tekstai.lt

Bernaras Ivanovas. Istorinius lietuvių autorių romanus apmąstant

BJ iliustracija
BJ iliustracija
       Esu „laipsniuotas“ istorikas, mokslininkas, tačiau visada buvau ir grožinės literatūros mylėtojas bei gerbėjas. Skaičiau įvairią beletristiką, tiek verstinę, tiek, suprantama, ir savų – iškiliausių lietuvių autorių kūrinius, išlaikiusius negailestingą visagalio Laiko egzaminą. Metams bėgant, supratimas, ką reiktų laikyti giliai meniškais ir prasmingais kūriniais, o kuriuos derėtų priskirti prie skaitytoją linksminančių, kardinaliai pakito. Kita vertus, gal ir natūralu, kad, vis labiau gilindamasis į istoriko „virtuvės“ reikalus, bene daugiausia dėmesio ėmiau skirti tiems rašytojams ir tiems kūriniams, kuriuose mėginama atskleisti konkretaus istorinio laikotarpio įvykius, tos epochos žmonių buitį, o užvis labiausiai – jų jauseną ir mąstyseną.

       Nereikia būti istoriku, kad suprastum, kad šitai padaryti bene sunkiausia ir sudėtingiausia. Esu įsitikinęs, kad šioje srityje mokslininkai ir meninio žodžio meistrai galėtų, gal net privalėtų kūrybingai bendradarbiauti. Juk vien tik faktų konstatavimas ir jų analizė ne visuomet mums duoda įtikinančius ir įtaigius atsakymus į kartais labai svarbius klausimus. Tai galima pasakyti net apie naujųjų laikų istorijos įvykius, kai istorikas turi galimybę remtis gausybe faktologinės dokumentinės medžiagos. Leisiu sau priminti tik vieną, užtat iš tikro pasaulinės reikšmės įvykį – Antrąjį pasaulinį karą. Perskaičius rusų, vokiečių, amerikiečių ir kitų tautybių istorikų solidžius mokslinius veikalus, kai kiekvienas autorius yra šventai įsitikinęs, kad būtent jo monografija pati objektyviausia, moksliškiausia ir t. t., susidaro įspūdis, kad visi rašo ne apie tą patį, o apie kažkokius skirtingus karus... Neiškenčiu nepriminęs, kaip kardinaliai skirtingai lenkų ir lietuvių istorikai vertina du pusbrolius Vytautą ir Jogailą: lenkai nenori pripažinti net ir tokio, atrodytų, akivaizdaus fakto, kad Vytautas buvo puikus karvedys ir Žalgirio mūšio triumfatorius, o lietuvių istorikai Jogailą apibūdina kaip klastingą politiką, savo gimtinei Lietuvai neturėjusį jokių sentimentų. Tad ką jau kalbėti apie istorikų veikalus, kuriuose įvairiais aspektais mėginama nušviesti, pvz., XIII a. ar dar labiau nuo mūsų gyvenamo laikotarpio nutolusius įvykius Lietuvoje ar kokiame kitame krašte, kai yra išlikę tik apgailėtinai skurdūs autentiškos dokumentinės medžiagos fragmentai, kai ir archeologinių tyrinėjimų medžiaga autoriui neką tegali pagelbėti. Tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paradoksalu, kad Lietuvos istorikai, gilindamiesi į, sakykim, Mindaugo laikotarpio svarbiausius, Lietuvos ateičiai lemtingus, istorijos įvykius, gali remtis kur kas skurdesniais rašytiniais šaltiniais, surašytais į vokiškas, lotyniškas, rusiškas kronikas ir pavienius dokumentus išimtinai Lietuvos ir Žemaitijos nedraugų, negu istorikai, nušviečiantys geru tūkstantmečiu ankstesnius senovės Romos istorijos politinius, socialinius ir net kultūrinius įvykius. Tad apie Lietuvos ir jos kaimynų santykių tose kronikose nušvietimo objektyvumą netenka ir kalbėti. Yra kaip yra ir nieko čia nepakeisi. Dionizo Poškos viltys, kad kada nors dar bus surasti kažkokie nežinomi LDK metraščiai, surašyti ne kur kitur, o Lietuvoje, visada liks tik romantiškomis svajonėmis. Taigi ypač mes, Lietuvos istorikai ir meninio žodžio meistrai, mėgindami kiek galima įtaigiau ir objektyviau atkurti įvairiapusišką daugiaplanį mūsų tolimų protėvių gyvenimo vaizdą, manau, darytume klaidą, remdamiesi vien logišku mąstymu ir bijodami pasitelkti vaizduotę, kuri, suprantama, privalėtų būti pagrįsta maksimaliai giliu laikotarpio pažinimu. Žinoma, šiuo požiūriu mokslinį straipsnį ar monografiją rašančio istoriko rankos kur kas labiau surištos negu beletristo. Pagalvojau: Petro Tarasenkos kūriniai, paremti ne vien archeologinių tyrinėjimų medžiaga, bet ir lakia autoriaus vaizduote, ne tik žadino vaikų ir suaugusiųjų susidomėjimą tolima mūsų krašto senove, bet, mano nuomone, savaip pasitarnavo ir Lietuvos archeologijos mokslui.

