tekstai.lt

Petras Bražėnas. Pabūti prisiekusiojo vaidmenyje

Vytautas Martinkus ŽEMAIČIO GARLĖKYS
Vytautas Martinkus ŽEMAIČIO GARLĖKYS
       Vytautas Martinkus. ŽEMAIČIO GARLĖKYS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009. – 428 p.

 

       Kiekvieną kartą, kai rengiesi aptarti naują grožinės literatūros kūrinį, iškyla keletas išankstinių klausimų: į kokio leidinio duris belsiesi, į kokį skaitytoją orientuosiesi, kokiais aspektais kūrinį analizuosi, kokius momentus akcentuosi. Lyg ir nieko nauja – įprastas pasirengimas, apsisprendimas, planas. Ir vis dėlto – kiekvieną kartą rizikingas. Kartais pasiteisinantis, kartais visai į šalį nudreifuojantis, kartais sėkmingai pakoreguojamas darbo metu. Nežinau, kaip reikalai klostysis šį sykį, bet, imdamasis Vytauto Martinkaus romano „Žemaičio garlėkys“ aptarimo, tvirtesnio jo plano tikrai neturiu. Ir kaltės dėl to prisiimti nenoriu: „kaltas“ romanas, jo autorius, istorinė, kultūrinė, etinė kūrinio aplinka, net jo genezė, žanrinis stilistinis savitumas, – tiek daug naujų, seniai neaptarinėtų dalykų, kad bent paminėti juos, rodos, yra svarbiau, negu sudėlioti į iš anksto nustatytą eilę.

       Pradėsiu nuo pavadinimo. Per vieną iš pirmųjų knygos pristatymą tarp skaitytojų kilo diskusija, kaip turėtų būti tariamas ir kirčiuojamas daugeliui negirdėtas žodis. Pagrįsta diskusija: nesmagu, kai kūrinio pavadinimas tariamas kaip kam šauna į galvą. Nutarta paklusti autoriaus valiai: jeigu jau parašyta garlėkYs, tai kirtis turėtų kristi galūnėje. Bet gal galėjo būti ir kitaip parašyta? Grįžęs po vakaro į namus pasitikrinau: nėra tokio žodžio ne tik „Dabartinės lietuvių kalbos žodyne“, bet ir Didžiajame. Kaipgi? Labai paprastai: naujadarą, tiksliau – vertinį iš lenkų kalbos, sugalvojo pats romano autorius, o jau to lenkiško žodžio, taip pat greičiausiai naujadaro, autorius buvo toks Aleksandras Griškevičius, enciklopedijose ir romano pratarmėje pristatomas kaip XIX a. Lietuvos šviesuolis, filosofas ir išradėjas. Rašau toks, nes, kaip teko įsitikinti, net apsiskaitę žmonės dažnai nežino, kas tas A. Griškevičius, o kai kurie vyresnieji, net nevartę kūrinio, bet nugirdę, apie ką jis, tariasi pažinoję romano herojų ir nesiruošią apie jį skaityti. V. Martinkus viešai papasakojo juokingai liūdną istoriją, kaip vienas pažįstamas skaitytojas priekaištingai jį klausęs, ar negalėjęs autorius savo romanui pasirinkti reikšmingesnės figūros.

       Taigi pirmasis akcentas: autorius savo romanui pasirinko tikrai žymią istorinę figūrą, kurios reikšmingumą suvokiančių ir apmąstančių mokslo darbų ar meno veikalų iki šiol, deja, neturėjome. Apmaudu, kad net 2009-ieji, kurių pradžioje sukako 200 metų nuo A. Griškevičiaus gimimo, nebuvo tinkamai išnaudoti. Bet reikia pasidžiaugti, kad V. Martinkus pastatė jubiliatui tokį literatūrinį paminklą, kokio galėtų pavydėti ne vienas XIX a. šviesuolis. Teko girdėti, kad spaustuvės mašinose jau sukasi ir istorinė studija apie pirmąjį Lietuvos aviatorių. Belieka pasvajoti, kad kada nors kur nors gali iškilti ir lietuviškąjį Dedalą primenanti bei įprasminanti skulptūrinė kompozicija. Svajonės svajonėmis, o rimtą istorinį romaną jau turime.

       Pats istorinio žanro pasirinkimas – dėmesio vertas literatūrinio gyvenimo faktas: mūsų istorija, kaip tautos ar visuomenės gyvenimo tėkmė, buvo tokia nepalanki, o dažnai ir priešiška istorijai, kaip tos tėkmės mokslinei ar meninei refleksijai, kad tenka apgailestaujant save priskirti prie pačių neturtingiausių šiuo atžvilgiu tautų. Vertinant pagal aukščiausius meninės vertės kriterijus, o ne pagal taurius, bet vis dėlto mėgėjiškus istorijos beletrizavimus, turime vienintelį romanistą Petrą Dirgėlą (pabrėžiu: romanistą, nes prisimenu gerokai didesnį dramaturgijos įdirbį šioje srityje), visą savo talentą ir patirtį investavusį į istorinę prozą. Apie V. Martinkų taip pasakyti, suprantama, dar per anksti, bet posūkis į istorinę prozą, mano nuomone, jau ir šiandien gali būti vertinamas kaip vienas sėkmingiausių jo kūrybinių ieškojimų. Ko gi ieškoma romane ir kas jame atrandama? Atsakymas, tiesiau ar metaforiškiau suformuluotas, be abejo, slypi pačiame romane, bet kol kas pasiskolinu jo maksimaliai suglaudintą formą iš neseniai išėjusio estų literatūros klasiko Antono Tammsaare’s romano „Tiesa ir teisingumas“.

