyt arba, kaip dabar paaugliai pasakytų, baigia užknisti.“ – „Kas, – klausiu, – baigia?“ – „Mintys, – sako, – visokios kvailiausios mintys, Danute. Pats suprantu, kad tai nesąmonės, bet negaliu atsiginti, ir baigta. Na negaliu. Ir ne nuo šiandien, ir ne nuo vakar. Man rodos, kad aš niekada neturėjau ramios dienos. Gal aš kažkam kažkada esu padaręs kokią baisią kiaulystę ir dabar turiu atsiteisti? Net šitaip aš pagalvoju.“ Ilgai jis man šitaip kalbėjo, labai ilgai. „Niekam, – sako, – aš to nepasakoju, niekas nežino. Tik Zinkai, na tai kai ką prasitariu, Zinka kai ką tai žino, bet jau vaikai tai nieko. Visai. Bet štai tau, – sako, – nutariau išsipasakot. Su tavim, – sako, – man visada būdavo labai paprasta.“

       – Prisimenu dar bendrabuty jūs fligely ilgiausiai šnekėdavot. Visi matydavo. Manydavo, kad burkuojat. Jūs nebuvot įsimylėję? Ar nebuvot?

       – Ne. Bet prašnekėdavom tai valandas. Apie viską, bet ne burkuodavom. Būna ir taip.

       – Būna, pasirodo, kad būna. O jis gi tada neatrodė, kaip dabar sakės, užvytas. Gi toks juokdarys. Mūsų kurse tik du tokie buvo – Algis ir jis.

       – Aišku, kad neatrodė. Tai buvo seniai, mes buvom labai jauni, per daug jauni, kad mus kas galėtų vaikyti ar užvaikyti. Ir tie vijikai nebuvo tada tokie aršūs. O kad Arvydas ne juokdarys, tai aš žinojau seniausiai. Dar nuo tada. Juokdarys jis buvo tik dėl akių. Juokas jam buvo priedas. Priedanga, uždanga, gal net šarvas.

       – Taip, bet kokios ten tos mintys. Mintys mintys, be minčių būna tik pagalys, tik baslys. O šiaip tai visi mes jų turim. Tik nubusk vidury nakties, pamatysi, kas bus. Prisiminsi, kas buvo bala žino kada, ko tu nebegali pataisyti. Ė, bra... Kas turi galvas, tas turi ir voveryčių galvose. Visokių visokių.

       – Matai – visokių, voverytė voverytei nelygi. Arvydą vaikė kaltinimai – kaltas, kad žemė kažin kur dreba, kad potvyniai, kad katastrofos, kad ligos... Ir kad jis turi kažką daryti...

       – Bet ar čia psichiatrams kokia naujiena? Eik pas psichą ir gydykis. Yra toks pasakymas – durnas, o nesigydai. Čia elementari psichopatologija.

       – Nesijuok, Feliuk.

       – Aš ir nesijuokiu, aš tik taip dabar pasakiau. Ką gali žinoti, gal ir prie manęs prisikabins koks brudas. Mano galva irgi, žinok...

       – Jis manė, kad gali ką užkerėti, nužiūrėti.

       – Net šitaip, tada jau nekas.

       – Sakykim, pamato kirvį, ir jau tuo kirviu gali kas nors ką nukirsti. Pamato virvę, o ta gali kas nors ką pakarti. Einu, sako, žiūriu – prie gatvės žilvity kabo ilgas ilgas virvagalys. Ė, sakau, jau tuo kas nors ką pakars. Ką daryti? Pareinu namo, neramu baisiausiai, pasiimu peilį ir einu tos virvės nupjauti... Žinau, kad kvaila, bet negaliu neiti. Nors tu pasiusk. Taigi einu, virvė aukštokai, aš šokinėju prie jos su peiliu, tokie vaikūzai eina pro šalį, juokias: „Pasikart sugalvojai?“

       – Betgi čia liga, čia aiškiai liga, reikėjo gydytis. Būtinai reikėjo gydytis.

       – Jis ir bandė, tik niekas iš mūsiškių nežinojo, kad jis Naujojoj Vilnioj pragulėjo kelis mėnesius. Paskui dar vaikščiojo pas visokius. Šitą dalyką žinojo, žinoma, tik Zina. „Ir kas man iš to, – sakė Arvydas, – gydo injekcijom, tabletėm, kažkokiais dar šamarliakais, insulinais. Dar elektrošokais. Ką? Likimo tabletėm nenugalėsi, jei aš žinočiau, kad čia liga, pasveikčiau iš karto, bet jie negalėjo įrodyt, kad čia tik liga. Va.“ Buvo toks vienas protingas daktaras, Šimkūnas, rodos, buvo to pavardė, jis su Arvydu tik kalbėdavos, bet tas daktaras mirė.

       – O kodėl netikėjo, kad liga: jei daktarai gydo, vadinas, liga. Ko dar bereikia. Čia ir yra įrodymas, juk kiti žmonės pasveiksta.

       – Netikėjo jis daktarais. Vienas tik toks buvo, bet ir tas pats...

       – Jei daktarai nepadėjo, tai gal galėjo padėt kunigai?

       – Nepadėjo ir tie.

       – Bet į bažnyčią tai, rodos, vaikščiodavo?

