tekstai.lt

Kazys Saja. Šalis, kur miega kapuos didvyriai(?)

Kazys Saja
Kazys Saja
       Gražus senovinis baltų paprotys nors kartą metuose prisiminti tuos, kurių nebėra, bet jie vienaip arba kitaip mums darė įtaką, formavo mus pačius. Išdaliję save kitiems, tebegyvena gyvųjų sąmonėj. Toks pojūtis ateina kažkaip savaime, kai laidojam artimą žmogų, švenčiame Vėlines ir lankome kapines, kurios, deja, dažniau atspindi ne mūsų dvasios tobulėjimą, o nesibaigiančią kovą dėl prestižo, dėl garbingesnės vietos „po gyvenimo saule“.

       Šiuos metus galėtume pavadinti ypatingais duobkasių metais, nors ir šiaip Lietuvoj, kur taip nuvertėjusi žmogaus gyvybė, žemelė kasmet priglaudžia šimtus savižudžių ir nužudytųjų. Užmuštų keliuose, sudegusių rūkalių, kartais net balose paskendusių, kur vandens iki kelių. Giltinei nuo amžių stropiai tarnauja trys prityrusios Šėtono šliundros: Niekšybė, Kvailybė ir Nuobodybė (dažnai viliojanti bambaliu „tos, kur gerai daro“).

       Bet šiemet atsirado ypatingų kapų: vienas tvirtas maištingas vyras staiga ėmė ir „užspringo, valgydamas žolę“, kitas savo mirties ieškojo lakstydamas gal specialiai tam reikalui įsigytu motociklu, tačiau degalų įpylęs daugiau į save, tokį jauną, gudrų, gerai sumūrytą ir gražių moterų mylimą.

       Dėl jų šventumo ir dorumo tikriausiai dar ilgai derėsis, ginčysis, tarsis Lietuvos Juodoji Kreivalangė, savo stalčiuose linkus palaidoti visokias kitokias privatizacijas, nebuvusių rūmų restauracijas, VEKS'o sukčiavimą ir kėvišavimą. Lietuvių liaudies dėmesys ir jos nuomonių ietys dar ilgokai kryžiuosi dėl vieno buvusio ministriausio, savųjų niekada neužmiršusio, ištikimiausio nomenklatūros globėjo ir t. t., paskelbimo šventuoju, posovietinės Lietuvos globėju. (Iki naujų Seimo rinkimų reiktų paskubėti!) Manykim, kad anksčiau Anapilin išėjęs pirmasis jo patarėjas Raimundas R. prie Rojaus vartų savo buvusiam šefui kelio nepastos.

       Tokiems diskutuotiniems klausimams spręsti juristai mėgsta cituoti seną romėnų posakį: de mortuis aut bene, aut nihil (apie mirusius – gerai, arba nieko). O labiau praktiški ar ciniški žemaičiai sakydavo: „Mirė Marelė – papūsk į rūrelę…“ Jeigu žmogus buvo pirmos rūšies sukčius ar vagis – nieko iš jo nebeišgausi. Dabar tik vienas Dievulis jo teisėjas.

       Ir šiaip lietuviai mirusius myli ir gerbia labiau negu gyvuosius. Kol visų kauburėlių žiema neapklojo bendru, visiems vienodu sniego apklotu, skubame bent jau malda ar žvakele atsiteisti tiems, kuriems laiku nepasakėm šilto, draugiško žodžio, kuriems likom skolingi, per savo darbus kai kada palikdavom juos vienišus.

       O kuriems visokio gero užteko su kaupu ir saviesiems liko, šie didžiuosis pastatę tam galingam žmogui brangiausią, prašmatniausią, visus kitus pranokstantį paminklą.

       Štai kodėl, esu jau prašęs ir raštu parašęs, kad mano pelenai būtų išbarstyti virš tų girių, kur mudu su Gražina jau dvidešimt penkerius metus leidžiame laiką nuo Velykų iki Vėlinių. Dabar čia apretėjęs Dzūkijos nacionalinis parkas, bet mūsų Rudnelė priklauso Skroblaus upelio rezervatui. Didžiausi girios plotai išdalyti čia „atkėlusiems savo žemę“ savininkams, šie netruko miškus iškirsti, o medieną pusvelčiui parduoti skandinavams, kurie savąsias girias brangina kur kas labiau negu mes.

       Nepaliestas liko Skroblaus rezervatas, kur šeimininkauja bebrai, rudenėjant ima dygti grybai, miestiečiai grybautojai šiukšlėmis ženklina savo aplankytus plotus. Užklysta čia ir netikėtų, visai padorių keliauninkų. Vieni ieško (ir dažniausiai neranda) garsaus partizanų vado Kazimieraičio (Vitkaus) buvusios žeminės, kiti, net iš užsienio šalių, atvyksta aplankyti to girių kaimelio, kuriame daugelį metų gyveno ir kūrė garsioji grafikė Gražina Didelytė. Prieš penkerius metus, Vilniuje pardavus savo dirbtuvę, ji čia pastatydino „Andeinę“, dzūkišką trobą, kurioje telpa nemaža dalis jos pačių gražiausių kūrinių.

       Prieš trejus metus mirusi dailininkė buvo gavusi daugiau kaip trisdešimt tarptautinių prizų. Kai kurie jos meno gerbėjai stebisi (o gal priekaištauja), jog mes didžiuojamės tik savuoju M. K. Čiurlioniu… Iš tikrųjų jokia mūsų valstybės instancija neatsiliepė į siunčiamus pagalbos prašymus ir siūlymus paremti šios galerijos idėją, išleisti G. Didelytės vertingiausių kūrinių knygą. Nei atsakymo, nei kokio rimtesnio pareigūno, kuris čia būtų atvažiavęs bent apsidairyti!

       Nemažas šios dailininkės gerbėjų būrys rugsėjo pabaigoj suvažiavo paminėti „Andeinės“ penkerių metų jubiliejaus. Kai kurie atvežė iki šiol nematytų G. Didelytės darbų, kuriuos ji buvo draugams išdovanojus.

       Šengeno erdvė platėja, o Lietuva, kaip šagrenės oda, kasmet mažėja ir vis labiau šeriasi. Kai kas iš tų Tėvynę apleidusių jaunuolių dar sugrįžta čia apsidairyti. Vienai tokiai dviratininkų grupelei parodėm šios vasaros dyvą – rugpjūtį sužydo ievos!

       – Pauostykit, kaip kvepia.

       Pauostė, ir viena mergina paklausė:

       – O kada jos turi žydėti?

       Kartais susėdam už ilgesnio stalo, pradedam vienas aplenkdamas kitą nerimauti, spėlioti, kokia ateitis laukia abiem kojom šlubuojančios mūsų valstybės su tokia(!) teisėtvarka, pilvocentrine televizija, žiniasklaida ir konstituciniu suverenu, kuris nuo vienų rinkimų iki kitų kartais nebespėja išsiblaivyti… Kokios permainos laukia Europos, Vakarų civilizacijos? Ar ji sugebės įveikti klimato pokyčius, fundamentalistų išpuolius, vandens ir energijos šaltinių dalybas?

       Didžiausia visų pesimistų paguoda, kad ateities atspėti neįmanoma. Galbūt Viešpats Dievas danguj žaidžia su pačiu Nelabuoju šachmatų partiją (o su kuo gi daugiau?). Kūrėjas tikisi laimėti, nors Šėtonui šį kartą teko baltosios figūros.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 11 (lapkritis)