tekstai.lt

Renata Šerelytė. Vėjo raitelis

Renata Šerelytė. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
Renata Šerelytė. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
       Rugpjūčio trisdešimtoji išaušo tyli ir sunki. naktį praėjęs lietus, sidabru užklojęs žolę ir sušvitęs skaidriu žiemos atspindžiu, blausėsi ir grįžo į neįžiūrimą vasaros tamsą – nuo žemės kilo rūkas ir slinko paplente tirštais garų tumulais.

       Pro šalį pralėkė pakelės kavinė. Kavinės kieme stovėjo medinės vežėčios, prikrautos raudonų ir rožinių pelargonijų. Apvaliame tvenkinėlyje, tarp plaukiančių paviršiumi viksvų, bolavo dvi gipsinės gulbės kaip užšalę vyzdžiai.

       Saša, palinkusi į priekį, atsargiai palietė žurnalistės petį.

       – Ar negalėtumėt... negalėtumėt... atidaryti lango?..

       Į Sašą šaltai sužiuro juodi akiniai nuo saulės, – patys panašūs į langus.

       – Pasuk rankenėlę. Šitą, kairėje. Nelupk!.. Vaikeli, ar tu rankenėlės nesi mačiusi?..

       Saša atitraukė ranką.

       Rankenėlės nebelietė.

       Žurnalistė kilstelėjo pirštu akinius nuo nosies ir tiriamai nužvelgė Sašą.

       Nuo kritiško pilkų akių žvilgsnio Saša pasijuto nejaukiai. Ji susigūžė sėdynės kamputyje ir pabandė žiūrėti nematydama – į save ir į menamą praeitį, kur ją trumpais keiksmažodžiais, panašiais į šuns stūgčiojimą, barė įkypiaakė auklėtoja, o neūžauga Ulugbekas, apsivyniojęs Sašos kasas aplink riešą, tempė per saulės nualintą kiemą, šūkaudamas, kad ji – kalės vaikas, nustipusios kumelės neverta, užtat turės savo dienas praleisti aūlo pakrašty, kramtydama ožkų odas, kad jos taptų minkštesnės ir tiktų siūti kumysui maišus!..

       Žurnalistei šito nepapasakosi.

       Juk vargu ar tai tikra. Gal tai tik sapnas, pilnas šaižių garsų ir keistų vardų, netgi šita žurnalistė tamsiomis baltų plaukų pašaknėmis ir leopardinėmis timpėmis ir ji netikra? Saša ją sapnuoja, linguodama vėjyje ir baugiai šnarėdama siaurais ir šiurkščiais geležlapės kalnų uolaskėlės lapais, tokiais aštriais, kad, jų dar nepalietus, iš pirštų ima sunktis kraujas.

       Pro šalį vėl pralėkė pakelės kavinė.

       Saša krūptelėjo. Ar ta pati?..

       Ne, kita. Medinis vežimo ratas, pakabintas ant plikai nugenėto stuobrio, panašaus į čerčereką*, piktąją dvasią, nespėjusią pasislėpti patamsiuose, suragėjusią nuo saulės šviesos ir dar apdovanotą violetinių surfinijų kekėmis.

       Betgi štai ir tvenkinėlis, lygiai toks pat!..

       Saša išsigando. Mes turbūt nejudame iš vietos, – pamanė.

       Nors tvenkinėly – ne gulbės, o gandras, tiesus kaip mietas, ir kaži ar yra pasaulyje jėga, galinti atplėšti jį nuo žemės, prie kurios pakelių žmonės taip stipriai pritvirtina visus savo daiktus.

 

       Saša užsimerkė.

       Mano akys turėtų žvelgti į tolį, vidiniam regėjimui palikdamos artimą aplinką. Bet čia į viską reikia žvelgti iš arti, ir akys labai greitai pavargsta.

       Gyvenu čia ilgai, o šitaip žvelgti neįprantu, štai ir dabar regiu besisklaidantį rūką pievose, o šalia sėdinčių žmonių nematau.

       Žurnalistė, neatsisukdama į ją, o kreipdamasi veikiau į operatorių, kuris sėdėjo už vairo, ėmė kalbėti apie seną tarybinį multiką, kuriame varliukas ieškojo savo tėtės ir nesurado, užtat galiausiai pats turėjo tapti tėčiu.

       – Ar nebijai, kad ir tau taip nutiks?.. – lipšniai paklausė žurnalistė.

       Saša nieko neatsakė.

       Jos veidas atrodė abejingas kaip Čingačguko.

       Žurnalistė sutriko, bet tik mažumytį. Jausmas, kad pasakė nesąmonę, jos jau kuris laikas nebeslėgė. Tatai, žinoma, ji laikė savo profesiniu įdirbiu.

       Ir šita niūri mergaitė, kuri, pamačiusi rūko tumulus pievoje, nori išlupti veidrodėlį reguliuojančią rankenėlę, liovėsi ją stebinti, – visa, kas paremta tiriamosios žurnalistikos faktais ir empirika, pamažu išstumia iš aktyvios veiklos nuostabą, kurią kažkoks kvailys pavadino filosofine nuostata ir, negana to, gyvenimo varikliu.

       Žurnalistė įsimetė į burną kramtomosios gumos gabalėlį ir energingai sumalė ją žandikauliais.

       Užsirūkys vėliau. Vietoje. Dar pora kilometrų, ir viskas. Gūduma klaiki,  aplink nešienaujami laukai, panašu į „Stalkerio“ Zoną.

       Šnairomis dėbtelėjo į Sašą.

       Laukinė, siauromis akimis, jų spalvos nespėjo įžiūrėti, pasidingojo, kad mėlynos. Bet kur tau bus mėlynos. Juodos kaip slyvos.

       Reiks kažkaip jautriai ją prašnekinti. Juk ir laida – jautri, apie dingusius žmones, apie susitikimus po daugelio metų... netgi mano draugė, intelektuali snobė, sykį apsižliumbė žiūrėdama, pati prisipažino, pasijutusi vieniša po pusbutelio „Chateau Magnol“, paskui, kai išsiblaivė ir ėmėsi recenzijos apie Helen Cixous „Išėjimus“, pasakė, kad šita laida neturi nieko bendra su moters, kaip „juodojo kontinento“, prigimtimi, o tėra sentimentalūs „žaidžiančio vyro“ svaičiojimai**.

       Bepigu jai – vargu ar ji žino, kiek reikia pastangų, kad šitie svaičiojimai didingai lyg „Titanikas“ išplauktų į eterį ir, prieš panirdami į nebūtį, pasiglemžtų kuo daugiau sielų.

       Kad ir ši medžiaga.

       Mergaitė paskambino į studiją. Paskyrė pasimatymą vienoje pakelės kavinėje. Mat kelio į jos vienkiemį niekas neras, ji turinti pati parodyti. Baisiai mįslinga!.. važiuojant papasakojo, kad gimė tundroje, kiek supratau, kažkur Sibire, Baškirijoj, Buriatijoj ar panašiai. Dar kūdikį ją atnešė į Lietuvą... atvežė, turbūt norėjo pasakyti. Kas?.. Ne, ne motina, motina dingo Sibire. Tėvas atnešė... atvežė!.. Ir šitą tėvą mes turime surasti. No problems!

       Išklausinėsiu senelius, – pamanė žurnalistė. O paskui – kokį gailestingą kaimyną, kuris išpila paplavas jiems į daržą. Rasim, už ko užsikabinti.

       Saša palietė jos petį.

       Žurnalistė krūptelėjo.

       Čia, – Saša akimis parodė siaurą žole užžėlusį keliuką tarp siūbuojančių svėrių, kiečių ir pelynų, tokių didelių, kad žurnalistei ūmai dingtelėjo: aš kaip Alisa Stebuklų šalyje, žinoma, pakliuvau čia per klaidą, visi stebuklai pagrįsti klaidomis, kurių nebeįmanoma ištaisyti.

       Kuo toliau į lauką, tuo labiau žurnalistei atrodė, kad ji vis mažėja, mažėja ir tuoj išnyks, užtat kai Saša pasakė „Atvažiavom“, ji kone desperatiškai iššoko iš balto televizijos „Sharano“.

       Pamažu įprasti dydžiai ėmė grįžti, išryškėjo aplinkiniai daiktai, ir žurnalistė su įprastu profesiniu dalykiškumu ištyrė vaizdą: didelis, šiemet jau šienautas kiemas, tik pjauta bet kaip – tarp atolo pramaišiui dideliais kuokštais styro sena, sėklas subrandinusi žolė. Rąstinė dviejų galų troba, lyg atkelta iš Rumšiškių, akmeniniai pamatai, ūksmingas obelų sodas priešais gryčią ir išdegęs žolės ratas kiemo vidury – gal seneliai kūreno senus batus ir krepšelius nuo laidotuvių.

       Niekas neatklibinkščiuoja pasitikti. Tik į žole apėjusius bijūnus kažkas taip staigiai neria, kad net tankmė suraibuliuoja. Lyg vanduo, įmetus akmenį.

       Turbūt katė.

 

 

       – Gražu, – atsainiai pasakė žurnalistė, užsirūkė ir nekantraudama apsižvalgė.

       Troba stūksojo nebyli ir didinga. Niekas nepuolė lauk kaip iš gaisro, gelbėdamas gyvybę.

       Operatorius grabinėjo po kišenes. Buvo metęs rūkyti ir niūriai ieškojo šokoladuko.

       Žurnalistė atsisuko į Sašą, norėdama paklausti, kurgi seneliai, gal pokaičio užmigo, o gal kuris ir pasimirė belaukdamas, neduok Dieve.

       Saša nesiruošė atsakyti. Jau mašinoje atrodė paslaptinga, o dabar visai užsisklendė. Lūpos tvirtai sučiauptos, skruostikauliai akmeniniai kaip trobos pamatai.

       Žurnalistei dingtelėjo, kad grimuotojos laukia sunkus darbas.

       Šioji, pasidėjusi lagaminėlį ant kelių, tebesėdėjo automobilyje, išgąstingai žiūrėdama į trobą ir špagatu surištus vasarinius jurginus po langais.

       Žurnalistė atsiduso, užgesino nuorūką ir nuspriegė ją į bijūnus. Tankmėje kažkas nepatenkintas urgztelėjo.

       Žurnalistė sukluso.

       – Ei, – tarė.

       Niekas neatsiliepė.

       – Ką gi, – tarė žurnalistė. – Laikas imtis darbo.

       Žodžiai nuskambėjo taip keistai, kad ji net išsigando.

       – Mes, – tęsė ji, neatsikratydama įspūdžio, jog nusišneka, – dar nesusipažinome...

       Saša pasižiūrėjo į ją, dvelkdama akmens abejingumu.

       – Aš – žurnalistė Že...

       – Ženia, – nutraukė ją Saša. – Žurnalistė Ženia. Žinau.

       Taip pat abejingai pasižiūrėjusi į operatorių, pridūrė:

       – Ten – operatorius Kipsas, o mašinoje sėdi Sigutė.