        „Kadangi prieš keletą metų, – rašo A. Tammsaare šiame romane, – Andresas norėjo įrodyti savo teisingumą, remdamasis tiesa, dabar jis suvis to atsisakė, nes tikėti tiesa jis liovėsi per pirmąsias savo bylas. O teisingumu jis ir toliau tebetikėjo...“ (1) Nutraukiu citatą vidury sakinio, nes užbaigtas jis vestų mintį į plačias lankas, o man teknieti pasakyti, kad tarp tiesos ir teisingumo yra tiek galimų santykio variantų, kad, matematiškai galvodamas, sunkiai juos suskaičiuotum. Bet, kaip sako jau aptariamosios knygos autorius jos pratarmėje, „fizikiniai skaičiai mažai ką reiškia“ (p. 7). Romano autorių domina ne pliki skaičiai ir faktai, o tai, kas ir „šiandien tebėra mįslė“, domina žmogus, kurio „tikėjimas žmogaus galia skraidyti buvo stipresnis už anuometinį garo variklį“, o „mintis jam visada buvo tokia pat reali kaip ir veiksmas“ (ten pat). Sutikime, kad šiandien tokių žmonių savo aplinkoje beveik nebesutinkame. Nemanau, kad jų daugiau būtų buvę XIX a. viduryje. Romano autorius tikriausiai galvoja panašiai. Bet tuo brangesnis jam žmogus, kaip prototipas surastas pusantro šimtmečio senumo archyvuose, o kaip savo kūrybinės fantazijos vaisius sąmonėje ar pasąmonėje taip pat jau nešiojamas ne pirmą dešimtmetį. Žmogus čia ištartas kaip apibendrinimas, kuriame telpa du labai skirtingi žmonės – broliai Griškevičiai – Aleksandras, filosofinio traktato „Gamtos tikrovė“ autorius ir pirmojo, bent Lietuvoje, skraidančio aparato konstruktorius, ir Mauricijus, gyvenime – advokatas, o romane – dar ir savotiškas pasakotojo antrininkas.

       Prie jų mes sugrįšime po šios pastraipos, bet dabar tenka sureaguoti į vieną skrupulingai sąžiningą, bet pratarmei tikrai nebūtiną (štai jums vienas iš tiesos ir teisingumo santykių) autoriaus prisipažinimą apie tai, kad „Žemaičio garlėkys“ yra savotiškas 1988 metais pasirodžiusio romano „Negęsta žvaigždė paukščio pėdoje“ variantas. Tokiu atveju būtų reikėję bent jau nurodyti, kad tai – pataisytas ir papildytas variantas. Bet toks nurodymas būtų ne tik netikslus, bet ir nelabai teisingas. Tiksliau būtų pasakyti naujas variantas, o dar tiksliau – naujas romanas. Aš nepasirengęs leistis į detalesnį savo išvados pagrindimą, bet temą ateities darbui jau esu numatęs: Tema, autorius, laikas. Ta pati tema, tas pats autorius, o laikas – visai kitas: erozijos graužiamos sovietinės imperijos pabaiga ir mutuojančių visuomeninių virusų nuodijamos Lietuvos dvidešimtmetis. Suprasdamas, kad skaitytojui naudinga tokia informatyvi pratarmė, nujausdamas, kad autoriui norėjosi pasakyti ir pasvarstyti, kaip pasikeitė per tą dvidešimtmetį gyvenimas ir jis pats, menininko kūrybinio darbo sąlygos ir jo darbo rezultatai, akcentuotas ryšys tarp romanų „Negęsta žvaigždė...“ ir „Žemaičio garlėkys“, aš vis tiek iš pratarmės būčiau nukėlęs bent jau į kokį pabaigos žodį. Bet kadangi ne mano valia tai padaryti, skaitytojui galiu tik pasiūlyti: nesukti sau galvos dėl romano genezės (nebent norėtųsi realizuoti mano jau pasiūlytą temą) ir skaityti romaną kaip naują kūrinį, parašytą laisvo, ideologijų ir cenzūrų nevaržomo rašytojo bent jau žodžio laisvės atžvilgiu dar apylaisvėje Lietuvoje. Kartu su autoriumi spręstinų mįslių skaitytojui užteks ir be papildomų užduočių.

       Didžiausia ir sunkiausia mįslė romane yra jau minėti tiesa ir teisingumas. Teoriškai lyg ir nedaloma yra šių sąvokų vienybė, kurią galėtų simbolizuoti permatomas stiklo rutulys. Bet šitas rutulys, tarsi išslydęs iš mūsų rankų, romane pažyra smulkiomis ir skaudžiai žeidžiančiomis šukėmis: kas yra tiesa? kur yra tiesa? kieno tiesa? kas yra teisingumas? ar yra teisingumas? kas jį lemia? o kaip vieno žmogaus sąmonė suderina tiesą ir netiesą? kaip atskiras žmogus patenka tarp teisingumo ir neteisingumo girnų? Susmulkinkime šitas palyginti stambokas šukes į dar smulkesnes, padauginę jas iš penkių (tiek teisinių kolizijų dėl labai rimtų kaltinimų teko išgyventi Aleksandrui), po to dar iš n skaičiaus (kiekviena byla įsuka nemažą dalyvių ir liudytojų ratą su skirtingais požiūriais į tą patį faktą ar reiškinį, su skirtingais asmeniniais interesais, skirtingu garbės jausmu ir sąžinės balsu) ir pasijusime kaip jogai, atsistoję prieš stiklo šukių ar žioruojančių žarijų taką, kuriuo teks pereiti basiems. O skaityti romaną ir išsisukti nuo šios procedūros galimybės neturime: kiekvieną bylą galutiniam teismui kruopščiai ruošianti trijulė (autorius, pasakotojas ir advokatas Mauricijus), skirtingai nei iš ne tokios tolimos istorijos prisimenama „trojka“, nepriiminėja neskundžiamų ir kategoriškų savo sprendimų, o palieka jų priėmimą mums – ir visiems kartu, ir kiekvienam atskirai. „Kviečiu Skaitytoją ant literatūrinio suolo prisiekusiųjų teisme“, – jau savo vardu pratarmės pabaigoje kviečia autorius, dar pridurdamas ar primindamas, kad „tik literatūra yra tiesos, sąžinės ir tikėjimo individuali šventovė“ (p. 8).

       Neturėdami nei prisiekusiųjų teismo, per pusantro šimto metų taip ir neatsiradusio Lietuvoje, tradicijų, nei savo asmeninės moralinės prisiekusiųjų patirties, tokia pratarmės pabaiga esam nuteikiami ir įpareigojami labai rimtam išbandymui. Tiesa, pratarmę pasirašęs V. Martinkus nėra nei prokuroras, nei teisėjas, kurio kvietimą reikėtų atitinkamai suprasti, o ir mes patys nesam tokie, kuriems „mintis <...> visada [būtų] tokia pat reali kaip ir veiksmas“ (2) (p. 7), bet jeigu norime emociškai ir intelektualiai išgyventi visą kūrinio pilnatvę, tokį iššūkį priimame savo valia ir savo labui. Iš pradžių gal dar ir tikėdami, kad minėtoji trijulė, pasodinusi mus ant prisiekusiųjų suolo, nepaliks vienų, atsižvelgs į mūsų nepatyrimą, bet kuo toliau, tuo akivaizdžiau įsitikindami, kad vis dėlto paliks. Paklos prieš akis dešimtis dokumentų – protokolų, raportų, skundų, liudijimų, kaltinimų, pasiteisinimų, prisipažinimų, net niekuo neparemtų gandų – ir... paliks. Užversim paskutinį romano puslapį taip ir nesužinoję galutinės pasakotojo ištarmės. Sužinosim tik devynių prisiekusiųjų nuomonę ir tai tik vienu iš penkių kaltinimų, net nebūdami tikri, nei į kurį klausimą atsakyta, nei kieno konkrečiai atsakyta (kaltas ar nekaltas), – mes esam lygiateisiai to improvizuoto teismo prisiekusieji ir turime klausytis tik savo sąžinės balso.

