tekstai.lt

Alma Lapinskienė. Trijų Vilniaus okupacijų liudijimas

Rapolas Mackonis sovietų lageryje Kemerovo srityje
Rapolas Mackonis sovietų lageryje Kemerovo srityje
                               Rapolo Mackonio dienoraščiai

 

 

       Šiuolaikinė visuomenė, pavargusi nuo gyvenimo tempo, naujųjų technologijų, virtualios tikrovės, fikcijų, susvetimėjimo, vis labiau atsigręžia į autobiografinio žanro knygas: prisiminimus, laiškus, dienoraščius. Šio žanro naratyvas žada susitikimą su tikru gyvenimu, tikru įvykiu, tikru, nepramanytu žmogumi. Bene gryniausia autentika yra dienoraštis – ne tik tiesioginis jame užfiksuotų įvykių liudijimas, savotiškas dokumentas, bet ir patikimiausias pasakotojo sielos, pasaulėjautos, minčių atspindys. O tikri dalykai – nuoširdumas ir dokumentiškumas – vertingi visada.

       Tarpukario Vilniaus žurnalistas, prozininkas R. Mackonis (1900–1982) greta labai reikšmingų atsiminimų paliko ir dienoraščių – 1928–1934 bei 1941–1943 metų. Šie du dienoraščių pluoštai sulaukė skirtingo likimo. Pirmasis atsidūrė ramiame Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto rankraštyne, antrasis – sovietiniame saugume ir kartu su straipsniais „Naujojoje Lietuvoje“ tapo R. Mackonio „kaltės“ prieš sovietų valdžią įrodymais.

       Pirmas R. Mackonio dienoraščio įrašas datuotas 1928 metų liepos 20 diena. Jame autorius bando pats sau išsiaiškinti, kodėl imasi rašyti dienoraštį.

 

       Metų pradžioje buvau pradėjęs rašyti dienyną, kurį maniau sunaudoti ateityje atsiminimams. Deja. Parašęs keletą lapų, pertraukiau. Po kiek laiko, dabar neatsimenu, užrašytus lapus išplėšiau ir sunaikinau. Praėjo daugiau pusės metų. Vėl atėjo man į galvą mintis rašyti dienyną. Kam, kuriam tikslui? Sunku vienu žodžiu atsakyti, išsiaiškinti. Kodėl? Todėl, kad gyvename nepaprastus laikus, gyvename laikinumo dvasia: šiandieną ramu, tylu, o ryt gali viskas į viršų kojom persiverst. Bet juk gyvename, šį tą veikiame. Taigi ar nevertėtų visų tų pergyvenimų nors paviršutiniškai aprašyti. Tiesa, tai labai neatsargu, stačiai rizikinga. Juk vieną gražią naktį galiu susilaukti „svečių“, kuriems pakliuvus į rankas sveikas neištrūksi. Tačiau mėginsiu. Skatina mane prie rašymo ir tas, kad, man rodos, po metų kitų visi įdomūs ir charakteringi mūsų pergyvenimai ir darbai gali būti pamiršti. O tai labai gaila (1).

 

       Jau pats pirmas sakinys rodo, jog autorius pradeda rašyti dienoraštį gana pragmatiškais sumetimais, – kad užfiksuotus įvykius ir faktus ateityje panaudotų atsiminimams. Arba, kaip rašė 1929 m. spalio 7 d. – skelbtų spaudoje. Taigi, požiūris į dienoraščio rašymą visiškai racionalus, dienoraštis traktuojamas kaip užrašų knygutė svarbiems faktams pasižymėti.

       Kalbėdamas apie begalinę dienoraščių įvairovę, Vytautas Kubilius išskyrė du tipus: „1) išorinių įvykių kronika, aplinkos stebėjimas, amžininko liudijimai apie savo epochą; 2) individualios savimonės aktai (prancūzų pavadinti journal intime)“ (2). R. Mackonio dienoraščiai, be jokios abejonės, priklauso pirmajam tipui. Neatsitiktinai jo atsiminimų knyga, kurioje yra ir dienoraščių fragmentų, jos sudarytojos dukros Birutės Mackonytės valia pavadinta „Amžiaus liudininko užrašai“ (2001).

       Tarpukario laikotarpio R. Mackonio dienoraščiuose dominuoja to meto Vilniaus visuomeninio lietuvių gyvenimo įvykiai, spaudos reikalai, partijų ar grupių interesų susikirtimai, žymesnių veikėjų konfliktai, jų charakteristikos. Artimieji ir draugai tarsi neegzistuoja, tik poroje vietų paminimi broliai. 1928 m. rugsėjį aplankęs brolį Edvardą Šiauliuose rašo:

 

       Prieš keletą dienų buvau nuvykęs Kaunan ir Šiauliuose, kur aplankiau brolį. Vargšas jisai! Atskirtas nuo savųjų, nuo šeimynos, kurios ir pamatyt negali. Stačiai buvo gaila ir skaudu įėjus į jų mažą butelį, prie kurio yra dar mažesnė krautuvėlė. Skurdas kiekvienam žingsny. Visa laimė, kad jo žmona yra tiek nuoširdi ir gera, kad blogiausiu metu moka pasiguosti pati ir paguosti jį (3).

