tekstai.lt

Požiūriai. Algimantas Zurba

Algimantas Zurba. Ričardo Šileikos nuotrauka
Algimantas Zurba. Ričardo Šileikos nuotrauka
       1. Įsibėgėjo XXI amžius – baigiasi pirmasis jo dešimtmetis. Sulaukėme Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmečio. Ar pajutote naujojo laiko dvasią literatūroje, kultūroje, gyvenime? Kokios permainos nudžiugino, kurios kelia nerimą ar net baugina?

       2. Ar gyvybinga ir paveiki dabartinė lietuvių literatūra? Gal, anot Marcelijaus Martinaičio, „sutramdyto rašytojo“ kūryba jau nepajėgi daryti įtakos visuomenei? Ko lauktumėte iš mūsų literatūros ateityje?

       3. Laikas negailestingas kiekvienam žmogui – ne tik kūrėjui. Stebina naujos technologijos, nuolatiniai gyvenimo pokyčiai, globaliniai procesai. Kaip sekasi „kurti“ savigynos mechanizmą, kuris leidžia mums išbūti, išgyventi?

 

 

       1. Ne patys renkamės savąjį metą. Mus, dabar jau vadinamus vyresniaisiais, formavo žiaurus karas, dramatiškasis pokaris. Rūstus laikas kaupė savitą patirtį. Ji labai skiriasi nuo mūsų jaunesnės kartos, užaugusios ramesniais laikais. Mums reikėjo stiprių savisaugos, išlikimo instinktų. Užtat toks suprantamas ir brangus Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo metas. Prieš dvi dešimtis metų įvykęs išsilaisvinimo stebuklas nekvestionuojamas. Tačiau ypač žeidžia abejotini mūsų kasdienos pokyčiai – kai fetišizuojamas turtas, tuščiai didžiuojasi apsukruoliai, o paprastas žmogus niekinamas ir žeminamas. Apie tai taikliai rašė Eugenijus Ignatavičius, atsakydamas į šios anketos klausimus („Metai“, 2010, Nr. 5–6).

       Neabejotinai pasikeitė kūrybos sąlygos – išnyko idėjiniai prievaizdai, kietai gniaužusi cenzūros ranka. Niekas nebesuka galvos, ką ir kaip kalbėti. Tokie pančiai jaunesnei rašytojų kartai visai nepažįstami – jos niekas nevaržo. Mes gi prie laisvos meninės kalbos turėjome pereiti. Nebereikalingi pasidarė nutylėjimai, daug ką paslepiančios stiliaus vingrybės, Ezopo kalba. Viskas pradėta vadinti tikraisiais vardais, į savo personažų lūpas pagaliau galėjome įdėti mums labai svarbius žodžius – niekas čia jūsų (okupantų) nekęs, niekas. Taigi vertingiausioji naujovė ir yra galėjimas kalbėti atvirai, tiesiai. Ji kokybiškai pakeitė daugelį naujų knygų, o šios papildė ir praturtino visą kūrybos panoramą.

       O kas jaudina? Pirmiausia paminėkim kai kuriuos išorinius reiškinius: kultūrinės politikos stoką mūsų valstybėje, masinės kultūros įsigalėjimą. pamiršta, kad literatūra ugdo žmogaus asmenybę, turtina, padeda tapti ne bejausmiu robotu, įpratina matyti šviesą. Gal pozityvių pokyčių atneš į Kultūros ministeriją atėję nauji žmonės? Gal išnyks neapibrėžtumai knygų leidyboje, bauginantis kūrybinio darbo nuvertinimas. Tikėkim, kad pranyks absurdiškos bausmės už meno kūrimą, kai pensinio amžiaus sulaukęs autorius, gavęs nors menkiausią atlygį pagal autorinę sutartį, griebiamas už gerklės, – atskaičiuojamos protu nepaaiškinamos baudos iš jo pensijos. Ar bus suprasta, kad bibliotekos be naujų knygų – beveik mirusios?

       Rašytojų sąjunga suvažiavimuose nebepateikia praėjusios kadencijos kūrybos apžvalgų. Intencija lyg ir neprasta: kam dėlioti rašančiuosius į tam tikras vertės lentynas, kiekvienas laisvas kalbėti savo balsu, pagal savo kūrybos galias. Tačiau kartais geriausi norai lieka tiktai norais. Vengiant supriešinti rašytojus, atsitinka dar liūdniau. Ne veltui prancūzai kartoja iš senovės romėnų ar graikų pasiskolintą posakį: viskas juda, tačiau niekas nesikeičia. Kitaip tariant, lazda lieka lazda ir gali trenkti kitu galu.