       Operatorius ir grimuotoja susižvalgė, lyg pirmą kartą vienas kitą matydami.

       Žurnalistė vėl mažumytį sutriko.

       Toji mergaitė, ko gero, trenkta, – pamanė. Matyt, alkoholikų vaikas. Akys storais vokais, o ir žvilgsnis – kažkoks tuščias...

       Ji prisiminė, kaip mokykloje piktas fizikos mokytojas visos klasės akivaizdoje išjuokė ją už „tuščią žvilgsnį“. Žmogus, sakė jis, mąstanti būtybė, todėl neturi sėdėti įbedęs į sieną nieko nereiškiančių akių. Žvilgsnis turi būti „pilnas“.

       Negi sakysi jam, kad ir mąstantį žmogų kartais aplanko svajonės, o jos dažniausiai būna tuščios ir nepripildomos.

       Žurnalistei pasidarė graudu.

       – Ir kas čia baisaus, – tarė ji operatoriui ir grimuotojai, klausiamai žiūrintiems į ją. – Pabūsim kurį laiką išgalvotais vardais. Tai netgi smagu. Prisimenu seną rusų filmą „Laimingoji Ženia“. Medseselė tirštai tušu apvedžiotomis akimis, panaši į pandą. Visi ją mylėjo. Tik už ką, nežinau, gal taip reikėjo scenarijui. Gal matei tą filmą, Saša?..

       Užuot atsakiusi, Saša nusišypsojo. Akys suspindo kaip užšaldytos mėlynės.

       – Ar papasakosi ką nors daugiau apie savo gyvenimą?.. – draugiškai tarė žurnalistė. – Nesidrovėk, mes – tavo draugai. Jeigu tau kas nepatiks, galėsime iškirpti.

       Saša susimąsčiusi pažvelgė į ją. Matyt, svarstė.

       – Na, o dabar laikas imtis darbo, – Ženia nekantriai apsidairė. – Laba diena!.. Ar kas yra?!

       Niekas neatsiliepė, tik sulaukėjusiuose bijūnuose kažkas storai kniauktelėjo.

       Ženia susiraukė. Nieko parankaus šalia neradusi, tik plytgalį, stvėrė jį ir sviedė į krūmus.

       – Vaaau!.. – sustaugė kažkas.

       Saša priekaištingai pažvelgė į Ženią. Šioji nusivalė delnus į timpes ir teisindamasi tarė:

       – Na, gal ir nepataikiau.

       – Pataikei, – tarė Saša, bet nepiktai. – Tiesiai į kaktą. Bet nieko baisaus. Jo kaukolė tvirta. Kai buvau aštuonerių, vožiau jam su veržliarakčiu, ir nieko.

       – Aštuonerių... – tarė Ženia pagarbiai. – Gerokai nusenęs jūsų katinas.

       – Gerokai, – patvirtino Saša. – Tik ne katinas.

       Ženia atsainiai išsitraukė cigaretę.

       – Mat kaip, – tarė spragteldama žiebtuvėliu. Operatorius nusilupo susirastą šokoladuką. – O kas gi?..

       – Senelis.

       Žiebtuvėlis sustingo Ženios rankose, bet iššokusi liepsnelė kaip mažytė strėlė įveikė atstumą iki cigaretės.

       Saša, praskyrusi bijūnų tankmę, tarė:

       – Matot!.. Va raudona dėmė – tiesiai per kaktos vidurį.

       Ženia, operatorius ir Sigutė susigrūdo jai už nugaros.

       Po sodriais bijūnų lapais, susigaužęs į kuprą, kiurksojo mažytis seneliukas. Baltas garbanotų plaukų vainikėlis supo jo pliką viršugalvį. Mažomis akutėmis nedraugiškai dėbtelėjęs į žiūrinčiuosius – tą įspūdį dar labiau sustiprino gauruoti ir vešlūs kaip brūzgynai antakiai, kurie nepadarytų gėdos pačiam Leonidui Iljičiui, – nepatenkintas suurzgė.

       – Nezurk, seneli, – tarė Saša. – Džiaukis, kad negavai į akį.

       Senelis pasičiupinėjo kaktą – jos vidury iš tiesų švietė didelė raudona dėmė, o šalia gulėjo sutrupėjusio plytgalio likučiai, – ir piktai pasižiūrėjo į Ženią. Tikriausiai matė pro lapus, kas tą plytgalį sviedė.

       Paskui jo žvilgsnis nukrypo į operatorių Kipsą – nužvelgė jį su aiškiu pasibodėjimu, vėliau akys užkliuvo už Sigutės, atkišusios į priekį savo lagaminėlį su dažais ir išsižiojusios. Mažos senelio akutės akimoju virto vos įžiūrimais plyšeliais lyg apsalusio katino – iškišęs virpantį liežuvį, apsilaižė glebias lūpas ir sodriai sumurkė.

       – Jis klausia, kiek Sigutei metų, – pasakė Saša.

       Sigutė prispaudė lagaminėlį prie krūtinės.

       – Dvidešimt dveji, – sušnarėjo.

       Senelis atrodė labai nusivylęs.

       Mostelėjo rankutėmis – matyt, tai reiškė, kad žiūrintieji užskliaustų bijūnus ir paliktų jį ramybėje.

       Sigutė didelėmis kaip porcelianinės lėkštutės akimis pažvelgė į Sašą.

       – Vargšas senelis, – tarė su priekaištu. – Kodėl jūs laikote jį bijūnuose?..

       – Ten vėsu, – ramiai atsakė Saša.

       Sigutė neatlyžo.

       – Jis turi gulėti lovoje! – pasipiktinusi sušuko.

       – Jis nieku gyvu su tuo nesutiks, – tarė Saša. – Staugs visą laiką.

       – Kodėl? – įsiterpė operatorius.

       Saša gūžtelėjo pečiais.

       – Pabandykite išlaikyti pririštą katiną, ir dar rujos metu. Žiūrėsiu, kaip jums seksis.

       – Rujos?.. – nustebęs paklausė operatorius.

       Sigutė nuraudo ir nieko nebeklausė.

       Ženia, vis neatsikratydama nemalonaus vaizdo – raudona dėmė kaktos vidury, koks siaubas, TV žurnalistė vos neužmušė neįgalaus senuko, juk turėtų būti atvirkščiai, – paklausė:

       – O kodėl jis liko toks nepatenkintas, kai išgirdo, jog Sigutei – dvidešimt dveji?..

       Saša numojo ranka.

       – Supaisysi jį ten. Nebeprimato gerokai, tai gal manė, kad dvylika.

       Sigutė droviai suvasnojo blakstienomis, bet Saša nesiteikė daugiau nieko aiškinti. Operatorius išsitraukė naują šokoladuką ir, pusę nulaužęs, pasiūlė Ženiai.

       Ženia atstūmė jį be žodžių, atžariai, jausdama, kad šitoje gūdžioje tyloje, sodrinamoje violetinių sutemų, nereikalingas joks lipnus mandagumas.

 

 

       Paskui baimė jai priminė save.

       Kaip visada – įkyriu čiurnų niežuliu. Ženia treptelėjo, stengdamasi jį suvaldyti.

       Viskas bus gerai, – tarė sau. Visi žodžiai bus tinkamai parinkti, nugrimuoti ir aprengti, kaip gražūs numirėliai, juos lydės tinkama muzika ir plevėsuojantys kaspinai. Paskui pati stebėsiuosi, kad jie kažką dar gali sujaudinti, netgi, koks siaubas, įkvėpti, kad ir teisybės žygiui per vietines institucijas.

       Visa tai išnyksta su kiekvienos dienos pabaiga. Ir kaži kodėl tie išnykstantys dalykai mums atrodo tokie svarbūs?..

       – Kiek tau metų, Saša?.. – išgirdo savo balsą prieblandoje.

       Saša neatsakė.

       Ženia jaučia, kad klausti reikia kitaip.

       – Kada tau buvo aštuoneri?.. – vėl girdi savo balsą, ir logikai, o gal profesiniam įdirbiui, slypinčiam joje, nepatinka tamsus ir aistringas balso skambesys, balsas verčiasi kita puse, atidengdamas sodrų bei minkštą pamušalą ir paslėpdamas šviesiąją audinio pusę.

       – Aštuonerių?.. Netrukus po trejų, – atsako Saša, ir sode kažkas nusijuokia – gal apuokas, gal sapnuojantis kėkštas.

       – O kada tau buvo treji?..

       – Kai atnešė mane žmogėdros odos maiše iš tolimos tundros ir paleido šitame sode.

       – O kas tave atnešė?

       – Velnias, taip sakė senelė, bet aš manau, kad ne velnias, o tėvas, nes, nešama per tundrą, jutau kažkieno ranką. Paduodavo man žalios mėsos gabalėlį. Gal iš savo kūno išpjautą, juk ledinėj dykynėj nėra nei žvėrių, nei kedrų, tik piktosios dvasios čerčerekai atšalusiais pėdsakais lekia...

       – Piktosios dvasios?..

       – Taip, ir jos, užuodusios kiekvieną pėdos įspaudą, paverčia jį violetinėmis gėlėmis. Jeigu matėte jas, žinokite, kad dvasių čia jau kadais pralėkta, ir būkite ramūs.

       – O ar tu buvai rami?..

       – Buvau. Juk keliavau su tėvu. Žinojau, kad tuoj išeisim iš ledo dykros. Pasieksim šiltos žalumos plotus. Tėvas paners į vilnijančią žolę rankas ir visos jo žaizdos užgis. Pavirs grynu auksu. Niekados tų auksinių rankų jam nebeskaudės. Tai sunkios, rūsčios, ne žmogaus, o stepių dievo rankos... jis be reikalo jų nekilnoja. Jeigu jau kilsteli – tai arba baus, arba apdovanos...

       Ženia papurtė galvą, vydama nuo savęs tamsius ir šaltus balsus; operatorius filmuoja kažką vakaro prieblandoj, ar tik ne kokius grybus, bjaurybė, nebūtų Kipsas. Bet vargu ar tai grybas, tas siluetas, išnyrantis iš žalio aksominio prietėmio, visai neprimena žalsvosios musmirės, tai veikiau pati Mirtis, jos klaikaus kaulėtumo neįstengia paslėpti netgi vyriškas frotinis chalatas atsiknojusiomis kišenėmis – kaip dviračio raktai kyšo geltono kūno raktikauliai.

       Ženia nevalingai užsiima burną, bet slopus aiktelėjimas vis dėlto ištrūksta, ir Sašos balsas tamsoje kaip triušio kailis švelniai priglunda jai prie ausies:

       – Tik nesakyk jai, kad metei į senelį plytą. Senelė kilusi iš plikbajorių ir labai įžeidi.

       – Senelė?.. – sušnibždėjo Ženia. – Kieno?..

       Saša nespėjo atsakyti, nes atėjusioji piktai suriko:

       – Kur Jacekas?! Kur tas prakeiktas chlopas?!