        Romaną jau perskaičiusiajam priminsiu, o dar neskaičiusiajam (paskatindamas ar atbaidydamas) tiesiog pasakysiu, kad A. Griškevičius kaltinamas tuo, jog

       kėsinosi nužudyti caraitį Konstantiną;

       kėsinosi į kraujomaišą su dukterimi Frederika Frančeska;

       kėsinosi be cenzūros leidimo užsienyje atspausdinti bedievišką veikalą;

       kėsinosi nužudyti Kauno gubernatorių – išgąsdino jo arklius ir sužalojo jį patį;

       kėsinosi nužudyti ir mirtinai sužeidė jaunuolį Kajų Bratkauskį (p. 424).

       Romano neskaičiusiam žmogui po tokios informacijos gali susidaryti įspūdis, kad aptariamas ne istorinis romanas apie XIX a. vidurio šviesuolį, o kriminalinis detektyvas apie nusikaltėlį recidyvistą. Antrą prielaidą norėtųsi atmesti iš anksto, bet be jos nebūtų tokio romano, kokį turime prieš akis.

       Neabejoju, kad V. Martinkus rastų savyje galių ir kitokio pobūdžio romanui sukurti: filosofijos daktarui būtų nesunku iš A. Griškevičiaus traktato „Gamtos tikrovė“ rekonstruoti dvasinį devyniolikto amžiaus mąstytojo paveikslą, jo vienatvės apmąstymų, abejonių, kančių istoriją, intelektualinių svarstymų, ginčų, polemikos įkarštį; tiksliuosius elektrotechnikos mokslus baigusiam inžinieriui nesunku būtų buvę įsijausti į konstruktoriaus psichologiją, suintriguoti išradėjo darbų kasdienybe; prozininko romanisto patirties tokiems užmojams taip pat sukaupta. Bet V. Martinkus, kaip matome, renkasi... ne, ne detektyvą, o likimą žmogaus, gimusio skraidyti ne tik mintimis, bet ir savo rankomis sukonstruotu skraidymo aparatu, tačiau susiklosčiusių aplinkybių negailestingai prispausto prie žemės, tiesiog sumurdyto į ją, supurvinto, apšmeižto, pasmerkto, sužlugdyto. Parašai tokių epitetų grandinę ir staiga susigriebi: lyg ir teisinga, bet vienpusiška, neišsamu – tas žmogus iki paskutinės gyvenimo akimirkos vis dėlto kovoja už savo tiesą, už teisingumą, už savo svajonę, savo žmogiškąjį orumą. Negi kaltu apšauktas be kaltės? Ir į tokį klausimą kategoriško atsakymo nebus. Bent jau aš jo nesuradau. Pagal autoriaus nurodymą įsijautęs į prisiekusiojo vaidmenį, nusibraižiau sau tokią trijų skilčių lentelę, pirmoje skiltyje surašydamas jums jau pacituotus kaltinimus, antroje – savo sprendimą (kaltas ar nekaltas), trečioje – motyvus, kuriais tas sprendimas paremtas. Prisipažįstu: net šiandien, tiksliau – šiomis dienomis, kai rašau šias eilutes, ta lentelė taip ir guli prieš akis neužbaigta. Kaltinimai lieka tie patys, o sprendimas ir jo motyvai keičiasi: grįždamas prie pažymėtų puslapių ar pastraipų, staiga aptinki pirmu ar antru skaitymu nepastebėtą detalę, praleistą argumentą, nubrauki klausimą, į kurį radai atsakymą gal už dešimties ar viso pusšimčio puslapių. Motyvų ir argumentų skiltį tenka nuolat papildyti ir plėsti, o sprendimą – kad ir daug rečiau – keisti.

       Kviečiu skaitytoją praeiti su manimi šitą svarstymų ir abejonių kelią. Pirmasis kaltinimas: kėsinosi nužudyti caraitį Konstantiną. Kad ir kaip ten būtų, kėsinimasis nužudyti – nusikaltimas. Kaltas. Bet kas kėsinasi ir ką nužudyti? Jauni gimnazistai jų tėvynę iš Europos žemėlapio ištrynusio sosto atstovą. Šventas jaunatviškas idealizmas, patriotiškumas. Ar galima tuo kaltinti? Pagaliau ir pasikėsinimas neįvykdytas. Nekaltas. Bet įtartinas jo išsisukimas iš bylos. Vieniems mirtis, kitiems katorga, o jį – tėvelis išsuko? Neteisinga. Kaltas. Negi geriau būtų viena mirtim ar vienu katorgininku daugiau? Išsisuko jaunuolis ir nedrįsk jo pasmerkti atgaline data. Nekaltas. Bet per jų nepasisekusią avantiūrą uždaryta gimnazija, sustiprinta priespauda. Nekaltas? O jeigu pavergėjui niekas niekada nepasipriešintų?.. Dar reikia turėti omeny, kad tu, XXI a. prisiekusysis, daugeliu atžvilgių skiriesi nuo tokią pačią atsakomybės naštą gavusiojo XIX a. vidurio žmogaus.