       Visa tai turint omenyje, buvo įdomu šių metų pradžioje Lietuvos radijo eteryje išgirsti smagią ir ganėtinai dalykišką diskusiją, kurioje dalyvavo garsūs literatai bei literatūros kritikai, taip pat perskaityti š. m. trečio „Metų“ numerio publikaciją. Gana gausaus literatūrologų (1) būrio pokalbis buvo paskelbtas, sakyčiau, įpareigojančiu pavadinimu „Du lietuvių literatūros nepriklausomybės dešimtmečiai“. Prisipažinsiu: garbiųjų literatūrologų diskusija, skirta ne vien išrinktųjų ratui, sukėlė prieštaringų minčių ir jausmų.

       Priminsiu, kad tame pokalbyje kalbėta apie įvairiausias to laikotarpio lietuvių literatūros apraiškas. Nesunku atspėti, kad mane, istoriką ir politologą, labiausiai domino tai, kas buvo kalbama apie istorinę beletristiką. Jau minėjau ir tai, kad priklausau prie tų istorikų, kurie domisi ne tik mokslinėmis publikacijomis, bet ir naujausiais istorinės beletristikos kūriniais. Pastaruoju metu jų gerokai padaugėjo. Kita vertus, ne tik meninio įtaigumo požiūriu, bet ir vieno ar kito konkretaus Lietuvos istorijos tarpsnio politinių, socialinių realijų, to meto žmonių jausenos ir mąstysenos vaizdavimu įvairių autorių kūriniai aiškiai skiriasi. Kalbu ne apie sakmes ir legendas. Gintaro Beresnevičiaus pateikiamos jų interpretacijos visada man palikdavo gilų įspūdį. Kalbėsiu ir ne apie nuotykinę beletristiką, kuri, be abejo, taip pat nusipelno dėmesio bei pagarbos. Nors pastarojoje kartais nevengiama minėti konkrečių datų ir realių istorinių asmenybių vardų, tačiau neatskleidžiama vaizduojamo laiko dvasia. Remdamasis realiais ar išgalvotais tolimesnės ar artimesnės praeities įvykiais, rašytojas prabyla apie jam rūpimas savo gyvenamo laikotarpio problemas ir savo amžininkų psichologinį savitumą. Kaip tipišką tokio kūrinio pavyzdį galėčiau įvardyti meniškai įtaigų L. Feuchtwangerio romaną „Apsišaukėlis Neronas“, kur autorius, vaizduodamas senovės Romos įvykius, faktiškai rašė apie hitlerinės Vokietijos realijas. Tačiau mane visada labiausiai domino tokie kūriniai kaip Vinco Mykolaičio-Putino „Sukilėliai“, Jono Avyžiaus „Sodybų tuštėjimo metas“ ar Petro Dirgėlos istoriniai romanai, kuriuose neapsieinama be mokslinės faktologinės medžiagos, nors, savaime suprantama, meninė kūrėjo fantazija groja pirmuoju smuiku. Kadaise su didžiausiu dėmesiu skaičiau Justino Marcinkevičiaus dramą „Mindaugas“, kur taip pat nevengiama minėti istorinių vardų. Ir vis dėlto šį kūrinį tektų dėti į visai atskirą „lentynėlę“, nes šio į daugelio žmonių atmintį įsirašiusio kūrinio autorius savo skaitytojams ir žiūrovams pasiūlė naujas žaidimo taisykles. Kaip garbusis autorius neseniai pabrėžė, jis ir pats sau kėlė visai kitokio pobūdžio uždavinius, negu XIII a. Lietuvos realijų vaizdavimas.