 

       O sužinojęs apie kairuoliškų pažiūrų brolio Kosto pašalinimą iš Labdarybės draugijos bendrabučio „už tai, kad jis platinęs <...> komunizmą mokinių tarpe“, R. Mackonis netiki brolio kalte („kad mano brolis yra laisvamanis, seniai žinau, bet kad jis prisidėtų prie komunistų, netgi nemokėdamas nė žodžio rusiškai – neįsivaizdinu“) ir labiausiai piktinasi Draugijos valdybos narių nenoru laiku užkirsti kelią blogybei:

 

       Kas betgi skaudžiau, kad tie ponai, su kuriais jau keli metai artimai dirbu, taip begėdiškai su manimi pasielgė. Nei pranešė, nei įspėjo, kad padaryčiau įtaką į brolį, nei niekuomet apie tai užsiminė, nors gerai žinojo, kad iš paskutiniųjų už jį moku bendrabutin ir apskritai globoju. To visko mano artimieji nepadarė, bet susirinkę nutarė prašalinti iš bendrabučio. Tai tiesiog įžeidimas, kurio aš negaliu perkentėti, ir štai antra diena, kaip jaučiuosi tiesiog nesavo kaily. Oi kiek žmonės, net ir tie, kurie dangstosi katalikybe, turi savyje blogos valios ir asmeniškų intrigų (4).

 

       Asmeninio gyvenimo tarsi nebūta, jis į dienoraštį neįsileidžiamas. Vienintelė 1929 m. gegužės 6 d. įraše praslydusi pastaba: „Liūdna kažkaip ir ilgu. Šaly šeimyninio gyvenimo nuobodulio, kurio jokiomis priemonėmis nemoku nugalėti, dar labiau spaudžia širdį visuomenės iširimas, iškrikimas.“ Ji ir parodo, jog R. Mackoniui žymiai labiau „spaudė širdį“ visuomenės, o ne asmeniniai reikalai.

       Sunku išskirti, kuri Vilniaus lietuvių visuomenės gyvenimo sritis R. Mackoniui rūpėjo labiausiai, nes iš tiesų jam rūpėjo viskas – švietimo bėdos, spaudos padėtis, partinės rietenos, vienybės stoka. Jau antrame vos pradėto dienoraščio įraše 1928 m. liepos 21 d. išsako susirūpinimą Vilniaus lietuvių visuomenės dvasine būkle:

 

       Kada mes išlįsime iš prietarų kiauto ir pažiūrėsime platesnėmis akimis į apsupantį mus gyvenimą? – tikrai negalima pasakyti. Viena tik aišku, kad gyvendami Šv. Šv. Kazimierų ir Zitų gyvenimu mes po truputį žengiam, artinamės prie dvasios skurdo. Ir netolimas tas laikas, kad vienintelė mūsų sargyba, vienintelė mūsų viešojo gyvenimo vieta pasiliks Šv. Mikalojaus bažnyčia ir senmergių davatkų būrys. Jeigu dalykų eiga nepasikeis, nieko geresnio nesulauksim (5).

 

       R. Mackoniui spaudė širdį ne tik okupuoto Vilniaus, bet ir laisvos Lietuvos gyvenimo juoduliai. Jis aktyviai sekė visuomeninį politinį gyvenimą anapus demarkacinės linijos ir dienoraštyje aštriai, negailėdamas epitetų, komentuodavo ten vykstančius įvykius. 1929 m. vasario 1 d., sužinojęs apie pulkininko P. Plechavičiaus atsistatydinimą, rašė:

 

       Vakar spaudoj pasirodė žinių, kad Lietuvos gener. štabo viršininkas pulk. Plechavičius atsistatydino. Tą žinią lenkų spauda pakartojo su visomis smulkmenomis, nepagailėjusi savų komentarų. O šios dienos kai kurie laikraščiai tiesiog pranešė, kad Plechavičius ir 18 karininkų suareštuota ir pasodinta fortuose. Kitos žinios, geriau pasakius, paskalos, skelbia, kad areštuotas Voldemaras. Kam tikėti? Kad Plechavičius atsistatydino, tai faktas, bet kad prieitų prie suėmimų, tai tikėti nesinori. Nors kai kurie mūsų krikdemų tikėjimo išpažinėjai jau trina rankas, kad Lietuvoje vėl atsistos valdžioje Bistrai Krupavičiai ir visos zitininkės. Bet vis tik viltis yra, kad Dievas apsaugos Lietuvą nuo tos nelaimės, neprileis – vikarų prie ministerijų, zakristijonų prie departamentų direktorių, nes tuomet Lietuva pražuvusi, nes vargas tai valstybei ir tautai, kuri pakliūva tų ar kitų internacijonalistų rankosna. Tuomet visas kraštas arba suterorizuotas, arba kvailinamas ir mulkinamas. Paėmus viršų Lietuvoje komunistams ir jų sėbrams esdekams, Lietuva būtų apsodinta črezvičaikų lizdais, o paėmus valdžią Romos juodajam internacijonalizmui, grįžtų prie balso kunigų šeimynėlės, įsigalėtų proto mulkinimas, mokslo persekiojimas ir kvailybės bei tamsumo garbinimas (6).