       Tie skirtumai dar labiau išryškės sprendžiant tiesos ir teisingumo klausimus kitų kaltinimų atžvilgiu. Kėsinosi į kraujomaišą su dukterimi Frederika Frančeska. Šiuo metu visais įmanomais būdais esam tampomi, erzinami, nervinami garsiojo pedofilijos skandalo, gėjų parado, blaškomės nuo vieno spaudos klano ginamos versijos prie kito, nuo vienos partijos metamų kaltinimų neveikliems, o gal ir susitepusiems teisingumo institucijų klanams prie ginamųjų kitos partijos argumentų. Todėl skaitai romaną ir galvoji, kokius sprendimus priimtų prisiekusiųjų teismas, sudarytas iš protestuotojų, susirinkusių prie prokuratūros rūmų? Ir dar pagalvoji: kokią vertę apskritai turi priesaika mūsų dienomis, kai savo rinkėjų akivaizdoje didžioji išrinktųjų dalis jau suspėjo ciniškai ją sulaužyti. Perdedu? Ne didžioji? Viskas priklauso nuo prisiekusiojo tiesos ir teisingumo suvokimo, nuo jo etinių vertybių sistemos. Iš tiesų priesaikoje negirdėjom žodžių, kad varganais litais, atimtais iš pensininko, išrinktieji jau nuo pašios kadencijos pradžios nemokės už prabangų automobilį, kurį pasiims už „likutinę vertę“ po ketverių metų. Tokios priesaikos iš tiesų nebuvo, o priesaika sąžiningai tarnauti Tėvynei ir rinkėjams tikriausiai reiškia visai ką kita. Todėl nepasiduok jokioms asociacijų, aliuzijų, paralelių, palyginimų pagundoms, užmiršk visus šiandieninio gyvenimo rūpesčius ir problemas, sugrįžk į devyniolikto amžiaus vidurio istoriją ir atsakyk į klausimą, kurį ponams prisiekusiesiems užduoda „teismo pirmininkas, kolegijos patarėjas Aleksandras Godlevskis, iš profilio panašus į velionį imperatorių Nikolajų Pavlovičių“ (p. 424): kaltas ar nekaltas A. Griškevičius dėl kėsinimosi į kraujomaišą?

       Šituo klausimu „ikiteisminio tyrimo medžiagos“ (autorius šitos sąvokos, rodos, nėra pavartojęs, čia jau aš greičiausiai iš šių dienų apyvartos ištraukiau) surinkta daugiau negu bet kuriuo kitu: skundai ir pasiaiškinimai, įtarimai ir alibi, apklausų ir psichiatrinių ekspertizių protokolai, teisinių institucijų susirašinėjimai, arešto orderiai, liudytojų parodymai, įtariamojo žmonos laiškai ir savo pavardės skelbti nenorėjusiųjų nuomonės. Viskas, mielas skaitytojau, tau prieš akis, o iš tavęs laukiama tik vieno prisiekusiojo žodžio: kaltas ar nekaltas. Ir vėl negali jo tvirtai ištarti: matai, jauti daug melo, apgaulės, klastos, keršto, savanaudiškumo, materialinių interesų, elementaraus žmonių tamsumo ir nori šaukti: nekaltas. Bet tu – prisiekęs ir negali paklusti tik tokio pobūdžio emocijoms. Yra įtariamajam nepalankių faktų, yra keistokų jo teisinimųsi, yra prisipažinimų apie dvasinės pusiausvyros praradimą, savo veiksmų nesąmoningumą. O svarbiausia – yra dukters kaltinimas. Nejaugi, galvoji, mylimiausia, iš viso būrio vaikų išskirta, labiausiai lepinta duktė, tegu ir piktavalių prišnekinta, galėjo ryžtis tokiam kaltinimui? Vis dėlto, matyt, kaltas. Kažkiek, kažkuo, bet kaltas. Tačiau kažkiek, kažkuo – ne tavo kompetencija. Tu turi atsakyti vienu žodžiu: kaltas ar nekaltas. Keli rankas, pasiduodi, keliesi nuo prisiekusiųjų suolo ir kokia nors dingstimi atsisakai dalyvauti šitame procese, kaip romane jau yra padarę pora veikėjų. Bet vėl – pagunda: o gal kiti kaltinimai aiškesni, gal ten galėsi ištarti lemiamą žodį be kompromisų su sąžine?

       Kėsinosi be cenzūros leidimo užsienyje atspausdinti bedievišką veikalą. Augustinų vienuolyno klebonui kunigui Petkevičiui ir carinei cenzūrai tai yra neabejotinas, net nesvarstytinas nusikaltimas: kaltas A. Griškevičius ir prieš Dievą, ir prieš carą. Bet tu gi, sakai sau, esi XXI a. prisiekusysis. Negi pritarsi šitoms jėgoms, net ne iš romano, o iš istorijos atsimindamas caro cenzūros nusikaltimus prieš tavo tautą ir tavo kalbą, o apie nešvarų Petkevičiaus vaidmenį A. Griškevičiaus byloje jau spėjęs susidaryti nuomonę gerokai anksčiau? Nekaltas!!! – protestuoji, bet vėl prisimeni savo vaidmenį ir suabejoji: betgi tu neskaitei tų A. Griškevičiaus raštų, gal po tuo bedieviškumo epitetu velniai žino kas slepiasi? Gal ten kokių moralinės laisvamanybės erezijų prirašyta? Gal vis dėlto kažkiek ir kažkuo kaltas?

       Kėsinosi nužudyti Kauno gubernatorių? Nesąmonė, tikrai nesikėsino. Nekaltas! Palauk, bet žmogus, tegu ir gubernatorius, – sužalotas. Tegu be blogos valios, per neatsargumą, bet nelaimė įvykusi. Ir kaip tu gali taip kategoriškai neigti šito neramaus konstruktoriaus eksperimentų pasekmes?

       Tas pats ir dėl jaunuolio Kajaus Bratkauskio. Nesikėsino jo nužudyti, ne savo rankomis jį mirtinai sužeidė, bet eksperimento saugumas, kaip šiandien biurokratiškai pasakytume, nebuvo užtikrintas. Iš dalies dėl to, iš dalies per savo entuziazmą ir neatsargumą žuvo Kajus. Bet žmogus žuvo, ir byla turi būti iškelta. Ir vėl tenka svarstyti, kiek kieno kaltės. Ir blogiausia, kad tavo viešo svarstymo niekas ir neprašo: svarstyk sau į valias, bet teisėjui pasakyk vieną lemiamą žodį. Ak, kad bent žinotum, kokia bausmė laukia šito žmogaus... Jeigu bauda už neatsargumą, tai gal ir kaltas ištartum, o jeigu katorga?.. 

       Perskaičiau, ką iki šiol parašęs, ir nustėrau: kur mane įpainiojo V. Martinkus, į kokius sąžinės pelėkautus įviliojo? Tikiuosi, ne mane vieną. Ir kiek dar įvilios...