       Nepriklausau prie tų istorikų, istorinėje beletristikoje skrupulingai ieškančių vadinamosios „istorinės tiesos“ ir įtariai žiūrinčių į autoriaus vaizduotėje gimusius personažus, kurių vardų jokiuose istoriniuose šaltiniuose neaptiksi, o ypač į mintis ir jausmus, priskiriamus istoriniams veikėjams, tapusiems jo kūrinių herojais ar antiherojais.

       Perskaitęs jau minėtą publikaciją supratau, jog Kaune gyvenančių rašytojų pavardžių joje nepaprastai mažai. Beje, kaip ir kituose „provincialiuose“ miestuose gyvenančių kūrėjų pavardžių. Mėginau save įtikinti, kad tai tik paprastos aritmetikos dalykas – juk Vilniuje gyvena „liūto dalis” rašytojų. Taigi viskas lyg ir logiška. Tačiau tai manęs neįtikino. Veikiau pasijutau įtikinėjamas, kad talentingi žmonės gali subręsti ir sušvytėti tik po sostinės saule, o visi kiti, na, nebent išskiriant vieną kitą nusipelniusį laureatą (beje, iš tikro nusipelniusį), tėra kažkokie dėmesio neverti tikrosios literatūros prielipai, nelaimingi kultūros provincialai. Tie, apie kuriuos užsiminta, paminėti gana palankiame kontekste, o visų kitų – tarytum išvis nėra. Ir vis dėlto nesu tikras, ar ir rašytojams galioja tas pats principas, kurį ne taip seniai garsiai suformulavo viena televizijos „žvaigždė“: „Tų, kurių nėra televizijoje, išvis nėra.“ Kad ir kaip būtų nesmagu pripažinti, toks požiūris atskleidžia nemažai skaudžios tiesos. Ypač skaudžios tada, kai vieno ar kito kūrėjo nepastebėjimas ar nutylėjimas nusižengia objektyviems vertinimo kriterijams.

       Nebūdamas literatu negaliu kalbėti apie dabartinės lietuvių prozos būklės visumą, kaip tai padarė įžymūs Lietuvos literatūrologai, skelbdami savo įvertinimus bei kiekvieną rašytoją dėdami į jam „priderančią lentynėlę“. Pagaliau tokio tikslo ir neužsibrėžiu.

       Minėtame pokalbyje pirmiausia ieškojau, kas bus pasakyta apie pastarojo dvidešimtmečio istorinį lietuvių autorių romaną. Tad buvau smarkiai nustebęs:  tame pokalbyje istorinei beletristikai buvo paskirtos tik kelios šykščios eilutės. Apie ją užsiminė tik mūsų žymioji literatūrologė Jūratė Sprindytė. Ji konstatavo, kad „per tuos du dešimtmečius atsirado istorinė proza“. Ir išvardijo: „J. Užurka, A. Eidintas... Jos literatūrinė kokybė – tai jau didelis klausimas. Tik P. Dirgėlos „Karalystė. Žemės keleivių epas“ atitinka šiuolaikiškos istorinės savivokos kriterijus“ (2).