       Tas trenksmas šiandien vis dažniau pasigirsta. Vis dėlto anksčiau rengtose suvažiavimų kūrybinėse ataskaitose objektyvumo būta daugiau. Dabar įsigali stichiškumas. Štai kasmet neva skaitytojai renka geriausią knygą. Betgi išankstinis sprendimas jau padarytas. Dešimtukas ar penketukas iš anksto įvardijamas, nors skaitytojas gal pasirinktų visai nepaminėtą autorių – skoniai ir išprusimas juk labai skiriasi.

       Tas pat ir spaudos diskusijose, viename kitame rašytojų susirinkime.

       Nežinia, kokiais principais remiantis suburiami vertintojai, diskutuotojai, bet jie tarsi įgyja visažiniškumo, vienintelės tiesos skelbėjų teisę. Prasideda mūšis, nors priešo nėra. Tada jis išgalvojamas. Neretai akys nukrypsta į gana ramiai dirbančią, visai nekonfliktišką vyresniųjų kartą. Mūšis nelygiavertis. Senjorais pavadintiems lyg ir nesmagu, net menka atmušinėti niekuo nepagrįstas, visai nemotyvuotas atakas. Vidinė kultūra neleidžia leistis į beprasmiškus ginčus. Tad ir skelbiamos diskutuojančiųjų vienmečių pergalės, o vyresnieji be jokio pagrindimo bloškiami į literatūros paribius. Nesivarginama išklausyti jų žodžio, į tuos pasvarstymus jie apskritai nekviečiami.

       Žinoma, galima nusišypsoti: nieko nauja, – mūsų literatūros padangėje šitaip ne kartą yra buvę. Kaip ir galima neabejoti, kad šiandieninių žinovų kategoriškumą ims „skalbti“ dar vėliau pakilęs kūrybinis atžalynas.

       Vienpusišką entuziazmą šituose mūšiuose galėtų ataušinti svarios kritikos žodis. Deja… Nebeturime subtilaus poezijos vertintojo Vytauto Kubiliaus, Anapilin išėjo principingasis ir reiklusis Albertas Zalatorius, itin didelė properša atsivėrė, kai netekome Elenos Bukelienės, be galo mylėjusios literatūrą, pagarbiai ir pedagogiškai taktiškai ją vertinusios, mokėjusios nieko neįžeidžiant pastebėti kūrybos seklumas, iškeldavusios pavykusius momentus – tiek vyresniųjų, tiek jaunesniųjų kūryboje. Šito objektyvaus kalbėjimo šiandien labai trūksta. Geranoriškesni kritikai daug ko nebeaprėpia, kai kuriuos tiesiog prislegia pedagoginiai darbai.

       Labiausiai akis bado šiuo metu Lietuvoje įsigalinti mada apie literatūrą šnekėti be jokios atsakomybės, skelbti kategoriškus nuosprendžius, – pačių kūrinių nė neskaičius. Jūratė Sprindytė „Metų“ diskusijoje (2010, Nr. 3) atvirauja: „Reikėtų ryžtis pasigilinti į senjorų kūrybą. 2009-ųjų data išėjo nauji A. Bieliausko ir V. Bubnio romanai, nežinau, ar visai naujas P. Treinio romanas, J. Mikelinsko apsakymų knyga. Tos knygos randasi, bet ar nerodo ir literatūros proceso stagnacijos?“ Valdas Kukulas čia pat skuba lesioti tik pavardes: „Aš atrinkčiau R. Gavelį ir A. Jakučiūną… Tai ir pripažinkim, kad kažką naujo įneša tiktai A. Jakučiūnas, J. Melnikas, H. Kunčius, M. Ivaškevičius.“

       Visai suprantamas diskutuojančiųjų potraukis skaityti, išskirti savo vienmečius – toks kalbėjimas jiems artimesnis, patrauklesnis. Bet ar galima atsainiai, nė nepasigilinus numoti ranka į, sakykim, naujausius R. Kašausko romanus „Laukimas“, „Badmetis“, kuriuose išryškėja didelė rašytojo branda, reljefiškai nutapyti vaiko, paskui ir jaunuolio literatūriniai paveikslai, itin spalvingu žodžiu perteikta jų gyvento laiko dvasia. O neatsakingai vertinant, nė nepavarčius naujų leidinių, jie bloškiami vos ne į šiukšlyną. Gerai, kad „Metuose“ (Nr. 8–9) pasirodė rimta ir įžvalgi A. Guščiaus recenzija apie romaną „Badmetis“ – tai savotiška kompensacija autoriui po nepamatuotų įžeidimų.

       Anksčiau minėtame pašnekesyje „užkabintas“ ir šių eilučių autorius, irgi nežinia, ar vertintojų skaitytas, tad ginčytis būtų tiesiog beprasmiška.

       Daug metų dirbau jaunimo spaudoje, įpratau džiaugtis kiekvienos literatūrinės atžalos sėkme, skubėjau jų darbus skelbti. Šiandien džiugina vis augantis R. Šerelytės gebėjimas pajusti piešiamo žmogaus dramatizmą, panaudotos itin įsimenančios detalės; L. S. Černiauskaitė subtilėja, sekdama savo personažų psichologijos vingius; ryškiomis spalvomis, kitaip nei įprasta, skaudžius mūsų krašto žmonių išbandymus prozoje rikiuoja M. Ivaškevičius.