       – Na vaikščiodavo. Bet sakė: „Nuo to man dar sunkiau.“

       Arvydas tada man labai daug apie viską pasakojos. „O kiek metų, – sakė, – mane ėdė mintis, kad galiu nužudyt savo vaiką! Mat jį labai myliu. Prie Mindaugėlio aš, – sakė, – peilio į rankas neimdavau. Pasinaudojęs peiliu, nusimazgodavau rankas... Taip mazgojuos rankas ir po šiai dienai...“ Matai!

        „Ir kiek man kraujo yra pagadinę visi tie „gulikai“. Einu, ir vis man šalia tako – ar skersai, ar pusny, ar baloj, ar baisiausioj atokaitoj – guli. Kad būtų kokios ligos ar traumos ištiktas, suprantama: kviesk greitąją, ir viskas. Palauk greitosios. Betgi čia, – sako, – matau aiškiausiai, kad prisirijęs... Ir ką daryti? Nei bėgti, nei rėkti. Nei miliciją (dabar tai policiją) šaukti, nei greitąją. Ir nei pačiam tokį begemotą kur tempti. Ką daryt – ir pareigūnus esu kvietęs, ir greitąją, ir pats tempęs. Prisitampiau aš su jais. Sakiau: vieną kartą – gana! Eisiu, praeisiu kaip visi. Žmonės sau eina, praeina, eina, kur jiems reikia. Ką jie gali padaryti? Žiūrėk – pakvietei policiją, o kol jinai atvažiavo, balvonas tas atsikėlė ir nusvyravo... Palieki durniaus vietoj. Eina žmonės, praeina, o aš negaliu taip praeiti, jei praeinu, tai vis tiek tenka grįžti... Gera buvo Gailestingajam samariečiui: jis tą gulintį gelbėjo iš meilės. O aš ne, aš ne iš meilės, aš iš nervų, aš dar ir pykdamas. Kiek kartų esu sau sakęs: baigta! Bet vis neištveriu. Čia mano liga? Tai kad ne, čia bausmė... Matyt, kad bausmė.“

       Jam vis atrodė, kad kažkas iš jo laukia kažkokios pagalbos, net tie tolimiausiam pasaulio pakrašty po stichinių nelaimių. O kiek čia pat?! Na, eina, išgirsta ką nors riktelint. Pala? Ar tik nesišaukia, kad padėtum? Kas, kur? Ir kur tik jisai nelandžiojęs – ir po rūsius, ir savo, ir ne savo, po šiluminius koridorius, po apleistų namų griuvėsius. Stovėjo prie Antakalnio tilto toksai namas vaiduoklis kelerius metus, tai jis vis negalėdavęs pro jį praeiti „nepatikrinęs“. Ar kas nors ten tik nesigaluoja... Į rūsį, į antrą aukštą, į palėpę... „Užėjau, – sako, – kartą, žiūriu – ant laiptų butelis. Nudaužtas, o limonadas ar alus jame dar burbuliuoja, vadinas, ką tik padėtas, vadinas, kažkas ką tik praėjo... O „vaiduoklio“ rūsy tokie gultai, tokie čiužiniai. Gal vagių, gal šiaip valkatų.“

       – Betgi turėjo būti baisu?

        „Baisu, – sako, – labai baisu. Ypač kai teko kartą lįsti į kapo rūsį Rasose... Bet ką galėjau daryti? Žinojau, kad nei užmigsiu, nei kokio darbo galėsiu imtis, kol... Pareinu išsibaltinęs, Zina klausia, kur taip landžiojęs, atsakiau, kad savo rūsy bulves tvarkiau.“

       Vaikytas jis ir po kapines, ir po miškus, ir po griovius, ir po patiltes...

       – O ką nors rasdavo?

       – Laimė, nieko nerasdavo. Ir būdavo baisiausiai laimingas, kad nerasdavo. „Lengvai atsidusdavau ir lėkdavau namo.“

       – Bet žiūrėk, Dana, ar tau neatrodo, kad tai jo fantazijos?

       – Tu taip manai?

       – Ko gero. Miunhauzenas. Jis buvo geras Miunhauzenas.

       – Kažin, Feliuk, kažin.

       – Keista kažkaip – ar protingas žmogus negali taip imt pasipurtyt ir nusikratyt visų tų, kaip čia pasakius, demonų? Nusikratyt, ir baigta.

       – Kai prie mūsų tie demonai neprisvilę, tai mums gera kalbėt. O tie, prie kurių prisvilę, matyt, negali. Nėra čia taip paprasta, būtų paprasta, neblūdinėtų tokie, kur nereikia ir kaip nereikia. Kaip Arvydas blūdinėjo. Pats su savim kariaudamas, nuo kitų juokeliais vis prisidenginėdamas. Anekdotais! Kiek anekdotų! Ir kaip mokėjo pasakot! Artistas.

       – Tai jau – artistas. O tie visi juokai, tie visi anekdotai, matyt, tikrai buvo jo, kaip tu ir sakei, šarvas, savotiška jo gynyba. Taip taip. Prisimenu stojamuosius penkiasdešimt trečiųjų rugpjūtį. Aš tau dabar papasakosiu. Apgyvendino mus Čiurlionkėj.

       – Prisimenu – Čiurlionio vienas buvo apgyvendinti visi stojantieji. Ir aš ten buvau.