       Šaunu, kad bent P. Dirgėla buvo paminėtas. Bet ar tai jau visi istoriniai lietuvių autorių romanai, kurie atitinka minėtus kriterijus? Jeigu nebūtų paminėtas J. Užurka, kaip istorinių romanų (pabrėžiu – romanų) autorius, galbūt būčiau nedrįsęs veltis į tą, ko gero, nevaisingą polemiką. Stebėdamasis pagalvojau: matyt, aš čia kažko nesuprantu? Juk esu „tik“ istorikas. Tačiau bent jau tiek suprantu: romanuose lyg ir turėtų būti „apgyvendinti“ gyvi personažai, – būtent personažai, bet ne mokyklinių istorijos vadovėlių veikėjai, – turi būti skausmingos ir tikros dramos, dėmesį prikaustyti ne banalios mintys. O jeigu viso to „romane“ net su žiburiu neaptinki? Ir tuoj pat šmėstelėjo dar vienas klausimas: kodėl buvo užmirštas Robertas Keturakis ir jo istorinis romanas „Kulka Dievo širdy“?

       Ypač nuliūdau, kad nekalbama apie Joną Laucę, kurį prašnekinti literatūrologams nerūpėjo tada, kai šis žmogus dar šia žemele vaikščiojo, deja, jo kūriniai kažkodėl neprisimenami ir dabar, šiam savitam autoriui iškeliavus Anapilin. Tik aš, neišmanėlis, džiaugiuosi, kad šiam ugnį ir vandenį perėjusiam kūrėjui pavyko parašyti bei paskelbti meniškai įtaigius istorinius romanus „Karūna ir kalavijas“ ir „Mirštančių dievų kerštas“. Priminsiu, kad šie kūriniai pakliūna į tame pokalbyje aptartą lietuvių literatūros raidos dvidešimtmetį. Simptomiška, kad ir apie šiuos didelio dėmesio nusipelniusius kūrinius yra anksčiau, tegu ir glaustai, pakalbėjęs ne koks iškilus mokslininkas, o kaunietis lietuvių literatūros dėstytojas ir rašytojas Juozas Jasaitis. Nekalbant apie kitus J. Laucės kūrinių privalumus, jau vien dėl to, kad romane „Karūna ir kalavijas“ jis pirmas iš Lietuvos beletristų išdrįso Didžiojo Lietuvos kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jogailos ne tik nejuodinti ir nemenkinti, tačiau, priešingai, parodyti jo, politiko, išmintį, atskleisti šio žmogaus dramą, minėtas prozininkas ir jo kūriniai nusipelnė įdėmaus literatūrologų dėmesio. Ta proga esu priverstas pripažinti ir mūsų – istorikų „gildijos“ – tingumą, nes į J. Laucės istorinius romanus nebuvo pažvelgta ir profesionalių istorikų žvilgsniu.

       Pasigedau ir rašytojo bei istoriko Rimanto Marčėno, kuris per pastaruosius keliolika metų yra publikavęs tris istorinius romanus: „Išdraskytų lizdų gandrai“, „Karūnos spindesio apakinti“ ir „Sosto papėdėje“. Beje, R. Marčėno kūrinius įdėmiai ir dalykiškai analizavo įvairūs recenzentai: L. Gudaitis, L. Gustainis, literatūrologė E. Vaitkevičiūtė ir kt. Pastaroji savo požiūrį į romaną „Karūnos spindesio apakinti“ išdėstė „Metuose“. Gana aukštai R. Marčėno romaną įvertino kultūros žurnalistė Rūta Kanopkaitė. Ji ilgus metus gilinasi į kultūros problemas ne tik Kaune, jos kultūrinė erudicija man nekelia jokių abejonių. Pagalvojau, gal diduma minėtame pokalbyje dalyvavusių garbių literatūros žinovų R. Marčėno istorinių romanų tikriausiai neskaitė, nebent pavartė. Tačiau V. Kukulas tikrai skaitė. Tą jis paliudijo platoka ir, svarbiausia, dalykiška, nemenką savo apžvalginio straipsnio dalį savaitraštyje „Nemunas“ užėmusia recenzija apie romaną „Karūnos spindesio apakinti“. Susiradau tą savaitraščio tekstą ir dar kartą įdėmiai perskaičiau. Žinoma, V. Kukulas šį romaną aptaria daugiausia meninio įtaigumo požiūriu, nesigilindamas į XIII a. Lietuvos istorinių realijų problemas. Tačiau dėl vieno dalyko abejonių nekyla: minėtas poetas „Nemune“ apie šį kūrinį rašė vartodamas tik pagiriamuosius epitetus. Tad pagrįstai nustebau, kad anksčiau minėtame pokalbyje V. Kukulas net nepabandė papildyti literatūrologės J. Sprindytės, bent jau pasiūlydamas į tą paminėtinų, gal ir analizuotinų istorinių romanų sąrašėlį įtraukti ir R. Marčėno romaną, nes su paskutiniu jo kūriniu („Sosto papėdėje“) tikriausiai jis ir pats dar neturėjo kada susipažinti.