 

       Šis įrašas aiškiai rodo, jog R. Mackonis vienodai neigiamai vertino tiek klerikalizmą, tiek komunizmą. Dienoraštyje ne kartą prisipažįsta nesąs nei kairiųjų, nei dešiniųjų pažiūrų, negalįs pritapti nei prie tų, nei prie tų („Ir ten, ir ten pilna šunybių, o labai maža žmoniškumo, į kurį šiandieną ir vieni, ir kiti spjaudo“ (7)). Apskritai R. Mackonis buvo laisvos sielos žmogus, amžinas kovotojas už lietuvybę, už teisybę, drąsiai reiškiantis savo nuomonę bet kuriuo klausimu. Todėl jam nepriimtini jokie partiniai rėmai ar įsipareigojimai:

 

       Laikausi tos nuomonės, kad žmogus visame kame turi būti laisvas, nevaržomas, ko partijoj niekuomet nėra. Nes partijų rietenos yra šlykštus, žeminąs žmogaus vardą dalykas. Ir kaip gi galima tylėti matant, kai kai kurie Evangelijos skelbėjai daro aiškias šunybes. Argi todėl jie reikia girti, kad priklausai jų partijai? Niekuomet. Arba išpažįstant ir radikališkiausias pažiūras, negi laikysies aklai kairiųjų klaidų?! Štai tas ir verčia vengti partijų, o ypač Vilniuje, kur turime visi lietuviai bendrą tikslą, tautos idealų ugdymą (8).

 

       Itin nekentė klerikalizmo, davatkiškumo. Labai dažnai R. Mackonio pykčio strėlių taikiniu tampa kunigai, nes, pasak jo, visą gyvenimą Vilniuje jie stačiai nuodija:

 

       Pradėjome steigti banką, tą visai nekaltą, grynai ekonominę instituciją, jie pakėlė triukšmą, skandalą, užsigeidė savo banko, turbūt „katalikiško“. Lietuvoje mat subankrutyjusi krikdemų partija išdirbinėja „katalikišką“ pieną ir sviestą, tai čia, matyt, jos nuotrupos užsigeidė „katalikiško“ banko. Tai štai kaip mes dirbame pozityvų darbą, kurio, nespėję pradėti, jau griauname. Tame prakeiktame smaugimesi, tame nepradėto darbo griovime juodžiausią rolę lošia... kunigai. Žinoma, kalbu tik apie miesto kunigus, nes provincijos lietuvių kunigai tuo atžvilgiu yra daug doresni, nuoširdesni, bet jie be balso, be reikšmės. Jie moko mūsų liaudį, o viršūnes pūdina jų kolegos Vilniuje (9).

 

       Kliūva kai kam ir asmeniškai. Kunigas Kraujelis esąs didžiausias Vilniaus karjeristas, Rymo tarnas, kuris „ramiausia sąžine tyčiojasi iš lietuvių kalbos gynimo“, kunigas Raštutis – „pletkininkas ir intrigantas“. Įdomu tai, kad atsiminimuose, rašytuose bent trim dešimtmečiais vėliau, kai viską jau vertino iš istorinės perspektyvos, R. Mackonis tuos pačius kunigus charakterizuoja visiškai kitaip. Prisiminimų apybraižose „Dvylika Vilniaus kunigų“ kunigą Kraujelį, „Ryto“ draugijos pirmininką, pristato kaip aktyvų lietuviškų mokyklų gelbėtoją, kuris išnaudodavęs kiekvieną priemonę, net siuntęs vidutinio dydžio straipsnio apimties telegramą J. Pilsudskiui (10). Kunigą Raštutį autorius prisimena kaip originalią asmenybę, „kaip taurų lietuvį, patriotą, be jokios reklamos didelę savo gyvenimo dalį paaukojusį Vilniaus krašto lietuvių gerovei“ (11).

       Tuo ir pasireiškia dienoraščio žanro ypatumas – itin artimas, atviras, emocionalus, „dar neataušęs“ santykis su įvykiais ir žmonėmis, be laiko distancijos, būtinos esmei suvokti, įvykių kontekstui ir aplinkybėms išryškėti. Anot G. Beresnevičiaus, dienoraštis – tinkamiausia vieta asmeninei nuomonei išsakyti, „dienoraščiai teikia daugybę <...> galimybių – tiesmukumo ar, darant užuominas, neišbaigtumo, lengvumo, žaismės, provokacijos, galų gale – išsisakymo“ (12).

       Iš tikrųjų dienoraščio rašymas dažnai yra savotiška psichologinė terapija. Juk paprastai dienoraščio griebiamasi, kai širdį užgula rūpesčiai ar skausmas, nes žmogus jaučia, kad rašymas padeda, – palengvina širdgėlą, sumažina pyktį. Lyg nebylus, kantrus, visada esantis šalia bičiulis dienoraštis „išklauso“, priima kad ir niūriausias nuotaikas, liūdniausias mintis, tarsi perima slėgusios naštos dalį, ir žmogui palengvėja. Akivaizdu, kad ir R. Mackoniui dienoraštis buvo ne vien tik sausa užrašų knygelė. Fiksuodamas savo darbo bei veiklos faktus ir lietuvių visuomeninio kultūrinio gyvenimo įvykius ir reiškinius, jis atvirai ir emocingai išsako savo nuomonę apie juos, išrašo skausmą dėl širdį slegiančių negerovių. Todėl R. Mackonio dienoraščiai – patikimiausias jo pažiūrų, nuostatų, moralumo dokumentas, patikimesnis ir už atvirą, tiesią jo publicistiką, nes prie straipsnių „rankas prikišti“ galėjo redaktorius ar šiaip atsargesnis redakcijos darbuotojas, jau nekalbant apie cenzorių.