       – Na va. Kambarys mūsų didelis, lovų gal kokios aštuonios. Daugiau! Kambario vidury ilgas stalas. Mes, keli stojantieji, ir du kažkodėl neatostogaujantys trečiakursiai. Ekonomistai, kiek prisimenu. O gal ir teisininkai. Tokie pasipūtę, tokie išsičiustę. Vienas, rodos, šiaulietis, kitas kaunietis. Kodėl jie neatostogavo? Gal buvo kur įsidarbinę? O mes, suvažiavę stojamųjų, visi kaimiečiukai. Namų audimo švarkeliai, kelnės. Gal kurio ir geresnis buvo drabužėlis, gal. Priėjo prie vieno tie, pakėlė kelnių klešnę: „O, – sako, – kokia medžiaga, kokia medžiaga! Koks materijolas!“ Ir žvengia. „Per lietų su tokiom kelnėm labai gerai – parėjai, pasistatei...“

       Bet prie mūsų su Arvydu nekibo. Ir manau todėl, kad patį pirmąjį vakarą Arvydas prie to ilgojo stalo, kai valgėm kas ką turėjom, suskėlė kelis anekdotus. Visi cha cha ir krinta aukštielninki. Ir tie gudročiai, ir tie. Anekdotai riebūs, Arvydas vėliau tokių nebepasakodavo, bent jau man nebeteko girdėti. Iš kur jis tokių buvo prisigraibęs? Va. Tie čiusnos mato – šitas, bra, ne pirštu penėtas. Ne ne. Ir nekibo. O kas su kitais darės? Su tokiuo Rafiku, dar su tokiuo žemaituku (tas stojo į geologiją). Ateina vieną vakarą dar su kitais dviem, irgi balažin kažkodėl neatostogaujančiais, vienas su baltu chalatu. „Čia, vyrai, – sako, – renkam dabar tokią komandą tokiam ypatingam krosui. Reikia labai gerų vyrų. Bet dabar dar patikrinsim jūsų sveikatą. Matom, kad pora iš jūsų labai labai tinka.“ Tai čia apie tą Rafiką ir tą žemaituką. Priėjo, paspaudė žąstų raumenis. „O, – sako „daktaras“, – kaip geležiniai!“ Rafailo pasirodė esančios labai stangrios strėnos. „Spyruoklės, tikros spyruoklės!“

       Ir taip vieną vakarą įvyko „didysis krosas“. Ne vakarą, o jau naktį. Tokių „ypatingų“, tinkančių „didžiajam bėgimui“ buvo surasta gal septynetas ar aštuonetas. Ir, žinoma, patys organizatoriai. Nusirengę visi ligi pusės, kai kurie su trumpikėmis. Maršrutas: nuo Čiurlionio bendrabučio ligi Tauro, nuo Tauro gatve žemyn ligi Stalino prospekto, apsukus aikštę, prospektu ligi Gedimino kalno, tada vėl atgal ir dar kartą pakartoti viską iš pradžių... Na, pirmyn! Ir sportininkai nulapsėjo. Organizatoriai, žinoma, pabėgėjo tik ligi Tauro ir tada, nuduodami atsiliekančius, movė į šalį. O tie – tas Rafikas, tas žemaitukas, kiti – kaip nurodyta... Dvylikta valanda nakties! Pusnuogiai. Milicija ten apačioj juos iš karto ir „supakavo“.

       Bet kai viskas galų gale išaiškėjo, tas žemaitukas parodė, kad jo rankelė tikrai geležinė. Vienam iš organizatorių, rodos, „daktarui“, dantelius jis praretino.

       – O sakyk, kodėl tu pasakei, kad irgi pavėlavai, kad nespėjai? Apie ką tu?

       – Gi jau sakiau – nespėjau pasikalbėti; prieš savaitę buvome mes susitikę, ir jis pasirodė man baisiai linksmas.

       – Tai gerai.

       – Nelabai. Jis, Feliuk, buvo per daug linksmas. Toks linksmas linksmas, ir staiga matau – tik žiūri kažkur į šalį. Staiga „išsijungia“. Vėl paskui lyg niekur nieko kalba su manim. Gal jis norėjo apie ką nors vėl išsipasakot, kaip tada anksčiau. Jam tada, rodos, buvo geriau pasidarę. Žinai, yra tokia nuomonėlė – „nieks nepasikeitė, bet va išsipasakojau ir lengviau pasidarė“.

       – Žmonės taip kartais pasako.

       – Ko gero, ir tada taip buvo, bet aš kažkodėl nesusigriebiau. Leidau praleidau pro šalį, reikėjo man pasiūlyti vėl išsikalbėti. Arba reikėjo man jam paskambint. Po to. Bet ilgai nedelsiant. O aš nepaskambinau. Kodėl? O ką aš bežinau kodėl?

       – Tik jau tu, Dana, dabar nepradėk! Reikėjo – nereikėjo. Nepradėk. Be to, tu gi nieko tikrai nežinai. Tu tik spėlioji, kad jis pats, tik spėlioji. Va ir laikraštis sako – nelaimingas atsitikimas. Nelaimingas atsitikimas! Aš tai irgi taip manau.

       – Bet kad ir laikraštis suabejojo, ten pabaigoj...

       – Suvaikysi tu žurnaliūgas, tokiais atvejais jie spirga iš džiaugsmo. Tu gi pati sakei. Oi, Danute, tik nepradėk!

       – Reikėjo gal su Zina pasikalbėti?

       – O ką tu jai galėjai sakyti? „Zinka, man rodos, tavo vyras durniuoja“?