       Saša paslaugiai praskleidė bijūnus.

       – A, – paniekinamai tarė frotinio chalato savininkė. – Tu vėl čia. Kas atvežė?.. Saška?.. Gerai. O kakta kodėl raudona? Vėl žaibas trenkė?

       Senelis kažką sumiauzgė.

       – Duok lopetą!.. – atsisukusi į Sašą riktelėjo senė. – Apkasiu velėna, kol nenusibaigė!..

       Senelis supyko. Kadangi nepajėgė trepsėti, tai ėmė draskyti bijūnų lapus, skutai tik lakstė į šalis.

       – Jam nepatinka velėna, nes joje daug sliekų, – sušnibždėjo Ženiai į ausį Saša.

       Senelė nugirdo ir pasišiaušė.

       – Kokie dar sliekai!.. – suriko. – Vienintelis tėra, ir tas vos gyvas, kabalduoja kaip prigėrusi kirmėlė!.. Kokia gėda giminei!..

       Nekreipdama dėmesio į atvykėlius, nušlumšėjo į gryčią, vilkdama chalato skvernus kaip šleifą, o suakmenėjusiai Sigutei reikliai liepė:

       – Ko čia styrai kaip štankietas?.. Pasidėk savo kuparėlį kamaroj ir eik grindų plaut!..

       Sigutė prispaudė grimo dėžutę prie krūtinės.

       Senelė smerkiamai į ją dėbtelėjo.

       – Gal iš kokios labai skurdžios baudžiauninkų šeimos, – nusišaipė. – Bijo, kad paskutinių marškinių neatimčiau. Chi!.. Reikia mat man chlopo pakulų.

       Ji išdidžiai krestelėjo galvą, – Ženiai pasirodė, kad nuo senės viršugalvio pakilo ir nuskrido skrybėlė, bet į naktį nusklendė tik didelė kandis, švytėdama sidabru.

       Senė įlapnojo į trobą, kurį laiką nebuvo girdėti nė garso, paskui viduje sušvito tiršta geltona šviesa ir pasigirdo tolimas atšiaurus balsas:

       – Užeikite, panstwo, į vidų, gausit po stiklą trauktinės.

       Ženia pažvelgė į Sašą.

       Tamsoje jos veidas atrodė toks pat senas, kaip plikbajorių giminės palikuonės.

       – Užeik, – vėsus balso pamušalas paglostė Ženios skruostą. – Kitaip senelė Jadzia baisiai įsižeis. Ji ir taip daro malonę, kviesdama jus vidun.

       Operatorius, Ženia ir Sigutė peržengė aukštą slenkstį ir apgraibomis, žąsele, laikydamiesi vienas kito, nuėjo šviesos, besiskverbiančios pro atidarytas į ilgą koridorių duris, link. Nors Ženia avėjo basutes su platforma, bet netgi per storą jų padą prasiskverbė akmenimis grįsto prieangio šaltis.

       Kadangi slenkstis iš koridoriaus į kambarį buvo dar aukštesnis, vos ne ties keliais, atrodė, kad į vidų kariesi iš rūsio ar, kaip dingtelėjo Ženiai, – iš kapo duobės.

       Senelė Jadzia jų jau laukė, ilgus nutriušusius plaukus susirišusi į kuodelį ant paties viršugalvio, atrodė, kad ant galvos jai atsitūpė atskridusi kandis. Tik jau ne sidabriškai švytinti, o sudžiūvusi, aptrupėjusi, prismeigta, kaip ir dera drugelių kolekcijos eksponatui, rožiniu plastikiniu segtuku. Silpna 20 vatų lemputė, dosniai nutaškuota musių, lyg pagyvenusios damos vualis gailestingai slėpė išsišovusius senės skruostikaulius ir įdubusias akiduobes, kuriose lyg du žėručio akmenėliai spindėjo šaltos pilkos akys.

       Ant kinivarpų suvarpyto kortų stalelio, dar išlaikiusio pirmykštį grakštumą ir netgi žalios gelumbės, kuria buvo aptrauktas jo viršus, prabangą, stovėjo trys briaunotos stiklinės, iki pusės pripiltos raudono skysčio.

       – Proszę, – senelė mostelėjo rankove į staliuką, atiręs frotinis siūlas elegantiškai suplevėsavo.

       Sigutė, paveikta įsakmaus jos balso, automatiškai ištiesė ranką. Senelė Jadzia šnypšdama kirto jai per nagus.

       – Ak tu, pasterka!..*** – suriko rūsčiai, net chalato atlapai suplasnojo. – Gers mat ji su ponais... pasileidėlė!.. Į kamarą!..

       Ir parodė pirštakauliais į duris.

       Sigutei sutrūkčiojo lūpa.

       – Tegul pasėdi kampelyje, – užtarė ją operatorius. Ženia pastebėjo jo veide liūdesį – atrodė, kad visados ramūs ir tvirti jo veido bruožai tirptų ir užleistų vietą neįveikiamai bejėgystei. – Bus dar laiko. Išplaus ji tamstai tas grindis.

       Pasitrynė smilkinius, lyg jam skaudėtų galvą, išsitraukė iš kišenės jau pradėtą „Snickersą“, pažvelgė į jį, pasibjaurėjo ir išmetė pro atvirą langą.

       Senelė krenkštelėjo nepatenkinta, bet operatorius jai tikriausiai darė įspūdį, mat buvo tvirtas, nekalbus ir toks pečiuitas, kad beveik neturėjo kaklo, žodžiu, tikras vyras, taigi ji ženklu parodė Sigutei jos vietą – kampelį prie didelės duonkepės, ten grimuotoja ir atsisėdo ant savo skrynelės, tyli ir nelaiminga.

       Ženia paėmė stiklinę, jausdamasi kalta, kad nieko nesiruošia daryti.

       Profesinė etika ir pagaliau žmogiškumas įpareigotų paskelbti, kad visi žmonės yra lygūs ir visi turi teisę išgerti, o plauti grindų nereikia niekam, nes tai lygias teises pažeidžia, bet, tiesą pasakius, ji tam neturėjo jokio ūpo, o pagaliau jai netgi pasidingojo, kad lygios teisės sugalvotos tam, kad netyčia pasiilgtum prievartos.

       Trauktinė nudegino gomurį kaip uždegtas benzinas, Ženia su siaubu pamanė, ar ši „Nalewka Babuni“ nebus kanalizacijos vamzdžių valiklis, ir Ženią ištiks toks pat likimas, kaip vargšes reportažų aukas, dažniausiai pagiriojančius kaimiečius, nesugebančius tamsoj atskirti butelių, skirtumas tik tas, kad jai pati Mirtis pripylė granionkę nuodų.

       Ji pabaigė gerti tai, kas liko, ir niūriai pagalvojo: o kuriam galui kaimiečiui reikalingi kanalizacijos vamzdžių valikliai, negi tik tam, kad aš turėčiau loginę grandį, galinčią pagrįsti reportažą?.. Aplinkui palengva ėmė suktis grindys, duonkepė ir Sigutė, tik operatorius, kaip ir dera tikram vyrui, nesisuko, stovėjo kaip įmūrytas, tikriausiai dėl to, kad jo stiklinė tebebuvo pilna.

       Kanalizacijos valiklių kaimiečiams nereikia, nei gaiviklių, nei baliklių, juk viską negailestingai išbalina saulė – ištiestas ne itin švarias paklodes, šunų ir kačių griaučius, vištašūdžius ir supelijusius drabužius, viską, ką pamiršti ir palieki, ko nepridengi švelnia ir gailestinga žeme. „Vanish“ ir „Lenor“, „Silan“ ir „Cilit Bang“, ir visa kita, kas skamba kaip E. A. Poe „Varno“ eilutės, pasitikėkite rožine spalva ir neturėkite nė menkiausios abejonės, na, žinoma, o kas gi abejoja, juk žmogus vidurnaktį staiga ima ir išgeria „Cilit Bang“, ir niekas nežino kodėl, gal kad kaimietis, juk kaimiečiai apie gėrimo kultūrą žalio supratimo neturi, nežino, nė kur barą dera įsirengti, pastato butelius velniai žino kur...

       Ženia atsiduso ir padėjo stiklinę ant staliuko – visos jau buvo tuščios. Užtat ponia Jadzia lėtai sukosi aplink su trilitriu rankose, ir Ženiai viduriuose staiga atšalo – išsišiepusi senelė linksmai kratė stiklainį, kur raudoname rubino spalvos skystyje plūduriavo kažkoks žvynuotas ištįsęs padaras, primenantis miniatiūrinį krokodilą – Ženia matė pražiotus jo nasrus ir mažyčius kaip batsiuvio vinutės dantis.

       – Proszę!.. – suriko senelė, pildama krokodilo kraują į stiklines.

       Ženia pasitraukė atatupsta ir prisiplojo nugara prie sienos.

       Pro atvirą langą matė, kaip tamsiame kieme sūkuriuoja jonvabaliai, o takeliu girgžda surūdijęs vienratis karutis – Saša jame veža senelį, nes jis jau nepaneša savo metų naštos, – ir blizgantis senelio viršugalvis masina naktinius drugius, jie plazdena aplink, dideli kaip šikšnosparniai.

 

 

       Laimingoji Ženia!..

       Ar tu iš tiesų laiminga?..

       Ženia sukluso. Ar čia kas klausė, ar jai tik pasigirdo?..

       – Žinoma, kad laiminga. Kvaila to klausti, – atsakė pati sau. – Lietuvaite baškiraite, velniai žino kokios padermės... iš žmogėdros odos maišo... užauginta plikųjų bajorų...

       – Senelis – ne plikbajoris. Jis – grynas lietuvis.

       – Turbūt senelė laiko tai įžeidimu.

       – Nieko baisaus, jau įprato. Meilė jai visada maišėsi su neapykanta. Kai trenkiau seneliui su veržliarakčiu, ji supyko. O kai senelį pabučiavo žaibas, kažkodėl apsidžiaugė.

       – Ko jūs tą senelį visą laiką trankot?

       – Geidžiame, kad jis užmirštų tai, kas slypi jo sielos gilumoje. Bet kuo žiauriau stengiesi iškapoti, tuo gausiau tai atželia ir vis įkyriau kabinasi į plaukus, į rankas, į pažastis, tartum keršydami, nes neleidom laisvai išskleisti geidulingų, raudonai violetinių beprotybės žiedų... tiesą pasakius, veržliaraktis nepadėjo, o plytos – vieni juokai, patys matėt, vienas išsigelbėjimas – žaibai, kai trečiąsyk trenkė, atėmė seniui kojas, pats velėna apsikasė, bet žemė nebeišgelbėjo, dangus buvo stipresnis – visi sliekai velėnoj išdvėsė. Net pats didžiausias, tiek blogio padaręs.