       Pirmiesiems, mūsų laimei, teismo procesas (atsiprašau, romanas) jau baigėsi, mes jau imam vaduotis iš hipnozinės prisiekusiojo būsenos, prisimenam esą tik skaitytojai. Negražu slėptis už skaitytojų nugarų, sakau sau, pereik į vienaskaitą. Esi literatūros kritikas, ir niekas iš tavęs nelaukia galutinio atsakymo apie tiesą bei teisingumą prieš du šimtmečius gimusio ir prieš pusantro šimtmečio mirusio žmogaus gyvenime ir likime. Geriausiu atveju skaitytojas gali paklausti arba pasiklausyti tavo nuomonės apie romaną. Bet su tom kritikų nuomonėm irgi visko būna: šį tą išmano apie literatūrą, šį tą suvaidina, vaizduoja objektyvius vertintojus, o kartais būna akivaizdžiai subjektyvūs, net tendencingi, demonstruoja (ar slepia) savo skonį, kriterijus, prioritetus, proteguojamus žanrus, asmenines simpatijas, pažintis, draugystes (suinteresuotam skaitytojui nebūtų sunku nustatyti, kad ir tarp romano autoriaus bei jo kritiko taip pat esama nepaneigiamų ryšių). Gali prisiekinėti, kad amicus Plato, sed magis amica verita, atseit Platonas draugas, bet didesnis draugas teisybė, tačiau negali iš skaitytojo atimti teisės bent jau abejoti. Todėl ir pakviečiau jį ilgėliau pabūti prisiekusiojo vaidmenyje.

       Priešingu atveju (o recenzentui tokie atvejai yra įprasta kasdienybė) būčiau pasistengęs viską sudėti į vieną pastraipą. Pavyzdžiui: „Žemaičio garlėkio“ autoriui pavyko įsigilinti į labai sudėtingą savo romano herojaus istorinį prototipą, jo charakterio prieštaringumą ir likimo negailestingumą, autentišką archyvinę medžiagą papildyti tiksliai išbalansuota kūrybine išmone ir sukurti tokį meninį charakterį, kuris drąsiai užims savo vietą ryškiausių lietuvių literatūros personažų galerijoje.

       Visai kitus meninius uždavinius kėlė sau autorius, kurdamas kito Griškevičiaus – vyresniojo Aleksandro brolio Mauricijaus – paveikslą. Nežinau, kokia istorine ir archyvine medžiaga disponavo šiuo atveju rašytojas, bet atrodo, kad jam ir tokios medžiagos pakako. Mauricijui romane tenka ypatingas vaidmuo: jis tuo pat metu yra ir veikėjas, ir pasakotojas. Pasakotojas ir veikėjas viename asmenyje nėra išskirtinai retas atvejis psichologiniame romane, bet kalbant apie „Žemaičio garlėkį“ pirmiausia vis dėlto akcentuotinas ne jo psichologizmas, o istorizmas. Ieškodamas romano pasakotojo figūros, pirmiausia aptinki lyg ir tradicinį pasakotoją trečiuoju asmeniu, kuris paprastai būna savotiškas autoriaus alter ego. Iš jo ir išgirstame pirmąsias žinias apie Mauricijų.

       Nesunku įsivaizduoti, kad kitas kritikas gal ir visą kalbą apie romaną būtų pradėjęs nuo Mauricijaus pristatymo. Galėjo tai padaryti ir tas pats kritikas, rašinio pradžioje, beje, prisipažinęs, kad neturi tikslaus jo plano. Bet kaip jau pradėta, taip pradėta. Geriau vėliau, negu niekad. Ne pirmu romano skaitymu susidėliojau galimų akcentų atsargas, todėl ir skaitytojui siūlau arba sugrįžti, jeigu jis jau perskaitęs romaną, arba labai įdėmiai perskaityti jo pradžią, ko dažnai nepadaroma, kol dar nesame kaip reikiant įtraukti į veiksmo ir įvykių verpetą. Apie tokį sugrįžimą signalizuoja ir pats rašytojas, du kartus – romano pradžioje ir pabaigoje – išdėstęs A. Griškevičiui pateiktus kaltinimus. Todėl ir aš, beje, savos skaitytojo patirties pamokytas, nuogąstauju, kad ir kitas skaitytojas, perskaitęs tris pirmuosius (po pratarmės) romano puslapius apie teismo vietą, laiką, dalyvius ir bylos sudėtį, galėjo greitu žvilgsniu perbėgti post scriptum, be kurio adekvačiai perskaityti visą kūrinį būtų gerokai kebliau. Todėl cituoju šitą post scriptum ištisai:

 

       Teismo posėdis vyksta ne tik Šiaulių teismo rūmų salėje, bet ir advokato Mauricijaus Griškevičiaus vaizduotėje, nes daug kas yra tik jo paties pasakyta, jo plunksna užrašyta, bet kitaip nepatvirtinta.

       Gali būti, kad advokatas tik parengė savo kalbą, ir mes pirmieji galime perskaityti ją visą arba beveik visą.

       Skaitant ir tvarkant Mauricijaus užrašus, į galvą ateina spėjimas, kad svarbiausi teismo proceso įvykiai atsitiko Andriejave, Mauricijaus Griškevičiaus dvarelyje, jo darbo kabinete, šalia vienos turtingiausių bibliotekų anuometinėje Žemaitijoje. Ten buvo konstruojami mentaliniai advokato pelėkautai prisiekusiųjų sąžinei.

 

       Cituoju šias tris trumpas pastraipas kaip žavios literatūrinės mistifikacijos pavyzdį. Visa, kas pasakyta apie teismą su istoriko tikslumu, ypač informatyvus istorinio laiko apibūdinimas, čia jeigu ir neapverčiama aukštyn kojomis, tai bent jau pakreipiama tokiu kampu, kad sukurtasis realybės įspūdis virstų tik tikėtinumu. Maža to, kad šalia Šiaulių teismo rūmų atsiranda Mauricijaus vaizduotė, kaip lygiavertė būsimų įvykių ir teismo proceso vieta, – pasakotojui „ateina spėjimas“, kad visa tai galėjo vykti net ne Šiauliuose, o Andriejave, Mauricijaus dvarelyje, jo darbo kabinete. Abejonė pasėta ir dėl Mauricijaus užrašų: pasakyta, užrašyta, bet... nepatvirtinta. Tačiau kulminacija pasiekiama prielaida („Gali būti“), kad ta kalba iš viso galėjo būti tik parengta, bet nepasakyta. Kas vyksta šiame post scriptum: nuo tiksliai nurodytų veiksmo laiko ir vietos einama prie vaizduotės, nuo teisme, paties Mauricijaus organizuotame, būtinai turėjusios nuskambėti advokato kalbos prie tikimybės, kad ta kalba iš viso nebuvo pasakyta, kad ji sudėliota iš tų, „kitaip nepatvirtintų“, Mauricijaus užrašų, kurių autentiškumu po viso to mes jau patys pradedame abejoti. Ne pačių užrašų, o jų autorystės autentiškumu. Kodėl ir kam šita mistifikacija (ar demistifikacija) buvo reikalinga istoriniame romane? Pirmiausia todėl, kad V. Martinkus be mistifikacijų apskritai išsiversti negali: neprisimenu nė vieno jo kūrinio, kuriame nebūtų tekę kartu su jo personažais įminti kokią nors painią mįslę, atskleisti paslaptį, paprasčiausiai pasijusti... vedžiojamam už nosies. Niekada dėl to nesupykdavai, galiausiai įsitikinęs tokių meninių sprendimų ar išdaigų prasme. Taip bus ir šį kartą, kai iki galo suvoksime visą meninio sumanymo mastą.