       Jau nebe pirmi metai įdėmiai seku bei gilinuosi į R. Marčėno meninę kūrybą. Teko dalyvauti jo ankstesnių romanų pristatymuose dar 1997 m. Ypač šio autoriaus tekstais susidomėjau tada, kai jis savo laiką ir gabumus ryžosi paskirti istorinės beletristikos žanrui populiarinti. Manau, turiu teisę pasakyti, kad Kaune (ak, tas kultūrinės provincijos miestas!) vis dažniau pasigirsta balsų, kad R. Marčėnas palaipsniui tampa vienu iškiliausių lietuvių istorinės prozos autorių. Priminsiu ir faktą, kad Kauno rašytojų skyriaus taryba, susidedanti ne tik iš čia, „kultūros užkampyje“, žinomų rašytojų, romaną „Karūnos spindesio apakinti“ pripažino įsimintiniausia 2007 m. kauniečių rašytojų išleista knyga. O juk tais metais kauniečiai paskelbė didelio dėmesio vertų poezijos ir prozos kūrinių.

       Esu perskaitęs ir mintyse visiškai pritaręs J. Sprindytės mintims, įtaigiai ir labai paprastai išdėstytoms „Nemune“ (2009 m., Nr. 8) straipsnyje „Epikos sugrįžimas?“. Ten literatūrologė teigė: „Epika – tai siužeto, sodrių personažų ir chronologijos sugrįžtuvės, tai atpažįstamas socialinis fonas, ramus pasakojimas. Epikos stiprybė – kai ne jausmai liejasi, o „daiktai“ tarsi reprezentuojasi patys, kai neiškreipiamos proporcijos, sukuriami įsimenami žmonių charakteriai ir modeliuojami psichologiškai motyvuoti santykiai. Kai rašoma ne kad išsiverktum, o kad paliudytum. Atskiro individo dramos prozoje vis labiau siejamos su socialine tikrove, istorijos virsmais, o ne su labiliomis sąmonės būsenomis.“

       Istorikas, neperskaitęs ir rimtai neišanalizavęs naujos savo kolegos monografijos, nesiima jos aptarinėti, juolab vertinti viešu spausdintu žodžiu. Netenka abejoti, kad lygiai tokio pat elementaraus principo prisilaiko ir literatūrologai. Pasakysiu labai banalų teiginį, kurio tartum ir įrodinėti nereikia: net ir aukščiausios kvalifikacijos literatūrologas apie jokį literatūros kūrinį neturėtų spręsti remdamasis vien nuogirdomis, pats neišstudijavęs kūrinio. Tyrinėtojo sąžinė ir profesionalo etika neleis jam viešai paskelbti verdikto, kad tas ar anas kūrinys meniškai vertingas ar, priešingai, jog tai tik lengvas, bulvarinis skaitalas. Bet yra dar viena galimybė: ignoruoti. Tad man pačiam parūpo kiek stabtelėti bent jau ties tais dviem istoriniais R. Marčėno romanais ir retoriškai pasvarstyti, ar jie atitinka visus tuos epinio romano kriterijus, taip gražiai įvardytus literatūrologės straipsnyje.