       – Taip tai gal ne, bet vis tiek... Kad jį bala tą gyvenimėlį – nieko negali atsukti atgal.

       – Negali, Danute, ko jau negali, tai negali. Ir, Danute, aš tau dar kartą sakau: tai buvo nelaimingas atsitikimas. Per laidotuves buvo gi ir kunigas, o prie savižudžio kunigas neis.

       – Eis, ko jis neis, dabar nebe tie laikai. Seniau tai – paskaityk tik Karoblienės prisiminimus, baisu net ir pagalvoti.

       – Palauk, sakei gi, kad kai susitikot, jis buvo linksmas. Juk taip?

       – Per daug linksmas.

       – O ar pagalvojai kodėl? Gal todėl, kad tų savo „demonų“ buvo jau nusikratęs? Ką tu žinai. Iš to smagumo gal ir padaugindavo... O kai kartelį smarkiau padaugino, tai ir... Tai ir atsitikimas.

 

       Jie eina iš lėto, koja už kojos. Kaitra. Čia kaitra. Ir kapinėse tenai kaitra. Medy koks paukščiukas sučirpia, žmonių būrelis laukia tik greičiau apeigų pabaigos. O žemėmis užpilamoje dėžėje nebėra nieko, kas buvo.

       Fėleksis tik dabar pastebėjo, kad tebelaiko tulpių puokštelę – valytojai į rankas kai iš karto nepadavė, tai ant kėdės palikt ir pamiršo.

       – Kur dabar šitas man dėti?

       – Parsinešk.

       – Ne ne, namo tai jau nenešiu.

       Ir jis švystelėjo gėles į upę. Pasroviui nuplaukė keturios tulpės.

 

       2008. VII. 1

 

 

Lapkričio sodas

 

       Jei į miestelį bažnyčion ar kitais reikalais ne važiuojam, o einam pėsčiom, tai traukiam po tiesumai. Pirmiausia per Šeško kiemą. Šeškai geri mūsų pažįstami ir kaimynai. Pažįstami mes ir su jų šuniuku, kai per tą jų kiemą einam, jis amteli tik dėl mados, o paskui šokinėja ir vizgina uodegą. Pats toks rudas su balta burnyte.

       Tuojau pat už kiemo – sodas. Labai didelis. Tokio namų miško, manau, Šeškams ne vienas gal ir pavydi. Bet ką padarysi – kas draudžia ir pačiam tokį įsiveisti. Šiandien šis sodas pilkas, beveik jau be lapų, jame guli drungna migla. Tokia tiršta, kad tolimesnių obelų bematyti tik pilkšvi neryškūs siluetai.

       Iš šitos pusės sodo pradžioje – stoginėlė. Paprasta, be sienų, bet po gerų malksnų stogu stovi stalas ir iš abiejų pusių suolai. Čia rudeniop būna spaudžiamos obuolių sultys, čia dažnai ir susėdama smagiai pasibūti prie uzbonėlio. Esu šičia prisėdęs ir ašen. Kartą tai jau visai rudenį. Buvo jau spalio gal pabaiga, bet dienelė giedri. Gera buvo pajaust tyčia lyg ir susigrąžintą vasarą. Nėjom į kambarį, sakėm – et, pabūkim dar čia. Kaimynas Jurgis grojo armonika polkas, valsus ir maršus, mano sesuo dainavo spalvingas dzūkiškas – iš kur tokių ir išmokusi, mes gi ne dzūkai – dainas, šeimininkas su ąsočiu vis ėjo į pirtį. Alų mat laikė pirty.

       Visi mes turim tokių prisiminimų. Nedidelių, bet gražių. Ir žiūrėk – retkarčiais ima kokio iš tų ir įsireikia.

       O Šeškas alaus pirtelėje nebelaiko. Kai po vienos nakties rado pirtelės spyną nudaužtą, alų visą išpiltą. „Man tai pikčiausia – na, įsilaužei įsilaužei, prisileisk, kiek tau reikia, prisigerk, kiek jau beišgali, ir eik sau. Bet mat ne – reikia dar ir kiaulystės, – kalbėjo mano tėvui senis. – Nežinau, kas tai padarė, ir nenoriu žinoti. Snargliai kokie, kas gi daugiau. Nors įtarti tai įtariu.“

       Vėl ruduo. Jau vėlyvas, bet gana dar šiltas, nors ir pilkas. Eini taip, ne per labiausiai nusmurgęs – juk leidžiamės jau į metų dugną. O ten bus ir šio to kietesnio, į ką galėtume atsispirti. Vėl aukštyn, vėl į pavasarį. Yra žmonių, ir gana nemažai, kuriems visi gražumai visada tik priešaky. Arba jau praėję. Ir tik jokiais būdais ne dabar, ne šiandien.

       Prie stoginėlės kampo, matau, stovi Šeškas. Rankas už nugaros susimetęs, žiūri į sodo gilumą, rodos, toks labai labai rimtas. Šiaip tai jo galva visada visokių vėjų pilna. Kaimynas Zilpuris sakydavo: „Oi, tas mūsų Šeškas, oi, tas Šeškas, oi, pramaniūgas...“

       Amteli baltaburnis šuniukas, ir senis atsigręžia.

       – Sveiki, dėde Juozai, kaip gyvenat?