       Autorius nesitenkina labiausiai pastebimu uždaviniu – iš autentiškų archyvinių dokumentų, palygintinų su archeologų iškasamomis dirbinių ar statinių šukėmis, rekonstruoti XIX a. vidurio žmogaus dvasinį portretą ir minimalų to laiko buities foną. Jam svarbu kokiu nors būdu perteikti ir dvasinę to laiko atmosferą, kuri paprasčiausiai netelpa į Aleksandro gyvenimo istoriją. Carinės valdžios represinė sistema, laisvo žmogaus persekiojimo mechanizmas, ir priešingai – iš dvasinės baudžiavos dar neišsivadavusių žmonių baimė, prietarai, savanaudiškumas telpa, o šviesiausios, nuo buities rūpesčių pakylėtos minties skrydis netelpa. Aleksandrui toks minties skrydis, žinoma, yra būdingiausias ir artimiausias, bet jį, kaip matome, varžo kaltinimų griūtis ir savigynos būtinybė. Todėl intelektualiniu savojo amžiaus reprezentantu ir pasirenkamas Mauricijus. Kaip išsilavinęs teisininkas, „vienos turtingiausių bibliotekų anuometinėje Žemaitijoje“ savininkas, kaip vyresnysis Aleksandro brolis, sunkesniais gyvenimo momentais jam padėdavęs, kaip žmogus, ne tik pasiryžęs apginti brolio garbę, bet ir apskritai reabilituoti sistemos traiškomą žmogų. Pastarasis siekis bene ir bus svarbiausias: ginamasis brolis prieš metus miręs ir jo likimo jau nebepakeisi. Bet išsiaiškinti tiesą ir apginti teisingumą niekada ne vėlu.

       Advokatas Mauricijus žino, kas yra Rusijos teismų sistema, ir savo viltis deda tik į numatomą naujovę – apygardų ir gubernijų prisiekusiųjų teismą. Tiesa, „ne tik Šiauliuose, bet ir Kaune, Vilniuje, visame Šiaurės Vakarų krašte dar niekas nežino, kaip prisiekusiųjų teismas nagrinės pirmąsias baudžiamąsias bylas“, bet pasakotojas ir Mauricijus, kurių balsams romane atskirti reikėtų papildomo tyrimo, viliasi, „kad nuo šiol svarbiose bylose tik prisiekusiųjų sąžinė sakys, kas yra kaltas ar nekaltas“ (p.10).

       Nepamiršdami mistifikacijos, kurią esam išsišifravę tame post scriptum, dabar jau galim sekti, kaip formuojasi mūsų sąmonėje antro pagal svarbumą personažo – Mauricijaus – paveikslas. Didelių mįslių ir paslapčių, kurios gaubia Aleksandro paveikslą, čia jau nebebus. Mauricijaus siekiai, mintys ir veiksmai gana konkretūs: iki galo išsiaiškinti tiesą apie brolį, apginti jo garbę, išsklaidyti įtarimų ir kaltinimų šešėlius. Kaip patyręs teisininkas, jis kuo kruopščiausiai renka visus su broliu susijusius dokumentus, liudijimus, paskalas, gandus, jų gausybėje vildamasis sužinoti tiesą. Tuo pat metu rašomos pastabos būsimajai ginamajai kalbai. Tai beveik ir viskas, iš ko kuriamas Mauricijaus paveikslas. Nėra nei platesnės jo biografijos, nei ryškesnių juristo darbo epizodų, nei jo dvarelio vaizdų, nei detalesnio brolių santykių nušvietimo, – tenkinamasi vienu kitu laiškeliu iš jų susirašinėjimo. Kitu atveju tokias pastabas tikriausiai lydėtų išvada, kad autorius nuskriaudė savo veikėją, atimdamas iš jo gyvesnio, įvairesnio, visapusiškesnio gyvenimo galimybę. Šiuo atveju – bent jau skaitydamas romaną – apie tai nepagalvoji: jauti žmogų apėmusią tiesos ir teisingumo siekimo aistrą, pats jai pasiduodi ir, užmiršęs kitus dalykus, imi nekantriai laukti bylos baigties. Vienas dalykas, kurį įsidėmi ir kuriuo nuolat žaviesi, yra Mauricijaus minties aiškumas, teisininkui būdinga logika, faktinių argumentų ir emocinių išlydžių dermė. Kai atitokęs nuo refleksinės ir emocinės įtampos bandai pasvarstyti, kaip būtų buvę, jeigu būtų kitaip – jeigu autorius iš tiesų savo personažą būtų aprūpinęs įvairiais aksesuarais, pats įsiveli į prieštaravimų brūzgyną. Pažinodamas autorių, prisimindamas jo kūrybinį kelią, pasitikėdamas jo kūrybinėmis galiomis, patirtimi, meistriškumu, gali įsivaizduoti, kad ir tai jis būtų padaręs profesionaliai ir įtikinamai. Bet tas pats pasitikėjimas autoriaus patirtimi ir jo nuojauta siūlo ir kitą išvadą: autorius apdairiai atmetė viską, kas nereikalinga pagrindinei temai ar bylai, kas galėtų sumažinti emocinę ar mentalinę įtampą, nors trumpam išmagnetinti tekstą, sumažinti jo traukos jėgą.

       Kalbant apie istorinį romaną gal ir per toli atsidūrė fakto bei meninės išmonės santykis, kuris kiekviename kūrinyje smarkiai svyruoja, bet beveik visada krypsta meninės išmonės pusėn. Dėl autentiškos archyvinės medžiagos panaudojimo „Žemaičio garlėkyje“ daug ką pasako pats autorius:

 

       Šiandien tie dokumentai – jau istoriografinis paveldas. Tuos, kur skaitytojas mato pagrindinius anuometės raštvedybos ženklus – datas (pasakojimuose paliktas pagal senąjį stilių) ir registracijos numerius, ir šiandien galima rasti archyvuose. Kitų „daiktiškumas“ yra tik pasakotojo(-ų) motyvacija ginče dėl Aleksandro Griškevičiaus kaltės (p. 8).