       Visas mažas mergaites, prie kurių senelis prisilietė, senelė pavertė kiškio ašarėlėmis ir išbarstė bekraščių pievų platybėse, kad jos niekada nerastų kelio namo, nors jos, vargšelės, niekuo dėtos, betgi aukų ir kaltininkų mano senelė neskiria, taip pat, kaip saulės ir mėnulio, bene tik tautinis grynumas jai rūpi, lenkai nuo lietuvių lyg atskiros galaktikos jai nutolę per ištisus šviesmečius.

       Aš žinau, kad sielos gilumoj ji pati geistų būti tokia pilkai raina kiškio ašarėle, visų pamiršta ir apleista, užtat pati atsimenanti, bet niekas jai tokios laimės nesuteikė, jai duota aistra valdyti ir bausti, o tokios aistros taip paprastai nepatenkinsi, man atrodo, dėl to ji ir nekenčia senelio. Mat kadaise tikėjo, kad jis baus ir valdys ją vyriškai, lyg stepių klajoklis. Svajodama apie nėriniuotus žabo, troško tik rimbo laukiniam geismui malšinti, betgi pažvelkit į senelį, jam terūpi švelnybės ir subtilumai, piestelės ir kuokelės, užtat ir palieku jį dabar dažniausiai tarp gėlių, tik gaila, kad čia jos greitai laukėja ir netenka savo kultūrinės išvaizdos...

 

 

       Kultūrinės išvaizdos čia neturi niekas, – padarė išvadą Ženia, žiūrėdama į girgždantį karutį – Saša iškėlė senelį ir pasodino jį priebutyje, o kadangi senelis stvėrė jai už krūtinės, šėrė per nagus ir paliko niauzgiantį.

       Ženios nosį pasiekė tabako kvapas – persisvėrusi per palangę, dirstelėjo į kiemą. Kipsas, atsirėmęs petimi į sieną, rūkė.

       Iš pradžių ją apėmė baimė, o paskui, užuot supykusi, ji nuliūdo.

       Grįžimas prie senų įpročių Ženiai reiškė naujos individo kokybės žlugimą. šitą kokybę, dažniausiai grindžiamą išvaizdos, pažįstamų rato ir, be abejonės, gyvenamosios vietos pakeitimu, kaip aksiomą priėmė netgi keistis neketinantieji, bet „krokodilo kraujas“ darė savo, ir Ženia pagalvojo – jeigu kultūra čia reiškia tik augimą ir laukėjimą, ar verta reikalauti iš Kipso mesti rūkyti, jeigu jis jau buvo tai padaręs?..

       – Neik, Sigute, neik, sesele, – tarė ji Sigutei, ketinančiai eiti lauk. – Po slenksčiu duobė žarijų!..

       Sigutė sustingo su pakelta koja.

       Ženia atsiduso.

       – Eik jau, eik, – pasakė numodama ranka. – Tik nenusilaužk kojos į grendymą.

       Sigutė nutapsėjo tamsiu koridoriumi ir, prieš išeidama į lauką, sukliko – gal senelis, nepasitikėdamas savo akimis, jai įžnybo, tikrindamas, ar ji tikrai ne dvylikmetė.

       Koks netaurus senelis, – Ženia gailiai pasižiūrėjo į tuščią stiklinę rankoje. Antra vertus, jeigu žmogus niekada nebuvo taurus, kam reikalauti to senatvėje?..

       Jai pagailo senelio.

       – Kipsai, – tarė persisvėrusi per palangę, – užfilmuok ir senelį.

       – Bet aš jo nenugrimavau, – cyptelėjo Sigutė.

       – Ir negrimuok, – griežtai tarė Ženia.

       – O jo kakta?!

       Ženia akimirkai susimąstė.

       – Na, bus panašus į Gorbačiovą. Kas čia tokio?..

       – Gerai, – baigęs rūkyti, tarė Kipsas.

       Kol statė kameros kojas, nepaleisdamas iš dantų cigaretės, Ženia priekabiai nužvelgė Kipsą. Atrodė keistai erotiškai – Ženia net virptelėjo. Jeigu jis dar turėtų kaklą ir nebūtų vedęs... argi jis vedęs?..

       Pastatė stiklinę ant kortų staliuko, visai nepykdama ant savęs už tokias mintis. Netgi stebėjosi, kaip anksčiau jai neatėjo į galvą.

       Ne į galvą – veikiau į pasąmonę, plūstelėjo kaip laukinė kultūra, sodri, aštri, kimbanti į kiekvieną kūno plaukelį. Nauja kokybė, neturinti nieko bendra nei su profesiniu įdirbiu, nei su etika, nei su senais įpročiais.

       – Kipsai, – ji išgirdo reiklų savo balsą ir net sudrebėjo nuo vėlesnių žodžių: – Ar tu vedęs?..

       – A?.. – atsiliepė Kipsas, lyg to telaukęs. – O ką tai reikštų?..

       Nukreipė objektyvą į senelį – Sigutė bandė su šluotele jį papudruoti, bet nieko neišėjo, nes senelis, klastingai kikendamas, stvarstė ją už pažastų, – ir pridūrė:

       – Kad esam dvi salos atšiauriam vandenyne?..

       Po pauzės, sukąsdamas nuorūką taip, kad Ženiai net silpna pasidarė, pridūrė:

       – Vienoje auga kokosai, kitoje – bananai. Charakteriai nesutampa. Banalu.

       – Banalu, – kvailai šypsodamasi sutiko Ženia.

       Operatorius žvilgtelėjo į senelį ir tarė:

       – Man trūksta šviesos.

       Ir šilumos, – pamanė Ženia.

       Iš tamsos kaip vaiduoklis išniro Saša, nešdama glėbelį sausų stagarų.

       – Tuoj užkursiu laužą, – pasakė.

       – Mat kaip, – sumurmėjo Ženia. – Atliksi stepių ritualus?.. Muši būgnus, šauksiesi dvasių ir panašiai?..

       Saša pasižiūrėjo į ją kaip į netekusią proto.

       – Čia juk ne stepės, – pasakė su lengva gailesčio gaida balse.

       – Ar ne vis tiek?..

       – Aišku, kad ne. Čia Lietuva. Čia lietūs lyja. Čia negalima mušti būgnų ir šauktis dvasių.

       – Tai kam dabar susiruošei kurti tą laužą?

       – Kaip kam, – tarė operatorius, – aš gi sakiau, kad man trūksta šviesos!..

       Saša nieko neatsakė – pūtė liepsną, kad stagarai greičiau įsikurtų, kažką niūniuodama po nosimi, o kai Ženia paklausė, kas čia per garsai, pakėlė į ją paslaptingas akis ir sušnibždėjo:

       – Tai ugnies geismo daina. Išmokau ją iš motinos.

       – Gal gali garsiau? – tarė Ženia, ir operatorius nukreipė į Sašą kamerą.

       Saša papurtė galvą.

       – Negaliu. Ją reikia dainuoti labai tyliai.

       Žiūrovai nesupras nė žodžio.

       – Ir nereikia, – sausai tarė Saša. – Dar neatsirado nė vieno žmogaus, kuris suprastų ugnį.

       Ji pakilo ir, piktai žybtelėjusi akimis kaip geležtėmis, išnyko tamsoje.

       – Koks žavingas pagoniškumas, – tarstelėjo Ženia.

 

 

       Operatorius pasilenkė ir prisidegė nuo žarijos cigaretę.

       Ugnis kiek priblėso, – Ženiai pasirodė, kad liepsna kaip žvėris susigūžė šuoliui, o kai stryktelėjo, išriesdama liauną nugarą ir grybšteldama liepsnojančiais nagais žolę, Ženia pati kaip laukinė katė draskė operatoriaus marškinių sagas, geisdama suleisti dantis jam į krūtinę, bet Kipsas nesileido, jis kirto jai kulnimi per pakinklius ir pargriovė kaip liūtas jauną buivolę, ir tą akimirką, kai jų kūnai skaudžiai susilietė, trokšdami vienas kito kraujo, per medžių viršūnes perėjo lietaus šuoras, nuplikino virpančius raumenis ir, liūdnai šnabždėdamas, užgesino ugniakurą.

       Ženia ir Kipsas atšlijo vienas nuo kito, trūksmingai alsuodami, alkani ir nepatenkinti.

       Saša tupėjo prie užgesusios ugnies nekreipdama į juos dėmesio.

       Pažarstė nuodėgulius kažkokiu įrankiu, panašiu į šikšnosparnio kauliuką, ir sumurmėjo:

       – Visada taip atsitinka. Vanduo čia stipresnis už ugnį.

       Pakėlė akis į tolstantį dejuojantį šuorą ir pridūrė:

       – Lietus!..

       – Velniai jį griebtų, – tarė Kipsas. Pabandė užsidegti cigaretę – nepavyko. Net cigaretės sušlapo.

       Ženia susibruko už ausų šlapius plaukus. Dabar, ko gero, jie visi juodi, ne tik pašaknės.

       Juoda spalva man netinka, – su širdgėla pagalvojo ji. Ji mane sendina. O man ir taip keturiasdešimt.

       – Velniai griebtų, – tarė ir ji, stengdamasi, kad balsas nevirpėtų, – kodėl...

       Pažvelgė į sudraskytus Kipso marškinius ir jai pritrūko oro.

       – Nusiraminkit, – pasakė Saša, tupėdama prie nuodėgulių. – Vanduo jus gelbsti, nors jūs to nežinote. Kitaip sudegtumėt ugnies geisme. Jeigu mano mama būtų gyvenusi čia, o ne stepėse, lietus ir ją būtų išgelbėjęs.

       Ženia dėbtelėjo į savo timpes, aplipusias pienių pūkais ir lapais.

       – O gal aš visai nenoriu išsigelbėti, – liūdnai nusprendė. – Lietus!.. Pamanyk!.. Trūnėsiai ir puvėsiai. Šlapio šuns kailio smarvė. Nieko gero.

       – Mama? – paklausė ji oro. – Kodėl tu ieškai tėvo, o ne mamos?..

       – Mamos aš nebesurasiu, – atsakė oras.

       – Ar labai toli išsikraustė?..

       – Toli.

       – Mmm... į Kamčiatką? Kurilus?.. Atšiaurias salas tolimam vandenyne?..

       Saša įpūtė žiežirbėlę ir tylėdama stebėjo, kaip ji stengiasi paglemžti sausus stagarus – vieną, matyt, aptiko nesulytą ir linksmai spragsėdama įsidegė.

       – Ten, kur Kyzylmuko**** kvėpavimas susilieja su Gior Oglano***** alsavimu, – tarė Saša. – Vienas įkvepia, kitas – iškvepia. Ir mamos dvasia blaškosi tarp jų, nežinodama, ar būti prarytai ugninio Kyzylmuko, ar iškvėptai ledinio Gior Oglano.

       – Žavinga, – blausiai tarė Ženia.

       Operatorius nieko neatsakė. Išsitraukęs iš kišenės žiogelį, susisegė įplėštus marškinius ant krūtinės, o Ženia tik žiūrėjo į jį ir visiškai nesistebėjo, kad savo kišenėse, be šokoladukų, jis nešiojasi dar ir tokius praktiškus moteriškus reikmenis.