       Kas žino, kaip ir kur pakryps romuviečių žurnalo pasigautas pokalbis literatūrinių kartų sandūros tema. Pašnekesys Rašytojų sąjungoje (2010. VI. 10), deja, tik patvirtino ką tik išsakytas pastabas. Kalbėjo dešimt oratorių, o tik du trys buvo išsamiau susipažinę su „senjorų“ kūryba. Iš esmės jos nepalietė. Dvi su puse valandos žiro gražbylystės, galima sakyti, apie nieką, minėta tik viena kita knyga, pakliuvusi į prelegentų akiratį. Ar tik nebus apie tokią situaciją taikliai užsiminęs Juozas Aputis novelėje „Šūvis po Marazyno ąžuolu“: „Jo balsas dirbtinai pastiprintas, pilnas suvaidinto pasitikėjimo: taip taip, nieko tokio čia nebuvo, ir Vinculis perėjo į šaudančiųjų ir stipriųjų lagerį.“

       Tik ar nepažinimas leidžia kategoriškai spręsti? „Literatūros ir meno“ redaktorius Kornelijus Platelis sykį šyptelėjo: „Spausdiname viską, ką rašytojai parašo.“ Iš tiesų demokratija. Tačiau tada ir paaiškėja, ko verta iš pavydo aktyvesniems kolegoms išsprūdusi V. Skripkos replika: „O jie kaip grojo, taip ir šiandien groja.“ („Literatūra ir menas“, 2008, spalio 21 d.). Ar čia nepakvimpa vienu, istorijoje gerai žinomu, ūsočiumi?

       Jeigu dar grįšime prie žurnalo diskusijoje paminėto „kūrybos paribio“, tai rasime, kad jis paremtas vien abejotinu argumentu: apie tas neva nurašymo vertas knygas niekas nekalba. Ar ne patys diskutuotojai entuziastingai pasirenka tik „saviškius“? Bet ar tai neprimena daug lėmusio nesenų laikų viršūnių posakio: yra tokia nuomonė? Ar išmintinga tarsi kokiems matininkams nustatinėti „tikrosios literatūros“ ribas? Bet čia, kaip sakoma, kalbėtojų sąžinės reikalas…

       O nutylima tikrai nemažai autorių. Prisiminkim, ar bent kiek padoriau aptartas ir įvertintas milžiniškas Petro Dirgėlos triūsas? Kiek rimtų pasvarstymų būta apie dvasinio gyvenimo paslaptis Vidmantės Jasukaitytės kūriniuose? O Birutės Jonuškaitės proveržis beletristikoje, Rimanto Vanago, labai produktyvaus rašytojo, publicistikos knygos? Galima vardyti ir vardyti.

       Tiesa, jau rašant šias eilutes „Metai“ (2010, Nr. 7) paskelbė pokalbį su R. Vanagu. Daug dėmesio skirta kūrėjo asmenybei, išsakyta nemaža skaudžių pastebėjimų apie mūsų kultūros negalias. Nors tiek… Tačiau itin saviti autoriaus darbai aptarti tik fragmentiškai.

 

       2–3. Žinoma, didelę kūrinių gausą sunku aprėpti. Tai ar ne geriau, užuot žarsčius kategoriškus apibendrinimus, tarti – man taip atrodo, aš taip manau? Gal be reikalo Marcelijus Martinaitis abejoja kūrybos pajėgumu daryti įtaką visuomenei. Ne literatūros tikslas kelti kokius nors neįprastus vėjus, kad apie tai šnekėtų smalsuoliai. Visada prasminga byloti apie žmogaus likimo vingius – byloti atsakingai, ryškiai. Šimtuose vakarų, susitikimų su skaitytojais tikrini, ko vertas tavo žodis, kaip jis paliečia žmogaus sielą. Globaliniai pasaulio kitimo procesai pasidaro ne itin svarbūs.

       Kur kas skaudžiau, kai į susitikimus ateina tikri kūrybos mylėtojai, paima naujas knygas, paglosto kaip savo vaikus. Ir – padeda atgal. Ne visi turi už ką įsigyti. Keblu pasakyti, kada mūsų Lietuvoje bus kitaip. Tačiau būti, netgi nepaisyti lengvabūdiškų vertinimų, padeda ryžtas pasakyti dar bent vieną tiesos žodį apie žmogaus gyvenimą. Manau, užsispyrus, – įmanoma.

       Karavanas juk eina, net nežinant, kaip sakė mūsų klasikas, kiek tau bus pratęsta komandiruotė šitoje žemėje. O dangus aukštas, po juo vietos užteks visiems.

 

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 10 (spalis)