       – Sveikas sveikas, Aliuk. Kaip gyvenu? O kaip kitaip aš galėčiau gyvent – tik gerai. O pats kur šiauši?

       Tvirtai pasispaudžiam delnus.

       – Aš tai į miestelį, reikia vinių, dar visokių niekų.

       – Aha. Patiko tau kaime, nebenori į savo tą miestą?

       – Kol kas čia. O jūs, dėde, ką dabar ten užmatėt?

       – Nieko neužmačiau, ką čia labai užmatysi. Toks rūkas, tik rūkas. Ar labai skubinies?

       – Ne, laiko lig sočiai, dargi nėra nė dvylikės.

       – Tada prisėsk.

       Senis rankoje laiko didelį pageltusį sūrio gabalą. Pastebėjęs, kad mano žvilgsnis per tą sūrį nuslydo, tarė:

       – Gi duočiau ir tau, bet ar tavo dantims? Mano tai va.

       Ir Šeškas išsišiepė. Tik sublizgėjo balti ir lygūs.

       – Nežinau aš, Aliuk, kas yra dantistas. Na, kad toks daktaras yra, žinau, bet man tai jo niekada neprisireikė. Tokia mūsų familija. Atsimenu, dar smarkiai seniau – stovim keli bernai Pakamačiuos per gegužinę, rūkom sau. Kažkas pasijuokė iš Savicko Lievano. Kad jo pana nei šiokia, nei tokia paukštytė. Aš gal kiek ir tiesiau, ir smarkiau pasakiau, ir savo dantis labiau kiek parodžiau. Tai Lievaniukas kad dės man į šituos. Bet pats ir susirietė... Kaip į geležis, bra... Pala, aš tau sūrio gal čia patrupinsiu, kur čia man peilis?

       Paplekšeno sau per kišenes.

       – Va.

       Ir, pasidėjęs tą jau beveik suakmenėjusį sūrį ant stalo, pradėjo smulkint.

       – Tai matai, Aliuk, koks gražus buvo šių metų ruduo.

       – Iš tiesų, dėde, ne kasmet toksai pasitaiko. Va jau lapkritis, o kaip šilta. Nei tų baisių lietų, nei ko.

       – Je, čia man, vaikeli, kai kas – gal Dievas, gal nežinau kas tokį uždovanojo. Kaip paskutinį. Kad pasižiūrėčiau ir atsižiūrėčiau.

       – Na ką jūs, dėde, negi prastai jaučiatės? Gi nesat toks labai senas.

       – Ne prastai, bet... Bet jau. Ir kas, kad ne taip baisiai senas. Šituos dalykuos eilė savotiška. Čia ne taip, kaip kad seniau kooperatyve prie geresnės prekės nė vienai miestelio bobai nieks be eilės neleisdavo užlįsti. Čia, bra, ne.

       – Ką jūs, ką jūs, – bandau prieštarauti. Kas čia tam Šeškui dabar?

       – Žinau, vaikeli, gerai žinau. Mūsų familija jau tokia, viską iš anksto nujaučia. Ir tip top. Va mano tėtušis – ir sveikas, ir stiprus buvo, bet kartą, valgėm taip ramiai pusryčius, jis ir pasakė: vaikai, po porio savaičių manęs nebebus... Pasižiūrėjom tik vieni į kitus, brolis Rapolas dar pasijuokė. Ir ką tu manai? Maždaug kaip jis ir sakė – irgi valgom, tik jau vakarienę. Buvom baigę suvežti dobilus. Srebiam sau rūgštų pieną su bulvėm, tėvas sakydavo, kad tai bais sveikas maistas, kažkas net šimto metų sulaukęs šitaip valgydamas, srebiam, o tėvas tiktai padėjo šaukštą, šypt mums, atsikėlė, nuėjo seklyčion, atsigulė ir numirė. Štai šitaip... Gali tu galvoti, ką nori, bet va. Bet va!

       Šeškas kiek patylėjo, o man nebėr ką sakyti.

       – Taip taip, – tęsė jis, – jaučiu jau, kad man šis ruduo paskutinis. Gal dėl to, kad šitokio gražumėlio.

       Paskutinis paskutinis, o kas dažnai taip nepasako, kam dažnai taip į galvą nešauna? Gal jau ruduo paskutinis, gal vasara, gal suėjimas koks ar dar kas? Ypač jei dar esi kiek vyresnis. O tu gi, žiūrėk, kaip šitą akmenį dar pjaustai, kaip skaldai – net žiežirbos eina. Stiprūs dantys, rankos kaip replės, pats visas tvirtas, tai kas, kad pasausęs. Ne, tau dar ne laikas. Bet dėl to paskutinio tai jau žinai, bus ir paskutinis.

       – Ak, – sako Šeškas, – alus man geras buvo išėjęs, bet kad nebeturiu. Steponas su savo viršininkais buvo atvažiavęs – su direktorium, dar su tokiais dviem. Gėrėm ir išgėrėm. Nepratę anie prie mūsų alaus, galvoja – ką čia reiškia alus, stiklinę po stiklinės, stiklinę po stiklinės, o žiūri, kad jau... Tas vienas tai visiškai, pradėjo dainuoti kaip teatre, kaip toj ten operoj. Nebekalba, o dainuoja... Eik tu sau... Linksmi žmonės. Ko jauniems nebūti linksmiems. Ir aš pats nebuvau liurbis. Oi, ne.