       Jis turbūt iš tiesų kaip sala atšiauriam vandenyne, – pamanė abejingai. – Turbūt pats ir atirusias klešnes prisisiuva, ir bulvių vakarais išsikepa, o eidamas miegoti atsargiai persirita per gulinčią lovoje moterį kaip per koralų rifą, kad nesusižeistų į aštrias jos mentes ir galūnes...

       Jos buvęs sutuoktinis dirbo psichiatru Naujosios Vilnios ligoninėje, gerontologijos skyriuje, ir nors daugiausia turėjo reikalų su įvairiomis senatvinės silpnaprotystės apraiškomis, kone liguistai domėjosi visokiais seksualiniais iškrypimais. Ir net turėjo susikūręs savotišką teoriją – pasak jo, sąmonė negimdo iškrypimų, jie plūsta iš pasąmonės ir dažniausiai atsiskleidžia sapnuose, bet tik tada, jei individas protingas, o jei jis silpnaprotis – tai ir sapnuoti nereikia, visas jo vadinamasis protas, sąmoningas būvis – liguistas.

       Ženiai nuo jo kalbų pasidarydavo šalta. Ji keldavosi iš lovos ir tamsoje eidavo į virtuvę rūkyti. Seniau dar ir barą atsidarydavo, įsipildavo „Trejų devynerių“ ar „Starkos“, bet kai sutuoktinis vieną gūdų vidurnaktį, negirdimai atsėlinęs jai iš paskos, diagnozavo Korsakovo sindromą, liovėsi, įsipildavo, kai Pavelo nebūdavo namie.

       Vieną sykį neiškentė, nepalaukė prie durų, kaip jai buvo liepta, o užėjo į skyrių, negana to, prisistačiusi įtariai budinčiajai kaip daktaro žmona, įkišo nosį į bendrąjį koridorių, kur vaikštinėjo pacientės – tiesą pasakius, vaikštinėjo kelios, dauguma sėdėjo vežimėliuose, tvoksdamos drėgna rūsio žeme, panašios į suvytusius šakniavaisius, atkišusios basas kojas, apautas guminėmis šlepetėmis, pajuodusiais nagais, vienos senutės net apatinė veido dalis šiurpiai tamsavo, tik vėliau Ženia pastebėjo, kad tai ne šešėlis ir ne odos defektas, o tiesiog barzda, prasidedanti bene nuo pat ausų ir persimetusi net ant plaštakų, kuriomis senutė laikė parėmusi šeriuotą smakrą, ne, vis dėlto ant rankų gulė šešėlis, ne plaukai.

       Paskui išvydo ateinantį Pavelą – atšiaurų ir griežtą, su prasegtu baltu chalatu, šitas prasegimas jai atrodė toks erotiškas ir taip netinkantis vietai, kurioje viskas suskliausta ir sugrūsta į pasąmonės ir sapnų skrynelę, – ji panūdo įsikibti rūsčios jo alkūnės, bet, prisiminusi, kaip viena snaudžianti vežimėly senė staiga griebė seselę už chalato skverno ir paleido, tik šiai pasakius magišką formulę – „nepaleisi, negausi aminazino“ ar panašiai, – atsisakė šios minties, tik sekė Pavelui iš paskos, pavergta tiesios jo nugaros, įaudrinta jo šaltumo yrančio žmogiškumo akivaizdoje.

       Sapnų dėželės, pilnos augalo prisiminimų, – kabinete jai Pavelas tarstelėjo vilkdamasis chalatą. Žmogus neišvengiamai grįžta į žemesnįjį būvį – miškų lapuočio, krūmo, gėlės ir galiausiai – paparčio sporos. Pasaka apie vyrą, išvežusį savo seną tėvą į mišką numirti, turi pagrindo: augalą reikia palikti natūralioje jam aplinkoje.

       Turbūt jis labai pritartų senelio laikymui bijūnuose, – pamanė Ženia. Tik kaži kaip jis traktuotų jo žnaibymąsi ir kikenimą, kuris nesiderina su ramiu paparčio elgesiu?..

       Bet ar tai svarbu dabar?..

       Dabar, po penkiolikos metų. Per tą laiką tebuvo susitikę gal keletą sykių atlikti formalių reikalų, susijusių su bendra nuosavybe, o gal vedami šiokio tokio smalsumo, kuris galbūt nesvetimas netgi žmogiškas silpnybes suklasifikavusiam psichiatrui, – ir Ženia liūdnai nustebo, kai koridoriumi artėjantis vyras su prasegtu chalatu nebesukėlė jai erotinio virpulio.

       Visa laimė, kad šito ji niekada Pavelui nesakė, – jis būtų įtikinamai viską paaiškinęs. Galbūt jos ląstelės senėja ir pagamina mažiau laimės hormono, o gal ji grįžta į paparčio būvį ir ją tejaudins pasklidusios ore sporos.

       Paskutinį kartą matė jį su jauna moterimi, atrodančia intelektualiai, kad Ženia liktų patenkinta, ir pakankamai pilka, kad jaustųsi pranašesnė. Keršais pažo plaukais, strazdanotu kaklu, netgi truputį nuliūdo dėl tokio Pavelo pasirinkimo, tačiau juk tai suprantama, Pavelas dabar yra pasiekęs tokį aukštą sąmoningumo būvį, kad jo dėmesiui pelnyti neužtenka tik aptakių formų ir kvapnių vainiklapių. Kadangi lauko kavinėje, kurioje juodu sėdėjo, ant stalo tebuvo dvi mažai nugertos sulčių stiklinės, Ženiai pasidarė dar liūdniau.

       Jis niekada nediagnozuos pažui, – girdėjau, vadino ją Karolina, – Korsakovo psichozės, ir esu beveik tikra, kad už baro durelių stiklų stovi nauji psichoanalizės veikalai, o ne cheresas ir muskatelis, ne Pietų Australijos vynas „Leap of Faith“ ir ne raudonos „Trejos devynerios“ su atogrąžų aromatais, ką kalbėti apie „Zubrowką“ bei „Soplicą wišniową“ ir prakeiktą „krokodilo kraują“, kuriame plaukioja jauniklio roplio dantys!..

       Ir ką jie daro, kai nori apsvaigti?.. Juk neįmanoma visą laiką būti blaiviam. Tai tas pat, kaip rašyti žurnalistiką ir nieko nenutuokti apie poeziją.

       Apie ką jie kalbasi vidurnaktį?.. Preparuoja sapnus?.. O gal miega, abu su įsirėžusiomis rūpesčio raukšlelėmis kaktose, kad tik nepamirštų, ką susapnavo, nes tai vienintelis ryšys, jungiantis du vienas kitam svetimus kūnus.

 

 

       – Ar užfilmavai senelį? – nežiūrėdama į operatorių dusliai paklausė Ženia.

       – Už, – atsakė šis. – Bus tamsokas.

       – Įkišiu kur nors, į antrą planą. Kad nesimatytų, kaip grybščioja Sigutę. Iš ten atrodys, kad mezga, galėsim kokį šalikėlį su gulbėmis žiūrovams parodyti, sakydami, kad tai jo darbas.

       – Kūrybinga asmenybė, – tarė operatorius, ir Ženia jo balse nepajuto nė menkiausios ironijos.

       Ji užsimerkė, stengdamasi išlaikyti paskutinius svaigulio likučius, bet šis kaip visada buvo negailestingas, sklaidėsi lyg eteris, palikdamas sunkų šleikštulio jausmą.

       – Yra problema, – tarė neatsimerkdama.

       – Kokia? – atsiliepė balsas. Atrodo, operatoriaus.

       – Turim kretantį senelį, kuris atrodo kaip paskutinis idiotas, giltinę frotiniu chalatu, kuri nesiteikia su mumis kalbėtis, nes yra mėlyno kraujo, ir nekrikštytą nuo akmens amžiaus pradžios pagonę buriatę. Kur, po galais, naratyvas?.. Kas mums papasakos, velniai griebtų, normalią istoriją?.. Ir apie ką?..

       – Apie tai, kaip ieškome tėvo, – atsiliepė balsas.

       – Ačiū, kad priminei. Tėvo!.. Nenustebčiau, jei jis gyventų už poros kilometrų ir, prisirijęs langų valiklio, miegotų kokioj nenaudojamoj lauko virtuvėj, sapnuodamas stepes!..

       – Palauk, palauk. Jis gi baškiras, kur tau gyvens už poros kilometrų.

       – Nori pasakyti, kad jis kažkur tundroje?..

       – Stepėse.

       – Stepėse... nuvažiuok į pavilnį, kad ir Struvės geodezinio lanko ieškodamas, ir pamatysi tokias stepes, kad mirsi neužmirši!.. Ten net lietuviškai niekas nekalba. Ir nė kiek neabejoju, kad visi ten auksinėmis stabų rankomis, vaikšto jų neatkeldami.

       Niekas jai neatsakė.

       Prie nejaukiai žioruojančio ugniakuro nesimatė nei operatoriaus, nei Sašos, nei Sigutės, atrodo, netgi senelio priebutyje nebebuvo, – arba jis nuvirto nuo suolo, padidėjusios žemės traukos veikiamas, arba jį bus įnešę į vidų. Greičiausiai taip ir bus – anava kad klega už lango, netgi giltinė šmėkščioja savo frotiniu chalatu, ir operatorius įsibogino kamerą, net kojas iš mašinos atsinešė, matyt, filmuoja.

       – Bet aš neliepiau jam filmuoti tos senės, – sudejavo Ženia. – Ji tokia nefotogeniška!.. Baisesnė ir už senelį. Tiktų nebent „Vanish“ reklamai – štai kas atsitinka, kai nesaikingai jį vartoji!..

       Žengė žingsnį ir vos nepargriuvo – nutirpo dešinė koja, ar tik ne toji, į kurią smarkiai įspyrė operatorius.

       Ženia patrynė blauzdą, palaukė, kol kraujas pradės vaikščioti, ir nuklibinkščiavo priebučio link, stengdamasi prisiminti, ar ji kaip nors panašiai tam nelemtam Kipsui atsilygino – gal įkando į petį ar panašiai.

 

 

       Tamsiame priebutyje, apgraibomis slinkdama šviečiančio durų rėmo link, nebematydama už koridoriaus tamsą šviesesnio laukujų durų stačiakampio, Ženia pagalvojo, kad Pavelas, ko gero, tai apibūdintų kaip pasąmonės tunelį su trimis išėjimais – į praeitį, vadinasi, į kiemą, į dabartį – ten, kur girdisi šaižus giltinės balsas – „Panstwo!..“, ir...

       Ji stabtelėjo.

       Kodėl – su trimis išėjimais?..

        „Trys“ – gal tai tiesiog žavingas pagoniškas skaičius?.. Paliekantis daugiau pasirinkimo galimybių, nes „du“ jų nepalieka?..

       Bet kurgi tas trečiasis išėjimas?