       Paskutinis šio dienoraščių pluošto įrašas darytas 1934 m. sausio 31 d. O kitame lape jau vėliau autoriaus ranka įrašyta:

 

       I P. S. Šis ir dar trys dienyno juodraščiai buvo per reviziją 1934 m. vasario 14 dieną paimti ir išbuvo policijoje bei prokuratūroje iki 1934 m. liepos 13 dienos, kada jie buvo sugrąžinti numarinus mano bylą, kurioje norėta prikišti B. S. 97 § 1.

       II P. S. Kas su jais buvo daryta – nežinia, bet galėjo įdomesnes vietas fotografuoti arba persirašyti.  Viskas galėjo būti.

 

       Mat 1934 m. vasario pradžioje okupacinė lenkų valdžia prieš Vilniaus lietuvius vėl ėmėsi eilinių represijų, – protokolų, kratų, suėmimų. Apsilankė „svečiai“ ir pas R. Mackonį, apvertę viską aukštyn kojom, surašė protokolą ir jį suėmė, be jokios prokuroro sankcijos išlaikė kalėjime apie mėnesį. Per kratą ir buvo paimti dienoraščiai, kaip „kaltės“ įrodymas.

       Matyt, apsidrausdamas R. Mackonis kelerius metus dienoraščio neberašė. Nerašė lenkmečiu, nerašė ir sovietmečiu. Ir tik tada, kai jau tvyrojo karo nuojauta, 1941 m. birželio 14 d. vėl ėmėsi plunksnos:

 

       Šiandien suėjo lygiai vieneri metai, kai į Lietuvą įsiveržė imperializmo tikslais vadinamoji raudonoji armija. Jau anksčiau Kremliaus valdovai per savo agentus visaipos provokavo Lietuvą kaltindami ją už tai, ko Lietuva nepadarė. Kremliaus valdovų provokacijos baigėsi Lietuvos okupacija.

       Kiek per tą laiką padaryta mūsų tautai dvasinių ir medžiaginių skriaudų, kiek daug dvasiškai sužalota sveiko lietuviško jaunimo, kiek tūkstančių lietuvių kankinasi čekistų sugrūstuose kalėjimuose – kažin, ar mes kada nors tiksliai sužinosime (13).

 

       Akivaizdu, kad dienoraščio autorius kaip žurnalistas siekė „pažymėti“ bolševikų okupacijos metines, glaustai apibendrindamas raudonojo teroro piktadarybes mūsų tautai. Bet iš tolimesnio įrašo aiškėja, kad svarbiausia buvo užfik- suoti, aprašyti Vilnių apėmusį dar nematytą siaubą – prasidėjusius masinius trėmimus:

 

       Bet tai, kas šiandien Lietuvoje imtasi daryti – vainikuoja visus, iki šiol patirtus nuostolius. Šiandien naktį čekistai pradėjo gaudyti žmones gatvėse, areštuoti namuose ir kažkur veža. Nepaprastai klaikus vaizdas! Nuo pat ryto visomis miesto gatvėmis stoties ir Naujos Vilnios linkui lekia sunkvežimiai, pilni prigrūsti ne tik vyrų, bet ir moterų, vaikų, senelių ir net ligonių. Duoda valandą kitą daiktams susikrauti ir važiuos nežinia kur.

       Per visą dieną Vilniuje nematyti buvo besišypsančio žmogaus, per visą dieną gyventojai nieko burnon neėmė, ištuštėjo restoranai, valgyklos, kavinės, nieks nepasirodė kine, neveikė teatrai, nieks akių nesudėjo: visi laukė savo eilės. O sunkvežimiai lakstė tušti nuo stoties ir pilni į stotį. Pilnas miestas čekistų, kurie visi panašūs į šungaudžius (14).

 

       Žmonių gaudymas tęsėsi visą savaitę. R. Mackonis baisėdamasis rašo apie Naujosios Vilnios stotyje stovinčius kelis šimtus beveik aklinai užkaltų gyvulinių vagonų, kuriuose be maisto ir vandens kankinosi tūkstančiai nekaltų žmonių. O po Vilnių, anot diaristo, slankioja būriai apdriskusių, rusiškai kalbančių žmonių,– atvežtų į Lietuvą kolonistų, barzdotų, apšepusių, bet su naujais kariškais batais iš Lietuvos kariuomenės sandėlių. Todėl visiškai suprantama, kodėl 1941 m. birželio 21 d., komentuodamas Londono radijo žinias ir TASS’o pranešimus, R. Mackonis įrašo: „O karo, kaip išganymo, laukiame visi be išimties.“ Rašydamas daugiskaita, R. Mackonis turėjo galvoje savos aplinkos žmones lietuvius inteligentus, kurie laukė karo ne iš meilės vokiečiams ar jų fašistinei ideologijai, bet kaip tuo metu vienintelės galimybės išsivaduoti nuo bolševikų teroro ir susigrąžinti šalies nepriklausomybę.