       Sėdim tik dviese prie didelio stalo, sodo migla lyg ir nori pradėti retėti.

       – Tai mat, – sako Šeškas, – buvai buvai, kol buvai. Ir nebebūsi. Ir jau niekad.

       Suplakdamas sparnais, staiga pralėkė karvelis. Karveliai mat šitaip parodo, kad ir jie šaunūs paukščiai.

       – Betgi sako, kad taip nebus – kad niekad, kad suvis tai neišnyksim. Nuo senų senovės ir visur gi šitaip, – sakau aš.

       – Sako sako, kiek tokių sakymų mes klausę ir prisiklausę. O kas žino, kas patikrino? Tie patys sakytojai taip jau ir galvoja, kaip sako? Tikriausiai. Ir reikia jiems taip sakyti – taip mokyti, taip įpratę, taip įsitikinę, taip jų protai jiems šviečia. Bet nieks nebeparėjo numiręs ir neapsakė, kaip tenai kas.

       – Nebeparėjo.

       – O kad jau taip, na kad kažkas ir yra, tai ar mes ten matysim ką, ar ką girdėsim? Kaip mes ten atrodysim? Bus koks mūsų paveikslas ar nebus? Tave aš dabar matau, mane tu matai, o ten?

       Iškart man prisiminė Šešiapūdžio ir Izidoriaus Krukelio disputas apie sielą – tai išeina lyg koks garas nuo barščių...

       – Ko tu juokies?

       – A, taip sau, prisiminiau vieną tokį...

       – Pasakyk ir man.

       – Tiek to, dėde Juozai, buvo kitados toks rašytojas, labai mėgo juokelius krėsti, tiek to.

       – Ak, rašytojai rašytojai, kalbėtojai kalbėtojai! Kalba kalba, šneka šneka, kaip jau sakiau – toks jų amatas. Aiškina aiškina, bet, ilgą virvę bevydamas, pats susivysi. Jei ilgai šnekėsi, vis tiek nusišnekėsi.

       Sunku man čia jam prieštarauti, tyliu ir klausaus.

       – Va dėl tos išvaizdos – jei jau taip, tai aš gi norėsiu pasimatyt su saviškiais, ten jų nuo seniausiai pilna. Kaip aš juos tarp baisybės kitų susirasiu? Kur jie?

       – Ten, sako, bus pagal teisybę.

       – Gal, bet man tai pirmiausia rūpės saviškiai. Ko tie žmonės taip veržias į dangų? Ko? Nagi kad susitiktų su saviškiais. Juk tik dėl to, negi...

       Ir senis tuoj užsičiaupė, tuo užkirsdamas kelią įkandin atgriūvančiam sekančiam žodžiui, kurio reikėjo verčiau nesakyti. Mat kas pagalvota – tai viena, o kas pasakyta – visai jau kas kita. Kiek patylėjęs tęsė:

       – O, kai jau susitiktume su savais, tada tai pasišnekėtume, tada tai jau. Ką kita galėtume veikti? Darbų gi tenai gal nebebūtų. Nei ten arklių, nei akėčių, nei pūdymų. Tik debesų debesys. Tuos ten akėtum? Kuo ten akėtum? Ne, man rodos, beliktų tiktai šnekėtis. O bra! Bet gal nusibostų. Taip visą laiką, taip visą laiką. Ten, sako, nėr pabaigos. Pagaliau kas ir iš tų kalbų – kas buvo, pražuvo, ką beiškalbėsi, ką bepakeisi? Dar kad tik nepradėtume rietis – juk visko esam vieni kitiems pridirbę. Ak, tu man toks, tu Petrą Ratkų, vaikams matant, nušovei, o tu Zabielas… Kaip pradės kultis – tu man šitaip, o aš tau šitaip. O kas mano alų pirtelėj išlaistė? Ar tik ne jūs?

       Čia Šeškas nusijuokė.

       – Gal ten tokie dalykai niekam jau neberūpi?

       – Gal. Bet kas ten tada? Na kas? O gal iš tenai ir aš pasaulio galėčiau daugiau pamatyti? Interesinga man būtų. Dabar tai toliausiai esu nusiklausęs tik lig Rygos. Su obuoliais, su kaukozo teliukais.

       Dabar Šeškas galvą pakraipė jau kiek linksmėliau. Grybštelėjo geležiniais dantim sūrio.

       – A, man teko skaityti ir aš žinau, kad yra tokie, kaip jie ten – spiritistai, – tie dvasias moka iškviesdinėti, kalbas tenai su jom. O gal dar ir mato. Susižino kažkaip ten su anuo pasauliu. Girdėjai apie šitokius?

       – Žinoma.

       – Kaip negirdėsi – tu gi mokytas. Bet ar tiki?

       – Ne.

       – Ir aš ne. Bet va Jurgis, ne šitas Jurgis, mūsų kaimynas, bet Patkauskas iš Brenčių, mano gi brolėnas, baisus knygų knislius, buvo kartą atsinešęs tokią knygelę, prie Smetonos dar leistą. Žiūrėk, sako, čia apie spiritistus moksliškai... Ir ką tu – moksliškai ten, bra. Man rodos, kad dar ir kunigų vyresnybės kažkaip ten patvirtinta. O ką tu pasakysi?

       – Nieko. Visokių, dėde Juozai, yra ir kunigų, ir jų vyresnybių.