       Ji nustėro tamsoje, stengdamasi pajusti tai, ko nefiksuoja rega ir klausa, – bet nepajuto nieko, tik užuodė senų, sudūlėjusių daiktų kvapą, dvelkiantį iš dešinės – prieš pat šviečiantį durų rėmą.

       Šita sena troba turi du galus, – prisiminė Ženia. Matyt, iš dešinės bus kitos durys. Į negyvenamą galą, kur suversti nereikalingi rakandai. Knygnešių laikų maldaknygės, verpimo rateliai, aptraukti voratinklių, kuriuos po truputį, neskubėdamas verpia laikas.

       Pavelas tvirtino, kad tunelyje nėra laiko. Ženiai nuo šios minties nušiurpo oda. O kaip nešiurps, kai pro nematomų durų apačią taip traukia šaltas skersvėjis, net švilpia, turbūt tai trečiojo išėjimo laikas siurbia į save.

       Ji pasidavė neregimai oro traukai – ištiesusi rankas, prisilietė tamsios erdvės, ir ši atsivėrė, tyliai girgždėdama, kaip senos užmirštos durys kokios nors vienkiemy mirusios senutės troboje, apleistoje ir paliktoje vienintelėms guvioms nakties dvasioms – pelėms.

 

 

       Senų rakandų nesimatė – nebent tokiu gali laikyti slepiamosios spalvos tachtą, stovėjusią jųdviejų su Pavelu virtuvikėje, suprojektuotoje pagal Chruščiovo laikų idealą – kuo mažiau erdvės, kad nekiltų noras nei pietauti, nei vakarieniauti namie, juolab žvakių šviesoje ir panašiai, visi tarybiniai piliečiai privalėjo išmesti tokius niekus iš galvos ir maitintis visuomeninėse šėryklose, visai kaip gyvuliai kolūkio fermose, tikriausiai tam, kad ir jaustųsi bandos, o ne šeimos dalimi.

       Šitos tachtos Ženia negalėjo pakęsti, ypač jos spalvos, primenančios karvės blyną, bet Pavelas neleido išmesti, sakė, kad ji jam susijusi su vienu be galo įdomiu sapnu, kurį susapnavęs, kai pas jį viešėjo giminaičiai iš kaimo ir Pavelui teko nakvoti virtuvėje.

       Negana tachtos, ankštoje virtuvikėje dar stovėjo ir sena „Snaigė“, kurią atitirpinti būdavo įmanoma tik su dviem puodais verdančio vandens – vieną puodą Ženia įstatydavo į šaldymo kamerą, padėjusi ant duonai pjaustyti skirtos lentelės, o kitą dėdavo tiesiog ant metalinės nikeliuotos lentynėlės, ir netrukus ant patiesto skuduro imdavo švelniai čiurlenti tirpstantis žiemos šerkšnas, o po pusvalandžio, sudrebindamas visą šaldytuvą, nukrisdavo pirmas ledo gabalas.

       Ant šaldytuvo – ir aitriai geltonas puodas su negrabaus Ženios šeimininkavimo ženklais – išbėgusios sriubos pėdsakais, nuodegoms ir taškeliais, kuriuos nuvalyti padėdavo tik metalinis šveistukas, patys bjauriausi abrazyviniai milteliai ir įnirtingas trynimas, – Ženia, šiūruodama puodą, jausdavosi kaip laukinis, pagaliu įžiebiantis ugnį.

       Vienintelis dalykas, kuris jai atrodė kaip estetinis išsigelbėjimas šioje siaubų virtuvėlėje, buvo baras, nedidelė dviejų lentynėlių spintelė, juodojo šokolado spalvos, pakabinta dešinėje prie lango, žmogaus veido aukštyje, kad nereiktų nei lenktis, nei stiebtis – žodžiu, kad būtų išlaikoma judesio elegancija, šiaip jau visiškai nereikalinga chruščiovinei virtuvei.

       Ženia nušvito pamačiusi barą, bet netrukus teko skaudžiai nusivilti – lentynėlės buvo tuščios, ji pasistiebusi apžiūrėjo jas, matė tik tamsius apskritimus, sodriai atspaustus ant švelnios pilkų dulkių drobės.

       Kai atsisuko į virtuvėlės duris, krūptelėjo – tarpdury stovėjo nepažįstama mergina ilgais tamsiais plaukais, kuriuose, kaip ir ant baro lentynėlių, švytėjo šviesiai pilkos dulkės, panašios į pelenus.

       Pirma mintis, šovusi Ženiai į galvą, – tai nauja Pavelo draugė, tik visai ne to tipo kaip strazdanotasis pažas, ir ji bus išgėrusi visą baro turinį. Bandė pajusti pavydą – seniau, prieš penkiolika metų, tai buvo įprasta ir nesunku, – bet nieko neišėjo, jai pagailo merginos ir Ženia švelniai tarė:

       – Šita virtuvė be butelių nekaip atrodo.

       Mergina neatsakė. Ji įdėmiai, slėpdama nusivylimą, žvelgė į Ženią.

       – Ženiai pasidarė nejauku.

       – Pavelo čia nėra, – tarė ji.

       – O man jo ir nereikia, – atsakė mergina.

       – Tai ko čia atėjai?

       – Ne aš, – atkirto mergina. – Tu atėjai.

       Ženia atsisėdo ant tachtos. Vėl, veikiausiai pro orlaidę, siūbtelėjo šalto oro gūsis, siurbdamas į save kaip į pragaištingą skylę pašiurpusius kūno plaukelius.

       Lėtai, lyg valydama dulkes nuo tamsaus šokolado spalvos paviršiaus, ji prisiminė šitas siauras lūpas, sugebančias taip piktai, žudikiškai susispausti, kad visi atleidimo ir atsiprašymo žodžiai mirdavo už jų, o akys, atšiauriai žalios, šią mirtį be išlygų patvirtindavo.

       Prisiminė jas, aistringai žvelgiančias į niekur, o jai seniau atrodė, kad į tolį, į perspektyvą, į sąmoningą būvį, kaip pasakytų Pavelas.

       Jis nenorėjo vaikų – nei savų, nei svetimų. Paaiškino, kad nenorįs tokiems dalykams „blaškyti intelekto“. Nors ko jau ko, bet intelekto „tokiems dalykams“ mažiausiai reikia, tą jis turėjo žinoti.

       Matyt, priežastis kur kas paprastesnė – bijojo, kad jo, atėjus laikui, neišvežtų į mišką.

       Galiausiai jis sutiko, kad Ženia turėtų globotinę.

       Ženia nuvažiavo į vaikų namus priemiestyje ir išsirinko Salomėją.

       Tuomet jai tebuvo dešimt. Žinoma, kaip ir daugelis našlaičių, ji turėjo biologinius tėvus, Ženia slapčia nuvažiavo jų aplankyti kartu su socialine darbuotoja, rado tėvą, miegantį lauko virtuvėje ant suolo, pasitiesusį užtiesalą su Disnėjaus mikimauzais, girtas jis nebuvo, tiesiog pavargęs, tik nuo ko, Ženia neišsiaiškino.

       Regis, nuobodu buvo ir motinai, pro didelę dantų švarplę švapsinčiai, kad niekas ja nesirūpina, ant rankų penki vaikai ir du paršiukai, ar atvirkščiai, atjungta elektra už skolas, bandė skambinti į „Bėdų turgų“, tačiau niekas jai nepadėjo... vienintelis dalykas, ką ji gali, tai atiduoti vaikus į globos namus, betgi jų kartais dar nenori paimti, tai visiškai neaišku, kamgi ji tuos vaikus tada ir pagimdė...

       Kavaliūnaite, Kavaliūnaite, – sugėdino ją darbuotoja, – daržą nusiravėk, nes bulvių neturėsi!..

       Negaliu, – atsakė Kavaliūnaitė, patempdama žemyn rausvą palaidinę su užrašu „Sexy girl“, – vaikai ant rankų kabo, paims vyras dalgį ir nupjaus tuos bulvienojus su kiečiais beigi balandom.

       O kur kruopas su miltais padėjai, juk prieš dvi dienas gavai labdarą?..

       Kavaliūnaitės veidas nušvito svajinga šypsena ir ji nieko neatsakė.

       Ženia įdėmiai žiūrėjo į neišraiškingą, storalūpį jos veidą, paskui sugrįžo į viralinę ir dar sykį dirstelėjo į pavargusį tėvą, bet nė viename jų neįžvelgė Salomėjos bruožų.

       O kadangi ir abu tėvai, paklausti apie savo vaiką, nieko nesakė, – Kavaliūnaitė tik pažvelgė svajingomis veršelio akimis, o Bardauskas tik apsivertė ant kito šono, išgąsdindamas po suolu vaikščiojančią vištą, – Ženia, užuot nuliūdusi dėl jų abejingumo, tik apsidžiaugė.

       Jai net pasidingojo, kad Salomėja gimė iš sapno, taigi iš tiesų gali būti Ženios ir netgi Pavelo vaikas.

       Atsargiai išklausinėjusi globos namų direktorę ir auklėtojas, netgi valytoją pamalonindama rankų darbo „Rūtos“ saldainiais, sužinojo, kad Salomėja žalingų įpročių neturi, paveldėtų ar chroniškų ligų – irgi, nors iš tėvų namų atvežta murzina, be vienos kojinaitės (ir be kelnaičių, – pridėjo valytoja slapčia), tačiau ir be jokių pedikuliozės ar niežų požymių, o tai, skėstelėjo rankomis direktorė, stačiai nesuprantama, juk vaikas apleistas, panašu, kad pats, kaip šuniukas, viską išsiblusinėjo ir išsilaižė, kai nuprausėm, pamatytumėt, sušvito mergaitė kaip alebastras!..

       Salomėja į klausimus atsakinėjo šykščiai, suspaudusi lūpas, didelėmis žaliomis akimis žvelgdama pro šalį.

       Ženiai atrodė, kad taip ir turi elgtis vaikas, šitiek daug iškentėjęs.

 

 

       Ji tik šyptelėjo, tai prisiminusi.

       Kančia!.. Kentėjimas!.. Taurioji martirologija!.. Vaikas tiesiog gyveno ir bandė prisitaikyti prie visiško tėvų bei pasaulio abejingumo, o aš jau pavadinau tai kančia. Kodėl?.. Ar dėl įsišaknijusios nuomonės, kad kentėti – tauru?..

       O jeigu ne?.. Jeigu tai viso labo fikcija, kaip ir visos įsišaknijusios nuomonės?.. Jeigu kenčia ne vaikas, – gal jis visai laimingas, būdamas „laisvu gyvuliuku“, kas gi taip pasakys, jei ne Pavelas, – o Kavaliūnaitė su Bardausku, slegiami baisaus būties nuobodumo?.. Juk jie patys kaip peraugę vaikai, pilni tų pačių naivių vaikystės svajonių.