       Prasidėjus vokiečių–sovietų karui, R. Mackonis gana detaliai fiksuoja visus įvykius, tarsi norėdamas išsaugoti istorijos atmintyje tai, kas pačiam atrodė svarbu. Birželio 23 d. aprašo sovietų veikėjų ir kariuomenės bėgimą iš Vilniaus, džiaugiasi žinia, jog per Kauno radiją jau grojamas Lietuvos himnas, didžiuojasi, kad prie Vilniaus vadavimo prisidėjo lietuviai:

 

       Į pavakarį Vilniuje prasidėjo šautuvų ir kulkosvaidžių tratėjimas. Į kovos lauką išėjo mūsų partizanai. Nedaug, palyginti, jų buvo, bet pats faktas, kad šiuo istoriniu momentu Vilniuje už jo ir visos Lietuvos laisvę stvėrėsi ginklo lietuviai – yra didelis istorinis įvykis, liudijąs, kad ir šioje Lietuvos dalyje iniciatyva perėjo į mūsų rankas. Duok Dieve, kad mūsų partizanų ir visų kitų lietuvių pralietas kraujas nenueitų veltui, kad sulauktumėm politinės laisvės.

 

       R. Mackonis, kaip ir kiti lietuviai inteligentai, vylėsi, kad sulauktoji politinė laisvė nėra tik laisvė nuo bolševikų, kad Lietuva vėl taps nepriklausoma valstybe, – Kaune, vos pasitraukus bolševikams, paskelbiama nauja Lietuvos vyriausybė. „Kaip vyriausybės, taip ir visuomenės nusistatymas yra vienas – Suvereninė Lietuvos Valstybė“, – byloja 1941 m. liepos 19 d. dienoraščio įrašas. Naujasis Vilniuje leidžiamas dienraštis pavadinamas „Naująja Lietuva“, – kad simbolizuotų naują gadynę. Deja, ne itin šviesią, – jau parengtą pirmąjį numerį R. Mackonis ir O. Vilmantienė, atnešę peržiūrėti karo komendantui, privalėjo čia pat visą išversti į vokiečių kalbą.

        „Naujosios Lietuvos“ leidimo vargai, problemos, iškylančios grėsmės – kone kasdienė R. Mackonio karo metų dienoraščio tema. Tačiau lietuviško dienraščio leidimas R. Mackoniui nebuvo tik rašymo ambicijų patenkinimas ir priemonė duonai užsidirbti. Jam tai buvo būdas tarnauti savo tautai ir valstybei. R. Mackonis buvo teisybės mylėtojas, nenuilstantis kovotojas už tiesą, todėl dienoraštyje kritikuoja ne tik priešus, jis atvirai nepritaria, net piktinasi ir kai kuriais lietuvių veikėjų žodžiais ar veiksmais. Kaip ir tarpukariu, itin nekenčia susiskaldymo, priešų tarp savųjų ieškojimo, labiausiai ardančio tautos vienybę ir ją silpninančio. Iš vieno bendradarbio išgirdęs, kad, atrodo, visi, dirbę „Vilniaus balse“, yra susitepę, piktinasi:

 

       Pasitarimo metu visu griežtumu atmečiau šitokias insinuacijas, primindamas, kad jei visi bolševikų okupacijos metu būtumėm slankioję patvoriais, tai bolševikai seniai visus lietuvius inteligentus būtų kaip blakutes išnaikinę. Iš tikro darosi pikta matant tiek daug „teisėjų“ ir „idealistų“, kurie darosi įžūlūs su savo „nekaltybe“ ir moralais.

       Tai tik rodo, kad vėl pradedame rūšiuoti negausią savo visuomenę į „geruosius“ ir „bloguosius“, vėl steigiame partinius kromelius, klikas, be kurių pavienis žmogus esi bejėgis, beteisis (15).

 

       Ir vis dėlto giluminis R. Mackonio karo metų dienoraščių leitmotyvas – Lietuvos valstybės likimas. Praėjus mėnesiui nuo karo pradžios, liepos 22 d. rašo: „Labiausiai visus neramina Lietuvos ateitis. Nuo pat karo pradžios nei vokiečių spauda, nei oficiali agentūra nė puse burnos neprasitarė apie Lietuvos ateitį.“ Neprasitarė, nes Lietuvai numatė tokią pat ateitį kaip ir kitiems okupuotiems kraštams, – germanizaciją. Valstybingumo atkūrimo iliuzijos pradeda tirpti. Vis dar bijoma bolševikų grįžimo, bet tuo pat metu „vis daugiau nusivilima vokiečiais, vis kritiškiau apie juos kalbama“. Rugpjūčio 22 d. R. Mackonis dienoraštyje pažymi: „Būdinga, kad Lietuvai paskirtas generalinis komisaras vadinasi „Komisaru Kauno sričiai“. Tuo būdu sąmoningai vengiama Lietuvos vardo.“ Dienoraštyje užfiksuota visa vilčių žlugimo drama, jis smelkte persmelktas begalinio rūpesčio, nesiliaujančio skausmo dėl tautos ir valstybės likimo.