       – Visokių visokių, man tai kartais jų ir gaila – malonūs, gražūs, kiti dar tokie jauni, o vargsta su moterytėm... Sušilę suplukę vasarom, ypač per karščius ir atlaidus. Daug kas sako, kad jie dykaduoniai. Eik tu sau – pabūk tu toksai dykaduonis, pabūk, kad gudrus, daugiau nebenorėsi. Ė, o ką tu manai apie skaistyklą? Ką? Ruskis, kiek žinau, tokios nepripažįsta. O ruskis kai jau tiki, tai tiki. Seniau baisiausiai tikėjo. Tai tik dabar jis savo cerkves griauna ir mūsų žmonėm liepia iš bažnyčių daryt sandėlius. Sūnus man sakė, kad Vilniuj dabar taip – kelios bažnyčios paverstos sandėliais. Tu gi buvęs vilnietis, kaip tenai iš tikrųjų?

       – Taip, dėde, ir ne viena.

       – Matai, kas daros. Ė, aš dar apie tą skaistyklą – liuteriai ir bambizai, tie irgi skaistyklos nepripažįsta. Betgi ir jie Bibliją išblusinėję, kiek man žinoma, tai baisiausiai. Ligi paskutinio šapelio. Štai kas.

       Šeškas nutilo, bet nesulaukęs, kad aš jo abejones dėl skaistyklos ar patvirtinčiau, ar paneigčiau – aš gi tikrai apie tuos dalykus neišmanau – nelabai linksmu balsu tęsė:

       – Ir man dar kartais, ne kartais, o gan dažnai atrodo, kad nieko ten nėr – nei skaistyklos, nei nieko. Nieko. Še tau... Gulėsi grabe gražiai aptaisytas ir net nežinosi, kad toks gražus. Patamsių patamsy, kol sukirmysi.

       – Nežinau, dėde Juozai, gal ir nėr. Bet gal ir yr.

       – Tai ir būk tu žmogus gudrus kad nori. Va dirbai dirbai, plūkeis plūkeis, gyvenai gyvenai – ir piš?! Ką?! Su savo žmonėm susigyvenai, susibuvai – ir piš?!

       – Betgi jūs, rodos, tikintis?

       – Rodos, taip, – senis patraukė pečiais.

       – Na mat.

       – Tikintis tai tikintis, kaip čia tau geriau pasakius – kad man, vaikeli, kitaip neišeina. Kartais net pagalvoju, kad būtų geriau netikėti. Gyventum sau, ir baigta. Ir kas čia tokio. Tas yra, to nėra. Ko tau daugiau? Bet va žiūriu – kad ir ta pati obelė. Auga medis, ima ir auga. O kodėl jis toks auga? Pavasariais žydi, paskiau iš tų žiedų obuoliukai, dar paskiau obuoliai. Kad drėgna ir šilta? Bet ir liepai drėgna ir šilta, o iš jos liepžiedžių tik arbata išeina. Gera arbata, sveika. O obuolių – ne. Ir va vėl – iš šitos obelės tokie obuoliai, iš anos kitokie – čia papinkos, ten antanupkos. Ir griežtai. Kaip čia tas obuolys? Lyg ir iš nieko. Lyg ir iš nieko... Bet ėmė ir išaugo. Kodėl taip? Sako – gamta. Gamta tai gamta, na, sakykim, gerai – gamta, bet kas jai tokį nurodymą davęs? Pati sau? Iš kur ji tada tokia? Kažkas yra, matyt, sutvarkęs, yra tvarkytojas, galvok, ką nori, sakyk, ką nori, bet be protelio čia nė iš vietos. Kaip tas Digrio Balys sako: yra „artiktas“. Taip jis vadina architektą. Sudarytoją, sumanytoją. Ir taip pasiutiškai visai visur, kur tik tu pasisuksi, kur tik pasižiūrėsi. Man tai, kai tik taip pradedu galvot, net negera pasidaro. Kodėl kai kur taip surikiuota, kad tik, kaip tas sako, plaukai šiaušias... Arba – kodėl čia visur tiek visokios bezabrazijos. Va starkas sukas lig pačių beveik debesų, o kurmis durnelis turi po žeme landžiot. Ir dar beveik aklas su visokiais sliekais ir vabalais vajavotis. Arba visokie šūdvabaliai ten. Ar musės, ar uodai, ar vėl koks bjaurus gyvis. Ką? Negi yra dar vienas „artiktas“? Kaip dabar čia?

       – Pasakos gi sako, kad vienus sukūrė Dievas, o kitus – velnias. Taip.

       – Ė, pasakos yra pasakos, gražu pasiklausyti. Bet kad ir vaikai pasakų nebepripažįsta. Mūsų Sauliukui anądien sakau – būk geras, kitaip Kalėdų senelis nieko tau neatneš. Nėr Kalėdų senelio, – sako jis man. Nėr, jūs viską sutaisot. Gudrūs dabar vaikai. Ak, jis man tada ir kitaip dar pasakė, tik aš nenoriu dabar tau...

       Žiūri jis į mane, jo akys pilkos, bet švytinčios.

       – Galiu aš čia zaunyt kiek noriu, – sako jis, – kas iš to. Ir visi juk ir apie tuos augalus, apie vabalus, apie paukštelius lygiai taip pat nuo kadų kadžios galvoja. Visai visi kaip ir aš. Ir nieko mes neišgalvojam. Gal gudresniems ir geriau išeina. Gudresniems gal, bet man ir į mane panašiems – ne. Dantys mano, tie tai jau stiprūs, bet ne galvelė.