       Palauk, kol prasiverš genetinis šauksmas, – kelias minutes stebėjęs jos globotinę, sėdinčią ant tachtos virtuvėlėje ir be garso kramtančią sausainį, tarė jai Pavelas. – O tai neišvengiamai atsitiks, ir gana greitai, už metų kitų!..

       Apsivilkęs paltą, jis išėjo pro duris, palikęs Ženią su vaiku, kurį ji visa širdimi troško pamilti, tik pati nežinojo kodėl, veikiausiai dėl to, kad kaip Salomėjos tėvai vis puoselėjo vaikišką visaverčio gyvenimo iliuziją.

       Visavertis gyvenimas!.. Kas tai?.. Penki vaikai ir du paršiukai?..

 

 

       Ji ištiesė ranką ir paglostė Salomėjos plaukus.

       Tokie pat švelnūs ir vėsūs – kaip aksomas rugsėjo vėjyje.

       Dovana, kurios nedavė Dievas, užtat pati norėjau pasiimti, neklausdama, ar ji man bus duota.

       – Kur buvai? – paklausė nežiūrėdama Salomėjai į veidą. Vis vien jos akys žvelgs pro šalį.

       – Pas draugę.

       – Kokią?

       – Tu jos nepažįsti.

       – Iš mokyklos?..

       – Aš gi sakiau, kad tu jos nepažįsti. Ir baik čia klausinėti. Važiuoju į vaiknamį. Viskas!..

       Ženia pažvelgė į Salomėją, jausdama niekingą bejėgiškumą, tokį nepanašų į pilnatvės jausmą.

       Norėjo klausti – kiek gi tau metų, Salomėja?.. Ar tu ne per didelė vaiknamiui?.. Paskui prisiminė jos tėvus – Salomėjai pabėgus, važiavo jos ieškoti pas juos ir teberado tokius pat užsisvajojusius, tėvas, tiesa, dalgiu pjovė bulvienojus, jeigu tik galima taip pavadinti neperbrendamą piktžolių sieną, net dalgis šipo, nepaimdamas skardinių dagių lapų, o viralinėj, ant galvos užsitraukęs apklotą, šįsyk su kiškiu Kvanka ir kitais „Looney Tunes“ personažais gulėjo vyriausias Kavaliūnaitės sūnus ir po suolu nebe višta stripinėjo, ieškodama grūdų ar blusų, stovėjo tuščias trilitris su storu mielių sluoksniu ant dugno.

       Pati Kavaliūnaitė šįsyk su rausvomis treninginėmis kelnėmis – panašu, kad ir iš šios spalvos neišaugo, kaip iš vaikiškų svajonių, – tik tarstelėjo, kad be reikalo jie čia važinėja, mergiotė galbūt nusidavė į jos brolį, Kavaliūną Erodą, užmušė jį kalėjime – nenusėdėdavo vietoj, atrodo, specialiai ieškodavo bėdos, tai, žinot, tamstos, kaip liga, nieko nepadarysi.

       Genetinis šauksmas, – prisiminė Ženia Pavelo žodžius ir dar sykį pažvelgė Salomėjai į akis.

       Kad ir kiek žvelgtum, ką pamatysi žalioje miško gūdumoje?.. Tik tamsėjančią naktį, ateinančią tavęs pasitikti.

       Matėme panašią prie stoties, – pasakė policijoje. Bet neatitiko amžius. Ir gymis. Juodukė, iš taboro.

       Ne, Salomėja – balta kaip alebastras, švytinti gelmėje. Moliuskas, auginantis perlą.

       Vėliau Salomėja buvo perkelta į dingusių asmenų registrą ir kuo toliau, tuo labiau jos švytėjimas slopo, kol vieną sykį paryčiais atsibudusi Ženia pajuto visišką tamsą.

       Pro lengvosios atletikos maniežą Žemaitės gatve į kalną nuriaumojo autobusas, šlapią paklodę ant lango, pakabintą apsisaugoti nuo alinančios liepos kaitros ir degančių Rudaminos durpynų smogo, sujudino vėjo gūsis, ji apsivertė ant kito šono, trokšdama nuo tvankos, Pavelas šiąnakt budi, o aš iš pat ryto bėgu į redakciją, vėl nesusitiksim, jau keleri metai gyvenam atskirai, o aš vis neišmetu siaubingos karvašūdžio spalvos tachtos, išsikeldamas jis jos nepasiėmė, tikriausiai tas sapnas jam nėra brangus, nebrangus ir man, užtat dar noriu pasilaikyti jo kūno įspaudą.

 

 

       – Tu – irgi sapnas?..

       Salomėja neatsakė.

       – Atsakyk man, – valdydama pyktį, tarė Ženia. – Man... man taip trūksta... naratyvo. Kur tu buvai?.. Kas tau atsitiko?.. Kodėl... kodėl tavo akys dabar juodos, o ne žalios?..

       – Miške sutemo.

       Ženia numojo ranka.

       – Tarsi nežinočiau, ką reiškia išsiplėtę vyzdžiai!..

       – Tada baik klausinėti.

       – Ne, nebaigsiu. Kur tu buvai?! Kur?! Kalė!.. Kurva!.. Bjaurybė!..

       Salomėjos veidas atsileido, lūpų kampučiai virptelėjo, atrodė, tuoj kažką pasakys, bet nepasakė, išėjo pro duris, Ženia puolė iš paskos – bėgti buvo sunku, taip būna sapne, kojos lyg švino pripiltos, negana to, kažkas traukia atgal, lyg milžiniškas siurblys, veikiausiai sapno laikas, – ir kai lūpos nebejudėjo, ji dar girdėjo savo žodžius, aidinčius aplink:

       – Kalė!.. Laukinė kalė!.. Pragaro hiena!..

 

 

       – Nieko sau, – prie pat ausies išgirdo balsą, pilną ledinės didybės, net odą nutvilkė. – Ką tamsta, pani, sau leidžiate!..

       Ženia atsitokėjo.

       Sapno rūkas sklaidėsi, ją laikė tvirtos operatoriaus rankos – kėlė nuo slenksčio, ant kurio ji, matyt, sukniubo, dingus laiko traukai.

       Sigutė bandė ją atgaivinti, plekšnodama per veidą drėgna servetėle.

       Ponia Jadzia, pamačiusi tokį gaivinimo būdą, tik paniekinamai prunkštelėjo. Apsisukusi ant kulno taip, kad tamsaus vyno spalvos suknia siūbtelėjo kaip išpilto burgundiškojo puslankis, ji nubangavo link baro – Dieve brangiausias, vietoj duonkepės stovėjo baras dvivėrėmis stiklinėmis durelėmis!.. – išėmė iš ten prabangų krištolinį grafiną, pripylė raižyto stiklo taurelę ir išdidžiu mostu liepė Ženiai išgerti.

       Tikiuosi, kad čia ne skystas amoniakas, kurį senos XIX amžiaus ponios uostydavo nualpusios, – Ženia klusniai paėmė taurelę ir išmetė kaip už ausies.

       Svajingai pažvelgė į ponią Jadzią, o paskui atsisuko į operatorių ir atsidususi palaimingai susmuko jo glėbyje.

       – Jūs... jūs nunuodijot mūsų grupės vadovę!.. – sukliko Sigutė.

       Ponia Jadzia gūžtelėjo pečiais.

       – Tik pamanyk, koks lepumas, – tarė. – Atrodė tokia arši, kaip skalikas, tai aš jai ir įpyliau šito, kad neprarastų budrumo. Maniškiai, prieš medžioklę taip palakinti, briedį į medį įvydavo.

       – Įpilkit ir man, – atkišo stiklelį operatorius.

       Ponia Jadzia sukikeno.

       – Ne!.. – suriko Sigutė. – Negerkite! Ką aš viena čia darysiu!..

       – Grindis plausi, – griežtai tarė ponia Jadzia.

       – Neplausiu!.. – narsiai atšovė Sigutė. – Ne tam pasaulyje gimiau!..

       Ponia Jadzia kilstelėjo antakius.

       Bet kadangi operatoriui buvo sunku viena ranka laikyti Ženią, kuri nebuvo trapaus sudėjimo, o kita – atkištą stiklelį, Jadzia atkimšo grafiną, įpylė skaidraus kaip ašara skysčio ir tik tuomet tarė:

       – O kam?.. Kam tu gimei?..

       Sigutė, giliai alsuodama, tarė:

       – Gailestingumui! Ir kilnumui!.. Globai. Benamių ir kačių.

       – Grindų plovimas, – tarė ponia Jadzia, – kilnumui nepakenks. Imk ryzą ir drožk. Grindys – aname gale.

       – Ten, kur trečiasis išėjimas, – sapnuodama tarė Ženia.

       Operatorius pasižiūrėjo į ją, atsiduso ir išgėrė stiklelį.

       – Sigutė sukliko ir užsidengė akis – tikėjosi, kad dabar abu su Ženia grius kaip ąžuolai.

       Bet operatorius tik pasipurtė lyg šlapias šuo, urgztelėjo ir paklusniai sužiuro į senę.

       Ponia Jadzia patenkinta nusišypsojo ir patapšnojo jam per ausį.

       – Neškis savo grobį lauk, – tarė ir parodė duris. – Nepakenčiu, kai ant parketo lieka plaukų gniutulai ir drabužių skivytai.

       Operatorius, užsimetęs Ženią ant peties, išlingavo pro duris, o ponia Jadzia tarė drebančiai Sigutei:

       – Ar kada buvai sumindžiusi sraigę?

       Sigutė suvaitojo.

       – Buvai, – konstatavo senė.

       Ji pripylė stiklelį ir ištiesė Sigutei. Ši bjaurėdamasi atstūmė.

       Ponia Jadzia gūžtelėjo pečiais ir išgėrė pati.

       – Jeigu nestipriai užmini, – sumurmėjo atsikrenkštusi, – sutraiškai tik kiautą, o tas nezgrebnas padaras lieka gyvas.

       Ji pavartė stiklelį ir susimąsčiusi tarė:

       – Kaži ar tai geriau. Reiktų minti stipriai.

       – Ką jūs tuo norite pasakyti? – susijaudinusi sušnibždėjo Sigutė. – Kad jums negaila sraigių?..

       – Ne, – atsainiai tarė ponia Jadzia. – Sraigės – skanios, ypač su šviežiu sviestu.

       Ji dėbtelėjo į Sigutę, suspaudė grafiną rankose ir pridūrė:

       – Užtat ne visų benamių reikia gailėtis.

 

 

       Gailestis, – šiurpulio krečiama pamanė Sigutė. Kas tai?.. Gal kokia liga, kuria užkrėstas visas pasaulis?.. Gal mes visi jau mirštame nuo jos, tik nejaučiame?..

       – Imk ryzą, – ramiai tarė ponia Jadzia ir atkišo Sigutei į ritinį susuktą savo frotinį chalatą. – Grindys, kaip sakiau, aname gale.

       Sigutė nusvyravo prie durų.

       – Šitą, – ponia Jadzia parodė į grimo dėžutę, – palik. Tau jos neprireiks.