       Okupacinės vokiečių tendencijos vis labiau aiškėjo ir aštrėjo, karinė cenzūra griežtėjo. Redaguodamas laikraštį, rašydamas straipsnius, R. Mackonis jautėsi lyg tarp dviejų ugnių, – tarp vokiečių cenzūros ir lietuvių skaitytojų:

 

       Atmosfera Vilniuje yra labai sunki, pritvinkusi. Dirbantiems šiaip sau įstaigose dar pusė bėdos. Bet kai reikia  reikšti visuomenės opiniją – nežinai žmogus ko stvertis. Pamėgini kalbėti atviriau – „gespart“, bandai kalbėti tarp eilučių – to nesupranta skaitytojai, kaltindami mus už provokišką nusistatymą. <...> Gal istorija ir apkaltins mus už oportunizmą, gal konstatuos, kad galėjome kitaip rašyti, negu rašome. Gal. Tačiau darome tai, ką diktuoja lietuviškoji sąžinė, ir nieko daugiau, išskyrus savąją tautą, prieš akis neturime. Jei šiam tikslui ir blogai patarnausime, tai be blogos valios, ir todėl tenka pamoti ranka į visokius isterinio pobūdžio priekaištus, kurių tai iš vienur, tai iš kitur susilaukiame (16).

 

       Baigiantis 1941 metams gruodžio 29 d. jis apibendrina viltis, praradimus, iliuzijų žlugimą:

 

       Iš tikrųjų, tokių metų, kaip šieji, Lietuva nėra mačiusi ir pergyvenusi. Buvo momentų visiško nusiminimo, juodžiausių valandų, buvo pergyventa baisiausios žmonių gaudymo ir vežimo dienos. Paskui atėjo visų lauktas karas, kurį pasitikome kaip išganymą, o juo labiau, kad turėjome vilčių atstatyti nepriklausomą valstybę. Nepavyko. Be to, juo toliau, juo labiau nyko bet kokios viltys atgauti laisvę, kol prieita prie to, kad radijofonuose lietuvių kalbos beveik kaip ir nėra, iš spaudos žodis „Lietuva“ irgi nyksta, braukiamas statant vietoj jo kažkokią negyvą, šlykščią sąvoką – „Generalinis komisariatas“. <...> Imkime nors ir spaudą, kuriai skaitytojai daro tiek daug priekaištų, kad ji esanti... provokiška. Aišku, kad tokie priekaištai niekuo rimtesniu nepagrįsti ir dirbęs ilgus metus savo tautos gerovei nesijaučiu, kad būčiau prieš tautą prasikaltęs. Darome, kas galima. Įvairiais būdais stengiamės priminti skaitytojams tai, kas visiems mums brangu. Retkarčiais pavyksta.

 

       Pavyksta tik retkarčiais, nes net nekalčiausias, paprasčiausias skelbimas turėdavo pereiti per dvi cenzūras, – civilinės vokiečių valdžios ir karo atstovo. Be to, cenzorius reikalavo spausdinti vis daugiau vertimų iš vokiečių laikraščių. Tie vertimai, daugybė potvarkių, spausdinamų vokiečių ir lietuvių kalbomis, stūmė lauk originaliuosius straipsnius. Matydami, jog verčiami iš vokiečių spaudos tekstai pernelyg atidengia vokiečių planus užkariautuose kraštuose, cenzoriai staiga uždraudė žymėti šaltinį, iš kur straipsnis paimtas. R. Mackonis piktinasi, jog „tokiu triuku norima apgauti skaitytojus sugestionuojant, kad provokiškus straipsnius esą rašo patys lietuviai“.

       Dienoraštyje užfiksuota ir literatūrinio gyvenimo realijų. Diaristas literatūrine audra vadina švietimo tarėjo siekį iš literatūros sekcijos narių pašalinti B. Sruogą ir K. Borutą, gana detaliai aprašo vizitą pas V. Mykolaitį-Putiną dėl sekmadieninio „Naujosios Lietuvos“ literatūrinio priedo, piktinasi Liūnės Janušytės politiniu nenuovokumu:

 

       Užsiminus apie literatūrinį gyvenimą tenka suminėti ir Liūnės Janušytės apsilankymą Vilniuje. Ši dabar Lietuvoje vienintelė jumoristė (Pivoša bolševikų ištremtas) gyvena Kretingoje. Ar ką nors rašo – nepasisakė. Atrodo, esanti išsisėmusi ir gal net suprovincialėjusi. Be to, iš jos pasakojimų galima susidaryti vaizdą, kad arba negali atskirti mažų dalykų nuo didelių, arba yra bolševikė, nes visokių niekų, tiesiog neįtikėtinų, pasakoja visu naivumu ir gailisi anų laikų, kada menininkai gaudavo geras algas ir buvo itin globojami.

       Vargšai lietuviai! Teisingai prieš kelias dienas režisierius Juknevičius, nors ir išsigėręs, skundėsi, kad paklydo tarp rusų ir vokiečių. Bus paklydusi ne viena tik Janušytė. Daugelis mūsų, tarp bolševikiškų ir vokiškų pušų klaidžiodami, mindžiojame lietuviškas rūtas (17).

 

       R. Mackoniui, moralės maksimalistui, ne prie širdies tėvynainių negebėjimas ar negalėjimas užimti aiškią poziciją: „<...> kai visos Europos tautos atsistojo tame ar kitame lageryje, mes nepasisakėme aiškiai nei už Londoną, nei už Berlyną, mes, kaip kažkas teisingai pastebėjo, kombinuojame.“ Jis supranta, kad toks laviravimas, tokia, anot jo, spekuliacija, yra instinktyvus, kiekvienam žmogui ar tautai būdingas siekis išgyventi, išsaugoti savo valstybę, tačiau šitokią situaciją vadina „lietuvius ištikusia tragedija“, matyt, turėdamas galvoje ir tautai gresiančią pražūtį grumiantis raudonajam ir juodajam gaivalui, ir pavojaus inspiruotas amoralias „politines kombinacijas“.