       Tad ką gi pastebime skaitydami šiuos romanus ir ką aptinkame recenzentų pastabose? Iš dalies mano mintys ir išvados sutapo su recenzentų, ne istorikų, tad ir pasaulį reginčių kiek skirtingai, mintimis. Lietuviškuose romanuose, vaizduojančiuose LDK viduramžius, autorių valia esame įpratinti „bendrauti“ beveik išimtinai su kunigaikščiais, su valstybės didikais, na dar šiek tiek ir su jų žmonomis, deja, savo dvasia labai panašiomis viena į kitą ir iš savo vyrų didingų šešėlių net nebandančiomis ištrūkti į atvirą erdvę. Tad maloniai nustebau R. Marčėno romanuose aptikęs ir paprastų žemdirbių, laivadirbių, karių ir kitų žmonių, t. y. mikroistorijos atgaivintą lygmenį. Moters padėtis mūsų istorijoje buvo išties komplikuota, tad nudžiugau, kad R. Marčėno romanų moterims nestinga stiprių žmogiškų aistrų, susirūpinimo ne tik savo vyrų meile, ne tik savo vaikų, bet ir gimtinės ateitimi. Moterys juose yra lygiavertės istorinio pasakojimo veikėjos, aktyvios krašto politinio gyvenimo dalyvės. Kartais romano veikėjos moterys net įdomesnės ir mąslesnės už vyrus. Tai lietuvių istorinės beletristikos kontekste nemenka naujovė.

       Vengdamas išsiplėsti čia nekalbėsiu apie kitus lietuvių prozininkų – P. Dirgėlos, V. Bubnio ir kai kurių kitų autorių – iš tikrųjų įsimenančius ir konceptualius istorinius romanus. Nesunku atspėti, kad šįkart ilgėliau stabtelėju ties R. Marčėno istoriniais romanais pirmiausia todėl, kad jų autorius – istorikas. Lietuvių beletristikoje tai labai retas ir, sakyčiau, vertas dėmesio atvejis. Panašiu aspektu būtų galima nagrinėti nebent istorijos profesoriaus Alfonso Eidinto istorinius romanus. Tad įdomu išsiaiškinti, kaip R. Marčėnui pavyksta suderinti mokslininko ištikimybę faktams ir grožinio teksto kūrėjui būtiną fantazijos polėkį. Netrunki suprasti, kad nors autoriui – istorikui profesionalui – svarbu savo personažų gyvenimo ir veiklos erdvę susieti su, J. Sprindytės žodžiais tariant, „socialine tikrove, istorijos virsmais“, tačiau taip pat jam rūpi atskleisti personažų – vyrų ir moterų – dvasinį pasaulį. Ir dar kas svarbu: autorius mėgina anuos tolimus laikus pamatyti ne šiuolaikinio, o viduramžių žmogaus akimis, t. y. vengia antiistorizmo. Šitas uždavinys bene sunkiausias ir, tenka pripažinti, beveik neįgyvendinamas. Viename pokalbyje autorius pats apie tai užsiminė, tuo pat metu pasiskųsdamas, kad jam, istorikui, netgi sunkiau, nes menininko vaizduotę jam kur kas kebliau suderinti su istorine realybe ir su autentiška mokslinių tyrinėjimų medžiaga. Galime tiksliai išsiaiškinti, kuriame šimtmetyje mūsų bočiai jau mokėjo pasigaminti midų, nuo kada mūšiuose jie pradėjo naudoti arbaletus ir t. t., bet vargu ar įmanoma įsiskverbti į Mindaugo protą, suvokti, ką jis jautė, savo brolėnus išvarydamas iš jų tėvonijos ir pasiųsdamas prieš juos žudikus. Autorius suvokia, kad viduramžiais gyvenęs Lietuvos ar kurios kitos Europos valstybės gyventojas jautė ir mąstė kitaip, negu mes, nūdienos žmonės. Suvokia ir vis dėlto mėgina įsiskverbti į savo personažų pagonių jauseną ir įtaigiai vaizduoja juos, aukojančius aukas saviems dievams bei šventai tikinčius, kad pamaloninti dievai padės jiems laimėti mūšį ar susigrąžinti galingesnio kunigaikščio pagrobtą žmoną. Žiūrint priekabiomis istoriko akimis, šitoks įsiskverbimas į viduramžių žmogaus sielą vargu ar įmanomas. Prisimindami garsaus lietuvių sociologo Vytauto Kavolio mintis galime pasakyti, jog lietuvių visuomenės sąmoningumo trajektorijos nuo to laiko padarė daug staigių posūkių tiek modernėjimo, tiek priešinantis jam linkme. Ir vis dėlto ryžtuosi tvirtinti, kad R. Marčėnas, kurio herojai nekalba ir nemąsto taip kaip mes, XXI amžiaus žmonės, dažnai įtikina savo skaitytoją. Ir vėl, pasitelkdamas J. Sprindytės formuluotę, drįsčiau teigti, kad R. Marčėno romanų personažai „psichologiškai motyvuoti“: mane įtikino net ir kunigaikščio Daumanto, Mindaugo karvedžio, šiurpiojo poelgio – karaliaus ir jo dviejų sūnų nužudymo (aišku, jie ne paties Daumanto, o jo parankinių rankomis buvo nužudyti) – psichologinės aplinkybės. Autorius, nepaisydamas vienareikšmiško kraštutinai neigiamo lietuvių požiūrio į šį istorinį asmenį, pamėgino maksimaliai įsigilinti į šio drastiško poelgio aplinkybes ir jį suprasti. Pažvelgdamas į šį veikėją tartum iš vidaus, jis įtikina skaitytoją, kad šis žmogus, vėliau Pskovo kunigaikštis, kuris po mirties buvo paskelbtas stačiatikių šventuoju, visą savo gyvenimą jautėsi nelaimingas, tad bene labiausiai nubaudė pats save.