 

       Pradėjęs rengtis viešai kalbai apie romaną, bandžiau šiuo atžvilgiu susirūšiuoti visą dokumentinę ir nedokumentinę romano medžiagą, bet greitai suvokiau, kad tai – beprasmis darbas: dokumentus nuo „dokumentų“ skiria tik tas vienintelis požymis – yra data ir registracijos numeris, ar jų nėra. Autoriaus taip įsigilinta į XIX a. vidurio teisminę ir apskritai kanceliarinę raštvedybą, į to meto prašymų, susirašinėjimų, sprendimų stilių, į privačių laiškų formą, kad be minėto požymio – datos ir registracijos numerio – atskirti tikrus dokumentus nuo netikrųjų paprasčiausiai neįmanoma. Neatmetu galimybės, kad patyrusiems tekstologams tai galėtų pasirodyti ir kaip lengvesnis uždavinys, bet aš jo imtis tikrai nesiryžčiau. Pasiekti tokio restauratoriaus meistriškumo autoriui tikriausiai bus padėję ir tai, kad visi valdiškieji to meto dokumentai yra surašyti rusų kalba, A. Griškevičiaus rašytinis palikimas – lenkų, o autoriui visa tai teko paversti vieningu lietuvišku tekstu.

       Teksto stilistinis vieningumas yra lyg ir visiems žinomas, chrestomatinis reikalavimas, bet postmodernizmas pavojingai išklibino kai kuriuos nusistovėjusius dalykus: vis dažniau nekreipiama dėmesio į personažo psichologiją, per prievartą į jo lūpas brukami žodžiai, kurių jis neturėtų ištarti, skirtingų kartų, lyčių, patirties veikėjai kalba viena, bet kokias individualumo žymes nusimetusia kalba ir t. t. V. Martinkus, nuo jaunystės priskirtas prie novatorių, modernistų, šioms postmodernizmo pagundoms, atrodo, nelinkęs pasiduoti.

       Dabar, kai romanas perskaitytas, kai ilgokai pabūta prisiekusiojo vaidmenyje, kai įsitikinta, kokią sunkią bylą mums atvertė autorius, kai suvokta, kad ne kategoriško atsakymo jis laukia iš mūsų, o susimąstymo, kai su skaitytoju pasidalyta savąja unikalaus romano skaitymo patirtimi, jaučiu būtinybę nors konspektyviai aptarti kai kuriuos universalesnius ir „Žemaičio garlėkio“, ir romano žanro apskritai aspektus.

       Pirmiausia – epiteto (prie romano) klausimą. Jeigu skaitytojas pasistengs prisiminti, kokį epitetą prie kūrinio jau esu prikabinęs, tai greičiausiai prisimins istorinį. Jį ir palieku, turėdamas omeny, kad kūrinio istoriškumą liudija ne tik istorijoje (bent jau enciklopedijoje) įrašyta tikrai gyvenusio žmogaus pavardė, tiksliai nurodytos jo gyvenimo datos, bet ir labai autentiškas istorinis ir socialinis fonas: Lietuva, jau beveik septyni dešimtmečiai išbraukta iš Europos žemėlapio ir egzistuojanti tik kaip Rusijos imperijos Šiaurės vakarų kraštas. Visa aukštoji valdininkija – rusai, oficiali biurokratinė kalba – rusų. Jau paskelbtas caro manifestas apie baudžiavos panaikinimą, bet ką tai reikš praktiškai, dar atrodo labai miglotai. Socialinės ir nacionalinės priespaudos ženklai – kiekviename žingsnyje. Laisvesnė mintis persekiojama visuose lygiuose – nuo represinės caro administracijos iki bažnyčios. Biurokratinės mašinos dantračiai sukasi visu tempu: tarp jų patekęs žmogaus traiškomas ir didžiųjų (kaip generalgubernatorius), ir mažųjų (kaip koks teismo prižiūrėtojas). Į slaptųjų tarnybų aplankus beveik vienodom teisėm segami ir seklių raportai, ir apklausų protokolai, ir asmeninio keršto padiktuoti skundai, ir anoniminiai laiškai. Kadaise su slapto pavydo jausmu skaitęs esto J. Krosso „Imperatoriaus beprotį“, mąstydamas apie „Žemaičio garlėkį“ ne kartą pagalvodavau, kad ir mes ne tik turėjome savų „bepročių“, bet jau turime ir rašytojų, ne iš vadovėlių išmokusių kelias imperiją charakterizuojančias frazes, bet iš autentiškų dokumentų pabandžiusių sukurti dvasinę, gal tiksliau būtų pasakyti – bedvasę imperijos atmosferą. Na, dėl rašytojų šiek tiek perlenkiau. Net prisimindamas P. Dirgėlą, pasidžiaugdamas, kad tais pačiais metais išėjo istorinis K. Sabaliauskaitės romanas „Silva rerum“ (ne besąlygiškai kritikos sutiktas, bet literatūriniu atžvilgiu tikrai dėmesio vertas kūrinys), turėdamas omeny dar vieną kitą istorinės tematikos romaną, kurių rikiuotė, paremta išsamesne analize, jau būtų atskiro straipsnio objektas, „Žemaičio garlėkį“ vis dėlto rašau „atskira eilute“, o jos autorių palieku „vienaskaitoje“.

       Jau užsiminiau apie šio romano psichologizmą ir tikrai nepulčiau diskutuoti, jeigu kas nors jį įrašytų į psichologinės prozos aktyvą. A. Griškevičius šiuo atžvilgiu gal ir nepretenduotų į psichologiškai motyvuotų charakterių gretą (jį vis dėlto matome iš šalies), bet Mauricijaus linijos psichologiškumas ne tik nekelia abejonės, bet, priešingai, vertas platesnio diskurso, negu jam buvo skirta šiame rašinyje.

       Ėmęsis neva teorinių pasvarstymų, atsiverčiau A. Krasnovo sudarytą „Literatūros terminų žodyno“ sąsiuvinį, skirtą romanui. Prieš istorinį romaną ten kaip tik eina intelektualinis romanas, pradedamas tuo, kad jo „struktūrą lemia minties raida, filosofinių svarstymų įtampa“, ir baigiamas teiginiu, kad „intelektualinių paraboliškų romanų sukūrė I. Meras, V. Martinkus, R. Lankauskas“ (2). Prisiminiau visą V. Martinkaus kūrybą ir pagalvojau: jeigu jau iki šiol autorius buvo pagrįstai priskirtas prie intelektualiųjų, tai dabar šita pozicija dar esmingiau sustiprėja. Visas tas Mauricijaus improvizuojamas teismo procesas ir jo kuriama ginamoji kalba yra gražus intelektualinės minties žaismo pavyzdys, jeigu žaismą šiuo atveju siesime ne su dramatišku siužetu, o su minties gyvumu, judrumu, jos plastika.