       Smagiai senis tą savo galvelę papurtė ir nusijuokė:

       – Gučas čia man, kai mums panašiai taip iš kalbos išėjo ir aš pasakiau apie bezabraziją, tai jis: „Je je, tau vis negerai, o kad jau tu būtum pasaulę tvėręs, tai oi oi, kokie būtų buvę visur gražumai – nei tau musių, nei tarakonų. Gal ir oro nebūtų reikėję gadinti...“ Galvočius tas Gučas.

       Pritariu Šeškui, pritariu Gučui ir čiulpčioju sūrio skeveldrą, tokią tikrai bent jau ne mano dantims.

       – Labai čia tiktų alus, bet kad nebeturiu, ateik per Kalėdas.

       – Gerai, – sakau, – bet gal ir jūs pas mus pasirodysit.

       – Sunkiau – suvažiuos gi biržiečiai, Steponas atlėks. Čia pas mus per šventes nėr vietos kur nukrist obuoliui. Mažųjų šitokia kirbinė.

       Bet jam kažkokia mintis vis dar neduoda ramybės ir prašosi pagarsinama.

       – Klausykis, Aliuk, sakykim, kad yra tas, anot Balio, „artiktas“. „Artiktas“ yra, bet iš kur jis pats? Va. Iš kur jis pats? Tą „artiktą“ sukūrė dar kitas? O tą kitą – vėl kitas? O tas...

       – Taip, dėde Juozai, čia gal nieks negalės nei paaiškint, nei atsakyti. Dideli mokslinčiai – na tie, kurie apie šitą ir ne šitą pasaulį savo dideles galvas suka, aiškinas, prikalba visko, pričiulba, bet taip striukai drūtai, kad niekam paskiau nereikėtų nei klaust, nei perklaust, nežinau... Gal... Bet jau mes – jūs kad ir visko matęs, patyręs, aš kad ir kiek, kaip sakoma, apsitrynęs – mes nieko neišsiaiškinsim.

       – O kad alaus dar turėčiau? Kad taip prie uzbonėlio? Ką?

       – Na tada gal. Tada jau gal. Tada jau ir mes duotume kokių vertingų patarimų.

       Smagu, labai smagu mums pasidarė, rūkas lyg ir praskydo.

       – Ir man dar štai kas atrodo – būtų daug prasčiau, jei nebūtų ko nors, kas žiūrėtų iš aukščiau, – sako senis. – Dabar tai lyg ir drąsiau, lyg ir ką... Vis jau. Aš ne koks kiškis, aš geras šeškas, oi, geras. Bet ir man kartais pastiprinimo ima ir įsireikia. Eik tu sau, kaip būna kartais gerai, kad būni ne vienas. Arba vėl, žiūrėk, įsinori kam nors pakiaulavoti, taip įsinori, kad eik tu sau, bet – stop! Mato gi tave kiaurai kažkas – stop! Ar tau taip, Aliuk, neatrodo?

       – Atrodo.

       – Na mat, tu gi ir jaunas, ir mokytas, taip sakant.

       Į sodo galą nusileido varnų būrys, tik kvar kvar, tik kvar kvar. Gal ir jos ten svarsto apie aną karalystę. Kas čia gali žinoti. O gal tokia yra ir joms? Ar čia tik mūsų privilegija? Kuo jau čia labai aš už varną geresnis? Įmesti mes į pasaulį, varnele, ir tu, ir aš, ir mes visi. Labai jau tu norėjai būt varna? Na tik jau, na tik jau.

       Štai kaip visko gali prisigalvoti, nors ir neįkaušęs, o tik sūrio pagraužęs.

       Varnos pro miglą, o ji dar neišsisklaidžiusi, kaip kokios tamsios dvasios.

       Lyg apsaugodamas, kad dar labiau, tai kas, kad ir sau, nenusišnekėčiau, Šeškas vėl sako:

       – Bet man, tokiam žemės vabalui, tai sekės. Sekės. Gražiai man gyvenimas klojos. Ir va štai dar šitas paskutinis ruduo koks!

 

       Nemirė Šeškas nei tą rudenį, nei žiemą, nei pavasarį, nei vasarą. Vaikšto sau po namus, šį bei tą dirbinėja, toks, toks debesėlis nuo jo vis atsiskiria. Bet tai ne dūšelė, o cigaretės dūmas. Sūnus jam gerų nuperka, šiaip tai senis, taupus būdamas, tokių brangių neperka. Susitinkam retkarčiais, pasišnekam, bet apie tą, kaip jis sakė, „paskutinį“ nė žodžio.

       Ir kai jau vėl atėjo ruduo, kai praėjo ir tas, kai jau artėjo Kalėdos, vėl, eidamas per kiemą, susitikau Šešką. Grįžta pakūręs pirtį.

       – Na, – sakau, – dėde Juozai, tai nebuvo anas gražus ruduo jums paskutinis.

       Jis tik nusijuokė.

       – Nebuvo, vaikeli, ne mums, pasirodo, žinoti, kada kur kas. Yra kas jau tvarko, tai ir patvarko. Ir nereikia gal kištis. Ir nereikia per daug šnekėti.

       Pro žilus barzdos šerius švietė dantisto nematę dantys.

 

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 10 (spalis)