       Nors istorikai Mindaugo asmenį vertina prieštaringai, vieningai pripažindami tik jo didįjį nuopelną Lietuvai – atskirų žemių suvienijimą ir centralizuotos valstybės sukūrimą, tačiau R. Marčėnas, kaip beletristas, nesistengia jo idealizuoti, nebijo atskleisti ne tik jo privalumų, bet ir silpnybių, įtaigiai parodyti šios asmenybės aštrias briaunas, skaudžiai žeidusias aplinkinius ir... jį patį. Nors R. Marčėnui nepavyko prilygti Just. Marcinkevičiaus „Mindaugui“, tačiau valdovo charakteris yra atskleistas. Tai jokiu būdu nereiškia, kad rašytojas, gerai susipažinęs su rusų metraščiais ir vokiška Livonijos kronika, pasidavė jų įtakai, nes šie kylančios Lietuvos valstybės nedraugų istoriniai šaltiniai Mindaugo dvasinį portretą tapė išskirtinai tamsiomis, purvinomis spalvomis. Manyčiau, dėl to, kad romane Mindaugo personažas neužkeliamas ant pjedestalo, jis tampa tik įtaigesnis ir žmoniškesnis. Tad Mindaugas – ne antikinės tragedijos personažas, bet kenčiantis ir mylintis žmogus, kurį bandai suprasti. Netiesiogiai užduodamas labai svarbus politinės modernizacijos duoklės klausimas. Kokia kaina gali būti sumokėta už valdovo karūną? Ar valstybės statuso kaita bei politinio gyvenimo modernizacija gali pateisinti valdovo žiaurumą? Istorizmo principo nepaisantys autoriai dažnai moralizuoja, pamiršdami to laiko realijas, tad sutikime, kad tai – reikšmingi egzistenciniai klausimai, peržengiantys siaurus chronologinius riboženklius. Šiuos klausimus filosofai stengiasi atskleisti operuodami abstrakčiomis etinėmis kategorijomis, o rašytojai – per savo personažų išgyvenimus. Pastaruoju keliu žengia ir R. Marčėnas, brėždamas Lietuvos karaliaus ir jo sūnų tragiško likimo vingius.