       1942 m. vasaros dienoraščio įrašai liudija laipsnišką ankstesnių vilčių žlugimą. Diena iš dienos griežtėjo cenzūra, vis dažniau metami lauk lietuvių kultūrai skirti straipsniai, o vietoj jų brukamos provokiškos publikacijos. Iškilo pavojus universitetams, aiškėja vokiečių užmačios juos likviduoti. Išleidžiamas potvarkis, pagal kurį tais metais baigę gimnazijas abiturientai privalą vykti darbams į Vokietiją, taigi, aukštosiose mokyklose nebus pirmųjų kursų. R. Mackonis tai pavadina „pabaigos pradžia“. Radęs esesininkams skirtame savaitraščio „Das Schwarze Korps“ 34-ame numeryje straipsnį „Germanizuoti?“, jis nedvejodamas pasirūpina jo vertimu ir išspausdina 1942 m. rugsėjo 10 d. „Naujojoje Lietuvoje“. Numeris buvo tiesiog išgraibstytas.

 

       Straipsnyje kaip ant delno išdėstyta visa vokiečių kolonizacinė politika Rytuose, kur ateityje, anot Himlerio  <...>, „gyvuotų tik žmonės, kurie yra tikrai vokiško, germaniško kraujo“.

       Vadinasi, kitoms šioje Europos erdvėje gyvenančioms tautoms vietos jų tėviškėse... nėra. Tatai patvirtina tolimesni straipsnio išvedžiojimai, kuriems nereikalingi jokie komentarai. Todėl nieko nuostabaus, kad taip visi susidomėjo straipsniu, kuris išblaškė bet kokias vieno ar kito puoselėtas viltis, kad vokiečiai suteiks mums šiokio tokio pakenčiamo gyvenimo sąlygas (18).

 

       Straipsnį R. Mackonis įdėjo nederindamas su cenzoriumi, nes vokiškų laikraščių publikacijas buvo leista rinktis laisvai. Tačiau jau kitą rytą po straipsnio pasirodymo redakcija gavo cenzoriaus Klau raštą, kuriame ta laisvė buvo panaikinta, be to, įsakyta visus lietuviškus tekstus, net ir grožinius, pristatinėti cenzūrai vokiečių kalba. Negana to, netrukus vienas po kito buvo sulaikyti trys straipsniai. Teko aiškintis su cenzoriumi.

       Pokalbis su juo aprašytas 1942 m. rugsėjo 23 d. Įrašas pradedamas sakiniu „Atviromis kortomis“, kuris skamba lyg farso pjesės pavadinimas, nes abu pašnekovai, suprantama, tik vaidino, kad kalba atvirai. Kaltinimus sąmoningu kenkimu R. Mackonis atmetė, paaiškindamas, kad „Das Schwarce Korps“ laisvai Lietuvoje pardavinėjamas, kad lietuviai inteligentai mažiau ar daugiau moka vokiškai ir be vertimų gali paskaityti, kad „straipsnis liečia mūsų krašto gyvybingiausius reikalus ir todėl turime žinoti, kas apie mus kalbama ir rašoma“.

 

       Prieš šiuos argumentus p. Klau nieko negalėjo priešpastatyti, tik pabrėžė, kad šie argumentai palengvina mano lietuvių tautai padarytos „žalos“ aplinkybes, tačiau tatai nepakeičia straipsnio paskelbimo rezultatų. Tuo diskusijos dėl šio konflikto ir baigėsi. Atpasakojau jas trumpai, darydamas, man rodos, teisingas išvadas, kad mano „prestižas“ vokiečių akyse gerokai nublanko. To neslėpė ir ponas cenzorius.

       Tatai manęs nejaudina, nes ne vokiečiams juk tarnauju, o savajai tautai, kurios atžvilgiu vokiečiai per greit išdėstė savo tikruosius planus, su kuriais supažindinau visuomenę paskelbdamas viešai ir legaliai minėtą straipsnį.

       Kokios bus šio žygio tolimesnės pasėkos mano atžvilgiu – sunku būtų numatyti, bet dėl visa ko dienoraštis tenka kuriam metui paslėpti.

 

       Dienoraštį R. Mackonis „ištraukė iš po palėpės“ tik po trijų mėnesių, gruodžio 31-ąją – paskutinę 1942 m. dieną. Pamini užgesusį konfliktą dėl straipsnio, gandus apie žadamą Lietuvai autonomiją, valdžios surengtą laikraštininkams pažintinę kelionę į Vokietiją ir baigia minorine gaida, kad Lietuvai trūksta „stiprios galvos ir didžiojo proto“, kad kritišku momentu nėra balso, kurio tauta galėtų klausyti.