       Jau vien to, kad romanas sukasi apie penkis kaltinimus kriminaliniais nusikaltimais, užtektų prisegti jam dar vieną ar du epitetus (kriminalinis, detektyvinis), nė kiek nesumažinant „kilniųjų“ epitetų svorio. Net jeigu čia ir neprisimintume romano pabaigos, kurioje Aleksandro gyvybę nutraukia tikrai kriminalinė žmogžudystė, ankstesnieji prisiekusiojo pamąstymai prie kiekvieno kaltinimų punkto būtų pakankamas pagrindas ir tokiai žanrinei stilistinei traktuotei.

       Ateina laikas, kai reiklusis skaitytojas, galbūt ne mažesnis V. Martinkaus talento gerbėjas, gali paimti kritiką už atlapų ir grėsmingai paklausti: ką, tu nori pasakyti, kad rašytojas pateikė kažkokį eklektišką, hibridišką kūrinį, kurį kaip nori, taip ir gali vadinti?! Ne, ne, pagailėkit atlapų, tuoj viską paaiškinsiu. Čia irgi savotiškas kritiko žaidimas, provokacija, kad pats būtų išprovokuotas pridurti dar vieną kitą pastraipą.

       Pirmiausia priminsiu, kad kritikos bene plačiausiai analizuotas B. Radzevičiaus romanas „Priešaušrio vieškeliai“ buvo apjuostas dar ilgesne epitetų girlianda. Tiesa, ten nebuvo kai kurių šiuo atveju pavartotų epitetų, bet užtat buvo ir socialinis-buitinis, ir filosofinis, ir auklėjimo, ir artistinis. Tiesa, tie epitetai buvo skirtingų kritikų įvardyti, bet tai nekeičia esmės. Romanas – dar jaunas, besivystantis žanras, intensyviai treniruojantis savo raumenis ir ryžtingai besipriešinantis literatūros teoretikų ar kritikų pastangoms paguldyti jį į savo gabaritų nekeičiančią Prokrusto lovą. Bijau kategoriško apibendrinimo, bet manau, kad daugumai rimtų rašytojų žanrinio grynumo klausimas yra mažų mažiausiai antroje juos kankinančių kūrybinių klausimų pusėje. Ir ne žanrinė etiketė lemia kūrinio vertę. Įrašydamas daugiau epitetų, nesitikėjau ir nepretendavau nei padidinti, nei sumažinti tos vertės balų. Bet jeigu taip jau išėjo, tai privalau pridurti, kad autoriui pavyko sėkmingai susidoroti su archyvuose sulasiota medžiaga ir įkvėpimo (būta čia ne tik darbo, bet ir tikro įkvėpimo) valandomis sufantazuota istorija, išdėstyti tą medžiagą saikingomis dozėmis, o istoriją suskaidyti į smulkius fragmentus, paskui juos taip sumaišyti ir supresuoti, kad prieš skaitytojo akis nuolat būtų ne žmogaus biografija, o jo likimas. Biografijos skaitymą gali pertraukti, atidėti, tačiau susitapatinęs su jo likimu, jau negali pabėgti kaip ir nuo savojo.

       Pradžioje sau ir skaitytojui iškėlęs sąlygą (ar viltį) emociškai ir intelektualiai išgyventi visą kūrinio pilnatvę, bent jau nuo savęs galėčiau pridurti: įdėmaus įsiskaitymo sąlygos laikiausi ir mano viltys išsipildė. tiesa, skaitant romaną, nebuvo kada gręžiotis nei į literatūros istoriją, nei į ilgametę savo skaitymų patirtį. Paprasčiausiai pasidaviau psichologinei prisiekusiojo savijautai, į kurią patekau pradėjęs skaityti romaną ir iš kurios nebeišsivadavau iki jo pabaigos. Šitaip kadaise hipnotizavo nusikaltimo ir bausmės problemos, tiesos ir teisingumo paieškos F. Dostojevskio romanuose, vėliau W. Faulkneris, A. Camus, G. G. Ma´rquezas, C. Fuentesas, J. Krossas. Šitaip be pasipriešinimo buvau įtrauktas į B. Radzevičiaus „Priešaušrio vieškelių“, L. Gutausko „Vilko dantų karolių“, J. Apučio „Skruzdėlyno Prūsijoje“, R. Granausko „Rūko virš slėnių“, V. Juknaitės „Stiklo šalies“ , R. Klimo „Maskvos laiko“ meninio žodžio sūkurį. 

       Rašydamas (ar parašęs) „Žemaičio garlėkį“, V. Martinkus, mano nuomone, išsprendė svarbią rašytojo ir skaitytojo problemą. Nėra ko slėpti, kad iki šiol skaitytojo atžvilgiu jis buvo vienas iš „sunkiųjų“ rašytojų. Daug „lengvesnis“ jis netaps ir po „Žemaičio garlėkio“: reikės jam ir įdėmaus, ir intelektualaus, ir reiklaus skaitytojo. Bet toks skaitytojas, neabejoju, pastebės ne tik išorinius pokyčius jo prozoje. Labai glaustai galima nusakyti tokią kūrybinių ieškojimų takoskyrą: visada savo kūriniams rasdavęs rimtų problemų, sudėtingų charakterių prototipų ar vaizdinių, jis vis dėlto neretai komplikuodavo savo santykį su skaitytoju itin intelektualaus mintijimo viražais, akivaizdžiai matomomis ir ne visada adekvačiai įvertintomis savojo stiliaus paieškomis. „Žemaičio garlėkyje“, kaip ir naujausiose savo biografinėse bei eseistinėse apysakose („Šuns mazgas“ bei „Karvelių lesintojas“) rašytojas, rodos, priverčia skaitytoją pamiršti autorių, jo stiliaus originalumą ir susikoncentruoti tik ties tuo, kas svarbiausia ir jam, ir mums.

 

       ______________________________________

       1  T a m m s a a r e  A. H. Tiesa ir teisingumas. – Vilnius: Vaga, 2009. – P. 323.

       2 Citata priderinta prie sakinio sintaksės, bet kiek anksčiau ji jau buvo pateikta ir autentišku pavidalu.

       3  A l e k s a n d r a s  K r a s n o v a s.  Literatūros terminų žodynas. I sąsiuvinis. – Vilnius: Baltos lankos, 1995. – P. 8.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 10 (spalis)