       Suprantama, perskaityti kasmet pasirodančias visas lietuvių autorių knygas – Sizifo darbas. Jau vien todėl, kad tokios pastangos dažniausiai lygiai tokios pat nedėkingos ir bergždžios. Suvokiu, jog niekas iš mūsų, ne antikos didžiavyrių, šito ir nedaro. Kita vertus, patyrusiam profesionalui, ypač tokiam, kuris sugeba matyti ne tik subjektyviai, bet ir objektyviai, kartais užtenka įdėmiai perskaityti vieną kitą knygos skyrelį, ir jis jau supranta, su kokiu kūriniu „turi reikalą“. Vis dėlto reikia skaityti ne tik perspektyvių jaunosios kartos literatų, bet ir nueinančios kartos autorių tekstus, kurie taip pat gali pateikti labai malonių staigmenų.

       Paminėsiu vieną, deja, retą atvejį, kai garbaus amžiaus rašytojai E. Kurklietytei pavyko perkopti tą išankstinio atstūmimo sieną ir jos naujas romanas „Šešėlių verpėja“ buvo pastebėtas ne tik „eilinių“ skaitytojų, bet ir mokslininkų akademikų. Tai veikiau išimtis. Tad ir pats sau negalėčiau atsakyti: ar tik todėl ryžausi atkreipti dėmesį į istorinius R. Marčėno romanus, kad jie neabejotinai to nusipelno, o gal ir todėl, kad šis žmogus jau lyg ir pakliūva į tą a priori „nurašomų“ autorių amžiaus grupę? Tačiau blogiausia, kai apie naują to ar kito autoriaus kūrinį sprendžiama iš anksto, remiantis vien kažkur nugirstais „šnabždesiais“. Kartais apie vienus ar kitus autorius, kuriuos F. Nietzsche savo kūrinyje „Apie istorijos žalą ir naudingumą“ vadino „žilagalviais jaunuoliais“, net prieš kelis dešimtmečius susidarytos nuomonės literatūrologai užsispyrusiai nesirengia keisti. Net kultūrinėje spaudoje paskelbtos recenzijos dažnam literatūros mokslininkui joks rodiklis, jeigu jas parašė jų gildijai nepriklausantis asmuo – „tik“ žurnalistas, arba „tik“ rašytojas. Žinau, kad tokia akademikų pozicija stebina ne vien mane. Ar rašytojo tekstas apie kito rašytojo knygą iš tikro nevertas dėmesio? Ar meninio teksto kūrėjas nesugeba įsigilinti ir įsijausti į kito kūrėjo tekstą? Žinoma, jis būna kur kas menkiau „apsiginklavęs“ visokiomis mokslinėmis teorijomis, specialiais terminais, jo recenzijos tekstas būna kur kas suprantamesnis paprastam skaitytojui, taigi jau vien todėl ne toks moksliškas.

       Mes, istorikai, taip pat turėtume prisiimti bent jau kaltės dalį, kad beveik nedalyvaujame istorinės beletristikos ir paraistorijos kūrinių vertinimo ir aptarimo procese. Tad kartais nutinka taip, kad net Pichelio „Žemaitija“ yra pristatoma kaip „mokslinis kūrinys“. O juk lyg ir privalėtume istorinės beletristikos kūrinius, priklausančius lietuvių autorių plunksnai, vertinti jeigu ne meninio įtaigumo, tai bent jau istorinio autentiškumo požiūriu. Kita vertus, gal ir nebūtina muštis į krūtinę pripažįstant savo literatūrinį neišprusimą? Juk mes taip pat priklausome grožinės literatūros skaitytojų būriui, deja, vis mažėjančiam, ir, manau, esame išsiugdę bent šiokį tokį meninio skonio jausmą.

       __________________________________

       1 J. Sprindytė, L. Jonušys, V. Kukulas, M. Kvietkauskas, V. Rubavičius ir R. Tamošaitis.

       2 Metai. – 2010. – Nr. 3. – P. 83.

 

 

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 10 (spalis)