       Ta pati liūdesio, nusivylimo tonacija ir pirmame 1943 m. įraše:

 

       Sausio 10 d. Rimtai buvau nusistatęs šiemet nieko nerašyti. O tačiau neiškenti, anot patarlės, kaip šuo nestaugęs arba kaip girtuoklis vieno kito stikliuko neištuštinęs. Iš tikrųjų esti momentų, kada norisi rašyti, norisi nors su popieriu, tuo ištikimiausiu plunksnos darbininko bičiuliu pasidalinti mintimis, pareikšti savo nuomonę dėl vieno kito fakto, įvykio, kurių šiuo metu itin gausu.

 

       Vokiečių valdžios ranka kietėjo, – nesiliovė raginimai stoti į Reicho darbo tarnybą, uždrausta viešai minėti Vasario 16-ąją, net bažnyčiose nevalia buvo ta proga aukoti mišių. To neužteko, – pradėtas organizuoti Lietuvių legionas. Cenzoriaus paragintas parašyti šia tema straipsnį, R. Mackonis atsisakė. Lietuvių pasipriešinimas buvo tylus, bet atkaklus:

 

       Tačiau aiškėja, kad iš viso to nieko neišeis, nes Lietuvių Tauta, tarytum susitarusi, į visus okupacinės valdžios pareigūnų atsišaukimus atsakė tylėjimu ir pasirinko pasyvaus priešinimosi kelią. Taigi susidarė padėtis gana savotiška: į Legioną nestojo ne tik tūkstančiai, bet nepasirodė ir šimtai. Šiuo atveju Lietuvių Tauta parodė vieningumą ir uždokumentavo didelį politinį pribrendimą. Aišku, kad civilinė vokiečių valdžia susikompromitavo (19).

 

       1943 m. kovo 7 d. R. Mackonis dienoraštyje rašo apie sukurtą trijų veiksmų dramą „Du M.“, skirtą 1863 m. sukilimui Lietuvoje. Dramos rankraštis neišliko, arba jo iki šiol nepavyko rasti, todėl itin svarbus įrašas, liudijantis ją tikrai buvus. Pabrėžęs, kad cenzoriui užkliuvo „pati žinelė“ apie parašytą dramą, vokiečiams, matyt, iš viso nepatinka, jog lietuviai šį tą veikia, puslapį R. Mackonis baigia jam būdinga fraze: „Ką gi! Tegul sau nepatinka, o mes vis dėlto darysime, kas galima.“

       Tai buvo paskutinis R. Mackonio karo metų dienoraščio įrašas. 1943 m. kovo 18 d. jis buvo suimtas ir kartu su kitais lietuvių inteligentais išvežtas į Štuthofo koncentracijos stovyklą. Karo metų dienoraščiai 1944 m. pateko į KGB rankas ir tapo „kaltinimo įrodymais“ sovietiniam kariniam tribunolui, 1952 m. nuteisusiam R. Mackonį dvidešimt penkeriems metams Sibiro lagerių.

        „Dienoraščio kokybė yra tolygi rašančio žmogaus kokybei“ (20). R. Mackonis buvo žurnalistas profesionalas, mokėjęs stebėti žmones, fiksuoti įvykius, faktus, datas, todėl jo dienoraščiai yra vertingi, autentiški trijų Vilniaus okupacijų, tarpukario ir karo metų tikrovės liudijimai. Ir ne tik objektyviosios tikrovės. Dienoraštis – patikimiausias paties diaristo pasaulėjautos, visuomeninių, moralinių, politinių nuostatų dokumentas. R. Mackonio dienoraščiuose daugybė eilučių ir puslapių – intensyvių, neramių apmąstymų ir svarstymų apie tautos kelią ir lemtį, apie valstybės likimą – pulsuoja jo paties, tautos ir valstybės patrioto, rūpesčiu ir skausmu.

       ______________________________________________

       1 Mackonis R. Dienoraštis. – LLTI MBR. – F. 64–24. – L. 2, 3.

       2 Kubilius V. Dienoraštis – pokalbis su savimi ir istorija // Metai. – 2000. – Nr. 7. – P. 83.

       3 Mackonis R. Dienoraštis. – LLTI MBR. – F 64–24. – L. 39–40.

       4 Ten pat. – LLTI MBRS. – F. 64–27. – L. 44–45.

       5 Ten pat. – LLTI MBR. – F. 64–24. – L. 4.

       6 Ten pat. – LLTI MBR. – F. 64–25. – L. 22–23.

       7 Ten pat. – LLTI MBR. – F. 64–26. – L. 73.

       8 Ten pat. – LLTI MBR. – F. 64–24. – L. 82.

       9 Ten pat. – LLTI MBR. – F. 64–25. – L. 32.

       10 Mackonis R. Dvylika Vilniaus kunigų. – Vilnius: Unitas, 1994. – p. 24–25.

       11 Ten pat. – P. 33.

       12 Beresnevičius G. Gyvenimų mugė // Metai. – 2002. – Nr. 7. – p. 151.

       13 Mackonis R. Dienynas I. – LYA. – Nr. 20317/3. – L. 1–2.

       14 Ten pat. – l. 1–2,1–3.

       15 Mackonis R. Dienynas I. – LYA. – Nr. 20317/3. – l. 1–28.

       16 Ten pat. – l. 1–103, 1–104.

       17 Ten pat. – l. 2–102.

       18 Ten pat. – l. 2–202.

       19 Ten pat. – l. 2–236.

       20 Kubilius V. Dienoraštis – pokalbis su savimi ir istorija. – P. 83.

 

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 10 (spalis)