       Sigutė klusniai pastatė dėžutę prie baro, atidarė duris į koridorių ir sužiuro į tamsą.

       Ano galo durys buvo praviros, juodus koridoriaus aslos akmenis apšvietė žioruojantys raudoni atspindžiai.

       Sigutė ištempė ausis.

       Neik, Sigute, neik, sesele, po slenksčiu – duobė žarijų...

       Ar jai pasigirdo, ar kažkas tyliai dainavo keistu, šnabždančiu, nežmogišku balsu, į kalbos skiemenis sudėdamas visas savo tamsios, tolimos sąmonės pastangas?..

       Ir kam perspėti Sigutę?.. Ar ne geriau būtų, kad ji nugarmėtų į žarijas ir pavirstų pelenų antele, kurią beskrendančią išsklaidytų vėjas?..

       Vėjas. Eolo arfa, mirusiųjų daina gyviesiems.

 

 

       Išsiskyrusi su vyru, vieno rajono apylinkės pirmininku, Sigutės motina grįžo į miestą ir apsigyveno Antakalnio prieigose, vėliau išsipirko savo namelio dalį ir žemę, apsitvėrė kiemą nuo smalsių ir ne itin tvarkingų kaimynų, pabrėžtinai kruopščiai prižiūrėjo visus kiemo augalus ir su rafinuotos estetės panieka žvelgdavo į anapus tvoros vešančius pilkšvai sidabrinius kiečius, sulaukėjusius krienus ir į amžinai nėščią ir alkaną kaimynų katę, į šabakštynus atsivedančią savo prieauglį, kuris, regis, irgi niekada nesikeisdavo – murzinai baltas kaip nešvari vata kartais ten ir likdavo, tarp abejingų piktžolių, išdrabstytas gabalais, sudorotas senio katino, akylai saugančio savo teritoriją, o kartais – benamių šunų.

       Motina mokėjo labai raiškiai ištarti žodį „Martini“ be „s“, omeny, aišku, turėdama vermutą, kurį mėgo savaitgaliais ar vakarais po darbo gurkšnoti kiemelyje, išsitiesusi žaliame šezlonge, su ledu ir žaliąja citrina, būtinai žaliąja, šalia namų esančioje „Maximoje“ ne visada būdavo, ir Sigutė, suspaudusi centus, bėgdavo į „Iki“ už gero kilometro. Tas grakštus „Martini“, be abejo, turėjo labai skirtis nuo aplink skambančių „bl..., končilas’ vodočka“ ar „skol’ko ty budeš taščit’ s „Lukoila” butylku, bl...!“, – bent jau taip manė motina. Sigutei ir vieni, ir kiti žodžiai skambėjo magiškai, kaip užkeikimai, bet labiau patikdavo su keistu žodžiu „bl...“, nes po jų paprastai arba kas nors griausmingai nusirisdavo laiptais iš viršutinio buto, arba būdavo išvežamas policijos automobiliu, kuris sustodavo prie kiečių, ir visos katės su prieaugliu nušnarėdavo tankmėn slėptis, motina stovėdavo prie vartelių ir pavargusios aristokratės mostu rodė, kur rasti butą, kuriame griaudėjo magiški užkeikimai.

       Sigutei atrodė, kad stebuklingas pasakų pasaulis neturėtų būti atsitvėręs tvoromis – kai iš kiečių tankumyno vakarais į ją spoksodavo geltonos ir žalios kačių akys, ji irgi, prispaudusi nosį prie vielinio tinklo, žiūrėdavo į jas, vildamasi, kad ir paslaptingi burtažodžiai atsivers kaip žėrinčios kačių akys.

       Kadangi motina dirbo savivaldybėje, ir kai neapsikentusi kažkam pasiskundė ir kiečius nušienavo, liko plynė ir už jos riogsantis senas sunkvežimis kadaise balta, dabar nuėjusia žalėsiais būda – viršutinis butas pildavo po juo savo naktinio puodo turinį, tad motina žadėjo ir šitą griozdą prigriebti, įstatymas taigi jau kadais išėjęs, sakė ji, tokių griaučių kiemuose seniai neturėjo būti!..

       Sigutė baugiai žvelgė į sunkvežimį surūdijusia kabina ir suzmekusiomis padangomis, regėdama jį kaip pranašą Joną prarijusią didžuvę. Po ja, netekęs kiečių, susibūrė visas katinynas.

 

 

       Sigutė nedrąsiai stumtelėjo duris.

       Raudoni atspindžiai – visai ne žarijų, o besileidžiančios saulės, jie pamažėle tamsėja, liedamiesi pro vakarinės pusės langą, nes saulė skęsta vis giliau į ūkaną už miesto, ir atsėlina vakaras, girgždindamas koridoriuje nuo drėgmės iškilusią laminato lentą – rupūžės iš viršutinio buto vėl mus užpylė, sako motina, ką su jais daryt, galva neišneša, gal tu, Edvardai, ką nors sugalvosi? Bet Edvardas, kuris pas ją ėmė lankytis visai neseniai, o pastaruoju metu ir apsigyveno, tik mandagiai šypsodamasis glostė motinai ranką ir kartojo: saule mano, nusiramink.

       Ką jis dabar galvoja žiūrėdamas į Sigutę, sėdinčią prie algebros vadovėlio ir bandančią išspręsti klastingą lygtį?..

       Šviesiais ūsais ir tvarkingai perskirtu sklastymu jis panašus į matematikos mokytoją, štai ir liniuotę laiko rankose, ar tik netvos Sigutei per nagus, nesvarbu, kad tai pasenęs bausmės metodas, jis net nebesišypso, žiūri į ją suraukęs antakius, Sigutė pabūgsta.

       Išskaitęs baimę jos akyse, Edvardas pralinksmėja. Braukia liniuote per rankos linkį, kokia oda, tikras abrikosas, sako švelniai, nors imk ir atsikąsk. Ir kanda, ką tu pasakysi, irgi labai švelniai, Sigutė iš baimės suakmenėja ir nebežino, skauda jai ar neskauda, ak tu, abrikosėli, dejuodamas sako Edvardas, Sigutė neišlaiko ir pravirksta, o jis, prispaudęs ją ant grindų, šluosto ašaras savo ūsais, dvelkiančiais miežių salyklu, ir šnabžda – neverk, saule mano, nusiramink.

       Aš pagalvosiu, – girdėjo Sigutė, prispaudusi ausį prie motinos kambario durų, – aš apie tai pagalvosiu, o paskui vėl dejonės, Sigutė atšlijo, ji netikėjo, kad Edvardui skauda. Nors kam gi kitam jis galėjo sukelti skausmą, jei ne pats sau, buvo toks švelnus ir bejėgis, tik galvoti ir sugebėjo.

       Bet motinai jo reikėjo, gal kaip priedo prie martinio taurės – kaip žaliosios citrinos.

       Ir iš namų teko išeiti Sigutei – kaimynų katė su savo prieaugliu tupėjo prie sunkvežimio padangos ir lydėjo ją geltonomis ir žaliomis akimis.

 

 

       Sigutė susigūžė į kamuoliuką ir pravirko.

       Frotinis chalatas iškrito jai iš rankų ir išsiskleidė ant švytinčių raudonų saulėlydžio grindų.

       Neišplausiu aš šitų grindų!.. Jos visada bus nešvarios!..

       Galiu tik pridengti... užkloti... papudruoti...

 

 

       Tai ji gerai išmoko – atrodė, lyg tam būtų gimusi. Taip vykusiai paslėpdavo žmogaus veido defektus, kad filmuojamasis – dažniausiai tai būdavo brandaus amžiaus ponia, susiruošusi šokti ar dainuoti, o neretai ir netikėtų susitikimų šou dalyvis – kaipmat įsimylėdavo savo televizinį atvaizdą ir kone su fiziniu skausmu valydavosi grimą.

       Ji pati nemėgo grimo. Tik per motinos laidotuves – mirė pernai, nuo kepenų cirozės – pasipudravo nosį, kad neblizgėtų, ir šiek tiek pasidažė blakstienas, kad galėtų šaltai ir rafinuotai nuleisti jas ant skruostų.

       Edvardo plaukai ir ūsai buvo keistai nurudę, kaip žolė, ant kurios šlapinasi šunys, ir Sigutė su ledine nuostaba pagalvojo: tik pamanyk, ar tik jis nesidažė!..

       Švelniai paliesta, ji neatitraukė rankos, tik lėtai pakėlė blakstienas ir pasižiūrėjo į jį taip pat, kaip jos motina į viršutinio buto gyventoją, sėlinantį patvoriais su puodu.

       – Brangioji...

       Seniau vadindavo mane abrikosėliu, – pamanė Sigutė. Negi taip greitai pasenau?..

       – Taip netikėtai...

       Vargu ar nuo kepenų cirozės mirštama netikėtai.

       – Gal... užeitumei? Palengvintumėm sielvartą, išgertumėm... įtariu, tau patinka martinis...

       Sigutė neatsakė.

       Tik nusivylusi pagalvojo, kad Edvardo lūpose žodis „martinis“ skamba apgailėtinai, tegu ir su „s“.

       – Ne.

       – Turiu ir vodočkos, – sušnabždėjo Edvardas.

       Sigutė sukluso.

       Ar tik nebus susidėjęs su kaimyne iš viršutinio buto, – pamanė. Šitas žodis – „vodočka“ – kur kas labiau jam tinka.

       – Aš negeriu, – atsakė Edvardui su lengva pašaipa.

       Atsuko jam nugarą ir nukaukšėjo per laidotuvių rūmų holą brangiais zomšiniais bateliais, nė kiek neabejodama, kad jis liks ten, prie salės durų, prie juodu kaspinėliu perrištos motinos nuotraukos, kurioje ji atrodo taip, lyg ruoštųsi ką bučiuoti – lūpos „O“ formos ir atkištos į priekį, veikiausiai fotografavosi gerdama martinį, – liks susigūžęs ir nesuprastas, sugniuždytas šaltos elegancijos, Sigutei jo net pagailo. Juk grįš į tą laukinį namelį, bandys glaustis prie viršutinio buto, bet tokius kaip jis pikti ir stiprūs teritorijos gynėjai neretai išveja lauk, kaip vejami sterilizuoti ir nepajėgūs gyvūnai.

       Lauke ją apniko šleikštulys.

       Atsidarė rankinę ir, išsitraukusi drėgną servetėlę, kruopščiai nusivalė pudrą ir blakstienų tušą.

       Sviedė servetėlę į šiukšlių dėžę ir bėgte nubėgo laipteliais žemyn, į automobilių stovėjimo aikštelę.

       _______________________________

       * Išgalvota būtybė.

       ** Citatos iš kn.: Feminizmo ekskursai: moters samprata nuo antikos iki postmodernizmo / Sudarė Karla Gruodis. – Vilnius: Pradai, 1995.

       *** Piemenė (lenk.).

       **** Išgalvota dievybė.

       ***** Išgalvota dievybė.

 

       Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 11 (lapkritis)